1. 

Šioje byloje Oberlandesgericht Koblenz (Koblenco apeliacinis apygardos teismas) pateikia Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 3 dalies išaiškinimo. Klausimai pateikti nagrinėjant ieškinį, kurį Deutsche Lufthansa AG (toliau – DL) pareiškė Flughafen Frankfurt-Hahn GmbH (toliau – FFH), kurios didžioji kapitalo dalis priklauso valstybei ir kuri valdo Frankfurto Hano (Frankfurt-Hahn) oro uostą (toliau – F-H oro uostas), siekdama, be kita ko, kad būtų sugrąžinta tariama pagalba, kurią atsakovė suteikė Ryanair Ltd (toliau – RA) oro uosto mokesčių ir kitų lengvatinių sutarties sąlygų forma. Visų pirma, Oberlandesgericht Koblenz klausia, ar vertindamas tai, ar buvo suteikta valstybės pagalba, kad būtų galima taikyti SESV 108 straipsnio 3 dalį, jis privalo atsižvelgti į Komisijos sprendimą pradėti formalaus tyrimo procedūrą dėl pagrindinėje byloje nurodytų priemonių. Antra, Teisingumo Teismui pateikiamas klausimas dėl pagalbos selektyvumo kriterijaus, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

2. 

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Oberlandesgericht Koblenz nurodo, kad pagrindinė byla yra viena iš bylų, kurios vadinamųjų low cost (pigių skrydžių) oro transporto bendrovių konkurentų iniciatyva buvo iškeltos Vokietijos teismuose dėl tariamų subsidijų, kurias minėtos bendrovės gavo iš įvairių Vokietijos oro uosto valstybinių valdytojų ( 2 ).

3.

2006 m. lapkričio 26 d. DL kreipėsi į Landgericht Bad Kreuznach (Bad Kroicnacho apygardos teismas) dėl įvairios RA palankios FFH komercinės praktikos, kuri, jos nuomone, yra valstybės pagalba, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri buvo suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. Iš esmės ji rėmėsi tuo, kad 2001 ir 2006 m. FFH, remdamasi ankstesnėmis sutartimis su RA, kuriai tenka 95 % F‑H oro uosto keleivių srauto, patvirtino oro uosto mokesčius, kuriais minėtai oro transporto bendrovei buvo suteiktas pranašumas. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad dėl mokesčių lengvatų, apskaičiuojamų pagal vykstančių keleivių skaičių, RA buvo taikomi itin žemi mokesčiai; be to, jai buvo mokama subsidija, vadinamoji marketing-support (parama rinkodarai), skiriama naujų skrydžių linijų atidarymo atveju ( 3 ). Tokios priemonės buvo suteiktos nepaisant FFH patiriamų nuostolių. DL reikalavo, kad būtų nurodyta grąžinti sumas, RA sumokėtas kaip parama rinkodarai 2002–2005 m., sumas, atitinkančias oro uosto mokesčių lengvatas, kuriomis ji naudojosi 2003 m., kai buvo taikomi 2001 m. FFH patvirtinti tarifai ( 4 ), ir nutraukti bet kokią paramą RA ateityje.

4.

2007 m. gegužės 16 d.Landgericht Bad Kreuznach atmetė DL ieškinį kaip nepagrįstą ( 5 ). Dėl tokio sprendimo pateiktą apeliacinį skundą Oberlandesgericht Koblenz atmetė 2009 m. vasario 25 d. sprendimu. 2011 m. vasario 10 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas), į kurį kreipėsi DL, panaikino minėtą sprendimą ir grąžino bylą Oberlandesgericht Koblenz, kad šis įvertintų, ar buvo pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis.

5.

2008 m. birželio 17 d. Komisija nusprendė pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl valstybės pagalbos, kurią Vokietijos Federacinė Respublika tariamai suteikė FFH ir RA ( 6 ). Sprendime buvo nurodytos tokios RA palankios priemonės, kaip oro uosto mokesčių lengvatos bei konkrečios su rinkodara susijusios priemonės.

6.

2012 m. sausio 4 d.Oberlandesgericht Koblenz pateikė Komisijai prašymą pateikti nuomonę pagal Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (toliau – pranešimas) ( 7 ) 3.2 skirsnį. Iš Teisingumo Teismui pateiktų paaiškinimų matyti, kad šis prašymas susijęs su paramos rinkodarai suteikimu, tariama pagalba veiklai pradėti ir oro uosto mokesčių lengvatomis taikant 2006 m. tarifus. Oberlandesgericht Koblenz iš esmės klausė, ar tokios priemonės priskirtinos valstybei ( 8 ) ir ar jos yra selektyvios. 2012 m. vasario 29 d. Komisija pateikė nuomonę, kurioje, remdamasi Teisingumo Teismo praktika, preliminariai tvirtino, kad šiuo atveju Oberlandesgericht Koblenz neprivalėjo vertinti, ar buvo suteikta valstybės pagalba, nes tam, kad nustatytų visas privalomas SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo pasekmės, jis galėjo remtis sprendimu pradėti formalų tyrimą. Be kita ko, ji nurodė, kad šiuo atžvilgiu Bundesgerichtshof ir Teisingumo Teismo praktika skiriasi. Dėl Oberlandesgericht Koblenz pateikto klausimo Komisija paaiškino, kad aptariamos priemonės priskirtinos valstybei ir yra selektyvios.

7.

Manydamas, jog, priešingai, nei Komisija nurodė savo nuomonėje, turi įvertinti, ar nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba, Oberlandesgericht Koblenz nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

8.

2012 m. birželio 18 d. laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad ieškovė pagrindinėje byloje pateikė ieškinį dėl sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą panaikinimo.

9.

Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos šalys, Vokietijos, Lenkijos, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija. DL, FFH, RA, Vokietijos ir Belgijos vyriausybės bei Komisija buvo išklausyti per 2013 m. balandžio 11 d. posėdį.

10.

Nors teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pateikiami prejudiciniai klausimai, Oberlandesgericht Koblenz sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytos glaustai, jų, mano nuomone, pakanka, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti minėtam teismui, todėl jos atitinka teismo praktikoje nustatytus reikalavimus ( 10 ). Taigi reikia atmesti DL pastabose nurodytą prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo pagrindą.

11.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar nacionalinis teismas, kuriame buvo pareikštas SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimu grindžiamas tiesioginis ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų sustabdytas tariamos neteisėtos pagalbos teikimas ir grąžinta jau sumokėta pagalba, turi atsižvelgti į Komisijos sprendime pradėti formalaus tyrimo procedūrą pateiktą nagrinėjamų priemonių įvertinimą, nepaisydamas to, kad toks vertinimas yra tik pirminis. Šis teismas mano, kad jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, būtų pernelyg apribota nacionalinių teismų vykdoma kontrolė, ir pažymi, kad Vokietijos aukščiausių instancijų teismai į šį klausimą pateikė neigiamą atsakymą remdamiesi Teisingumo Teismo sprendimu Transalpine Ölleitung in Österreich ( 11 ) ir Sprendimu SFEI ir kt. ( 12 ). Be kita ko, jis nurodo, kad net jeigu nacionaliniai teismai turėtų teisę savarankiškai vertinti nagrinėjamų priemonių pobūdį net ir tada, kai pradedamas ir vyksta formalus tyrimas, vienas kitam prieštaraujančių sprendimų rizikos būtų galima išvengti pateikiant Komisijai prašymą pateikti nuomonę arba pateikiant Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

12.

Vokietijos aukščiausiųjų instancijų teismų nuomonė, kuriai pritaria ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, grindžiama nacionalinių teismų vaidmeniu, kurį Teisingumo Teismas pripažino, kad būtų užtikrintas pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį valstybėms narėms tenkančios pareigos savo ketinamų teikti pagalbos priemonių neįgyvendinti tol, kol dėl jų nepriimtas galutinis Komisijos sprendimas, vykdymas.

13.

Reikia nurodyti, kad tiesioginis šios nuostatos (būtent tuo metu galiojusio EB sutarties 93 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio) veikimas buvo pripažintas žinomu Sprendimu Costa Enel ( 13 ). Vėliau Teisingumo Teismas patikslino, kad šioje nuostatoje numatyta pareiga neįgyvendinti, taigi ir apsauga, kuria teisės subjektai gali remtis nacionaliniuose teismuose dėl jos tiesioginio veikimo, yra susijusi ne tik su ketinimais teikti pagalbą, apie kuriuos buvo pranešta Komisijai, kaip tai aiškiai matyti iš Sutarties, bet ir su bet kuria kita pagalbos priemone, kurią valstybė narė ketina įgyvendinti, net nesant išankstinio pranešimo, ir ji apima visą laikotarpį, per kurį šis draudimas galioja ( 14 ).

14.

Kad nacionaliniai teismai galėtų užtikrinti tinkamą asmenų, nukentėjusių dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo, apsaugą, Teisingumo Teismas pripažino nacionalinių teismų teisę aiškinti ir taikyti pagalbos sąvoką, ypač kad nustatytų, ar valstybės priemonei, kuri buvo priimta iš anksto apie ją nepranešus, reikia taikyti Sutartyje numatytą kontrolės procedūrą ( 15 ).

15.

Privatiems asmenims nacionalinio teismo suteikiama apsauga prisidedama prie Sutartyje numatytos valstybės pagalbos kontrolės sistemos gero veikimo ( 16 ) ir taip užtikrinamas jos veiksmingumas visų pirma tada, kai Komisija neįgyvendina savo tiesioginių prievartos taikymo įgaliojimų pagalbos gavėjų atžvilgiu. Nacionalinių teismų vaidmens svarbą šioje sistemoje Komisija aiškiai patvirtino pranešime ir prieš tai parengtame Valstybės pagalbos veiksmų plane ( 17 ), kuriame aiškiai matoma tendencija stiprinti šį vaidmenį ir skatinti įmonių, kurios yra valstybės pagalbos gavėjų konkurentės, private enforcement ( 18 ).

16.

Tokiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai ir Komisija vykdo skirtingas, tačiau vienos kitas papildančias funkcijas ( 19 ). Nacionaliniai teismai privalo užtikrinti privatiems asmenims, turintiems teisę apskųsti SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytos pareigos nevykdymą, kad dėl šio nevykdymo kils visos nacionalinėje teisėje numatytos pasekmės, susijusios tiek su teisės aktų, kuriais buvo suteikta pagalba, galiojimu, tiek su pažeidžiant sustabdymo sąlygą suteiktos finansinės paramos išieškojimu ( 20 ). Todėl priemonės, kurių nacionaliniai teismai gali imtis, apima neteisėtos pagalbos mokėjimo sustabdymą ( 21 ), minėtos pagalbos susigrąžinimą ( 22 ) su atitinkamomis palūkanomis ( 23 ), žalos atlyginimą ( 24 ) ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ( 25 ).

17.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, apsauga, kurią nacionaliniai teismai turi užtikrinti privatiems asmenims, priklauso nuo SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytos pareigos neįgyvendinti tikslo įgyvendinimo ir, antra, minėtos apsaugos apimtis priklauso nuo tokios pareigos apimties. Vėliau vieną po kito išnagrinėsiu abu elementus – pareigos neįgyvendinti tikslą ir apimtį (žr. 1 ir 2 skyrius), kad nustatyčiau kompetencijos, nacionaliniams teismams tenkančios dėl to, kad pripažintas SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio tiesioginis veikimas, ribas (žr. 3 skyrių).

18.

Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį valstybės narės privalo informuoti apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą. Kai atlikusi pirminį patikrinimą Komisija mano, kad projektas, apie kurį buvo pranešta, yra nesuderinamas su vidaus rinka, ji pradeda SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalaus tyrimo procedūrą (SESV 108 straipsnio 3 dalies antras sakinys ir Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalis). Kaip buvo nurodyta, SESV 108 straipsnio 3 dalimi draudžiama atitinkamai valstybei narei įgyvendinti savo pasiūlytas priemones tol, kol nepriimtas galutinis Komisijos sprendimas ( 26 ).

19.

Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad šioje nuostatoje numatytu draudimu „siekiama, kad pagalbos padariniai nebūtų juntami tol, kol baigsis Komisijai suteiktas protingas terminas detaliai išnagrinėti projektą ir prireikus pradėti šio straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą“ ( 27 ), nes „ja įtvirtinama naujų pagalbos projektų prevencinė kontrolė“ ( 28 ).

20.

Be šios funkcijos, kuri yra daugiau procedūrinio pobūdžio, Teisingumo Teismas aptariamam draudimui suteikė esminę funkciją „užtikrinti, kad nesuderinama pagalba niekada nebūtų įgyvendinama“ ( 29 ). Ši funkcija, kurią Sprendime CELF I Teisingumo Teismas pripažino „apsaugine“, iš pradžių „laikinai“ užtikrinama minėtoje nuostatoje įtvirtinta pareiga neįgyvendinti vykstant kontrolės procedūrai, o vėliau galutinai, jeigu pasibaigus tokiai procedūrai priimamas neigiamas sprendimas ( 30 ). „Prevencinio“ tikslo, kuriuo grindžiama pareiga neįgyvendinti, iš pradžių siekiama atidedant pagalbos projekto įgyvendinimą, kol išnyks abejonės dėl jo suderinamumo su vidaus rinka ( 31 ). Tokiomis aplinkybėmis iki tol, kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas, nacionaliniai teismai turi užtikrinti privačių asmenų teises, jei valstybės valdžios institucijos „nepaisytų“ SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyto draudimo ( 32 ), nurodydami sugrąžinti visą pažeidžiant minėtą draudimą sumokėtą pagalbą. Kaip pastarąjį kartą Teisingumo Teismas nurodė Sprendime CELF II, „nacionalinio teismo užduoties tikslas yra priimti tinkamas priemones, kurios ištaisytų pagalbos įgyvendinimo neteisėtumą, kad pagalbos gavėjas negalėtų ja laisvai disponuoti laikotarpiu, kol Komisija priims sprendimą“ ( 33 ).

21.

Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad teismui tenkanti pareiga nurodyti grąžinti neteisėtą pagalbą, t. y. pagalbą, kurį buvo suteikta pažeidžiant pareigą neįgyvendinti, išnyksta, kai Komisija išsklaido anksčiau išreikštas abejones ir konstatuoja suderinamumą su vidaus rinka. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino minėtame Sprendime CELF I, įgyvendinant suderinamą pagalbą nepažeidžiamas SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio tikslas neįgyvendinti tik nesuderinamos pagalbos ( 34 ). Tačiau toks įgyvendinimas nesuderinamas su minėtoje nuostatoje numatyto draudimo procedūrine funkcija, kuria, kaip jau buvo minėta, siekiama užtikrinti, kad pagalbos, įskaitant ir suderinamą pagalbą, pasekmės nebūtų juntamos tol, kol nepriimtinas galutinis Komisijos sprendimas. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas turi nurodyti sumokėti palūkanas už „pažeidimo darymo laikotarpį“, t. y. skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pagalba buvo suteikta jos gavėjui pažeidžiant pareigą neįgyvendinti, iki galutinio Komisijos sprendimo priėmimo dienos.

22.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta kontrolės sistema įtvirtinama pareiga iš anksto pranešti, „kuri pati savaime turi tos pačios nuostatos paskutiniame sakinyje nurodytą stabdomąjį poveikį“ ( 35 ).

23.

Nors neginčijama, kad tokia pareiga susijusi tik su ketinimais suteikti arba keisti pagalbą, SESV 108 straipsnio 3 dalimi įtvirtintos kontrolės sistemos prevencinis pobūdis, pareigų pranešti ir pareigų sustabdyti neatsiejamumas ( 36 ) ir nurodytas jų procesinis pobūdis leidžia manyti, kad šios nuostatos paskutiniame sakinyje numatytas draudimas įgyvendinti automatiškai atsiranda dėl išankstinio pranešimo. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo laikytis šios pareigos visą kontrolės procedūros laikotarpį ( 37 ), nesvarbu, apie kokio pobūdžio priemones buvo pranešta, net jeigu objektyviai jos nėra laikytinos pagalba; tokia galimybė, be kita ko, aiškiai numatyta minėtame Reglamente Nr. 659/1999 ( 38 ).

24.

Mano nuomone, toks aiškinimas atspindi Sutartyje numatytos pagalbos kontrolės procedūros pobūdį ir paskirtį. Jei valstybė narė turėtų galimybę įgyvendindama priemonę vadovautis kitokiu vertinimu nei šis, kuris ją ir paskatino pranešti apie priemonę Komisijai, SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys, kuris sudaro „šiuo straipsniu įtvirtinto kontrolės mechanizmo apsaugos“ ( 39 ) sistemą, taptų nenuoseklus ir susilpnėtų jo veiksmingumas. Taip yra juo labiau tada, kai dėl didėjančio valstybės kišimųsi į rinkas kompleksiškumo vis sunkiau objektyviai nustatyti, ar jiems būdingi pagalbos požymiai, o taip didėja konkreti rizika, kad tuo atveju, kai sustabdymo sąlyga neįgyvendinama pranešant, bus įvykdytos priemonės, kurios iš tikrųjų nesuderinamos su vidaus rinka.

25.

Nepranešus pareigos neįgyvendinti veiksmingumas priklauso nuo objektyvaus valstybės pagalbos buvimo: valstybė narė, kuri iš anksto neinformavusi Komisijos įgyvendina pagalbos priemonę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pažeidžia įsipareigojimus pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Šioje byloje Teisingumo Teismo iš esmės klausiama, ar valstybė narė taip pat turi, neatsižvelgdama į tikrąjį aptariamos priemonės pobūdį, sustabdyti jos įgyvendinimą tol, kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas, kai šioji, savo iniciatyva atlikusi pirminį patikrinimą arba gavusi skundą, nusprendžia pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

26.

Kaip ir Komisija bei ieškovė pagrindinėje byloje, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

27.

Pareiga sustabdyti priemonės, dėl kurios pradėta formalaus tyrimo procedūra, įgyvendinimą grindžiama SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, kurio išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas ( 40 ), ir, kaip būna pranešimo atveju, ši pareiga egzistuoja neatsižvelgiant į objektyvų aptariamos priemonės pagalbos pobūdį.

28.

Tokia išvada išplaukia iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikos analizės. 2001 m. spalio 9 d. Sprendime Italija prieš Komisiją ( 41 ), priimdamas tarpinį sprendimą dėl Komisijos pateikto prieštaravimo dėl Italijos ieškinio, pareikšto dėl sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą dėl tam tikrų Gruppo Tirrenia di Navigazione palankių priemonių, kurios minėtame sprendime laikomos „nauja pagalba“, priimtinumo, Teisingumo Teismas, remdamasis sprendimais Ispanija prieš Komisiją (Cenemesa) ( 42 ) ir Italija prieš Komisiją (Italgrani) ( 43 ), patvirtino, kad „kai kalbama apie įgyvendinamą pagalbą, kuri ir toliau mokama ir kurią teikianti valstybė narė tvirtina, kad tai yra esama pagalba, tokios pagalbos kvalifikavimas, kad ir pirminis, kaip naujos pagalbos Komisijos sprendime pradėti [SESV 108 straipsnio 2 dalyje] numatytą procedūrą sukuria savarankiškų teisinių pasekmių šios pagalbos atžvilgiu“ ( 44 ). Teisingumo Teismo nuomone, jeigu „pagalbos kvalifikavimas atitinka objektyvią situaciją, nepriklausančią nuo pradedant procedūrą pateikto vertinimo“, toks sprendimas lemia tai, kad, Komisijos nuomone, „pagalba buvo ir yra įgyvendinama neteisėtai, pažeidžiant stabdomąjį poveikį, kuris naujos pagalbos atžvilgiu išplaukia iš [SESV 108 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio]“ ( 45 ) ir „neišvengiamai keičia vertinamos priemonės teisinę situaciją <…> visų pirma tiek, kiek tai susiję su jos įgyvendinimu“ ( 46 ). Iš tikrųjų, „po priėmimo kyla rimtų abejonių dėl šios priemonės teisėtumo, dėl kurių, nepažeidžiant teisės kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, valstybė narė turėtų sustabdyti jos įgyvendinimą, nes pradėjus formalią tyrimo procedūrą [pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį] neįmanoma nedelsiant priimti sprendimo dėl priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, kuris leistų teisėtai tęsti jos įgyvendinimą“ ( 47 ). Šiuo atžvilgiu sprendimas vykdyti minėtą procedūrą „turėtų tiesioginių pasekmių narinėjamų priemonių sustabdymui“ ( 48 ).

29.

Manau, kad iš visų pateiktų paaiškinimų pakankamai aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismo nurodytos sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą „savarankiškos teisinės pasekmės“, tarp kurių yra ir valstybės narės pareiga sustabdyti priemonės įgyvendinimą, kyla dėl priemonės kvalifikavimo kaip „naujos pagalbos“ ( 49 ). Nekyla abejonių ir Teisingumo Teismas tai aiškiai patvirtina aptariamame sprendime, kad toks kvalifikavimas yra tik pirminis, nes remdamasi per formalaus tyrimo procedūrą surinkta medžiaga Komisija gali nuspręsti, kad nagrinėjama priemonė nėra pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba kad tai yra esama pagalba. Tai, kad priemonė, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri yra įgyvendinama, pripažinta „nauja pagalba“ ir dėl jos pradėta formalaus tyrimo procedūra, rodo, kad Komisijai kyla pagrįstų abejonių dėl tokios priemonės teisėtumo ir jos suderinamumo su vidaus rinka. Teisingumo Teismas pripažino, kad šių abejonių pakanka, kad pradėtų veikti SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytas apsaugos mechanizmas ir kad valstybei narei būtų nurodyta sustabdyti priemonės įgyvendinimą ( 50 ).

30.

Priešingai, nei siūlo aiškinti FFH, manau, jog 2001 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Tirrenia susijęs ne tik su prielaida, kad priemonės kvalifikavimas kaip pagalbos yra akivaizdus ir kad atitinkamos valstybės narės ir Komisijos nuomonės skiriasi tik dėl to, ar tai yra esama ar nauja pagalba. Iš tikrųjų ginčas šioje byloje kilo būtent dėl valstybės įsikišimo, kuris, kaip tvirtina valstybės narė ieškovė, po klaidingo ir bent jau nepakankamo tyrimo skundžiamame sprendime buvo pripažintas pagalba ( 51 ). Sprendimo 69 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad ieškinys priimtinas, ypač kiek tai susiję su šiomis priemonėmis, „dėl priežasčių, analogiškų nurodytoms 59 ir 60 punktuose“. 2005 m. gegužės 10 d. priimtame galutiniame sprendime Teisingumo Teismas, viena vertus, patvirtino tokį 2001 m. spalio 9 d. sprendimo aiškinimą ( 52 ) ir, kita vertus, leido aiškiai suprasti, kad sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą teisinės pasekmės iš esmės tapačios tiek tuo atveju, kai priemones, laikinai pripažintas nauja pagalba, atitinkama valstybės narė laiko esama pagalba, tiek ir tuo atveju, kai ši valstybė narė mano, kad jos nėra pagalba ( 53 ). Be kita ko, Teisingumo Teismas panaikino skundžiamą sprendimą byloje, kurioje buvo priimti aptariami sprendimai, konkrečiai dėl to, kad juo buvo nurodyta, prieš tai nepasitarus su atitinkama valstybe nare, sustabdyti priemones, kurių ši valstybės narė nelaikė pagalba ( 54 ) ir dėl kurių pati Komisija sprendime iš dalies nutraukti formalaus tyrimo procedūrą implicitiškai nusprendė, kad jos neatitinka selektyvumo reikalavimo.

31.

Be to, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas jau turėjo galimybę minėtame 2001 m. spalio 9 d. sprendime įtvirtintus principus taikyti tokioje situacijoje, kurioje priemonių, dėl kurių buvo pradėta formalaus tyrimo procedūra, atitinkama valstybė narė nelaikė pagalba ( 55 ). Savo pastabose raštu Komisija teisingai nurodė, kad nėra priežasčių, pagrindžiančių šių dviejų prielaidų atskyrimą.

32.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad dėl sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą atitinkamai valstybei narei gali tekti sustabdyti priemonių, kurioms netaikytina SESV 180 straipsnio 3 dalyje numatyta kontrolės procedūra, įgyvendinimą nes jos nėra pagalba arba yra esama pagalba. Priemonių, kurios laikytinos pagalba arba nauja pagalba, atveju pareiga sustabdyti, atsirandanti dėl to, kad buvo pradėta formalaus tyrimo procedūra, sutampa su SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytu draudimu, o priemonių, kurios nepatenka į šias sąvokas, atveju ši pareiga yra nauja ir išplaukia iš pirminio kvalifikavimo, pateikiamo sprendime pradėti formalaus tyrimo procedūrą.

33.

Priešingai, nei savo pastabose raštu nurodė Vokietijos vyriausybė, aplinkybė, kad Komisija turi teisę nurodyti atitinkamai valstybei narei, kaip numatyta Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalyje, sustabdyti neteisėtai suteiktos pagalbos mokėjimą, netrukdo pripažinti, kad egzistuoja pareiga sustabdyti, susijusi su priemonėmis, kurioms taikoma formalaus tyrimo procedūra, kuri yra savarankiška sprendimo pradėti šią procedūrą pasekmė. Šiuo atžvilgiu priminsiu, kad Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnyje kodifikuodami principai, įtvirtinti Sprendime Boussac ( 56 ), kuriame Teisingumo Teismas pripažino minėtą Komisijos teisę duoti nurodymus, kad būtų padaryta atsvara jai tenkančiai pareigai atlikti pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, suderinamumo patikrinimą neturint galimybės vien pripažinti ją neteisėta ( 57 ). Kitaip nei SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nurodyto draudimo įgyvendinti nesilaikymo, kuriuo galima remtis tik nacionaliniuose teismuose, atveju, sprendimo sustabdyti, nurodyto Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnyje, nevykdymas leidžia Komisijai tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta procedūra. Taigi kalbama apie dvi teisių gynimo priemones ir dvi procedūras, kurios iš esmės skiriasi.

34.

Be to, FFH ir RA pažymėjo, kad pripažinus sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą stabdomąjį poveikį būtų pažeistos suinteresuotųjų šalių teisės į gynybą; tarp suinteresuotųjų šalių yra ir nagrinėjamos priemonės gavėjas, kuris patirtų priemonės sustabdymo pasekmes neturėdamas galimybės pareikšti savo nuomonės prieš priimant sprendimą. Šiuo atžvilgiu, nors tiesa, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisijos pareiga suteikti suinteresuotiesiems asmenims, tarp kurių yra ir pagalbos gavėjai bei šią pagalbą teikiantys organai, galimybę pateikti pastabas yra numatyta tik vykstant SESV 108 straipsnio 2 dalyje nurodytam patikrinimo etapui ( 58 ), šie subjektai turi teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo, pasibaigus pirminiam patikrinimui, Komisija pradeda formalaus tyrimo procedūrą, t. y. teisę, kuri buvo aiškiai pripažinta atsižvelgiant į tokio sprendimo sukeliamas teisines pasekmes. Tai, kad ieškinių, pareikštų dėl tokių sprendimų, atveju, atsižvelgiant į preliminarų Komisijos atlikto vertinimo pobūdį, Europos Sąjungos teismas vykdo ribotą kontrolę ( 59 ), nes jis negali priimti galutinio sprendimo dėl to, ar buvo suteikta pagalba, nepažeidžia, priešingai, nei nurodo FFH, teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tikrųjų, kadangi kalbama apie ikiprocesinius veiksmus, ši kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar tenkinamos sąlygos, kad būtų leista pereiti į kitą procedūros, kurią vykdant sukuriama teisinių pasekmių, dėl kurių šie aktai gali būti skundžiami, etapą.

35.

Kaip matyti iš šios išvados 22 ir 24 punktų, SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatyta pareiga neįgyvendinti atsiranda vien dėl pranešimo, jeigu toks pranešimas buvo įvykdytas. Taigi nacionaliniai teismai turi padaryti išvadas dėl tariamo šios pareigos nesilaikymo, neatsižvelgdami į savarankišką pranešime nurodytų priemonių vertinimą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

36.

Tačiau, kai apie priemonę nebuvo pranešta, nacionaliniai teismai, kuriuose buvo remtasi SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, turi patikrinti, ar aptariama priemonė yra valstybės pagalba, kurios atžvilgiu galioja pareiga neįgyvendinti, ir, jei taip, nurodyti sustabdyti tolesnį mokėjimą ir grąžinti jau sumokėtą pagalbą. Kaip nurodyta šios išvados 14 punkte, jie turi teisę šiuo tikslu aiškinti ir taikyti pagalbos sąvoką. Kai kyla abejonių dėl nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo, jie gali kreiptis į Komisiją prašydami pateikti paaiškinimų, pasinaudoję pranešime ( 60 ) numatytu bendradarbiavimu, arba pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą ( 61 ).

37.

Kokią įtaką šiai sistemai daro Komisijos sprendimas pradėti formalaus tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį?

38.

Teisingumo Teismas minėtame Sprendime SFEI ir kt. jau paaiškino, kad tai, jog Komisija pradėjo pirminį patikrinimą arba formalaus tyrimo procedūrą, nacionalinių teismų neatleidžia nuo pareigos užtikrinti privačių asmenų teises, kai yra pažeidžiama pareiga pranešti iš anksto ( 62 ).

39.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė mano, kad šiame sprendime nurodoma nacionalinių teismų teisė ir (arba) pareiga aiškinti ir taikyti pagalbos sąvoką net ir pradėjus formalaus tyrimo procedūrą, ir jiems neprivalomas sprendime pradėti procedūrą Komisijos pateiktas vertinimas. Nors tiesa, kad Sprendime SFEI Teisingumo Teismas aiškiai pripažino nacionalinių teismų kompetenciją nuspręsti, ar buvo suteikta neteisėta pagalba, nepaisant aplinkybės, kad tas pačias priemones tuo pat metu nagrinėja Komisija, toks tvirtinimas galioja tik tuo atveju, kai ši institucija dar nėra nusprendusi dėl priemonių kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos ( 63 ) , ir yra nesusijęs su situacija, kai, kaip šiuo atveju, tai jau buvo nuspręsta priimant sprendimą pradėti formalaus tyrimo procedūrą. Nepažeidžiant nacionalinių teismų kompetencijos imtis priemonių, leidžiančių apsaugoti asmenų, nukentėjusių dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo, teises net ir pradėjus minėto straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, remiantis Sprendimu SFEI negalima daryti išvadų dėl sprendimo pradėti procedūrą poveikio šios kompetencijos įgyvendinimui.

40.

Vertinant tokį poveikį reikia priminti, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies antrą ir trečią pastraipas valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, kad būtų užtikrintas pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymas, ir nesiimti tokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų, ir kad ši pareiga tenka visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant teismus, kai jie įgyvendina savo kompetenciją ( 64 ). Iš to išplaukia, kad sprendimas pradėti formalaus tyrimo procedūrą yra privalomas valstybės narės, kuriai jis yra skirtas, teismams ir kad šie teismai, kurie turi nuspręsti dėl priemonių, dėl kurių vėliau turi būti priimtas Komisijos sprendimas, neturėtų priimti galutinių sprendimų, kurie būtų nesuderinami su minėtu Komisijos sprendimu ( 65 ). Be kita ko, reikia priminti, kad, kaip nurodė Teisingumo Teismas, tam, kad būtų užtikrintas SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nurodyto draudimo įgyvendinti laikymasis, valstybių narių teismai turi vadovautis Sąjungos interesais ( 66 ).

41.

Tai nurodžius ir atsižvelgiant į šios išvados 25 ir 34 punktuose pateiktus paaiškinimus, reikia pateikti tokias išvadas.

42.

Dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio ir nagrinėjamos priemonės kvalifikavimo kaip (naujos) pagalbos bendro poveikio formalaus tyrimo procedūros pradėjimas lemia atitinkamos valstybės narės pareigą sustabdyti šios priemonės įgyvendinimą nuo sprendimo pradėti procedūrą dienos iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nesvarbu, koks yra objektyvus nagrinėjamos priemonės pobūdis (žr. visų pirma šios išvados 32 punktą). Todėl nacionaliniai teismai turi imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų minėtos pareigos vykdymą ir pašalintų galimo jos pažeidimo pasekmes, neatsižvelgdami į pirminį priemonės vertinimą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kai jiems kyla abejonių dėl to, ar tenkinamos sąlygos dėl priemonės kvalifikavimo kaip pagalbos, kurios leistų pradėti formalaus tyrimo procedūrą, šie teismai gali pateikti prejudicinį klausimą dėl galiojimo pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą ( 67 ).

43.

Laikotarpiu iki formalaus tyrimo procedūros pradžios SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nurodytos sustabdymo sąlygos įgyvendinimas, priešingai, yra susijęs su objektyviu valstybės pagalbos buvimu (žr. šios išvados 25 punktą). Todėl nurodyti grąžinti sumas, kurios buvo sumokėtos nuo tada, kai buvo pradėta vykdyti nagrinėjama priemonė, iki procedūros pradžios, galima tik jei konstatuojama, kad ši priemonė iš tikrųjų yra pagalba.

44.

Atlikdamas tokį vertinimą nacionalinis teismas turi atsižvelgti į Komisijos sprendimą pradėti procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, kuriame, nors ir priimtame po pirminio patikrinimo, ši institucija pateikia nuomonę, ar „prima facie“ buvo suteikta pagalba. Tokia nuomonė turi būti laikoma bent jau pakankama tam, kad būtų tenkinama fumus boni juris sąlyga, leidžianti priimti laikiną priemonę. Todėl, net jeigu jis mano, priešingai, nei numatyta pirminėse Komisijos išvadose, kad nagrinėjama priemonė nėra pagalba, šis teismas negalėtų atmesti prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų grąžintos sumos, sumokėtos nuo tos dienos, kai ji buvo pradėta įgyvendinti, iki formalaus tyrimo procedūros pradžios, prieš tai nepateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą galiojimo pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą. Tačiau jis galėtų, jei tai leidžiama pagal nacionalinę teisę, nuspręsti nepateikti galutinio nurodymo grąžinti, kol nepriimtas galutinis Komisijos sprendimas, ir laukdamas minėto sprendimo duoti nurodymą laikinai pervesti sumokėtas sumas į užblokuotą sąskaitą, kol ginčas bus išspręstas ( 68 ).

45.

Bet kuriuo atveju, kai kyla abejonių dėl priemonės kvalifikavimo, nacionaliniam teismui gali būti naudinga kreiptis į Komisiją pagal pranešimo 3 skyrių, siekiant tiek pasidomėti vykstančios procedūros eiga, tiek paprašyti paaiškinimų, atsižvelgiant į jo galbūt turimą informaciją, apie kurią Komisija nežinojo priimdama sprendimą pradėti procedūrą. Savo ruožtu Komisija negali vengti atsakyti į tokį prašymą pateikti nuomonę ir nurodyti tik minėto sprendimo turinį.

46.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„Nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu, kad būtų nutraukti įgyvendinant valstybei priskirtiną priemonę, apie kurią nebuvo pranešta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį ir dėl kurios Komisija priėmė sprendimą pradėti formalaus tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, vykdytini ir grąžinti jau padaryti mokėjimai, turi imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad nacionalinės valdžios institucijos laikytųsi pareigos sustabdyti, išplaukiančios iš SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio ir pirminio kvalifikavimo kaip pagalbos, pateikiamo minėtame sprendime, bendro poveikio, ir pašalinančių galimo šios pareigos pažeidimo pasekmes. Šios priemonės apima nagrinėjamos priemonės įgyvendinimo sustabdymą ir jau sumokėtų sumų grąžinimą.

Nesutikdamas su nagrinėjamos priemonės kvalifikavimu, kurį Komisija atliko sprendime pradėti formalaus tyrimo procedūrą, teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą pateikdamas prejudicinį klausimą dėl galiojimo pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą arba, jei tai leidžiama pagal nacionalinę teisę, nuspręsti nepateikti galutinio nurodymo grąžinti aptariamas sumas, kol nepriimtas galutinis Komisijos sprendimas, ir, laukdamas minėto sprendimo, duoti nurodymą minėtas sumas laikinai pervesti į užblokuotą sąskaitą, kol ginčas bus išspręstas“.

47.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Oberlandesgericht Koblenz nepritaria nei selektyvumo reikalavimo aiškinimui, kurį sprendime pradėti formalaus tyrimo procedūrą pateikė Komisija, nei šios institucijos išvadai dėl nagrinėjamų priemonių selektyvaus pobūdžio. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo kelti klausimą dėl šio sprendimo galiojimo įvertinimo pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą. Iš šių antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų matyti, kad minėtas teismas ketino kelti ne tokį klausimą; jis veikiau ketino kelti aiškinimo klausimą pagal šios nuostatos a punktą, be kita ko, tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į pirmąjį prejudicinį klausimą. Atsižvelgdamas į pateiktus su šiuo klausimu susijusius paaiškinimus, siūlau Teisingumo Teismui neatsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus.

48.

Taigi toliau pateikiami glausti paaiškinimai skirti pamąstymui tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų ankstesnei išvadai ir nuspręstų į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti neigiamai.

49.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar 2001 ir 2006 m. FFH taikyti oro uosto mokesčiai turi būti laikomi selektyviomis priemonėmis vien dėl to, kad jos taikomos tik toms oro transporto bendrovėms, kurios naudojasi F‑H oro uostu. Trečiuoju prejudiciniu klausimu jis siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, selektyvumas gali išplaukti iš konkrečių pagrindinės bylos aplinkybių. Priešingai, nei savo pastabose nurodo FH, šie klausimai yra priimtini ( 69 ).

50.

Manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą, kuris turėtų būti nagrinėjamas kartu su trečiojo klausimo pirma dalimi, reikia atsakyti teigiamai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, FFH ir RA tvirtinimu iš esmės visiškai paneigiama galimybė valstybės pagalba laikyti sąlygas, kuriomis valstybinė įmonė teikia savo paslaugas, kai šios sąlygos vienodai taikomos visiems sutartis su ja sudariusiems subjektams. Taigi toks tvirtinimas reikštų, kad sutartyje numatytas valstybės pagalbos kontrolės mechanizmas a priori neturėtų būti taikomas galimam antikonkurenciniam pranašumui, finansuojamam iš valstybės šaltinių ir pasinaudojant valstybės įmone suteikiamam tam tikriems ūkio subjektams, kurie skiriasi dėl su minėta įmone juos siejančių komercinių santykių ( 70 ). Kaip, mano nuomone, teisingai pažymėjo Komisija, toks netaikymas neatitinka nei Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią valstybės įsikišimas, vienodai veikiantis visus konkretaus ekonomikos sektoriaus subjektus ( 71 ), gali būti selektyvus, nei skirtingų precedentų, kai pranašumai, įgyti dėl valstybės (ar privačios) įmonės prekių ar paslaugų, kurios visiems konkrečią veiklą vykdantiems ūkio subjektams teikiamos tokiomis pačiomis kainomis ir sąlygomis, buvo laikomi selektyviais ( 72 ).

51.

Šiuo atveju tariamą pranašumą dėl taikytų aptariamų oro uosto mokesčių įgijo tik oro transporto bendrovės, kurias su FFH sieja komerciniai santykiai, taigi ūkio subjektai, veikiantys atitinkamame ekonomikos sektoriuje. FFH nurodyta aplinkybė, kad visos oro transporto bendrovės, kurios nori, gali naudotis F‑H oro uostu, kurio pajėgumus galima būtų lengvai prisitaikyti prie galimo paklausos didėjimo, kartu naudodamosi jos taikomais oro uosto mokesčiais, neatrodo svarbi. Aplinkybė, kad galimybė naudotis konkrečios schemos teikiamais pranašumais priklauso nuo kiekvieno ūkio subjekto, šiuo atveju – oro transporto bendrovės, nusprendusios naudotis F‑H oro uostu, apsisprendimo, iš tikrųjų neleidžia paneigti šio pranašumo selektyvaus pobūdžio ( 73 ). Šiuo atveju FFH taikomos mokesčių sąlygos yra, remiantis šios įmonės pasirinkta konkrečia komercine strategija, pritaikytos konkrečiai naudotojų kategorijai, t. y. pigių skrydžių oro transporto bendrovėms, ir nepatrauklios arba mažiau patrauklios tradicinėms oro transporto bendrovėms. Todėl pastarųjų pasirinkimo laisvė yra ribojama juo labiau dėl to, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir sprendimo pradėti formalaus tyrimo procedūrą, aptariami mokesčiai atspinti FFH ir RA sudarytų sutarčių, kurios buvo parengtos atsižvelgiant į šios oro transporto bendrovės reikalavimus, turinį.

52.

Galiausiai pritariu Komisijos nuomonei, kad tikrinant selektyvumą tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, nereikalaujama taikyti dviejų etapų analizės metodo, kurį Teisingumo Teismas parengė tam tikroms nacionalinėms fiskalinėms sistemoms ir pagal kurį vertinant priemonės selektyvumą pirmiausia reikia nustatyti, ar, taikant konkrečią teisinę sistemą, minėta priemonė tam tikroms įmonėms yra palankesnė nei kitoms įmonėms, kurių faktinė ir teisinė situacija analogiška ( 74 ), ir ar tariamą įmonių diferencijavimą galima pagrįsti aptariamos sistemos pobūdžiu arba struktūra.

53.

Jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų taikyti šį metodą šioje byloje, visų pirma reikia pažymėti, jog manyti, kaip daro prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir FFH, kad, kalbant apie aptariamus mokesčius, panašioje teisinėje ir faktinėje situacijoje yra tik oro transporto bendrovės, norinčios turėti komercinių santykių su F‑H oro uostu, reiškia tvirtinti, iš esmės nepateikiant konkrečių argumentų, kad analizuojant priemonės selektyvumą reikia atsižvelgti tik į subjektus, atitinkančius kriterijus ir sąlygas, numatytas pranašumams, susijusiems su konkrečios priemonės taikymu, įgyti ( 75 ).

54.

Jeigu iš tikrųjų reikia apibrėžti ūkio subjektus, kurių teisinė ir faktinė situacija, kalbant apie aptariamus mokesčius, yra panaši, mano nuomone, prie jų reikėtų priskirti (bent) visas tas oro transporto bendroves, kurios gali naudotis Frankfurto Hano oro uostu ir į minėtus mokesčius įtrauktomis paslaugomis ( 76 ). Iš šių įmonių tariamą pranašumą dėl taikomų aptariamų mokesčių įgyja tik tos, kurios realiai naudojasi oro uostu, o iš jų, kaip matyti iš bylos dokumentų, tik bendrovei RA taikomi mokesčiai ir kitos sąlygos, dėl kurių buvo susitarta per dvišales derybas su FFH ( 77 ).

55.

Jeigu, priešingai, nei siūliau ankstesniuose punktuose, Teisingumo Teismas nuspręstų į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti neigiamai, manau, kad aplinkybės, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė savo trečiajame klausime [b ir c punkte] ir kurias jau nurodžiau anksčiau, t. y. tai, kad FFH pasirinko komercinį modelį, grindžiamą bendradarbiavimu su pigių skrydžių oro transporto bendrovėmis, ir nustatė šių bendrovių reikalavimus atitinkančias naudojimosi oro uostu sąlygas, ir aplinkybė, kad didžioji keleivių srauto dalis tenka vienai bendrovei, atliekant bendrą vertinimą taip pat leidžia daryti išvadą, kad ginčijami mokesčiai yra selektyvūs.

56.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Oberlandesgericht Koblenz pateiktus klausimus:

Nacionalinis teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu, kad būtų nutraukti įgyvendinant valstybei priskirtiną priemonę, apie kurią nebuvo pranešta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį ir dėl kurios Komisija priėmė sprendimą pradėti formalaus tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, vykdytini ir grąžinti jau padaryti mokėjimai, turi imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad nacionalinės valdžios institucijos laikytųsi pareigos sustabdyti, išplaukiančios iš SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio ir pirminio kvalifikavimo kaip pagalbos, pateikiamo minėtame sprendime, bendro poveikio, ir pašalinančių galimo šios pareigos pažeidimo pasekmes. Šios priemonės apima nagrinėjamos priemonės įgyvendinimo sustabdymą ir jau sumokėtų sumų grąžinimą.

Jei nesutinka su nagrinėjamos priemonės kvalifikavimu, kurį Komisija atliko sprendime pradėti formalaus tyrimo procedūrą, teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą pateikdamas prejudicinį klausimą dėl galiojimo pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą arba, jei tai leidžiama pagal nacionalinę teisę, nuspręsti nepateikti galutinio nurodymo grąžinti aptariamas sumas, kol nepriimtas galutinis Komisijos sprendimas, ir, laukdamas minėto sprendimo, duoti nurodymą minėtas sumas laikinai pervesti į užblokuotą sąskaitą, kol ginčas bus išspręstas.

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį prejudicinį klausimą, į antrąjį ir į trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.