—

BVVG Bodenverwertungs- und -verwaltungs GmbH, atstovaujamos advokato C. von Donat,

—

T. ir U. Erbs, atstovaujamų advokato T. Rehmann,

—

Landkreis Jerichower Land, atstovaujamos W. Sonderhoff,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir B. Beutler,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos P.‑J. Loewenthal ir R. Sauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BVVG Bodenverwertungs- und -verwaltungs GmbH (toliau – BVVG) ir Landkreis Jerichower Land (Jerichower land žemės rajonas, Vokietija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo išduoti leidimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą T. ir U. Erbs (toliau – sutuoktiniai Erbs).

3

1997 m. liepos 10 d. Komisijos komunikato dėl valstybės pagalbos elementų valdžios institucijoms parduodant žemę ir pastatus (OL C 209, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 1 t., p. 143; toliau – komunikatas) II antraštinės dalies 1 punkto pirmoje pastraipoje numatyta:

„Žemės ir pastatų pardavimas pagal tinkamai paviešintą atvirą ir besąlyginę konkurso, kuris gali būti prilygintas aukcionui, procedūrą kada priimama geriausia arba vienintelė siūloma kaina, iš esmės yra rinkos kaina ir todėl parduodant tai nelaikoma valstybės pagalba. <...>“

4

Komunikato II antraštinės dalies 2 punkto a papunktyje numatyta:

„Jei valdžios institucijos planuoja nesivadovauti procedūromis, aprašytomis [II antraštinės dalies 1 punkte], tokiu atveju, prieš pradedant derėtis dėl pardavimo, turėtų būti atliekamas vieno ar daugiau nepriklausomų turto vertintojų nepriklausomas vertinimas, kurio metu nustatoma rinkos kaina, panaudojant bendrai priimtus rinkos rodiklius bei vertinimo standartus. <...>

<...>

„Rinkos kaina“ reiškia galimą žemės ir pastatų pardavimo kainą pagal atskirą sutartį, sudarytą tarp norinčio parduoti pardavėjo ir pirkėjo vertės nustatymo dieną, darant prielaidą, kad turtas yra viešai pateikiamas į rinką, rinkos sąlygos leidžia jį parduoti numatyta tvarka bei atsižvelgiant į turto pobūdį, yra numatytas normalus laikotarpis deryboms dėl jo pardavimo <...>“

5

1961 m. liepos 28 d. Įstatymo dėl priemonių žemės ūkio struktūrai gerinti ir žemės bei miškų ūkio įmonių apsaugos (Grundstückverkehrsgesetz; BGBl. I, p. 1091; toliau – GrdstVG) 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„(1)   Šio skirsnio nuostatos taikomos žemės ir miškų ūkio paskirties žemės sklypams <...>“

6

GrdstVG 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Norint parduoti žemės sklypą sudarant teisinį sandorį ir norint šiuo tikslu sudaryti prievolių teisės reglamentuojamą sutartį, reikalingas leidimas. <...>“

7

GrdstVG 4 straipsnyje nustatyta:

„Leidimo nereikia, jei:

1.   Federacija ar federalinė žemė yra pardavimo sutarties šalis;

<...>“

8

GrdstVG 9 straipsnyje numatyta:

„(1)   Atsisakyti išduoti leidimą arba apriboti jį nurodymais (10 straipsnis) ar sąlygomis (11 straipsnis) galima tik tuomet, jei yra faktų, iš kurių matyti, kad:

<...>

(4)   Jei žemės sklypas parduodamas kitiems nei žemės ar miškų ūkio tikslams, atsisakyti išduoti leidimą pagal 1 dalies 3 punktą draudžiama.

<...>“

9

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad BVVG yra privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, kurio akcijos priklauso Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben (Viešoji įstaiga su Vokietijos suvienijimu susijusioms specialiosioms užduotims vykdyti). Be to, BVVG užduotis yra anksčiau valstybei priklausiusių žemės ir miškų ūkio paskirties plotų ir statinių privatizavimas. Atsižvelgiant į tai, ji civilinių teisinių santykių srityje kaip savininkė veikia savo vardu, tačiau Bundesanstalt für vereinigungsbedingte Sonderaufgaben sąskaita.

10

Įvykus viešajam konkursui, kuriame sutuoktiniai Erbs pateikė geriausią pasiūlymą, jie 2008 m. kovo 31 d. pas notarą sudarė „pardavimo ir perėmimo sutartį“ dėl įsigijimo iš BVVG apytiksliai 2,6 hektaro žemės sklypo už 29000 eurų (toliau – nagrinėjamas žemės sklypas).

11

2008 m. birželio 5 d. sprendimu kompetentinga išduoti tokio pardavimo leidimą ir jį konstatuojantį aktą vietos institucija – Landkreis Jerichower Land – vadovaudamasi GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktu atsisakė patvirtinti šį sandorį remdamasi tuo, kad sutarta kaina yra itin neproporcinga, palyginti su nagrinėjamo žemės sklypo rinkos kaina.

12

Iš tiesų iš nacionalinės teismų praktikos šioje srityje matyti, kad toks neproporcingumas egzistuoja, kai pardavimo kaina daugiau nei 50 % viršija nagrinėjamą „žemės sklypo rinkos kainą“. Ši kaina atitinka kainą, kurią sutarties sudarymo metu už tokius pat sklypus toje pačioje vietovėje gali gauti tarpusavyje laisvai sklypais prekiaujantys ūkininkai, t. y. sudarydami nekilnojamojo turto sandorį žemės ūkio sektoriuje; atsižvelgtina ir į pardavimus ne ūkininkams, jei žemės sklypas parduotas tam, kad ir toliau būtų naudojamas žemės ūkio tikslams.

13

BVVG ir sutuoktiniai Erbs pareiškė ieškinį dėl šio Landkreis Jerichower Land sprendimo Amtsgericht – Landwirtschaftsgericht (Apylinkės teismas – Žemės ūkio bylų skyrius), o šis atmetė jų prašymą, remdamasis nagrinėjamo žemės sklypo pardavimo kaina, nurodyta ekspertų komiteto.

14

Gavęs apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, apeliacinės instancijos teismas įpareigojo atlikti antrą ekspertizę, o jos išvada tokia, kad nagrinėjamo žemės ūkio pardavimo kaina, įtraukus į palyginimą kitus BVVG pardavimus, siekia 14168,61 euro, o jų neįtraukus –13648,19 euro. Jis taip pat patvirtino, kad sutuoktinių Erbs pasiūlyta 29000 eurų kaina daugiau nei 50 proc. viršija nagrinėjamos žemės rinkos vertę ir todėl yra „itin neproporcinga“, kaip tai suprantama pagal GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

15

Be to, šis teismas nurodė: tai, kad leidžiamas pardavimas tokia kaina neprofesionaliems ūkininkams, kaip antai sutuoktiniams Erbs, turi neigiamą poveikį žemės ūkiams, nes jeigu dar turimų žemės sklypų kaina taps pernelyg didelė, tai daugiau neleis ūkininkams, kuriems reikia žemės siekiant padidinti savo ūkį, jos įsigyti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teigimu, žemės ūkio paskirties žemės pardavimo leidimą gali būti atsisakyta išduoti, tik jei yra ūkininkas, galintis įsigyti minėtą žemės sklypą. Šis apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad mažiausiai vienas kitas profesionalus ūkininkas, nors ir nedalyvavęs viešajame konkurse, galėjo įsigyti nagrinėjamą žemę už kainą, iki 50 % viršijančią žemės sklypo rinkos kainą, atmetė BVVG ir sutuoktinių Erbs apeliacinį skundą.

16

BVVG pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šios bendrovės viešojo žemės sklypo pardavimas žemesne kaina nei nustatyta viešojo pirkimo konkurse suteikia pranašumą pirkėjui ir, jei taip, ar toks pranašumas gali būti pateisintas GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto tikslu, t. y. ūkininkų interesų apsauga. Be to, šis teismas klausia, ar atsisakymas parduoti už viešajame konkurse nustatytą kainą prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 daliai, atsižvelgiant į tai, kad jei taip atsisakoma, dar nebuvo nuspręsta, kam atitinkamas žemės sklypas bus parduotas.

17

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 107 straipsnio 1 daliai prieštarauja tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį žemės ūkio struktūros pagerinimo sumetimais valstybės vardu veikiančiam subjektui, kaip antai BVVG, iš esmės draudžiama parduodamą žemės ūkio sklypą parduoti asmeniui, per viešąjį aukcioną pasiūliusiam daugiausia, jei didžiausias pasiūlymas yra itin neproporcingas žemės sklypo vertei?“

18

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

19

Atsižvelgiant į klausimo formuluotę visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas negali spręsti dėl nacionalinės priemonės atitikties Sąjungos teisei. Be to, jis negali priimti sprendimo dėl pagalbos priemonės ar pagalbos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka, nes šio suderinamumo vertinimas priklauso išimtinei Europos Komisijos, kuri veikia kontroliuojama Sąjungos teismo, kompetencijai (Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑140/09, EU:C:2010:335, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

20

Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti nuorodų dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kurios šiam gali būti naudingos vertinant nacionalinės priemonės atitiktį minėtai teisei, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Valstybės pagalbos srityje jis gali, be kita ko, pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nuorodų dėl teisės aiškinimo, kurios leistų nustatyti, ar nacionalinė priemonė gali būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę (Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑140/09, EU:C:2010:335, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

21

Todėl pateiktas klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo klausiama, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kuri, siekdama užtikrinti ūkininkų interesų apsaugą, draudžia valstybės subjektui parduoti viešajame konkurse žemės sklypą didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, jei kompetentinga vietos institucija mano, kad jo pasiūlymas yra itin neproporcingas, palyginti su įvertinta minėto žemės sklypo kaina, gali būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“.

22

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išskyrus Sutartyse numatytas išimtis, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka.

23

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstama, tik jei tenkinamos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos (Sprendimo Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, C‑667/13, EU:C:2015:151, 45 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

24

Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, jog norint, kad nacionalinė priemonė būtų kvalifikuojama kaip pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia: pirma, kad būtų valstybės priemonė arba priemonė panaudojant valstybės išteklius, antra, ši priemonė turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, ja turi būti suteikta atrankinės naudos jos gavėjui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti ar galėti iškraipyti konkurenciją (Sprendimo Trapeza Eurobank Ergasias, C‑690/13, EU:C:2015:235, 17 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

25

Pagrindinėje byloje, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės mano, kad GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas atitinka pirmą, antrą ir ketvirtą sąlygas, primintas pirmesniame punkte, vis dėlto jam kyla abejonių dėl trečios sąlygos, pagal kurią nagrinėjama priemonė turi suteikti atrankinį pranašumą gavėjui, aiškinimo ir taikymo.

26

Šiuo tikslu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagalbos sąvoka gali apimti ne tik tokias pozityvias išmokas, kaip subsidijos, paskolos arba įmonių kapitalo dalių įsigijimas, bet taip pat paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Šiuo aspektu, siekiant konstatuoti valstybės pagalbos buvimą, reikia įrodyti, kad yra pakankamai tiesioginis ryšys tarp, pirma, gavėjui suteikiamo pranašumo ir, antra, valstybės biudžeto sumažėjimo arba pakankamai konkrečios jam tenkančios naštos ekonominės rizikos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 109 punktą).

27

Todėl, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, iš esmės negali būti atmesta tikimybė, kad valstybės žemės pardavimas žemesne nei rinkos kaina gali būti valstybės pagalba (Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 31 punktas).

28

Iš tiesų, toks pardavimas gali suteikti pirkėjui, pagalbos gavėjui, pranašumą, kuris iš esmės lemia valstybės biudžeto sumažėjimą, pasireiškiantį tuo, kad valstybė atsisako skirtumo tarp žemės rinkos vertės ir šio pirkėjo sumokėtos mažesnės kainos.

29

Konkrečiai, kiek tai susiję su viešosios valdžios institucijų įmonei ar fiziniam asmeniui, užsiimančiam ūkine veikla, kaip antai žemės ūkiu ar miškininkyste, parduodama žeme ar pastatais, reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad toks pardavimas gali turėti valstybės pagalbos požymių, ypač kai parduodama ne pagal rinkos vertę, t. y. ne už kainą, kurią privatus investuotojas, veikiantis įprastomis konkurencijos sąlygomis, būtų galėjęs nustatyti (Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Iš to matyti, kad, kai nacionalinėje teisėje įtvirtinamos viešosios valdžios institucijų parduodamos žemės rinkos vertės apskaičiavimo taisyklės, tam, kad šios taisyklės atitiktų SESV 107 straipsnį, jas taikant visais atvejais turi būti gaunama kiek įmanoma rinkos vertę atitinkanti kaina (šiuo klausimu žr. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 35 punktą).

31

Taigi, remiantis keliais metodais galima nustatyti rinkos kainą atitinkančią kainą. Tarp tokių metodų yra geriausios kainos ir ekspertizės metodai, nurodyti komunikato II antraštinės dalies 1 ir 2 punktuose. Be to, negalima atmesti, kad toks pats rezultatas gali būti pasiektas taikant ir kitus metodus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 35 ir 39 punktus).

32

Būtent dėl geriausios kainos metodo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai viešosios valdžios institucija parduoda jai priklausančią įmonę ir taiko atvirą, skaidrią ir besąlyginę konkurso procedūrą, galima preziumuoti, kad rinkos kaina atitinka didžiausią pasiūlytą kainą, tačiau turi būti nustatyta, kad, pirma, šis pasiūlymas yra įpareigojamojo pobūdžio ir patikimas ir, antra, nėra pagrindo atsižvelgti į kitus ekonominius kriterijus, išskyrus kainą (Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija, C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682, 94 punktas).

33

Tokiomis sąlygomis Teisingumo Teismas, be kita ko, patikslino, kad neprivaloma taikyti kitų priemonių, kaip antai nepriklausomų ekspertų vertinimo, kad būtų nustatyta rinkos kaina (šiuo klausimu žr. Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija, C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682, 95 punktą).

34

Reikia pažymėti, kad, taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamą taisyklę, kompetentinga vietos institucija gali po viešojo pirkimo konkurso atsisakyti leisti parduoti valstybei priklausantį žemės sklypą geriausia kaina, jei mano, kad siūloma kaina yra itin neproporcinga, palyginti su žemės verte.

35

Kaip jau buvo priminta šio sprendimo 12 punkte, toks neproporcingumas egzistuoja, kai pardavimo kaina daugiau nei 50 % viršija nagrinėjamo „žemės sklypo rinkos kainą“. Ši kaina atitinka kainą, kurią sutarties sudarymo metu už tokius pat sklypus toje pačioje vietovėje gali gauti tarpusavyje laisvai sklypais prekiaujantys ūkininkai, t. y. sudarydami nekilnojamojo turto sandorį žemės ūkio sektoriuje; atsižvelgtina ir į pardavimus ne ūkininkams, jei žemės sklypas parduotas tam, kad ir toliau būtų naudojamas žemės ūkio tikslams.

36

Todėl dėl GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo gali kilti grėsmė viešojo pirkimo procedūros tikslų įgyvendinimui, nes tai lemia geriausios kainos, kuri vis dėlto, gali būti preziumuojama, atitinka nagrinėjamo žemės sklypo rinkos kainą, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 32 punkte, atmetimą.

37

Be to, tiek, kiek GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta taisyklė tretiesiems asmenims, tam tikrais atvejais net nedalyvavusiems viešųjų pirkimų procedūroje, po kompetentingos vietos institucijos atsisakymo leidžia įsigyti tą pačią žemę žemesne kaina nei pasiūlyta minėtame konkurse, šią taisyklę gali apimti sąvoka „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

38

Iš tiesų, tokios priemonės taikymas lemia pranašumo suteikimą tretiesiems asmenims, pagalbos gavėjams, sumažinant valstybės biudžetą, pasireiškiantį tuo, kad valstybė atsisako skirtumo tarp žemės sklypo vertės, įvertintos kompetentingų vietos valdžios institucijų, ir didžiausios kainos, pasiūlytos geriausią kainą pasiūliusio asmens per viešojo pirkimo procedūrą.

39

Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti, kad, esant konkrečioms aplinkybėms, pardavimo geriausią kainą pasiūliusiam asmeniui metodas neleidžia gauti kainos, atitinkančios nagrinėjamo turto rinkos kainą, ir kad dėl to pateisinamas atsižvelgimas į kitas aplinkybes, ne kainą.

40

Taip galėtų būti, be kita ko, jei, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 71 punkte, geriausias pasiūlymas dėl jo akivaizdžiai spekuliatyvaus pobūdžio būtų gerokai didesnis tiek už bet kokią kitą per viešąjį konkursą pasiūlytą kainą, tiek už apskaičiuotą turto rinkos vertę.

41

Tokiomis sąlygomis pardavimo didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui metodas iš tiesų nėra tinkamas, kad atspindėtų nagrinėjamos žemės rinkos vertę.

42

Todėl nacionalinės teisės nuostata, leidžianti kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai šiomis aplinkybėmis atmesti pasiūlymą, kuris, jos nuomone, yra neproporcingas, ir remiantis šiuo motyvu atsisakyti leisti parduoti žemės sklypą, dėl kurio pateiktas šis pasiūlymas, negali būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, nes jos taikymas leidžia gauti kainą, kuri būtų, remiantis šio sprendimo 30 punkte priminta teismo praktika, kuo artimesnė nagrinėjamo žemės sklypo rinkos vertei.

43

Šiuo atveju, kaip priminė generalinis advokatas savo išvados 65 punkte, Teisingumo Teismas neturi visos informacijos apie kompetentingų vietos institucijų ar nacionalinių teismų paskirtų ekspertų naudojamą metodologiją, kad įvertintų žemės kainą įgyvendinant GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

44

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga neleidžia nustatyti nei rinkos indikatorių, nei vertinimo kriterijų, kuriais remiantis apskaičiuojama faktinė žemės sklypo rinkos kaina.

45

Todėl Teisingumo Teismas negali nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos taikymas leidžia veiksmingai gauti, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 30 punkte primintą teismų praktiką, kainą, kuri kuo labiau atitinka nagrinėjamos žemės rinkos vertę.

46

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo atlikti tokį vertinimą pagrindinėje byloje.

47

Atliekant šią analizę jis, be kita ko, turėtų įsitikinti, kad žemės sklypų vertės vertinimo metodas grindžiamas atnaujinimo mechanizmu, kuriuo atsižvelgiama į rinkos kainos keitimąsi taip, kad pateiktas vertinimas kuo tiksliau atitiktų esamą šių sklypų rinkos vertę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, C‑239/09, EU:C:2010:778, 43 punktą).

48

Be to, atsižvelgiant į visas faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir, visų pirma, viešojo konkurso organizavimo tvarką, nagrinėjamą šioje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo nustatyti, ar didžiausias pasiūlymas atitinka nagrinėjamos žemės rinkos vertę, ar reikia atsižvelgti į kitas aplinkybes, ne kainą, ir leidžia taip pateisinti GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą priemonę.

49

Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad ši priemonė pateisinama reikalavimais, kuriais siekiama apsaugoti ūkininkų interesus.

50

Konkrečiai kalbant, ji leidžia profesionaliems ūkininkams nepadengti naujos žemės įsigijimo išlaidų, galinčių kelti grėsmę jų ūkio gyvybingumui.

51

Tačiau šiuo klausimu svarbu priminti, kad tokių argumentų savaime nepakanka siekiant iš karto išvengti tokios priemonės kvalifikavimo kaip „valstybės pagalbos“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

52

Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, ši nuostata neskirstoma pagal jos priežastis ar valstybės įsikišimo tikslus; ji apibrėžiama pagal poveikį (žr. Sprendimo 3M Italia, C‑417/10, EU:C:2012:184, 36 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad, taikant GrdstVG 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsisakoma parduoti nustatyta kaina per viešąjį konkursą, kai dar nėra sprendimo, nurodančio, kam nagrinėjama žemė bus parduota, neturi reikšmės kvalifikuojant minėtą priemonę kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

54

Iš tiesų, nuolatinei valstybės pagalbos kontrolės, numatytos SESV 107 ir 108 straipsniuose, logikai prieštarautų, jei nacionalinė pagalbos priemonė būtų siejama su patikrinimu, ar kiekvienas gavėjas iš tiesų pasinaudoja nagrinėjama priemone teikiamu pranašumu.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant užtikrinti ūkininkų interesų apsaugą, valstybės subjektui draudžiama parduoti viešajame konkurse žemės sklypą didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, jei kompetentinga vietos institucija mano, kad jo pasiūlymas yra itin neproporcingas, palyginti su įvertinta minėto žemės sklypo kaina, negali būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, jei minėtos nuostatos taikymas leidžia gauti kainą, kuri yra artimiausia nagrinėjamo žemės sklypo rinkos vertei, o tai patikrinti privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią, siekiant užtikrinti ūkininkų interesų apsaugą, valstybės subjektui draudžiama parduoti viešajame konkurse žemės sklypą didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, jei kompetentinga vietos institucija mano, kad jo pasiūlymas yra itin neproporcingas, palyginti su įvertinta minėto žemės sklypo kaina, negali būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, jei minėtos nuostatos taikymas leidžia gauti kainą, kuri yra artimiausia nagrinėjamo žemės sklypo rinkos vertei, o tai patikrinti privalo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.