1. 

Pirmą kartą Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti nesąžiningumo sąvoką Bendrijos prekių ženklų teisės aktų prasme.

2. 

Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, „jeigu pareiškėjas, paduodamas prekių ženklo paraišką, buvo nesąžiningas“.

3. 

Šiuo atveju nacionalinėje byloje yra nagrinėjama situacija, kai kelios konkuruojančios įmonės iš pradžių prekiavo panašiais produktais, turinčiais panašią formą ir išvaizdą. Vėliau viena iš šių įmonių įregistravo konkrečią formą ir išvaizdą kaip erdvinį Bendrijos prekių ženklą. Kokie veiksniai tokioje situacijoje gali būti būtini ir (arba) pakankami nustatyti, kad įmonė, paduodama prekių ženklo paraišką, buvo nesąžininga?

4.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su Bendrijos prekių ženklo reglamentu ( 2 ). Tačiau ta pati sąvoka panašiomis, nors ir netapačiomis, aplinkybėmis yra vartojama Prekių ženklų direktyvoje ( 3 ).

5.

Pagal Prekių ženklo reglamentą Bendrijos prekių ženklai gali būti įregistruoti pateikus paraišką Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), įsteigtai remiantis reglamento 2 straipsniu (toliau – VRDT arba Tarnyba).

6.

Reglamento 7 ir 8 straipsniuose yra išdėstyti Bendrijos prekių ženklo paraiškos atmetimo pagrindai ( 4 ).

7.

7 straipsnio 1 dalyje išvardyti „absoliutūs“ atmetimo pagrindai. Neregistruojami iš esmės šie žymenys: a) žymenys, kurių negalima pavaizduoti grafiškai arba kurie neleidžia atskirti konkrečios įmonės prekių ar paslaugų; b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai; c) prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie žymi prekių ar paslaugų savybes; d) prekių ženklai, sudaryti tiktai iš tokių žymenų ar nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra bendriniai; e) žymenys, kurie yra vien būdinga prekių forma; f) prekių ženklai, prieštaraujantys viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams; g) prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės; h) valstybiniai herbai, oficialūs kontrolės spaudai ir tarpvalstybinių organizacijų emblemos, neturint atitinkamo leidimo; i) prekių ženklai, sudaryti iš kitų visuomenės interesą turinčių ženkliukų, emblemų ir herbų, neturint atitinkamo leidimo; j) prekių ženklai, kuriuose yra vynus ar stiprius alkoholinius gėrimus identifikuojanti geografinė nuoroda ir kuriuos siekiama įregistruoti kaip tos kilmės vietos neturinčių vynų ar stiprių alkoholinių gėrimų prekių ženklus; k) prekių ženklai, kuriuose yra tos pačios rūšies produkto saugoma geografinė nuoroda ar kilmės vietos nuoroda.

8.

Remiantis 7 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 1 dalies b, c ir d punktų nuostatos netaikomos, jeigu dėl prekių ženklo naudojimo jis yra įgijęs skiriamąjį požymį.

9.

8 straipsnyje yra nustatyti „santykiniai“ pagrindai, kuriais remdamasi trečioji šalis gali sėkmingai protestuoti prieš Bendrijos prekių ženklo įregistravimą. 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ankstesnio prekių ženklo ( 5 ) savininkas gali protestuoti prieš a) tapataus prekių ženklo įregistravimą tapačioms prekėms ar paslaugoms arba b) tapataus ar panašaus prekių ženklo įregistravimą tapačioms ar panašioms prekėms ar paslaugoms, jeigu dėl panašumo atsiranda galimybė suklaidinti. Panaši protesto teisė 8 straipsnio 4 dalyje suteikiama neregistruoto ankstesnio prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui, jeigu tas žymuo suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Pagal 8 straipsnio 5 dalį teisė, numatyta 8 straipsnio 1 dalyje, iš esmės suteikiama ir tais atvejais, kai prekės ar paslaugos nėra panašios, tačiau ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą Bendrijoje arba valstybėje narėje (atsižvelgiant į tai, ar jis yra Bendrijos ar nacionalinis prekių ženklas), ir jeigu dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui. Be to, 8 straipsnio 3 dalyje prekių ženklo savininkui leidžiama uždrausti savo atstovui ar patikėtiniui įregistruoti prekių ženklą pastarojo vardu, neturint sutikimo ar nepagrindus savo veiksmų.

10.

Reglamente taip pat numatyta, kad įregistruotas Bendrijos prekių ženklas gali būti pripažintas negaliojančiu remiantis absoliučiais arba santykiniais pagrindais.

11.

51 straipsnyje nustatyti absoliutūs prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu pagrindai. Reikšmingos straipsnio dalys yra šios:

„1.   Padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu:

2.

Jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant 7 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktų reikalavimus, įregistravimo vis dėlto negalima paskelbti negaliojančiu, kai ženklas, naudojamas po įregistravimo, įgyja skiriamąjį požymį toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas.“

12.

52 straipsnyje nustatyti santykiniai prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu pagrindai. Reikšmingos straipsnio dalys yra šios:

„1.   Padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Bendrijos prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu:

2.   Bendrijos prekių ženklas taip pat gali būti paskelbiamas negaliojančiu padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, jeigu tokio prekių ženklo naudojimas gali būti uždraustas vadovaujantis bet kokiomis ankstesnėmis teisėmis; prie tokių teisių priskiriamos:

vadovaujantis apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos arba nacionaliniais teisės aktais.“

13.

Pagal reglamento 53 straipsnio 1 ir 2 dalis ankstesnio Bendrijos ar nacionalinio prekių ženklo ar ankstesnio žymens, kaip numatyta 8 straipsnio 4 dalyje, savininkas negali protestuoti prieš prieštaraujančio vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimą, jeigu apie tokį naudojimą jis žinojo ir dėl jo neprieštaravo penkerius metus iš eilės, „išskyrus atvejus, kai paraiška registruoti vėlesnį Bendrijos prekių ženklą buvo paduota nesąžiningai“.

14.

Pagaliau Prekių ženklo reglamento 9 straipsnio 1 dalyje Bendrijos prekių ženklo savininkui suteikiama teisė uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

15.

Ši byla susijusi su reglamentu, o ne su direktyva, tačiau naudinga turėti omenyje analogiškas pastarosios nuostatas.

16.

Direktyva siekiama suderinti valstybių narių prekių ženklų įstatymus, kurie lieka galioti greta Bendrijos prekių ženklų sistemos, tačiau turi būti su ja suderinami. Jos nuostatos ( 6 ) iš esmės atitinka pirmiau minėtus Prekių ženklo reglamento straipsnius, tačiau kai kuriais atžvilgiais nuo jų šiek tiek skiriasi.

17.

3 straipsnio pavadinimas – „Atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindai“. 3 straipsnio 1 dalyje numatyti privalomieji pagrindai, kai visos valstybės narės turi numatyti, kad prekių ženklai „nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais“. Jie yra tapatūs Prekių ženklo reglamento 7 straipsnio 1 dalies a–h punktuose išdėstytiems pagrindams. 3 straipsnio 2 dalyje papildomai numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog prekių ženklas „nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus paskelbiama negaliojančia, jeigu:

<…>

18.

Direktyvos 4 straipsnyje numatyti „kiti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu ankstesnėms teisėms“, kurie iš esmės yra tapatūs Prekių ženklo reglamento 8 ir 52 straipsniuose nurodytiems santykiniams atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindams, tačiau su tam tikrais pakeitimais, padarytais siekiant pritaikyti juos prie nacionalinio konteksto. Tai taip pat yra atsisakymo registruoti bei negaliojimo pagrindai ir kai kurie iš jų taip pat yra pasirenkamieji. Tarp pastarųjų yra 4 straipsnio 4 dalies g punkte numatytas kriterijus, kad „prekių ženklą galima sumaišyti su paraiškos padavimo dieną užsienyje vartotu prekių ženklu ir kuris ten dar yra vartojamas, su sąlyga, kad paraiškos padavimo dieną pareiškėjas elgėsi nesąžiningai“.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo šias Austrijos ir Vokietijos teisės nuostatas.

20.

Austrijos federalinio įstatymo dėl nesąžiningos konkurencijos uždraudimo (Bundesgesetz gegen den unlauteren Wettbewerb) 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prekių išvaizda ar pakuotė saugomos kaip specifinė nuoroda į įmonę, jei atitinkama visuomenė jas pripažįsta kaip įmonės ženklą.

21.

Vokietijos prekių ženklų įstatymo (Markengesetz) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prekių ženklo apsauga taikoma prekyboje naudojamam žymeniui, įgijusiam gerą prekių ženklo vardą atitinkamoje visuomenėje.

22.

Velykų mitologijos dalis yra kiaušinius dedantis gyvūnas, vadinamas „velykiniu zuikiu“ ( 7 ). Daug dešimtmečių bent jau tose Europos dalyse, kuriose kalbama vokiškai, šokolado gamintojai Velykų laikotarpiu gamina ir pardavinėja šokoladinius zuikius, kurių formos yra įvairios, kurie įvyniojami į įvairių rūšių ir spalvų, dažniausiai į auksaspalvę, foliją ir kurie dažnai papuošiami kaspinu ir (arba) varpeliu. 1990 metais pradėjus įvynioti mašinomis, dėl techninių apribojimų šių šokoladinių zuikių formos ėmė vis labiau panašėti ( 8 ).

23.

Susiję gamintojai yra Šveicarijoje įsisteigusi bendrovė Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG (toliau – Lindt), kuri yra ieškovė pagrindinėje byloje, ir Austrijos bendrovė Franz Hauswirth GmbH (toliau – Hauswirth), kuri pagrindinėje byloje yra atsakovė.

24.

Lindt gamina šokoladinius velykinius zuikius ir jais prekiauja nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios. Laikui bėgant jų išvaizda šiek tiek keitėsi ( 9 ). Šokoladiniais Velykų zuikiais Lindt pradėjo prekiauti Austrijoje 1994 metais. 2000 m. birželio mėnesį ji pateikė paraišką įregistruoti velykinio zuikio, įvynioto į auksaspalvę foliją su raudonais bei rudais ženklais, ant kaklo ryšinčio raudoną kaspiną su prikabintu varpeliu ir ant užpakalinės kojos turinčio piešinį su žodžiais „Lindt Goldhase“, formą bei išvaizdą kaip erdvinį Bendrijos prekių ženklą. Prekių ženklas buvo įregistruotas 2001 m. liepos 6 dieną:

25.

Hauswirth gamina šokoladinius zuikius ir jais prekiauja nuo 1962 metų. Dažniausiai jie papuošiami kaspinu, bet ne varpeliu. Ant jų nėra jokio identifikacinio pavadinimo, nors etiketė yra pritvirtinta apatinėje dalyje, taigi paprastai nėra matoma, kai prekės yra išdėstomos lentynoje:

26.

Prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas teigia, kad yra pavojus supainioti dviejų zuikių išvaizdą. Be to, nuo 1930 m. prekiaujama keliais kitais modeliais, kurie yra daugiau ar mažiau panašūs į Lindt zuikius. Prieš paduodama paraišką įregistruoti prekių ženklą, Lindt žinojo bent jau apie kelis tokius modelius.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad iki įregistravimo paraiškos padavimo daugelis gamintojų ar bent jau dalis jų buvo įgiję „vertingų teisių“ ( 10 ) į savo produktų apsaugą pagal Austrijos konkurencijos teisę ir Vokietijos prekių ženklų teisę, nors nė vieno produkto išvaizda nebuvo kaip nors įregistruota.

28.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad įregistruodama prekių ženklą Lindt norėjo „sukurti pagrindą pradėti bylas prieš jau esamus kitų gamintojų produktus, iš kurių bent jau keli Vokietijoje buvo jai žinomi“.

29.

Po įregistravimo Lindt bendrovei Hauswirth pareiškė ieškinį dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, prašydama nuspręsti, kad pastaroji turėtų nutraukti savo velykinių zuikių, kurių išvaizda, Lindt teigimu, galėjo būti supainiota su įregistruotu prekių ženklu, gamybą ir prekybą jais. Remdamasi, be kita ko, reglamento 51 straipsnio 1 dalies b punktu, Hauswirth pareiškė priešieškinį, nurodydama, kad prekių ženklo registracija buvo atlikta nesąžiningai ir todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia.

30.

Išnagrinėjęs bylą pirmąja instancija, Vienos Handelsgericht (Komercinių bylų teismas) atmetė pagrindinį ieškinį ir patenkino priešieškinį. Lindt pateikus apeliacinį skundą Oberlandesgericht (Aukštesnysis apygardos teismas), šis sprendimas buvo panaikintas, tačiau ne tais pagrindais, kurie būtų tenkinę Lindt. Hauswirth teigimu, apeliacinis teismas paprasčiausiai nusprendė, jog kadangi Lindt produkto išvaizda įgijo gerą vardą iki prekių ženklo įregistravimo paraiškos pateikimo, negalima pripažinti, kad Lindt veikė nesąžiningai; tačiau taip, nors ir atmetant Hauswirth priešieškinį, nebuvo patenkintas Lindt pagrindinis ieškinys. Todėl abi šalys toliau kreipėsi į Oberster Gerichtshof (Austrijos Aukščiausiasis Teismas) ir jis dabar prašo priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

31.

Rašytines ir žodines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Čekijos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija.

32.

Nacionalinis teismas prašo paaiškinti, ar kai kurių veiksnių pakanka pripažinti arba nepripažinti, kad paraiška buvo pateikta nesąžiningai Prekių ženklo reglamento 51 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, kai egzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės, kurias jis nustatė pats arba kurias, jo manymu, nustatė žemesnės instancijos teismas. Man atrodo, kad šios aplinkybės yra tokios:

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinimo iš esmės dėl šių veiksnių svarbos:

34.

Todėl man atrodo, kad tris klausimus gali būti naudinga nagrinėti kartu, tinkamai atsižvelgiant į paminėtus veiksnius. Pradėsiu nuo nesąžiningumo sąvokos šiame kontekste.

35.

Nėra abejonių, kad nesąžiningumą, kaip ir bankininką, lengviau atpažinti, nei apibūdinti ( 11 ). Tai yra sąvoka, kurią nevisiškai sėkmingai nagrinėja ne tik teisininkai, bet ir filosofai bei teologai. Iš tikrųjų panašu, kad apibūdinant nesąžiningumą apskritai negalima nustatyti tikslių jo ribų.

36.

Šiuo atveju rūpi nesąžiningumas paduodant prekių ženklo įregistravimo paraišką. Ši sąvoka teisės aktuose nėra niekaip apibrėžta, atribota ar net apibūdinta, tačiau tam tikrą paaiškinimą galima pateikti remiantis jos vieta teisės aktų sistemoje.

37.

Prekių ženklo reglamente numatyta, kad galima atsisakyti registruoti prekių ženklą arba, jei jis įregistruotas, pripažinti registraciją negaliojančia remiantis absoliučiais arba santykiniais pagrindais.

38.

Dėl atsisakymo registruoti ( 12 ) pažymėtina, kad absoliutūs pagrindai iš esmės yra paties prašomo įregistruoti prekių ženklo trūkumai ir juos ex officio nurodo VRDT. Santykiniai pagrindai iš esmės yra intelektinės nuosavybės ankstesnės teisės, kuriomis naudodamasis jų turėtojas gali užkirsti kelią kitiems asmenims naudoti prieštaraujantį žymenį, ir jie nenagrinėjami ex officio, bet jais gali remtis šių teisių turėtojas.

39.

Prekių ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia taip pat remiantis absoliučiais arba santykiniais pagrindais ( 13 ). Tačiau šiuo atveju abiejų rūšių pagrindų sąrašai yra šiek tiek išplečiami. Pareiškėjo nesąžiningumas paduodant paraišką yra papildomas absoliutus pagrindas ( 14 ), o prie santykinių pagrindų sąrašo pridedamos dar keturių rūšių teisės ( 15 ).

40.

Be to, ankstesnės teisės turėtojas negali prašyti pripažinti prekių ženklo registracijos negaliojančia arba paduoti protesto prieš jo naudojimą, jeigu šis asmuo mažiausiai penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl šio prekių ženklo naudojimo, išskyrus atvejus, kai paraiška registruoti prekių ženklą buvo paduota nesąžiningai (53 straipsnis).

41.

Todėl nesąžiningumas, atrodo, yra pačios paraiškos (o ne prekių ženklo) trūkumas, dėl kurio registracija yra iš esmės negaliojanti, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes. Beveik tokią pačią bendrą schemą galima rasti Prekių ženklų direktyvoje.

42.

Atsižvelgiant į teisės aktų sistemą, Bendrijoje turėtų galioti bendra nesąžiningumo sąvoka, taikoma tiek reglamentui, tiek direktyvai. Reglamento 51 straipsnyje numatyta, kad remdamiesi nesąžiningumo paduodant paraišką pagrindu Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia pripažįsta tiek VRDT, tiek nacionaliniai teismai, ir akivaizdu, kad jie turėtų vartoti tą pačią sąvoką. Atsižvelgiant į darnios dviejų sistemų sąveikos poreikį, taip pat neatrodo tinkama, kad nacionaliniai teismai vartotų vienokią sąvoką Bendrijos prekių ženklų atveju ir kitokią – nacionalinių prekių ženklų atveju.

43.

Turėdama omenyje šiuos dalykus, išnagrinėsiu kelis konkrečius pasiūlymus, pateiktus rašytinėse ir žodinėse pastabose, dėl to, ką apima ir ko neapima nesąžiningumas, bei pabandysiu suformuoti nuomonę, atsižvelgdama į skirtingus požiūrius.

44.

Komisija rašytinėse pastabose nurodė, kad Prekių ženklo reglamento 8 straipsnyje pateiktas išsamus visų ankstesnių teisių, kuriomis galima remtis protestuojant prieš registraciją, sąrašas. Asmuo turi turėti teisę įregistruoti savo prekių ženklą, kad užtikrintų jo pirmumą prieš kitas, silpnesnes, teises, kuriomis, kai pateikiama paraiška įregistruoti, negalima remtis paduodant protestą. Jeigu tokių silpnesnių teisių turėtojai, registraciją pripažinus negaliojančia dėl nesąžiningumo, vėliau galėtų pasiekti tai, ko jie negalėjo pasiekti paduodami protestą dėl įregistravimo, būtų apeinami teisės aktų leidėjo ketinimai.

45.

Šis argumentas manęs neįtikino, tačiau, žinoma, sutikčiau su tuo, kad paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimas, žinant apie prieštaraujančią ankstesnę teisę, įrašytą Prekių ženklo reglamento 8 straipsnyje, tikriausiai būtų nesąžiningas.

46.

Taip pat tiesa yra tai, kad protestuojant prieš Bendrijos prekių ženklo įregistravimą galima remtis tik 8 straipsnyje išvardytomis ankstesnėmis teisėmis. Tačiau tai nebūtinai pašalina galimybę, kad įregistravimo paraiška gali būti paduota nesąžiningai atsižvelgiant į kitas teises, kuriomis negalima taip remtis, ir atkreipiu dėmesį, kad 8 straipsnyje nenurodytomis ankstesnėmis teisėmis bet kuriuo atveju galima remtis pagrindžiant registracijos pripažinimą negaliojančia ( 16 ). Be to, man atrodo, kad laikantis Komisijos požiūrio nesąžiningumo klausimui būtų priskirtas vien pagalbinis vaidmuo, galbūt be reikalo sustiprinant konkurento, jau galinčio pasiekti registracijos pripažinimą negaliojančia remiantis ankstesne jo teise (ir pirmiau turėjusio galimybę protestuoti prieš įregistravimą), pozicijas, nors 51 ir 52 straipsnių struktūra rodo, kad nesąžiningumas yra savarankiškas negaliojimo pagrindas. Tai taip pat yra absoliutus pagrindas, kuriuo gali remtis bet kuris asmuo, įskaitant ankstesnės teisės turėtoją, bet juo neapsiribojant. Jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereiškia vien kokio nors konkretaus nesąžiningumo. Kiekvienas asmuo gali prašyti pripažinti registraciją negaliojančia dėl to, kad prekių ženklo paraiška buvo paduota nesąžiningai, neatsižvelgiant į tokio nesąžiningumo aplinkybes.

47.

Kas galėtų reikšti nesąžiningumą prieštaraujančių ankstesnių teisių, kurios yra silpnesnės už išvardytąsias 8 ar 52 straipsniuose, atveju, yra atskiras klausimas, kuris bus nagrinėjamas vėliau ( 17 ), tačiau negaliu sutikti su tuo, kad tokios rūšies nesąžiningumo neapima reglamente vartojama sąvoka.

48.

Posėdyje Komisija laikėsi požiūrio, kuris pasirodė kitoks ir siauresnis nei tas, kurio ji laikėsi rašytinėse pastabose. Ji nurodė, kad kaip nesąžiningumą teisės aktų prasme galima kvalifikuoti tik vieno tipo elgesį – prekių ženklo įregistravimą neturint ketinimo pačiam jį naudoti, bet siekiant sukliudyti jį naudoti kitiems. Komisija nurodė, kad reglamento 51 straipsnio 1 dalies b punktu papildomas 50 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį Bendrijos prekių ženklo, kuris penkerius metus nebuvo iš tikrųjų naudojamas, suteikiamos teisės gali būti paskelbtos panaikintomis; jos nuomone, taip pagal 51 straipsnio 1 dalies b punktą asmeniui, naudojančiam ar norinčiam naudoti prieštaraujantį žymenį ar prekių ženklą, leidžiama siekti negaliojimo pripažinimo nesulaukus penkerių metų laikotarpio pabaigos, jeigu paraišką padavęs asmuo neturėjo ketinimo naudoti įregistruotą prekių ženklą pats.

49.

Šis teiginys manęs taip pat neįtikino, nors vis dėlto sutikčiau su tuo, kad toks elgesys beveik neabejotinai yra nesąžiningas.

50.

Man atrodo, kad jeigu nesąžiningumas būtų pripažįstamas tik tais atvejais, kai pareiškėjas neketino prekių ženklo naudoti, reglamento 53 straipsnio 1 ir 2 dalys netektų prasmės. Šios nuostatos neleidžia ankstesnio prekių ženklo savininkui prašyti pripažinti, kad vėlesnio prieštaraujančio Bendrijos prekių ženklo registracija yra negaliojanti, jeigu šis asmuo neprieštaravo dėl šio prekių ženklo naudojimo penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai vėlesnio prekių ženklo įregistravimo paraiška buvo paduota nesąžiningai. Taigi jose daroma prielaida, kad gali būti nesąžiningai paduota prekių ženklo įregistravimo paraiška ir jis gali būti naudojamas penkerius metus iš eilės. Todėl Komisijos poziciją man sunku suderinti su aiškia teisės akto formuluote.

51.

Siekdama įrodyti, kad nesąžiningumo negalima pripažinti be nesąžiningo ketinimo, Lindt remiasi keliais VRDT sprendimais. Pavyzdžiui: „Nesąžiningumas yra siaura teisinė sąvoka (Bendrijos prekių ženklo reglamento) sistemoje. Nesąžiningumas yra sąžiningumo priešingybė, apskritai reiškianti ar apimanti – tačiau tuo neapsiribojama – tikrą ar numanomą apgaulę arba kito asmens suklaidinimo ar apgavimo būdą, arba kokį nors kitą blogą motyvą. Apskritai kalbant, nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip „nesąžiningas ketinimas“. Tai reiškia, kad nesąžiningumą galima aiškinti kaip nesąžiningus veiksmus, kai paduodamas (Bendrijos prekių ženklo) paraišką pareiškėjas neturi jokio sąžiningo ketinimo“ ( 18 ). Arba: „Nesąžiningumą galima apibrėžti kaip asmens, kuris sąmoningai, darydamas tai, kas prieštarauja pripažintiems etiško elgesio ar sąžiningos komercinės ir verslo praktikos principams, įgyja nepagrįstą pranašumą arba sukelia kitiems nepagrįstos žalos, padėtį“ ( 19 ). Lindt teigimu, tokio paties požiūrio laikosi Vokietijos federalinis teisingumo teismas (Bundesgerichtshof) ( 20 ).

52.

Hauswirth laikosi panašios pozicijos, remdamasi dažnai cituojama Anglijos High Court teisėjo Lindsay nuomone: „[Nesąžiningumas] neabejotinai apima nedorumą ir, kaip manyčiau, taip pat apima kai kuriuos sandorius, neatitinkančius priimtino komercinio elgesio standartų, kurių laikosi protingi ir patyrę žmonės tam tikroje nagrinėjamoje srityje“ ( 21 ).

53.

Rašytinėse pastabose Komisija teigia, kad nesąžiningumą galima palyginti su elgesiu, kuris neatitinka „sąžiningos praktikos pramoninėje ir komercinėje veikloje“ ( 22 ) ir kurio vienas pavyzdys būtų ketinimas neleisti kitiems patekti į rinką.

54.

Čekijos vyriausybė mano panašiai, kad nesąžiningumo sąvoka teisės aktuose turi ryškų moralinį ar etinį elementą; ji reiškia pripažintų elgesio normų pažeidimą. Tokį nesąžiningumą Čekijos vyriausybė iš esmės mato tuo atveju, jei paraiška įregistruoti prekių ženklą paduodama kitu tikslu nei siekiant suteikti galimybę jam „atlikti savo esminę funkciją, būtent užtikrinti, kad vartotojas arba galutinis naudotojas galėtų identifikuoti atitinkamos prekės ar paslaugos kilmę, leidžiant jam be jokio pavojaus supainioti atskirti šią prekę ar paslaugą nuo tų, kurių kilmė yra kitokia“ ( 23 ). Todėl įregistravimas paprasčiausiai siekiant uždrausti kitiems naudoti panašų prekių ženklą (tai tėra šalutinė prekių ženklo funkcija) būtų nesąžiningas.

55.

Švedijos vyriausybė, atvirkščiai, tvirtina, kad svarbus ne prekių ženklo paraišką pateikusio asmens ketinimas, bet objektyvus jo žinojimas: ar jis žinojo arba galėjo žinoti, kad kitas asmuo jau naudoja tą patį arba panašų prekių ženklą. Taip, jos teigimu, nesąžiningumo sąvoka yra vartojama daugelyje valstybių narių, t. y.: Beniliukso šalyse, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Italijoje ir pačioje Švedijoje ( 24 ).

56.

Taigi Teisingumo Teismui buvo išsakyta daug teiginių, turinčių subtilių ir ne tokių subtilių niuansų. Todėl svarbu tam tikra apimtimi pasirinkti iš subjektyvesnės ir objektyvesnės nesąžiningumo sąvokų, nors manau, kad iš tikrųjų tai labiau yra tinkamo dviejų požiūrių simbiozės užtikrinimo klausimas.

57.

Man atrodo aišku, kad įprastai vartojama nesąžiningumo sąvoka, kaip apibrėžta įvairiuose Lindt, Hauswirth ir Komisijos minėtuose aprašymuose, reiškia bendro pobūdžio subjektyvią proto būseną, o ne labiau specializuotą apibrėžimą, kurį siūlo Čekijos vyriausybė. Iš principo dar labiau nenorėčiau šios sąvokos prekių ženklų tikslais susiaurinti vien iki tokių specifinių, objektyviai apibūdintų aplinkybių, kokias nurodė Švedijos vyriausybė. Ir man atrodo neįmanoma tai padaryti, kai Bendrijos teisės aktuose nėra nei jokios aiškios nuostatos, kurioje taip būtų apribota ši sąvoka, nei jokių požymių, kad ketinta tai padaryti.

58.

Kita vertus, pripažįstu, kad kiltų sunkumų, jei nesąžiningumui nustatyti galėtų tikti tik subjektyvaus ketinimo įrodymai, t. y. sunkumų, kurie, be abejonės, turėjo įtakos formuojant objektyvesnį požiūrį, kuriam pritariama kai kuriose valstybėse narėse. Šiuo atžvilgiu tiek rašytinėse, tiek žodinėse pastabose Komisija siūlė, jog kadangi pareiškėjo ketinimai yra pagrindinis elementas nustatant nesąžiningumą, šis subjektyvus kriterijus turėtų būti nustatomas remiantis objektyviomis bylos aplinkybėmis. Sutinku, kad – kitokiu nei, ko gero, neįtikėtinu atveju, kai nesąžiningumą pripažįsta pats prekių ženklo savininkas ( 25 ), – apie nesąžiningumo buvimą ar nebuvimą paprastai turėtų būti sprendžiama pagal susijusias objektyvias aplinkybes.

59.

Tarp šių objektyvių aplinkybių (pasiremiant Čekijos vyriausybės pasiūlymu) galėtų būti prekių ženklo tinkamumas atlikti savo pagrindinę funkciją atskirti prekes arba paslaugas pagal kilmę. Tačiau nors šis kriterijus gali būti naudingas, jei jis taikomas, nemanau, kad tai gali būti vienintelis reikšmingas kriterijus.

60.

Taigi manau, kad prekių ženklo paraišką pateikusio asmens nesąžiningumo sąvoka Bendrijos teisės aktų prasme:

61.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, nesąžiningumas turi būti vertinamas kiekvienu atveju, atsižvelgiant į visus turimus įrodymus dėl reikšmingų aplinkybių. Nacionalinis teismas būtent prašo patarimo dėl jo turimų įrodymų keturių aspektų: žinojimo, kad konkurentai jau naudojo panašius prekių ženklus (atsižvelgiant į prekės formą ir išvaizdą), žinojimo, kad šių prekių ženklų naudojimas buvo grindžiamas tam tikro laipsnio apsauga pagal konkurencijos ar prekių ženklų teisę, ketinimo neleisti toliau naudoti šių prekių ženklų ir prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui priklausančio prekių ženklo gero vardo bei apsaugos, svarbos.

62.

Dėl žinojimo apskritai atrodo aišku, kad elgesį galima apibūdinti kaip neetišką arba ketinimą kaip nesąžiningą tik tuomet, jeigu suinteresuotoji šalis žino faktinį kontekstą, kuriame toks apibūdinimas, kaip „neetiškas“ arba „nesąžiningas“, yra tinkamas. Pavyzdžiui, siekti naudos sau savaime nėra neetiška ar nesąžininga; siekimas tokios naudos pateikiant nepakankamą ar klaidinančią informaciją, apeinant (bet ne iš tikrųjų pažeidžiant) taikytinas taisykles arba užbėgant už akių kitos šalies, turinčios stipresnių ar ankstesnių teisių, ieškiniui gali būti taip kvalifikuojamas, tik jeigu naudos siekiantis asmuo žinojo, kad informacija buvo nepakankama arba klaidinanti, kad taisyklės buvo apeinamos ar kad kitos šalies teisės buvo stipresnės arba pirmesnės.

63.

Kai tokį žinojimą galima nustatyti tiesiogiai, nėra reikalo remtis numanomu žinojimu. Tačiau daugeliu atvejų gali būti sudėtinga pateikti žinojimo iš tikrųjų tiesioginių įrodymų, o aplinkybės gali pateisinti rėmimąsi žinojimo prezumpcija. Išvadą dėl žinojimo, kad informacija yra nepakankama ar klaidinanti, galima padaryti, pavyzdžiui, remiantis deramo žinojimo apie verslo ir administracinius klausimus prezumpcija; apie žinojimą, kad taisyklės yra apeinamos (bet ne iš tikrųjų pažeidžiamos), galima spręsti remiantis įstatymo žinojimo prezumpcija; o prielaidą dėl žinojimo apie kitos šalies teises galima padaryti remiantis įrodymais, jog atitinkamame sektoriuje apie aptariamas teises buvo įprasta žinoti.

64.

Tad man atrodo, kad šalies, kurios padėtis yra kaip Lindt, prekių ženklo paraišką galima kvalifikuoti kaip paduotą nesąžiningai, tik jeigu ši šalis žinojo bent jau apie aplinkybes, kurios gali sudaryti nesąžiningumo pripažinimo pagrindą – kurios šiuo atveju, kaip teigiama, yra tai, jog konkurentai naudojo panašius prekių ženklus, ir tai, kad šie prekių ženklai buvo saugomi pagal konkurencijos teisę. Tačiau ar tokio žinojimo pakanka nesąžiningumui nustatyti?

65.

Mano nuomone, to nepakanka, nes tai reikštų, jog tikrieji ketinimai netenka prasmės. Tačiau taip jau sudaromos sąlygos, kuriomis tikriausiai nereikėtų daug kitų įrodymų klausimui išspręsti. Taigi remdamasis šiuo kontekstu nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į Lindt tikslą užkirsti kelią kitiems naudoti panašius prekių ženklus ir į jos prekių ženklo gerą vardą. Vis dėlto manau, kad reikėtų atsižvelgti į visą istorinį komercinį kontekstą.

66.

Šioje byloje man atrodo svarbus tas faktas, kad aptariamus „prekių ženklus“ sudaro visa produkto forma ir išvaizda, o ne prie prekės tvirtinamas žymuo, kaip labiau paplitusi prekių ženklo koncepcija. Todėl atrodo, jog svarbu išsiaiškinti, ar esami konkurentai laisvai gali pasirinkti formą bei išvaizdą ir kokiu mastu jų pasirinkimą riboja techniniai ar komerciniai veiksniai, t. y. forma, kurioje produktas gali būti automatiškai išlietas ir (arba) į kurią jis gali būti įvyniotas, vartotojo lūkesčiai dėl išvaizdos ir taip toliau. Žinant esamą situaciją, paraišką įregistruoti tokios rūšies prekių ženklą galima daug lengviau pripažinti nesąžininga, jeigu pasirinkimo laisvė yra apribota ir todėl prekių ženklo savininkas iš tikrųjų gali ne tik užkirsti kelią konkurentams naudoti panašų žymenį, bet ir neleisti jiems pardavinėti panašių prekių.

67.

Situacija būtų visai kitokia, jeigu aplinkybių tyrimas, pavyzdžiui, parodytų, kad prekių ženklo paraišką pateikusiam asmeniui sekėsi pelningoje komercinėje srityje, tačiau jis sužinojo, kad neseniai rinkoje pradėję veikti asmenys siekia naudos kopijuodami jo produkto išvaizdą, nors jiems nėra jokių kliūčių prekiauti skirtingos išvaizdos produktais. Tokiomis aplinkybėmis daug mažiau tikėtina, kad paraiška įregistruoti prekių ženklą, siekiant nusikratyti tokių parazitų, pasirodytų nesąžininga, neetiška ar kaip nors kitaip nedora ir atitinkamai būtų daug sudėtingiau ją pripažinti kaip paduotą nesąžiningai.

68.

Taigi, ketinimo užkirsti kelią konkurentams naudoti panašius prekių ženklus, kuriuos jie jau naudoja, svarbą reikia vertinti atsižvelgiant į visas aplinkybes. Jo negalima laikyti nesąžiningumo nuoroda savaime ar atvirkščiai.

69.

Ketvirtasis nurodytas aspektas susijęs su pareiškėjo prekių ženklo visuomenėje iki paraiškos padavimo jau įgytu geru vardu, dėl kurio suteikiama apsauga pagal nacionalinę teisę. Man atrodo, kad tai yra veiksnys, kurį reikia vertinti atsižvelgiant į kontekstą ir dėl kurio negalima savaime atmesti galimybės, kad paraiška buvo paduota nesąžiningai.

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Lindt produkto išvaizda buvo įgijusi labai gerą vardą Austrijoje ir Vokietijoje maždaug tuo metu, kai ji įregistravo Bendrijos prekių ženklą, ir apie 50% ar daugiau gyventojų į auksaspalvę foliją įvyniotus šokoladinius velykinius zuikius siejo su Lindt. Šis geras vardas netgi iki prekių ženklo įregistravimo leido jai uždrausti konkurentams prekiauti tapačios išvaizdos produktais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo du tokius ieškinius, paduotus atitinkamai 1980 ir 2000 metais ( 26 ), tačiau pažymi, kad bandymo uždrausti prekiauti tais produktais, kurių išvaizda nebuvo griežtai tapati, sėkmė būtų buvusi labai abejotina; tai posėdyje patvirtino Hauswirth advokatas. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad registracija buvo reikalinga tik sąlygoms pareikšti ieškinius sudaryti.

71.

Tačiau iš bylos medžiagos ar iš to, kas buvo pasakyta posėdyje, man neaišku, ar registracijos tikslas iš tikrųjų tėra išplėsti savininko procesines teises, ar savininko materialinės teisės faktiškai dėl jos nėra išplečiamos, leidžiant jam uždrausti naudoti ne tik tapačios ar beveik tapačios išvaizdos produktus, bet ir tuos produktus, kurie yra tik pakankamai panašus, kad sukeltų pavojų supainioti. Taip pat neaišku, ar išvaizda (jeigu kitų produktų išvaizda taip pat yra saugoma) gali įgyti didesnę apsaugą dėl savo gero vardo arba buvimo rinkoje trukmės.

72.

Šiuos klausimus, žinoma, turi išspręsti nacionaliniai teismai. Tačiau jie gali būti svarbūs vertinant, ar Lindt prekių ženklo paraiška buvo paduota nesąžiningai.

73.

Jeigu prekių ženklo registracija paprasčiausiai patvirtina turimą materialinę teisę neleisti kitiems naudoti panašios išvaizdos, kartu suteikiant geresnių šios teisės įgyvendinimo priemonių, ir jeigu geresnį vardą turinčiai bei rinkoje ilgiau esančiai išvaizdai atitinkamai suteikiama didesnė apsauga, tuomet paraiška įregistruoti išvaizdą, kuri turi geriausią vardą ir egzistuoja ilgiausiai, kaip prekių ženklą, paprasčiausiai siekiant sustiprinti ir patvirtinti turimas teises, neatrodo nesąžininga.

74.

Kita vertus, jeigu visų produktų išvaizdai taikomos vienodos teisės, neatsižvelgiant į gerą vardą ar vyresniškumą, ir šios teisės yra kur kas labiau ribojamos nei tos, kurios suteikiamos pagal Bendrijos prekių ženklo registraciją, tuomet vieno rinkos dalyvio įregistravimo paraiška gali būti laikoma nedora, taigi lengviau gali būti pripažįstama nesąžininga konkurentų atžvilgiu, juo labiau jei jis iš tikrųjų yra neseniai pradėjęs veikti rinkoje ir (arba) jo produkto išvaizda turi tik santykinai menką gerą vardą.

75.

Apibendrinant pažymėtina, kad mano analizės esmė tokia, jog nėra paprasto, lemiamo kriterijaus, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar prekių ženklo paraiška buvo paduota nesąžiningai. Teisingumo Teismui pateiktos įvairios aplinkybių, neva tiksliai apibūdinančių nesąžiningumą, grupės iš tikrųjų yra iliustratyvūs šios sąvokos pavyzdžiai. Nesąžiningumas yra subjektyvi būsena – su sąžiningo ir etiško elgesio standartais nesuderinamas ketinimas – kurią galima nustatyti remiantis objektyviais įrodymais ir kurią kiekvienu atveju reikia vertinti individualiai. Tam bent jau turi būti žinomos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti padaryta išvada dėl nesuderinamumo su pripažintais sąžiningo ar etiško elgesio standartais. Tai, ar prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo turi tokių žinių, yra klausimas, kurį, jei trūksta tiesioginių įrodymų, reikia spręsti atsižvelgiant į bendrą žinių lygį atitinkamame ekonominiame sektoriuje. Ketinimas neleisti konkurentams toliau naudoti neįregistruotų žymenų, kuriuos jie iki šiol galėjo naudoti, ir apsiginti nuo kitų tokių žymenų konkurencijos yra nesąžiningumo požymis. Tačiau atliekant vertinimą reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktinius ir teisinius elementus, kurie gali pateisinti tokį ketinimą arba, atvirkščiai, paryškinti nesąžiningą ir neetišką jo pobūdį.

76.

Atsižvelgdama į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof klausimus atsakyti taip:

Siekdamas nustatyti, ar „pareiškėjas, paduodamas prekių ženklo paraišką, buvo nesąžiningas“1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 51 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus turimus įrodymus, kuriais remiantis galima padaryti išvadą, jog pareiškėjas sąmoningai veikė arba neveikė pripažintiems sąžiningo ar etiško elgesio standartams prieštaraujančiu būdu. Būtent: