1. 

Savo apeliaciniu skundu Philips Lighting Poland SA ( 2 ) ir Philips Lighting BV ( 3 ) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Philips Lighting Poland ir Philips Lighting / Taryba ( 4 ), kuriuo buvo atmestas jų ieškinys dėl 2007 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1205/2007, nustatančio antidempingo muitus importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės integruotoms elektroninėms kompaktinėms fluorescencinėms lempoms po priemonių galiojimo termino peržiūros pagal Reglamento (EB) Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį ir išplečiančio jų taikymo sritį importuojamam tam pačiam produktui, siunčiamam iš Vietnamo Socialistinės Respublikos, Pakistano Islamo Respublikos ir Filipinų Respublikos ( 5 ), panaikinimo, kiek Reglamentas Nr. 1205/2007 taikomas apeliantėms.

2. 

Šia byla Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išreikšti nuomonę dėl kelių subtilių teisės klausimų, turinčių didelę svarbą. Šioje byloje prašoma priimti sprendimą atitinkamai:

3. 

Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą.

4. 

Iš pradžių siūlysiu Teisingumo Teismui savo iniciatyva išnagrinėti, kokia apeliančių teisės pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo apimtis.

5. 

Šiuo klausimu siūlysiu Teisingumo Teismui atlikti šį nagrinėjimą pagal SESV 263 straipsnio, dėl kurio laikysiuosi nuomonės, kad jis taikytinas ratione temporis, nors šis ieškinys buvo pareikštas anksčiau, nei įsigaliojo Lisabonos sutartis, nuostatas, nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Philips Lighting, ir remdamasis tuo padarysiu išvadą, kad ji turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

6. 

Paskui nurodysiu, kodėl Bendrasis Teismas, mano nuomone, nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, kad Sąjungos institucijos galėjo tęsti peržiūros procedūrą, nors pritarimo prašymui lygis atliekant tyrimą tapo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta reprezentatyvumo riba.

7. 

Galiausiai teigsiu, kad nors Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad didžiosios dalies visos Bendrijos produkcijos sąvoką, pateiktą 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių ( 6 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2117/2005 ( 7 ), 4 straipsnio 1 dalyje, reikia suprasti kaip nuorodą į pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nurodytą minimalią 25 % šios produkcijos ribą, jis vis dėlto nepadarė jokios teisės klaidos, kai netaikė taip pat minėtoje nuostatoje nurodytos 50 % visos panašaus produkto gamybos ribos, nes šios dvi ribos, nustatytos vien skundo reprezentatyvumui vertinti, nesusijusios su žalai nustatyti skirtu Bendrijos pramonės apibrėžimu. Kadangi apeliantės Bendrąjį Teismą kaltina tik tuo, kad jis šių abiejų ribų netaikė kartu, o ne tuo, kad jis padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad didžiąją dalį visos Bendrijos produkcijos gali sudaryti vieno Bendrijos gamintojo, pagaminančio apie 48 % šios produkcijos, produkcija, siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad apeliacinio skundo pagrindai yra nepagrįsti, ir dėl to atmesti apeliacinį skundą.

8.

Sąjungos antidempingo priemonių taikymą reglamentuojančios nuostatos, galiojusios tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, buvo įtvirtintos pagrindiniame reglamente.

9.

Pagrindinio reglamento 3 straipsnio „Žalos nustatymas“ 1 dalyje buvo nustatyta, kad sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip „materialinė [didelė] žala Bendrijos pramonei, materialinės [didelės] žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės [didelės] kliūtys tai pramonei kurtis“.

10.

Pagrindinio reglamento 4 straipsnio „Bendrijos pramonės apibrėžimas“ 1 dalyje buvo numatyta, kad sąvoka „Bendrijos pramonė“ suprantama kaip „panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį visos Bendrijos produkcijos, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje“.

11.

Pagrindinio reglamento 5 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas pirminio tyrimo procedūros, kuria siekiama nustatyti įtariamo dempingo buvimą, mastą ir poveikį, inicijavimas, buvo nustatyta:

„1.   Išskyrus šio straipsnio 6 dalyje numatytus atvejus, tyrimas nustatyti įtariamo dempingo buvimą, mastą ir poveikį pradedamas, gavus raštišką bet kurio fizinio ar juridinio asmens arba asociacijos, neturinčios juridinio asmens teisių Bendrijos pramonės vardu pateiktą skundą.

<…>

4.   Tyrimas pagal šio straipsnio 1 dalį pradedamas tik tuo atveju, jeigu išnagrinėjus, kokiu mastu panašaus produkto gamintojai Bendrijoje pritaria ar nepritaria pateiktam skundui, nustatoma, kad skundas yra paduotas Bendrijos pramonės vardu. Skundas laikomas paduotas Bendrijos pramonės vardu, jeigu jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties. Tačiau tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties.

<…>“

12.

Pagrindinio reglamento 9 straipsnyje, susijusiame su tyrimo nutraukimu netaikant priemonių ir galutinių muitų nustatymu, buvo nustatyta:

„1.   Atsiėmus skundą, tyrimo procedūros gali būti nutrauktos, jeigu tai neprieštarauja Bendrijos interesams.

<...>

4.   Jeigu tyrimo metu galiausiai nustatyti faktai rodo, kad yra dempingas ir jo sukelta žala, ir dėl Bendrijos interesų būtina pritaikyti pagal 21 straipsnį, Taryba, dėl Komisijos, pasikonsultavusios su Patariamuoju komitetu, pateikto pasiūlymo, nustato galutinį antidempingo muitą. <...>

<…>“

13.

Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnį:

„<…>

2.   Galutinė antidempingo priemonė baigia galioti, praėjus penkeriems metams nuo sprendimo ją taikyti įsigaliojimo dienos arba penkeriems metams nuo paskutinės dempingą ir jo žalą nagrinėjusios peržiūros užbaigimo dienos, jeigu peržiūros metu nebuvo nustatyta, kad priemonei baigus galioti bus labai tikėtina, jog dempingas ir žala tęsis arba pasikartos. Peržiūra dėl priemonės pratęsimo pradedama Komisijos arba Bendrijos gamintojų iniciatyva, ir tokia priemonė galioja iki peržiūros pabaigos.

<…>

5.   Atitinkamos šio reglamento nuostatos dėl tyrimo tvarkos ir atlikimo, išskyrus trukmę ribojančias nuostatas, taikomos bet kuriai pagal 2, 3 ir 4 dalis atliekamai peržiūrai. <...>

<...>“

14.

Atlikus tyrimą, pradėtą pagal 2000 m. balandžio 4 d. pateiktą European Lighting Companies Federation skundą, Sąjunga priėmė 2001 m. liepos 16 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1470/2001, įvedantį galutinį antidempingo muitą ir galutinai surenkantį laikinąjį muitą, kuriuo apmuitintos importuojamos integruotos elektroninės kompaktinės fluorescencinės lempos (CFL-i), kurių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika ( 8 ).

15.

Po to, kai buvo pradėtas tyrimas dėl galimo šių muitų vengimo, Sąjunga taip pat priėmė 2005 m. birželio 6 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 866/2005, išplečiantį galutinį antidempingo priemonių, nustatytų Reglamentu (EB) Nr. 1470/2001 importuojamoms integruotoms elektroninėms kompaktinėms fluorescencinėms lempoms (CFL-i), kurių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, taikymą tokiam pačiam produktui, įvežamam iš Vietnamo Socialistinės Respublikos, Pakistano Islamo Respublikos ir Filipinų Respublikos ( 9 ).

16.

Vėliau reglamentai Nr. 1470/2001 ir Nr. 866/2005 buvo iš dalies pakeisti 2006 m. rugsėjo 1 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1322/2006 ( 10 ).

17.

Paskelbus pranešimą apie Reglamentu Nr. 1470/2001 nustatytų priemonių pabaigą, Komisija gavo Community Federation of Lighting Industry of Compact Fluorescent Lamps Integrated, veikiančios Osram GmbH ( 11 ) vardu, prašymą dėl peržiūros.

18.

2006 m. birželio 12 d. Komisija išsiuntė klausimyną keturiems Bendrijos integruotų elektroninių kompaktinių fluorescencinių lempų ( 12 ) gamintojams, t. y. GE Hungary Ipari és Kereskedelmi Zrt ( 13 ), Osram, Philips Lighting ir SLI Sylvania Lighting International ( 14 ). Osram ir GE Hungary nurodė pritariančios, kad būtų pradėta peržiūros procedūra, Philips Poland išreiškė prieštaravimą tokiai procedūrai, o Sylvania į klausimyną neatsakė.

19.

Nusprendusi, kad pakanka įrodymų peržiūros procedūrai pradėti, Komisija pradėjo tyrimą – jis vyko nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d.

20.

2006 m. lapkričio 26 d.GE Hungary nurodė Komisijai, kad ji nebepritaria nagrinėjamų antidempingo priemonių tolesniam taikymui, o Sylvania2006 m. gruodžio 19 d. jai pranešė mananti, kad tolesnis atitinkamų antidempingo priemonių galiojimas būtų nenaudingas Bendrijai.

21.

2007 m. liepos 10 d. Komisija informavo raštu, kad ketina siūlyti nutraukti peržiūros procedūrą. Šiame rašte Komisija, be kita ko, paaiškino, kad nors tuo metu, kai buvo pradėta peržiūros procedūra, prašymui pritarė gamintojai, kurių produkcija sudarė didžiąją Bendrijos produkcijos dalį, prašymui nepritariančių gamintojų gaminama produkcija nuo šiol sudaro šiek tiek daugiau nei 50 % visos Bendrijos produkcijos. Todėl ji padarė išvadą, kad antidempingo priemonės turėtų būti panaikintos, o procedūra – nutraukta.

22.

2007 m. liepos 24 ir 25 d. Philips Poland ir Community Federation of Lighting Industry of Compact Fluorescent Lamps Integrated pateikė pastabas dėl minėto rašto.

23.

Kitu, 2007 m. rugpjūčio 31 d., raštu Komisija pranešė suinteresuotosioms šalims, jog ji galiausiai padarė išvadą, kad Bendrijai būtų naudinga nagrinėjamų antidempingo priemonių taikymo laikotarpį pratęsti vieniems metams.

24.

2007 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė ginčijamą reglamentą.

25.

Ieškiniu, Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateiktu 2007 m. gruodžio 21 d., apeliantės prašė panaikinti ginčijamą reglamentą.

26.

Grįsdamos savo ieškinį jos pateikė tris pagrindus, iš kurių du pirmieji susiję su pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1, 4 dalių ir 11 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

27.

Philips Lighting visų pirma teigė, kad, pirma, Sąjungos institucijos negalėjo tęsti antidempingo procedūros sumažėjus pritarimo skundui lygiui ir, antra, Taryba, vertindama Bendrijos pramonei padarytą žalą, negalėjo remtis tik Osram duomenimis, nes šios bendrovės produkcija, kuri sudarė tik apie 48 % visos Bendrijos produkcijos, negali būti laikoma Bendrijos produkcijos „didžiąja dalimi“.

28.

Kadangi Taryba, ginčydama apeliančių teisę pareikšti ieškinį, suabejojo ieškinio priimtinumu, Bendrasis Teismas konstatavo, kad siekiant proceso ekonomiškumo pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio pagrindus, prieš tai nenusprendus dėl ieškinio priimtinumo, nes ieškinys bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

29.

Baigęs dėstyti motyvus, Bendrasis Teismas atmetė du pirmuosius pagrindus, išnagrinėjęs juos dviem aspektais.

30.

Pirma, Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Sąjungos institucijos gali tęsti peržiūros procedūrą nepaisydamos to, kad pritarimo skundui lygis tapo mažesnis nei pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje minima 50 % riba.

31.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 75–78 punktuose pirmiausia priminė, kad nors prašymui pradėti peržiūros procedūrą iš pradžių pritarė Osram ir GE Hungary, kurių bendra produkcija sudarė daugiau nei 50 % Bendrijos visos CFL-i produkcijos, Philips Poland išreiškė nepritarimą, o Sylvania savo pozicijos nenurodė, situacija pasikeitė praėjus keliems mėnesiams, kai vykstant tyrimui GE Hungary ir Sylvania pranešė Komisijai, kad jos nebepritaria tolesniam nagrinėjamų antidempingo priemonių taikymui, taigi prašymui peržiūrėti pritariančių gamintojų produkcija, nors ir aiškiai viršijanti pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nurodytą 25 % ribą, vis dėlto buvo šiek tiek mažesnė nei toje pačioje nuostatoje nurodyta 50 % riba, nes vienintelio šiam prašymui ir toliau pritariančio Bendrijos gamintojo, t. y. Osram, produkcija sudarė 48 % visos Bendrijos produkcijos, o kitų trijų prašymui nepritariančių gamintojų bendra produkcija sudarė likusius 52 %.

32.

Tada Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 84 punkte pažymėjo, kad jis jau yra nusprendęs, jog pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje neįtvirtinta jokia Komisijos pareiga nutraukti vykdomą antidempingo procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis tapo mažesnė nei 25 % Bendrijos gamybos apimties, nes „ši nuostata susijusi tik su Komisijos tyrimui pradėti būtinu pritarimo skundui lygiu“. Bendrasis Teismas patikslino, kad priimant Sprendimą Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba (T‑249/06, EU:T:2009:62) remtasi pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi, nors šis sprendimas priimtas byloje, kurioje skundas nebuvo, tačiau tariamai sumažėjo pritarimo jam lygis vykstant procedūrai. Bendrojo Teismo teigimu, „toks vertinimas yra visiškai logiškas, nes jei šia nuostata Komisijai nenustatyta pareiga nutraukti procedūrą, kai skundas atsiimamas, taip a fortiori turėtų būti ir paprasto pritarimo jam lygio sumažėjimo atveju“.

33.

Skundžiamo sprendimo 86 punkte konstatavęs, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis peržiūros procedūroms taikomos pagal šio reglamento 11 straipsnio 5 dalį, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Sąjungos institucijos turėjo teisę tęsti peržiūros procedūrą nepaisydamos to, jog minėto reglamento 5 straipsnio 4 dalyje minima 50 % riba galbūt nebebuvo pasiekta.

34.

Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 punkte nusprendė, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies išaiškinimu Taryba nepasisavino jokių naujų galių, nes ji „nusprendė pratęsti atitinkamų antidempingo priemonių galiojimą papildomai vieneriems metams tik nustačiusi, kaip to reikalaujama, kad dempingas vis dar buvo tęsiamas, kad šių priemonių galiojimo pabaiga gali paskatinti šio dempingo tęsimą bei žalos kartojimąsi ir kad šių priemonių palikimas galioti atitiktų Bendrijos interesus“. Bendrasis Teismas pridėjo, kad juo labiau šis aiškinimas nepaneigė reikalavimo, pagal kurį antidempingo muitus galima taikyti tik įrodžius žalos „Bendrijos pramonei“ egzistavimą, esmės, nes siekdama nustatyti žalą Taryba teisingai apibrėžė Bendrijos pramonę.

35.

Todėl Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti jokio pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

36.

Antra, Bendrasis Teismas nagrinėjo žalai nustatyti skirto Bendrijos pramonės apibrėžimo klausimą.

37.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 91 punkte pirmiausia priminė, kad pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį antidempingo priemonė gali būti palikta galioti ilgiau nei šioje nuostatoje nurodytą penkerių metų laikotarpį tik jeigu jos galiojimo pabaiga paskatintų dempingo arba žalos tęsimą ar pasikartojimą, pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį sąvoką „žala“ suprantant kaip didelę žalą Bendrijos pramonei, didelės žalos grėsmę Bendrijos pramonei arba didelę kliūtį kurtis tai pramonei.

38.

Toliau Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92 punkte nurodė, kad pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje Bendrijos pramonė apibrėžiama arba kaip „panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma“, arba kaip „tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį visos Bendrijos [panašių produktų] produkcijos, kaip numatyta [šio reglamento] 5 straipsnio 4 dalyje“, ir kad Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją pasirinkti vieną iš šių dviejų alternatyvų.

39.

Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 93 punkte paaiškino priežastis, dėl kurių jis manė, kad žalai nustatyti pasirinktą Bendrijos pramonę nebūtinai turi sudaryti tie patys Bendrijos gamintoja, kaip tie, kurie sudaro tą Bendrijos pramonę, į kurią atsižvelgta nustatant, ar pritarimo pradiniam skundui arba prašymui peržiūrėti lygis pakankamas vadovaujantis pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalimi. Jo teigimu, „viena vertus, antruoju atveju Bendrijos pramonė, atsižvelgiant į pastarosios nuostatos formuluotę, iš tiesų gali apimti tik tuos Bendrijos gamintojus, kurie pritaria skundui ar prašymui, o pirmuoju atveju ji gali apimti visus Bendrijos gamintojus, nepriklausomai nuo to, ar jie pritaria atitinkamam skundui ar prašymui. Kita vertus, svarbu turėti omenyje, kad žalai nustatyti skirtas Bendrijos pramonės apibrėžimas yra veiksmas, kurį [Sąjungos] institucijos atlieka pradėjusios procedūrą.“

40.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 94 punkte konstatavo, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodyti atvejai pagal apibrėžimą leidžia manyti, kad nebesiekiama šio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje numatyta 50 % riba, o iš to Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje „įtvirtintą su formuluote „didžioji dalis visos Bendrijos produkcijos“ siejamą bendrąjį nukreipimą [bendrąją nuorodą] į šio reglamento 5 straipsnio 4 dalį reikia suprasti tik kaip nukreipimą [nuorodą] į minimalią 25 %, o ne į 50 % ribą“. Bendrojo Teismo manymu, „toks aiškinimas juo labiau išplaukia iš to, kad reikalavimu, pagal kurį Bendrijos pramonė turi sudaryti didžiąją dalį visos Bendrijos produkcijos, siekiama užtikrinti, kad bendra produkcijos dalis, tenkanti prie šios pramonės priskirtiems gamintojams, būtų pakankamai reprezentatyvi. Pastaroji savybė sietina visų pirma su dalimi, kurią šių gamintojų produkcija sudaro visos Bendrijos produkcijos atžvilgiu, o ne pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį prie Bendrijos pramonės nepriskirtų gamintojų pozicija skundo ar prašymo peržiūrėti atžvilgiu“.

41.

Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 95 punkte nurodė, kad šio sprendimo 94 punkte nurodytu atveju iš Sąjungos institucijų negalima reikalauti Bendrijos pramonės apibrėžti tik pagal pirmąją iš pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvų, nes šios institucijos turi didelę diskreciją pasirinkti vieną iš šių dviejų alternatyvų.

42.

Skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad Taryba, nusprendusi priskirti tik Osram produkciją prie žalai nustatyti skirto Bendrijos pramonės apibrėžimo, nepadarė jokios teisės klaidos.

43.

Apeliantės savo apeliacinį skundą grindžia dviem pagrindais.

44.

Pirmuoju pagrindu apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes, remdamasis a fortiori pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies aiškinimu, prieštaraujančiu šios nuostatos tekstui ir sistemai, nusprendė, kad Komisija gali tęsti procedūrą ne tik kai skundas atsiimamas, bet ir kai sumažėja paprasto pritarimo jam lygis.

45.

Antruoju pagrindu apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nustatydamas Bendrijos pramonės patirtą žalą nusprendė, kad sąvoką „didžioji dalis visos Bendrijos produkcijos“, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį, reikia suprasti kaip nuorodą į minimalią 25 % šios produkcijos ribą, neatsižvelgiant į šioje nuostatoje taip pat numatytą 50 % ribą.

46.

Taryba, Osram ir Komisija teigia, kad ieškinys dėl panaikinimo nepriimtinas, nes ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai susijęs su apeliantėmis.

47.

Grįsdama šį prieštaravimą dėl priimtinumo Taryba, kuri Bendrajam Teismui jau išreiškė abejonių dėl apeliančių teisės pareikšti ieškinį, nors formaliai nepateikė prieštaravimo, teigia, kad apeliantės negali remtis Sprendimu Timex / Taryba ir Komisija ( 15 ), nes jos nepritarė prašymui peržiūrėti galiojančias antidempingo priemones, ir kad jos nebegali remtis Sprendimu Nachi Europe ( 16 ) suformuota teismo praktika, nes jų pardavimo kainos nebuvo naudojamos apskaičiuojant dempingo skirtumą. Taryba mano, kad Philips Lighting taip pat negali remtis Sprendime Extramet Industrie / Taryba ( 17 ) įtvirtinta doktrina, nes jos padėtis nebuvo pakankamai ypatinga, kad išskirtų ją iš visų kitų ūkio subjektų dėl tam tikrų būdingų jos savybių.

48.

Philips Lighting, priminusi, kad Bendrasis Teismas proceso ekonomijos sumetimais nusprendė ieškinio pagrįstumą nagrinėti tiesiogiai, prieš tai nepriėmęs sprendimo dėl jo priimtinumo, teigia, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 173 ir 174 straipsnius Tarybos atsiliepime į apeliacinį skundą gali būti nurodomi tik argumentai, susiję su apeliacinio skundo patenkinimu arba atmetimu, todėl Teisingumo Teismas neturėtų nagrinėti šio atsiliepimo dalių, susijusių su ieškinio priimtinumu. Ji papildomai teigia, kad ginčijamas reglamentas tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs, nes ji yra pagrindinė CFL-i importuotoja į Sąjungą ir kartu stambi šių produktų Bendrijos gamintoja. Ji priduria, kad šiuo reglamentu pripažįstamas neigiamas antidempingo muitų poveikis jos veiklai.

49.

Prieš pradėdamas konkrečiau nagrinėti klausimą dėl apeliančių teisės pareikšti ieškinį, kai visų pirma nustatysiu ratione temporis taikytiną nuostatą, o tada nagrinėsiu, ar apeliantės atitiko keliamas teisės pareikšti ieškinį dėl panaikinimo sąlygas, iš pradžių siūlau sugrįžti prie teismo kontrolės, kurią Teisingumo Teismas, kaip apeliacinė instancija, gali atlikti dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo.

50.

Skundžiamo sprendimo išskirtinumas – tai, kad sukeičiamas vietomis įprastas klausimų nagrinėjimo eiliškumas, pagal kurį prieš pradedant nagrinėti ieškinio pagrįstumą iš pradžių nagrinėjamas jo priimtinumas. Nepaisydamas Tarybos išdėstytų abejonių dėl apeliančių teisės pareikšti ieškinį, Bendrasis Teismas, „siekdamas proceso ekonomijos“ ( 18 ), pasirinko ieškinio dėl panaikinimo atmetimą dėl esmės nepriėmęs sprendimo dėl jo priimtinumo.

51.

Ši Bendrojo Teismo įprasta praktika ( 19 ) atitinka Teisingumo Teismo praktiką, įtvirtintą visų pirma sprendimuose Taryba / Boehringer ( 20 ) ir Prancūzija / Komisija ( 21 ), kurie nurodyti skundžiamame sprendime ir pakartoti Sprendime Cofradía de pescadores „San Pedro“ de Bermeo ir kt. / Taryba ( 22 ).

52.

Trumpam grįžkime prie šiuose sprendimuose pateiktų išvadų.

53.

Sprendime Taryba / Boehringer (C‑23/00 P, EU:C:2002:118) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Tarybos pateiktą apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame nebuvo nagrinėjamas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, Tarybos pateiktas nesutinkant su ieškiniu dėl direktyvos panaikinimo ( 23 ), prieš atmesdamas apeliacinį skundą kaip nepriimtiną dėl to, kad jis paduotas ne dėl sprendimo, pažymėjo, kad „Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kaip jis tai padarė, ar geras teisingumo vykdymas šios bylos aplinkybėmis pateisina ieškinio toje byloje atmetimą dėl esmės nepriėmus sprendimo dėl Tarybos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo“ ( 24 ).

54.

Sprendime Prancūzija / Komisija (C‑233/02, EU:C:2004:173) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo, susijusio su susitarimo dėl gairių sudarymu, panaikinimo, laikėsi nuomonės, jog nereikia priimti sprendimo dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su konstatavimu, kad nėra ginčijamo akto, nes Prancūzijos Respublikos reikalavimai turi būti atmesti iš esmės.

55.

Galiausiai Sprendime Cofradía de pescadores „San Pedro“ de Bermeo ir kt. / Taryba (C‑6/06 P, EU:C:2007:702) Teisingumo Teismas, pakartojęs Sprendimo Taryba / Boehringer (C‑23/00 P, EU:C:2002:118) taisyklę, atmetė Tarybos priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame, neišnagrinėjus šios institucijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, buvo atmestas ieškinys dėl deliktinės atsakomybės ( 25 ).

56.

Siekiant teismų praktikos nuoseklumo, man atrodo, kad būtina sugretinti šias išvadas su Teisingumo Teismo nustatytu principu, pagal kurį ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumas, išplaukiantis iš to, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio, yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį gali ir net privalo savo iniciatyva nagrinėti Sąjungos teismas ( 26 ). Vadovaujantis Teisingumo Teismo sprendime Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija ( 27 ) įtvirtinta taisykle, „Teisingumo Teismas, kuriam pateiktas nagrinėti apeliacinis skundas pagal šio teismo Statuto 56 straipsnį, privalo, jei reikia – savo iniciatyva, nuspręsti dėl viešosios tvarkos pagrindo, susijusio su sąlygos, išdėstytos EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, pagal kurią ieškovas gali prašyti panaikinti ne jam skirtą sprendimą tik tuo atveju, jei tas sprendimas su juo susijęs tiesiogiai ir konkrečiai, nesilaikymu“ ( 28 ). Be to, kituose sprendimuose Teisingumo Teismas pagrindą, susijusį su fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl ne jam skirto sprendimo nepriimtinumu, aiškiai apibūdino kaip „viešosios tvarkos išlyga grindžiamą nepriimtinumo pagrindą“, kurį Sąjungos teismai turi bet kuriuo metu netgi savo iniciatyva nagrinėti ( 29 ). Taigi viešosios tvarkos išlyga grindžiami nepriimtinumo pagrindai nėra tokie pagrindai kaip kiti, kuriuos būtų galima vertinti taip pat kaip pagrindus dėl esmės. Atvirkščiai, kaip matyti tiek iš Procedūros reglamento 150 straipsnio, tiek iš Teisingumo Teismo praktikos, nepriimtinumo pagrindams taikoma speciali procedūra, kuriai būdinga visų pirma tai, kad šie pagrindai gali būti nagrinėjami – netgi savo iniciatyva – bet kada vykstant procesui.

57.

Neatrodo, kad šių dviejų lygiagrečių grupių teismo praktika yra visiškai nuosekli gerai veikiančioje teismų sistemoje. Kaip iš tiesų pateisinti tai, kad Sąjungos teismas privalo savo iniciatyva iškelti, taip pat tuomet, kai nagrinėja apeliacinį skundą, nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą teisės pareikšti ieškinį dėl panaikinimo neturėjimu, ir kartu pripažinti, kad jis gali nenagrinėti tokio nepriimtinumo pagrindo, kai jį jam pateikia bylos šalis? Ar visų pirma apeliacinės instancijos teismui tenkanti pareiga nuolat tikrinti teisę pareikšti ieškinį suderinama su galimybe neatlikti šio patikrinimo, kai ieškinys gali būti atmestas dėl esmės?

58.

Paminėsiu iš esmės tris kritikuotinus aspektus dėl teismo praktikos, pagal kurią Sąjungos teismui leidžiama nenagrinėti nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo teisės pareikšti ieškinį neturėjimu, kai paaiškėja, kad ieškinys gali būti atmestas dėl esmės.

59.

Pirma, mano manymu, ši išvada nesuderinama su tuo, kad nepriimtinumo pagrindas, grindžiamas teisės pareikšti ieškinį neturėjimu, pripažįstamas susijusiu su viešąja tvarka. Kai nepriimtinumo pagrindas yra susijęs su viešąja tvarka, Sąjungos teismas, nors „gali“ bet kada ir nebūtinai in limine litis spręsti, vis dėlto „turi“ priimti savo sprendimą. Kitaip tariant, Sąjungos teismo turima galimybė susijusi tik su pasirinkimu, kada jis ketina įvykdyti pareigą savo iniciatyva patikrinti prašymo priimtinumą.

60.

Antra, manau, kad ši teismo praktika neatitinka šio nepriimtinumo pagrindo pobūdžio ir teisinio režimo. Jeigu netenkinamos fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos, Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į savo turimų įgaliojimų nagrinėti tokius ieškinius apribojimus, nebegali nagrinėti pagrindų dėl esmės, kuriais tas ieškinys grindžiamas. Remiantis tiek EB 230 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose, tiek SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose vartojama terminija, Teisingumo Teismo „jurisdikcijai“ nebepriklauso jo nagrinėti. Todėl ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumas dėl to, kad ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio, yra kliūtis toliau nagrinėti šio ieškinio pagrįstumą.

61.

Trečia, abejoju, ar gerą teisingumo vykdymą ir gerą teismo praktiką visiškai atitiktų tokia praktika, kai į pagrindinius klausimus, kurių gali kilti kitose bylose, atsakoma vėliau. Ši praktika, suformuota pragmatiniais sumetimais, kurie sunkiai dera su griežtu teisės normos taikymu, man atrodo juo labiau abejotina, nes ji neapsiriboja atvejais, kai ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, o jo nepriimtinumas nėra vienodai akivaizdus. Atvirkščiai, ji buvo taikoma bendrai ir neribotai, įskaitant atvejus, kai ieškinys vargu ar buvo pagrįstas.

62.

Nagrinėjant šį apeliacinį skundą yra proga patvirtinti šią teismo praktiką arba, atvirkščiai, jos nesilaikyti; aptariamą teismo praktiką vertėtų iš naujo nagrinėti atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismo sprendimai šiuo klausimu buvo priimti anksčiau nei tie, pagal kuriuos, pirma, Sąjungos teismas privalo, jei reikia – savo iniciatyva, nuspręsti dėl fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl sprendimo, kuris skirtas ne jam, nepriimtinumo pagrindo ir, antra, šis pagrindas laikomas „viešosios tvarkos išlyga grindžiamu nepriimtinumo pagrindu“.

63.

Galimi trys sprendimai.

64.

Pirma, nors nemanau, kad šis sprendimas būtų pagrįstas, negaliu atmesti galimybės, kad Teisingumo Teismas norės patvirtinti savo praktiką, todėl tiesiogiai nagrinės apeliacinio skundo pagrindus, o ne pirmiausia gilinsis į apeliančių pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo klausimą, kurį jis nagrinėtų tik jeigu nuspręstų nesutikti su sprendimu atmesti apeliacinį skundą, kurį siūlysiu patenkinti iš esmės.

65.

Mano siūloma antroji galimybė – nesilaikyti teismo praktikos arba bent jau jos laikytis tik konstatavus akivaizdų ieškinio dėl panaikinimo nepagrįstumą, o dėl to Teisingumo Teismas šioje byloje pirmiausia turėtų nagrinėti jo priimtinumo klausimą.

66.

Galiausiai trečioji galimybė – nenagrinėti šios teismo praktikos privalumų ir netaikyti jos šioje byloje, patikslinant, kad ja Sąjungos teismui suteikiama tik galimybė, o ne nustatoma pareiga nenagrinėti ieškinio priimtinumo klausimo, kai numatoma šį ieškinį atmesti.

67.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių man priimtinesnė antroji galimybė, kurią pasirinkus visų pirma kyla ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo klausimas, ir būtent todėl reikia nustatyti laiko atžvilgiu taikytinas nuostatas.

68.

Prieš pradedant konkrečiai nagrinėti, ar apeliantės turėjo teisę siekti, kad būtų panaikintas ginčijamas reglamentas, yra dar vienas klausimas, į kurį pirmiausia reikia atsakyti. Tai yra klausimas, kuri norma – EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa ar SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa – taikytina ratione temporis.

69.

Nagrinėjant šį apeliacinį skundą klausimo praktinė reikšmė yra atvirkščiai proporcinga jo teorinei reikšmei.

70.

Atsakymas į šį klausimą iš tiesų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant šią bylą, nes dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, manau, kad apeliantės yra konkrečiai ir tiesiogiai susijusios su ginčijamu reglamentu.

71.

Tačiau jis neabejotinai svarbus teoriniu požiūriu, nes Lisabonos sutartyje nebuvo apsiribota tik tokių pačių ieškinių dėl panaikinimo, kuriuos gali pareikšti fiziniai ar juridiniai asmenys, priimtinumo sąlygų nustatymu, atvirkščiai, šios sąlygos buvo sušvelnintos SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą papildant paskutine sakinio dalimi, pagal kurią ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovu. Todėl teoriškai galėtų būti pripažinta fizinio ar juridinio asmens, kuris neturi teisės pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnį, teisė pareikšti ieškinį remiantis SESV 263 straipsniu.

72.

Prieš pateikdamas savo nuomonę dėl pastarosios nuostatos taikymo ratione temporis, pirmiausia priminsiu dabartinę Bendrojo Teismo praktiką šiuo klausimu.

73.

Bendrasis Teismas nutartyse Norilsk Nickel Harjavalta ir Umicore / Komisija ( 30 ) ir Etimine ir Etiproducts / Komisija ( 31 ) sprendė, ar SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa taikoma 2009 m. gruodžio 1 d. nagrinėjamoms byloms.

74.

Šiose dviejose nutartyse nurodęs, kad Lisabonos sutartyje nenumatyta jokia konkreti pereinamojo pobūdžio nuostata, Bendrasis Teismas pažymėjo, jog, „kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, pirma, vadovaujantis principu adage tempus regis actum [tempus regis actum] <...> ieškinio priimtinumo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis jo pateikimo dieną galiojusiomis taisyklėmis <...> ir, antra, ieškinio priimtinumo sąlygos vertinamos ieškinio pareiškimo momentu, t. y. kai pateikiamas ieškinys <...>, kurio trūkumus pašalinti galima tik prieš pasibaigiant ieškinio pateikimo terminui“ ( 32 ).

75.

Bendrasis Teismas priduria, kad „priešingu atveju kiltų <...> savivalės vykdant teisingumą rizika, nes ieškinio priimtinumas priklausytų nuo Teismo galutinio sprendimo paskelbimo datos, kuri, beje, yra nežinoma“ ( 33 ), ir kad net darant prielaidą, kad SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, ypač jos sakinio paskutinė dalis, galėjo šioje byloje suteikti ieškovėms teisę pareikšti ieškinį, kuri joms nesuteikta pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, į tokią teisę nebūtų galima atsižvelgti vertinant šio ieškinio priimtinumą, nes ieškinio pareiškimo terminas tiek pagal EB 230 straipsnio penktą pastraipą, tiek pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą buvo jau pasibaigęs 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. SESV 263 straipsnio įsigaliojimo dieną ( 34 ).

76.

Galiausiai Bendrasis Teismas pažymėjo, kad „šio vertinimo nepaneigia teiginys, kad SESV 263 straipsnis priklauso procedūrinėms taisyklėms, dėl kurių teismo praktikoje pripažįstama, jog procedūrinės normos, skirtingai nei materialinės normos, paprastai laikomos taikytinomis visoms jų įsigaliojimo metu nagrinėjamoms byloms[, nes] net pripažinus, kad jurisdikcijos klausimus reglamentuoja procedūrinės normos <...>, reikia konstatuoti, kad <...> siekiant nustatyti taikytinas nuostatas, kuriomis remiantis turi būti vertinamas ieškinio, pareikšto dėl Sąjungos akto panaikinimo, priimtinumas, reikia taikyti principą adage tempus regit actum [tempus regis actum]“ ( 35 ).

77.

Ar šią teismo praktiką reikia patvirtinti, ar paneigti?

78.

Savaime gali kilti noras pasiūlyti ją patvirtinti, nes Bendrojo Teismo pateikti argumentai, kuriais pagrįstas jo priimtas sprendimas, iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinami. Iš tikrųjų logiška remtis ieškinio pareiškimo diena vertinant, ar ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį Sąjungos teismuose. Be to, pagrįsta norėti išvengti nelygybės rizikos nagrinėjant ieškinius, kurių nagrinėjimo sparta priklauso nuo Sąjungos teismo.

79.

Tačiau manau, kad yra bent trys, regis, svaresni priešingi argumentai.

80.

Pirmasis argumentas gali būti grindžiamas tradicinėmis taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas Sąjungos teisės taikymas laiko atžvilgiu. Vertinimas, kad tempus regit actum principas turėtų būti svarbesnis už tik priimtų procesinės teisės normų taikymą, iš tikrųjų man atrodo pagrįstas pernelyg išplėstu šio principo supratimu, kuris, mano nuomone, neatitinka šioje srityje taikomų principų.

81.

Įstatymų koliziją laiko atžvilgiu reikia spręsti atsižvelgiant į tradicinį materialinių ir procesinių nuostatų skirtumą.

82.

Materialinės teisės normos paprastai aiškintinos kaip nedelsiant taikomos, o tai reiškia, kad jos turi reglamentuoti „būsimas“ situacijas, taip pat „būsimų“ situacijų, „atsiradusių“, bet galutinai nesusiformavusių galiojant ankstesnei normai, „dabartinėms“ ( 36 ) ir „būsimoms“ ( 37 ) pasekmėms. Tačiau siekiant užtikrinti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pagal kuriuos Sąjungos teisės aktai turi būti aiškūs ir numanomi teisės subjektams, paisymą, šių teisės normų negalima taikyti atgaline data, nepaisant to, ar dėl jų suinteresuotiesiems asmenims galėtų kilti palankių pasekmių, ar nepalankių, t. y. naujų teisės normų negalima taikyti iki jų įsigaliojimo „susiklosčiusioms“ situacijoms, nebent iš šių normų turinio, tikslo ar struktūros būtų aiškiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis ( 38 ).

83.

Procesinėms nuostatoms taikoma kitokia tvarka, kuriai būdingas dar griežtesnis principo, kad naujos taisyklės taikomos nedelsiant, taikymas. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, procesinės normos „paprastai“ taikytinos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems ginčams ( 39 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pateikė du svarbius paaiškinimus. Jis pirmiausia nusprendė, kad teismų kompetencijos klausimą reglamentuoja procesinės normos ( 40 ). Toliau jis nedarė skirtumo tarp materialinės teisės ir procesinės teisės normų, kai pastarosios normos, numatytos Sąjungos teisės aktuose, ir materialinės teisės normos sudaro nedalomą visumą ir atsižvelgiant į jų galiojimą laiko atžvilgiu negali būti nagrinėjamos atskirai ( 41 ).

84.

Pažymėtina, kad šis principas teismų praktikoje taikomas labai plačiai, nedarant skirtumo tarp anksčiau ar vėliau vykdomų, nei priimamas įstatymas, procesinių veiksmų arba tarp įstatymų, kuriuose reglamentuojami šalių veiksmai, ir kompetenciją įtvirtinančių įstatymų, kuriuose reglamentuojami teismo veiksmai ( 42 ).

85.

SESV 263 straipsnio nuostatas reikia laikyti procesinėmis, nes jose nustatyti asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nors jose nustatyti esminiai, o ne vien formalūs reikalavimai. Todėl principas, kad procesinės teisės normos taikytinos nedelsiant, reiškia jų taikymą nagrinėjamoms byloms šių įstatymų įsigaliojimo metu.

86.

Net jeigu principas, kad nauja taisyklė taikytina nedelsiant, būtų laikomas neapimančiu galimybės taikyti šią taisyklę procesiniam veiksmui, šiuo atveju ieškiniui dėl panaikinimo, anksčiau, nei ji įsigaliojo, reikia pažymėti, kad SESV 263 straipsnio nuostatos ne tik apskritai yra „proceso“ teisės normos, nes jos susijusios su teise pareikšti ieškinį, bet ir konkrečiai yra „kompetenciją įtvirtinančios“ normos, nes jose nustatyti Sąjungos teismo įgaliojimai nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų ieškinius dėl panaikinimo.

87.

Šiuo klausimu, kaip jau nurodžiau, man atrodo reikšminga SESV 263 straipsnio antra pastraipa, kurioje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant Teisingumo Teismo „jurisdikcijai priklauso nagrinėti <…> ieškinius“ ( 43 ), ir į kurią daroma nuoroda šio straipsnio ketvirtoje pastraipoje. Šiuo aspektu tempus regit actum principu negalima pagrįsti naujo teisės akto netaikymo, nes tol, kol byla neišspręsta, nėra procesinio veiksmo, atlikto pagal kompetenciją įtvirtinančią normą, o veikiau yra neišnagrinėta situacija, kurią turi reglamentuoti nauja kompetenciją įtvirtinanti norma. Kadangi nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų ieškinius dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, kuris tiesiogiai su jais susijęs ir dėl kurio nereikia priimti įgyvendinimo priemonių, panaikinimo, jis nuo šios dienos turi priimti sprendimus dėl tokių ieškinių, įskaitant tuos, kurių dar nėra išnagrinėjęs. Pridursiu, kad nors priimtas kitokiomis procesinėmis aplinkybėmis, Sprendimas Weryński ( 44 ), kuriame nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl išaiškinimo, pateiktą anksčiau, nei įsigaliojo Lisabonos sutartis, buvo taikomos naujos taisyklės, kurias priėmus neteko galios ankstesnis kreipimosi apribojimas, numatytas EB 68 straipsnio 1 dalyje ( 45 ), parodo, kad Teisingumo Teismas yra linkęs nedelsdamas taikyti naujas nuostatas, kuriomis reglamentuojama jo kompetencija.

88.

Antrasis argumentas, kurio, mano nuomone, privalu paisyti, rodo, kad SESV 263 straipsnis taikytinas neišspręstose bylose. Šios nuostatos taikymo laiko atžvilgiu tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, o tai padeda užtikrinti asmenims teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai jų teisminei apsaugai garantuoti, ir, kaip Teisingumo Teismas priminė, išvengti situacijų, kai jie priversti pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą ( 46 ). Kadangi kiekvieno asmens teisės ginčyti bet kurio teisės akto, kuris daro poveikį jo teisinei padėčiai, teisėtumą pripažinimas yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimo dalis ir kartu vienas iš Sąjungos, grindžiamos teisinės valstybės vertybėmis, pagrindų, mano nuomone, Sąjungos teismas turi pareigą nedelsdamas užkirsti kelią padėčiai, galinčiai lemti pagrindinės teisės, kaip antai teisės pareikšti ieškinį, apribojimą, ir šiuo tikslu taikyti naują taisyklę neišspręstose bylose.

89.

Trečiasis argumentas gali būti grindžiamas tuo, kad nei teisinio saugumo principas, nei teisėtų lūkesčių apsaugos principas neužkerta kelio SESV 263 straipsnio taikymui neišspręstose bylose nuo jo įsigaliojimo momento. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad naujos nuostatos, kuria siekiama užpildyti spragą Sąjungos teisminės apsaugos sistemoje, taikymas neišspręstose bylose nepažeidžia teisinio saugumo. Pagal SESV 263 ir 264 straipsnius pareikštas ieškinys dėl Sąjungos institucijų aktų panaikinimo yra objektyvaus pobūdžio ieškinys, kuriuo visų pirma siekiama atkurti teisėtumą. Neišspręstoms byloms nedelsiant taikant teisės normą, kuria sušvelninamos ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygos, vienos šalies subjektinės teisės nėra palankiau vertinamos nei kitos šalies, kaip tai galėtų būti materialinės teisės nuostatos taikymo atgaline data atveju. Dėl šio taikymo taip pat nepažeidžiami teisės subjektų teisėti lūkesčiai – priešingai, sustiprinama jų apsauga, nes jiems sudaromos palankesnės sąlygos kreiptis į Sąjungos teismą.

90.

Pridėsiu, jog tai, kad Teisingumo Teismas, pateikdamas griežtą reglamentuojamojo pobūdžio akto sąvokos ( 47 ) ir ypač sąlygos, susijusios su įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu ( 48 ), aiškinimą, apribojo švelnesnių tiesioginio kreipimosi į Sąjungos teismą sąlygų taikymo sritį, nėra kitokį sprendimą patvirtinantis argumentas, nes niekas nepateisina to, kad pašalinus šios nuostatos materialųjį pagrindą kartu pašalinamas jos taikymo laiko atžvilgiu pagrindas.

91.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad SESV 263 straipsnis taikomas nagrinėjamam ieškiniui dėl panaikinimo, todėl jo priimtinumą reikia nagrinėti atsižvelgiant į šį straipsnį.

92.

SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti du atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris nėra jam skirtas. Pirma, tokį ieškinį galima pareikšti, jei šis sprendimas yra su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai su juo susijęs.

93.

Pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio priimtinumą atsižvelgiant į pirmąjį atvejį. Kadangi neginčijama tiesioginės sąsajos sąlyga, iš pradžių reikia nustatyti, ar tenkinama konkrečios sąsajos su atsakovėmis sąlyga.

94.

Iš nusistovėjusios teismo praktikos, įtvirtintos Sprendime Plaumann / Komisija ( 49 ), matyti, kad sprendimas gali būti laikomas konkrečiai susijusiu su subjektais, kurie nėra jo adresatai, tik jeigu tas sprendimas susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančių konkrečių aplinkybių ir taip individualizuoja juos kaip adresatus ( 50 ).

95.

Konkrečiai dėl sprendimų antidempingo priemonių srityje Teisingumo Teismas kelis kartus yra konstatavęs, kad antidempingo muitus nustatantys reglamentai, kurie yra norminio pobūdžio, nes taikomi visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams, gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susiję su kai kuriais iš šių ūkio subjektų ( 51 ), kurie dėl to turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Taigi, įtvirtinus šių aktų „mišrumo“ teoriją, teismo praktikoje paprastai gana palankiai vertinamas teisės pareikšti ieškinį suteikimas atitinkamiems ūkio subjektams.

96.

Šio vertinimo poveikis skirtingu lygiu pasireiškia visiems atitinkamiems ūkio subjektams, ar tai būtų gamintojai ir eksportuotojai, ar importuotojai, ar tam tikri Bendrijos tiekėjai ir gamintojai.

97.

Pirma, atsižvelgęs į tai, kad antidempingo muitai nustatomi remiantis konkrečių įmonių produkcijos ir eksporto kainų tyrimų išvadomis, Teisingumo Teismas konstatavo, kad antidempingo muitus nustatantys reglamentai gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susiję su tomis „produktus gaminančiomis ir eksportuojančiomis įmonėmis“, kurios laikomos atsakingomis už dempingą naudojant iš jų prekybinės veiklos gautus duomenis ir kurios gali įrodyti, kad buvo įvardytos Komisijos ar Tarybos priimtuose aktuose arba įtrauktos į parengiamuosius tyrimus ( 52 ).

98.

Antra, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad dempingo konstatavimas turi konkrečios įtakos su trečiųjų šalių eksportuotojais, kurių produktams taikomi antidempingo muitai, susijusiems „importuotojams“, nes eksporto kaina ( 53 ) ar pats antidempingo muitas ( 54 ) apskaičiuoti remiantis šių importuotojų taikomomis nagrinėjamų prekių perpardavimo Sąjungos rinkoje kainomis. Tačiau teisė pareikšti ieškinį buvo atimta iš to Sąjungoje įsisteigusio nepriklausomo importuotojo, kuris nebuvo nurodytas Komisijos ar Tarybos priimtuose aktuose ir su kuriuo antidempingo muitus nustatantis reglamentas buvo susijęs tik tiek, kiek jis objektyviai pateko į šio reglamento taikymo sritį ( 55 ). Šios išimties išimtis nustatyta Sprendime Extramet Industrie / Taryba ( 56 ), kuriame pripažinta nepriklausomo importuotojo, įrodžiusio visas jį iš bet kurių kitų ūkio subjektų išskiriančias aplinkybes, atsižvelgiant į nagrinėjamą priemonę, teisė pareikšti ieškinį ( 57 ).

99.

Trečia, teismų praktikoje pripažinta, kad teisę pareikšti ieškinį turi tie institucijų įvardyti ūkio subjektai, kaip antai savo prekių ženklu pažymėtas tam tikro gamintojo pagamintas prekes tiekiantys originalios įrangos gamintojai, kurių skaičius ribotas ir kurie, kiek tai susiję su jų komerciniais santykiais su atitinkamų produktų gamintoju, turi ypatumų, į kuriuos atsižvelgta apskaičiuojant normaliąją vertę ir dempingo skirtumo svertinį vidurkį, kuriuo remiantis nustatytas antidempingo muitas ( 58 ).

100.

Ketvirta, Sąjungos teismas yra konstatavęs, kad „Bendrijos gamintojas“ turi teisę pareikšti ieškinį, kai antidempingo muitą nustatantis reglamentas pagrįstas individualia šio gamintojo, kuris yra pagrindinis atitinkamo produkto Sąjungos gamintojas, padėtimi. Kad padarytų tokią išvadą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėto gamintojo kaltinimai buvo pateikti skunde, dėl kurio buvo pradėta tyrimo procedūra, per kurią buvo išklausytos jo pastabos, turėjusios didelę įtaką minėtos procedūros eigai, ir kad antidempingo muitas buvo nustatytas atsižvelgiant į pasekmes, kurias jam sukėlė konstatuotas dempingas ( 59 ).

101.

Remiantis baudžiamosios teisės terminija, būtų galima teigti, kad teismo praktikoje galiausiai buvo pripažinta tiek dempingo veiksmus atlikusių asmenų ir tam tikrų jų bendrininkų, tiek nuo jų nukentėjusių asmenų teisė pareikšti ieškinį, tačiau ji pripažinta skirtingomis sąlygomis, dėl kurių sunku nustatyti taikytinus kriterijus. Pagrindinis kriterijus remiasi ieškovo dalyvavimu akto priėmimo procese, išskyrus importuotojus ir tam tikrus tiekėjus, dėl kurių buvo išplėtotas ginčytinas kriterijus ( 60 ), grindžiamas atsižvelgimu į jų ekonominius duomenis nustatant veiksnius, kuriais remiantis apskaičiuojamas antidempingo muitas.

102.

Mano manymu, taikant šį kriterijų nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad ginčijamas reglamentas su apeliantėmis susijęs dėl tam tikrų tik joms būdingų savybių. Be to, apeliantės gali remtis tam tikra faktine situacija, kuri jas išskiria iš bet kurių kitų asmenų ir todėl taip individualizuoja jas kaip adresates.

103.

Pirma, ginčijamas reglamentas susijęs su Philips Lighting ne tik dėl jos esminės savybės – ji, kaip nuo dempingo veiksmų nukentėjusi Bendrijos gamintoja, objektyviai patenka į šio reglamento taikymo sritį. Iš tiesų ji taip pat turi specialų procesinį statusą, nes neginčijama nei tai, kad ši gamintoja, kaip „Bendrijos gamintoja“, nurodoma ginčijamo reglamento motyvuojamosios dalies 13 punkto g papunktyje, 47–49, 98 ir 99 punktuose, nei tai, kad ji bendradarbiavo atliekant tyrimą. Dar daugiau, atliekant tyrimą pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį buvo nurodyta, kad Philips Lighting„nepritaria“ prašymui peržiūrėti. Taigi ji gali remtis ne tik tuo, kad dalyvavo iki antidempingo priemonių priėmimo vykusioje procedūroje, bet ir tuo, kad nustatant pritarimo prašymui peržiūrėti lygį buvo atsižvelgta į tai, kad ji nepritarė šiam prašymui. Įsivaizduokime, kad minėtam prašymui nuo pat pradžių būtų pritarę tik mažiau nei 50 % Bendrijos gamintojų, kaip tai reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį, ir kad Komisija vis dėlto būtų nusprendusi pradėti tyrimą remdamasi šiuo skundu, beje, neturėdama pakankamai įrodymų, kurie leistų jai savo iniciatyva pradėti tyrimą pagal šio reglamento 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Ar iš Bendrijos gamintojų, bendradarbiavusių atliekant tyrimą ir išreiškusių savo nepritarimą, galėtų būti atimta galimybė skųstis dėl Sąjungos teisės pažeidimo dėl to, kad jie nėra konkrečiai susiję su reglamentu, priimtu pasibaigus šiai neteisėtai vykdytai procedūrai? Manau, kad, pripažinus specifinį Philips Lighting statusą procedūroje, ji buvo individualizuota taip pat kaip adresatai.

104.

Antra, ginčijamame reglamente atsižvelgiama į konkrečią faktinę situaciją, kuri ieškoves išskiria iš kitų atitinkamų ūkio subjektų. Taryba ne tik nagrinėjo jų specifinę ekonominę padėtį, kurios nagrinėjimo išsamūs rezultatai pateikti ginčijamo reglamento priede, bet ir, analizuodama, ar palikti galioti antidempingo priemones kitiems nei Osram Bendrijos gamintojams, ginčijamo reglamento motyvuojamosios dalies 98 punkte pažymėjo, kad taikomi muitai darė neigiamą poveikį visai Bendrijos gamintojų importo veiklai ir kad, be su importavimu susijusių antidempingo muitų išlaidų, šie gamintojai dėl priemonių negalėjo didinti savo produkcijos asortimento, pardavimo ir nuo jo priklausančio pelningumo, dėl to buvo pakenkta investicijoms, produkcijai, mokslinių tyrimų bei plėtros veiklai ir kitiems strateginiams sprendimams. Toliau ginčijamo reglamento motyvuojamosios dalies 99 punkte Taryba nusprendė, kad, atsižvelgiant į Philips Lighting aprūpinimo strategiją, šiam gamintojui nebūtų naudinga, jei priemonės būtų taikomos toliau.

105.

Taigi reikia konstatuoti, kad ieškinys priimtinas, nes jį pateikė ieškovės, kurios Tarybos ir Komisijos priimtuose aktuose, susijusiuose su antidempingo muitais, įvardytos kaip Bendrijos gamintojos ir importuotojos ir kurios įtrauktos į parengiamuosius tyrimus, o ginčijamame reglamente nurodytos kaip nepritariančios tolesniam priemonių taikymui.

106.

Be to, man atrodo, kad Bendrijos gamintojai, kurių padėtis yra tokia, kaip minėtų ieškovių, galėtų teisėtai ginčyti būtent tai, kad nebuvo atsižvelgta į jų padėtį nustatant Bendrijos pramonei padarytą žalą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

107.

Kadangi manau, kad Philips Lighting yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu, nebūtina nagrinėti ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo klausimo atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą antrąjį atvejį, kai fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių ir kuris tiesiogiai su juo susijęs.

108.

Apeliantės iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies aiškinimu pripažindamas, kad Komisija galėjo tęsti tyrimą, kai sumažėjo pritarimo skundui, o ne kai šis skundas atsiimtas.

109.

Jos pažymi, kad Sprendimu Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba ( 61 ), kuriuo remiasi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 84 punkte, šis platus aiškinimas, atsižvelgiant į skirtingas nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas, faktines aplinkybes, negali būti tinkamai pagrįstas; jis taip pat nėra pagrįstas pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies tekstu ar sistema; šio aiškinimo nepatvirtinta ir pastaruosius 25 metus Sąjungos institucijų taikyta praktika.

110.

Taryba, palaikoma Osram ir Komisijos, primena, kad kol iki tyrimo pradžios GE Hungary nebuvo informavusi Komisijos apie tai, kad prieštarauja esančioms antidempingo priemonėms, prašymui pradėti peržiūros procedūrą iš pradžių buvo pritariusios Osram ir GE Hungary, kurių produkcija sudarė daugiau nei 50 % Bendrijos visos CFL-i produkcijos, ir pažymi, kad jeigu yra aiškios tik tos pagrindinio reglamento nuostatos, kurios susijusios su teisės pareikšti ieškinį tyrimo pradžioje įgyvendinimo reikalavimais, teisė pareikšti ieškinį gali būti įgyvendinta tik šioje stadijoje, o pritarimo lygis vykstant tyrimui yra kitas klausimas, kurį reikia vertinti atsižvelgiant į informaciją, kurią Bendrijos pramonė turi pateikti Komisijai, kad ši visų pirma galėtų nuspręsti dėl galbūt patirtos žalos.

111.

Pasak Tarybos, Bendrojo Teismo pateikti argumentai a fortiori yra nuoseklūs, logiški, atitinka įprastus aiškinimo metodus ir pagrįsti ankstesne teismų praktika, įtvirtinta ir Sprendime Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba (T‑249/06, EU:T:2009:62), ir Sprendime Gem-Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba (T‑172/09, EU:T:2012:532), iš kurių matyti, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai, susiję su teise pareikšti ieškinį, turi būti tenkinami tik pradėjus tyrimą, bet nebūtinai jam vykstant. Šios institucijos nuomone, apeliantės painioja Bendrijos pramonės sąvoką, skirtą teisei pareikšti ieškinį patikrinti, ir šios Bendrijos pramonės sąvokos apibrėžtį, skirtą žalai nustatyti.

112.

Taryba prideda, kad jeigu paaiškėtų, jog Sąjungos institucijos, kurios turi didelę diskreciją nuspręsti dėl procedūros nutraukimo atsiėmus skundą, savo ankstesnėje praktikoje po tokio atsiėmimo dažniau nutraukdavo tyrimą, nei nuspręsdavo jį tęsti, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad jos taip pat turėjo nutraukti tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas, nes sumažėjo Bendrijos pramonės pritarimas tyrimui.

113.

Nagrinėjant pirmąjį pagrindą kyla klausimas dėl svarbos argumentų a fortiori, kuriuos Bendrasis Teismas pateikė remdamasis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi, kai skundžiamo sprendimo 85 ir 86 punktuose konstatavo, kad nors, remiantis šia nuostata, Komisijai nenustatyta pareiga nutraukti tyrimo ir peržiūros procedūros, kai skundas ar prašymas peržiūrėti atsiimamas, juo labiau taip turėtų būti, kai pritarimo vienam ar kitam iš šių prašymų lygis tiesiog sumažėja.

114.

Dėl kelių argumentų siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą, kokį priėmė Bendrasis Teismas.

115.

Pirmasis argumentas susijęs su tekstu. Pirma, iš pačios pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, kad reikalavimas, susijęs su skundo, kuris turi būti pateiktas Bendrijos pramonės vardu, reprezentatyvumu, lemia tik „tyrimo pradėjimą“, o ne pradėtos „procedūros tęsimą“. Antra, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas Sprendimo Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba (T‑249/06, EU:T:2009:62) 139 punkte, Sprendimo Gem-Year ir Jinn-Well Auto-Parts (Zhejiang) / Taryba (T‑172/09, EU:T:2012:532) 42 punkte ir skundžiamo sprendimo 84 punkte, pagrindiniame reglamente neįtvirtinta jokia Komisijos pareiga nutraukti vykdomą antidempingo procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis tapo mažesnė nei 25 % Bendrijos gamybos apimties. Jame taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų Komisiją nutraukti procedūrą, jei pritariančių skundui Bendrijos gamintojų gamybos apimtis tapo mažesnė nei 50 % dėl skundo nuomonę išreiškusių Bendrijos gamintojų gamybos apimties. Taigi teiginys, kad reprezentatyvumo lygis, kaip to reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį, turi išlikti per visą tyrimą ar net antidempingo procedūrą, neįtvirtintas šio reglamento tekste, kuriame, priešingai, to aiškiai reikalaujama tik skundo pateikimo momentu ir tik pradedant tyrimą.

116.

Antrasis argumentas grindžiamas pagrindinio reglamento 9 straipsnio 1 dalies kontekstiniu ir jos tikslu paremtu aiškinimu. Ši nuostata, pagal kurią Sąjungos institucijoms suteikiama galimybė tęsti procedūrą, jeigu pradėjus tyrimą skundas yra atsiimamas ( 62 ), turi būti gretinama, kaip teisingai nurodo Taryba ir Komisija, su šio reglamento 5 straipsnio 6 dalimi, kuria Komisijai suteikiama iniciatyvos teisė, leidžianti jai ypatingomis aplinkybėmis savo iniciatyva pradėti tyrimą, jei ji turi pakankamų dempingo ir žalos priežastinio ryšio įrodymų. Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą Komisija taip pat turi teisę savo iniciatyva peržiūrėti baigiančias galioti antidempingo priemones. Šias procesinės nuostatas, kuriomis Komisijai suteikiama diskrecija prieš nustatant dempingą ir žalą nuspręsti pradėti ar tęsti pradinį tyrimą arba peržiūros procedūrą, neatsižvelgiant į Bendrijos pramonės veiksmus ar neveikimą, papildo materialinės nuostatos, kuriomis Sąjungos institucijoms pripažįstama nauja veikimo laisvė priimant antidempingo priemones po to, kai nustatomas dempingas ir Bendrijos pramonei padaryta žala. Pagal pagrindinio reglamento 21 straipsnio 1 dalį atsižvelgdamos į „visų interesų visumą“, įskaitant naudotojų ir vartotojų interesus, Sąjungos institucijos gali nepriimti antidempingo priemonių, nors jos nustatė dempingo buvimą ir juo padarytą žalą Bendrijos pramonei. Galiausiai, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Fediol / Komisija (191/82, EU:C:1983:259), Komisija, atsižvelgdama į Bendrijos interesus, turi „labai didelę diskreciją“ priimti sprendimus dėl reikalingų priemonių, kurios padėtų išspręsti susiklosčiusią padėtį ( 63 ).

117.

Šios skirtingos procesinės ir materialinės normos atspindi idėją, kad antidempingo veiksmais siekiama apsaugoti ne tik privačius interesus, nagrinėjamu atveju tam tikros atitinkamo produkto gamintojų grupės interesus, bet ir bendrąjį Sąjungos interesą. Nors įprasta, kad tyrimas pradedamas Bendrijos pramonės vardu pateikus skundą, pareiškėjams suteikta „teisė pateikti skundą“ ( 64 ) nereiškia, kad jie taip pat turi teisę nutraukti tyrimą atsiimdami savo skundą ar jam nebepritardami. Nors įgyvendinant antidempingo veiksmus suteikiama procedūrinių garantijų, antidempingo procedūra vis dėlto nėra Bendrijos gamintojų ar kai kurių iš jų „procedūra“, kurią jie galėtų nutraukti kada tik panorėję.

118.

Mano nuomone, Bendrojo Teismo priimtas sprendimas paremtas trečiuoju praktinio pobūdžio argumentu. Per antidempingo procedūrą pareiškėjų ir Bendrijos gamintojų, pritariusių ar nepritariusių skundui, pozicija gali kelis kartus bet kuriuo metu ir iš esmės pasikeisti. Vienas Bendrijos gamintojas, kuris pritarė skundui, gali pakeisti savo poziciją ir neturėti savo nuomonės arba nebepritarti skundui, o kitas Bendrijos gamintojas, kuris nepritarė skundui, gali nuspręsti jam pritarti, ir nebūtina, kad šis pozicijos pasikeitimas būtų susijęs su patirta žala ( 65 ).

119.

Dėl visų šių argumentų siūlau atmesti pirmąjį pagrindą, nes jis, mano nuomone, nepagrįstas.

120.

Apeliantės iš esmės tvirtina, kad apibrėždamas Bendrijos pramonę Bendrasis Teismas pateikė klaidingą pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies aiškinimą, nes neatsižvelgė į antrąjį didžiosios dalies nustatymo kumuliacinį kriterijų, pagal kurį reikalaujama, kad Bendrijos produkcija, kurios gamintojai pritarė prašymui, sudarytų ne mažiau kaip 50 % gamintojų, išreiškusių poziciją dėl šio prašymo, produkcijos. Pažymėjusios, kad Bendrijos pramonės apibrėžimas yra vienas iš pagrindinių etapų, turinčių padėti įvertinti žalą, jos mano, kad Bendrojo Teismo priimtas sprendimas prieštarauja ir pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalies tekstui, ir ligšiolinei Sąjungos institucijų praktikai. Todėl Teisingumo Teismas turėtų panaikinti skundžiamą sprendimą, byloje priimti galutinį sprendimą ir panaikinti ginčijamą reglamentą.

121.

Taryba, Osram ir Komisija pažymi, kad apeliantės painioja du skirtingus klausimus, susijusius su, pirma, teise pareikšti ieškinį skundo ar prašymo peržiūrėti pateikimo momentu ir, antra, žalos nustatymu vykstant procesui. Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje numatyta 50 % riba taikoma tik teisei pareikšti ieškinį, kai pradedamas tyrimas. Tarybos ir Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 93 punkte pagrįstai padarė šį skirtumą, atitinkantį jo ir Sąjungos institucijų praktiką, ir tuo remdamasis padarė teisingą išvadą, kad, nustatant žalai įvertinti skirtą didžiąją Bendrijos pramonės dalį, reikia atsižvelgti tik į minimalią 25 % ribą, kuri susijusi su visa Bendrijos produkcija, o ne į 50 % ribą, kuri reiškia kitokią dalį – Bendrijos gamintojų, išreiškusių nuomonę dėl skundo, produkcijos dalį.

122.

Pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalį antidempingo muitas gali būti taikomas dempingo kaina importuojamam produktui tik jei jį išleidus laisvai cirkuliuoti Sąjungoje būtų padaryta žala, o remiantis to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalimi sąvoka „žala“ suprantama kaip didelė žala Bendrijos pramonei, didelės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba didelė kliūtis kurtis tai pramonei.

123.

Be to, pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalį į Bendrijos pramonės sąvoką, be kita ko, kai siekiama nustatyti žalą, patenka visi panašius produktus gaminantys Bendrijos gamintojai arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį visos Bendrijos šių produktų produkcijos, kaip numatyta šio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje. Minėtame reglamente numatant, kad Bendrijos pramonė iš principo apima visus panašius produktus gaminančius gamintojus, kartu numatyta ir galimybė, atsižvelgiant į sunkumus nustatant visus gamintojus, visų pirma tuo atveju, kai pramonė yra labai išskaidyta ir sudaryta iš labai didelio mažųjų gamintojų skaičiaus, atsižvelgti tik į dalį šių gamintojų, nes jie sudaro „didžiąją dalį“ Bendrijos produkcijos.

124.

Iš to matyti, kad egzistuoja dvi galimybės apibrėžti Bendrijos produkciją, į kurią atsižvelgiant bus nustatoma žala, tačiau pagrindiniame reglamente nenustatyta, kuri iš jų yra svarbesnė.

125.

Taigi didžiosios dalies sąvoka yra pagrindinė antidempingo teisės aktų sąvoka. Iš tiesų, kadangi pagal pagrindinį reglamentą leidžiama bausti už dempingą tik jeigu juo daroma žala, Komisijos užduotį nustatyti žalą palengvina galimybė remtis „didžiąja dalimi“, kuri leidžia jai savo analizę grįsti tik dalies Bendrijos gamintojų padėtimi.

126.

Pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje didžiosios dalies visos Bendrijos produkcijos sąvoka apibrėžiama darant nuorodą į šio reglamento 5 straipsnio 4 dalį. Tačiau man neaišku, kokią reikšmę reikia suteikti šiai nuorodai.

127.

Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas minėta nuoroda veikiausiai norėjo susieti skundo reprezentatyvumo ribą, kai norima pradėti antidempingo tyrimą, ir reikšmingos nacionalinės produkcijos apibrėžimą, kai nustatoma žala, pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalis nėra skirta didžiosios dalies sąvokai, kuri joje net nepaminėta, apibrėžti.

128.

Be to, šia nuostata nustatoma skundo reprezentatyvumo prezumpcija, kuri remiasi dvigubu kriterijumi. 25 % dalis apskaičiuojama remiantis visa panašių produktų produkcija, o 50 % dalis – tik gamintojų, išreiškusių teigiamą ar neigiamą nuomonę dėl skundo, produkcija. Tačiau iš pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad didžioji dalis turi būti nustatoma remiantis tik „visa Bendrijos“ panašių produktų „produkcija“, neatsižvelgiant į Bendrijos gamintojų, išreiškusių savo pritarimą ar nepritarimą skundui, produkciją.

129.

Galiausiai dėl to, kad pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nepateikiama didžiosios dalies sąvokos apibrėžtis ir kad šioje nuostatoje daroma nuoroda į dvigubą reprezentatyvumo kriterijų, nors šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytas tik vienas kriterijus, sąvokos „didži[oji] dal[is], kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje“ aiškinimas nėra aiškus ar net iš viso neturi jokios reikšmės.

130.

Kadangi remiantis pažodiniu pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies aiškinimu negalima vienareikšmiškai atsakyti į pateiktą klausimą, šias nuostatas reikia aiškinti, pirma, atsižvelgiant į jomis siekiamus tikslus, pagrindinio reglamento sistemą ir bendrą struktūrą ir, antra, laikantis Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio įgyvendinimo ( 66 ).

131.

Pirma, nors pagrindiniame reglamente pateikiamas tik vienas Bendrijos pramonės apibrėžimas, neginčytina, kad pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 4 dalis yra dvi viena nuo kitos nepriklausančios nuostatos, kurios taikomos skirtingose antidempingo procedūros stadijose ir grindžiamos skirtinga logika. Kaip teisingai pažymi Taryba ir Komisija, nors šio reglamento 5 straipsnio 4 dalis susijusi su skundo reprezentatyvumo ribos nustatymu tyrimo inicijavimo momentu siekiant užtikrinti, kad šiam skundui pritartų pakankamai didelis Bendrijos gamintojų skaičius, minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su šio reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, yra susijusi su žalos, padarytos Bendrijos pramonei dėl dempingo veiksmų, nustatymu vykstant tyrimui. Pastarosiomis nuostatomis siekiama kitokio tikslo, t. y. leisti Sąjungos institucijoms išnagrinėti žalą, nepaisant to, kad sunku surinkti objektyvių vertinimo duomenų apie visus Bendrijos gamintojus, ypač kai nagrinėjamo produkto rinka yra labai išskaidyta ir joje yra daug gamintojų, ar net neįmanoma to padaryti.

132.

Antra, reikia priminti, kad nors, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, PPO steigimo sutartis ir šios sutarties 1, 2 ir 3 prieduose pateikti susitarimai iš esmės nėra normos, į kurias atsižvelgdamas Teisingumo Teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą ( 67 ), pagal taip pat nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė prieš antrinės teisės aktus reiškia, jog pastarieji turi būti aiškinami kiek įmanoma derinant su šiais susitarimais ( 68 ), visų pirma tuomet, kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą ( 69 ). Neatsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka vieną iš dviejų Teisingumo Teismo sprendimuose Fediol / Komisija (70/87, EU:C:1989:254) ir Nakajima / Taryba (C‑69/89, EU:C:1991:186) nurodytų atvejų, kai Sąjungos teismas turi kontroliuoti Sąjungos aktų teisėtumą PPO normų atžvilgiu, pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą, su kuriuo susijusi Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė prieš antrinės teisės aktus, reikalaujama aiškinant atitinkamas pagrindinio reglamento nuostatas atsižvelgti į Antidempingo susitarimo aiškinimą. Darytina išvada, kad šio reglamento 4 straipsnio 1 dalis, kurią, kaip ką tik buvo paaiškinta, dėl jos neaiškumo galima aiškinti skirtingai, turi būti aiškinama taip, kad kuo labiau atitiktų panašias Antidempingo susitarimo 4.1 straipsnio, kuriame taip pat remiamasi didžiosios dalies sąvoka apibrėžiant šiame susitarime numatytą „vietinės pramonės“ sąvoką, nuostatas.

133.

Šiuo klausimu 2003 m. balandžio 22 d. priimtoje PPO specialiosios grupės ataskaitoje „Argentina – Galutinis antidempingo muitas paukštienai, kurios kilmės šalis yra Brazilija“ ( 70 ) ir 2011 m. liepos 15 d. priimtoje PPO apeliacinės tarybos ataskaitoje „Europos Bendrijos – Galutinės antidempingo priemonės tam tikroms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, kurių kilmės šalis yra Kinija“ ( 71 ) pateikiama naudingos informacijos apie didžiosios dalies sąvokos aiškinimą.

134.

PPO specialioji grupė 2003 m. balandžio 22 d. ataskaitoje nusprendė, kad apibrėžiant vietinę pramonę didžiosios dalies sąvoka turėtų apimti „pagrindinę, reikšmingą ar didelę“ visos nacionalinės produkcijos dalį ir kad pagal Antidempingo susitarimo 4.1 straipsnį nereikalaujama, kad vietinę pramonę sudarytų nacionaliniai gamintojai, pagaminantys daugiau nei 50 % visos nacionalinės produkcijos ( 72 ). Todėl nagrinėjamu atveju PPO specialioji grupė pripažino, kad vietinė pramonė buvo apibrėžta kaip sudaryta iš nacionalinių gamintojų, pagaminančių tik 46 % visos nacionalinės produkcijos ( 73 ).

135.

PPO apeliacinė taryba, 2011 m. liepos 15 d. ataskaitoje konstatavusi, kad Antidempingo susitarimo 4.1 straipsnyje nenurodyta konkreti dalis, kuri leistų įvertinti, ar tam tikra procentinė dalis sudaro „didžiąją dalį“ ( 74 ), pažymėjo, kad ši sąvoka, atsižvelgiant į jos kontekstą, turi būti aiškinama kaip reiškianti „santykinai didelę“ visos nacionalinės produkcijos dalį, kuri „paprastai plačiai atspindės visą nacionalinę produkciją“ ( 75 ).

136.

Toliau, pabrėžusi, kad svarbu tiksliai nustatyti žalą, PPO apeliacinė taryba nurodė, kad nors didžiosios dalies sąvokos vartojimas leistų, visų pirma, tuo atveju, kai rinką yra pasidaliję daug gamintojų, pašalinti praktines kliūtis gauti informaciją apie visą produkciją ir prireikus nustatyti mažesnę dalį nei ta, kuri yra įprasta mažiau išskaidytoje rinkoje, būtina užtikrinti, kad vietinės pramonės apibrėžimas „leistų gauti daug duomenų, garantuojančių tikslų žalos išnagrinėjimą“, taigi nesukeltų didelės ekonominių duomenų asimetrijos ir iškraipymo nustatant žalą rizikos ( 76 ).

137.

Pagaliau išnagrinėjusi Sąjungos argumentą, kad apibrėžiant didžiąją dalį, kaip numatyta Antidempingo susitarimo 4.1 straipsnyje, reikia atsižvelgti į to paties susitarimo 5.4 straipsnyje nurodytas ribas, todėl galima manyti, kad gamintojai, pagaminantys 25 % ar daugiau nacionalinės produkcijos, gali pagrįstai sudaryti didžiąją dalį visos produkcijos, PPO apeliacinė taryba nusprendė, kad „nėra jokio teisės aktuose nustatyto pagrindo tokiam tvirtinimui“ ir kad nors Sąjunga tvirtina, kad per derybas kartu buvo diskutuojama dėl didžiosios dalies ir reprezentatyvumo, tai nekeičia aplinkybės, kad nebuvo sudaryta jokio susitarimo dėl konkrečios dalies, kuri leistų abstrakčiai apibrėžti tai, kas yra „didžioji dalis“, nustatymo. PPO apeliacinės tarybos teigimu, Antidempingo susitarimo 4.1 ir 5.4 straipsniai susiję su skirtingais antidempingo procedūros aspektais, nes pirmajame, siekiant nustatyti žalą, apibrėžiama reikšminga vietinė pramonė, o antrajame, neatsižvelgiant į tai, kaip turi būti apibrėžta vietinė pramonė, įtvirtinta minimali riba, susijusi su pritarimu prašymui pradėti tyrimą ( 77 ).

138.

Galiausiai PPO apeliacinė taryba, nors atsižvelgė į nagrinėjamos rinkos susiskaldymą, šiame ginče nusprendė, kad 27 % riba, kurią Komisiją nustatė „pritaikiusi [25 %] lyginamąjį dydį, neturintį nieko bendra su teisingu „didžiosios dalies“ sąvokos aiškinimu“, yra pernelyg maža procentinė dalis, kad sudarytų didžiąją dalį ( 78 ).

139.

Iš ką tik pateiktos analizės matyti, kad įmanomas vienintelis didžiosios dalies sąvokos aiškinimas. Pagal jį ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti pakankamai didelę Bendrijos produkcijos dalį, kad ši produkcija tam tikra prasme būtų gana tiksliai atspindėta. Kitaip tariant, pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 4 dalies tekstų sąsaja, kurią, beje, Komisija per teismo posėdį laikė „nereikšminga“, prieštarauja Sąjungos antidempingo teisės aktų, aiškinamų atsižvelgiant į Antidempingo susitarimą, esmei, logikai ir tikslams ir todėl turi būti laikoma neturinčia jokio norminio turinio.

140.

Kaip nusprendė Bendrasis Teismas, pripažinus, kad didžioji dalis galėtų būti lygi tik ketvirtadaliui visos Bendrijos produkcijos, būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti antidempingo teisės aktų reikalavimais ir leista priimti priemones tik mažosios dalies Bendrijos pramonės naudai, net jei trys ketvirtadaliai šios pramonės nepatyrė žalos.

141.

Tačiau pažymėtina, kad pateikdamos apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nepriekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis taikė šią 25 % ribą. Jos priekaištauja jam tik dėl to, kad jis kartu netaikė šios ribos ir pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje numatytos 50 % ribos.

142.

Man atrodo, jog suvokimas, kad pagrindinio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje pateikiant nuorodą į šio reglamento 5 straipsnio 4 dalį įtvirtinamas besąlyginis reikalavimas kartu taikyti abi minėto reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nurodytas ribas tam, kad būtų nustatytas skundo reprezentatyvumas, yra grindžiamas neteisingu to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad didžioji dalis turi būti nustatyta atsižvelgiant į „visą Bendrijos produkciją“, o ne į nacionalinės produkcijos, kurios gamintojai išreiškė nuomonę dėl skundo, dalį, aiškinimu.

143.

Todėl manau, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas, kuriame kaltinama tik tuo, kad kartu nebuvo taikomos abi pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje nustatytos ribos, yra nepagrįstas.

144.

Taigi apeliacinį skundą galima atmesti, nesant reikalo giliau nagrinėti klausimo, ar Sąjungos institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad žalos, kuri tęsiasi ar pasikartoja, analizę galima atlikti remiantis tik vieno gamintojo, pagaminančio 48 % visos Bendrijos produkcijos, duomenimis.

145.

Tik pažymėsiu, jog, esant labai ypatingai nagrinėjamos rinkos situacijai, kai rinką yra pasidaliję keturi Bendrijos gamintojai, kurie kartu su gamybine veikla Sąjungoje vykdo importo veiklą, neatrodo, kad antidempingo teisės aktų logikai prieštarautų tai, kad Sąjungos institucijos atsižvelgia į tiems gamintojams, kurie, skaičiuojant jų įvykdytų pardavimų procentinę dalį, daugiau gamina Sąjungoje ir mažiau importuoja, padarytą žalą.

146.

Dėl šių priežasčių manau, kad reikia atmesti antrąjį pagrindą.

147.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: