1.

Kaip žinoma, Europos žemės ūkyje auginama vis mažiau augalų veislių. Daugelis tradicinių veislių jau išnykusios, kitos ateities kartoms išsaugotos tik sėklų bankuose. O laukuose vyrauja vos kelios veislės, kurių atskiri egzemplioriai, be to, labai vieni į kitus panašūs.

2.

Dėl to biologinė įvairovė žemės ūkyje sparčiai nyksta. Negalima atmesti galimybės, kad ateityje truks veislių, kurios būtų galėjusios geriau prisitaikyti prie klimato kaitos ar atsispirti ligoms nei šiuo metu dominuojančios veislės. Taigi galutinio vartotojo galimybės rinktis žemės ūkio produktus yra ribotos jau šiandien.

3.

Galima būtų manyti, kad šias tendencijas pirmiausia lemia ūkininkų, kurie linkę auginti derlingiausias veisles, ekonominiai interesai.

4.

Tačiau ši byla rodo, kad biologinę įvairovę Europos žemės ūkyje riboja ir Sąjungos teisinis reglamentavimas. Prekiauti daugumos žemės ūkyje naudojamų augalų veislių sėklomis galima tik gavus oficialų jos patvirtinimą. Patvirtinimas suteikiamas tik tuomet, jei ši veislė yra išskirtinė, stabili ir pakankamai vienoda. Kai kuriais atvejais reikia dar ir įrodyti, kad ji derlinga, – t. y. „pakankamai vertinga dauginti ir auginti“. Daugelio „senųjų veislių“ atveju tai neįmanoma. Todėl kyla klausimas, ar šis prekybos sėklomis apribojimas yra pateisinamas.

5.

2004 m. vasario 24 d. sprendimu ( 2 ) Taryba pritarė dėl Tarptautinės sutarties dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių ( 3 ) (toliau – Tarptautinė sutartis) sudarymo.

6.

Tarptautinės sutarties 5 straipsnio 1 dalyje išvardytos svarbiausios priemonės.

„5.1.   Kiekviena Susitariančioji Šalis, atsižvelgdama į savo teisės aktus ir prireikus bendradarbiaudama su kitomis Susitariančiosiomis Šalimis, skatina integruotą požiūrį į maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių tyrimą, išsaugojimą bei tvarų naudojimą ir atitinkamais atvejais:

<...>

<...>“

7.

Tarptautinės sutarties 6 straipsnyje minimos kitos priemonės:

„6.1.   Susitariančiosios Šalys parengia ir palaiko atitinkamą politiką ir teisės priemones, skatinančias tvarų maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių naudojimą.

6.2.   Tvarus maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių naudojimas gali apimti tokias priemones kaip:

<...>

<...>

8.

Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje kalbama apie ūkininkų teises; jo 2 dalyje numatytos šios priemonės:

„Susitariančiosios Šalys sutaria, kad atsakomybė už Ūkininkų teisių, kiek jos susijusios su maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetiniais ištekliais, įgyvendinimą tenka nacionalinėms vyriausybėms. Pagal savo reikmes ir prioritetus kiekviena Susitariančioji Šalis, atitinkamai ir atsižvelgdama į savo nacionalinės teisės aktus, turėtų imtis priemonių ginti ir remti Ūkininkų teises, įskaitant:

9.

Su sėklomis susiję klausimai reglamentuojami įvairiose direktyvose. Daržovių sėkloms skirtos nuostatos pirmą kartą buvo priimtos 1970 m. ( 4 ); kitoms žemės ūkyje naudojamoms veislėms – dar1966 m. ( 5 ) Tačiau šiandien galioja toliau pateiktos nuostatos, dėl kurių pakeitimo Komisija šiuo metu rengia konsultacijas ( 6 ).

10.

Veislėms, kurios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, iš esmės ar netgi išimtine tvarka taikoma 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 2002/55/EB dėl prekybos daržovių sėkla ( 7 ) (toliau – Direktyva dėl daržovių).

11.

Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje draudžiama prekiauti oficialiai nepatvirtintų veislių sėklomis:

„Valstybės narės užtikrina, kad daržovių sėkla nebus sertifikuojama, patvirtinama kaip standartinė sėkla ir parduodama, jeigu ta veislė oficialiai nepatvirtinta vienoje ar keliose valstybėse narėse.“

12.

Direktyvos dėl daržovių 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas patvirtinimas:

„Valstybės narės užtikrina, kad veislė yra priimtina patvirtinama tik tuomet, jeigu ji yra išskirtinė, stabili ir pakankamai vienoda.

Paprastosios trūkažolės atveju veislė privalo būti pakankamai vertinga dauginti ir auginti.“

13.

Direktyvos dėl daržovių 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama iš šių veislių gaminamų maisto produktų vartotojų apsauga:

„Tačiau jeigu iš augalo veislės pagamintą medžiagą ketinama naudoti kaip maisto produktą ar jo sudedamąją dalį, taikomą pagal Reglamentą (EB) Nr. 258/97, draudžiama, kad šie maisto produktai ar jų sudedamosios dalys:

14.

Direktyvos dėl daržovių 4 straipsnio 4 dalyje numatyta supaprastinta patvirtinimo procedūra, taikoma siekiant išsaugoti augalų genetinius išteklius. Jos taikymo sąlygas pagal 44 straipsnio 2 dalį ir 46 straipsnio 2 dalį turi nustatyti Komisija.

15.

Direktyvos dėl daržovių 5 straipsnyje nustatytos išskirtinumo, stabilumo ir vienodumo savybės:

„1.   Veislė laikoma išskirtine, jeigu, nežiūrint į tai, ar jos pradinio varianto, iš kurio ji išvesta, kilmė yra dirbtinė, ar natūrali, ji aiškiai skiriasi viena ar keliomis svarbiomis savybėmis nuo bet kokios kitos Bendrijoje žinomos veislės.

<...>

2.   Veislė laikoma stabilia, jeigu ją nuosekliai dauginant ar po kiekvieno ciklo (tais atvejais, kai selekcininkas nustatė tam tikrą dauginimo ciklą) išlaiko esmines savo savybes.

3.   Veislė laikoma pakankamai vienoda, jeigu, išskyrus labai nežymius nukrypimus, iš jos sukurti augalai, atsižvelgiant į aiškius reprodukcinės augalų sistemos bruožus, yra panašūs ar genetiškai identiški savybių, į kurias šiuo atveju kreipiamas dėmesys, visumos atžvilgiu.“

16.

Pagal 52 straipsnį Direktyva dėl daržovių įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Oficialiajame leidinyje, t. y. 2002 m. rugpjūčio 9 d. Kadangi ja buvo konsoliduotos ankstesnių direktyvų nuostatos, kurių perkėlimo į nacionalinę teisę terminai jau buvo pasibaigę, papildomas perkėlimo terminas joje nebuvo numatytas.

17.

2009 m. lapkričio 26 d. Komisijos direktyva 2009/145/EB, kuria numatomos vietinių veislių ir tokių veislių daržovių, kurios tradiciškai auginamos tam tikrose vietovėse ir regionuose ir kurioms gresia genetinė erozija, ir tų veislių daržovių, kurios neturi tikrosios vertės komercinei augalininkystei, bet kurių veislės išvestos, kad daržovės galėtų augti tam tikromis sąlygomis, patvirtinimo ir prekybos visų šių veislių daržovių sėklomis tam tikros leidžiančios nukrypti nuostatos ( 8 ) (toliau – Nukrypti leidžianti direktyva) yra pagrįsta Direktyvos dėl daržovių 4 straipsnio 4 dalimi, 44 straipsnio 2 dalimi bei 46 straipsnio 2 dalimi.

18.

Nukrypti leidžiančios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokioms veislėms gali būti taikomos išimtys:

„Šioje direktyvoje nustatomos tam tikros nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo reikalavimų, taikomų daržovių rūšims, išvardytoms Direktyvoje 2002/55/EB, atsižvelgiant į išsaugojimą in situ ir tausų augalų genetinių išteklių naudojimą juos auginant ir jais prekiaujant:

19.

Esminės saugotinų veislių patvirtinimo sąlygos nustatytos Nukrypti leidžiančios direktyvos 4 straipsnyje:

„1.   Tam, kad 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta vietinė populiacija ar veislė būtų patvirtinta kaip saugotina veislė, ji turi būti svarbi augalų genetinių išteklių išsaugojimo atžvilgiu.

2.   Nukrypdamos nuo Direktyvos 2003/91/EB 1 straipsnio 2 dalies nuostatų valstybės narės gali priimti savo nuostatas, susijusias su saugotinų veislių išskirtinumu, stabilumu ir vienodumu.

<...>“

20.

Nukrypti leidžiančios direktyvos 13 ir 14 straipsniuose numatyta, kad saugotinų veislių sėklos gali būti auginamos ir jomis gali būti prekiaujama ne kilmės regione tik išimtiniais atvejais.

21.

Pagal Nukrypti leidžiančios direktyvos 15 straipsnį prekiauti leidžiama tik ribotais saugotinų veislių kiekiais:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad kiekvienos saugotinos veislės per metus parduodamas sėklos kiekis neviršytų kiekio, kurio reikia atitinkamų rūšių daržovėms auginti I priede nurodytame plote (ha).“

22.

I priede nustatyta, kad, atsižvelgiant į rūšį, tai gali būti 10, 20 arba 40 hektarų.

23.

Nukrypti leidžiančios direktyvos 22 straipsnyje numatytos veislių, išvestų, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, patvirtinimo sąlygos:

„1.   Kad veislė būtų patvirtinta kaip veislė, kuri išvesta, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, kaip nurodyta 1 straipsnio 1 dalies b punkte, ji neturės tikrosios vertės komercinei kultūrų gamybai, bet išvesta tam, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis.

Laikoma, kad veislė išvesta taip, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, jeigu ji buvo išvesta, kad galėtų augti tam tikromis agrotechninėmis, klimato ar dirvožemio sąlygomis.

2.   Nukrypdamos nuo Direktyvos 2003/91/EB 1 straipsnio 2 dalies nuostatų valstybės narės gali nustatyti savo nuostatas, susijusias su veislių, kurios išvestos, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, išskirtinumu, stabilumu ir vienodumu.“

24.

Pagal Nukrypti leidžiančios direktyvos 36 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę ji turėjo būti perkelta iki 2010 m. gruodžio 31 d.

25.

Nukrypti leidžiančioje direktyvoje minima 2003 m. spalio 6 d. Komisijos direktyva 2003/91/EB, nustatanti Tarybos direktyvos 2002/55/EB 7 straipsnio įgyvendinimo priemones, susijusias su minimaliomis tikrinimo charakteristikomis ir minimaliomis daržovių rūšių tam tikrų veislių tikrinimo sąlygomis ( 9 ). Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje patikslinti veislių išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo reikalavimai, darant nuorodas į įvairius Bendrijos augalų veislių tarnybos bei Tarptautinės naujų augalų veislių apsaugos sąjungos dokumentus. Abi organizacijos gina intelektinę augalų veislių nuosavybę.

26.

2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 2002/53/EB dėl bendrojo žemės ūkio augalų veislių katalogo ( 10 ) (toliau – Direktyva dėl veislių katalogo) bendrai reglamentuojama žemės ūkio augalų, kuriems taikomos įvairios direktyvos, bet ne Direktyva dėl daržovių, veislių patvirtinimo procedūra. Nagrinėjamu atveju mus domina 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 2002/54/EB dėl prekybos runkelių sėkla ( 11 ) (toliau – Direktyva dėl runkelių) reglamentuojami cukriniai runkeliai ir pašariniai runkeliai.

27.

Direktyvos dėl veislių katalogo 1 straipsnio 1 dalyje nustatoma šios direktyvos taikymo sritis:

„Ši direktyva reglamentuoja tų burokėlių [runkelių] <...>, kurių sėklomis galima prekiauti pagal direktyvų atitinkamai dėl prekybos burokėlių [runkelių] sėklomis (2002/54/EB) <...> nuostatas, įtraukimą į bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą.“

28.

Direktyvos dėl veislių katalogo 1 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas bendrojo veislių katalogo pagrindas:

„Bendrasis veislių katalogas sudaromas remiantis valstybių narių nacionaliniais katalogais.“

29.

Direktyvos dėl veislių katalogo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės įsteigia nacionalinius veislių katalogus:

„Kiekviena valstybė narė įsteigia vieną ar kelis veislių, oficialiai patvirtintų priimtinų sertifikavimui ir prekybai savo teritorijoje, katalogus. <...>“

30.

Veislių patvirtinimo sąlygos nustatytos Direktyvos dėl veislių katalogo 4 straipsnio 1 dalyje:

„Valstybės narės užtikrina, kad veislė yra priimtina patvirtinama tik tuomet, jeigu ji yra išskirtinė, stabili ir pakankamai vienoda. Veislė privalo būti pakankamai vertinga auginti ir vartoti.“

31.

Direktyvos dėl veislių katalogo 5 straipsnyje, kaip ir Direktyvos dėl daržovių 5 straipsnyje, nustatytos patvirtinimo sąlygos, tačiau 4 dalyje papildomai pateikiamas paaiškinimas, kaip reikėtų suprasti frazę „pakankamai vertinga auginti ir vartoti“:

„Veislės auginimo ar vartojimo vertė laikoma pakankama, jeigu palyginus su kitomis veislėmis, patvirtintomis priimtinomis atitinkamos valstybės narės kataloguose, jos savybių visuma, bent jau gamybos bet kuriame rajone atžvilgiu, akivaizdžiai pranašesnė auginant arba vartojant kultūras ar iš jų pagamintus produktus. Jeigu yra kitų geresnių savybių, į atskiras prastesnes savybes galima nekreipti dėmesio.“

32.

1998 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 98/95/EB, iš dalies pakeičiančia Direktyvas 66/400/EEB, 66/401/EEB, 66/402/EEB, 66/403/EEB, 69/208/EEB, 70/457/EEB ir 70/458/EEB dėl prekybos runkelių sėkla, pašarinių augalų sėkla, javų sėkla, sėklinėmis bulvėmis, aliejinių ir pluoštinių augalų sėkla, daržovių sėkla ir dėl bendrojo žemės ūkio augalų veislių katalogo vidaus rinkos stiprinimo ir genetiškai modifikuotų augalų veislių ir augalų genetinių išteklių atžvilgiu ( 12 ) (toliau – Pakeičiamoji direktyva), buvo nustatytas teisinis pagrindas, turėjęs užtikrinti, kad, vadovaujantis prekybą sėklomis reglamentuojančiais teisės aktais, bus išsaugotos veislės, kurioms gresia genetinė erozija, panaudojant jas in situ (17 konstatuojamoji dalis). Atitinkamas nuostatas Komisija būtų galėjusi priimti per komitologijos procedūrą. Šios nuostatos šiandien yra Direktyvos dėl daržovių, Direktyvos dėl runkelių ir Direktyvos dėl veislių katalogo dalis, todėl, priėmus šias direktyvas, buvo panaikintos.

33.

Association Kokopelli (toliau – Kokopelli), nevyriausybinė organizacija, parduoda vadinamųjų „senųjų veislių“, kurių ne visos yra patvirtintos pagal Direktyvą dėl daržovių, sėklas. Graines Baumaux SAS (toliau – Graines Baumaux), sėklomis prekiaujanti įmonė, pastebėjo, kad Kokopelli siūlo 461 nepatvirtintą veislę, todėl 2005 m. pareiškė ieškinį dėl nesąžiningos konkurencijos. Graines Baumaux, be kita ko, reikalauja atlyginti nustatytą 50 tūkst. eurų žalą ir nutraukti šių rūšių reklamą. Pirmojoje instancijoje Tribunal de Grande Instance Nancy priteisė Graines Baumaux 10 tūkst. eurų žalos atlyginimą, o kitas ieškinio dalis atmetė.

34.

Kokopelli šį teismo sprendimą apskundė Cour d’appel Nancy. Šioje byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas šis prejudicinis klausimas:

„Ar Pakeičiamoji direktyva, Direktyva dėl veislių katalogo, Direktyva dėl daržovių ir Nukrypti leidžianti direktyva yra galiojančios atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisėje pripažįstamas pagrindines teises ir principus, t. y. laisvę užsiimti ekonomine veikla, proporcingumo, lygybės ar nediskriminavimo, laisvo prekių judėjimo principus, ir įsipareigojimus, prisiimtus pagal Tarptautinė sutartis dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių, būtent tiek, kiek jomis nustatomi senųjų sėklų ir augalų auginimo bei prekybos suvaržymai?“

35.

Vykstant procesui rašytines pastabas pateikė Graines Baumaux, Kokopelli, Prancūzijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija. Teismo posėdis nevyko.

36.

Graines Baumaux abejoja, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas. Jos tvirtinimu, klausimas, ar minėtos direktyvos galioja, nacionalinio proceso baigčiai neturi reikšmės, nes jame aiškinamasi, ar nebuvo nusižengta Prancūzijos teisės aktams, kuriais direktyvos buvo perkeltos į nacionalinę teisę. Kadangi Teisingumo Teismas neatsako į hipotetinio pobūdžio klausimus ( 13 ), tai, jos manymu, prašymas yra nepriimtinas.

37.

Reikia pripažinti, kad jei nagrinėjamos direktyvų nuostatos būtų negaliojančios, nebūtų galima užtikrintai paneigti, jog Kokopelli nepažeidė minėtas direktyvas į Prancūzijos teisę perkeliančių teisės aktų. Tačiau tol, kol preziumuojama, kad jos yra galiojančios ( 14 ), nacionaliniai teismai negali abejoti ir jas į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų galiojimu ( 15 ). O jeigu direktyvos yra negaliojančios, kyla klausimų ir dėl jas į nacionalinę teisę perkeliančių teisės aktų. Pavyzdžiui, jie gali prieštarauti laisvo prekių judėjimo principui, įtvirtintam SESV 34 straipsnyje, jei tarp šioje byloje nagrinėjamų sėklų buvo ir prekių iš kitų valstybių narių. Todėl Teisingumo Teismas atsako į tokio pobūdžio klausimus ( 16 ).

38.

Cour d’appel Nancy klausia, ar galioja keturios direktyvos, be kita ko, reglamentuojančios sėklų pardavimą. Jose nustatyta, kokiomis sąlygomis veislės yra patvirtinamos ir įtraukiamos į nacionalinius veislių katalogus arba bendrąjį veislių katalogą, draudžiama pardavinėti nepatvirtintų veislių sėklas, reglamentuojama jų kontrolė ir kokybė bei pakuotės, kuriose sėklos parduodamos. Visose srityse egzistuoja „senųjų sėklų ir augalų auginimo bei prekybos suvaržymai“, kurių galiojimo klausimą, sprendžiant iš prejudicinio klausimo formuluotės, reikėtų išnagrinėti.

39.

Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra akivaizdžiai siauresnės apimties. Kokopelli kaltinama, kad pardavinėjo nepatvirtintų augalų veislių sėklas. Kokopelli nereikalauja įtraukti jos veislių į katalogą ir aiškiai konstatuoja, kad neabejoja sėklų kokybės nustatymo taisyklėmis ( 17 ). Tiesa, Kokopelli nepatenkinta pardavimo pakuotes reglamentuojančiomis nuostatomis ( 18 ), tačiau nematyti, kad šios nuostatos būtų pagrindinės bylos dalykas.

40.

Taigi, reikia išnagrinėti tik draudimą prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis.

41.

Kaip teigia Graines Baumaux pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje, Kokopelli prekiavo 461 nepatvirtinta daržovių veisle. Akivaizdu, kad daugumai, o gal net visoms šioms veislėms taikoma trečioji Cour d’appel minima direktyva – Direktyva dėl daržovių. Todėl toliau sutelksiu dėmesį į šią direktyvą.

42.

Konkrečiai reikia išnagrinėti Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybių narių pareigą nustatyti, kad leidžiama prekiauti tik bent vienoje valstybių narių oficialiai patvirtintos daržovių veislės sėklomis.

43.

Patvirtinimas reglamentuojamas pirmiausia Direktyvos dėl daržovių 4 ir 5 straipsniuose. Pagal juos prekiauti galima tik aiškiai išskirtinės, stabilios ir pakankamai vienodos veislės sėklomis. Paprastosios trūkažolės sėklų atveju veislė dar privalo būti pakankamai vertinga dauginti ir auginti.

44.

Šios sąlygos kelia sunkumų asmenims, naudojantiems prejudiciniame klausime minimą „senąją sėklą“, nes, kaip tvirtina Kokopelli ir Komisija ( 19 ), daugelis nepatvirtintų veislių neatitinka minėtų sąlygų. Nukrypti leidžianti direktyva dėl daržovių sėklų tai patvirtina, nes, vadovaujantis 2 konstatuojamąja dalimi, ji buvo priimta siekiant sudaryti sąlygas auginti ir prekiauti tam tikromis veislėmis, net jeigu jos ir neatitinka bendrųjų reikalavimų.

45.

Kaip tvirtina Kokopelli, jos parduodamų „senųjų veislių“ genotipas ne toks vienalytis kaip patvirtintų veislių. Todėl „senosios veislės“, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, gali vystytis skirtingai, t. y. jos nėra stabilios. Taip pat atskiri atitinkamų kultūrų augalų pavyzdžiai ne tokie panašūs vienas į kitą. Todėl šios veislės ne tokios vienodos kaip patvirtintos veislės ( 20 ).

46.

Taigi, reikia įvertinti, ar Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas prekiauti veislių, kurių išskirtinumo, stabilumo ir pakankamo vienodumo bei tam tikrais atvejais pakankamos auginimo ar vartojimo vertės neįmanoma įrodyti, sėklomis suderinamas su prašyme priimti prejudicinį sprendimą minimomis viršesnėmis normomis.

47.

Iš pradžių išnagrinėsiu Tarptautinę sutartį dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių (žr. C. 1 skirsnį), paskui proporcingumo principą (žr. C. 2 skirsnį), ekonominės veiklos laisvę (žr. C. 3 skirsnį) ir laisvą prekių judėjimą (žr. C. 4 skirsnį), o galiausiai vienodo požiūrio principą (žr. C. 5 skirsnį).

48.

Paskutinę Cour d’appel minimą direktyvą – Nukrypti leidžiančią direktyvą dėl daržovių – Komisija priėmė tik 2009 m., o jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2010 m. gruodžio 31 d. Kadangi pagrindinė byla buvo iškelta dar 2005 m., ši direktyva greičiausiai neturės jokios reikšmės, kalbant apie reikalaujamą žalos atlyginimą. Tačiau ji gali būti svarbi aiškinantis klausimą, ar Kokopelli ateityje privalės nutraukti nepatvirtintų sėklų reklamą. Todėl reikia išnagrinėti, ar Nukrypti leidžianti direktyva keičia Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalies įvertinimo išvadą (žr. C. 4 skirsnio c papunkčio pabaigą).

49.

Antroji Cour d’appel minima direktyva – tai Direktyva dėl veislių katalogo. Ji būtų svarbi tik tuo atveju, jei tarp devynių runkelių veislių, kurias Graines Baumaux mini ginčijamų daržovių veislių sąraše ( 21 ), taip pat yra ir cukrinių ar pašarinių runkelių, kuriems taikoma prašyme priimti prejudicinį sprendimą neminima Direktyva dėl runkelių. Tiesa, byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, o Graines Baumaux su Kokopelli pateikti argumentai to nerodo. Tačiau negalima galutinai atmesti galimybės, kad pagrindinėje byloje bus svarbus ir Direktyvos dėl veislių katalogo galiojimo klausimas. Kad tokiu atveju Cour d’appel nereikėtų pateikti naujo prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 22 ), pabaigoje įvertinsiu, ar dėl Direktyvos dėl daržovių padaryta išvada tinka ir Direktyvai dėl veislių katalogo (žr. D skirsnį).

50.

Pirmoji Cour d’appel minima direktyva – Pakeičiamoji direktyva – nustojo galioti, kai buvo priimtos Direktyva dėl daržovių ir Direktyva dėl veislių katalogo. Be to, joje nustatytas tik teisinis nukrypti leidžiančių nuostatų, kurios direktyvos galiojimo metu taip niekada ir nebuvo taikytos, pagrindas. Todėl jos nagrinėti nereikia.

51.

Kaip teigiama Tarptautinės sutarties dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių 1 straipsnyje, vienas iš jos tikslų – tausus maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių naudojimas. Kokopelli mano, kad veislių patvirtinimą reglamentuojančios nuostatos jam prieštarauja.

52.

Teisingumo Teismas įvertina antrinės teisės aktų galiojimą atsižvelgdamas į visas tarptautinės teisės normas, jei įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, šios normos Sąjungai turi būti privalomos, antra, Teisingumo Teismas gali nagrinėti tam tikro teisės akto galiojimą tarptautinės sutarties atžvilgiu tik tuo atveju, kai tam neprieštarauja šios sutarties pobūdis ir bendra struktūra ir kai jos nuostatų turinys yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus ( 23 ).

53.

Abejonių, ar Tarptautinė sutartis Sąjungai privaloma, nekyla, – ji yra viena iš Susitariančiųjų Šalių. Ar jos pobūdis ir bendra struktūra neprieštarauja antrinės teisės akto vertinimui ( 24 ), Teisingumo Teismui nagrinėjamu atveju aiškintis nereikia, nes šioje sutartyje nėra nė vienos nuostatos, kurios turinys būtų besąlygiškas ir pakankamai tikslus, kad leistų abejoti sėklos pardavimą reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų galiojimu.

54.

Tarptautinės sutarties 5 straipsnyje numatyta, kad Susitariančioji Šalis priemonių imasi „atsižvelgdama į savo teisės aktus“ ir „prireikus“. Pagal 6 straipsnį Susitariančiosios Šalys parengia ir palaiko „atitinkamas priemones“. Pateikiamas šių priemonių galimų pavyzdžių sąrašas. Taigi, pagal abi nuostatas atitinkamos priemonės, kurių reikia imtis, įeina į valstybių diskreciją. Sąjungos diskrecijos reglamentuojant sėklų pardavimą tai neriboja.

55.

Tarptautinės sutarties 9 straipsnyje reglamentuojamos ūkininkų teisės. Susitariančiosios Šalys priemonių imasi pagal savo reikmes ir prioritetus, atitinkamai ir atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus. Tai irgi nėra pakankamai besąlygiška ir tiksli prievolė.

56.

Nematyti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos dar kokios nors kitos Tarptautinės sutarties nuostatos.

57.

Todėl, išnagrinėjus Tarptautinę sutartį, nenustatyta nieko, kas leistų abejoti Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalies galiojimu.

58.

Tačiau draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėkla galėtų būti neproporcingas.

59.

Pagal proporcingumo principą, priklausantį bendriesiems Sąjungos teisės principams, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams ( 25 ).

60.

Dėl teisminės ankstesniame punkte minėtų sąlygų kontrolės reikia pripažinti, kad srityje, kurioje, kaip ir šiuo atveju, būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama didelė diskrecija. Tik akivaizdžiai netinkama šioje srityje priimta priemonė, palyginti su tikslu, kurio kompetentinga institucija siekia, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui ( 26 ).

61.

Šios standartinės Teisingumo Teismo formuluotės nereikėtų suprasti taip, kad vertinamas tik priemonės tinkamumas ar kad tik vertinant šį kriterijų atsižvelgiama į akivaizdų trūkumą. Veikiau ši formuluotė reiškia, kad vertinama, ar priemonė nėra akivaizdžiai neproporcinga ( 27 ). Vertinant reikia atsižvelgti į visas tris proporcingumo vertinimo pakopas ( 28 ).

62.

Vis dėlto, net turėdamas tokią (didelę) galią, Sąjungos teisės aktų leidėjas privalo pagrįsti pasirinkimą objektyviais kriterijais. Be to, vertindamas su įvairiomis galimomis priemonėmis susijusius suvaržymus, jis turi išnagrinėti, ar pasirinkta priemone siekiami tikslai gali pateisinti tam tikriems ūkio subjektams keliamas galbūt net ir dideles neigiamas ekonomines pasekmes ( 29 ).

63.

Pagal Direktyvos dėl daržovių 2–4 konstatuojamąsias dalis veislių patvirtinimą reglamentuojančiomis nuostatomis siekiama padidinti žemės ūkio produktyvumą. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, pagal SESV 39 straipsnio 1 dalies a punktą tai yra bendrosios žemės ūkio politikos tikslas.

64.

Draudžiant prekiauti nepatvirtintų veislių daržovių sėklomis taip pat siekiama apsaugoti pirkėjus, kad jie neįsigytų neišskirtinių, nestabilių ir nepakankamai vienodų bei tam tikrais atvejais nepakankamai vertingų dauginti ir auginti (t. y. nepakankamai derlingų) veislių sėklų.

65.

Draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis, be jokių abejonių, yra tinkamas siekti minėtų tikslų. Juo iš esmės garantuojama, kad pirkėjai – ypač ūkininkai – įsigis tik sėklų, pasižyminčių patvirtinant nustatytomis savybėmis.

66.

Jei veislė yra išskirtinė, stabili ir pakankamai vienoda, sėklų pirkėjai neabejotinai gali būti užtikrinti, kad išaugins norimus vaisius. Šis užtikrintumas – viena pagrindinių optimalaus žemės ūkio išteklių naudojimo sąlygų. Jei – kaip tai numatyta paprastosios trūkažolės atveju – įrodoma, kad veislė yra pakankamai vertinga dauginti ir auginti ( 30 ), pirkėjai taip pat gali tikėtis tam tikro derlingumo.

67.

Tačiau jei negalima garantuoti, kad sėklos pasižymi minėtomis savybėmis, pirkėjai tam tikra prasme įsigyja „katę maiše“. Jie turi pasitikėti pardavėjo pateikiama informacija, kokios veislės vaisiai išaugs iš įsigytų sėklų. Ar ši informacija buvo teisinga, jie sužino anksčiausiai po kelių mėnesių, kai sudygsta augalai, o gal tik vaisiams subrendus. Jei tuomet paaiškėja, kad augalai neatitinka lūkesčių, auginimo ciklo pakeisti nebeįmanoma. Dėl to nukenčia produktyvumas.

68.

Taip pat paminėtina, kad, įvedant draudimą prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis, dar neegzistavo pakankamai profesionali sėklų pramonė su aukštais derlingumo standartais. Negalima atmesti galimybės, kad anuomet reikėjo griežto reglamentavimo, kad būtų užkirstas kelias pigias prekes siūlantiems pardavėjams ir sudarytos galimybės atsirasti rimtoms struktūroms.

69.

Didelis žemės ūkio produktyvumas netiesiogiai prisideda prie veiksmingo aprūpinimo maistu ir leidžia atidėti nebereikalingus žemės plotus arba ūkininkauti ekologiškiau – tai kalbėdamos apie kitus ginčijamą pardavimą reglamentuojančių nuostatų tikslus pažymi Prancūzija, Komisija ir Taryba. Tačiau šie tikslai nelabai susiję su draudimu pardavinėti nepatvirtintų veislių sėklas.

70.

Be to, Direktyvos dėl daržovių dvylikta konstatuojamoji dalis rodo, kad bendrasis veislių katalogas turi užtikrinti laisvą prekybą sėklomis. Šis tikslas įeina į ESS 3 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta sukurti bendrą rinką. Veislių patvirtinimą reglamentuojantys teisės aktai yra tinkami siekti šio tikslo, nes valstybės narės gali būti užtikrintos, kad kitose valstybėse narėse teisėtai parduodamos sėklos atitinka ir jų vidaus reikalavimus.

71.

Pagaliau Direktyvos dėl daržovių 4 straipsnio 3 dalį galima interpretuoti taip, kad nustatant prievolę patvirtinti veisles taip pat siekiama apsaugoti galutinį išaugintų maisto produktų vartotoją – nuo sveikatai kylančių pavojų ir klaidinimo. Jei reglamentuojant veislių patvirtinimą į šiuos tikslus bus atsižvelgta, tai padės jų siekti.

72.

Komisija tarp pardavimą reglamentuojančių nuostatų tikslų taip pat nurodo sėklų kokybę, kuri buvo minima kartu su Direktyva dėl daržovių sėklų galiojusios Direktyvos 66/402 12 konstatuojamojoje dalyje. Gali būti, kad ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą minimose direktyvose yra nuostatų, skirtų siekti šiam tikslui. Tačiau nematyti, kaip jo siekti galėtų padėti veislių patvirtinimą reglamentuojančios nuostatos. Patvirtinimo sąlygos niekaip nesusijusios su augalų kokybe. Todėl, kalbant apie jų pagrįstumą, į šį tikslą nereikia atsižvelgti.

73.

Iš pirmo žvilgsnio gali kilti abejonių, ar draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis iš tiesų būtinas. Minėtus tikslus iš esmės galima pasiekti ir mažiau suvaržančiais ženklinimo reikalavimais ( 31 ). Jei sėklų pirkėjas žino, kad veislė neatitinka veislių katalogo reikalavimų, jis gali jos nepirkti arba nenaudoti. Taip galima iš karto išvengti produktyvumo sumažėjimo ir apsaugoti vartotojus.

74.

Tačiau to, kad tikslai iš esmės gali būti įgyvendinti kitomis priemonėmis, nepakanka būtinumui paneigti. Priemonė būtina, jei švelnesnė priemonė mažiau veiksminga. Taip yra ir nagrinėjamu atveju.

75.

Prievolės atitinkamai ženklinti ir įspėti negali taip pat patikimai užtikrinti, kad pirkėjai įsigis tik patvirtinimo sąlygas atitinkančių sėklų. Vis tiek liktų galimybė, kad pirkėjai suklys vertindami sėklų kokybę arba naudos patvirtinimo sąlygų neatitinkančias sėklas dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl kainos, patikėję reklama ar iš įsitikinimo. Ar to, kad įvedus aptariamą draudimą tikslus įgyvendinti yra (šiek tiek) lengviau, pakanka jam pateisinti, yra ne būtinumo klausimas, o trūkumų ir tikslų sugretinimo klausimas.

76.

Kad ir kaip būtų, tikrai nebūtina susieti veislių patvirtinimo su draudimu prekiauti nepatvirtintomis veislėmis, siekiant sudaryti sąlygas laisvai prekiauti sėklomis vidaus rinkoje ( 32 ). Net jei nacionalinius prekybos apribojimus galima būtų pateisinti siekiu apsaugoti žemės ūkį nuo nepatvirtintų veislių sėklų ( 33 ), Sąjungai nereikėtų priimti jokio draudimo. Veikiau pakaktų Direktyvos dėl daržovių 16 straipsnio 1 dalies, kurioje užtikrinama laisva prekyba patvirtinimo sąlygas atitinkančiomis veislėmis visoje Sąjungoje.

77.

Patvirtinimą reglamentuojančios nuostatos taip pat nebūtinos tam, kad būtų apsaugotas galutinis iš tam tikrų veislių pagamintų maisto produktų vartotojas. Šis tikslas jau įtvirtintas maisto produktus reglamentuojančiuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Reglamente (EB) Nr. 178/2002 ( 34 ), kurio atitinkamos nuostatos daug tikslesnės.

78.

Taigi, reikia įvertinti, ar draudimo pardavinėti nepatvirtintų veislių sėklas trūkumai nėra akivaizdžiai netinkami, turint galvoje tikslus skatinti žemės ūkio produktyvumą ir apsaugoti sėklų pirkėjus. Šiuo atžvilgiu reikia įvertinti, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, pabandė suderinti šiuos tikslus su ekonominiais ūkio subjektų interesais ( 35 ).

79.

Toliau pirmiausia parodysiu, kad prieš priimdamas Nukrypti leidžiančią direktyvą dėl daržovių teisės aktų leidėjas nieko nedarė, kad suderintų priešingus interesus, paskui paaiškinsiu, kodėl nuostatos trūkumai akivaizdžiai nusveria jos privalumus. Baigdama įvertinsiu, ar, atsižvelgus į Nukrypti leidžiančią direktyvą, išvada būtų kitokia.

80.

Draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis, kaip teigiama nagrinėjamos direktyvos konstatuojamosiose dalyse ir daugumos šio proceso dalyvių pastabose, grindžiamas idėja, kad ūkio subjektai suinteresuoti minėta direktyva siekiamais tikslais. Didelis produktyvumas ir apsauga nuo patvirtinimo sąlygų neatitinkančių veislių sėklų atitinka daugelio ūkininkų ekonominius interesus.

81.

Tačiau ši nuostata susijusi ir su tų ūkio subjektų bei vartotojų, kurie nėra pirmiausia suinteresuoti dideliu produktyvumu ir standartizuotais produktais, interesais. Taip pat kalbama ir apie visuomenės interesą, susijusį su žemės ūkio paskirties veislių genetine įvairove.

82.

Ūkio subjektai, kurių pirminis interesas nėra didelis produktyvumas, dėl esamos sistemos patiria didelių suvaržymų. Sėklų gamintojai, prekiautojai jomis, ūkininkai, taip pat žemės ūkio produktų naudotojai negali naudoti veislių, turinčių kitokias savybes nei patvirtintos veislės. Jei nepatvirtinta veislė yra šiek tiek kitokio skonio nei patvirtintos veislės ar auginama tam tikromis sąlygomis duoda geresnį derlių, ja vis tiek negalima prekiauti. Apsunkinamos ir pastangos iš nepatvirtintų veislių išvesti veisles, kurios atitiktų patvirtinimo sąlygas.

83.

Kartu apribojamas ir vartotojų pasirinkimas. Jie negali įsigyti maisto ar kitų produktų, pagamintų iš patvirtinimo sąlygų neatitinkančių veislių, ir negali jų pasisodinti – pavyzdžiui, savo soduose ar daržuose.

84.

Pagaliau apribojant ūkininkų pasirinkimą tik patvirtintomis veislėmis mažinama Europos laukų genetinė įvairovė, nes sodinama mažiau veislių, o šių veislių kultūrų atskiri egzemplioriai genetiškai vienas nuo kito skiriasi labai nedaug ( 36 ).

85.

Tiesa, biologinė įvairovė nėra aiškiai paminėta Sutartyse kaip Europos politikos tikslas, tačiau Sąjunga, ypač pasirašiusi Biologinės įvairovės konvenciją ( 37 ), yra įsipareigojusi ją saugoti, o Teisingumo Teismas jau yra ją pripažinęs apsaugos vertu tikslu ( 38 ). Žemės ūkio atžvilgiu šis tikslas yra pripažintas Tarptautine sutartimi dėl maisto ir žemės ūkio paskirties augalų genetinių išteklių.

86.

Tiesa, sėklų bankai ir auginimas ribotuose plotuose padeda išsaugoti nepatvirtintas veisles, tačiau tokios priemonės paprastai priklauso nuo valstybinio finansavimo. Vis dėlto, jei nepatvirtintos veislės būtų naudojamos ir verslo tikslams, tai daug tvirčiau garantuotų, kad jos bus išsaugotos ir kad biologinė sodinamų augalų įvairovė bus daug didesnė.

87.

Sprendžiant iš konstatuojamųjų dalių ir dalyvių (ypač Tarybos ir Komisijos) argumentų, nematyti, kad prieš priimdamas Nukrypti leidžiančią direktyvą teisės aktų leidėjas būtų atsižvelgęs į šiuos interesus. Vien todėl nuostata atrodo neproporcinga.

88.

Jei teisės aktų leidėjas vis dėlto atliko – dokumentuose neužfiksuotą – sugretinimą, jam akivaizdžiai nepavyko tinkamai subalansuoti trūkumų ir tikslų.

89.

Iš esmės vienintelis draudimo pardavinėti nepatvirtintų veislių sėklas privalumas, palyginti su ne taip suvaržančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, ženklinimo reikalavimais, – tai, kad, kaip jau minėta ( 39 ), jis neleidžia netyčia įsigyti ar pasodinti nepatvirtintų sėklų. Tačiau ši rizika būtų labai nedidelė, jei būtų nustatyta, kad reikia pateikti pakankamai aiškius įspėjimus.

90.

Taip pat nereikėtų baimintis, kad Europos žemės ūkis neteks galimybės įsigyti ir sodinti aukštos kokybės sėklų. Juk ir be draudimo prekiauti nepatvirtintomis veislėmis ūkininkai gali naudoti į veislių katalogą įtrauktas ir reikalavimus atitinkančias veisles. Be to, patvirtintos veislės yra derlingos, todėl mažai tikėtina, kad nepatvirtintos veislės jas išstums iš rinkos.

91.

Šiuo metu taip pat jau yra sukurta augalų veislių teisinė apsauga ( 40 ), papildomai skatinanti auginti derlingas veisles. Veislių apsaugos sąlygos panašios į veislių patvirtinimo ir įtraukimo į veislių katalogą sąlygas. Todėl vargu ar reikia ginti profesionalų sėklų sektorių nuo nepatvirtintų veislių konkurencijos.

92.

Taryba laikosi nuomonės, kad dar vienas draudimo prekiauti nepatvirtintomis veislėmis privalumas yra tai, kad apskritai užkertamas kelias prekybai nepatvirtintomis sėklomis. Jos teigimu, šios sėklos gali būti kenksmingos arba neužtikrinti optimalios žemės ūkio produkcijos. Ši argumentą suprantu taip, kad tam tikromis aplinkybėmis ūkininkai faktiškai net prieš savo valią verčiami naudoti produktyvias veisles. Tačiau šis privalumas yra labai abejotinas, nes iš esmės ūkininkai turi patys nuspręsti, kokias veisles norėtų auginti. Jie apskritai galėtų atsisakyti apsodinti savo laukus.

93.

O draudimo prekiauti nepatvirtintomis veislėmis trūkumai yra dideli. Jie, kaip jau minėta, varžo verslo laisvę, žemės ūkio produktų vartotojus ir žemės ūkio biologinę įvairovę.

94.

Taigi, konstatuotina, kad draudimo prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis trūkumai akivaizdžiai nusveria jo privalumus.

95.

Tiesa, Nukrypti leidžianti direktyva dėl daržovių, jei – bent jau kalbant apie laikotarpį po 2010 m. gruodžio 31 d. – pakankamai sušvelnintų ligšiolinių taisyklių trūkumus, dėl šios išvados iškeltų tam tikrų abejonių.

96.

Jau 1998 m. Pakeičiamoji direktyva rodo, kad teisės aktų leidėjas įžvelgė būtinybę suderinti interesus biologinės įvairovės atžvilgiu. Šia direktyva buvo sukurtas teisinis pagrindas taikyti ribotas griežtų patvirtinimo sąlygų išimtis, kurios vėliau buvo įtrauktos ir į Direktyvą dėl daržovių. 2009 m. Komisija, priėmusi Nukrypti leidžiančią direktyvą, pradėjo jas taikyti ir daržovių sėkloms, o iki to laiko šios priemonės nedarė jokios įtakos draudimui, todėl ir interesų balansas nesikeitė.

97.

Tačiau Nukrypti leidžianti direktyva atveria galimybes prekiauti veislių, kurių iki šiol nebuvo įmanoma patvirtinti, sėklomis. Tiesa, direktyvoje aiškiai nenurodoma, kad valstybės narės privalo patvirtinti tam tikras veisles, tačiau direktyva atvertomis galimybėmis valstybės narės turi naudotis laikydamosi Sąjungos teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių ( 41 ). Todėl jos privalo patvirtinti veisles, kurios atitinka Nukrypti leidžiančios direktyvos sąlygas, jei veislių patvirtinimą reglamentuojantys teisės aktai priešingu atveju būtų neproporcingi ( 42 ).

98.

Taigi, reikia įvertinti, ar Nukrypti leidžianti direktyva atveria pakankamai plačias galimybes naudoti „senąsias veisles“. Direktyvoje reglamentuojamos dvi veislių rūšys: saugotinos veislės ir „veislės, kurios išvestos, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis“.

99.

Pagal Nukrypti leidžiančios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį saugotinos veislės gali būti patvirtintos, tik jei bus įrodyta, kad jos turi tam tikro išskirtinumo, stabilumo ir vienodumo. Be to, šių veislių naudojimas smarkiai ribojamas: pagal 13 ir 14 straipsnius sėklas leidžiama sodinti ir jomis prekiauti tik kilmės ar panašiuose regionuose. 15 ir 16 straipsniuose, taikomuose kartu su I priedu, ribojamas sėklų kiekis. Atsižvelgiant į rūšį, per metus kiekvienos veislės sėklų galima išauginti ir parduoti tiek, kad pakaktų apsodinti 10–40 hektarų.

100.

Kokopelli abejoja, ar šios nuostatos sukuria, viena vertus, tinkamą pusiausvyrą tarp produktyvumo ir ūkininkų apsaugos tikslų ir, kita vertus, genetinės įvairovės žemės ūkyje išsaugojimo. Tačiau nebegalima tvirtinti, kad veislių patvirtinimo sistemos privalumai akivaizdžiai neproporcingai nedideli, palyginti su pažeidžiamu interesu išsaugoti genetinę įvairovę. Juk dabar įmanoma sodinti nedidelius veislių, padedančių išsaugoti augalų genetinius išteklius, bet neatitinkančių bendrųjų patvirtinimo reikalavimų, kiekius. O jei specialūs šių veislių išskirtinumo, stabilumo ir vienodumo reikalavimai, laikantis proporcingumo principo, bus suformuluoti ir aiškinami plačiai, turėtų būti iš esmės įmanoma patvirtinti „senąsias veisles“.

101.

Tačiau šiomis nuostatomis dėl jose įtvirtintų apribojimų nesiekiama sudaryti sąlygų naudoti atitinkamas veisles verslo tikslams. Todėl į ūkio subjektų ir vartotojų interesus nėra pakankamai atsižvelgiama.

102.

Veislių, kurios išvestos, kad galėtų augti tam tikromis sąlygomis, naudojimas ne taip smarkiai ribojamas, tačiau jų patvirtinimo sąlygos yra griežtesnės. Pagal Nukrypti leidžiančios direktyvos 22 straipsnį ši veislė negali turėti jokios vertės komercinei kultūrų gamybai ir turi būti išvesta, kad galėtų augti tam tikromis agrotechninėmis, klimato ar dirvožemio sąlygomis. Šią sąlygą, ko gera, atitinka labai nedaug „senųjų veislių“. Todėl nors ši nuostata leidžia naudoti tam tikras senąsias veisles, ji pernelyg siaura, kad užtikrintų veislių patvirtinimą reglamentuojančių nuostatų proporcingumą apskritai.

103.

Apibendrinant konstatuotina, kad net priėmus Nukrypti leidžiančią direktyvą dėl daržovių, ūkio subjektai ir vartotojai, negalėdami įsigyti ir auginti nepatvirtintų „senųjų veislių“, ir toliau patiria nepatogumų. Netgi nepaisant neigiamų pasekmių biologinei įvairovei, draudimo prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis trūkumai akivaizdžiai neproporcingi, palyginti su jo privalumais, o teisės aktų leidėjas nepasistengė sukurti tinkamos pusiausvyros.

104.

Todėl konstatuotina, kad Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo pardavinėti veislių, kurių išskirtinumas, stabilumas ir pakankamas vienodumas bei tam tikrais atvejais pakankama auginimo ir vartojimo vertė nėra įrodyti, sėklas trūkumai neproporcingi, palyginti su jo tikslais. Taigi, ši nuostata yra negaliojanti.

105.

Toliau reikėtų išsiaiškinti, ar draudimas suderinamas su pagrindine teise verstis ekonomine veikla.

106.

Ekonominės veiklos laisvė, kaip laisvė užsiimti verslu, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos, kuri, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys ( 43 ), 16 straipsnyje. Teisingumo Teismas šią pagrindinę teisę jau buvo pripažinęs anksčiau – kaip sudedamąją teisės laisvai užsiimti profesine veikla dalį ( 44 ).

107.

Kad sėklų pardavimą reglamentuojančios taisyklės šią laisvę pažeidžia, yra akivaizdu: kol veislė nepatvirtinta, draudžiama prekiauti jos sėklomis, taip pat negalima jų įsigyti, norint auginti atitinkamus augalus.

108.

Remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsniu, bet koks šioje Chartijoje pripažintų teisių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymų, be to, reikia atkreipti dėmesį į šių teisių ir laisvių esmę. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 45 ).

109.

Taigi, pateisinti laisvės užsiimti verslu suvaržymus galima tik tuomet, kai jie atitinka proporcingumo principo reikalavimus ( 46 ). Kadangi jau buvo konstatuota, kad draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis yra neproporcingas, iš esmės jis pažeidžia ir teisę į ekonominės veiklos laisvę.

110.

Tiesa, taikant proporcingumo principą siekiant pateisinti ekonominės veiklos laisvės apribojimus, reikia atkreipti dėmesį, kad su draudimo prekiauti tikslais sugretinti reikia ne visus jo trūkumus, o tik nagrinėjamos pagrindinės laisvės suvaržymą, t. y. visų pirma 82 punkte minėtus apribojimus, taikomus sėklų gamintojams, prekiautojams jomis ir ūkininkams. Bet net gretinant minėto draudimo tikslus su šiuo vieninteliu jo trūkumu išvada bus ta pati: kad draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėkla yra akivaizdžiai neproporcingas.

111.

Todėl Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisės į ekonominės veiklos laisvę, įtvirtintą Chartijos 16 straipsnyje, apribojimas yra nepateisinamas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Taigi, ši nuostata yra negaliojanti ir dėl to, kad pažeidžia šią pagrindinę teisę.

112.

Be to, draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis gali prieštarauti ir laisvam prekių judėjimui.

113.

SESV 34 straipsnyje numatytas kiekybinių apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas taikomas ne tik nacionaliniams, bet ir Sąjungos institucijų priimtiems teisės aktams ( 47 ).

114.

Draudimas automatiškai riboja prekybą. Kadangi ir šis apribojimas gali būti pateisinamas tik tada, kai atitinka proporcingumo principą ( 48 ), šiuo atžvilgiu tinka jau anksčiau pateikti ( 49 ) samprotavimai.

115.

Pagaliau reikia įvertinti, ar draudimas prekiauti nepatvirtintų veislių sėklomis suderinamas su vienodo požiūrio ar nediskriminavimo principu. Pagal šį šiuo metu ir Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje įtvirtintą principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas ( 50 ). Skirtingas vertinimas pateisinamas, jeigu pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jei šis skirtumas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui ( 51 ). Todėl aptariamas reglamentavimas turi būti proporcingas tam tikros situacijos skirtumams ir panašumams ( 52 ).

116.

Nevienodas požiūris pasireiškia tuo, kad patvirtintų veislių sėklas parduoti leidžiama, o nepatvirtintų – ne. Draudimas prekiauti grindžiamas tuo, kad nepateikta įrodymų, jog veislės atitinka patvirtinimo sąlygas. Šių įrodymų nebuvimas skiria abi veisles, ir šis skirtumas iš esmės galėtų pateisinti skirtingą požiūrį, pvz., prievolę specialiai ženklinti nepatvirtintų veislių sėklas.

117.

Tačiau draudimo prekiauti trūkumai, kaip jau minėta, nusveria tikslus, kurių siekiama šia nuostata. Todėl nevienodo požiūrio pateisinti negalima, o draudimas yra negaliojantis dar ir todėl, kad juo pažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

118.

Darant tarpinę išvadą telieka konstatuoti, kad Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas prekiauti veislių, kurių išskirtinumas, stabilumas ir pakankamas vienodumas bei tam tikrais atvejais pakankama auginimo ir vartojimo vertė nėra įrodyti, sėklomis yra negaliojantis, nes juo pažeidžiamas proporcingumo principas, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje įtvirtinta ekonominės veiklos laisvė, SESV 34 straipsnyje įtvirtintas laisvas prekių judėjimas ir vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje.

119.

Baigiant dar reikia įvertinti, ar išnagrinėjus Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalį padaryta išvada tinka ir Direktyvai dėl veislių katalogo.

120.

Kitaip nei Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalyje, Direktyvoje dėl veislių katalogo nėra aiškiai numatyta, kad sėklomis prekiauti galima tik tada, kai atitinkama veislė yra oficialiai patvirtinta.

121.

Pagal Direktyvos dėl veislių katalogo 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva reglamentuojamas veislių, kurių sėklomis galima prekiauti, patvirtinimas. 3 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie patvirtinimo sąlygas, minimos „veislės, oficialiai priimtinos <…> prekybai“.

122.

Galima būtų šias Direktyvos dėl veislių katalogo nuostatas interpretuoti taip, kad prekiauti galima tik patvirtintų veislių sėklomis. Toks draudimas būtų negaliojantis dėl tų pačių priežasčių kaip ir Direktyvos dėl daržovių 3 straipsnio 1 dalis. Tačiau toks aiškinimas nėra vienintelis įmanomas.

123.

Veikiau patvirtinimą reikėtų laikyti tik veislės įtraukimo į katalogą sąlyga ir įrodymu, kad veislė atitinka patvirtinimo sąlygas. Toks aiškinimas yra priimtinesnis, nes pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktas turi būti aiškinamas kiek įmanoma taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas ( 53 ).

124.

Kadangi Direktyvą dėl veislių katalogo yra įmanoma aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, dėl jos galiojimo abejonių nekyla.

125.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: