1

Apeliaciniame skunde Europäisch‑Iranische Handelsbank AG (toliau – EIH) prašo panaikinti 2013 m. rugsėjo 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Europäisch‑Iranische Handelsbank / Taryba (T‑434/11, EU:T:2013:405, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jo prašymus panaikinti:

kiek šie teisės aktai su juo susiję.

2

Susirūpinusi dėl daugybės Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generalinio direktoriaus ataskaitų ir Valdybos rezoliucijų dėl Irano Islamo Respublikos branduolinės programos, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) 2006 m. gruodžio 23 d. priėmė Rezoliuciją 1737 (2006); jos 12 punkte, siejamame su priedu, išvardyti asmenys ir subjektai, susiję su branduolinių ginklų platinimu, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai turi būti įšaldyti.

3

Europos Sąjungos Taryba, siekdama įgyvendinti Rezoliuciją 1737 (2006) Europos Sąjungoje, 2007 m. vasario 27 d. priėmė Bendrąją poziciją 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 61, p. 49).

4

Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įšaldomos visos šios nuostatos a ir b punktuose išvardytiems tam tikrų kategorijų asmenims ir subjektams priklausančios lėšos ir ekonominiai ištekliai. Šio 5 straipsnio 1 dalies a punktas taikytas asmenims ir subjektams, nurodytiems Rezoliucijos 1737 (2006) priede, taip pat kitiems asmenims ir subjektams, kuriuos nurodė Saugumo Taryba arba pagal Rezoliucijos 1737 (2006) 18 straipsnį įkurtas Saugumo Tarybos komitetas. Šių asmenų ir subjektų sąrašas pateiktas Bendrosios pozicijos 2007/140 I priede. Minėto 5 straipsnio 1 dalies b punktas taikytas asmenims ir subjektams, nenurodytiems I priede, be kita ko, tiems, kurie dalyvauja, yra tiesiogiai susiję ar teikia paramą Irano Islamo Respublikos branduolinei veiklai, susijusiai su padidinta branduolinių ginklų platinimo rizika. Šių asmenų ir subjektų sąrašas pateikiamas minėtos bendrosios pozicijos II priede.

5

Kadangi šios priemonės susijusios su Europos bendrijos kompetencija, Rezoliucija 1737 (2006) buvo įgyvendinta 2007 m. balandžio 19 d. Reglamentu (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1), priimtu remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, atsižvelgiant į Bendrąją poziciją 2007/140; reglamento turinys labai panašus į bendrosios pozicijos turinį, o jo IV priede, susijusiame su Saugumo Tarybos arba Sankcijų komiteto nurodytais asmenimis, subjektais ir organizacijomis, ir V priede, susijusiame su neįtrauktais į IV priedą asmenimis, subjektais ir organizacijomis, nurodytos tos pačios pavardės ir pavadinimai.

6

Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1–3 dalyse numatytas lėšų įšaldymas. 7 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra tiesiogiai arba netiesiogiai [kurios tikslas arba tiesioginis ar netiesioginis poveikis yra] apeiti 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas priemones.“

7

Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsniuose įtvirtinti įvairūs atvejai, kai kompetentingos valstybių narių institucijos gali nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą.

8

Šio reglamento, iš dalies pakeisto 2007 m. birželio 5 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 618/2007 (OL L 143, p. 1), 8 straipsnio a punkte numatyta, kad kompetentingos valstybių narių institucijos gali nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jeigu šios lėšos ar ekonominiai ištekliai teismo, administracine ar arbitražo tvarka yra sulaikyti, jeigu toks sulaikymas nustatytas iki tos dienos, kurią asmenį, subjektą ar grupę nurodė Sankcijų komitetas, Saugumo Taryba arba Taryba, ar dėl jų buvo priimtas teismo, administracinis ar arbitražo sprendimas, paskelbtas iki tos dienos.

9

Reglamento Nr. 423/2007 9 straipsnyje numatyta, kad kompetentingos valstybių narių institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą su sąlyga, kad asmuo, subjektas arba organizacija privalo atlikti mokėjimą pagal sutartį arba susitarimą, kuris buvo atitinkamo asmens, subjekto arba organizacijos sudarytas, arba įpareigojimą, kuris buvo atitinkamam asmeniui, subjektui arba organizacijai nustatytas iki datos, kai atitinkamas asmuo, subjektas arba organizacija buvo įtraukti į sąrašą. Atitinkama kompetentinga institucija turi nustatyti, kad lėšos arba ekonominiai ištekliai bus naudojami, ir apie ketinimą suteikti leidimą pranešti Sankcijų komitetui arba kitoms valstybėms narėms ir Europos Komisijai, atsižvelgiant į tai, ar asmenį, subjektą arba organizaciją į sąrašą įtraukė Saugumo Taryba, ar ne.

10

Reglamento Nr. 423/2007 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kompetentingos valstybių narių institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jeigu tai reikalinga asmenų pagrindiniams poreikiams patenkinti, sumokėti už teisinių paslaugų teikimą arba už įšaldytų lėšų laikymą. Jeigu leidimas susijęs su Saugumo Tarybos nurodytu asmeniu, subjektu arba organizacija, institucija turi pranešti Sankcijų komitetui apie ketinimą suteikti leidimą. Šio reglamento 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kompetentingos valstybių narių institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jeigu tai reikalinga ypatingosioms išlaidoms. Jeigu leidimas susijęs su Saugumo Tarybos nurodytu asmeniu, subjektu arba organizacija, institucija turi pranešti apie šį sprendimą Sankcijų komitetui, o šis turi jį patvirtinti. Jeigu leidimas susijęs ne su Saugumo Tarybos nurodytu asmeniu, subjektu arba organizacija, kompetentinga institucija turi iš anksto pranešti kitoms kompetentingoms valstybių narių institucijoms ir Komisijai apie specialaus leidimo suteikimo motyvus. Minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atitinkama valstybė narė praneša kitoms valstybėms narėms ir Komisijai apie visus leidimus, suteiktus laikantis šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

11

Pagal Reglamento Nr. 423/2007 18 straipsnio d ir e punktus jis taikomas, be kita ko, visiems juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybės narės teisę arba vykdo visą verslą arba jo dalį Bendrijoje.

12

Pripažinusi, kad Irano Islamo Respublika tęsė su urano sodrinimu susijusią veiklą ir nebendradarbiavo su TATENA, Saugumo Taryba 2008 m. kovo 3 d. priėmė Rezoliuciją 1803 (2008). Šios rezoliucijos 10 punkte Saugumo Taryba:

„Reikalauja, kad visos valstybės atidžiai stebėtų jų teritorijose esančių finansų įstaigų veiklą, kurioje dalyvauja bankai, kurių juridiniai adresai [buveinės] yra Irane, ypač „Banque Melli“ ir „Banque Saderat“, bei jų filialai ir padaliniai užsienyje, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie branduolinių ginklų platinimo rizikos ar jų tiekimo sistemų kūrimo veiklos, kaip nurodyta Rezoliucijoje 1737(2006).“

13

Siekdama įgyvendinti šią rezoliuciją, 2008 m. rugpjūčio 7 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2008/652/BUSP, iš dalies keičiančią Bendrąją poziciją 2007/140 (OL L 213, p. 58, ir klaidų ištaisymas OL L 285, p. 22). Bendrosios pozicijos 2007/140, iš dalies pakeistos Bendrąja pozicija 2008/652, 3b straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės atidžiai stebi jų jurisdikcijai priklausančių finansų įstaigų veiklą, kurioje dalyvauja bankai, kurių buveinės yra Irane, visų pirma „Bank Saderat“, tokių bankų filialai ir dukterinės įmonės bei finansų subjektai, kuriuos kontroliuoja asmenys ir subjektai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra Irane ir kurie įtraukti į šios iš dalies pakeistos bendrosios pozicijos III ar IV priede esantį sąrašą, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie branduolinės veiklos, susijusios su padidinta branduolinių ginklų platinimo rizika. Minėtos iš dalies pakeistos bendrosios pozicijos 3b straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės turi reikalauti, kad finansų įstaigos, be kita ko:

14

2008 m. lapkričio 10 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1110/2008, iš dalies keičiantį Reglamentą Nr. 423/2007 (OL L 300, p. 1). Bendrosios pozicijos 2007/140, iš dalies pakeistos Bendrąja pozicija 2008/652, 3b straipsnis įgyvendinamas į Reglamentą Nr. 423/2007, kuris taikomas, be kita ko, visiems juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybės narės teisę arba vykdo visą verslą arba jo dalį Bendrijoje, įterptu 11a straipsniu. Reglamento Nr. 423/2007, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1110/2008, 11b straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuostatos, taikomos „Banque Saderat“ filialams ir dukterinėms įmonėms.

15

Pripažinusi, kad Irano Islamo Respublika nesilaikė Saugumo Tarybos rezoliucijų, kad pastatė Komo elektrinę ir taip pažeidė pareigą nutraukti bet kokią veiklą, susijusią su urano sodrinimu, ir apie ją pranešė tik 2009 m. rugsėjo mėn., kad neinformavo TATENA ir atsisakė bendradarbiauti su šia agentūra, Saugumo Taryba 2010 m. birželio 9 d. priėmė Rezoliuciją 1929 (2010), kurioje nustatytos griežtesnės priemonės. Šios rezoliucijos 21–24 punktai susiję su finansinėmis paslaugomis. Minėtos rezoliucijos 21 punkte Saugumo Taryba, be kita ko, ragina valstybes „užkirsti kelią finansinių paslaugų, įskaitant draudimo ir perdraudimo paslaugas, teikimui ar bet kokios rūšies finansinio ar kito turto arba išteklių pervedimui į jų teritoriją, per ją ir iš jos arba jų piliečiams ar pagal jų įstatymus įsteigtiems subjektams (įskaitant dukterines įmones užsienyje), arba jų teritorijoje esantiems asmenims ar finansų įstaigoms, jei turi informacijos, leidžiančios pagrįstai manyti, jog šios paslaugos, turtas ar ištekliai galėtų būti panaudoti Irano branduolinėje veikloje, susijusioje su padidinta platinimo rizika, arba kuriant branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemas; jos turėtų visų pirma įšaldyti savo teritorijoje esančias ar vėliau atsirasiančias, jų jurisdikcijai priklausančias ar greit priklausysiančias lėšas, kitą turtą ir ekonominius išteklius ir aktyviai stebėti, kad būtų užkirstas kelias tokiems pervedimams, derindamos veiksmus su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir laikydamosi nacionalinės teisės aktų“.

16

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų priede pateikiamoje deklaracijoje pažymėta, kad Irano branduolinė programa kelia vis didesnį susirūpinimą, palankiai įvertinta Saugumo Tarybos priimta rezoliucija 1929 (2010) ir atkreiptas dėmesys į naujausią 2010 m. gegužės 31 d. TATENA ataskaitą.

17

Šios deklaracijos 4 punkte Europos Vadovų Taryba pripažino, kad neišvengiamai būtinos naujos ribojamosios priemonės. Atsižvelgdama į Užsienio reikalų tarybos atlikto darbo rezultatus, ji prašė šios tarybos artimiausiame posėdyje patvirtinti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1929 (2010) nustatytos priemonės. Šių priemonių turėtų būti imamasi pirmiausia „finansų sektoriuje, įskaitant kitų Irano bankų turto įšaldymą bei bankinės ir draudimo veiklos apribojimus“.

18

2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimu 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140 (OL L 195, p. 39, ir klaidų ištaisymas OL L 197, p. 19), Taryba įgyvendino minėtą deklaraciją panaikindama Bendrąją poziciją 2007/140 ir priimdama joje nustatytas priemones papildančias ribojamąsias priemones. Sprendimo 2010/413 17–20 konstatuojamosiose dalyse, susijusiose su finansine veikla, nurodyti Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1929 (2010) ir 2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Tarybos deklaracijoje priimti sprendimai. Sprendimo 2010/413 2 skyrius skirtas finansų sektoriui. Šio sprendimo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekdamos užkirsti kelią finansinių paslaugų teikimui valstybių narių teritorijoje arba finansinių lėšų ar kito turto ar išteklių, kuriais gali būti paremta Irano branduolinė veikla, susijusi su padidinta branduolinių ginklų platinimo rizika, arba remiamas branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimas, pervedimui į valstybių narių teritorijas, per jas ar iš jų arba pervedimui jų piliečiams, pagal jų įstatymus įsteigtiems subjektams (įskaitant filialus užsienyje), asmenims ar finansų įstaigoms valstybių narių teritorijoje, arba tų piliečių, subjektų, asmenų ar finansų įstaigų vykdomam pervedimui, valstybės narės vykdo sustiprintą visos jų jurisdikcijai priklausančių finansų įstaigų veiklos stebėseną, kai ši veikla vykdoma su bankais, kurių buveinė yra Irane, jų filialais, dukterinėmis įmonėmis ar jų kontroliuojamais subjektais. Minėto sprendimo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta lėšų pervedimo kontrolė.

19

Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalyje numatytos kelios kategorijos asmenų ir subjektų, kuriems taikomas lėšų įšaldymas. Šio 20 straipsnio 1 dalies a punkte minimi Saugumo Tarybos nurodyti asmenys ir subjektai, išvardyti šio sprendimo I priede esančiame sąraše. 20 straipsnio 1 dalies b punkte minimi „asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, dalyvaujantys Irano branduolinėje veikloje, susijusioje su padidinta platinimo rizika, ar branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veikloje, tiesiogiai su ja susiję ar teikiantys jai paramą, įskaitant dalyvavimą perkant draudžiamus objektus, prekes, įrangą, medžiagas bei technologijas, arba jų vardu veikiantys ar jų vadovaujami asmenys ar subjektai, arba jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai, įskaitant neteisėtomis priemonėmis, arba asmenys ir subjektai, kurie padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams išvengti [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1737 (2006), [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1747 (2007), [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1803 (2008) ir [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1929 (2010) ar šio sprendimo nuostatų taikymo arba jas pažeisti, taip pat kiti IRL [Islamo revoliucijos gvardijos] ir IIRLL [Irano Islamo Respublikos laivybos linijų] vadovybės nariai bei subjektai ir jiems priklausantys arba jų kontroliuojami, arba jų vardu veikiantys subjektai, kaip nurodyta II priedo sąraše“.

20

Reglamentas Nr. 423/2007 panaikintas ir pakeistas 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007 (OL L 281, p. 1), priimtu remiantis SESV 215 straipsniu. Šio reglamento 16 straipsnyje, be kita ko, numatytas tam tikriems asmenims, subjektams ar organizacijoms priklausančių arba jų kontroliuojamų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, subjektai arba organizacijos, kurie buvo įvardyti Saugumo Tarybos ir išvardyti šio reglamento VII priede.

21

Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta:

„2.   Įšaldomos visos VIII priede nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Į VIII priedą įtraukiami <...> fiziniai ir juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kai pagal <...> Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą nustatoma, kad:

<...>

3.   VII ir VIII prieduose išvardytiems fiziniams arba juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms, arba jų naudai neleidžiama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai naudotis jokiomis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

4.   Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra tiesiogiai arba netiesiogiai [kurios tikslas arba tiesioginis ar netiesioginis poveikis yra] išvengti 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų priemonių.“

22

Reglamento Nr. 961/2010 18 ir 19 straipsniuose įtvirtinta galimybė leisti nutraukti tam tikrų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymą; šie straipsniai atitinka Reglamento Nr. 423/2007 9 ir 10 straipsnius.

23

Lėšų pervedimo ir finansinių paslaugų apribojimai numatyti Reglamento Nr. 961/2010 V skyriuje. Šio reglamento 21 straipsnyje, esančiame tame skyriuje, numatytos specialiosios normos, kuriose reglamentuojami Irano asmenų, subjektų ar organizacijų vykdomi ar šiems asmenims, subjektams ar organizacijoms skirti lėšų pervedimai. Būtent šiame straipsnyje įtvirtinta pareiga iš anksto gauti kompetentingų nacionalinių institucijų leidimą atlikti bet kokį pervedimą, išskyrus nurodytus jo 1 dalies a punkte, kurio suma lygi ar didesnė negu 40000 eurų. Pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnio 4 dalį toks leidimas suteikiamas, nebent lėšų pervedimu, kurį atlikti prašoma leidimo, prisidedama prie šioje nuostatoje nurodytų rūšių veiklos. Lėšų pervedimams, kurių suma mažesnė nei 40000 eurų, išankstinis leidimas nereikalingas, tačiau apie juos reikia pranešti, jei suma viršija 10000 eurų. Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šis straipsnis netaikomas, jeigu leidimas atlikti pervedimą suteiktas, be kita ko, pagal šio reglamento 18 ir 19 straipsnius.

24

Reglamento Nr. 961/2010 32 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Atitinkami fiziniai arba juridiniai asmenys arba subjektai nėra atsakingi, jei jie nežinojo ir neturėjo pagrįstos priežasties įtarti, kad jų veiksmais pažeidžiami šiame reglamente nurodyti draudimai.“

25

2011 m. gegužės 23 d. Tarybos sprendimu 2011/299/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 136, p. 65), ir 2011 m. gegužės 23 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 503/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 136, p. 26) (toliau kartu – 2011 m. gegužės 23 d. aktai), Taryba, be kita ko, įtraukė EIH į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede esančius asmenų ir subjektų sąrašus (toliau – 2010 m. sąrašai).

26

2011 m. gegužės 23 d. teisės aktuose Taryba taip motyvavo apelianto lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymą:

„EIH atliko svarbų vaidmenį padedant daugeliui Irano bankų rasti alternatyvias galimybes užbaigti sandorius, kuriuos sutrikdė [Sąjungos] sankcijos Iranui. Pastebėta, kad EIH veikė kaip patariamasis bankas ir bankas tarpininkas sandoriuose su įtrauktais į sąrašą Irano subjektais.

Pavyzdžiui, 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje EIH įšaldė ES į sąrašą įtrauktų bankų „Saderat Iran“ ir „Bank Mellat“ sąskaitas, esančias EIH banko padalinyje Hamburge [Vokietija]. Netrukus po to EIH atnaujino verslo ryšius euro valiuta su bankais „Bank Mellat“ ir „Bank Saderat Iran“ naudodamasis EIH sąskaitomis, susietomis su neįtrauktu į sąrašą Irano banku. 2010 m. rugpjūčio mėn. EIH diegė sistemą, kuria sudaroma galimybė nuolat atlikti mokėjimus, skirtus bankams „Bank Saderat London“ ir „Future Bank Bahrain“, kad būtų išvengta [Sąjungos] sankcijų. Nuo 2010 m. spalio mėn. EIH toliau veikė kaip tarpininkas atliekant Irano bankų, kuriems nustatytos sankcijos, įskaitant „Bank Mellat“ ir „Bank Saderat“, mokėjimus. Šie bankai, kuriems nustatytos sankcijos, nukreipia savo mokėjimus į EIH per Irano pramonės ir kasybos banką („Bank of Industry and Mine“). 2009 m. EIH banku pasinaudojo bankas „Post Bank“, kad įgyvendintų sankcijų vengimo planą, pagal kurį, be kita ko, buvo vykdomi sandoriai į JT sąrašą įtraukto banko „Bank Sepah“ vardu. Į [Sąjungos] sąrašą įtrauktas bankas „Bank Mellat“ yra vienas iš EIH patronuojančiųjų bankų.“

27

2011 m. gruodžio 1 d. išvadose Taryba vėl išreiškė susirūpinimą dėl Irano Islamo Respublikos vykdomos branduolinės programos pobūdžio ir, atsižvelgdama į šį nerimą, pranešė įtraukianti į sąrašą dar 180 subjektų ir asmenų, kuriems bus taikomos ribojamosios priemonės.

28

Sprendimo 2011/783 3 konstatuojamojoje dalyje ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 3 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodė, kad 2010 m. sąrašuose išvardytiems asmenims ir subjektams, iš kurių vienas yra EIH, toliau turėtų būti taikomos numatytos konkrečios ribojamosios priemonės.

29

2011 m. gruodžio 9 d. išvadose Europos Vadovų Taryba paprašė Tarybos tęsti darbą, susijusį su Sąjungos ribojamųjų priemonių taikymo srities išplėtimu ir galiojančių sankcijų išplėtimu, prioriteto tvarka išnagrinėjant galimybę Irano Islamo Respublikai taikyti papildomas priemones, ir ne vėliau kaip kitame posėdyje patvirtinti šias priemones.

30

Darydama nuorodą į šias išvadas, Taryba patvirtino naujas priemones 2012 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimu 2012/35/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 19, p. 22).

31

Be to, naujas priemones ji patvirtino Reglamentu Nr. 267/2012, kuriuo panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 961/2010. Lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas numatytas Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnyje. Šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad įšaldomos šio reglamento IX priede išvardytų asmenų, subjektų ir organizacijų lėšos ir ekonominiai ištekliai. Apelianto pavadinimas įtrauktas į tame priede esantį sąrašą.

32

EIH pareiškė ieškinį dėl Sprendimo 2011/299 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 503/2011 panaikinimo; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. rugpjūčio 3 d. Vėliau jis patikslino savo reikalavimus ir prašė panaikinti Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamentą Nr. 267/2012.

33

Grįsdamas ieškinį, apeliantas nurodė keturis pagrindus ir pateikė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Pirmasis pagrindas siejamas su pareigos motyvuoti, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimu, antrasis – su akivaizdžia vertinimo klaida, trečiasis – su teisėtų lūkesčių apsaugos principo, teisinio saugumo principo ir teisės į gerą administravimą pažeidimu ir ketvirtasis –su proporcingumo principo, jo nuosavybės teisės ir laisvės užsiimti verslu pažeidimu. Pateiktas prieštaravimas grindžiamas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkto, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies b punkto ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies neteisėtumu.

34

Bendrasis Teismas kelis kartus konstatavo, kad pateiktuose dokumentuose apeliantas pripažino įvykdęs operacijas, susijusias su įtrauktais į sąrašus bankais, tačiau tvirtino, kad šios operacijos teisėtos. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 168 punkto, Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad apeliantas, be kita ko, 2011 m. liepos 29 d. laiške Tarybai, kai teikė savo pastabas dėl jo pavadinimo įtraukimo į 2010 m. sąrašus 2011 m. gegužės 23 d. aktais, pripažino įvykdęs tokias operacijas.

35

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 45–47 punktuose teigė, kad apelianto įtraukimo į 2010 m. sąrašus bei į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą ir palikimo juose teisinis pagrindas yra Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies b punktas ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalis, t. y. subjekto, padėjusio į sąrašus įtrauktam asmeniui, subjektui ar organizacijai išvengti ribojamųjų priemonių ar jas pažeisti, kriterijus. Išnagrinėjęs apelianto įtraukimo į minėtus sąrašus motyvus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 55 punkte padarė išvadą, kad Sprendimo 2011/299, Įgyvendinimo reglamento Nr. 503/2011, Sprendimo 2011/783, Įgyvendinimo reglamento Nr. 1245/2011 ir Reglamento Nr. 267/2012 (toliau kartu – ginčijami aktai) motyvai, atsižvelgiant į šį kriterijų, yra pakankami ir apeliantas galėjo suprasti, kokiais veiksmais yra kaltinamas, o Bendrasis Teismas galėjo vykdyti kontrolę.

36

Nagrinėdamas antrąjį ieškinio pagrindą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 166 punkte pažymėjo, kad, „kiek tai susiję su [apelianto] pavadinimo įtraukimu į 2010 m. sąrašus pirmą kartą, <...> bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad Taryba patikrino pasiūlyme įtraukti į sąrašus išdėstytų teiginių pagrįstumą“. Taigi jis sutiko su argumentu, kad, nesant įrodymų, Taryba negalėjo įvertinti, ar apelianto pavadinimas į minėtus sąrašus įtrauktas pagrįstai, kiek šis argumentas siejamas su 2011 m. gegužės 23 d. aktais. Jis nepritarė likusiai antrojo ieškinio pagrindo daliai.

37

Bendrasis Teismas nepritarė trečiajam ir ketvirtajam ieškinio pagrindams ir atmetė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

38

Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą 2011/299 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 503/2011 ir atmetė likusią ieškinio dalį.

39

Bendrasis Teismas nurodė, kad EIH turi padengti tris penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir tris penktadalius Tarybos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o Tarybai nurodė padengti du penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir du penktadalius EIH patirtų bylinėjimosi išlaidų. Jis nusprendė, kad Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

40

EIH Teisingumo Teismo prašo:

41

Taryba Teisingumo Teismo prašo atmesti visą apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš EIH jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

42

Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

43

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde, siejamame su pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimu, EIH tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir padarė ieškinio reikalavimų neatitinkančią išvadą nusprendęs, kad EIH pripažino įvykdęs operacijas, kurias nurodo Taryba, grįsdama jo įtraukimą į sąrašą kaip asmens, subjekto ar organizacijos, kuriam taikomos ribojamosios priemonės.

44

Jis ginčija skundžiamo sprendimo 115–117 punktus ir 51–52 punktus, į kuriuos daroma nuoroda to sprendimo 115 punkte. Šiuose punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad apeliantas pripažino įvykdęs kai kurias banko operacijas, tarp jų ir tas, kuriomis yra kaltinamas. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 118 punkte padarė išvadą, kad Taryba neprivalėjo pateikti įrodymų dėl neužginčytų faktinių aplinkybių.

45

Apeliantas primena pirmąjį ieškinio pagrindą, siejamą su nepakankamais ginčijamų aktų motyvais ir teisės į gynybą pažeidimu. Jis tvirtina, jog nebuvo galima daryti išvados, kad jis pripažino įvykdęs operacijas, nurodytas grindžiant jo įtraukimą į 2010 m. sąrašus ir į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą.

46

Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 114 punkte, apeliantas pateiktuose dokumentuose pripažino įvykdęs operacijas, susijusias su Irano bankais, įtrauktais į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus, tačiau tvirtino, kad šios operacijos teisėtos. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, kad nebuvo pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimo.

47

Bendrasis Teismas ne kartą konstatavo, kad apeliantas vykdė operacijas, susijusias su Irano bankais, įtrauktais į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 52, 167 ir 168 punktų, tokia išvada padaryta išnagrinėjus pirmojoje instancijoje pateiktą ieškinį ir 2011 m. liepos 29 d. laišką, kuriame apeliantas pateikė Tarybai savo pastabas dėl jo pavadinimo įtraukimo į 2010 m. sąrašus 2011 m. gegužės 23 d. aktais.

48

Pagal SESV 256 straipsnį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas paduodamas tik teisės klausimais. Todėl tik Bendrasis Teismas gali nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, ir įvertinti pateiktus įrodymus. Šių faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškreipti, savaime nėra Teisingumo Teismo kontrolei priklausantis teisės klausimas (Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 78 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir Sprendimo Commune de Millau ir SEMEA / Komisija, C‑531/12 P, EU:C:2014:2008, 56 punktas).

49

Pastaruoju klausimu primintina, kad toks iškreipimas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (Sprendimo General Motors / Komisija, C‑551/03 P, EU:C:2006:229, 54 punktas).

50

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 29 ir 30 punktuose, apeliantas ieškinyje pripažino įvykdęs operacijas, susijusias su įtrauktais į sąrašus subjektais, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, tačiau ginčijo, kad tos operacijos buvo neteisėtos. Tokiomis aplinkybėmis nėra akivaizdu, kad Bendrasis Teismas iškreipė faktines aplinkybes, nustatytas skundžiamo sprendimo 51, 52, 101 ir 114–117 punktuose.

51

Dėl kaltinimo, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą tvirtindamas, kad Taryba neprivalėjo įrodyti nagrinėjamų operacijų realumo, primintina, kad kilus ginčui patvirtinti motyvų, nurodytų atitinkamo asmens nenaudai, pagrįstumą turi kompetentinga Sąjungos institucija (Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 121 punktas). Kadangi laikytina, jog faktinės aplinkybės dėl paties nagrinėjamų operacijų egzistavimo šiuo atveju neginčijamos, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

52

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

53

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde EIH tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad įvykdyti pagrindiniai jo įtraukimo į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą kriterijai.

54

Antrojo pagrindo pirmojoje dalyje jis tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad jis pripažino įvykdęs operacijas, kurias nurodė Taryba, grįsdama jo įtraukimą į asmenų, subjektų ar organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus.

55

Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad antrojo pagrindo pirmoji dalis sutampa su pirmuoju pagrindu ir ją reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos nagrinėjant pirmąjį pagrindą.

56

Antrojo pagrindo antrojoje dalyje EIH tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas nagrinėdamas jo įvykdytas trijų rūšių ir, jo teigimu, neuždraustas operacijas. Pirma, tai yra operacijos, kurioms netaikomi nagrinėjami teisės aktai, antra, operacijos, dėl kurių išduoti leidimai, ir, trečia, operacijos, įvykdytos taikant vadinamąją trečiosios galimybės procedūrą (toliau – trečiosios galimybės procedūra), t. y. procedūrą, kai į sąrašus įtrauktam subjektui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, suteikiama galimybė padengti skolą Sąjungos teritorijoje įsisteigusiam kreditoriui, atsiradusią dėl įsipareigojimo, prisiimto prieš įtraukiant subjektą į sąrašą; leidžiama subjektui, tarpininkaujamam asmens, kuriam tokios priemonės netaikomos, pervesti kreditoriui lėšas.

57

Visų pirma apeliantas ginčija skundžiamo sprendimo 145 punktą, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, jog apeliantas tik tvirtino, kad tam tikroms operacijoms ribojamosios priemonės netaikomos, ir kitaip nepagrindė savo argumentų.

58

Kiek tai susiję su operacijomis, dėl kurių išduoti leidimai, EIH ginčija skundžiamo sprendimo 147–149 punktus. Jis tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą priėjęs prie išvados, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį, kuriame reglamentuojami Irano asmenų, subjektų ar organizacijų vykdomi ar šiems asmenims, subjektams ar organizacijoms skirti lėšų pervedimai, išduoti leidimai dėl operacijų, įvykdytų po 2010 m. rugsėjo 2 d., nes pateikti tik tokių leidimų pavyzdžiai.

59

Dėl operacijų, įvykdytų taikant trečiosios galimybės procedūrą, EIH tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų:

60

Šiuo klausimu jis teigia neturėjęs galimybės pateikti pastabų dėl abstrakčių leidimų teisėtumo, o tai yra jo teisės į gynybą pažeidimas.

61

Apeliantas tvirtina, kad šiai bylai taikytinose nagrinėjamų reglamentų nuostatose neatmetama galimybė išduoti abstrakčius leidimus ir kad valstybės narės dažnai išduoda tokius leidimus. Kaip pavyzdį jis nurodo Jungtinės Karalystės finansų ministerijos išduotus ir taikomus abstrakčius leidimus.

62

Jis iš esmės teigia, kad Taryba negali taikyti ribojamųjų priemonių dėl operacijų, įvykdytų pagal kompetentingos nacionalinės institucijos patvirtintą procedūrą, kai toks patvirtinimas netiesiogiai priskiriamas prie tokios institucijos kompetencijos pagal Reglamentą Nr. 423/2007. Taigi, kai kompetentingos nacionalinės institucijos prašoma leisti nutraukti įšaldymą, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 9 straipsnyje, tačiau ši institucija mano, kad tuo atveju ar tokios rūšies atvejais netaikomas minėto reglamento 7 straipsnis ir dėl to nereikalaujama leidimo, ir apie tai praneša ūkio subjektui, šis subjektas turi gauti tokią pačią teisinę apsaugą kaip ir tuo atveju, jei minėta institucija padarytų išvadą, kad minėtas 7 straipsnis taikomas, ir sutiktų taikyti išimtį.

63

EIH tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 150 punkte padaryta Bendrojo Teismo išvada, kad Bundesbank išduoti leidimai pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį nepatvirtina operacijų, įvykdytų taikant trečiosios galimybės procedūrą, teisėtumo, yra teisiškai klaidinga. Jis, be kita ko, tvirtina, kad ūkio subjektas, visiškai atskleidžiantis kompetentingai nacionalinei institucijai ketinamą vykdyti operaciją ir besiremiantis šios institucijos išduotu leidimu vykdyti tą operaciją, negali būti laikomas sąmoningai ir apgalvotai vengiančiu laikytis turto įšaldymo tvarkos, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 16 straipsnio 4 dalį.

64

Be to, EIH ginčija Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad trečiosios galimybės procedūra pažeidžiama Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalis, motyvuodamas tuo, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva iškėlė naują ieškinio pagrindą. Papildomai jis primena, kad, pirma, dėl jo įvykdytų operacijų Bundesbank išdavė abstraktų leidimą ir (arba) suteikė bendrą garantiją, kad leidimas nebuvo reikalingas, ir, antra, dėl jų buvo išduoti leidimai pagal šio reglamento 21 straipsnį, o tai patvirtina šių operacijų teisėtumą. Galiausiai apeliantas nesutinka su Bendrojo Teismo išvadomis, padarytomis remiantis įvairiais bylos medžiagoje esančiais dokumentais.

65

Dėl operacijų, kurioms esą netaikomos ribojamosios priemonės, Taryba laikosi nuomonės, jog Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad EIH nepagrindė savo teiginių, yra teisinga.

66

Dėl operacijų, dėl kurių esą išduotas leidimas, Taryba taip pat mano, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

67

Dėl operacijų, įvykdytų taikant trečiosios galimybės procedūrą, Taryba primena, kad Bendrasis Teismas pateikė šalims klausimą dėl tokios procedūros, kurią taikyti leido kompetentinga nacionalinė institucija, teisinių padarinių ir kad šalys galėjo pareikšti nuomonę šiuo klausimu. Taryba mano, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

68

Jungtinė Karalystė primena Reglamento Nr. 961/2010 18 straipsnį, pagal kurį kompetentinga nacionalinė institucija turi nustatyti, kad sąlygos gauti leidimą įvykdytos. Leidimas išduodamas išnagrinėjus konkretų atvejį ir negali apimti kelių įvairių ir nekonkrečių pervedimų. Be to, tokio nagrinėjimo negalima vengti taikant netiesioginę priemonę mokėjimui atlikti. Jungtinė Karalystė taip pat pažymi, kad Sąjungos institucijoms ir kitoms valstybėms narėms nėra privalomas vienos valstybės narės kompetentingos institucijos pateiktas išaiškinimas, pagal kurį dėl tam tikrų operacijų galima išduoti abstraktų leidimą. Dėl leidimų, kurie išduoti pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus ir kuriuos nurodo apeliantas, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad jie taikomi pagal kitą Sąjungos reglamentą ir šioje byloje nėra reikšmingi.

69

Be to, Jungtinė Karalystė pažymi, jog EIH ketino pateisinti savo operacijas tuo, kad Bundesbank išdavė leidimus pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį, tačiau tai nepaneigia kaltinimo, kad EIH pažeidė šio reglamento 16 straipsnio 4 dalį. Kad ir koks pagal nacionalinę teisę būtų kompetentingos nacionalinės institucijos pranešimų pobūdis, jie nėra privalomi Tarybai, kai ši vertina, ar asmuo, subjektas ar organizacija vykdė operacijas į sąrašus įtrauktų bankų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, naudai, siekdamas išvengti minėto reglamento 16 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo.

70

Dėl antrojo pagrindo pirmosios dalies pasakytina, kad ji sutampa su apeliacinio skundo pirmuoju pagrindu, atmestu šio sprendimo 52 punkte.

71

Dėl antrojo pagrindo antrosios dalies pirmiausia primintina, kad, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 47 punkte, Taryba ketino grįsti apeliantui taikomas ribojamąsias priemones tuo, kad jis padėjo į sąrašus įtrauktam asmeniui, subjektui ar organizacijai išvengti ribojamųjų priemonių ar jas pažeisti.

72

Pirmąsias ribojamąsias priemones apeliantui Taryba nustatė 2011 m. gegužės 23 d. Faktinės aplinkybės, nurodytos 2011 m. gegužės 23 d. aktuose, klostėsi 2009 ir 2010 m.

73

Apeliantui taikomos ribojamosios priemonės ir minėtuose teisės aktuose nurodytos faktinės aplinkybės priskirtinos prie didėjančių įtarimų ir dažniau taikomos vis griežtesnės finansinių operacijų kontrolės, kaip nurodyta šio sprendimo 12–24 punktuose; apeliantas negalėjo nežinoti šių aplinkybių, nes yra bankas, kurio specializacija – su Iranu susijusios ar Irane teikiamos paslaugos ir vykdoma veikla.

74

Remiantis paties EIH teiginiais, jis vykdė trijų rūšių operacijas, kurios, anot jo, nebuvo uždraustos.

75

Dėl trečiosios operacijų rūšies pasakytina, kad ji apima operacijas, dėl kurių Bundesbank esą išdavė leidimus, ir, be kita ko, operacijas, įvykdytas taikant trečiosios galimybės procedūrą. Iš Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad apeliantas raštu išdėstė nuomonę dėl tokių operacijų teisėtumo 2013 m. sausio 9 d. dokumente, atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą. Jis taip pat galėjo pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu per posėdį Bendrajame Teisme, vykusį 2013 m. vasario 20 d. Taigi jo argumentas dėl teisės į gynybą pažeidimo akivaizdžiai nepagrįstas.

76

Skundžiamo sprendimo 124–128 punktuose Bendrasis Teismas išaiškino Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsnius ir Reglamento Nr. 961/2010 16–19 ir 21 straipsnius. Jis nepadarė teisės klaidos pažymėjęs, kad tam tikrų lėšų įšaldymo nutraukimas yra lėšų įšaldymo principo išimtis, kad kompetentinga institucija turi vertinti kiekvieną konkretų atvejį ir dėl to negali išduoti abstraktaus leidimo dėl tam tikros rūšies operacijų, dėl kurių atitinkami subjektai neprivalėtų prašyti leidimo kiekvienu konkrečiu atveju.

77

Tokia išvada darytina remiantis aiškiu, tiksliu ir išsamiu minėtų nuostatų tekstu, kuriame numatyta, kad kompetentinga institucija kiekvienu atveju kontroliuoja, ar įvykdytos leidimo nutraukti lėšų įšaldymą sąlygos, ir praneša atitinkamai Sankcijų komitetui arba valstybėms narėms ir Komisijai, kad galiausiai šie galėtų reaguoti pagal taikytinas nuostatas.

78

Skundžiamo sprendimo 132–141 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar operacijas, įvykdytas tarpininkaujant į subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus neįtrauktam subjektui, kad būtų galima atlikti mokėjimus arba, kaip per trečiosios galimybės procedūrą, padengti į tokius sąrašus įtrauktų subjektų skolas, galima laikyti teisėtomis. Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 135 ir 136 punktuose pripažinęs, kad operacijos, įvykdytos tarpininkaujant į sąrašus neįtrauktam subjektui, gali pažeisti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą, jei jie vykdomi siekiant išvengti draudimo priemonių taikymo.

79

Tai išnagrinėjęs, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 141 punkte priėjo prie teisingos išvados, kad „būtų pakenkta Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsnių, siejamų su Reglamento Nr. 961/2010 16–19 straipsniais ir 21 straipsniu, veiksmingumui, jei į sąrašus neįtrauktas subjektas galėtų nevaržomai vykdyti operacijas, tarpininkaujamas į sąrašus neįtraukto subjekto, siekdamas padengti skolas arba atlikti mokėjimus į sąrašus įtrauktam subjektui. Iš to matyti, kad į sąrašus neįtrauktas subjektas visada turi įsitikinti tokių operacijų teisėtumu prireikus paprašęs kompetentingos nacionalinės institucijos leidimo“.

80

Iš šios Bendrojo Teismo atliktos minėtų nuostatų analizės matyti, kad visais atvejais, įskaitant lėšų pervedimus, kokie nurodyti Reglamento Nr. 962/2010 21 straipsnyje, apeliantas turėjo prašyti kompetentingos nacionalinės institucijos specialaus leidimo. Apeliantas negalėjo nežinoti apie šį reikalavimą, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 73 punkte, vienas po kito priimtuose teisės aktuose numatyta dažnesnė ir vis griežtesnė finansinių operacijų kontrolė ir apeliantas yra bankas, kurio specializacija – su Iranu susijusios ar Irane teikiamos paslaugos ir vykdoma veikla. Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 62 punkte, apeliantas žinojo, kad jo vykdomos operacijos susijusios su įtrauktais į sąrašus subjektais, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, todėl buvo ypač įtartini, nes suteikė galimybę išvengti šių subjektų lėšų įšaldymo.

81

Grįsdamas savo argumentą, kad operacijos, įvykdytos taikant trečiosios galimybės procedūrą, buvo teisėtos, apeliantas pateikė tam tikrų įrodymų: iš Bundesbank gautus laiškus, Österreichische Nationalbank (Austrijos nacionalinis bankas) laiškus, skirtus Wirtschaftskammer Österreich (Austrijos prekybos rūmai), ir tris audito ataskaitas. Skundžiamo sprendimo 155 punkte Bendrasis Teismas teigė, kad Österreichische Nationalbank laiškai neturi reikšmės, o to sprendimo 156 punkte nurodė, kad viena audito ataskaita prieštarauja apelianto teiginiams.

82

Dėl gautų iš Bundesbank laiškų Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 154 punkte pažymėjo, kad šie laiškai rašyti anksčiau, nei ginčijamuose aktuose nurodytos operacijos, ir kad, nesant kiekvienu konkrečiu atveju išduotų leidimų, šių laiškų nepakanka, kad būtų įrodytas įvykdytų operacijų teisėtumas. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsniuose ir Reglamento Nr. 961/2010 16–19 ir 21 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus, Bendrasis Teismas tame pačiame punkte teisingai teigė, kad abstraktaus leidimo vykdyti operacijas, neatsižvelgiant į jų pobūdį ir atitinkamus į sąrašus įtrauktus asmenis, nepakanka.

83

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, pasakytina, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 157 punkte nusprendęs, kad, „priešingai, nei teigia [apeliantas], ginčijamų aktų motyvuose nurodytos operacijos, nesant kiekvienu konkrečiu atveju suteiktų leidimų, nėra teisėtos pagal Reglamentą Nr. 423/2007 ir Reglamentą Nr. 961/2010, t. y. <...> Taryba galėjo teisėtai remtis šiomis operacijomis, kai skyrė [apeliantui] ribojamąsias priemones“.

84

Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 145 ir 147–149 punktuose, kiek tai susiję su pirmąja ir antrąja operacijų rūšimis. Kadangi trečioji operacijų rūšis savaime pateisina ribojamųjų priemonių skyrimą apeliantui, galima teisės klaida dėl pirmosios ir antrosios operacijų rūšių nereikšminga priimant sprendimą šioje byloje ir negali paveikti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies.

85

Todėl reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

86

Pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio trečiajame pagrinde apeliantas iš esmės tvirtino, kad, neatsižvelgusi į Bundesbank išduotus leidimus, Taryba pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Papildomai jis tvirtino, kad Taryba, be kita ko, pažeidė teisinio saugumo principą, nes įtraukė jo pavadinimą į 2010 m. sąrašus ir į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą remdamasi operacijomis, dėl kurių išduotas leidimas arba kurios įvykdytos taikant Bundesbank patvirtintas procedūras.

87

Skundžiamo sprendimo 176 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl ginčijamų aktų motyvuose nurodytų operacijų Bundesbank neišdavė leidimo pagal Reglamento Nr. 423/2007 nuostatas, t. y. įvertinęs kiekvieną konkretų atvejį, taigi argumentas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo nepagrįstas. Dėl argumento, siejamo su teisinio saugumo principo pažeidimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 179 punkte teigė, kad Reglamente Nr. 423/2007, Sprendime 2010/413, Reglamente Nr. 961/2010 ir Reglamente Nr. 267/2012 aiškiai nustatytos įtraukimo į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus sąlygos, konkrečiai nurodytos draudžiamos operacijos ir nustatytos leidimų išdavimo sąlygos, taigi jų taikymą apeliantas galėjo numatyti.

88

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde EIH tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą atmetęs ieškinio pagrindą, siejamą su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu.

89

Jis tvirtina, kad Bundesbank pateikė aiškias, konkrečias ir daugkartines garantijas, todėl ne tik negalima skirti sankcijų pagal Vokietijos teisės normas, kuriomis įgyvendinama Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalis, bet ir Taryba negali taikyti ribojamųjų priemonių, nes ji, kaip pripažino Bendrasis Teismas, gali būti saistoma teisėtų lūkesčių, atsiradusių dėl Bundesbank garantijų. Anot apelianto, atsižvelgiant į nuomones, pateiktas vertinant Bendrajam Teismui pateiktus įrodymus, šio padaryta išvada, kad taikytinos teisės nuostatos nekėlė abejonių, akivaizdžiai klaidinga.

90

Taryba tvirtina, kad trečiasis pagrindas grindžiamas antruoju ir jį reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos nagrinėjant antrąjį pagrindą.

91

Ji pažymi, kad apeliantas savo argumentus grindžia teismo praktika, susijusia su teisėtų lūkesčių apsaugos principu baudžiamosiose bylose, baudų skyrimo ar valstybės pagalbos susigrąžinimo bylose. Tačiau ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, kurios yra ne sankcijos, o prevencinės laikinosios apsaugos priemonės. Ji tvirtina, jog gali pakakti grėsmės, kad subjektas gali įvykdyti veiką, už kurią baudžiama (Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 85 punktas). Be to, sistema, pagal kurią kompetentingos nacionalinės institucijos turi pranešti apie tam tikrus sprendimus, nėra privaloma Sąjungos institucijoms ir kitoms valstybėms narėms.

92

Jungtinė Karalystė tvirtina, kad kompetentingos nacionalinės institucijos nuomonė neprilygsta Tarybos argumentams, kad teiginiai, kuriais remiasi EIH, suformuluoti bendrai ir nėra pakankamai konkreti ir speciali garantija, įrodanti, jog EIH faktiškai įvykdytos operacijos buvo teisėtos, kad ūkio subjektas negali remtis teisėtais lūkesčiais, pagrįstais taikytinų teisės normų neatitinkančiomis garantijomis, ir, galiausiai, kad reglamentų Nr. 423/2007 ir 961/2010 nuostatos nekelia abejonių.

93

Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad teisės aktai būtų aiškūs ir tikslūs ir kad jų taikymą galėtų numatyti asmenys, kuriems jie taikomi (Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑325/91, EU:C:1993:245, 26 punktas).

94

Kaip konstatuota šio sprendimo 77 punkte, šioje byloje taikytini teisės aktai yra aiškūs, konkretūs ir išsamūs. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 179 punkte pripažinęs, kad apeliantas galėjo numatyti šių teisės aktų taikymą, o to sprendimo 181 punkte kaip nepagrįstą atmetęs apelianto argumentą dėl teisinio saugumo principo pažeidimo.

95

Dėl argumento, siejamo su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, pasakytina, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 174 punkte priminęs teismo praktiką, pagal kurią teisė remtis šiuo principu taikoma kiekvienam asmeniui, kuriam Sąjungos institucija sukėlė pagristų lūkesčių, suteikdama konkrečių garantijų. Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Sąjungos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (be minėtame 174 punkte nurodytos teismo praktikos, žr. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, C‑194/09 P, EU:C:2011:497, 71 punktą).

96

Šiuo atveju konstatuotina, kad nagrinėjamų teisės aktų tekstas aiškus ir nepalieka abejonių, kad nagrinėjamoms operacijoms buvo taikyta įšaldymo nutraukimo ir leidimų išdavimo kiekvienu konkrečiu atveju tvarka, kaip nurodyta šio sprendimo 76 ir 77 punktuose. Be to, reikia priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 73 punkte, kad taikytini teisės aktai priimti atsižvelgiant į didėjančius įtarimus ir dažniau taikomą ir vis griežtesnę finansinių operacijų kontrolę ir kad apeliantas negalėjo nežinoti šių aplinkybių, nes yra bankas, kurio specializacija – su Iranu susijusios ar Irane teikiamos paslaugos ir vykdoma veikla. Taigi apeliantas turėjo žinoti, kad jo vykdomos operacijos susijusios su įtrauktais į sąrašus subjektais, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, todėl ypač įtartinos.

97

Galiausiai pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamos ribojamosios priemonės apeliantui taikytos tik dėl to, kad jis vykdė neteisėtas operacijas. Taigi, net jei dėl Bundesbank, kaip kompetentingos nacionalinės institucijos, išduotų abstrakčių leidimų galėjo apeliantui atsirasti teisėtų lūkesčių, dėl tokių teisėtų lūkesčių negali tapti teisėtos operacijos, kurios aiškiai draudžiamos pagal nagrinėjamus teisės aktus, todėl remiantis šiais lūkesčiais negali būti prieštaraujama dėl minėtų priemonių taikymo apeliantui.

98

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 177 punkte kaip nepagrįstą atmetęs argumentą dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

99

Todėl reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.

100

Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde EIH tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 205 punkte nusprendęs, kad jis negalėjo remtis Reglamento Nr. 961/2010 32 straipsnio 2 dalimi, nes įvykdė Tarybos nurodytas neteisėtas operacijas. EIH primena, kad šios 32 straipsnio 2 dalies tikslas yra apsaugoti įmones, kurios pažeidė šiame reglamente nurodytus draudimus, tačiau to nežinojo ir negalėjo pagrįstai įtarti.

101

Be to, EIH ginčija skundžiamo sprendimo 209–211 punktuose Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad imtis ribojamųjų priemonių buvo būtina norint pasiekti teisėtą tikslą. Apeliantas tvirtino, kad buvo galima imtis kitų priemonių, pavyzdžiui, Bundesbank galėjo nebeleisti taikyti trečiosios galimybės procedūros arba nebeišduoti leidimų pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį. Anot apelianto, Bendrasis Teismas klaidingai atmetė galimybę imtis tokių priemonių, motyvuodamas tuo, kad jos negali užtikrinti pakankamo prevencinio poveikio.

102

Apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Bundesbank tenkančią lojalaus bendradarbiavimo pareigą, kiek tai susiję su veiksmingu sankcijų tvarkos įgyvendinimu. Jis taip pat nurodo, kad Sąjungos institucijos turi imtis būtinų priemonių ir užkirsti kelią tam, kad kompetentingos nacionalinės institucijos skirtingai aiškintų teisės normas, kuriose reglamentuojama sankcijų sistema. Apeliantas daro išvadą, kad jo įtraukimas į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus buvo neproporcinga priemonė, kad Bendrasis Teismas teisiškai klaidingai kvalifikavo faktinę situaciją ir, remdamasis bylos medžiaga, padarė iš esmės klaidingas išvadas. Jis taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 210 punkte nusprendęs, kad Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnyje numatyta leidimų sistema negali užtikrinti prevencinio poveikio, lygiaverčio turto įšaldymui, nors abi sistemos yra panašios.

103

Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos aiškindamas Reglamento Nr. 961/2010 32 straipsnio 2 dalį. Be to, ši nuostata nėra kliūtis įtraukti į sąrašus subjektą, atitinkantį įtraukimo į subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus kriterijus, tačiau užkerta kelią tam, kad šis subjektas būtų patrauktas atsakomybėn už netyčinius pažeidimus. Taryba teigia, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos teigdamas, kad nagrinėjamos ribojamosios priemonės yra proporcingos. Ji primena turinti įgaliojimus vertinti į sąrašus įtrauktų asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, pinigų srautą.

104

Galiausiai Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnyje numatytos leidimų sistemos poveikis ne toks pat kaip turto įšaldymo. Įšaldžius turtą, rizika, kad jis bus panaudotas pažeidžiant ribojamąsias priemones, akivaizdžiai mažesnė negu rizika pažeidimų, susijusių su potencialiai dideliu skaičiumi operacijų, dėl kurių būtinas leidimas.

105

Skundžiamo sprendimo dalys, ginčijamos ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde, patenka į Bendrojo Teismo atsakymą, pateiktą išnagrinėjus ketvirtąjį ieškinio pagrindą, kuriame apeliantas tvirtino, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą, jo teisę į nuosavybę ir laisvę užsiimti verslu.

106

Apeliantas visų pirma tvirtino, kad įtraukimas į sąrašus visų subjektų, kurie laikomi padėję kitam subjektui, kuriam skirtos sankcijos, pažeisti šias sankcijas ar jų išvengti, neatsižvelgiant į tai, kad ši pagalba galėjo būti suteikta per neapsižiūrėjimą ir galėjo būti labai nedidelė, pažeidžia proporcingumo principą ir prieštarauja Reglamento Nr. 961/2010 32 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad atitinkami fiziniai arba juridiniai asmenys arba subjektai nėra atsakingi, jei jie nežinojo ir neturėjo pagrįstos priežasties įtarti, kad jų veiksmais pažeidžiami šiame reglamente nurodyti draudimai.

107

Skundžiamo sprendimo 205 punkte Bendrasis Teismas nepritarė šiam argumentui ir priminė, kad, kaip matyti išnagrinėjus jame pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą, ginčijamų aktų motyvuose nurodytos operacijos buvo neteisėtos.

108

Tai nusprendęs Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos. Nekyla abejonių, kad pakanka atmesti pagrindą, kuriame apeliantas ginčija ribojamąsias priemones, remiantis tuo, kad jis padėjo į sąrašus įtrauktiems subjektams, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, išvengti šių ribojamųjų priemonių, kad būtų atmestas argumentas dėl tariamo pagrįsto nežinojimo, jog teikiama pagalba neteisėta.

109

Dėl apelianto pasiūlytų alternatyvių priemonių, būtent, kad Bundesbank galėtų nebetaikyti trečiosios galimybės procedūros arba kad Taryba pasiūlytų Bundesbank pakeisti administracinę praktiką, pasakytina, kad jomis negalima taip pat veiksmingai pasiekti tikslo kovoti su branduolinių ginklų platinimu ir jo finansavimu, kaip apeliantui taikomomis ribojamosiomis priemonėmis. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 210 ir 211 punktuose padaręs išvadą, kad taikyti ribojamąsias priemones apeliantui buvo būtina, norint pasiekti teisėtą tikslą.

110

Todėl apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

111

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nė vienam iš pagrindų, kuriuos apeliantas nurodė grįsdamas apeliacinį skundą, nebuvo pritarta, todėl reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

112

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

113

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

114

Kadangi Taryba prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas ir šis pralaimėjo bylą, jis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos šios šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: