1

Apeliaciniu skundu V. Ipatau prašo panaikinti 2014 m. rugsėjo 23 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Ipatau / Taryba (T‑646/11, EU:T:2014:800, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jo ieškinį, kuriame prašyta panaikinti šiuos aktus:

kiek jie susiję su ieškovu.

2

Bendrasis Teismas taip išdėstė ginčo aplinkybes:

3

2011 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu ieškovas, vadovaudamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 94–95 straipsniais, pateikė teisinės pagalbos, kurią gavęs jis galėtų pareikšti ieškinį Tarybai dėl sprendimų 2011/69 ir 2011/666, taip pat įgyvendinimo reglamentų Nr. 84/2011 ir 1000/2011 panaikinimo, kiek jie su juo susiję, prašymą.

4

Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi CD / Taryba (T‑646/11 AJ, EU:T:2012:279) ieškovui buvo leista pasinaudoti teisine pagalba.

5

2012 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį; jame jis prašė panaikinti Sprendimą 2011/666, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1000/2011 ir 2011 m. lapkričio 14 d. raštą. Vėliau ieškovas išplėtė savo ieškinio reikalavimus ir prašė panaikinti ir Sprendimą 2012/642 bei Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1017/2012.

6

Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo, ar buvo laikytasi ieškinio dėl visų aktų, kuriuos prašyta panaikinti, pareiškimo terminų. Nusprendęs, kad prašymas panaikinti Sprendimą 2011/666 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1000/2011 buvo pateiktas nepraleidus ieškinio pareiškimo terminų, jis sprendė ieškinio dėl 2011 m. lapkričio 14 d. rašto panaikinimo priimtinumo klausimą. Išnagrinėjęs teisinės pagalbos prašymą, skundžiamo sprendimo 58 punkte jis nusprendė, kad negalima laikyti, jog savo teisinės pagalbos prašyme ieškovas aiškiai nurodė 2011 m. lapkričio 14 d. raštą, kaip raštą, kurį skųs ieškinyje, kurį pareikš.

7

Vadinasi, ieškiniui dėl 2011 m. lapkričio 14 d. rašto panaikinimo pareikšti numatytas terminas nebuvo sustabdytas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 96 straipsnio 4 dalį pateikus teisinės pagalbos prašymą. Ieškinį pareiškus 2012 m. birželio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams nuo šio rašto įteikimo, Bendrasis Teismas konstatavo, kad jis pareikštas pasibaigus SESV 263 ir Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytiems terminams.

8

V. Ipatau nurodė penkis pagrindus, skirtus ieškiniui pagrįsti, kildintinus, pirma, iš motyvų stokos ir teisės į gynybą pažeidimo, antra, atsakomybės ir ribojamosios priemonės kolektyvinio pobūdžio, trečia, „nenurodyto teisinio pagrindo“, ketvirta, vertinimo klaidos ir, penkta, proporcingumo principo nepaisymo. Bendrasis Teismas nusprendė, kad visi šie pagrindai nepagrįsti, ir todėl ieškinį atmetė.

9

Apeliaciniu skundu V. Ipatau Teisingumo Teismo prašo:

10

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

11

Pirmajame savo apeliacinio skundo pagrinde V. Ipatau nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kai nusprendė, kad ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl 2011 m. lapkričio 14 d. rašto.

12

V. Ipatau ginčija skundžiamo sprendimo 58–60 punktus. Pirmiausia jis tvirtina, kad aktai turi būti aiškinami taip, kad būtų veiksmingai taikomi, todėl 2011 m. gruodžio 11 d. teisinės pagalbos prašymas aiškintinas taip, kad juo buvo siekiama panaikinti 2011 m. lapkričio 14 d. raštą. Antra, jis nurodo, kad jo nekonsultavo advokatas, kai jis rengė teisinės pagalbos prašymą.

13

Taryba mano, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad ieškovo teisinės pagalbos prašymo dalykas neapėmė šio rašto. Ji tvirtina, jog ieškinio priimtinumo sąlygos negali pasikeisti dėl to, kad V. Ipatau pats parengė teisinės pagalbos prašymą. Ji daro nuorodą į paties teisinės pagalbos prašymo tekstą ir primena, kad ieškovas, kaip Baltarusijos Respublikos nacionalinio teisės aktų ir teisinių tyrimų centro direktorius, turi specialių žinių apie teisės normas, o tai matyti ir iš itin išsamiai šiame prašyme išdėstytų teisinių argumentų.

14

Pirmiausia primintina, kad griežtas su proceso terminais susijusių Sąjungos teisės aktų taikymas, kuris pagal nusistovėjusią teismo praktiką atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą, nedaro poveikio nei teisei į veiksmingą teisminę gynybą, nei teisei būti išklausytam (žr. Nutarties Page Protective Services / SEAE, C‑501/13 P, EU:C:2014:2259, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

15

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, nukrypstant nuo proceso terminų taisyklių, teisinės pagalbos prašymo pateikimas sustabdo ieškinio pareiškimo terminą iki pranešimo apie nutartį, kurioje priimamas sprendimas dėl šio prašymo, dienos arba, jeigu pats suinteresuotasis asmuo nepasiūlo advokato arba jeigu jo pasirinkto asmens negalima patvirtinti, – iki pranešimo apie nutartį, kuria paskiriamas advokatas atstovauti suinteresuotajam asmeniui, dienos.

16

Nagrinėdamas, ar ieškinys, kiek juo prašyta panaikinti 2011 m. lapkričio 14 d. raštą, priimtinas, Bendrasis Teismas privalėjo aiškinti V. Ipatau 2011 m. gruodžio 11 d. pateiktą teisinės pagalbos prašymą, kad galėtų patikrinti, ar numatyto pareikšti ieškinio dalykas apėmė ir minėtą raštą.

17

Skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas pacitavo ištrauką iš teisinės pagalbos prašymo, kuriame nurodomas 2011 m. lapkričio 14 d. raštas. To sprendimo 56 punkte jis taip pat dar kartą nurodė teisinės pagalbos prašymo dalyką ir paaiškino, kad juo siekiama, kad būtų panaikintas Sprendimas 2011/69, Įgyvendinimo reglamentas Nr. 84/2011, Sprendimas 2011/666 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1000/2011. Minėto sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas išanalizavo nuorodos į 2011 m. lapkričio 14 d. raštą pateikimą tiek teisinės pagalbos prašymo, tiek prašymo panaikinti tekstuose ir konstatavo, kad ieškovas minėtą raštą nurodė tik ieškinio dalyje „Ieškinio dalykas“ dėstydamas ieškinio pagrindus ir pagrindinius argumentus, ir ši nuoroda pateikta tik pirmojo pagrindo viduryje, o dėstant kitus du pagrindus apie jį nė neužsiminta. Bendrasis Teismas taip pat pabrėžė, kad, nors trys pagrindai aiškiai buvo susiję su minėtais sprendimais ir įgyvendinimo reglamentais, to negalima pasakyti apie 2011 m. lapkričio 14 d. raštą.

18

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 58 punkte konstatavo, kad negalima laikyti, jog savo teisinės pagalbos prašyme ieškovas aiškiai nurodė 2011 m. lapkričio 14 d. raštą, kaip raštą, kurį jis skųs ieškinyje, kurį pareikš.

19

Dėl argumento, kad 2011 m. gruodžio 11 d. teisinės pagalbos prašymas aiškintinas taip, kad juo būtinai buvo siekiama panaikinti 2011 m. lapkričio 14 d. raštą, svarbu priminti, jog šiuo raštu Taryba atmetė prašymą persvarstyti V. Ipatau įtraukimą į asmenų, kuriems Sprendimu 2011/69 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 84/2011 taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą. Minėtame rašte taip pat buvo nurodytas Sprendimas 2011/666 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1000/2011.

20

Teisinės pagalbos prašymą ieškovas pateikė tam, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 2011/69, Įgyvendinimo reglamento 84/2011, Sprendimo 2011/666 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 1000/2011 panaikinimo. Atsižvelgiant į šį aiškiai, tiksliai suformuluotą ir teisiškai argumentuotą teisinės pagalbos prašymą, nebuvo pagrindo, kuris leistų Bendrajam Teismui konstatuoti, kad šis prašymas tikrai pateiktas ir siekiant panaikinti 2011 m. lapkričio 14 d. raštą.

21

Dėl argumento, kad V. Ipatau nekonsultavo advokatas rengiant teisinės pagalbos prašymą, konstatuotina, kad V. Ipatau pateiktas teisinės pagalbos prašymas buvo aiškiai ir tiksliai suformuluotas, be to, teisiškai argumentuotas, o tai patvirtina jo turimas teisines žinias.

22

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas ir jį reikia atmesti.

23

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde V. Ipatau nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė jo teisę į gynybą, kai nusprendė, kad Taryba galėjo priimti sprendimą 2012/642 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1017/2012 prieš tai jo neišklausiusi. Taigi jis ginčija skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktus, kurie suformuluoti taip:

24

Jis nurodo, jog faktas, kad nepakito nagrinėjamų aktų motyvai, negali pateisinti Tarybos atleidimo nuo pareigos sužinoti suinteresuotojo asmens nuomonę, dėl kurios ji turėtų galimybę aktualizuoti jo situaciją ir su juo susijusią informaciją. Jis pažymi, kad Sprendimo 2012/642 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyti 2012 m. rugsėjo 23 d. parlamento rinkimai, kurie „taip pat laikomi neatitinkančiais tarptautinių standartų“, nors motyvai, dėl kurių jis įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, susiję su „tarptautinių rinkimų standartų pažeidim[ais] 2010 m. gruodžio 19 d. vykusių Prezidento rinkimų metu“.

25

Taryba ginčija šio pagrindo pagrįstumą.

26

Skundžiamo sprendimo 75 ir 76 punktuose Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai priminė teismo praktiką, pagal kurią Taryba, priimdama sprendimą palikti asmenį ar subjektą sąraše asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, turi paisyti šio asmens ar subjekto teisės būti iš anksto išklausytam, jeigu sprendime dėl jo palikimo sąraše ji prieš jį remiasi naujais duomenimis, kurių nebuvo pradiniame sprendime įtraukti į šį sąrašą (šiuo klausimu visų pirma žr. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 62 ir 63 punktus).

27

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 80 punkte, motyvai, kodėl ieškovas liko įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą, iš esmės nepasikeitė per 2012 m. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į visus aktus, kuriuos jis, kaip ieškovas, prašė Bendrojo Teismo panaikinti, V. Ipatau atsakomybė pagrįsta jo, kaip CRK pirmininko pavaduotojo, pareigomis ir CRK nario statusu už tarptautinių rinkimų standartų pažeidimus per 2010 m. gruodžio 19 d. vykusius prezidento rinkimus.

28

Bet kuriuo atveju, kaip nurodo Taryba, ieškovas jau buvo pateikęs pastabas Tarybai, o tai reiškia, kad jis žinojo, jog turi šią teisę, kuria, be to, gali pasinaudoti kaskart persvarstant Baltarusijos Respublikai nustatytas ribojamąsias priemones, siekiant nuspręsti, ar reikia pratęsti jų taikymą.

29

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas ir todėl jį reikia atmesti.

30

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde V. Ipatau nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Taryba nepadarė vertinimo klaidos pripažinusi, kad ieškovo įtraukimą į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą pateisinantys motyvai pagrįsti. Tad jis ginčija skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktus. Skundžiamo sprendimo 138–140 ir 142–144 punktai suformuluoti taip:

<…>

31

Apeliantas primena Sprendimą Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 ir 121 punktai), pagal kurį Taryba privalo pateikti sprendimo įtraukti asmenį į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą motyvų pagrįstumo įrodymą, ir Sprendimą Tay Za / Taryba (C‑376/10 P, EU:C:2012:138, 71 punktas), kuriame Teisingumo Teismas pasmerkė bet kokią prezumpciją dėl asmens arba jo įtraukimą į tokį sąrašą, remiantis vien jo ryšiais su kitais asmenimis. Jis teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamų aktų motyvų pakako, kad būtų nustatyta jo atsakomybė už tarptautinių rinkimų standartų pažeidimus 2010 m. gruodžio 19 d. vykusių prezidento rinkimų metu. Šiuo klausimu V. Ipatau pirmiausia nurodo, kad jis neturėjo motyvų prieštarauti CRK veiklai.

32

Antra, jis teigia, jog negalima tvirtinti, kad CRK prisidėjo prie 2010 m. gruodžio 19 d. rinkimų rezultatų klastojimo, nes jai buvo pateiktas tik vienas skundas, kuriame ginčijamas rinkimų teisėtumas, kurį, be kita ko, kaip paskutinė instancija turi išnagrinėti Aukščiausiasis Teismas, o ne CRK. Be to, negalima priekaištauti CRK dėl rinkimų rezultatų teisėtumo, kai 90 % kandidatų tuos rezultatus pripažino.

33

Trečia, jis ginčija ESBO ataskaitoje pateiktą ir skundžiamo sprendimo 143 punkte išdėstytą kritiką ir nurodo, kad Bendrasis Teismas negalėjo išnagrinėti CRK sprendimų.

34

Taryba primena teismo praktiką, susijusią su institucijų aktų motyvavimu, ir nurodo, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 97–103 punktuose, nagrinėdamas ieškinio pagrindą, kildintiną iš motyvavimo pareigos pažeidimo.

35

Taryba taip pat nagrinėja V. Ipatau nustatytų priemonių pagrįstumo ir faktinių aplinkybių, dėl kurių buvo nustatytos minėtos priemonės, įrodymo klausimą. Ji primena, kad pirmajai instancijai pateiktuose pareiškimuose ji nurodė kelis CRK veiksmus, kuriais pažeisti tarptautiniai rinkimų standartai, ir apelianto vaidmenį juos atliekant. Be kita ko, ji pažymi, kad rinkimų rezultatus apskundė tik vienas kandidatas – kiti septyni kandidatai po rinkimų buvo sulaikyti Baltarusijos slaptųjų tarnybų ir negalėjo apskųsti rinkimų rezultatų.

36

Taryba pabrėžia, kad Baltarusijos rinkimų sistema gali funkcionuoti tik dėl lojalaus aukštų nacionalinių pareigūnų, kaip antai apeliantas, bendradarbiavimo. Jos nuomone, apeliantas, kaip aukštas režimo pareigūnas, buvo susijęs su Baltarusijos vyriausybe, kaip tai aiškinama Teisingumo Teismo sprendime Tay Za / Taryba (C‑376/10 P, EU:C:2012:138). Remiantis tuo, darytina išvada, kad Tarybai pakako jos priimtų sprendimų motyvuose nurodyti šį ieškovo ir vyriausybės ryšį.

37

Reikia priminti, kad SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo, nuo kurio priklauso ginčijamo teisės akto turinio teisėtumas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą). Iš tikrųjų sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais grindžiamas šis sprendimas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 181 punktą). Vadinasi, kaltinimai ir argumentai, kuriais siekiama ginčyti akto pagrįstumą, nagrinėjant pagrindą, susijusį su motyvavimo nebuvimu ar stoka, yra netinkami.

38

Nors apeliantas savo apeliacinio skundo pagrindą pavadino „kildintinu iš teisės klaidos dėl aktuose, kuriuos prašoma panaikinti, numatytų pakankamų motyvų“, konstatuotina, kad jis kritikuoja skundžiamo sprendimo 143 ir 144 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas atsakė dėl ieškinio pagrindo, kildintino iš vertinimo klaidos, pagrįstumą. Nurodyti tikslūs ginčijami motyvuojamosios dalies punktai, todėl pagal Procedūros reglamento 178 straipsnio 3 dalį reikia išnagrinėti šį apeliacinio skundo pagrindą.

39

Atliekant V. Ipatau įtraukimo į asmenų, kuriems nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašą pagrįstumo kontrolę, pirmiausia reikia išnagrinėti bendruosius įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus kriterijus, antra, V. Ipatau įtraukimo į tokį sąrašą motyvus ir, trečia, šio įtraukimo pagrįstumo įrodymą (Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:247, 40 punktas ir Sprendimo Anbouba / Taryba, C‑630/13 P, EU:C:2015:248, 41 punktas).

40

Reikia priminti, kad Taryba turi didelę diskreciją apibrėžti bendruosius kriterijus, naudojamus siekiant taikyti ribojamąsias priemones (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 120 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir sprendimų Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:247, 41 punktą ir Anbouba / Taryba, C‑630/13 P, EU:C:2015:248, 42 punktą).

41

V. Ipatau nenurodo, kad šiuo klausimu buvo padaryta teisės klaida.

42

Dėl V. Ipatau įtraukimo į sąrašus pagrįstumo įrodymo reikia priminti, jog Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti asmens pavardę į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, kad šis sprendimas, kuris konkrečiai susijęs su šiuo asmeniu, būtų pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti šį sprendimą, yra pagrįsti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija ir kt. /Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 punktą; Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 73 punktą, sprendimų Anbouba / Taryba, C‑605/13 P, EU:C:2015:247, 45 punktą ir Anbouba / Taryba, C‑630/13 P, EU:C:2015:248, 46 punktą).

43

Pirmiausia V. Ipatau ginčija faktą, kad CRK galėjo prisidėti prie 2010 m. gruodžio 19 d. rinkimų rezultatų klastojimo, nes ji gavo tik vieną skundą. Šis argumentas negali paneigti Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 142 ir 143 punktuose padarytų išvadų.

44

Šiuose punktuose Bendrasis Teismas iš tiesų konstatavo, pirma, kad CRK, kaip aukščiausiosios už rinkimus atsakingos administracijos instancijos, kompetencija yra ne tik nagrinėti skundus – „ji svarbi sudarant prezidento rinkimų kandidatų sąrašą, prižiūri žemesnes už rinkimus atsakingas administracijos instancijas, kontroliuoja, kaip vyksta rinkimų kampanija, nagrinėja pareiškimus ir skundus dėl įvairių žemesnių rinkimų komisijų ir vietos administracijų sprendimų“. Jis nusprendė, kad „rinkimų priežiūra ir kontrolė akivaizdžiai nebuvo pakankamai užtikrinta“ ir kad „CRK nebuvo nepriklausoma, nešališka, be to, jai trūko kolegiškumo, o apie oficialius rezultatus, kad Prezidentu išrinktas Lukašenka, ji pranešė nepaskelbusi jokių išsamesnių rezultatų“.

45

Antra, V. Ipatau ginčija, kad buvę kokių nors motyvų, dėl ko jis būtų galėjęs prieštarauti CRK veiklai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad V. Ipatau nenurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą konstatavęs CRK atsakomybę už tarptautinių rinkimų standartų pažeidimus per 2010 m. gruodžio 19 d. prezidento rinkimus, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl išvados, kad apeliantas, kaip CRK pirmininko pavaduotojas, asmeniškai buvo atsakingas už šiuos pažeidimus, nes jis tokiai CRK veiklai neprieštaravo.

46

Vadinasi, remdamasis šiomis konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių Teisingumo Teismas negali tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą, Bendrasis Teismas galėjo padaryti išvadą, kad iš esmės CRK buvo atsakinga už tarptautinių rinkimų standartų pažeidimus per 2010 m. gruodžio 19 d. prezidento rinkimus ir kad galėjo būti nustatyta, jog V. Ipatau, kaip šios institucijos pirmininko pavaduotojas, buvo asmeniškai už juos atsakingas. Priešingai, nei teigia V. Ipatau, Bendrasis Teismas nesinaudojo prezumpcija dėl jo ir todėl neveikė priešingai, nei numatyta Sprendime Tay Za / Taryba (C‑376/10 P, EU:C:2012:138), spręsdamas dėl jo pavardės įtraukimo į asmenų, kuriems nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašą vien dėl su kitais asmenimis palaikomų ryšių.

47

Trečia, V. Ipatau priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis pakartojo ESBO kritiką CRK dėl pastarosios sprendimų kokybės, nors jis šių sprendimų nė nenagrinėjo. Tačiau šiuo argumentu V. Ipatau iš tikrųjų ginčija Bendrojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jiems suteiktą reikšmę.

48

Šiuo klausimu primintina, kad tam tikrose situacijose Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ataskaitas (šiuo klausimu žr. Sprendimo N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 90 ir 91 punktus). Tuo labiau jis gali atsižvelgti į tokios tarptautinės organizacijos kaip ESBO ataskaitą.

49

Skundžiamo sprendimo 140 punkte šios ataskaitos išvadas palyginęs su tokių institucijų kaip Europos Taryba ataskaitomis, Bendrasis Teismas atliko ESBO ataskaitos patikimumo kontrolę.

50

Atsižvelgus į visą Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių vertinimą, kurio Teisingumo Teismas negali tikrinti nagrinėdamas apeliacinį skundą, konstatuotina, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 145 punkte atmetęs kaip nepagrįstą ieškinio pagrindą, kildintiną iš Tarybos vertinimo klaidos.

51

Bendrasis Teismas padarė tokią išvadą nepažeidęs principų, išplaukiančių iš teismo praktikos, susijusios su motyvų, kuriais pagrįsti aktai, kaip antai ginčijami aktai, teisėtumo kontrole ir primintos šio sprendimo 42 punkte.

52

Taigi trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

53

Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde V. Ipatau nurodo, kad Bendrasis Teismas patvirtino jam nustatytų priemonių galiojimą 2011–2012 m., nors ESBO ataskaitoje nebuvo užsiminta apie jokias ribojamąsias priemones CRK nariams, ir todėl pažeidė proporcingumo principą. Jis pažymi, kad bendros ESBO rekomendacijos dėl CRK susijusios tik su šios komisijos sudėtimi ir vietos komisijoms siunčiamų nurodymų kokybe. Tačiau CRK nariams skiriama kolektyvinė sankcija, atrodo, akivaizdžiai neproporcinga ir neveiksminga, nes dėl jos CRK nariams užkertamas kelias susipažinti su Europos patirtimi ir teigiama praktika.

54

Be to, jis nurodo, jog tam, kad nusistovėjusių tradicijų neturinti Baltarusijos rinkimų sistema tobulėtų, atrodo, būtina, kad rinkimų sistemos dalyviai, be kita ko, CRK nariai, būtų papildomai supažindinti su tarptautiniais rinkimų standartais. Šiuo tikslu Sąjungos valstybės narės galėtų jiems pasiūlyti mokymus ir organizuoti stebėtojų vizitus per Sąjungos valstybėse vykstančius rinkimus. Vadinasi, draudimu keliauti Sąjungos teritorijoje akivaizdžiai prieštaraujama ESBO ataskaitoje nurodytiems tikslams.

55

Taryba pirmiausiai pabrėžia, kad ESBO ataskaita nėra vienintelis ieškovui nustatytų ribojamųjų priemonių pagrindas. Be to, ji nurodo, kad nėra jokių prieštaravimų tarp ESBO ataskaitos ir Tarybos ir Sąjungos politikos. Atvirkščiai, tokia politika, įskaitant ir ribojamąsias priemones, siekiama daryti spaudimą Baltarusijos režimui ir su juo susijusiems asmenims, kad jie nutrauktų sunkius žmogaus teisių pažeidimus, civilinės visuomenės ir demokratinės opozicijos represijas ir kad Baltarusijoje būtų gerbiama demokratija ir teisinė valstybė, taip pat paisoma tarptautinių rinkimų standartų. Be to, Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės nėra kliūtis tam, kad už rinkimų administravimą atsakingiems asmenims Baltarusijoje būtų organizuojami mokymai tarptautinių rinkimų standartų srityje. Taip pat Sprendimo 2012/642 3 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė nukrypti nuo draudimo keliauti po Sąjungos teritoriją.

56

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį pagrinduose ir teisiniuose argumentuose, kuriais remiamasi, turi būti tiksliai nurodomi ginčijami Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai (žr. Nutarties Thesing ir Bloomberg Finance / ECB, C‑28/13 P, EU:C:2014:230, 25 punktą ir Sprendimo Klein / Komisija, C‑120/14 P, EU:C:2015:252, 85 punktą).

57

Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame ne tik nepateikiami argumentai, konkrečiai skirti ginčijamame sprendime padarytai teisės klaidai identifikuoti, bet ir pakartojami arba pažodžiui perkeliami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajam Teismui. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra vien prašymas peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nagrinėtą ieškinį, o tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai (žr. Sprendimo Klein / Komisija, C‑120/14 P, EU:C:2015:252, 86 punktą).

58

V. Ipatau vien nurodė, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad nagrinėjamos Tarybos nustatytos priemonės nebuvo neproporcingos, ir tiksliai nenurodė, kuriuos skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, kurioje nagrinėjamas penktasis pagrindas, punktus ginčija, todėl neįvykdė minėto Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų. Be to, ketvirtajam apeliacinio skundo pagrindui pagrįsti nurodytais argumentais siekiama ginčyti ne skundžiamą sprendimą, o minėtas Tarybos nustatytas priemones, ir iš esmės jie yra Bendrajam Teismui jau pateikti argumentai.

59

Tad ketvirtasis pagrindas tėra vien prašymas peržiūrėti V. Ipatau pirmosios instancijos teisme pareikštą ieškinį, todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

60

Keturi V. Ipatau nurodyti apeliacinio skundo pagrindai atmesti, todėl reikia atmesti ir apeliacinį skundą.

61

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

62

Pagal to paties Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

63

Kadangi Taryba reikalavo priteisti iš V. Ipatau bylinėjimosi išlaidas ir pastarasis bylą pralaimėjo, V. Ipatau turi padengti savo ir Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: