Byla C-304/09

Europos Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Valstybės pagalba – Pagalba neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms – Susigrąžinimas“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pareigos susigrąžinti neteisėtą pagalbą nesilaikymas – Gynybos priemonės – Absoliutus negalėjimas vykdyti

(EB 10 straipsnis, EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 249 straipsnis)

2.        Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Nacionalinės teisės taikymas – Laikinųjų sustabdymo priemonių priėmimas – Priimtinumas – Sąlygos

(Tarybos reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalis)

1.        Valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas išieškoti neteisėtą pagalbą, pagal EB 249 straipsnį įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą. Valstybė narė turi privalomas sumokėti sumas susigrąžinti veiksmingai. Pavėluotas susigrąžinimas pasibaigus nustatytam terminui ir pavėluoti arba neveiksmingi teisėkūros veiksmai, skirti užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vykdys Komisijos sprendimą, kuriuo valstybė narė įpareigojama susigrąžinti neteisėtą pagalbą, neatitinka sutarties reikalavimų.

Valstybė narė, kuri per nustatytą terminą nesiima visų priemonių, būtinų panaikinti pagalbos schemą, Komisijos sprendimu pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų, neįvykdo įsipareigojimų pagal tokį sprendimą.

Vienintelis pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į EB 88 straipsnio 2 dalies pagrindu Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti atitinkamą sprendimą.

Absoliutaus negalėjimo įvykdyti sąlyga nėra tenkinama, kai atsakovė valstybė narė tik praneša Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su sprendimo vykdymu, nesiimdama jokių realių veiksmų nagrinėjamų įmonių atžvilgiu, kad susigrąžintų pagalbą, ir nepasiūlydama Komisijai alternatyvių sprendimo įgyvendinimo formų, kurios leistų įveikti kliūtis.

Valstybė narė, kuri vykdydama su valstybės pagalba susijusį Komisijos sprendimą susiduria su netikėtomis ir nenumatytomis kliūtims arba suvokia pasekmes, kurių nenumatė Komisija, turi pateikti šias problemas šiai institucijai vertinti ir pasiūlyti atitinkamai pakeisti nagrinėjamą sprendimą. Tokiu atveju, remiantis nuostata, numatančia valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms abipuses lojalaus bendradarbiavimo pareigas, kuria grindžiamas, be kita ko, EB 10 straipsnis, valstybė narė ir Komisija turi sąžiningai bendradarbiauti tam, kad įveiktų sunkumus, visiškai laikydamosi Sutarties nuostatų, visų pirma susijusių su pagalba.

(žr. 31–32, 35–37, 42, 58 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.        Nacionaliniai teismai pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį turi užtikrinti visišką sprendimo, kuriame nurodoma susigrąžinti neteisėtą pagalbą, veiksmingumą ir nuspręsti taip, kad jų sprendimas atitiktų minėtu sprendimu siekiamą tikslą.

Kiek tai susiję su nacionalinių teismų priimtomis laikinosiomis sustabdymo priemonėmis, tokios priemonės gali būti suteikiamos su sąlyga, kad įvykdyti tam tikri reikalavimai, t. y. jeigu: pirma, tas teismas turi rimtų abejonių dėl Sąjungos akto galiojimo ir pats perduoda klausimą Teisingumo Teismui, jeigu pastarajam dar nebuvo pateiktas klausimas dėl ginčijamo akto galiojimo, antra, atvejis yra skubus ir laikinoji apsauga būtina siekiant išvengti didelės bei nepataisomos žalos laikinosios apsaugos siekiančiai šaliai, trečia, nacionalinis teismas tinkamai atsižvelgia į Sąjungos interesą, ketvirta, įvertinęs visas šias sąlygas nacionalinis teismas laikosi Teisingumo Teismo sprendimų arba Bendrojo Teismo sprendimų dėl Sąjungos akto teisėtumo, arba nutarčių dėl laikinųjų priemonių, kuriomis siekiama suteikti panašias laikinąsias priemones Europos Sąjungos lygmeniu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nacionalinis teismas negali tik pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo, tačiau laikinosios apsaugos priemonės suteikimo momentu turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad Teisingumo Teismas turėtų pripažinti Sąjungos aktą negaliojančiu.

(žr. 44–46 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 22 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Valstybės pagalba – Pagalba neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms – Susigrąžinimas“

Byloje C‑304/09

dėl 2009 m. liepos 30 d. pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama L. Flynn, V. Di Bucci ir E. Righini, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Italijos Respubliką, atstovaujamą G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.‑J. Kasel, A. Borg Barthet, E. Levits ir M. Safjan (pranešėjas),

generalinė advokatė V. Trstenjak,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 29 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad per nustatytą terminą nesiėmusi priemonių, būtinų panaikinti valstybės pagalbos schemą, 2005 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimu 2006/261/EB dėl pagalbos schemos Nr. C 8/2004 (ex NN 164/2003), kurią Italija įgyvendino neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms (OL L 94, 2006, p. 42), pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 2‑4 straipsnius bei EB sutartį.

 Teisinis pagrindas

2        1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 13 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„kadangi suteikiant bendrajai rinkai prieštaraujančią neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija; kadangi dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų išieškota iš karto; kadangi pagalbą derėtų išieškoti pagal nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras; kadangi minėtųjų procedūrų taikymas, neleidžiantis iš karto ir veiksmingai įgyvendinti Komisijos sprendimą, neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją; kadangi, norėdamos pasiekti šį rezultatą, valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų Komisijos sprendimo įgyvendinimą“.

3        Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas“ įtvirtinta:

„1.      Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo (toliau – sprendimas išieškoti pagalbą). Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.

2.      Pagalbą, kurią reikia išieškoti pagal sprendimą išieškoti pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo dienos.

3.      Nepažeidžiant nei vieno (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo) nurodymo pagal (EB 242) straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

4        Pagal šio reglamento 23 straipsnio 1 dalį:

„Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nevykdo sąlyginių arba jai nepalankių sprendimų ypač 14 straipsnyje nustatytais atvejais, Komisija spręsti klausimą gali tiesiogiai perduoti (Europos Bendrijų Teisingumo Teismui) pagal (EB 88 straipsnio 2 dalį).“

 Faktinės aplinkybės ir Sprendimas 2006/261

5        Sprendimo 2006/261 1 straipsniu Komisija pripažino, kad valstybės pagalbos, suteiktos Italijos Respublikos kaip fiskalinis skatinimas bendrovėms, dalyvaujančioms kotiruojant rinkoje, reguliuojamoje Europos Sąjungos, schema yra nesuderinama su bendrąja rinka.

6        Kaip matyti iš minėto sprendimo, aptariama pagalbos schema skiriama į du ekonominės naudos tipus. Pirma, ji įdiegia bendrovių, dalyvaujančių kotiruojant reguliuojamą vertybinių popierių rinką, vieną sumažintą iki 20 proc. bendrovės pajamų mokesčio dalį, trejiems metams didinant grynąsias pajamas dėl bet kokios ekonominės veiklos. Antra, dėl schemos sumažėjo apmokestinamosios pajamos mokestiniu laikotarpiu, per kurį buvo leista kotiruoti biržoje. Dėl tokio sumažinimo 2004 m. pajamoms buvo taikoma mažesnė faktinė mokesčių norma.

7        Komisijai tęsiant formalaus proceso tyrimą Italijos valdžios institucijos viešai įspėjo potencialius pagalbos gavėjus apie galimas pasekmes, šiai institucijai pripažinus, kad ši schema yra pagalba, kuri nesuderinama su bendrąja rinka. Komisija nurodė, kad bet kuriuo atveju būtina susigrąžinti jau suteiktą gavėjams pagalbą.

8        Sprendimo 2006/261 2–4 straipsniuose būtent nurodyta:

„2 straipsnis

Italijos Respublika panaikina pagalbos schemą <...> nuo mokestinių metų, kuriais pranešama apie šį sprendimą.

3 straipsnis

1.      Italijos Respublika imasi būtinų veiksmų, kad susigrąžintų iš gavėjų pagalbą <...> kuri jiems suteikta neteisėtai.

2.      Susigrąžinama nedelsiant pagal valstybės teisės procedūras, su sąlyga, kad šios procedūros leis netrukus ir veiksmingai įvykdyti šį sprendimą.

3.      Susigrąžinama kuo skubiau. Ypač kai pagalba suteikiama mokestiniais metais mokėtinų mokesčių sumažinimo forma, Italijos Respublika turi atgauti visą 2004 m. mokėtiną mokestį. Visais kitais atvejais Italijos Respublika atgauna mokestį vėliausiai mokestinių metų, kuriais pranešama apie šį sprendimą, pabaigoje.

4.      Susigrąžintina pagalba apima palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo datos, kurią ji buvo suteikta gavėjams, iki jos susigrąžinimo datos.

5.      Palūkanos skaičiuojamos remiantis Reglamento (EB) Nr. 794/2004 V skyriuje numatyta tvarka.

6.      Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Italijos Respublika nurodo visiems pagalbos, minimos 1 straipsnyje, gavėjams sugrąžinti neteisėtą pagalbą kartu su palūkanomis.

4 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Italijos Respublika, naudodama šio sprendimo 1 priede pateiktą klausimyną, informuoja Komisiją apie priemones, kurių ji ėmėsi, kad įvykdytų šį sprendimą. Italijos Respublika per tą patį terminą pateikia visus dokumentus, įrodančius, kad iš tikrųjų pradėta neteisėtos pagalbos susigrąžinimo iš jos gavėjų procedūra.“ (Pataisytas vertimas)

 Ieškinys dėl Sprendimo 2006/261

9        2005 m. gegužės 26 d. Italijos Respublika pateikė ieškinį Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme dėl Sprendimo 2006/261 panaikinimo. Italijos Respublika neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

10      2009 m. rugsėjo 4 d. Sprendimu Italija prieš Komisiją (T‑211/05, Rink. p. II‑2777) Pirmosios instancijos teismas minėtą ieškinį atmetė. 2009 m. lapkričio 16 d. Italijos Respublika pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. Šis apeliacinis skundas, užregistruotas numeriu C‑458/09 P, šiuo metu nagrinėjamas Teisingumo Teisme.

 Ikiteisminė procedūra

11      2005 m. kovo 17 d. Italijos Respublikai buvo pranešta apie Sprendimą 2006/261.

12      Kad įvykdytų šį sprendimą, Italijos valdžios institucijos ėmėsi tam tikrų priemonių ir apie jas pranešė Komisijai. Buvo imtasi šių priemonių:

–        siekiant įgyvendinti Sprendimą 2006/261 buvo parengtas įstatymo projektas,

–        susidūrusios su teisėkūros proceso sunkumais priimant įstatymą, Italijos valdžios institucijos 2006 m. liepos mėn. nusprendė neteisėtą pagalbą susigrąžinti administracinėmis priemonėmis,

–        Agenzia delle Entrate (toliau – Agenzia) iš anksto pranešė atitinkamiems mokesčių mokėtojams apie nurodymą sumokėti mokėtinas sumas per 60 dienų; ji nustatė atitinkamus kodus, kad pagalbos gavėjai galėtų spontaniškai grąžinti gautą pagalbą kartu su palūkanomis; specialios tarnybinės instrukcijos buvo išsiųstos direkcijoms ir įstaigoms, atsakingoms už priežiūros ir susigrąžinimo procedūrų, susijusių su laikotarpiu iki 2006 m. rugsėjo 30 d., vykdymą,

–        dvi bendrovės pateikė ieškinį Italijos mokestinių ginčų teismams dėl dokumentų, kuriais siekiama susigrąžinti pagalbą; viena iš bendrovių bylą pralaimėjo pirmojoje instancijoje ir sumokėjo visą mokėtiną sumą 2009 m. balandžio 1 d.; kitos bendrovės, kuri yra pagrindinė pagalbos gavėja, atveju Commissione tributaria provinciale di Modena laikinai sustabdė mokėjimo nurodymo vykdymą, šį atidėjimą iš esmės grįsdama tuo, kad minėtas nurodymas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo; nagrinėdama apeliacinį skundą dėl pirmojoje instancijoje priimto sprendimo panaikinti minėtą nurodymą, Commissione tributaria regionale di Bologna nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą, be kita ko, nurodydama, kad Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamas ieškinys dėl Sprendimo 2006/261 panaikinimo (byla T‑211/05),

–        Italijos teisės aktų leidėjas procedūrinę problemą, atsiradusią dėl nacionalinių teismų paskelbto nurodymų susigrąžinti pagalbą vykdymo laikino sustabdymo, bandė išspręsti imdamasis teisėkūros procedūros ir priimdamas 2008 m. balandžio 8 d. Dekretą įstatymą Nr. 59 (GURI, Nr. 84, 2008 m. balandžio 9 d., p. 3; toliau – Dekretas įstatymas Nr. 59/2008), kuris buvo pertvarkytas į įstatymą 2008 m. birželio 6 d. Įstatymu Nr. 101 (GURI, Nr. 132, 2008 m. birželio 7 d., p. 4).

13      Per visą ikiteisminę procedūrą Komisija reikalavo nedelsiant ir veiksmingai vykdyti Sprendimą 2006/261. Be to, ji kelis kartus prašė informacijos ir papildomų paaiškinimų, susijusių su pagalbos gavėjais ir teisės nuostatų dėl susigrąžinimo priėmimo būdais. Komisijos prašymai buvo grindžiami tuo, kad, jos nuomone, Italijos valdžios institucijos pateikė nepakankamai informacijos, arba noru atnaujinti informaciją apie tai, kas nuveikta pagalbos susigrąžinimo srityje. Keletu vienas paskui kitą atsiųstais laiškais Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie Sprendimo 2006/261 vykdymo būklę ir būdus.

14      Komisija atkreipė Italijos Respublikos dėmesį į tai, kad neteisėtos pagalbos susigrąžinimo procedūra yra nepakankama, nes neteisėtai gautos ir dar negrąžintos pagalbos suma 2008 m. spalio mėn. siekia 4 365 265,04 eurų sumą (pagalba ir palūkanos). Todėl, Komisijos nuomone, pagalbos susigrąžinimas nepasistūmėjo į priekį, nepaisant priimtų teisės aktų. Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pateikti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

 Šalių argumentai

15      Ieškinyje Komisija tvirtina, kad valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas susigrąžinti neteisėtą pagalbą, pagal EB 249 straipsnį įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą.

16      Komisijos nuomone, pareiga susigrąžinti yra rezultato pareiga. Be to, susigrąžinta turi būti ne tik veiksmingai, bet ir nedelsiant.

17      Dėl įstatymo projekto, kurį Italijos Respublika ketino priimti, kad būtų įvykdytas Sprendimas 2006/261, Komisija kelis kartus priminė, kad teisinės priemonės pasirinkimas nėra pati tinkamiausia priemonė šiam sprendimui nedelsiant ir veiksmingai vykdyti.

18      Taigi nacionalinių procedūrų taikymas neturėtų trukdyti atkurti veiksmingą konkurenciją. Priešingai, šios procedūros turėtų būti priimtos siekiant užtikrinti Sprendimo 2006/261 veiksmingumą.

19      Komisija nurodo, kad vienintelis pagrindas, kuriuo Italijos Respublika gali remtis šioje byloje, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti Sprendimą 2006/261. Tačiau Italijos valdžios institucijos niekada nenurodė absoliutaus negalėjimo šiuo atžvilgiu.

20      Sąlyga, susijusi su absoliučiu negalėjimu vykdyti, nėra tenkinama, kai atsakovė valstybė narė tik praneša, kaip šioje byloje, Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su Sprendimo 2006/261 vykdymu, nesiimdama jokių realių veiksmų nagrinėjamų įmonių atžvilgiu, kad susigrąžintų pagalbą, ir nepasiūlydama Komisijai alternatyvių šio sprendimo įgyvendinimo formų, kurios leistų įveikti šias kliūtis.

21      Kalbėdama apie nacionalinių teismų sprendimus dėl laikino sustabdymo, Komisija pažymi, kad veiksmingumo principas taikytinas ir nacionaliniams teismams. Gavęs galimą pagalbos gavėjo prašymą laikinai sustabdyti susigrąžinimo priemonės vykdymą, nacionalinis teismas turėtų taikyti teismų praktikoje numatytas sąlygas tam, kad sprendimas dėl susigrąžinimo neprarastų veiksmingumo. Taigi šioje byloje nacionalinių teismų taikytos sustabdymo priemonės neatitinka iš minėtos teismų praktikos išplaukiančių reikalavimų.

22      Nors remiantis šio sprendimo 12 punkte nurodytu Dekretu įstatymu Nr. 59/2008 laikino sustabdymo, grindžiamo pagrindais, susijusiais su sprendimo susigrąžinti neteisėtumu, atveju nacionalinis teismas iš principo turi nedelsdamas pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu, Komisija laikosi nuomonės, kad šis nacionalinės teisės aktas neturėjo didelės reikšmės procesinei nacionalinių teismų praktikai. Iš tikrųjų Komisija pažymi, kad praėjus daugiau nei ketveriems metams po Sprendimo 2006/261 priėmimo Italijos valdžios institucijos buvo susigrąžinusios tik 25,91 % pagalbos, dėl kurios buvo išsiųstas mokėjimo nurodymas.

23      Dėl Pirmosios instancijos teisme pateikto ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti Sprendimą 2006/261, Komisija pažymi, kad Italijos Respublika skundžia šį sprendimą, tačiau neprašo atidėti jo vykdymo. Commissione tributaria provinciale di Modena nutartyje nenurodyta, kad vyksta procesas Teisme, nei galimi šio sprendimo trūkumai, ir joje remiamasi tik tariamu Italijos valdžios institucijų priimto nurodymo susigrąžinti pagalbą teisinio pagrindo nebuvimu.

24      Galiausiai dėl dviejų pagalbą gavusių bendrovių Komisija nurodo, kad nuo 2008 m. spalio 31 d. nebuvo atnaujinta informacija apie situaciją nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje ir apie pagalbos susigrąžinimo būklę. Tokia situacija yra pareigos pateikti informaciją, kuri Italijos valdžios institucijoms tenka tiek pagal Sprendimo 2006/261 4 straipsnį, tiek pagal EB 10 straipsnį, pažeidimas.

25      Italijos Respublika nurodo, kad pagal Sąjungos teisę neprivaloma laikytis specialių procedūrų, kad būtų susigrąžinta valstybės pagalba, ir tik reikalaujama nacionalines procedūras taikyti su sąlyga, kad jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai vykdyti Sprendimą 2006/261.

26      Pagal Italijos Respublikos Konstituciją tik teisinėmis priemonėmis galima reglamentuoti administracinę susigrąžinimo veiklą ir atitinkamas susigrąžintinas sumas. Be to, šio sprendimo 17 punkte nurodytu įstatymo projektu ketinama palengvinti spontanišką pagalbos grąžinimą konkrečiai siekiant pagreitinti susigrąžinimo etapą.

27      Be to, Italijos Respublika nurodo, kad aplinkybė, jog valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas, remiasi tik absoliutaus negalėjimo tinkamai vykdyti sprendimą pagrindu, nekliudo tam, kad valstybė narė, kuri vykdydama tokį sprendimą, dėl kurio kilo šis ginčas, susiduria su netikėtomis ir nenumatytomis kliūtimis arba suvokia pasekmes, kurių nenumatė Komisija, pateiktų šias problemas šiai institucijai vertinti, pasiūlydama atitinkamai pakeisti nagrinėjamą sprendimą.

28      Taigi gausybėje laiškų, kuriais pasikeitė Komisija ir Italijos valdžios institucijos, šios institucijos nurodė priežastis, dėl kurių jos tvirtina turėjusios priimti konkrečią taisyklę, ir nenumatytas aplinkybes, dėl kurių vėliau buvo priimta kitokia, nei iš pradžių numatyta, administracinėmis priemonėmis pagrįsta susigrąžinimo procedūra.

29      Dėl teisminių sustabdymo priemonių Italijos Respublika nurodo, kad Commissione tributaria provinciale di Modena sprendimas laikinai sustabdyti mokėjimo nurodymo vykdymą buvo priimtas, nepaisant to, kad Agenzia pabrėžė susigrąžinimo teisėtumą ir tiesioginį Sprendimo 2006/261 taikymą Italijos teisės sistemoje. Kalbant apie procesą Commissione tributaria regionale di Bologna, Agenzia pateikė šiai teisminei institucijai prašymą panaikinti minėtoje teisminėje institucijoje priimtą nutartį dėl sustabdymo. Pirmosios instancijos teismui priėmus minėtą Sprendimą Italija prieš Komisiją, kuriuo šis teismas atmetė ieškinį dėl Sprendimo 2006/261, Agenzia iš naujo paprašė atšaukti aptariamą nutartį.

30      Galiausiai, kalbant apie Komisijos nurodytą pagrindą, susijusį su pareigos pateikti informaciją pažeidimu, Italijos Respublika atsiliepime į ieškinį papildomai apžvelgė susigrąžintų sumų ir tuo pačiu metu šiuo klausimu nagrinėjamo ginčo būklę.

 Teisingumo Teismo vertinimas

31      Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas išieškoti neteisėtą pagalbą, pagal EB 249 straipsnį įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą (žr. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑232/05, Rink. p. I‑10071, 42 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

32      Valstybė narė turi privalomas sumokėti sumas susigrąžinti veiksmingai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 42 punktą). Pavėluotas susigrąžinimas pasibaigus nustatytam terminui neatitinka sutarties reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑419/06, 38 ir 61 punktus).

33      Pagal Sprendimo 2006/261 3 straipsnio 3 dalį Italijos Respublika kuo skubiau panaikina aptariamą pagalbos schemą. Ypač kai pagalba suteikiama mokestiniais metais mokėtinų mokesčių sumažinimo forma, ši valstybė narė turi atgauti visą 2004 m. mokėtiną mokestį. Visais kitais atvejais mokėtinas mokestis su palūkanomis turi būti susigrąžintas vėliausiai mokestinių metų, kuriais pranešama apie šį sprendimą, t. y. 2005 m. kovo 17 d., pabaigoje.

34      Taigi šioje byloje neginčijama, kad kelerius metus po pranešimo Italijos Respublikai apie Sprendimą 2006/261 ir pasibaigus visiems juo nustatytiems terminams ši valstybė narė vis dar nebuvo susigrąžinusi didelės dalies neteisėtos pagalbos. Tokia situacija yra akivaizdžiai nesuderinama su jos pareiga veiksmingai susigrąžinti privalomas sumokėti sumas ir yra pareigos nedelsiant ir veiksmingai vykdyti Sprendimą 2006/261 pažeidimas.

35      Kalbant apie atsiliepime į ieškinį pateiktus Italijos Respublikos argumentus, reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienintelis pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į EB 88 straipsnio 2 dalies pagrindu Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti aptariamą sprendimą (žr., be kita ko, 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑177/06, Rink. p. I‑7689, 46 punktą ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑214/07, Rink. p. I‑8357, 44 punktą).

36      Absoliutaus negalėjimo įvykdyti sąlyga nėra tenkinama, kai atsakovė valstybė narė tik praneša Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su sprendimo vykdymu, nesiimdama jokių realių veiksmų nagrinėjamų įmonių atžvilgiu, kad susigrąžintų pagalbą, ir nepasiūlydama Komisijai alternatyvių sprendimo įgyvendinimo formų, kurios leistų įveikti kliūtis (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑485/03–C‑490/03, Rink. p. I‑11887, 74 punktą ir minėto 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑214/07, 46 punktą).

37      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė, kuri vykdydama tokį sprendimą susiduria su netikėtomis ir nenumatytomis kliūtims arba suvokia pasekmes, kurių nenumatė Komisija, turi pateikti šias problemas šiai institucijai vertinti, pasiūlydama atitinkamai pakeisti nagrinėjamą sprendimą. Tokiu atveju, remiantis nuostata, numatančia valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms abipuses lojalaus bendradarbiavimo pareigas, kuria grindžiamas EB 10 straipsnis, Komisija ir atitinkama valstybė narė turi sąžiningai bendradarbiauti tam, kad įveiktų sunkumus visiškai laikydamosi EB sutarties nuostatų, visų pirma susijusių su pagalba (žr., be kita ko, 1995 m. balandžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑348/93, Rink. p. I‑673, 17 punktą; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑99/02, Rink. p. I‑3353, 17 punktą; 2006 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑207/05, 47 punktą ir 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑280/05, 20 punktą).

38      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad bendraudama su Komisija bei per procesą Teisingumo Teisme Italijos Respublika nenurodė absoliutaus negalėjimo tinkamai vykdyti Sprendimą 2006/261, t. y. vienintelio pagrindo, kuriuo pagal šio sprendimo 35 punkte nurodytą teismų praktiką galima remtis atsikertant į ieškinį.

39      Iš tikrųjų Italijos vyriausybė tik pranešė Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su šio sprendimo vykdymu.

40      Tiesa tai, kad vykstant susigrąžinimo procedūrai Italijos teisės aktų leidėjas ėmėsi rimtų veiksmų, kad užtikrintų šio susigrąžinimo veiksmingumą, tuo tikslu priimdamas Dekretą įstatymą Nr. 59/2008. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo dekretu įstatymu, skirtu išspręsti nacionalinių teismų paskelbto nurodymų susigrąžinti pagalbą laikino vykdymo sustabdymo procedūrinę problemą, buvo siekiama pagreitinti jau kilusių ginčų reglamentavimą.

41      Tačiau Dekretas įstatymas Nr. 59/2008 neleido išvengti Sprendime 2006/261 nurodyto pagalbos susigrąžinimo vėlavimo. Iš tikrųjų jis buvo priimtas 2008 m. balandžio 8 d., t. y. po 2007 m. vasario 7 d., kurią buvo priimtas Commissione tributaria provinciale di Modena sprendimas laikinai sustabdyti mokėjimo nurodymo, skirto pagrindiniam neteisėtos pagalbos gavėjui, vykdymą. Be to, nepaisant to, kad įsigaliojo šis dekretas įstatymas, procedūrą, susijusią su pagrindiniu pagalbos gavėju, laikinai sustabdė apeliacinės instancijos teismas.

42      Taigi reikia pastebėti, kad pavėluoti arba neveiksmingi teisėkūros veiksmai, skirti užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vykdys Komisijos sprendimą, kuriuo valstybė narė įpareigojama susigrąžinti neteisėtą pagalbą, neatitinka reikalavimų, išplaukančių iš šio sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodytos teismų praktikos.

43      Reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju Italijos valdžios institucijos nepateikė prašymo pakeisti ar atšaukti 2007 m. vasario 7 d. Commissione tributaria provinciale di Modena sprendimo, kuriuo nurodoma laikinai sustabdyti mokėjimo nurodymo vykdymą, nepaisant to, kad, kaip per posėdį pripažino Italijos Respublika, toks prašymas gali būti pateikiamas per tokios rūšies procedūrą. Galiausiai posėdžio dieną šioje byloje Italijos Respublika dar nebuvo ėmusis veiksmų, kad būtų panaikintas 2010 m. sausio 21 d. Commissione tributaria regionale di Bologna nurodytas apeliacinio proceso sustabdymas.

44      Be to, kalbant apie Komisijos argumentą, susijusį su nacionaliniams teismams suteikta galimybe priimti sustabdymo priemones vykstant pagalbos susigrąžinimo procedūrai, reikia priminti, kad minėti teismai pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį turi užtikrinti visišką sprendimo, kuriame nurodoma susigrąžinti neteisėtą pagalbą, veiksmingumą ir nuspręsti taip, kad jų sprendimas atitiktų minėtu sprendimu siekiamą tikslą (žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Scott ir Kimberly Clark, C‑210/09, Rink. p. I‑0000, 29 punktą).

45      Dėl Italijos teismų priimtų laikinųjų sustabdymo priemonių reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika (žr., be kita ko, 1991 m. vasario 21 d. Sprendimą Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C‑143/88 ir C‑92/89, Rink. p. I‑415 bei 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (I), C‑465/93, Rink. p. I‑3761), tokios priemonės gali būti suteikiamos su sąlyga, kad patenkinti tam tikri reikalavimai, t. y. jeigu:

–        tas teismas turi rimtų abejonių dėl Sąjungos akto galiojimo ir pats perduoda klausimą Teisingumo Teismui, jeigu pastarajam dar nebuvo pateiktas klausimas dėl ginčijamo akto galiojimo,

–        atvejis yra skubus ir laikinoji apsauga būtina siekiant išvengti didelės bei nepataisomos žalos laikinosios apsaugos siekiančiai šaliai,

–        nacionalinis teismas tinkamai atsižvelgia į Sąjungos interesą,

–        įvertinęs visas šias sąlygas teismas laikosi Teisingumo Teismo sprendimų arba Pirmosios instancijos teismo sprendimų dėl Sąjungos akto teisėtumo, arba nutarčių dėl laikinųjų priemonių, kuriomis siekiama suteikti panašias laikinąsias priemones Europos Sąjungos lygmeniu.

46      Be to, reikia pažymėti, kad nacionalinis teismas negali tik pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos akto galiojimo, tačiau laikinosios apsaugos priemonės suteikimo momentu turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad Teisingumo Teismas turėtų pripažinti Sąjungos aktą negaliojančiu (minėto Sprendimo Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (I) 36 punktas).

47      Dviejuose ankstesniuose punktuose nurodyti reikalavimai taikytini visiems veiksmams, kuriais siekiama sustabdyti apeliacinį procesą, per kurį ginčijamas pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas panaikinti nacionalinį nurodymą susigrąžinti neteisėtą pagalbą.

48      Reikia patikrinti, ar šioje byloje Italijos teismų sprendimai atitinka minėtus reikalavimus.

49      Aktus dėl sustabdymo vykstant susigrąžinimo procedūrai, susijusiai su pagrindiniu neteisėtos pagalbos gavėju, Italijos teismai priėmė dėl dviejų motyvų. Pirma, 2007 m. vasario 7 d. Sprendimu Commissione tributaria provinciale di Modena sustabdė nurodymo susigrąžinti pagalbą vykdymą, šį sustabdymą iš esmės grįsdama tuo, kad minėtas nurodymas buvo priimtas nesant teisinio pagrindo. Antra, 2009 m. gegužės 26 d. ir 2010 m. sausio 21 d. sprendimais Commissione tributaria regionale di Bologna sustabdė apeliacinį procesą, kuriame buvo ginčijamas minėto nurodymo panaikinimas pirmojoje instancijoje, remdamasi tuo, kad tuo pačiu metu Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamas ieškinys dėl Sprendimo 2006/261 panaikinimo (byla T‑211/05).

50      Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad, atsižvelgiant į minėtus sprendimus Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest bei Atlanta Fruchthandelsgesellschaft ir kt. (I), pirmasis iš dviejų nurodytų motyvų nepagrindžia akto, kuriuo nurodoma susigrąžinti neteisėtą pagalbą, vykdymo sustabdymo.

51      Dėl antrojo motyvo reikia konstatuoti, kad nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo siekiama sustabdyti procesą, kuris būtinas, kad būtų užtikrintas Komisijos sprendimo, įpareigojančio valstybę narę susigrąžinti neteisėtą pagalbą, veiksmingas įgyvendinimas, dėl to, jog minėto sprendimo teisėtumas ginčijamas Pirmosios instancijos teisme, turi pagrįsti tokį sustabdymą, kaip priminta šio sprendimo 46 punkte, pateikdamas argumentų, kuriais siekiama patvirtinti aptariamo sprendimo negaliojimą.

52      Šį reikalavimą patvirtina aplinkybė, kad dėl ieškinio, Pirmosios instancijos teisme pateikto siekiant panaikinti sprendimą, kuriuo nurodoma susigrąžinti suteiktą pagalbą, nesustabdoma pareiga vykdyti šį sprendimą (žr. minėto 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 21 punktą). Taip yra ir tuo atveju, kai dėl šio ieškinio priimtas Pirmosios instancijos sprendimas apeliacine tvarka apskundžiamas Teisingumo Teismui. Šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad šiuo atveju pateikdama minėtą ieškinį Italijos Respublika neprašė laikinųjų apsaugos priemonių.

53      Taigi šiuo atveju Italijos teismai savo sprendimuose nenurodė priežasčių, dėl kurių Sąjungos teismai turėtų pripažinti Sprendimo 2006/261 negaliojimą. Be to, procedūra 2010 m. sausio 21 d. sprendimu buvo sustabdyta dėl to, kad dėl Sprendimo 2006/261 Pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas ieškinys, nepaisant aplinkybės, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinį.

54      Pagaliau dėl kitų sąlygų, kurios turi būti patenkintos pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą teismų praktiką, pakanka pripažinti, kad aptariamuose nacionaliniuose sprendimuose nenurodytas Sąjungos interesas ir kad Commissione tributaria regionale di Bologna 2009 m. gegužės 26 d. ir 2010 m. sausio 21 d. sprendimuose nenagrinėjo nustatytų priemonių skubos klausimo.

55      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Italijos teismai sprendimus dėl sustabdymo priėmė akivaizdžiai nesilaikydami Sąjungos teisės valstybės pagalbos susigrąžinimo srityje reikalavimų.

56      Iš to, kas išdėstyta matyti, kad šis ieškinys yra pagrįstas, nes Komisija kaltina Italijos Respubliką per nustatytą terminą nesiėmus priemonių, būtinų panaikinti pagalbos schemą, Sprendimu 2006/261 pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų.

57      Atsižvelgiant į ankstesniame punkte padarytą išvadą, nereikia nuspręsti dėl Komisijos reikalavimų, kuriais siekiama, jog būtų pripažinta, kad Italijos Respublika nepranešė Komisijai apie tame punkte nurodytas priemones, nes ši valstybė narė nepradėjo vykdyti Sprendimo 2006/261 per nustatytą terminą (žr. minėtų sprendimų 1995 m. balandžio 4 d. Komisija prieš Italiją 31 punktą; 2006 m. gruodžio 14 d. Komisija prieš Ispaniją 82 punktą; 2007 m. rugsėjo 20 d. Komisija prieš Ispaniją 54 punktą; 2007 m. gruodžio 6 d. Komisija prieš Italiją 30 punktą ir 2008 m. lapkričio 13 d. Komisija prieš Prancūziją 67 punktą).

58      Taigi reikia pripažinti, kad per nustatytą terminą nesiėmusi priemonių, būtinų panaikinti valstybės pagalbos schemą, Sprendimu 2006/261 pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 2 ir 3 straipsnius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Italijos Respublikos, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Per nustatytą terminą nesiėmusi priemonių, būtinų panaikinti valstybės pagalbos schemą, 2005 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimu 2006/261/EB dėl pagalbos schemos Nr. C 8/2004 (ex NN 164/2003), kurią Italija įgyvendino neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms, pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 2 ir 3 straipsnius.

2.      Italijos Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: italų.