1

Savo apeliaciniais skundais Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnybos pirmininkas, toliau – PUKE) ir Lenkijos Respublika prašo panaikinti 2011 m. gegužės 23 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej prieš Komisiją (T-226/10, Rink. p. II-2467, toliau – skundžiama nutartis), kuria šis atmetė kaip nepriimtiną PUKE ieškinį, kuriuo prašyta panaikinti pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349) 7 straipsnio 4 dalį priimtą 2010 m. kovo 3 d. Komisijos sprendimą C(2010) 1234.

2

Teisingumo Teismo statuto, kuris Bendrajam Teismui taikomas remiantis šio statuto 53 straipsniu, 19 straipsnio pirmoje, trečioje ir ketvirtoje pastraipose numatyta:

„Valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms Teisingumo Teisme atstovauja kiekvienai bylai skiriamas atstovas; atstovui gali padėti patarėjas arba advokatas. <...>

<...>

Kitoms bylų šalims turi atstovauti advokatas.

Bylos šaliai Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme.“

3

Šio 19 straipsnio versijoje lenkų kalba vietoj žodžio „advokatas“ nurodyti žodžiai „advokatas ar teisės patarėjas“ [„radca prawny“].

4

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnyje nustatyta:

„Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali, išklausęs šalis, nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą, arba paskelbti, kad nėra ieškinio dalyko ir kad nėra reikalo priimti sprendimą <...>“

5

Be advokato profesijos, Lenkijos teisėje pripažįstama teisės patarėjo profesija. Teisės patarėjai gali prašyti įrašyti juos į advokatų sąrašą, taip jie tinkamai įgyja teisę atstovauti savo klientams ar darbdaviams Lenkijos teismuose.

6

Teisės patarėjų profesinė asociacija buvo įsteigta pagal Lenkijos Respublikos Konstitucijos 17 straipsnio 1 dalį. Teisės patarėjo profesija reglamentuojama 1982 m. liepos 6 d. Įstatymu dėl teisės patarėjų ir jiems taikomas teisės patarėjo etikos kodeksas (Kodeks Etyki Radcy Prawnego). Šiuose tekstuose įtvirtinta nemažai nuostatų, kuriomis konkrečiai reglamentuojama teisės patarėjų teikiamų teisinių paslaugų teikimo tvarka, ir jais siekiama užtikrinti, kad pastarieji galėtų verstis savo profesija visiškai nepriklausomai, nesvarbu, ar juos sieja darbo santykiai su bylos šalimi, kuriai jie pataria.

7

Pagal 2004 m. liepos 16 d. Įstatymo dėl telekomunikacijų (Ustawa z dnia Prawo telekomunikacyjne, Dz. U, Nr. 171, pozicija 1800) redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms, 193 straipsnio 1 dalį PUKE vykdo savo funkcijas padedant Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnyba, toliau – UKE).

8

Pagal 2008 m. lapkričio 21 d. Valstybės tarnybos įstatymo (ustawa z dnia o slużbie cywilnej; Dz. U Nr. 227, pozicija 1505), redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms, būtent UKE generalinis direktorius, o ne jos pirmininkas užtikrina šios tarnybos veikimą ir darbo tęstinumą, jos veiklos vykdymo sąlygas ir darbo organizavimą. Taip pat būtent UKE generalinis direktorius, o ne jos pirmininkas užtikrina personalo valdymą ir vykdo į darbo teisės taikymo sritį patenkančias funkcijas, susijusias su šios tarnybos personalu.

9

2010 m. gegužės 14 d. PUKE Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį dėl šios sprendimo 1 punkte nurodyto sprendimo panaikinimo.

10

Ieškinį Bendrajam Teismui pateikė teisės patarėjos („radcowie prawni“) H. Gruszecka ir D. Pawłowska.

11

Taikydamas procedūros organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė PUKE patikslinti, ar ieškinį jo vardu pasirašiusios teisės patarėjos ieškinio pateikimo momentu buvo su juo susijusios darbo santykiais.

12

Savo atsakyme į šį prašymą PUKE nurodė, kad H. Gruszecka ir D. Pawłowska darbo santykiais buvo susijusios su UKE, o ne su PUKE. Be to, jis nurodė, pirma, kad pagal Lenkijos teisės aktus būtent UKE generalinis direktorius, o ne jos pirmininkas atsako už šių teisės patarėjų darbo santykių nustatymą, trukmę ir išsaugojimą, antra, kad teisės patarėjos priklauso nepriklausomų darbuotojų kategorijai, kurie tiesiogiai pavaldūs UKE generaliniam direktoriui, ir, trečia, kad pagal teisės patarėjams taikomus Lenkijos teisės aktus teisės patarėjo, kuris verčiasi savo profesija darbo santykių pagrindu, pareigos yra savarankiškos ir jis tiesiogiai priklauso nuo organizacinio vieneto vadovo.

13

Taigi Bendrasis Teismas išnagrinėjo ieškinio priimtinumą atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo statuto nuostatas, susijusias su reikalavimais, keliamais dėl bylos šalių jame atstovavimo, ir skundžiamos nutarties 16–23 punktuose nurodė štai ką:

14

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl to, jog ieškinį pasirašė tik H. Gruszecka ir D. Pawłowska, šis buvo pateiktas nesilaikant Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios ir ketvirtos pastraipų, 21 straipsnio pirmos pastraipos ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos.

15

PUKE Teisingumo Teismo prašo:

16

Lenkijos Respublika prašo panaikinti skundžiamą nutartį.

17

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

18

2011 m. gruodžio 8d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-422/11 P ir C-423/11 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

19

2012 m. balandžio 16 d. nutartimis Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė Krajowa Izba Radcόw Prawnych (Nacionalinė teisės patarėjų taryba), Association européenne des juristes d’entreprise (Europos įmonės teisininkų asociacija) ir Law Society of England and Wales (Anglijos ir Velso teisininkų draugija) Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktus prašymus – atitinkamai 2011 m. lapkričio 29 d. (pirmųjų dviejų atveju) ir 2011 m. gruodžio 2 d. (paskutiniosios atveju) – leisti įstoti į bylą palaikyti PUKE ir Lenkijos Respublikos reikalavimus.

20

Kadangi nėra būtinybės nagrinėti PUKE pateikto apeliacinio skundo priimtinumo Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio atžvilgiu, nes su šiuo priimtinumu susijęs teisinis klausimas būtent yra šio apeliacinio skundo dalykas, reikia pažymėti, kad grįsdamas savo apeliacinį skundą PUKE nurodo penkis pagrindus, iš kurių pirmasis, antrasis, ketvirtasis ir penktasis atitinka atitinkamai Lenkijos Respublikos pirmojo pagrindo dvi dalis ir antrąjį bei trečiąjį pagrindus, kuriuos ši nurodė grįsdama savo apeliacinį skundą.

21

Apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis klaidingai aiškino Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį tiek, kiek pripažino, kad pagal šią nuostatą reikalaujama, jog patarėjas, atstovaujantis bylos šaliai Sąjungos teismuose, jos atžvilgiu būtų nepriklausomas, o taip nebuvo Bendrajam Teismui ieškinį pateikusių teisės patarėjų atveju.

22

Šiuo atžvilgiu jie teigia, kad aptariamos dvi teisės patarėjos darbo santykiais buvo susijusios su UKE, o ne su PUKE. Be to, UKE viduje jos buvo pavaldžios generaliniam direktoriui, kuris vienintelis atsako už šios tarnybos veikimą ir, be kita ko, už personalo valdymą. Bet kuriuo atveju teisės normos, kuriomis reglamentuojamas vertimasis teisės patarėjo profesija, užtikrina visapusį jų teisinio darbo nepriklausomumą net nuo darbdavio.

23

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kaip Bendrasis Teismas teisingai nusprendė skundžiamos nutarties 17 punkte, kad advokato vaidmens samprata Sąjungos teisės sistemoje, kuri atitinka bendras valstybių narių teisės tradicijas ir kuria grindžiamas Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnis, yra ta, kad advokatas prisideda prie teisingumo vykdymo ir jis visiškai nepriklausomai bei vadovaudamasis viršesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 24 punktą; minėto Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją 42 punktą ir minėtos 2009 m. lapkričio 19 d. Nutarties EREF prieš Komisiją 52 punktą).

24

Pažymėtina, jog reikalavimas, kad advokatas būtų nepriklausomas, reiškia, kad jis neturi būti susijęs su savo klientu darbo santykiais (žr. minėtos 2009 m. lapkričio 19 d. Nutarties EREF prieš Komisiją 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tikrųjų, kaip Bendrasis Teismas teisingai nusprendė skundžiamos nutarties 18 punkte, advokato nepriklausomumo sąvoka apibrėžiama ne tik pozityviai, t. y. nurodant, kad jam taikomos profesinės drausmės taisyklės, bet ir negatyviai, t. y. nurodant, kad toks advokatas negali būti saistomas darbo santykių (minėto Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją 45 punktas).

25

Šie argumentai taip pat taikomi situacijai, kaip antai pagrindinėje byloje aptariamų teisės patarėjų atveju, kai advokatus įdarbina įstaiga, susijusi su bylos šalimi, kuriai jie atstovauja. Teisės patarėjų darbo santykiai su UKE, nors ši formaliai atskirta nuo PUKE, gali paveikti jų nepriklausomumą, nes UKE interesai didžiąja dalimi sutampa su PUKE interesais. Taigi egzistuoja rizika, kad šių patarėjų profesinę nuomonę bent iš dalies gali paveikti jų darbinė aplinka.

26

Be to, dėl šio sprendimo 24 punkte nurodytų priežasčių apeliantų argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad advokatas, kurį yra įdarbinęs klientas, kuriam jis atstovauja, yra taip pat nepriklausomas pastarojo atžvilgiu kaip ir advokatas, kuris advokato praktika verčiasi savarankiškai, šiuo atveju yra nepagrįsti.

27

Galiausiai reikia atmesti Lenkijos Respublikos argumentus, susijusius su tariamais praktiniais sunkumais, kuriuos lemia būtinybė pasinaudoti advokato paslaugomis. Dėl pareigos naudotis išorės advokato paslaugomis ne tik viešosios valdžios institucijos patiria papildomų išlaidų, bet taip yra ir kiekvieno privataus asmens atveju. Be to, visiškai neįrodyta, kad problemos, susijusios su galimybe susipažinti su konfidencialia informacija viešosios valdžios institucijose ar informacija, susijusia su viešųjų pirkimų teisės nuostatomis, būtų didelė viešosios valdžios institucijų atstovavimo Sąjungos teismuose kliūtis.

28

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, PUKE pirmąjį pagrindą ir Lenkijos Respublikos pirmojo pagrindo pirmą dalį, kuriuos jie nurodė grįsdami savo apeliacinius skundus, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

29

Apeliantai teigia, kad Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio ketvirtoje pastraipoje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, todėl aiškinant šį statutą negalima neatsižvelgti į nacionalinės teisės aktus, priešingai, nei nurodo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 22 punkte. Būtent nacionalinė teisė, šiuo atveju Lenkijos teisė, nustato advokatų, galinčių atstovauti nacionaliniuose ir Sąjungos teismuose, teisę.

30

PUKE nurodo teismo praktiką, pagal kurią, nesant specialių atitinkamą sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė savo teritorijoje turi teisę nustatyti advokatų profesinei veiklai taikytinas teisės normas, dėl to skirtingose valstybėse narėse šiai profesijai taikomos normos gali labai skirtis.

31

Šiomis aplinkybėmis apeliantai pažymi, kad antrinės Sąjungos teisės, susijusios su advokatų profesinių kvalifikacijų pripažinimu, nuostatose nedaromas joks skirtumas dėl advokatų teisės atstovauti klientui per teisminį procesą, nesvarbu, ar juos su bylos šalimi, kurios vardu jie veikia, sieja darbo santykiai. Šiuose tekstuose tik numatyta valstybių narių teisė nustatyti tokį skirtumą, jeigu pagal jų nacionalinę teisę draudžiama darbo santykiais susijusiems advokatams atstovauti jų darbdaviui teisme.

32

Todėl kai nacionalinės teisės nuostatomis advokatui užtikrinamas toks jo padėties nepriklausomumas, kad jis gali atstovauti savo darbdaviui nacionaliniuose teismuose, apeliantų manymu, niekas nepateisina to, kad būtų atsisakyta suteikti jam teisę atstovauti bylos šalims Sąjungos teismuose. Lenkijos teisėje ir etikos normose nedaromas joks skirtumas tarp teisės patarėjų, nesvarbu, ar jie veikia darbo santykių su bylos šalimi, kuriai jie atstovauja, pagrindu ir ar užtikrinamas pakankamas jų nepriklausomumas. Kaip teigia Lenkijos Respublika, skundžiamoje nutartyje daromu skirtumu įtvirtinama diskriminacija vienos iš teisinės pagalbos paslaugų teikimo formos ir tų, kurie tokiomis paslaugomis naudojasi, nenaudai.

33

Visų pirma šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, kurioje numatyta, kad bylos šaliai Teisingumo Teisme gali atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės teisme, įtvirtinta būtina sąlyga, kurią turi tenkinti bet kuris advokatas, veikiantis Sąjungos teismuose kitos bylos šalies nei valstybė narė ar Sąjungos institucija vardu. Vis dėlto ši sąlyga negali būti aiškinama kaip pakankama sąlyga ta prasme, kad bet kuriam advokatui, turinčiam leidimą verstis advokato praktika valstybės narės teisme, savaime leidžiama verstis tokia praktika Sąjungos teismuose.

34

Nors, kaip buvo pastebėta šio sprendimo 23 punkte, advokato vaidmens samprata Sąjungos teisės sistemoje atitinka bendras valstybių narių teisės tradicijas, ši samprata nagrinėjant Sąjungos teismuose iškeltas bylas įgyvendinama objektyviai ir bet kuriuo atveju nepriklausomai nuo nacionalinių teisės sistemų.

35

Taigi Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 22 punkte teisingai nusprendė, kad nuostatos dėl neprivilegijuotųjų šalių atstovavimo Sąjungos teismuose turi būti aiškinamos kuo savarankiškiau, nesiremiant nacionaline teise.

36

Dėl tų pačių priežasčių PUKE paminėta SESV 67 straipsnio 1 dalis siekiant nurodyti, kad nepaisyta valstybių narių skirtingų teisinių sistemų ir tradicijų, šioje byloje nėra svarbi, nes Teisingumo Teismo statuto 19 straipsniu, kuris reikšmingas nagrinėjamu atveju, reglamentuojamas bylos šalių atstovavimas ne nacionaliniuose, bet Sąjungos teismuose.

37

Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstus PUKE antrąjį pagrindą ir Lenkijos Respublikos pirmojo pagrindo antrą dalį, kuriuos jie nurodė grįsdami savo apeliacinius skundus.

38

PUKE nurodo kompetencijos suteikimo principo, išplaukiančio iš ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, skaitomų kartu su ESS 4 straipsnio 1 dalimi, pažeidimą. Jis tvirtina, kad apribodamas Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios pastraipos taikymą tik advokatams, kurie vykdo veiklą ne pagal darbo sutartį, Bendrasis Teismas pasikėsino į valstybių narių kompetenciją nustatyti, ar asmuo turi advokato statusą, ir dėl to pažeidė kompetencijos suteikimo principą. Sąjungos teise nesiekiama nustatyti sąlygų, kurios turi būti tenkinamos siekiant verstis advokato profesija.

39

PUKE taip pat tvirtina, kad skundžiama nutartimi pažeistas subsidiarumo principas, nes niekas neleidžia pagrįsti teiginio, kad neįmanoma įgyvendinti advokatų ar teisės patarėjų nepriklausomumo tikslo nacionaliniu lygiu.

40

Šiuo atžvilgiu pakanka pridurti, kad šie apeliaciniai skundai susiję ne su vertimosi advokato profesija valstybės narės teritorijoje organizacija, bet su Teisingumo Teismo statute numatytu bylos šalių atstovavimu Sąjungos teismuose. Galiausiai advokato sąvokos aiškinimas atsižvelgiant į šio statuto 19 straipsnį neturi įtakos bylos šalių atstovavimui valstybės narės teismuose, todėl negali pažeisti nei kompetencijos suteikimo principo, nei subsidiarumo principo.

41

Taigi reikia atmesti kaip nepagrįstą trečiąjį pagrindą, kurį PUKE nurodė grįsdamas savo apeliacinį skundą.

42

Apeliantai tvirtina, kad Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečios ir ketvirtos pastraipų aiškinimas, jog teisės patarėjai, susiję su bylos šalimi darbo santykiais, negali jai atstovauti Sąjungos teismuose, nepateisinamas būtinybe apsaugoti teisingumo administravimą Sąjungoje ar užtikrinti, kad bylos šalims paslaugas suteiktų nepriklausomas teisės patarėjas. Taigi toks aiškinimas pažeidžia ESS 5 straipsnio 4 dalyje numatytą proporcingumo principą.

43

Jie teigia, kad egzistuoja mažiau ribojančios materialios ir formalios priemonės, kuriomis galima pasiekti tą patį Sąjungos teismuose nagrinėjamos bylos šalies atstovo nepriklausomumo tikslą, ir nebūtina apskritai pašalinti teisės patarėjų, kurie savo profesija verčiasi pagal darbo sutartį, profesinės kategorijos. Tokios priemonės Lenkijoje buvo numatytos įvairiomis teisės aktų ir etikos normomis, kuriomis reglamentuojamas vertimasis teisės patarėjo profesija.

44

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju iš apeliantų nurodytų materialių ir formalių priemonių nematyti, kad jomis galima užtikrinti advokato tokį nepriklausomumą, kaip tas, kai tarp pastarojo ir jo kliento nėra darbo santykių.

45

Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstus PUKE ketvirtąjį pagrindą ir Lenkijos Respublikos antrąjį pagrindą, kuriuos jie nurodė savo apeliaciniams skundams pagrįsti.

46

Apeliantai primena nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią sprendimo motyvai turi aiškiai ir tiksliai atskleisti Bendrojo Teismo argumentus ir taip leisti suinteresuotiesiems asmenims suprasti aptariamų priemonių priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę.

47

Jie mano, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nepakankamai rėmėsi PUKE pateiktais paaiškinimais dėl ryšių tarp jo ir jam atstovaujančių teisės patarėjų. Be to, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 22 punkte visiškai neatsižvelgė į argumentus dėl teisės patarėjų nepriklausomumo. Bendrasis Teismas negalėjo pagrįstai priimti šios nutarties iš pradžių išsamiai neišanalizavęs nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojamas vertimasis teisės patarėjo profesija.

48

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus, todėl motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę (2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink. p. I-6513, 96 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

49

Kaip buvo pastebėta šio sprendimo 35 punkte, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 22 punkte teisingai nusprendė, kad nuostatos dėl neprivilegijuotųjų šalių atstovavimo Sąjungos teismuose turi būti aiškinamos kuo savarankiškiau, nesiremiant nacionaline teise. Todėl Bendrasis Teismas visai neprivalėjo išanalizuoti konkrečios teisės patarėjų Lenkijoje įdarbinimo formos, skirtingų jų turimo nepriklausomumo lygių ar nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojama jų veikla.

50

Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstus PUKE penktąjį pagrindą ir Lenkijos Respublikos trečiąjį pagrindus, kuriais jie grindė savo apeliacinius skundus.

51

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nė vieno pagrindo, kurį apeliantai nurodo grįsdami savo apeliacinius skundus, negalima priimti, todėl šiuos apeliacinius skundus reikia atmesti.

52

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantai pralaimėjo bylą, pastarieji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: