1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 647/2005, iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, ir (EEB) Nr. 574/72, nustatantį Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 117, p. 1), I priedo 2 punkto nuostatas, esančias antraščių „SUOMIJA“ b punkte, „ŠVEDIJA“ c punkte ir „JUNGTINĖ KARALYSTĖ“ d–f punktuose.

2

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, remiantis iš dalies pakeista ir aktualia redakcija priėmus 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), iš dalies pakeistą Reglamentu Nr. 647/2005 (toliau – iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 1408/71), atsižvelgiama, remiantis Reglamento Nr. 647/2005 konstatuojamosiomis dalimis, į Teisingumo Teismo pateiktą tam tikrų jo nuostatų dėl, be kita ko, specialių neįmokinių išmokų išaiškinimą, siekiant palengvinti jų taikymą. Reglamentas Nr. 647/2005 priimtas Komisijos siūlymu pirmiausia tam, kad būtų pakeistas Reglamento Nr. 1408/71 IIa priedas (toliau – IIa priedas).

3

Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktį sąvoka „šeimos išmokos“ reiškia visas išmokas natūra arba pinigais, skirtas šeimos išlaidoms padengti.

4

Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies h punktą jis taikomas šeimos išmokoms.

5

Remiantis minėto reglamento 4 straipsnio 2a dalimi:

„Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms, numatytoms pagal teisės aktus, kurie dėl savo taikymo asmenų atžvilgiu, savo tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ypatumų, būdingų ir socialinės apsaugos teisės aktams, nurodytiems 1 dalyje, ir socialinei paramai.

„Specialios neįmokinės išmokos“ reiškia išmokas, kurios:

6

Šias nuostatas pakeitė tokios nuostatos:

„Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms, kurios mokamos pagal teisės aktus ar sistemas, kitas nei tos, kurios nurodytos 1 punkte arba neįtraukiamos pagal 4 punkto nuostatas, jeigu tokios išmokos yra numatytos:

7

Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje numatyta:

„1.   10 straipsnio ir III antraštinės dalies nuostatos netaikomos specialioms neįmokinėms išmokoms, nurodytoms 4 straipsnio 2a dalyje. Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, gauna šias išmokas, jei jos paminėtos IIa priede, išimtinai teritorijoje tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, ir pagal tos valstybės teisės aktus. Išmokas savo sąskaita moka gyvenamosios vietos įstaiga.

<…>“

8

Reglamento Nr. 1408/71 IIa priede išvardytos specialios neįmokinės išmokos, kurias, taikant to paties reglamento 10a straipsnį, asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, gali gauti tik tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teritorijoje.

9

Valstybės narės neišreiškė jokių prieštaravimų dėl Komisijos pasiūlymo pakeisti Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį siekiant patikslinti specialių neįmokinių išmokų apibrėžimą pagal Teisingumo Teismo nustatytus principus 2001 m. kovo 8 d. Sprendime Jauch (C-215/99, Rink. p. I-1901) ir 2001 m. gegužės 31 d. Sprendime Leclere ir Deaconescu (C-43/99, Rink. p. I-4265).

10

Remiantis šia teismo praktika, į IIa priede esantį sąrašą galima įrašyti tik tas išmokas, kurios turi dvigubą požymį – jos yra specialios ir neįmokinės.

11

Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies kriterijais ir Teisingumo Teismo pateiktu išaiškinimu, išanalizavusi visas galimas išmokas, kurios gali būti laikomos „specialiomis neįmokinėmis“ išmokomis, parengė ir pasiūlė naują į IIa priedą galinčių patekti išmokų sąrašą.

12

Dėl iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukiančių kriterijų taikymo Komisija į šį naują sąrašą negalėjo įtraukti:

13

Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymu Europos Sąjungos Taryba vis dėlto sutiko į IIa priede esantį Komisijos pasiūlytą sąrašą įtraukti tokias išmokas (toliau kartu – ginčijamos išmokos):

14

Per antrąjį pakeitimo reglamento projekto skaitymą Europos Parlamentas patvirtino Tarybos poziciją ir susipažino su pareiškimu, kuriuo Komisija pasiliko teisę kreiptis į Teisingumo Teismą ir prireikus, remdamasi Teisingumo Teismo sprendimu, pateikti naują pasiūlymą peržiūrėti IIa priede esantį sąrašą.

15

2005 m. balandžio 13 d. Parlamentas ir Taryba priėmė Reglamentą Nr. 647/2005, kuriame atsižvelgiama į šio sprendimo 13 punkte nurodytus trijų valstybių narių prašymus. Komisija prašo panaikinti šį reglamentą, nes jame minimos ginčijamos išmokos, esančios iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 IIa priede (toliau – iš dalies pakeistas IIa priedas) pateiktame sąraše.

16

Iš tikrųjų Komisija mano, kad šios įvairios išmokos neatitinka sąlygų, kurios leistų apriboti jų suteikimą vien tik tiems asmenims, kurie gyvena kiekvienos iš šių valstybių narių teritorijoje.

17

2007 m. birželio 19 d. laišku Jungtinė Karalystė pateikė pastabas dėl generalinės advokatės išvados. Ji teigė negalinti atsakyti į šioje išvadoje pateiktą nuomonę, kad neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa turėtų būti išbraukta iš iš dalies pakeisto IIa priede esančio sąrašo, nors nebuvo ginčyta, jog su „judumu“ susijusi sudedamoji šios išmokos dalis atitiko keliamas sąlygas tam, kad būtų laikoma specialia išmoka.

18

Todėl Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo atnaujinti žodinę proceso dalį, kad galėtų nurodyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su galimybe iš dalies panaikinti norminio pobūdžio taisyklę. Savo argumentui pagrįsti ji nurodo taisykles, susijusias su vieno akto nuostatos dalies panaikinimu, kaip pažymėta 2005 m. gegužės 24 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą ir Tarybą (C-244/03, Rink. p. I-4021, 13–15 punktai).

19

Teisingumo Teismas gali savo nuožiūra, generalinio advokato pasiūlymu arba šalių prašymu priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo pagal Procedūros reglamento 61 straipsnį, jei jis mano, kad nepakanka informacijos arba byla turi būti nagrinėjama remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepareiškė savo nuomonių (žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C-309/99, Rink. p. I-1577, 42 punktą bei 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimų Arnold André, C-434/02, Rink. p. I-11825, 27 punktą ir Swedish Match, C-210/03, Rink. p. I-11893, 25 punktą).

20

Viena vetus, neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos padalijimo klausimą savo raštuose nurodė Komisija, taigi Jungtinė Karalystė galėjo į tai atsakyti įstojimo į bylą paaiškinime. Kita vertus, Teisingumo Teismas mano turintis visą būtiną informaciją atsakyti į pateiktus klausimus.

21

Todėl nėra reikalo priimti nutarties dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo.

22

Parlamentas mano, kad EB 230 straipsnyje nurodytas terminas pateikiant ieškinį jau buvo pasibaigęs. Jis mano, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas Reglamentą Nr. 1408/71 iš dalies keičiantis aktas, pirmą kartą IIa priede esančiame sąraše numatantis ginčijamas išmokas. Neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa, trečiojo asmens priežiūros pašalpa ir invalido slaugos pašalpa šiame priede minimos nuo tada, kai įsigaliojo 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1247/92, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 (OL L 136, p. 1), o Suomijos pašalpa ir Švedijos išmokos prie ankstesniųjų išmokų buvo pridėtos Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1).

23

Parlamentas nurodo, kad teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 647/2005 pakeitęs visą IIa priedą, užuot jame tik padaręs numatytus pakeitimus, nenumatė leisti užginčyti išmokų, kurios jau buvo įrašytos į šį priedą, įrašymo.

24

Parlamentas sutinka, kad Reglamento Nr. 647/2005 1 straipsnio 2 dalimi Bendrijos teisės aktų leidėjas pakeitė Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies redakciją. Tačiau jis mano, kad buvo tiesiog performuluota specialių neįmokinių išmokų sąvoka, o iki tol buvusios sąvokos esmė liko nepakitusi. Grįsdamas savo poziciją Parlamentas pažymi, kad būtent nagrinėdamas ir aiškindamas šio straipsnio nuostatų redakciją iki priimant Reglamentą Nr. 647/2005 Teisingumo Teismas priėmė minėtus sprendimus Jauch ir Leclere ir Deaconescu.

25

Todėl Parlamentas mano, kad naudoti kriterijai, performuluoti Reglamente Nr. 647/2005, jau sudarė dalį nuostatų, reglamentuojančių šias išmokas, ir kad teisės aktų leidėjas tik įtraukė jas į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį.

26

Komisija mano, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, priėmęs naują antrinės teisės aktą, nors ir nekeitė priedo turinio, priėmė naują „sprendimą“ dėl šio priedo. Šią išvadą, be to, patvirtina aplinkybė, kad Komisija atkreipė jo dėmesį į tai, jog atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką ankstesnysis priedas iš dalies tapo nesuderinamas su Bendrijos teise.

27

Todėl tokį naują sprendimą galima pateikti nagrinėti Teisingumo Teismui, pareiškus ieškinį dėl panaikinimo nesant galimybės tvirtinti, jog kritikuojama teksto dalis liko nepakeista.

28

Pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pateikiamas per du mėnesius nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

29

Iš pačios šios nuostatos, kaip ir iš jos tikslo užtikrinti teisinį saugumą, matyti, kad aktas, dėl kurio nebuvo pareikštas ieškinys per šį terminą, tampa galutinis. Šis galutinis pobūdis yra susijęs ne tik su pačiu aktu, bet taip pat su visais kitais vėlesniais aktais, kurie yra tik jį patvirtinantys aktai. Tokia išvada, kurią pagrindžia teisinio stabilumo poreikis, galioja tiek individualiems aktams, tiek norminiams aktams, kaip antai reglamentui.

30

Tačiau pakeitus reglamento nuostatą, galima vėl pareikšti ieškinį ne tik dėl šios vienintelės nuostatos, bet ir dėl visų nuostatų, kurios, nors ir nebuvo pakeistos, kartu su šia nuostata sudaro visumą.

31

Taikant šiuos principus, Komisijos ieškinį reikia pripažinti priimtiną.

32

Iš tikrųjų iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies redakcija iš esmės skiriasi nuo ankstesnės redakcijos ir akivaizdžiai keičia šio straipsnio apimtį, o Parlamento nurodyta aplinkybė, kad Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs ankstesnę redakciją taip, kad ji atitinka naują redakciją, negali reikšti, kad pastaroji patvirtina ankstesnę redakciją. Šis pakeitimas priimtas būtent tam, kad būtų pakeistas IIa priede esantis neperkeltinų išmokų sąrašas.

33

Iš to aišku, kad iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalis kartu su iš dalies pakeistame IIa priede esančiu sąrašu sudaro visumą, o tai, be kita ko, matyti iš paties minėto reglamento 10a straipsnio, kuris numato, jog „asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, gauna (4 straipsnio 2a dalyje numatytas specialias neįmokines) išmokas, jei šios išmokos paminėtos (iš dalies pakeistame) IIa priede, išimtinai teritorijoje tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, ir pagal tos valstybės teisės aktus“.

34

Todėl Komisijos ieškinys yra priimtinas.

35

Komisija nurodo vienintelį pagrindą savo ieškiniui pagrįsti. Ji tvirtina, kad Reglamente Nr. 647/2005 yra teisės klaida, nes jame ginčijamos išmokos, įtraukiant jas į iš dalies pakeistame IIa priede esantį sąrašą, pripažįstamos esant specialios išmokos.

36

Dėl Suomijos vaiko priežiūros pašalpos Komisija sutinka, kad ši pašalpa gali paskatinti vaiko su negalia integraciją į jo socialinę aplinką, tačiau ji mano, kad ši pašalpa taip pat skirta kompensuoti tokį vaiką auginančios šeimos išlaidas, susijusias su jo negalia ar liga. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad išmoka, skirta palengvinti išlaidas, susijusias su vaikų išlaikymu, patenka į šeimos išmokas, kurias apibrėžia Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunktis, ir yra susijusi su šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies h punkte nurodyta rizika (2001 m. kovo 15 d. Sprendimas Offermanns, C-85/99, Rink. p. I-2261 ir 2002 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Maaheimo, C-333/00, Rink. p. I-10087).

37

Komisija mano, jog tai, kad ši išmoka skiriama remiantis individualiu vaiko su negalia ar sergančio vaiko poreikių vertinimu, negali pakeisti šios išmokos pobūdžio.

38

Kalbant apie Švedijos vaikų su negalia priežiūros pašalpą, reikia nurodyti, kad Komisija laikosi tokio paties samprotavimo kaip tas, kurį ji nurodo dėl Suomijos vaiko priežiūros pašalpos, į kurią pastaroji pašalpa yra labai panaši. Ji mano, kad dėl tų pačių priežasčių Švedijos išmoka taip pat turi būti laikoma „šeimos išmoka“ iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio u punkto i papunkčio prasme.

39

Dėl Švedijos invalidumo pašalpos Komisija mano, kad iš esmės šios pašalpos tikslas yra padengti papildomas išlaidas, kurias gali patirti asmuo dėl savo negalios, kad pagerintų savo sveikatos būklę ir gyvenimą kaip slaugomas asmuo.

40

Todėl, atsižvelgiant į minėtą sprendimą Jauch, ji turėtų būti laikoma „ligos išmoka“ iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

41

Dėl neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos, trečiojo asmens priežiūros pašalpos ir invalido slaugos pašalpos Komisija mano, kad tokių išmokų tikslas yra padengti papildomas išlaidas, kurias gali turėti asmuo dėl savo negalios, kad pagerintų savo sveikatos būklę ir gyvenimą kaip slaugomas asmuo. Tokios išmokos, kaip jau yra nurodęs Teisingumo Teismas minėtame sprendime Jauch, papildo sveikatos draudimo išmokas.

42

Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu joms būdingi tam tikri ypatumai, tokios išmokos turi būti laikomos „ligos išmokomis“ iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

43

Taryba, Parlamentas, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad atsižvelgiant į joms būdingus ypatumus, visų pirma į jų sudedamąsias dalis, tikslus ir suteikimo sąlygas, atvirkščiai, šios išmokos yra „specialios neįmokinės išmokos“, nes jos atitinka iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies kriterijus, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

44

Šios institucijos ir valstybės narės nurodo, jog tam, kad išmoka būtų laikoma „specialia“, ji turi turėti požymių, dėl kurių ją galima priskirti ir socialinės apsaugos, ir socialinės paramos kategorijoms, atsižvelgiant į jos taikymo sritį asmenų atžvilgiu, tikslus ir taikymo būdus. Ginčijamos išmokos prilygsta socialinės apsaugos išmokoms tuo, kad poreikio sąvoka yra pagrindinis kriterijus, o jų skyrimui netaikoma sąlyga dėl darbo pagal darbo sutartį arba įmokų mokėjimo laikotarpių sumavimo, nors dėl kitų požymių jos panašios į socialinės apsaugos išmokas, pavyzdžiui, kompetentingos institucijos, skirdamos jas, neturi vertinimo diskrecijos ir dėl to, kad jų skyrimas gavėjams suteikia teisiškai apibrėžtą padėtį.

45

Todėl ginčijamos išmokos yra „mišrios“ išmokos, kurias Taryba laiko glaudžiai susijusiomis su trijų nurodytų valstybių narių ekonomine ir socialine situacija.

46

Šios analizės nekeičia Teisingumo Teismo pozicija 1998 m. kovo 5 d. Sprendime Molenaar (C-160/96, Rink. p. I-843) bei minėtuose sprendimuose Jauch ir Leclere ir Deaconescu, nes tose bylose nagrinėtų išmokų požymiai ir skyrimo sąlygos iš esmės skyrėsi nuo ginčijamų išmokų.

47

Be to, Parlamentas mano, jog tai, kad dėl tam tikrų savo aspektų ginčijamos išmokos gali būti laikomos socialinėmis išmokomis, nėra nesuderinama su jų, kaip specialių išmokų, pobūdžiu.

48

Tokį požiūrį patvirtina 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Skalka (C-160/02, Rink. p. I-5613, 25 punktas), pagal kurį speciali išmoka Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies prasme apibrėžiama pagal jos tikslus. Ji turi pakeisti ar papildyti socialinės apsaugos išmoką ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįstos socialinės pagalbos pobūdžio bei nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktai.

49

Kitaip sakant, išmoka gali kartu patekti į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalį, ir į 2a dalį.

50

Jungtinė Karalystė primena, kad Teisingumo Teismas 1997 m. lapkričio 4 d. Sprendime Snares (C-20/96, Rink. p. I-6057) ir 1998 m. birželio 11 d. Sprendime Partridge (C-297/96, Rink. p. I-3467) jau yra nusprendęs, kad neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa ir trečiojo asmens priežiūros pašalpa yra į Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalį patenkančios pašalpos.

51

Iš iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio struktūros ir teksto matyti, jog išmoka kartu negali būti laikoma šeimos išmoka ir specialia išmoka. Iš tikrųjų šeimos išmokos yra nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, o specialios išmokos — jo 2a dalyje, nes toks atskyrimas leidžia nustatyti atitinkamą šių dviejų išmokų kategorijų taikymo tvarką (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Hosse, C-286/03, Rink. p. I-1771, 36 ir 37 punktus ir pastarajame minėtą teismo praktiką).

52

Todėl reikia išnagrinėti, ar iš dalies pakeisto IIa priedo sąraše nurodytos ginčijamos išmokos yra specialios išmokos, turint omenyje tai, kad neginčijamas jų neįmokinis pobūdis.

53

Pirma, pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies a punkto ii papunktį išmoka gali būti laikoma specialia tik tada, kai ji skirta suteikti tik specifinę neįgaliųjų asmenų apsaugą, glaudžiai susijusią su šių asmenų socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje.

54

Šioje byloje ginčijamos išmokos turi ne vien tik tokią paskirtį. Iš tikrųjų, nors jos neginčijamai gerina jas gaunančių asmenų nepriklausomumą ir užtikrina asmenų su negalia apsaugą jų nacionalinėje socialinėje aplinkoje, jų tikslas taip pat yra užtikrinti būtiną šių asmenų slaugą ir priežiūrą, kai ji yra būtina, jų šeimose ar specializuotose įstaigose. Todėl jos negali būti laikomos specialiomis išmokomis, atsižvelgiant į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies a punkto ii papunktį.

55

Antra, nepaisant atskiro ankstesniuose punktuose nurodyto atvejo, pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies a punkto i papunktį speciali išmoka šios nuostatos prasme taip pat apibrėžiama pagal jos tikslus. Ji turi pakeisti ar papildyti socialinės apsaugos išmoką, kartu visiškai nuo jos skirdamasi, ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįstos socialinės pagalbos pobūdžio bei nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktais (žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Kersbergen-Lap ir Dams-Schipper, C-154/05, Rink. p. I-6249, 30 punktą ir jame minėtą teismo praktiką).

56

Atvirkščiai, išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (1985 m. kovo 27 d. Sprendimo Hoeckx, 249/83, Rink. p. 973, 12–14 punktai; 1991 m. birželio 20 d. Sprendimas Newton, C-356/89, Rink. p. I-3017; 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Hughes, C-78/91, Rink. p. I-4839, 15 punktas; minėto sprendimo Molenaar 20 punktas ir minėto sprendimo Jauch 25 punktas). Būtent taikydamas šią teismo praktiką, kurioje atsižvelgiama į Vokietijos slaugos draudimo išmokų sudedamąsias dalis, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Molenaar 25 punkte nusprendė, kad šios išmokos turi būti laikomos „ligos išmokomis“ Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, o to paties sprendimo 36 punkte – sveikatos draudimo „išmokomis pinigais“, kurios, be kita ko, yra numatytos šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies b punkte (taip pat žr. minėto sprendimo Jauch 25 punktą).

57

Pirma, Suomijos ir Švedijos vaikos priežiūros pašalpų, remiantis pačių šių valstybių vyriausybių teiginiais, tikslas yra leisti vaikų su negalia tėvams užtikrinti slaugą, priežiūrą ir prireikus jų perkvalifikavimą. Jos Suomijoje numatytos Įstatyme dėl vaiko priežiūros pašalpos (laki lapsen hoitotuesta), o Švedijoje – Įstatyme dėl socialinės apsaugos (lag om allmän försäkring).

58

Tai, kad šių pašalpų skyrimas nesusijęs su darbo ar įmokų trukme, kad jos skiriamos kiekvienu atskiru atveju pagal vaiko poreikius ir remiantis įstatymuose nustatytais kriterijais ir kad, be to, jos patenka į asmenims su negalia teikiamas paslaugas ar skiriamas išmokas ir dėl to yra glaudžiai susijusios su atitinkamų valstybių narių ekonomine ir socialine situacija, nedaro įtakos jų pagrindiniam tikslui, kuris yra medicininio pobūdžio.

59

Todėl, kadangi šios pašalpos turi būti laikomos ligos išmokomis, Komisija pagrįstai tvirtina, kad Reglamente Nr. 647/2005 yra teisės klaida, nes jos išvardytos iš dalies pakeistame IIa priede esančiame sąraše, skirtame specialioms neįmokinėms išmokoms.

60

Antra, kalbant apie Švedijos invalidumo pašalpą, pirmiausia iš Švedijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad šią Įstatyme dėl invalidumo pašalpos ir slaugos (lag om handickappersättning och vårdbigrad) numatytą išmoką gauna neįgalieji, kurių judumo sutrikimai atsirado tarp 19 ir 65 metų. Ji skirta finansuoti trečiojo asmens pagalbą arba leisti asmeniui su negalia padengti dėl jo negalios atsiradusias išlaidas ir pagerinti sveikatos būklę bei gyvenimą kaip slaugomo asmens.

61

Taigi šių išmokų, kurios taip pat objektyviai skiriamos remiantis teisės aktais apibrėžta situacija ir kuriomis siekiama pagerinti slaugomų asmenų sveikatos būklę ir gyvenimą, esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas, ir jos turi būti laikomos „ligos išmokomis“ Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme (minėtų sprendimų Molenaar 24 ir 25 punktai, Jauch 28 punktas ir Hosse 38 punktas).

62

Todėl Švedijos invalidumo pašalpa, kuri atitinka šiuos požymius ir tikslus, turi būti laikoma ligos išmoka, kaip tai yra nusprendęs Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose Molenaar, Jauch ar Hosse, net jeigu Švedijos teisės aktuose numatyta tvarka skiriasi nuo tos, kuri reglamentuoja šiose bylose nagrinėtas pašalpas.

63

Priešingai tam, ką tvirtina Švedijos Karalystė, tai, kad judumo sutrikimai turi trukti tam tikrą laiką ir kad jie turi atsirasti iki 65 metų, negali pakeisti Švedijos invalidumo pašalpos tikslų, o jie yra tenkinti dėl neįgalumo atsiradusius poreikius ir padengti ligos sukeltą ir iš jos kylančią riziką.

64

Todėl Komisija pagrįstai tvirtina, kad Reglamente Nr. 647/2005 yra teisės klaida, nes ši pašalpa yra nurodyta iš dalies pakeistame IIa priede esančiame sąraše, skirtame specialioms neįmokinėms išmokoms.

65

Trečia, kalbant apie neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpą, trečiojo asmens priežiūros pašalpą ir invalido slaugos pašalpą, visos šios išmokos turi slaugos išmokų požymių, nors neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos atveju šis požymis pasireiškia tik iš dalies.

66

Jungtinės Karalystės teigimu, šios išmokos yra ypatingos ir jų tikslas yra prisidėti prie neįgaliųjų asmenų nepriklausomumo skatinimo bei socialinės integracijos ir taip pat kiek įmanoma padėti jiems gyventi panašų į negalios neturinčių asmenų gyvenimą. Pagalbos būtinybė yra teisę į šias pašalpas nustatantis kriterijus. Teisė į neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpą ar į trečiojo asmens priežiūros pašalpą nėra susijusi su negalėjimu dirbti, o trys aptariamos pašalpos skiriamos neatsižvelgiant į jų gavėjo pajamų dydį, gali skirtis tik pačių pašalpų dydis.

67

Priešingai tam, ką tvirtina Jungtinė Karalystė, tik neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa iš dalies gali būti laikoma socialinės pagalbos pobūdžio. Kitos dvi nagrinėjamos išmokos turi tik tokį tikslą, kuris panašus į Švedijos invalidumo pašalpos tikslą, t. y. kiek įmanoma padėti asmeniui su negalia įveikti savo negalią kasdieniame gyvenime.

68

Todėl šios trys pašalpos, kaip ir ankstesnės pašalpos, turi būti laikomos ligos išmokomis, net jei neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos dalis yra judumas.

69

Galiausiai, o tai, be kita ko, nurodo Komisija, neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos „judumo“ dalis, kuri galėtų būti laikoma specialia neįmokine išmoka, galėtų būti atskirta ir tik ši jos sudedamoji dalis galėtų būti nurodyta iš dalies pakeisto IIa priedo sąraše, jeigu Jungtinė Karalystė nuspręstų įtvirtinti tokią pašalpą, kuri apimtų tik šią sudedamąją dalį.

70

Tai, kad neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos, trečiojo asmens priežiūros pašalpos ir invalido slaugos pašalpos, priešingai nei minėtuose sprendimuose Jauch ir Hosse aptariamų išmokų, svarbiausias tikslas nėra papildyti sveikatos draudimo išmokas, neturi įtakos šių pašalpų kvalifikavimui.

71

Be to, tai, kad Teisingumo Teismas minėtuose sprendimuose Snares ir Partridge nusprendė, jog neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa ir trečiojo asmens priežiūros pašalpa tuometinėmis teisinėmis aplinkybėmis pateko į Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies b punkte nurodytas pašalpas, neturi įtakos Teisingumo Teismo analizei po minėto Jauch sprendimo priėmimo susiklosčiusiomis vėlesnėmis teisinėmis aplinkybėmis.

72

Iš to matyti, kad Komisija pagrįstai tvirtina, jog Reglamente Nr. 647/2005 yra teisės klaida, nes neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpa, trečiojo asmens priežiūros pašalpa ir invalido slaugos pašalpa išvardytos iš dalies pakeistame IIa priede esančiame sąraše, skirtame specialioms neįmokinėms išmokoms.

73

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Reglamento Nr. 647/2005 I priedo 2 punkto nuostatose, esančiose antraščių „Suomija“ b punkte, „Švedija“ c punkte ir „Jungtinė Karalystė“ d–f punktuose, yra teisės klaida, ir dėl to jos turi būti panaikintos.

74

Vis dėlto Teisingumo Teismas turi pripažinti, kad, paprasčiausiai išbraukus neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpą iš iš dalies pakeisto IIa priedo sąrašo, Jungtinė Karalystė būtų priversta suteikti į šią išmoką patenkančią „judumo“ dalį nenustatytam visos Europos Sąjungos gavėjų skaičiui, nors šios neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos dalies neįmokinės išmokos pobūdis negali būti ginčijamas, ir kad ji teisėtai galėtų būti įrašyta į minėtą sąrašą kaip neperkeltina išmoka.

75

Ši aplinkybė pateisina tai, kad Teisingumo Teismas pasinaudotų EB 231 straipsnio antrojoje pastraipoje jam aiškiai suteikta teise reglamento panaikinimo atveju laikinai palikti galioti neįgaliųjų asmenų pragyvenimo pašalpos įrašymo padarinius, vien tik kiek jie susiję su šios pašalpos „judumo“ dalimi, kad per protingą terminą būtų priimtos priemonės, galinčios užtikrinti šios dalies įrašymą į iš dalies pakeistą reglamento IIa priedą.

76

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi dalis Parlamento ir Tarybos reikalavimų nagrinėjamu atveju buvo atmesta, kiekviena iš šių šalių padengia savo išlaidas ir lygiomis dalimis – Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: