Byla C‑410/09

Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o.

prieš

Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej

(Sąd Najwyższy prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Stojimo į Europos Sąjungą sąlygų aktas – 58 straipsnis – Direktyva 2002/21/EB – Komisijos gairės – Nepaskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje valstybės narės kalba – Galimybė remtis“

Sprendimo santrauka

Naujų valstybių narių įstojimas į Bendrijas – 2003 m. Stojimo aktas – Komisijos gairės, priimtos taikant Direktyvą 2002/21 – Nepaskelbimas Oficialiajame leidinyje naujos valstybės narės kalba, kuri yra oficialioji Europos Sąjungos kalba – Galimybė remtis privačių asmenų atžvilgiu

(2003 m. Stojimo akto 58 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21 15 ir 16 straipsniai)

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (2003 m. Stojimo aktas) 58 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nacionalinei reguliavimo institucijai (NRI) nedraudžiama remtis 2002 m. Komisijos Rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo remiantis Bendrijos teisės aktais dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų gairėmis sprendime, kuriuo ši institucija nustato tam tikrus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus elektroninių ryšių paslaugų operatoriui, neatsižvelgiant į tai, kad šios gairės nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje atitinkamos valstybės narės kalba, nors ši yra oficialioji Europos Sąjungos kalba.

Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 15 ir 16 straipsniai, skirti tiesiogiai NRI, sudaro šių gairių teisinį pagrindą. Jose nenumatyta jokia pareiga, kurią būtų galima tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti privatiems asmenims. Dėl šios priežasties šių gairių nepaskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje valstybės narės kalba neužkerta kelio tos valstybės NRI jomis remtis privatiems asmenims skirtame sprendime.

2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu Taryba, Komisija ar Europos centrinis bankas neįpareigojami į šiame straipsnyje išvardytas devynias naujas kalbas versti visų institucijų ir Europos Centrinio Banko aktų, priimtų iki naujų valstybių narių įstojimo. Minėtame straipsnyje, kuriame reglamentuojamas kalbų vartojimas ir institucijų bei Europos Centrinio Banko iki įstojimo priimtų aktų skelbimo sąlygos, tik numatyta, kad tik tie iš šių aktų, kurių tekstai buvo parengti oficialiosiomis Sąjungos kalbomis tapusiomis naujų valstybių narių kalbomis, nuo įstojimo dienos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitomis oficialiosiomis kalbomis parengti tekstai, ir jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jei tie tekstai taip buvo paskelbti esamomis kalbomis. Taigi minėtas straipsnis suponuoja, kad valstybės narės ir institucijos atrenka aktus, kuriuos reikia skelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir juo nedraudžiama neskelbti kai kurių aktų. Todėl 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu nebuvo reikalaujama skelbti Oficialiajame leidinyje 2002 m. gairių lenkų kalba.

(žr. 31, 34, 37, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gegužės 12 d.(*)

„Stojimo į Europos Sąjungą sąlygų aktas – 58 straipsnis – Direktyva 2002/21/EB – Komisijos gairės – Nepaskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje valstybės narės kalba – Galimybė remtis“

Byloje C‑410/09

dėl Sąd Najwyższy (Lenkija) 2009 m. spalio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o.

prieš

Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej,

dalyvaujant

Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, A. Ó Caoimh ir P. Lindh (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. lapkričio 30 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o., atstovaujamos radcy prawni M. Korcz ir S. Dudzik,

–        Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej, atstovaujamo radcy prawni M. Kołtoński ir D. Pawłowska,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir K. Mojzesowicz,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – 2003 m. Stojimo aktas), 58 straipsnio aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Polska Telefonia Cyfrowa sp. z o.o. (toliau – PTC) ir Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninės komunikacijos tarnybos pirmininkas, toliau – Prezes) ginčą dėl pastarojo nustatytų tam tikrų PTC reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimų.

 Teisinis pagrindas

 2003 m. Stojimo aktas

3        Pagal 2003 m. Stojimo akto 2 straipsnį:

„Nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms yra privalomos ir tose valstybėse taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.“

4        2003 m. Stojimo akto 58 straipsnyje nustatyta:

„Iki įstojimo priimti ir Tarybos, Komisijos arba Europos centrinio banko čekų, estų, vengrų, latvių, lietuvių, maltiečių, lenkų, slovakų ir slovėnų kalbomis parengti institucijų ir Europos centrinio banko aktų tekstai nuo įstojimo dienos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir esamomis vienuolika kalbų parengti tekstai. Jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jei tie tekstai taip buvo paskelbti esamomis kalbomis“.

 Reglamentas Nr. 1

5        Pagal 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2003 m. Stojimo aktu, 1 straipsnį Sąjungos oficialiosios kalbos yra:

„anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.“

6        Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„Reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami dvidešimčia oficialiųjų kalbų.“

7        Minėto reglamento 5 straipsnyje įtvirtinta:

„Europos Sąjungos oficialusis leidinys leidžiamas dvidešimčia oficialiųjų kalbų.“

8        Pagal to paties reglamento 8 straipsnį:

„Jei valstybė narė turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, tos valstybės prašymu kalba vartojama pagal jos teisės bendrąsias nuostatas.“

 Direktyva 2002/21/EB

9        2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349) 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą. Ji nustato nacionalinių reguliavimo institucijų užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje [Sąjungoje].“

10      Direktyvos 2002/21 15 straipsnio, kuriame reglamentuojama rinkos apibrėžimo tvarka, 1–3 dalyse nustatyta:

„1.      Po viešų konsultacijų ir konsultacijų su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis Komisija priima rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų (toliau – rekomendacija). Pagal šios direktyvos I priedą rekomendacijoje bus nurodytos tos elektroninių ryšių sektoriaus produktų ir paslaugų rinkos, kurių charakteristikos pagrįstai leidžia joms taikyti specifinėse direktyvose nurodytus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus, jų netaikant rinkoms, konkrečiais atvejais galinčioms būti apibrėžtoms pagal konkurencijos teisę. Komisija rinkas apibrėžia pagal konkurencijos teisės principus.

Komisija reguliariai persvarsto rekomendaciją.

2.      Ne vėliau kaip šios direktyvos įsigaliojimo dieną Komisija paskelbia rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo gaires (toliau – gairės), kurios atitinka konkurencijos teisės principus.

3.      Su didžiausiu atidumu atsižvelgdamos į rekomendaciją ir gaires, nacionalinės reguliavimo institucijos pagal nacionalines aplinkybes ir konkurencijos teisės principus apibrėžia geografines rinkas. Apibrėždamos rinkas, kurios skiriasi nuo rekomendacijoje apibrėžtų rinkų, nacionalinės reguliavimo institucijos laikosi 6 ir 7 straipsniuose nurodytos tvarkos.“

11      Direktyvos 2002/21 16 straipsnio „Rinkos analizės tvarka“ 1–5 dalyse numatyta:

„1.      Po to, kai priimama ar atnaujinama rekomendacija, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo skubiau atlieka atitinkamų rinkų analizę atidžiai atsižvelgdamos į gaires. Valstybės narės užtikrina, kad ši analizė atitinkamais atvejais būtų atliekama kartu su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis.

2.      Tais atvejais, kai pagal Direktyvos 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) 16, 17, 18 ar 19 straipsnius arba Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyva) 7 ar 8 straipsnius reikalaujama, kad nacionalinė reguliavimo institucija [toliau – NRI] nustatytų, ar įmonėms reikia skirti, palikti galioti, pakeisti ar panaikinti įpareigojimus, ji, remdamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodyta analize, turi nustatyti, ar konkurencija atitinkamoje rinkoje yra veiksminga.

3.      Jei [NRI] padaro išvadą, kad konkurencija rinkoje yra veiksminga, ji neskiria ir nepalieka galioti jokių šio straipsnio 2 dalyje minėtų specifinių įpareigojimų. Tais atvejais, kai įpareigojimai konkretiems sektoriams jau paskirti, nacionalinė reguliavimo institucija atitinkamos rinkos įmonėms tokius įpareigojimus panaikina. Apie tokį panaikinimą šalims, kurioms jis turi įtakos, pranešama iš anksto.

4.      Jei [NRI] nustato, kad atitinkamoje rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, ji pagal 14 straipsnį nustato įmones, turinčias didelę įtaką toje rinkoje, ir joms nustato atitinkamus specifinius šio straipsnio 2 dalyje minėtus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus, arba jei jie jau nustatyti, juos palieka ar iš dalies pakeičia.

5.      15 straipsnio 4 dalyje minimame sprendime minėtų transnacionalinių rinkų atveju rinkos analizę atitinkamos [NRI] atlieka kartu, su didžiausiu atidumu atsižvelgdamos į gaires, ir kartu suderintai sprendžia, ar pradėti taikyti, palikti galioti, keisti ar panaikinti šio straipsnio 2 dalyje minėtus įpareigojimus.

12      Taikydama Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 2 dalį, Komisija priėmė Rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo remiantis Bendrijos teisės aktais dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų gaires (OL C 165, 2002, p. 6, toliau – 2002 m. gairės).

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      PTC yra viena pagrindinių Lenkijos telekomunikacijų įmonių.

14      2006 m. liepos 17 d. Prezes pripažino, kad PTC turi didelę įtaką telefono skambučių užbaigimo paslaugų rinkoje ir nusprendė nustatyti šiai įmonei reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus.

15      PTC skundas dėl šio Prezes sprendimo buvo atmestas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme paduotame kasaciniame skunde PTC teigia, kad 2002 m. gairės, kuriomis pagrįstas minėtas sprendimas, jai nėra privalomos, nes jos nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje lenkų kalba.

16      Sąd Najwyższy kilo abejonių dėl tokio nepaskelbimo pasekmių.

17      Šis teismas primena, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu draudžiama Bendrijos teisės aktuose, kurie nebuvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje naujosios valstybės narės kalba, nors ši yra oficialioji Europos Sąjungos kalba, įtvirtintas pareigas nustatyti privatiems asmenims šioje valstybėje, net jei šie asmenys galėjo susipažinti su šiais teisės aktais kitais būdais (2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Skoma-Lux, C‑161/06, Rink. p. I‑10841, 57–59 punktai ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Balbiino, C‑560/07, Rink. p. I‑4447, 30 punktas).

18      Ši teismo praktika paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą manyti, kad Lenkijos telekomunikacijų įmonių padėtis blogesnė nei kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių, kurios turi galimybę susipažinti su gairėmis tų valstybių oficialiosiomis kalbomis.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar minėto Sprendimo Skoma-Lux 51 punkte pavartotais žodžiais „Bendrijos teisės aktuose įtvirtintos pareigos“ daroma nuoroda tik į reglamentus ir sprendimus, kuriais dėl jų pobūdžio nustatomos pareigos privatiems asmenims, ar jie apima ir kitus Sąjungos institucijų aktus, turinčius įtakos privačių asmenų teisėms ar pareigoms, reglamentuojamoms nacionalinės teisės nuostatomis, kuriomis perkeliamos Bendrijos direktyvos. Šiuo klausimu jis pažymi, kad savo 2009 m. kovo 10 d. Sprendime Heinrich (C‑345/06, Rink. p. I‑1659) Teisingumo Teismas, atrodo, plačiai išaiškino sąvoką „Bendrijos teisės aktai“, kaip galinčią apimti visus Sąjungos institucijų aktus. Jis taip pat pabrėžia, kad iš 2007 m. birželio 21 d. Sprendimo ROM-projecten (C‑158/06, Rink. p. I‑5103), atrodo, matyti, jog skelbti privalu ne tik Sąjungos teisės aktus, kuriais nustatomos pareigos privatiems asmenims, o kad paskelbimas taptu privalomas, pakanka, jog aktu valstybė narė būtų įpareigojama imtis konkrečių veiksmų privačių asmenų atžvilgiu.

20       Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2002 m. gairėmis asmenims, kurių situacija patenka į jų taikymo sritį, sukuriami teisėti teisiniai lūkesčiai. Be to, Komisijos pareiga priimti šias gaires tiesiogiai numatyta Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 2 dalyje. Šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad NRI, apibrėždamos atitinkamas rinkas ir jas analizuodamos, turi „su didžiausiu atidumu“ atsižvelgti į gaires.

21      Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [2003 m. Stojimo akto] 58 straipsnis leidžia prieš valstybės narės privačius asmenis remtis [2002 m. gairėmis], į kurias, remiantis [Direktyvos 2002/21] 16 straipsnio 1 dalimi, [NRI] privalo būtinai atsižvelgti atlikdama atitinkamų rinkų analizę, jeigu tokios gairės nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje tos valstybės narės kalba, kuri yra oficialioji Europos Sąjungos kalba?“

 Dėl prejudicinio klausimo

22      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar 2003 m. Stojimo akto 58 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo NRI draudžiama remtis 2002 m. gairėmis sprendime, kuriuo ši institucija nustato tam tikras pareigas elektroninių ryšių paslaugų operatoriui, jeigu šios gairės nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje konkrečios valstybės narės oficialiąja kalba, nors ji yra oficialioji Sąjungos kalba.

23      Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikėtų priminti, kad Sąjungos teisės sistemos pagrindiniu principu reikalaujama, jog viešosios valdžios institucijos priimtu aktu nebūtų remiamasi prieš suinteresuotuosius asmenis, kol jie neturi galimybės su juo susipažinti (1979 m. sausio 25 d. Sprendimo Racke, 98/78, Rink. p. 69, 15 punktas).

24      Be to, iš 2003 m. Stojimo akto 2 straipsnio matyti, kad prieš įstojimą institucijų priimti aktai naujosioms valstybėms narėms yra privalomi ir šiose valstybėse taikomi nuo įstojimo. Vis dėlto tam, kad jais būtų galima remtis fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu šiose valstybėse, yra nustatytos bendrosios Sąjungos teisės įgyvendinimo valstybėse narėse sąlygos, kaip antai numatytosios pirminėse sutartyse, o naujosioms valstybėms narėms – pačiame 2003 m. Stojimo akte (minėto Sprendimo Skoma-Lux 32 punktas).

25      Dėl Tarybos ir Komisijos reglamentų ir direktyvų, skirtų visoms valstybėms narėms, pažymėtina, jog iš EB 254 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad šie aktai sukelia teisines pasekmes, tik jeigu jie paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Skoma-Lux 33 punktą).

26      Be to, valstybėje narėje šiais aktais fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu negalima remtis, kol šiems nebus sudaryta galimybė su jais susipažinti juos tinkamai paskelbus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (minėto Sprendimo Racke 15 punktas ir minėto Sprendimo Skoma-Lux 37 punktas).

27      Šių principų lygiai taip pat būtina laikytis, kai Sąjungos teisės aktu valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių jam įgyvendinti, kuriomis būtų nustatytos pareigos privatiems asmenims. Dėl šios priežasties nacionalinės teisės aktai, kuriais įgyvendinant Sąjungos teisės aktus nustatomos pareigos privatiems asmenims, turi būti skelbiami, kad šie galėtų su jais susipažinti (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 20 d. Sprendimo Mulligan ir kt., C‑313/99, Rink. p. I-5719, 51 ir 52 punktus). Tokioje situacijoje suinteresuotieji asmenys taip pat turi turėti galimybę sužinoti nacionalinės teisės aktų, kuriais jiems nustatomos pareigos, šaltinį. Taigi privalu skelbti ne tik nacionalinės teisės aktus, bet ir Sąjungos teisės aktą, kuriuo galbūt valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių nustatyti pareigas privatiems asmenims (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Heinrich 45–47 punktus).

28      Be to, iš kartu skaitomų 2003 m. Stojimo akto 58 straipsnio ir Reglamento Nr. 1 4, 5 ir 8 straipsnių nuostatų išplaukia, kad tinkamas Sąjungos reglamento paskelbimas valstybėje narėje, kurios kalba yra oficialioji Sąjungos kalba, turi būti suprantamas kaip šio akto paskelbimas šia kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (minėto Sprendimo Skoma-Lux 34 punktas).

29      Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nusprendė, kad 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu draudžiama Sąjungos teisės aktuose, kurie nebuvo paskelbti naujosios valstybės narės kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nors ši yra oficialioji Sąjungos kalba, įtvirtintas pareigas nustatyti privatiems asmenims šioje valstybėje, net jei šie asmenys galėjo susipažinti su šiais teisės aktais kitais būdais (minėto Sprendimo Skoma-Lux 51 punktas ir minėto Sprendimo Balbiino 30 punktas).

30      Atsižvelgiant į šio sprendimo 23–29 punktuose primintą teismo praktiką, pagrįstą teisinio saugumo ir nediskriminavimo principais, reikėtų patikrinti, ar 2002 m. gairėmis dėl jų turinio nustatomos pareigos privatiems asmenims. Jei taip, šiomis gairėmis nebūtų galima remtis prieš privačius asmenis Lenkijoje, nes jos nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje lenkų kalba.

31      Direktyvos 2002/21 15 ir 16 straipsniai, skirti tiesiogiai NRI, sudaro 2002 m. gairių teisinį pagrindą. Šiomis gairėmis NRI vadovaujasi apibrėždama ir analizuodama atitinkamas rinkas, nustatydama, ar jų nereikėtų sureguliuoti ex ante. Iš tiesų pagal gairių 1 punktą jose įtvirtinti principai, kuriais NRI turi pagrįsti savo rinkų ir veiksmingos konkurencijos analizę pagal elektroninių ryšių bendrąją reguliavimo sistemą. Gairių 6 punkte taip pat nurodyta, kad jų tikslas – padėti NRI vykdyti naujas pareigas apibrėžiant rinkas ir vertinant įtaką jose (2009 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑424/07, Rink. p. I‑11431, 75 ir 76 punktai).

32      Trijuose pirmuosiuose 2002 m. gairių skirsniuose apibendrinti metodai ir kriterijai, naudingi apibrėžiant rinką, vertinant joje turimą įtaką ir nustatant didelę įtaką rinkoje turinčias įmones. Iš esmės tai teismo praktikos šioje srityje santrauka, papildyta trijų Komisijos pranešimų, skelbtų Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje lenkų kalba, apžvalga. Šie pranešimai – tai atitinkamai Komisijos pranešimas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5 ir specialusis Europos Sąjungos oficialiojo leidinio leidimas lenkų kalba, 8 sk., 1 t., p. 155), EEB konkurencijos taisyklių taikymo telekomunikacijų sektoriuje gairės (OL C 233, 1991, p. 2 ir specialusis Europos Sąjungos oficialiojo leidinio leidimas lenkų kalba, 8 sk., 1 t., p. 43) ir Komisijos pranešimas apie konkurencijos taisyklių taikymą prisijungimo susitarimams telekomunikacijų sektoriuje (OL C 265, 1998, p. 2 ir specialusis Europos Sąjungos oficialiojo leidinio leidimas lenkų kalba, 8 sk., 1 t., p. 255).

33      Paskutiniai trys skirsniai tiesiogiai susiję su Direktyvos 2002/21 įgyvendinimu. Ketvirtuoju skirsniu „Pareigų pagal teisės aktus nustatymas, palikimas galioti, pakeitimas ar panaikinimas“ siekiama NRI pateikti rekomendacijas dėl priemonių, kurių reikia imtis ištyrus rinkos konkurencingumą. Penktasis ir šeštasis skirsniai susiję, pirma, su tyrimo įgaliojimais ir bendradarbiavimo procedūromis analizuojant rinką ir, antra, su konsultavimosi ir paskelbimo procedūromis dėl NRI sprendimo projektų. Be to, kad juose primenamos taikytinų teisės aktų svarbios nuostatos, šiais trim skirsniais siekiama patikslinti NRI, nacionalinių konkurencijos institucijų ir Komisijos bendradarbiavimo mechanizmų veikimą.

34      Iš šių požymių matyti, kad 2002 m. gairėse nėra jokios pareigos, kurią būtų galima tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti privatiems asmenims. Dėl šios priežasties šių gairių nepaskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje lenkų kalba neužkerta kelio Lenkijos Respublikos NRI jomis remtis privatiems asmenims skirtame sprendime.

35      Be to, reikia pažymėti, kad minėtos gairės buvo paskelbtos 2002 m. Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje. Tačiau, skirtingai nuo L serijos, C serijos paskirtis – skelbti ne teisiškai privalomus aktus, o tik su Sąjunga susijusią informaciją, rekomendacijas ir nuomones.

36      Vis dėlto PTC mano: kadangi šios gairės 2002 m. buvo paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, remiantis 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu, jos taip pat turėjo būti paskelbtos naujų valstybių narių kalbomis, be kita ko, lenkų kalba.

37      Tačiau pažymėtina, kad 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu Taryba, Komisija ar Europos Centrinis Bankas neįpareigojami į šiame straipsnyje išvardytas devynias naujas kalbas versti visų institucijų ir Europos Centrinio Banko aktų, priimtų iki naujų valstybių narių įstojimo. Iš tikrųjų minėtame straipsnyje, kuriame reglamentuojamas kalbų vartojimas ir institucijų bei Europos Centrinio Banko iki įstojimo priimtų aktų skelbimo sąlygos, tik numatyta, kad tik tie iš šių aktų, kurių tekstai buvo parengti oficialiosiomis Sąjungos kalbomis tapusiomis naujų valstybių narių kalbomis, nuo įstojimo dienos yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitomis oficialiosiomis kalbomis parengti tekstai, ir jie skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jei tie tekstai taip buvo paskelbti esamomis kalbomis. Taigi minėtas straipsnis suponuoja, kad valstybės narės ir institucijos atrenka aktus, kuriuos reikia skelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir nepašalina galimybės neskelbti kai kurių aktų. Dėl šios priežasties 2003 m. Stojimo akto 58 straipsniu nebuvo reikalaujama skelbti 2002 m. gairių oficialiajame leidinyje lenkų kalba.

38      Galiausiai reikia pabrėžti, kad Teisingumo Teismas nepripažino bendrojo Sąjungos teisės principo, pagal kurį viskas, kas gali turėti įtakos Sąjungos piliečio interesams, visais atvejais turi būti parengta jo vartojama kalba (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kik prieš VRDT, C‑361/01 P, Rink. p. I‑8283, 82 ir 83 punktus).

39      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad 2003 m. Stojimo akto 58 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo NRI nedraudžiama remtis 2002 m. gairėmis sprendime, kuriuo ši institucija nustato tam tikrus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus elektroninių ryšių paslaugų operatoriui, neatsižvelgiant į tai, kad šios gairės nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje atitinkamos valstybės narės kalba, nors ši yra oficialioji Europos Sąjungos kalba.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 58 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nacionalinei reguliavimo institucijai nedraudžiama remtis Komisijos priimtomis Rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo remiantis Bendrijos teisės aktais dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų gairėmis sprendime, kuriuo ši institucija nustato tam tikrus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus elektroninių ryšių paslaugų operatoriui, neatsižvelgiant į tai, kad šios gairės nebuvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje atitinkamos valstybės narės kalba, nors ši yra oficialioji Europos Sąjungos kalba.

Parašai.

---

* Proceso kalba: lenkų.