—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 1 straipsnio r punkto ir 46 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp E. Mulders ir Rijksdienst voor Pensioenen (Belgijos nacionalinė pensijų tarnyba, toliau – RVP) dėl to, kad Belgijoje apskaičiuojant jo senatvės pensiją nebuvo atsižvelgta į nedarbingumo laikotarpį, už kurį jam kitoje valstybėje narėje, nagrinėjamu atveju – Nyderlanduose, buvo išmokėta sveikatos draudimo išmoka.

3

Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

<...>“

4

Šio reglamento II dalyje esančio 13 straipsnio „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ 2 dalyje numatyta visuma nuostatų, skirtų nustatyti socialinėje srityje taikytinus teisės aktus. Joje nurodyta, kad šios nuostatos taikomos laikantis minėto reglamento 14–17 straipsnių, kuriuose įtvirtintos įvairios specialios nuostatos.

5

Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje.“

6

Šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punkte, įtrauktame į šį reglamentą 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91 (OL L 206, p. 2), įsigaliojusiu 1991 m. liepos 29 d., numatyta:

„asmeniui, kuriam nustoja galioję valstybės narės teisės aktai, kol bus pradėti taikyti kitos valstybės narės teisės aktai pagal vieno iš aukščiau nurodytų papunkčių [punktų] taisykles arba pagal vieną iš 14–17 straipsniuose nurodytų išimčių ar specialių nuostatų, taikomos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktų nuostatos.“

7

Pagal Reglamento Nr. 2195/91 trečią konstatuojamąją dalį:

„kadangi priėmus (1986 m. birželio 12 d. Sprendimą Ten Holder, 302/84, Rink. p. 1821) tapo būtina į <...> Reglamentą Nr. 1408/71 įtraukti 13 straipsnio 2 dalies f punktą, kad būtų nustatyti teisės aktai, taikomi asmenims, kuriems vienos valstybės narės teisės aktai nustoja būti taikomi, kol jiems bus pradėti taikyti kitos valstybės narės teisės aktai pagal vieną iš 13 straipsnio 2 dalies pirmesniuose punktuose išvardytų nuostatų ar aptariamo reglamento 14–17 straipsniuose numatytų išimčių; <...>“.

8

Reglamento Nr. 1408/71 III dalies „Specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų rūšimis“ 3 skyriuje „Senatvė ir mirtis (Pensijos)“ esantis 46 straipsnis „Išmokų skyrimas“ suformuluotas taip:

„1.   Kai pagal valstybės narės teisės aktus teisė gauti išmokas įgyjama netaikant 45 arba 40 straipsnio 3 dalies, galioja šios taisyklės:

<...>

2.   Jeigu valstybės narės teisės aktais nustatytos sąlygos teisei gauti išmokas įvykdomos tik taikant 45 straipsnį arba 40 straipsnį [straipsnio] 3 dalį, tai galioja šios taisyklės:

3.   Atitinkamas asmuo turi teisę iš kiekvienos valstybės narės kompetentingos įstaigos gauti didžiausią pagal 1 ir 2 dalis apskaičiuotą išmokos dydį, nepažeidžiant teisės aktų [teisės aktų, pagal kuriuos ši išmoka mokėtina,] nuostatų dėl išmokų sumažinimo, jų mokėjimo sustabdymo ar nutraukimo.

Tuo atveju išmokų dydžių palyginimas atliekamas jau pritaikius minėtas nuostatas.“

<...>“

9

Pagal Reglamento Nr. 1408/71 VI dalyje „Kitos nuostatos“ esantį 86 straipsnį:

„1.   Bet koks prašymas, pareiškimas ar skundas, kuris turi būti pateiktas laikantis vienos valstybės teisės aktais nustatyto termino tos valstybės valdžios institucijai, įstaigai ar teismui, laikantis to paties termino turi būti priimti kitos valstybės narės atitinkamos valdžios institucijos, įstaigos ar teismo. Tuo atveju valdžios institucija, įstaiga ar teismas priimtą prašymą, pareiškimą ar skundą tiesiogiai ar per atitinkamos valstybės narės kompetentingą valdžios instituciją nedelsiant persiunčia pirmosios valstybės valdžios institucijai, įstaigai ar teismui. <...>

<...>“

10

Nyderlandų bendrojo senatvės pensijos įstatymo (Algemene Ouderdomswet, toliau – Nyderlandų AOW) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Pagal šio įstatymo nuostatas apdraustas kiekvienas asmuo, kuris yra jaunesnis nei 65 metų amžiaus ir <...>

11

Pagal 1976 m. spalio 19 d. Karaliaus nutarimą Nr. 557 ir 1999 m. gegužės 3 d. Karaliaus nutarimą Nr. 164 apskaičiuojant pensiją remiantis Nyderlandų AOW, neleidžiama sumuoti išmokų, gautų pagal Nedarbingumo draudimo įstatymą (Wet op de arbeidsongeschiktheidsverzekering, toliau – Nyderlandų WAO), ir išmokų, gautų pagal užsienio teisės aktus, nes asmenys, gaunantys tokias išmokas tuo pačiu metu, nelaikomi apdraustaisiais pagal Nyderlandų AOW.

12

Belgijoje gyvenantis Belgijos pilietis E. Mulders dirbo šioje valstybėje narėje nuo 1957 m. sausio 25 d.

13

Dėl 1962 m. spalio 2 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe suinteresuotajam asmeniui buvo pripažintas 10 % nuolatinis nedarbingumas. Nuo 1969 m. sausio 1 d. Belgijos nelaimingų atsitikimų darbe fondas dėl šio nuolatinio nedarbingumo jam mokėjo pašalpą.

14

Nuo 1966 m. lapkričio 14 d. E. Mulders, kaip pasienio darbuotojas, dirbo Mastrichte (Nyderlandai).

15

1982 m. vasario 10 d. E. Mulders buvo pripažintas nedarbingu Nyderlanduose, todėl sveikatos draudimo išmokų pagrindu gavo Nyderlandų WAO numatytą pašalpą, atitinkančią 80 %–100 % nedarbingumo lygį (toliau – WAO pašalpa). Iš šios pašalpos buvo išskaičiuojamos įmokos, tarp jų – senatvės draudimo įmokos, pagal Nyderlandų AOW mokamos Nyderlandų socialinio draudimo fondui.

16

E. Mulders gavo WAO pašalpą iki 1997 m. spalio 25 d.

17

1996 m. E. Mulders pateikė prašymą skirti pensiją tiek Nyderlanduose Amstelveno socialinio draudimo tarnybai (Sociale Verzekeringsbank van Amstelveen toliau – Nyderlandų SV), tiek Belgijoje RVP.

18

1997 m. lapkričio 20 d. RVP skyrė senatvės pensiją E. Mulders. Tačiau apskaičiuodama šią pensiją ji neatsižvelgė į laikotarpį nuo 1982 m. vasario 10 d., t. y. diena, nuo kurios suinteresuotasis asmuo buvo pripažintas nedarbingu Nyderlanduose, iki 1997 m. spalio 25 d. RVP grindė savo sprendimą Nyderlandų SV pateikta suvestine, kurioje nurodyti E. Mulders draudimo Nyderlanduose laikotarpiai.

19

1998 m. sausio 13 d. Nyderlandų SV, išnagrinėjusi E. Mulders Nyderlanduose pateiktą prašymą skirti pensiją, nutarė, kad per minėtą laikotarpį jis nebuvo apdraustas pagal Nyderlandų AOW, nes per šį laikotarpį kartu su WAO pašalpa gavo Belgijos išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Pagal Nyderlandų nacionalinės teisės aktus šios abi išmokos negalėjo būti mokamos tuo pačiu metu, todėl negalima taikyti Nyderlandų AOW numatyto draudimo.

20

1998 m. vasario 12 d. pareiškimu E. Mulders apskundė RVP sprendimą Arbeidsrechtbank te Tongeren (Tongereno darbo teismas).

21

1999 m. birželio 9 d. sprendimu šis teismas pripažino šį skundą nepagrįstu. Vis dėlto jis perdavė E. Mulders prašymą laikotarpį nuo 1982 m. vasario 10 d. iki 1997 m. spalio 25 d. imtinai pripažinti draudimo laikotarpiu apskaičiuojant senatvės pensiją kompetentingam Nyderlandų teismui pagal Reglamento Nr. 1408/71 86 straipsnį.

22

1999 m. liepos 8 d. E. Mulders dėl 1999 m. birželio 9 d.Arbeidsrechtbank te Tongeren priimto sprendimo pateikė skundą Arbeidshof te Antwerpen (Antverpeno teismas). Jis tvirtino: tai, jog neatsižvelgiama į nedarbingumo laikotarpį, prieš kurį jis galutinai baigė dirbti Nyderlanduose, gali paveikti jo Sąjungos teise pripažįstamą teisę laisvai judėti ir dėl to jis netektų jam valstybės narės teisės aktais užtikrinamų lengvatų.

23

1999 m. lapkričio 14 d., remdamasi Arbeidsrechtbank te Tongeren pateiktais dokumentais, Nyderlandų SV nusprendė, kad aptariamu laikotarpiu E. Mulders nebuvo apdraustas pagal Nyderlandų AOW. Šios institucijos teigimu, kadangi E. Mulders galutinai baigė dirbti Nyderlanduose 1982 m. vasario 10 d., jo padėtis dėl senatvės draudimo nuo šios datos turi būti vertinama tik pagal Nyderlandų nacionalinės teisės aktus, nes Reglamente Nr. 1408/71 numatytos taikytinų teisės aktų nustatymo nuostatos jam nebegalioja. Be to, Nyderlandų SV tvirtino, kad laikotarpiu nuo 1982 m. vasario 10 d. iki 1997 m. spalio 25 d. E. Mulders neatitinka nei Nyderlandų AOW 6 straipsnio 1b dalies, kurioje numatyta, jog tam, kad Nyderlanduose negyvenantis asmuo būtų apdraustas pagal šį įstatymą, jis turi būti dirbęs šioje valstybėje narėje darbą, kuriam taikomas pajamų mokestis, nei Nyderlandų teisės aktų, draudžiančius WAO pašalpą gauti tuo pačiu metu kaip ir pagal užsienio teisės normas gaunamas išmokas.

24

Iš Europos Komisijos pastabų, kuriose daroma nuoroda į pagrindinėje byloje RVP pateiktą informaciją, matyti, kad dėl šio Nyderlandų SV sprendimo E. Mulders nepateikė skundo.

25

Tokiomis aplinkybėmis Arbeidshof te Antwerpen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pažeidžiamas <...> Reglamento <...> Nr. 1408/71 <...> 46 straipsnis, kai apskaičiuojant darbuotojo migranto pensiją nedarbingumo laikotarpis, kuriuo jis gavo nedarbingumo pašalpą ir mokėjo įmokas pagal [Nyderlandų AOW], nepripažįstamas „draudimo laikotarpiu“ pagal šio reglamento 1 straipsnio r punktą?“

26

Belgijos vyriausybė mano, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai išdėstytos faktinės aplinkybės ir Belgijos bei Nyderlandų teisės normos, kurių pagrindu buvo priimtas RVP sprendimas; jame taip pat nenurodytos priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano esant reikalinga pateikti prejudicinį klausimą.

27

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties apibrėžtas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jei yra akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisinis pagrindas, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C-188/10 ir C-189/10, Rink. p. I-5667, 27 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

28

Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad siekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, būtina, kad šis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas. Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, C-42/07, Rink. p. I-7633, 40 punktas).

29

Reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotas klausimas susijęs su Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų aiškinimu realiame ginče, kuriame, kaip matyti iš visų pirma šio sprendimo 22 punkto, E. Mulders tvirtina, kad tai, jog apskaičiuojant jo senatvės pensiją Belgijoje neatsižvelgiama į laikotarpį, kuriuo jis gavo WAO pašalpą, gali pažeisti Sąjungos teisėje įtvirtintą darbuotojų judėjimo laisvę. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriame šį prašymą pateikęs teismas išdėstė pagrindines bylose faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, matyti, kad šis teismas klausia, ar neatsižvelgimas į šį laikotarpį suderinamas su minėtu reglamentu.

30

Tokiomis aplinkybėmis šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

31

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punktą ir 46 straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiančius tai, kad, apskaičiuojant senatvės pensiją vienoje valstybėje narėje, nedarbingumo laikotarpis, kuriuo kitoje valstybėje narėje darbuotojui migrantui buvo mokama sveikatos draudimo išmoka, iš kurios buvo išskaičiuojamos senatvės draudimo įmokos, pagal šios kitos valstybės narės teisės aktus nebūtų laikomas „draudimo laikotarpiu“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, motyvuojant tuo, kad suinteresuotasis asmuo negyvena šioje kitoje valstybėje narėje ir (arba) gavo panašią išmoką pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus, kuri negalėjo būti gauta tuo pačiu metu kaip ir ši sveikatos draudimo išmoka.

32

Reikia visų pirma pažymėti, kad, priešingai, nei teigė Nyderlandų valdžios institucijos pagrindinėje byloje, tai, kad 1982 m. vasario 10 d. E. Mulders galutinai baigė dirbti Nyderlanduose, visiškai nereiškia, kad jo padėtis dėl senatvės draudimo nuo šios datos turi būti vertinama remiantis vien Nyderlandų teisės aktais dėl to, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalyje numatytos taikytinų teisės aktų nustatymo nuostatos jam nebegalioja.

33

Iš tikrųjų tuo metu, kai E. Mulders galutinai baigė dirbti, t. y. 1982 m. vasario 10 d., Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas, kuriame nustatomi, be kita ko, galutinai savo veiklą baigusiems asmenims taikytini teisės aktai (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo van Delft ir kt., C-345/09, Rink. p. I-9879, 46 punktas ir nurodytą teismo praktiką), dar nebuvo įsigaliojęs, nes ši nuostata į minėtą reglamentą buvo įtraukta tik nuo 1991 m. liepos 29 d., priėmus Reglamentą Nr. 2195/91.

34

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2195/91 trečios konstatuojamosios dalies, netgi iki šios datos Teisingumo Teismas buvo nusprendęs, kad net jeigu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte aiškiai neminimas darbuotojo, nedirbusio tuo metu, kai jis ketino gauti sveikatos draudimo išmokas, atvejis, ši nuostata prireikus apima valstybės, kurios teritorijoje darbuotojas dirbo paskutinį kartą, teisės aktus, vadinasi, darbuotojui, kuris baigė savo vienos valstybės narės teritorijoje vykdytą veiklą ir neišvyko dirbti į kitos valstybės narės teritoriją, ir toliau taikomi jo paskutinės darbo vietos valstybės narės teisės aktai (šiuo klausimu žr. 1983 m. sausio 12 d. Sprendimo Coppola, 150/82, Rink. p. 43, 11 punktą ir minėto Sprendimo Ten Holder 13–15 punktus).

35

Remiantis tuo darytina išvada, kad E. Mulders, kuris pagrindinėje byloje galutinai baigė dirbti prieš 1991 m. liepos 29 d. ir daugiau nebedirbo, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatų taikymo sritį; pagal jas, atsižvelgiant į tai, kad E. Mulders paskutinį darbą dirbo Nyderlanduose, Nyderlandų teisės aktai nurodyti kaip taikytini teisės aktai.

36

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal šiuos nacionalinės teisės aktus tam, kad į nedarbingumo laikotarpį, už kurį buvo mokama sveikatos draudimo išmoka, būtų atsižvelgta kaip į draudimo laikotarpį, reikia, kad suinteresuotasis asmuo gyventų nacionalinėje teritorijoje, jeigu jis baigia dirbti, kaip pagrindinėje byloje, darbą pagal darbo sutartį, kuriam Nyderlanduose taikomas pajamų mokestis, ir šios išmokos jis negali gauti tuo pačiu metu kaip ir pagal užsienio teisės normas teikiamos panašios išmokos, nes Nyderlandų AOW numatytas draudimas netaikomas, jeigu neįvykdyta bent viena šių sąlygų.

37

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 straipsnio r punktą draudimo laikotarpiams nustatyti taikomos sąlygos apibrėžiamos tik valstybės narės teisės aktuose, pagal kuriuos šie laikotarpiai buvo įgyti (be kita ko, žr. 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Iurlaro, C-322/95, Rink. p. I-4881, 28 punktą ir 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Tomaszewska, C-440/09, Rink. p. I-1033, 26 punktą).

38

Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nustatydamos šias sąlygas valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės ir ypač Reglamentu Nr. 1408/71 siekiamo tikslo bei principų, kuriais šis reglamentas grindžiamas (minėto Sprendimo Tomaszewska 27 punktas), taip pat SESV 45–48 straipsnių, kuriuose įtvirtina darbuotojų judėjimo laisvė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Iurlaro 28 punktą ir 2002 m. spalio 3 d. Sprendimo Barreira Pérez, C-347/00, Rink. p. I-8191, 23 punktą).

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nustovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis, kuriomis nustatomi taikytini teisės aktai, tarp jų – šio reglamento 13 straipsnio nuostatos, siekiama ne tik išvengti kelių nacionalinių teisių taikymo vienu metu ir iš to galinčių kilti sunkumų, bet ir užtikrinti, kad, nesant asmenims, patenkantiems į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, taikytinos teisės, jiems nebūtų panaikinta socialinė apsauga (1998 m. birželio 11 d. SprendimoKuusijärvi, C-275/96, Rink. p. I-3419, 28 punktas ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo van Pommeren-Bourgondiën, C-227/03, Rink. p. I-6101, 34 punktas bei 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Dumont de Chassart, C-619/11, 38 punktas).

40

Taigi šios Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos yra baigtinio pobūdžio kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, ir teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos (minėto Sprendimo van Delft ir kt. 51 punktas).

41

Remiantis tuo darytina išvada, kad valstybių narių draudimo laikotarpiams nustatyti taikomos sąlygos jokiais atvejais negali turėti tokių pasekmių, kad nacionalinės teisės aktai būtų netaikomi asmenims, kuriems jie taikytini pagal Reglamentą Nr. 1408/71 (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 17 d. Sprendimo Salemink, C-347/10, 40 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

42

Kaip teisingai tvirtino Komisija, tokį poveikį sukelia pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos, nes pagal jas norint pasinaudoti Nyderlandų AOW numatytu draudimu taikoma gyvenimo šalyje sąlyga, todėl apskaičiuojant senatvės pensiją neatsižvelgiama į šalyje negyvenančio asmens nedarbingumo laikotarpį.

43

Iš tikrųjų tą dieną, kai asmuo baigė dirbti savo darbą pagal darbo sutartį, Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte buvo įtvirtintas principas, pagal kurį tokiam asmeniui ir toliau taikomi jo paskutinio darbo valstybės narės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje.

44

Tokios nuostatos nebūtų laikomasi, jei valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas asmuo baigė dirbti pagal darbo sutartį, teisės aktuose nustatyta gyvenamosios vietos sąlyga būtų taikoma minėtame 13 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems asmenims norint apsidrausti šiuose teisės aktuose numatytu senatvės pensijų draudimu. Šių asmenų atžvilgiu pagal šią nuostatą gyvenamosios vietos sąlyga pakeičiama sąlyga, grindžiama darbu pagal darbo sutartį atitinkamos valstybės narės teritorijoje (minėto Sprendimo Salemink 41 punktas).

45

Be to, reikia priminti, kad nors Sąjungos pirminė teisė negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis ir senatvės pensijomis, ir, atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tokia atitiktis galimas tik tuomet, jei visų pirma dėl aptariamų nacionalinės teisės aktų atitinkamo darbuotojo padėtis netampa mažiau palanki, palyginti su asmenų, kurie visą veiklą vykdo valstybėje narėje, kur šie aktai taikomi, arba jeigu šie aktai paprasčiausia nelemia socialinio draudimo įmokų, kurios prarandamos, mokėjimo (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Hervein ir kt., C-393/99 ir C-394/99, Rink. p. I-2829, 51 punktą; 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C-493/04, Rink. p. I-2369, 34 punktą; minėto Sprendimo van Delft ir kt. 100 ir 101 punktus ir 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo da Silva Martins, C-388/09, Rink. p. I-5737, 72 ir 73 punktus).

46

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, SESV 45 ir 48 straipsnių tikslas nebūtų pasiektas, jei, pasinaudoję savo laisvo judėjimo teise darbuotojai migrantai turėtų prarasti socialinės apsaugos lengvatas, kurias jiems užtikrina vienos valstybės narės teisės aktai, būtent kai šios lengvatos suteikiamos dėl jų mokėtų įmokų (be kita ko, žr., 1975 m. spalio 21 d. Sprendimo Petroni, 24/75, Rink. p. 1149, 13 punktą ir minėto Sprendimo da Silva Martins 74 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

47

Reikia konstatuoti, kad šių reikalavimų nesilaikoma, kai, kaip ir pagrindinės bylos atveju, pagal valstybės narės teisės normas apskaičiuojant darbuotojo migranto senatvės pensiją kaip į draudimo laikotarpį neatsižvelgiama į visą laikotarpį, kuriuo jis mokėjo senatvės draudimo įmokas, nors yra aišku, kad į tokį laikotarpį būtų atsižvelgta, jeigu suinteresuotasis asmuo būtų gyvenęs šioje valstybėje narėje.

48

Šiuo požiūriu nesvarbu, kad dėl galiojančios nacionalinės išmokų sutapimo vengimo taisyklės sveikatos draudimo išmokos, iš kurios buvo išskaičiuotos šios įmokos, nebuvo galima gauti tuo pačiu metu kaip ir panašios išmokos, kuri, kaip pagrindinėje byloje, buvo mokama suinteresuotajam asmeniui minėtu laikotarpiu pagal kitos valstybės narės teisės normas. Iš tikrųjų šios nacionalinės išmokų sutapimo vengimo taisyklės netaikė kompetentingos nacionalinės institucijos mokėdamos su šia nuostata susijusias išmokas, nes ja buvo remtasi tik a posteriori apskaičiuojant kitą išmoką, nagrinėjamu atveju – senatvės pensiją, tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš šių institucijų suinteresuotajam asmeniui mokėtų sveikatos draudimo išmokų iš tikrųjų buvo išskaičiuojamos senatvės draudimo įmokos, šios mokėtos įmokos būtų prarastos, jeigu jam būtų galima taikyti minėtą nuostatą.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į atsakymas į užduotą klausimą yra toks: Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punktą ir 46 straipsnį, siejamus su šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punktu ir SESV 45 ir 48 straipsniais, reikia aiškinti kaip draudžiančius tai, kad apskaičiuojant senatvės pensiją vienoje valstybėje narėje nedarbingumo laikotarpis, kuriuo kitoje valstybėje narėje darbuotojui migrantui buvo mokama sveikatos draudimo išmoka, iš kurios buvo išskaičiuojamos senatvės draudimo įmokos, pagal šios kitos valstybės narės teisės aktus nebūtų laikomas „draudimo laikotarpiu“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, motyvuojant tuo, kad suinteresuotasis asmuo negyvena šioje kitoje valstybėje narėje ir (arba) gavo panašią išmoką pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus, kuri negalėjo būti gaunama tuo pačiu metu kaip ir ši sveikatos draudimo išmoka.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, 1 straipsnio r punktą ir 46 straipsnį, siejamus su šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punktu ir SESV 45 ir 48 straipsniais, reikia aiškinti kaip draudžiančius tai, kad apskaičiuojant senatvės pensiją vienoje valstybėje narėje nedarbingumo laikotarpis, kuriuo kitoje valstybėje narėje darbuotojui migrantui buvo mokama sveikatos draudimo išmoka, iš kurios buvo išskaičiuojamos senatvės draudimo įmokos, pagal šios kitos valstybės narės teisės aktus nebūtų laikomas „draudimo laikotarpiu“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, motyvuojant tuo, kad suinteresuotasis asmuo negyvena šioje kitoje valstybėje narėje ir (arba) gavo panašią išmoką pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus, kuri negalėjo būti gaunama tuo pačiu metu kaip ir ši sveikatos draudimo išmoka.