Byla C‑232/09

Dita Danosa

prieš

LKB Līzings SIA

(Augstākās Tiesas Senāts prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė politika − Direktyva 92/85/EEB − Priemonės, skirtos skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe − 2 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis − Sąvoka „nėščia darbuotoja“ − Draudimas atleisti iš darbo nėščią darbuotoją nuo jos nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos − Direktyva 76/207/EEB − Vienodas požiūris į vyrus ir moteris − Kapitalo bendrovės valdybos narys − Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tokį narį galima atleisti iš pareigų be jokių apribojimų“

Sprendimo santrauka

1.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir maitinančios krūtimi darbuotojos – Direktyva 92/85 – Sąvoka „darbuotojas“

(Tarybos direktyva 92/85)

2.        Socialinė politika – Darbuotojai vyrai ir moterys – Įsidarbinimas ir darbo sąlygos – Vienodas požiūris – Direktyva 76/207 – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyvos 92/85 ir 86/613 – Valdybos narės atšaukimas iš pareigų dėl nėštumo – Nepriimtinumas

(Tarybos direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 ir 7 dalys bei 3 straipsnio 1 dalies c punktas, Tarybos direktyvos 92/85 10 straipsnis ir Tarybos direktyva 86/613)

1.        Kapitalo bendrovės valdybos narį, kuris šiai bendrovei teikia paslaugas ir yra neatsiejama šios bendrovės dalis, reikia laikyti turinčiu darbuotojo statusą pagal Direktyvą 92/85 dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, jei jis tam tikrą laikotarpį vykdo veiklą vadovaujamas ar kontroliuojamas kito šios bendrovės organo ir už šią veiklą gauna atlyginimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, kiek būtina, patikrinti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar taip yra jo nagrinėjamo ginčo atveju.

Šiuo atžvilgiu darbo santykių teisinės prigimties pagal nacionalinę teisę sui generis pobūdis neturi jokios įtakos darbuotojo statusui, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Jei asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą, jį su kita darbo santykių šalimi siejančio ryšio teisinis pobūdis neturi reikšmės taikant Direktyvą 92/85. Be to, vien dėl to, kad atitinkamas asmuo yra kapitalo bendrovės valdybos narys, negalima atmesti galimybės, kad tarp jo ir šios bendrovės susiklostė pavaldumo santykiai. Reikia išnagrinėti, kokiomis sąlygomis valdybos narys yra įdarbintas, kokio pobūdžio funkcijos jam pavestos, kokiomis sąlygomis šios funkcijos vykdomos, kokia suinteresuotojo asmens įgaliojimų apimtis ir kaip bendrovė kontroliuoja jo veiklą, taip pat – kokiomis aplinkybėmis jį galima atšaukti.

(žr. 39–40, 47, 56 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Direktyvos 92/85 dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo 10 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, kai suinteresuotasis asmuo turi „nėščios darbuotojos“ statusą šios direktyvos prasme ir kai sprendimas jį atšaukti priimtas iš esmės dėl nėštumo. Net jei atitinkama valdybos narė tokio statuso neturi, savo funkcijas atliekančios valdybos narės, kuri yra neatsiejama bendrovės dalis ir jai teikia paslaugas už atlygį, atšaukimas dėl nėštumo arba dėl iš esmės nėštumu pagrįstos priežasties gali būti susijęs tik su moterimis ir todėl jis yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, kuria pažeidžiamos Direktyvos 76/207 dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, iš dalies pakeistos Direktyva 2002/73, 2 straipsnio 1 ir 7 dalys ir 3 straipsnio 1 dalies c punktas.

Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis moterų ir vyrų lygybę nėščių ar neseniai pagimdžiusių moterų teisių srityje, siekiama apsaugoti darbuotojas iki ir po gimdymo. Šio tiek Direktyvos 92/85, tiek Direktyvos 76/207 priėmimą inspiravusio tikslo nebūtų galima pasiekti, jei pagal Sąjungos teisę nėščioms moterims užtikrinama apsauga nuo atleidimo iš darbo būtų teikiama, atsižvelgiant į formalų jų darbo santykių arba į jas įdarbinant pasirinkto sutarties tipo kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę. Kad ir kuri direktyva būtų taikoma, svarbu suinteresuotajai užtikrinti pagal Sąjungos teisę nėščioms moterims numatytą apsaugą tuo atveju, kai ją su kitu asmeniu siejantys teisiniai santykiai nutraukti dėl jos nėštumo.

(žr. 68–70, 74 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 11 d.(*)

„Socialinė politika − Direktyva 92/85/EEB − Priemonės, skirtos skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata darbe − 2 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis − Sąvoka „nėščia darbuotoja“ − Draudimas atleisti iš darbo nėščią darbuotoją nuo jos nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos − Direktyva 76/207/EEB − Vienodas požiūris į vyrus ir moteris − Kapitalo bendrovės valdybos narys − Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tokį narį galima atleisti iš pareigų be jokių apribojimų“

Byloje C‑232/09

dėl Augstākās Tiesas Senāts (Latvija) 2009 m. gegužės 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. birželio 25 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Dita Danosa

prieš

LKB Līzings SIA

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, A. Ó. Caoimh (pranešėjas) ir P. Lindh,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. liepos 1 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        D. Danosa, atstovaujamos zvērināta advokāte V. Liberte ir zvērināta advokāta palīgs A. Rasa,

–        LKB Līzings SIA, atstovaujamos zvērināts advokāts L. Liepa, taip pat S. Kravale ir M. Zalāns,

–        Latvijos vyriausybės, atstovaujamos K. Drēviņa ir Z. Rasnača,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Apessos, S. Trekli ir S. Vodina,

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos R. Somssich, M. Fehér ir K. Szíjjártó,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Saukos ir M. van Beek,

susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp D. Danosa ir LKB Līzings SIA (toliau – LKB) dėl šios ribotos atsakomybės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo atšaukti D. Danosa iš minėtos bendrovės valdybos nario pareigų.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

 Direktyva 76/207/EEB

3        1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187), iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB (OL L 269, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 255, toliau – Direktyva 76/207), 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties“.

4        Direktyvos 76/207 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad ši direktyva „nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių moterų apsaugą, ypač nėštumo ir motinystės atžvilgiu“. Be to, joje numatyta, kad mažiau palankios sąlygos moteriai dėl nėštumo ar motinystės atostogų Direktyvos 92/85 prasme yra diskriminacija Direktyvos 76/207 prasme.

5        Pagal Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktą:

„Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybės įstaigas, dėl:

<...>

c)      įdarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo <...>“

 Direktyva 86/613/EEB

6        1986 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva 86/613/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (OL L 359, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 330) 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – pagal toliau nurodytas nuostatas užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų taikomas vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris arba į vyrus ir moteris, kurie padeda verstis šia veikla, principas tais aspektais, kurių neapima [Direktyva] 76/207/EEB ir [1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva] 79/7/EEB [dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL L 6, 1979, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 215)].“

7        Savarankiškai dirbantis darbuotojas apibrėžtas Direktyvos 86/613 2 straipsnio a dalyje kaip bet kuris asmuo, nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka savo vardu besiverčiantis pelną duodančia veikla.

8        Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, jog šioje direktyvoje vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės lyčių diskriminacijos, ypač dėl santuokinės arba šeiminės padėties.

9        Minėtos direktyvos 8 straipsnis išdėstytas taip:

„Valstybės narės įsipareigoja išnagrinėti, ar gali, ir kokiomis sąlygomis, savarankiškai dirbančios moterys ir savarankiškai dirbančių vyrų žmonos, dėl nėštumo arba motinystės pertraukę [pertraukusios] savo profesinę veiklą:

–      naudotis paslaugomis, susijusiomis su laikinu pavadavimu, arba valstybinėmis socialinėmis paslaugomis, arba

–      turėti teisę į pinigines išmokas, mokamas pagal socialinę apsaugos sistemą arba pagal kokią nors kitą viešąją socialinės apsaugos sistemą.“

 Direktyva 92/85

10      Direktyvos 92/85 9 ir 15 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„kadangi, garantuojant nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, moterims neturėtų būti sudaromos blogesnės sąlygos darbo rinkoje ir neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris;

<...>

kadangi atleidimo iš darbo dėl su jų padėtimi susijusių priežasčių rizika gali neigiamai paveikti nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų fizinę ir psichinę būseną; kadangi turėtų būti priimtos nuostatos dėl tokio atleidimo iš darbo uždraudimo“.

11      Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte nėščia darbuotoja apibrėžiama kaip „nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.

12      Šios direktyvos 10 straipsnis išdėstytas taip:

„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų [nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi] darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:

1)       valstybės narės imasi būtinų priemonių uždrausti 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir, kur taikoma, jei kompetentinga institucija yra davusi savo sutikimą;

2)       jei 2 straipsnyje nurodyta darbuotoja yra atleidžiama iš darbo per 1 punkte nurodytą laikotarpį, darbdavys turi nurodyti pagrįstas jos atleidimo priežastis raštu;

3)       valstybės narės imasi būtinų priemonių apsaugoti 2 straipsnyje nurodytas darbuotojas nuo atleidimo iš darbo, kuris pagal 1 punktą yra neteisėtas, padarinių.“

 Nacionalinės teisės aktai

 Darbo įstatymas

13      Darbo įstatymo (Darba likums, Latvijas Vēstnesis, Nr. 105, 2001 m.) 3 straipsnyje darbuotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris pagal darbo sutartį už sutartą atlyginimą vadovaujamas darbdavio dirba tam tikrą darbą.

14      Darbo įstatymo 4 straipsnyje darbdavys apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo arba teisinį subjektiškumą turinti asmenų bendrija, pagal darbo sutartį įdarbinęs (įdarbinusi) bent vieną darbuotoją.

15      Šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Su kapitalo bendrovės valdymo organų nariais darbo sutartys sudaromos, tik jei su jais nesudaryta kitokia sutartis pagal civilinę teisę. Jeigu su bendrovės valdymo organo nariais sudaroma darbo sutartis, ji turi būti terminuotoji.“

16      Darbo įstatymo 109 straipsnyje „Darbdaviui taikomi draudimai ir ribojimai, susiję su darbo sutarties nutraukimu“ nurodyta:

„1.      Darbdaviui draudžiama nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi jos nėštumo laikotarpiu ir vienus metus po gimdymo, o maitinimo krūtimi atveju – visą šį laikotarpį, išskyrus 101 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 ir 10 punktuose numatytais atvejais.“

 Prekybos įstatymas

17      Prekybos įstatymo (Komerclikums, Latvijas Vēstnesis, Nr. 158/160, 2000 m.) 221 straipsnis išdėstytas taip:

„1. Valdyba – tai bendrovės valdymo organas, kuris jai vadovauja ir atstovauja.

<…>

5.       Valdyba turi pranešti visuotiniam akcininkų susirinkimui apie bendrovės susitarimus su akcininku, stebėtojų tarybos nariu ir valdybos nariu.

6.       Valdyba turi bent kartą per ketvirtį stebėtojų tarybai pateikti ataskaitą apie bendrovės veiklą ir finansinę padėtį bei nedelsdama pranešti šiai tarybai apie pablogėjusią bendrovės finansinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, susijusias su bendrovės komercine veikla.

<…>

8.       Valdybos nariai turi teisę gauti atlyginimą, atitinkantį jų pareigas ir bendrovės finansinę padėtį. Atlyginimo dydis nustatomas stebėtojų tarybos sprendimu arba, jei tokia taryba nesudaryta, visuotiniame akcininkų susirinkime.“

18       Prekybos kodekso 224 straipsnyje „Valdybos narių skyrimas ir atšaukimas“ nustatyta

„1.       Valdybos narius skiria ir atšaukia visuotinis akcininkų susirinkimas. Jis pateikia Komercijos registrui pranešimą apie pasibaigusius ir pasikeitusius valdybos narių įgaliojimus arba paskirtus naujus valdybos narius, pridėdamas išrašą iš visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, kuriame užfiksuotas atitinkamas sprendimas.

<...>

3.       Valdybos nariai skiriami trejiems metams, nebent įstatuose numatytas trumpesnis terminas.

4.       Valdybos nariai gali būti atšaukti akcininkų sprendimu. Jei bendrovėje sudaryta stebėtojų taryba, ji gali sustabdyti valdybos narių įgaliojimus iki visuotinio akcininkų susirinkimo, bet ne ilgiau kaip dviem mėnesiams.

<...>

6.       Įstatuose gali būti numatyta, kad valdybos nariai gali būti atšaukti tik dėl rimtos priežasties. Tokia priežastimi laikomas įgaliojimų viršijimas, įsipareigojimų nevykdymas, nesugebėjimas vadovauti bendrovei, jos interesų pažeidimas ir pasitikėjimo praradimas“.

 Socialinio draudimo įstatymas

19      Valstybės socialinio draudimo įstatymo (Likums par valsts sociālo apdrošināšanu, Latvijas Vēstnesis, Nr. 274/276, 1997 m.), kuriame įtvirtinti pagrindiniai socialinio draudimo principai ir reglamentuojami šio draudimo finansiniai bei organizaciniai pagrindai, 1 straipsnio c punktu komercinių bendrovių valdybų nariai prilyginami darbuotojams.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

20      Latvijas Krājbanka AS, akcinė bendrovė, 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu dėl LKB įsteigimo paskyrė ieškovę pagrindinėje byloje vienintele šios bendrovės valdybos („valde“) nare.

21      2007 m. sausio 11 d. sprendimu LKB stebėtojų taryba („padome“) nustatė šios bendrovės valdybos narių atlyginimus ir kitas papildomas sąlygas bei įgaliojo savo pirmininką sudaryti sutartis, būtinas siekiant užtikrinti šio sprendimo vykdymą.

22      Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad sutartis pagal civilinę teisę dėl valdybos nario pareigų vykdymo nebuvo sudaryta. LKB ginčija šį teiginį tvirtindama, kad su D. Danosa buvo sudaryta įgaliojimo sutartis. Ši pageidavo sudaryti darbo sutartį, tačiau LKB nusprendė pavesti jai eiti valdybos nario pareigas pagal įgaliojimą.

23      2007 m. liepos 23 d. LKB visuotiniame akcininkų susirinkime („dalībnieku sapulce“) buvo nuspręsta atšaukti D. Danosa iš valdybos nario pareigų. 2007 m. liepos 24 d. jai buvo nusiųsta patvirtinta minėto susirinkimo protokolo kopija.

24      Manydama, kad iš šių pareigų buvo atšaukta neteisėtai, D. Danosa 2007 m. rugpjūčio 31 d. pareiškė ieškinį LKB Rīgas pilsētas Centra rajona tiesa (Rygos miesto centro rajono teismas).

25      Šiame teisme D. Danosa tvirtino, kad nuo tada, kai buvo paskirta, ji tinkamai vykdė savo profesines pareigas, nurodytas bendrovės įstatuose ir valdybos darbo reglamente. Ji taip pat teigė, kad jai buvo mokamas darbo užmokestis ir suteiktos atostogos, todėl laikytina, jog susiklostė darbo santykiai. Kaip teigia D. Danosa, ji buvo atšaukta pažeidžiant Darbo įstatymo 109 straipsnį, pagal kurį draudžiama nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi, nes jos atleidimo iš pareigų metu ji buvo vienuoliktą savaitę nėščia. D. Danosa teigimu, Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalis, pagal kurią visuotinis akcininkų susirinkimas gali bet kuriuo metu atleisti valdybos narius, prieštarauja Darbo įstatymo 109 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintos tam tikros socialinės garantijos nėščioms moterims.

26      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams atmetus D. Danosa ieškinį, ji pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

27      Šiame teisme D. Danosa tvirtino, kad ji turi būti laikoma darbuotoja Sąjungos teisės prasme, nesvarbu, ar ji laikytina darbuotoja pagal Latvijos teisę. Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 92/85 10 straipsnyje nustatytą draudimą atleisti iš darbo ir į pagrindinį interesą, kurį šia nuostata siekiama apginti, bet kokios kategorijos teisinių santykių, kuriems būdingi teisinių darbo santykių ypatumai, atveju Latvijos valstybė turi visomis priemonėmis, įskaitant teismines, užtikrinti numatytas nėščių darbuotojų teisines ir socialines garantijas.

28      Tačiau LKB mano, kad kapitalo bendrovės valdybos nariai vykdo savo pareigas nevadovaujami kito asmens, todėl neturi būti laikomi darbuotojais Sąjungos teisėje vartojama prasme. Numatyti skirtingą darbuotojų ir kapitalo bendrovės valdybos narių apsaugos lygį visiškai pateisinama atsižvelgiant į tai, kad tokios valdybos narių pareigų vykdymas susijęs su pasitikėjimo santykiais. Sąjungos teisėje aiškiai atskirti asmenys, kurie dirba vadovaujami darbdavio, ir asmenys, kurie vadovauja ir iš esmės yra darbdavio atstovai, o ne jo pavaldiniai.

29      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su darbuotojo sąvoka, ir į Direktyvos 92/85 tikslą apsaugoti nėščias moteris nuo atleidimo iš darbo, galima daryti išvadą, jog kai bendrovės valdybos narys patenka į šios sąvokos apibrėžtį, jam taikytinas Direktyvos 92/85 10 straipsnis, nors Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalyje ir nenustatyta jokių šioje nuostatoje nurodytų asmenų atšaukimo apribojimų, nesvarbu, ar su minėtos valdybos nariu pasirašyta darbo sutartis. Šio teismo nuomone, Direktyva 76/207 ir Direktyva 92/85 draudžiama nutraukti darbo santykius su nėščia moterimi.

30      Augstākās Tiesas Senāts, manydamas, kad jo nagrinėjamame ginče kyla Sąjungos teisės aiškinimo klausimų, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.       Ar kapitalo bendrovės valdymo organo narys laikytinas darbuotoju Bendrijos teisės prasme?

2.      Ar tai, kad pagal Latvijos prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalį kapitalo bendrovės valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, pirmiausia – neatsižvelgiant į tokios valdybos narės nėštumą, suderinama su Direktyvos 92/85 10 straipsniu ir Teisingumo Teismo praktika?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

31      Pirmiausia reikia pažymėti, kad per posėdį Teisingumo Teisme paaiškėjo, jog nesutariama dėl kai kurių ginčo pagrindinėje byloje aplinkybių, iš esmės susijusių su priežastimis, kuriomis LKB motyvavo D. Danosa atšaukimą iš šios bendrovės valdybos nario pareigų, ir dėl klausimo, ar šiai bendrovei buvo pranešta apie ieškovės pagrindinėje byloje nėštumą ir, jei taip, kada jai apie tai buvo pranešta.

32      LKB tvirtino, kad D. Danosa nėštumas visiškai neturėjo įtakos sprendimui ją atšaukti, ir nurodė, kad D. Danosa pati netvirtino buvusi atšaukta dėl nėštumo, tačiau ieškovė pagrindinėje byloje nesutiko su LKB pateikta faktinių aplinkybių versija ir tvirtino, kad ji buvo atšaukta dėl nėštumo bei kad prašė paaiškinti aplinkybes, kuriomis priimtas sprendimas ją atšaukti.

33      Nacionalinis teismas turi nustatyti faktines ginčo aplinkybes ir nuspręsti, kokią įtaką jos turi sprendimui, kurį jo prašoma priimti (žr., be kita ko, 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo WWF ir kt., C‑435/97, Rink. p. I‑5613, 32 punktą).

34      Atsižvelgiant į Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimą, iš principo nacionalinis teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje įvykdytos faktinės Sąjungos teisės normos taikymo sąlygos, o Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimus, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savo aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Haim, C‑424/97, Rink. p. I‑5123, 58 punktą ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze, C‑22/08 ir C‑23/08, Rink. p. I‑4585, 23 punktą).

35      Šiuo atveju, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikti klausimai yra pagrįsti prielaida, kad D. Danosa buvo arba galėjo būti atšaukta iš LKB valdybos nario pareigų iš esmės dėl nėštumo. Šis teismas klausia, ar su Sąjungos teise suderinamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias draudžiama atleisti iš darbo dėl nėštumo, tačiau nenumatoma jokių apribojimų, kai atšaukiamas kapitalo bendrovės valdybos narys.

36      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi atsakyti į nacionalinio teismo prejudicinius klausimus, susijusius su Sąjungos teisės išaiškinimu, pastarajam teismui palikdamas patikrinti konkrečias jo nagrinėjamo ginčo aplinkybes, būtent išsiaiškinti, ar ginčijamas sprendimas atšaukti ieškovę pagrindinėje byloje buvo iš esmės pagrįstas jos nėštumu.

37      Kalbant apie Latvijos vyriausybės ir Europos Komisijos nuomonę, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės kelia abejonių, ar prejudiciniai klausimai turi reikšmės sprendžiant nacionalinio teismo nagrinėjamą bylą, pakanka konstatuoti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, jog šie klausimai, kurių naudingumą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, yra akivaizdžiai hipotetiniai ar niekaip nesusiję su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba ginčo dalyku.

 Dėl pirmojo klausimo

38      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar kapitalo bendrovės valdybos narys, šiai bendrovei teikiantis paslaugas, laikytinas darbuotoju Direktyvos 92/85 prasme.

39      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką darbuotojo sąvokos šios direktyvos prasme aiškinimas nacionalinės teisės sistemose negali skirtis, ji turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (žr. pagal analogiją dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir vienodo vyrų ir moterų atlyginimo už darbą principo 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 ir 17 punktus ir 2004 m. sausio 13 d. Sprendimo Allonby, C‑256/01, Rink. p. I‑873, 67 punktą, taip pat dėl Direktyvos 92/85 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Kiiski, C‑116/06, Rink. p. I‑7643, 25 punktą).

40      Darbo santykių teisinės prigimties pagal nacionalinę teisę sui generis pobūdis neturi jokios įtakos darbuotojo statusui Sąjungos teisėje vartojama prasme (žr. minėto Sprendimo Kiiski 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl jei asmuo atitinka šio sprendimo 39 punkte išvardytas sąlygas, jį su kita darbo santykių šalimi siejančio ryšio teisinis pobūdis neturi reikšmės taikant Direktyvą 92/85 (žr. pagal analogiją, kalbant apie laisvą darbuotojų judėjimą, 1989 m. gegužės 31 d. Sprendimo Bettray, 344/87, Rink. p. 1621, 16 punktą ir 1992 m. vasario 26 d. Sprendimo Raulin, C‑357/89, Rink. p. I‑1027, 10 punktą).

41      Formalus pripažinimas savarankiškai dirbančiu darbuotoju pagal nacionalinę teisę taip pat nereiškia, kad asmuo negali būti pripažintas darbuotoju pagal Direktyvą 92/85, kai jo savarankiškumas yra tik fiktyvus ir juo dangstomi darbo santykiai pagal šią direktyvą (žr. pagal analogiją minėto Sprendimo Allonby 71 punktą).

42      Vadinasi, santykių tarp kapitalo bendrovės ir šios bendrovės valdybos nario kvalifikavimas pagal Latvijos teisę ir aplinkybė, kad tokia bendrovė ir minėtos valdybos nariai nesudarė darbo sutarties, kitaip nei tvirtina LKB, nelemia minėtų santykių kvalifikavimo Direktyvos 92/85 taikymo tikslais.

43      Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, šiuo atveju neginčijama, kad D. Danosa reguliariai ir už atlygį teikė paslaugas LKB, vykdydama vienintelio valdybos nario užduotis, jai pavestas pagal šios bendrovės įstatus ir šios valdybos vidaus reglamentą. Kitaip nei tvirtina ši bendrovė, šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar ieškovė pagrindinėje byloje pati buvo atsakinga už šio reglamento parengimą.

44      Tačiau minėtose pastabose skirtingai vertinama, ar tarp D. Danosa ir LKB būta pavaldumo santykių arba tokio lygio pavaldumo, kokio reikalaujama pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su darbuotojo sąvoka apskritai Sąjungos teisės ir konkrečiai Direktyvos 92/85 prasme.

45      LKB ir Latvijos bei Graikijos vyriausybės tvirtina, kad kapitalo bendrovės valdybos narių atveju nėra pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujamų pavaldumo santykių. LKB ir Latvijos vyriausybė teigia, kad valdybos narys, kaip ieškovė pagrindinėje byloje, paprastai savo pareigas vykdo pagal įgaliojimo sutartį, savarankiškai ir be nurodymų. Jos pabrėžia, kad santykiai tarp kapitalo bendrovės akcininkų bei (arba) tam tikrais atvejais stebėtojų tarybos ir valdybos narių turi būti pagrįsti pasitikėjimu, kurio netekus darbo santykius tarp šalių turi būti galima nutraukti.

46      Į klausimą, ar esama pavaldumo santykių minėto darbuotojo sąvokos apibrėžimo prasme, reikia atsakyti kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiant į visus tarp šalių esančius santykius apibūdinančius elementus ir aplinkybes.

47      Vien dėl to, kad ieškovė pagrindinėje byloje yra kapitalo bendrovės valdybos narė, negalima atmesti galimybės, kad tarp jos ir šios bendrovės susiklostė pavaldumo santykiai. Reikia išnagrinėti, kokiomis sąlygomis valdybos narys yra įdarbintas, kokio pobūdžio funkcijos jam pavestos, kokiomis sąlygomis šios funkcijos vykdomos, kokia suinteresuotojo asmens įgaliojimų apimtis ir kaip bendrovė kontroliuoja jo veiklą, taip pat – kokiomis aplinkybėmis jį galima atšaukti.

48      Pirmiausia, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 77–84 punktuose, iš šių veiksnių nagrinėjimo pagrindinėje byloje matyti, kad D. Danosa paskirta vienintele LKB valdybos nare trejiems metams, kad jai pavesta valdyti šios bendrovės turtą, jai vadovauti ir atstovauti bei kad jos pareigos yra neatsiejama bendrovės organizacijos dalis. Iš atsakymo į per posėdį Teisingumo Teismo pateiktą klausimą nebuvo galima nustatyti, kas arba kuris organas paskyrė ieškovę pagrindinėje byloje eiti nagrinėjamas pareigas.

49      Be to, nors D. Danosa vykdydama savo funkcijas naudojosi tam tikra diskrecija, už savo valdymą ji turėjo atsiskaityti stebėtojų tarybai ir su šia bendradarbiauti.

50      Galiausiai iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pagal Latvijos teisę valdybos narys gali būti atšauktas akcininkų sprendimu, prireikus po to, kai stebėtojų taryba sustabdo jo įgaliojimus. Taigi sprendimą atšaukti D. Danosa priėmė organas, kurio ji nekontroliavo ir kuris galėjo bet kuriuo metu priimti sprendimą prieš jos valią.

51      Nors šio sprendimo 39 punkte apibrėžta darbuotojo sąvoka gali neapimti bendrovės vadovaujančio organo, pavyzdžiui, valdybos narių, atsižvelgiant į jiems patikėtas specifines funkcijas ir aplinkybes, kuriomis šios funkcijos vykdomos, bei jų pobūdį, vis dėlto tokios valdybos narys, kuris už atlyginimą teikia paslaugas jį paskyrusiai bendrovei, yra neatsiejama šios bendrovės dalis, vykdo savo veiklą vadovaujamas arba kontroliuojamas kito šios bendrovės organo ir bet kuriuo metu be jokių apribojimų gali būti atšauktas iš pareigų, iš pirmo žvilgsnio atitinka sąlygas būti pripažintam darbuotoju pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką.

52      Kalbant apie „nėščios darbuotojos“ sąvoką, reikia priminti, kad ji apibrėžta Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte kaip „nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.

53      Sąjungos teisės aktų leidėjas tais atvejais, kai taikoma ši direktyva, nusprendė autonomiškai apibrėžti Sąjungos teisės sąvoką „nėščia darbuotoja“, nors ir nurodė, jog vienas iš šios sąvokos aspektų, t. y. tvarka, kurios laikydamasi darbuotoja praneša darbdaviui apie savo padėtį, turi būti nustatytas nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika (minėto Sprendimo Kiiski 24 punktas).

54      Dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje LKB buvo pranešta apie D. Danosa nėštumą, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti šiuo atveju reikšmingas faktines aplinkybes.

55      Be to, nors Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkte, kalbant apie tvarką, kurios laikydamasi darbuotoja praneša darbdaviui apie savo padėtį, daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, vis dėlto svarbu, kad dėl šios tvarkos tos pačios direktyvos 10 straipsnyje, kuriuo draudžiama atleisti iš darbo nėščias, neseniai pagimdžiusias arba maitinančias krūtimi darbuotojas, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, įtvirtinta speciali moters apsauga netaptų beprasmė. Siaurai aiškinant Direktyvos 92/85 2 straipsnio a punkto nuostatas ir atitinkamai darbuotojai netaikant 10 straipsnyje numatytos apsaugos nuo atleidimo iš darbo situacijose, kai darbdavys žinojo apie darbuotojos nėštumą, nors ji pati apie tai jam oficialiai nepranešė, būtų pažeisti šios direktyvos tikslai ir prasmė.

56      Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: kapitalo bendrovės valdybos narį, kuris šiai bendrovei teikia paslaugas ir yra neatsiejama šios bendrovės dalis, reikia laikyti turinčiu darbuotojo statusą pagal Direktyvą 92/85, jei jis tam tikrą laikotarpį vykdo savo veiklą vadovaujamas ar kontroliuojamas kito šios bendrovės organo ir už šią veiklą gauna atlyginimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, kiek būtina, patikrinti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar taip yra jo nagrinėjamo ginčo atveju.

 Dėl antrojo klausimo

57      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 92/85 10 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, pirmiausia – neatsižvelgiant į šias pareigas einančios moters nėštumą.

58      Kalbant apie Direktyvos 92/85 10 straipsnyje įtvirtintą draudimą atleisti iš darbo, visų pirma reikia priminti, kad Direktyva 92/85 siekiama skatinti nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe pagerinimą.

59      Prieš įsigaliojant Direktyvai 92/85 Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą ir būtent Direktyvos 76/207 nuostatas, moterų apsauga nuo atleidimo iš darbo turi būti pripažįstama ne tik per motinystės atostogas, bet ir viso nėštumo laikotarpiu. Teisingumo Teismo nuomone, šiais laikotarpiais atleistos iš darbo gali būti tik moterys, todėl jis yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Handels- og Kontorfunktionærernes Forbund, C‑179/88, Rink. p. I‑3979, 13 punktą; 1998 m. birželio 30 d. Sprendimo Brown, C‑394/96, Rink. p. I‑4185, 24–27 punktus ir 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Paquay, C‑460/06, Rink. p. I‑8511, 29 punktą).

60      Būtent atsižvelgdamas į pavojų, kurį galimas atleidimas iš darbo keltų nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų fizinei ir psichinei būklei, įskaitant ypač rimtą pavojų, kad nėščios moterys gali būti skatinamos savanoriškai nutraukti nėštumą, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 92/85 10 straipsniu numatė specialią moters apsaugą, uždrausdamas atleisti ją iš darbo nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos (žr. minėto Sprendimo Paquay 30 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

61      Direktyvos 92/85 10 straipsnyje nenumatyta jokios draudimo per šį laikotarpį atšaukti nėščias darbuotojas iš darbo išimties ar leidžiančios nukrypti nuostatos, išskyrus išskirtinius atvejus, nesusijusius su jų padėtimi, ir su sąlyga, kad darbdavys raštu pagrindžia tokio atleidimo iš darbo motyvus (1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Webb, C‑32/93, Rink. p. I‑3567, 22 punktas; minėto Sprendimo Brown, 18 punktas; 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo Tele Danmark, C‑109/00, Rink. p. I‑6993, 27 punktas ir minėto Sprendimo Paquay 31 punktas).

62      Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad šiuo atveju D. Danosa taikoma „nėščios darbuotojos“ sąvoka pagal Direktyvą 92/85 ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas ją atšaukti priimtas dėl iš esmės su suinteresuotosios nėštumu susijusių priežasčių, reikėtų pažymėti, kad toks sprendimas, nors ir priimtas laikantis nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, yra nesuderinamas su šios direktyvos 10 straipsnyje įtvirtintu draudimu atleisti iš darbo.

63      Tačiau sprendimas atšaukti ieškovę pagrindinėje byloje, priimtas nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos dėl su jos nėštumu nesusijusių priežasčių, nepažeistų minėto 10 straipsnio su sąlyga, kad darbdavys raštu yra išdėstęs pateisinamas atleidimo iš darbo priežastis ir suinteresuotosios atleidimas iš darbo yra priimtinas pagal atitinkamą nacionalinę teisę ir (arba) praktiką, kaip tai numatyta šios direktyvos 10 straipsnio 1 ir 2 punktuose.

64      Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į D. Danosa vykdytos veiklos pobūdį ir aplinkybes, kuriomis ši veikla buvo vykdoma, kapitalo bendrovės valdybos narės apsauga nuo atleidimo iš pareigų negali pažeisti Direktyvos 92/85, nes suinteresuotoji nėra „nėščia darbuotoja“ šios direktyvos prasme, reikėtų išnagrinėti, ar ieškovė pagrindinėje byloje gali remtis apsauga nuo diskriminacijos dėl lyties pagal Direktyvą 76/207, t. y. nuostata, kuri nebuvo nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose, bet apie kurią šis teismas ir kai kurie pastabų Teisingumo Teismui pateikę suinteresuotieji asmenys užsiminė.

65      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktą „vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybės įstaigas, dėl <...> įdarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo“.

66      Kaip matyti iš šio sprendimo 59 punkto, pagal nediskriminavimo principą ir būtent Direktyvos 76/207 nuostatas moterų apsauga nuo atleidimo iš darbo turi būti pripažįstama ne tik per motinystės atostogas, bet ir viso nėštumo laikotarpiu. Teisingumo Teismo nuomone, atleidimas iš darbo dėl nėštumo arba dėl iš esmės nėštumu pagrįstos priežasties gali būti susijęs tik su moterimis, todėl jis yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties (žr. minėto Sprendimo Paquay 29 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

67      Reikia konstatuoti, kad vienašališkas įgaliotojo asmens įgaliojimų atšaukimas prieš sueinant sutartam terminui dėl nėštumo arba dėl iš esmės nėštumu pagrįstos priežasties gali būti susijęs tik su moterimis. Net jei D. Danosa nėra „nėščia darbuotoja“ Direktyvoje 92/85 pavartota plačia prasme, bendrovės galimybė atšaukti valdybos narius, vykdančius tokias funkcijas, kaip aprašytosios pagrindinėje byloje, kai šis atšaukimas iš esmės yra pagrįstas suinteresuotojo asmens nėštumu, prieštarautų Direktyva 76/207 2 straipsnio 7 dalimi siekiamam apsaugos tikslui.

68      Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis moterų ir vyrų lygybę nėščių ar neseniai pagimdžiusių moterų teisių srityje, siekiama apsaugoti darbuotojas iki ir po gimdymo (žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo McKenna, C‑191/03, Rink. p. I‑7631, 42 punktą).

69      Šio tiek Direktyvos 92/85, tiek Direktyvos 76/207 priėmimą inspiravusio tikslo nebūtų galima pasiekti, jei pagal Sąjungos teisę nėščioms moterims užtikrinama apsauga nuo atleidimo iš darbo būtų teikiama, atsižvelgiant į formalų jų darbo santykių arba į jas įdarbinant pasirinkto sutarties tipo kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę.

70      Kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi apibrėžti reikšmingas savo sprendžiamos bylos aplinkybes ir įvertinti, ar, kaip preziumuojama pateiktuose prejudiciniuose klausimuose, sprendimas atšaukti ieškovę pagrindinėje byloje priimtas iš esmės dėl jos nėštumo. Jei atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, nesvarbu, į kurios direktyvos taikymo sritį ši ieškovė patenka – Direktyvos 92/85, Direktyvos 76/207 ar, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažintų ją „savarankiškai dirbančia darbuotoja“, Direktyvos 86/613, kuri taikoma savarankiškai dirbantiems darbuotojams ir kuria, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, papildoma Direktyva 76/207, kiek tai susiję su vienodo požiūrio į šiuos darbuotojus principo taikymu, uždraudžiant, kaip ir pastarąja direktyva, bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl lyties. Kad ir kuri direktyva būtų taikoma, svarbu suinteresuotajai užtikrinti pagal Sąjungos teisę nėščioms moterims numatytą apsaugą tuo atveju, kai ją su kitu asmeniu siejantys teisiniai santykiai nutraukti dėl jos nėštumo.

71      Be to, šią išvadą patvirtina moterų ir vyrų lygybės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnyje, kuriame numatyta, kad ši lygybė turi būti užtikrinama visose srityse, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą.

72      Galiausiai reikia priminti, kad, kalbant apie įrodinėjimo pareigą pagrindinės bylos aplinkybėmis, nacionalinis teismas turi taikyti atitinkamas 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL L 14, 1998, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 264) nuostatas, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą taikomas atvejams, kuriuos apima Direktyva 76/207 ir tiek, kiek diskriminuojama dėl lyties (Direktyva 92/85).

73      Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 97/80 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad tais atvejais, kai asmuo, manantis esąs nukentėjęs, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad būta tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad jis nepažeidė vienodo požiūrio principo.

74      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 92/85 10 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, kai suinteresuotasis asmuo turi „nėščios darbuotojos“ statusą šios direktyvos prasme ir kai sprendimas jį atšaukti priimtas iš esmės dėl nėštumo. Net jei atitinkama valdybos narė tokio statuso neturi, pagrindinėje byloje aprašytas funkcijas atliekančios valdybos narės atšaukimas dėl nėštumo arba dėl iš esmės nėštumu pagrįstos priežasties gali būti susijęs tik su moterimis ir todėl jis yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, kuria pažeidžiamos Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 ir 7 dalys ir 3 straipsnio 1 dalies c punktas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

75      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Kapitalo bendrovės valdybos narį, kuris šiai bendrovei teikia paslaugas ir yra neatsiejama šios bendrovės dalis, reikia laikyti turinčiu darbuotojo statusą pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje), jei jis tam tikrą laikotarpį vykdo veiklą vadovaujamas ar kontroliuojamas kito šios bendrovės organo ir už šią veiklą gauna atlyginimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, kiek būtina, patikrinti faktines aplinkybes ir įvertinti, ar taip yra jo nagrinėjamo ginčo atveju.

2.      Direktyvos 92/85 10 straipsniui prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atšaukti be jokių apribojimų, kai suinteresuotasis asmuo turi „nėščios darbuotojos“ statusą šios direktyvos prasme ir kai sprendimas jį atšaukti priimtas iš esmės dėl nėštumo. Net jei atitinkama valdybos narė tokio statuso neturi, pagrindinėje byloje aprašytas funkcijas atliekančios valdybos narės atšaukimas dėl nėštumo arba dėl iš esmės nėštumu pagrįstos priežasties gali būti susijęs tik su moterimis ir todėl jis yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, kuria pažeidžiamos 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB, 2 straipsnio 1 ir 7 dalys ir 3 straipsnio 1 dalies c punktas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: latvių.