Byla C‑45/06

Campina GmbH & Co., anksčiau – TUFFI Campina emzett GmbH,

prieš

Hauptzollamt Frankfurt (Oder)

(Finanzgericht des Landes Brandenburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Pienas ir pieno produktai – Papildomas mokestis – Nedaug praleistas terminas pateikti ataskaitų suvestinę – Piniginė bauda – Reglamentas (EEB) Nr. 536/93, iš dalies pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 1001/98 – 3 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa – Reglamentas (EB) Nr. 1392/2001 – 5 straipsnio 3 dalis – Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 – 2 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas“

Sprendimo santrauka

1.        Bendrijos teisė – Principai – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas

2.        Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Pienas ir pieno produktai – Papildomas pieno mokestis

(Komisijos reglamento Nr. 536/93, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1001/98, 3 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa ir Reglamento Nr. 1392/2001 5 straipsnio 3 dalis)

1.        Nacionalinis teismas, bausdamas už Bendrijos teisės aktų reikalavimų neatitinkančius veiksmus, turi laikytis švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principo.

(žr. 40 punktą ir rezoliucinę dalį)

2.        Kiek tai susiję su nedaug – vieną dieną – praleistu pirkėjams nustatytu terminu pateikti ataskaitų suvestinę, Reglamento Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias papildomo mokesčio už pieną taikymo taisykles, 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta piniginių baudų sistema yra švelnesnė nei ta, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 536/93, nustatančio išsamias minėto mokesčio taikymo taisykles, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1001/98, 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos pirmoje įtraukoje.

(žr. 40 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. kovo 8 d.(*)

„Pienas ir pieno produktai – Papildomas mokestis – Nedaug praleistas terminas pateikti ataskaitų suvestinę – Piniginė bauda – Reglamentas (EEB) Nr. 536/93, iš dalies pakeisto Reglamentu (EB) Nr. 1001/98 – 3 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa – Reglamentas (EB) Nr. 1392/2001 – 5 straipsnio 3 dalis – Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 – 2 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys – Švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas“

Byloje C‑45/06

dėl Finanzgericht des Landes Brandenburg (Vokietija) 2005 m. lapkričio 9 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. sausio 30 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Campina GmbH & Co., anksčiau – TUFFI Campina emzett GmbH

prieš

Hauptzollamt Frankfurt (Oder),

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas R. Schintgen, teisėjai M. Ilešič (pranešėjas) ir E. Levits,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Kanellopoulos ir S. Papaioannou,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Schieferer ir C. Cattabriga,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1993 m. kovo 9 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 536/93, nustatančio išsamias papildomo mokesčio už pieną ir pieno produktus taikymo taisykles (OL L 57, p. 12), iš dalies pakeisto 1998 m. gegužės 13 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1001/98 (OL L 142, p. 22, toliau – Reglamentas Nr. 536/93), 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Campina GmbH & Co., anksčiau TUFFI Campina emzett GmbH (toliau – Campina), kaip vienintelės pieno perdirbimo ir supirkimo įmonės Meierei-Zentrale GmbH (toliau – MZ) teisių perėmėjos, ir Hauptzollamt Frankfurt (Oder), dėl nedaug praleisto termino pateikti ataskaitų suvestinę (toliau – pranešimas).

 Bendrijos teisės aktai

3        Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta:

„Kasmet iki gegužės 15 d. supirkėjai valstybės narės kompetentingai institucijai pateikia gamintojų ataskaitų suvestinę arba, jei to reikalaujama valstybės narės sprendimu, jiems pristatyto pieno ir (arba) pieno ekvivalento bendrą kiekį, pagal 2 straipsnio 2 dalies nuostatas pakoreguotus kiekius ir vidutinį riebumą bei šių gamintojų individualių referencinių kiekių sumą ir šių gamintojų produkcijos vidutinį tipinį riebumą.“ (Neoficialus vertimas)

4        Pirminės Reglamento Nr. 536/93 redakcijos 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nustatoma:

„Termino nesilaikantys pirkėjai privalo sumokėti baudą, lygią mokesčiui, mokamam 0,1 % viršijus gamintojų jiems pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekius. Ši bauda negali būti didesnė nei 20 000 ekiu.“ (Neoficialus vertimas)

5        Ši nuostata 2000 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimu Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen (C‑356/97, Rink. p.I‑5461) buvo pripažinta neproporcinga.

6        Europos Bendrijų Komisija priėmė Reglamentą Nr. 1001/98. Šio reglamento 1 straipsnyje numatyta:

„Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos tekstas keičiamas šiuo tekstu:

„Termino nesilaikantys pirkėjai privalo sumokėti baudą, kuri apskaičiuojama taip:

–        jei pirmojoje pastraipoje nurodytas pranešimas pateikiamas iki birželio 1 d., bauda lygi mokesčiui, mokamam 0,1 % viršijus gamintojų jiems pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekius. Ši bauda negali būti mažesnė nei 500 ekiu ir didesnė nei 20 000 ekiu. (Neoficialus vertimas)

<…>.“

7        2001 m. liepos 9 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3950/92, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles (OL L 187, p. 19), 5 straipsnyje nustatoma:

„<…>

3. <…> reikalaujama, kad 2 dalyje nustatyto termino nesilaikantys pirkėjai už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną sumokėtų sumą, lygią mokesčiui, mokamam 0,01 % viršijus gamintojų jiems pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekius. <...>. Ši suma negali būti mažesnė nei 100 eurų ir didesnė nei 100 000 eurų.

<…>“

8        1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1) 2 straipsnio 2 dalies antrajame sakinyje numatyta:

„Jeigu Bendrijos taisyklių nuostatos, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos, buvo vėliau pakeistos, atgaline data taikomos mažiau griežtos nuostatos.“

 Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

9        1999 m. gegužės 17 d. pasirašyta anketa, kurią Hauptzollamt Cottbus (toliau – HZA) gavo tą pačią dieną, MZ pateikė pranešimą apie gamintojų 1998–1999 metų laikotarpiu jai pristatytus pieno kiekius.

10      Šios anketos antrojoje pusėje (verso) nurodoma, kad šį pranešimą HZA privaloma pateikti ne vėliau kaip gegužės 14 dieną. Kadangi HZA minėtą pranešimą gavo trimis dienomis vėliau, remdamasi Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa, ji nusprendė, kad praleidus nustatytą terminą turėtų būti skirta bauda, lygi mokesčiui, mokamam 0,1 % viršijus gamintojų pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekius. Remiantis MZ pateiktais duomenimis, susijusiais su pristatyto pieno kiekiu, ir atsižvelgiant į viršutinę 20 000 ekiu ribą, buvo skirta 39 116 60 DEM dydžio bauda.

11      MZ pateikė dėl šio sprendimo skundą bei prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą. Ji teigė, kad darbuotojas, kuriam ji patikėjo parengti ir išsiųsti pranešimus, 1999 m. gegužės 14 d. turėjo pernelyg daug darbo, nes jis taip pat turėjo laikytis kitų svarbių terminų. Kadangi 1999 m. gegužės 14 d. buvo penktadienis, pranešimą HZA gavo kitą darbo dieną, t. y. pirmadienį, 1999 m. gegužės 17 dieną.

12      Todėl, MZ manymu, nors HZA ir negavo pranešimo numatytą datą, terminas buvo praleistas nedaug, nes HZA jį išnagrinėti galėjo anksčiausiai 1999 m. gegužės 17 d., todėl tai, kad šis terminas buvo praleistas, neturėjo jokio poveikio. MZ padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į praleistą nustatytą terminą, jai skirta bauda buvo neproporcinga.

13      Atsisakiusi sustabdyti savo sprendimo vykdymą, HZA sustabdė skundo nagrinėjimo procedūrą tol, kol Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pateiks savo nuomonę byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen.

14      Vėliau 2001 m. liepos 4 d. Sprendimu HZA atmetė MZ skundą kaip nepagrįstą. Remdamasi Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa, HZA pažymėjo, pirma, kad šios nuostatos prasme bauda pateikus pranešimus po 1999 m. gegužės 14 d. ir prieš šių metų birželio 1 dieną buvo lygi mokesčiui, mokamam 0,1 % viršijus gamintojų pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekius, tačiau nemažesnė nei 500 ekiu ir nedidesnė nei 20 000 ekiu, ir, antra, kad atsižvelgiant į minėto reglamento formuluotes tariama MZ klaida nebuvo svarbus kriterijus.

15      Campina pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.

16      Kalbant apie HZA argumentus, pagrįstus Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa, Campina teigė, kad šis reglamentas negalioja ir todėl neturi poveikio, nes jame nėra nustatyta tvarkos, pagal kurią, skiriant šiame reglamente nustatytą baudą, būtų atsižvelgiama, kiek buvo praleistas terminas, ir į suinteresuotosios įmonės kaltę. Būtent tai, kalbant apie šios nuostatos pirminę redakciją, Teisingumo Teismas kritikavo savo minėtame sprendime Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen.

17      Hauptzollamt Frankfurt (Oder) nusprendė atmesti šį ieškinį teigdama, kad Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa pakankamai atsižvelgiama į praleistą terminą suskirstant baudas pagal tai, kiek terminas buvo praleistas. Ji nurodė, kad šio reglamento tekste nenurodomi kaltės ar objektyvios žalos kriterijai.

18      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyta piniginių sankcijų sistema yra neproporcinga, nes nedaug praleisto termino atveju ji niekaip nepagerina pieno pirkėjo padėties, palyginti su ta, kuri išplaukia iš Reglamento Nr. 536/93 pirminės redakcijos 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos, kurią Teisingumo Teismas minėtame sprendime Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen pripažino negaliojančia.

19      Ji nurodo, kad laikotarpis nuo gegužės 15 d. iki birželio 1 d. yra pernelyg ilgas ir sukelia neproporcingas pasekmes, nes jam pasibaigus skiriama maksimali piniginė bauda net ir už tuos praleistus terminus, kurie neviršija vienos darbo dienos, kaip yra šioje byloje, ir kurios nedarė jokio aiškaus poveikio papildomo mokesčio, kurį pirkėjas turi sumokėti iki rugsėjo 1 dienos, mokėjimui. Be to, ji priduria, kad aptariama pieno perdirbimo įmonė neturi mokėti jokio papildomo mokesčio.

20      Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad skiriant piniginę baudą neatsižvelgiama į tai, ar pavėluotai pateiktas pranešimas turėjo įtakos administracinei procedūrai, ypač rugsėjo 1 d. mokėjimui. Šiuo klausimu ji nurodo, kad Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad nedaug praleistas gegužės 15 d. terminas nekelia grėsmės papildomo mokesčio sumokėjimui iki rugsėjo 1 dienos (žr. minėto sprendimo Molkereigenossenschaft Wiedergeltingen 41 punktą).

21      Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht des Landes Brandenburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento (Nr. 536/93) 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatyta baudų sistema prieštarauja proporcingumo principui, kai terminas praleistas nedaug ir, be to, tai neturi jokio pastebimo poveikio?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

22      Graikijos vyriausybė teigia, kad pagrindinėje byloje būtina laikytis gegužės 15 d. termino, siekiant užtikrinti tinkamą papildomo mokesčio sistemos veikimą bei bendrosios pieno ir pieno produktų rinkos organizavimą, nes šio mokesčio apskaičiavimui kyla grėsmė, jei vėluojama pateikti Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nurodytus duomenis.

23      Ta pati vyriausybė nurodo, kad Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatytos piniginės baudos skiriasi atsižvelgiant į tai, kiek praleistas terminas, ir į pažeidimo sunkumą, o tai leidžia, pirma, skatinti pieno pirkėjus laikytis gegužės 15 d. termino ir, antra, išvengti, kad pieno perdirbimo įmonės, kurioms netaikomas papildomas mokestis, šio termino nesilaikytų. Galiausiai šiai vyriausybei Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje numatytas maždaug penkiolikos dienų laikotarpis nepasirodė akivaizdžiai netinkama priemonė siekiant užsibrėžto tikslo.

24      Komisijos manymu, reiktų, atsižvelgiant į piniginės baudos, kuria baudžiama švelniau už pagrindinėje byloje nagrinėjamą pažeidimą, taikymo atgaline data principą, taikyti Reglamentą (EB) Nr. 1392/2001.

25      Ji pažymi, kad šis reglamentas, pirma, už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną nustatė 0,01 % dydį, o ne 0,1 % dydį kaip Reglamente Nr. 536/93, ir, antra, sumažino minimalią baudą iki 100 EUR. Jos manymu, Reglamento Nr. 1392/2001 taikymui negali daryti poveikio tai, kad Reglamentu Nr. 536/93 pagrįsta piniginė bauda jau buvo skirta ieškovei pagrindinėje byloje, nes pagrindinėje byloje sprendimas, kuriuo skiriama ši bauda, buvo ginčijamas. Todėl taip skirta bauda nėra jau įgyta teisinė padėtis.

26      Dėl proporcingumo principo, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos nuostatas, Komisija primena apie jos turimą plačią diskreciją žemės ūkio politikos srityje.

27      Atsižvelgiant į šią diskreciją, ji neprivalėjo suskirstyti piniginių baudų dydžių pagal kiekvieną dieną ir todėl galėjo nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą sistemą, pagal kurią pirkėjai, kurie nesilaikė gegužės 15 d. termino, norėdami išvengti padidintos piniginės baudos, turėjo pateikti pranešimą prieš prasidedant kitam laikotarpiui. Komisija mano, jog nuspręsdama išlaikyti penkiolikos dienų skirtumą tarp atskirų pranešimo termino praleidimo etapų, ji akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų.

28      Be to, skiriant piniginę baudą pagal Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą neviršijama tai, kas būtina ir tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, t. y. skatinti pirkėjus laiku išsiųsti pranešimus.

29      Galiausiai Komisija teigia, kad dėl kiekvieno pirkėjų praleisto termino sumažinama termino, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos turi papildomo mokesčio dydžiui apskaičiuoti, trukmė ir tai kelia grėsmę tinkamam šios sistemos veikimui. Todėl pareiga įrodyti, ar praleistas terminas turėjo poveikį administracinei procedūrai, pakenktų piniginių baudų atgrasinamajam poveikiui ir veiksmingumui.

 Teisingumo Teismo atsakymas

30      Vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (žr. 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Haug, C‑286/05, Rink. p. I‑4121, 17 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką).

31      Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi aiškinti visas Bendrijos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad išspręstų savo nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (1997 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Immobiliare SIF, C‑42/96, Rink. p. I‑7089, 28 punktas ir jame cituojama teismų praktika).

32      Svarbu pažymėti, kad švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principas yra valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų dalis, todėl jis turi būti laikomas bendruoju Bendrijos teisės principu, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas į jį turi atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimo Berlusconi ir kt., C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02, Rink. p. I‑3565, 67–69 punktus).

33      Šis principas konkrečiai išreiškiamas Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 2 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje, t. y. nuostatoje, pagal kurią kompetentingos valdžios institucijos sankcijas, numatytas sektoriniuose teisės aktuose, už tam tikrus veiksmus turi taikyti atgaline data, nes jos yra švelnesnės (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 1 d. Sprendimo Gerken, C‑295/02, Rink. p. I‑6369, 61 punktą).

34      Iš sprendimo, kuriuo pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad pagrindinėje byloje kalbama apie nedaug praleistą gegužės 15 d. terminą, nes nacionalinė kompetentinga valdžios institucija pranešimą gavo jau kitą darbo dieną.

35      Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia nustatyti, ar konkrečiu kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, kai gegužės 15 d. terminas praleistas nedaug, Reglamentas Nr. 1392/2001 turi būti laikomas kaip nustatantis piniginių baudų sistemą, kurios yra švelnesnės nei tos, kurios nustatytos Reglamente Nr. 536/93.

36      Pagal Reglamento Nr. 1392/2001 5 straipsnio 3 dalį gegužės 15 d. termino, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nesilaikantys pirkėjai už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną turi sumokėti baudą, lygią mokesčiui, mokamam 0,01 % viršijus pirkėjų „tiesioginių pardavimų“ referencinius kiekius, ir, antra, ši suma negali būti mažesnė nei 100 eurų ir didesnė nei 100 000 eurų.

37      Tačiau, remiantis Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos pirma įtrauka, už gegužės 15 d. termino, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nesilaikymą skiriama piniginė bauda lygi 0,1 % gamintojų pirkėjams pristatyto pieno ar pieno ekvivalento kiekių, ir, antra, ši baudos suma negali būti didesnė nei 20 000 ekiu.

38      Todėl reikia konstatuoti, kaip tai teisingai Teisingumo Teismui pateiktose pastabose pažymėjo Komisija, kad, kiek tai susiję su nedaug praleistu gegužės 15 d. terminu, kaip šiuo atveju, Reglamento Nr. 1392/2001 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta piniginių baudų sistema yra švelnesnė nei ta, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos pirmoje įtraukoje.

39      Atsižvelgiant į pateiktą aiškinimą, nereikia atsakyti į klausimą dėl Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje nustatytos piniginių baudų sistemos proporcingumo.

40      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad

–        nacionalinis teismas, bausdamas už Bendrijos teisės aktų reikalavimų neatitinkančius veiksmus, turi laikytis švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principo,

–        kiek tai susiję su nedaug praleistu terminu, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, Reglamento Nr. 1392/2001 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta piniginių baudų sistema yra švelnesnė nei ta, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 536/93 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos pirmoje įtraukoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

41      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Nacionalinis teismas, bausdamas už Bendrijos teisės aktų reikalavimų neatitinkančius veiksmus, turi laikytis švelnesnės bausmės taikymo atgaline data principo.

Kiek tai susiję su nedaug praleistu terminu, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, 2001 m. liepos 9 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3950/92, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles, 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta piniginių baudų sistema yra švelnesnė nei ta, kuri įtvirtinta 1993 m. kovo 9 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 536/93, nustatančio išsamias papildomo mokesčio už pieną ir pieno produktus taikymo taisykles, iš dalies pakeisto 1998 m. gegužės 13 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1001/98, 3 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos pirmoje įtraukoje.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.