Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje C‑486/04

dėl 2004 m. lapkričio 25 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama M. van Beek, padedamo advokato L. Frédéric ir avvocato A. Capobianco, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Italijos Respubliką, atstovaujamą I. M. Braguglia, padedamo avvocati dello Stato M. Fiorilli ir G. Fiengo, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, P. Kūris, J. Makarczyk (pranešėjas) ir L. Bay Larsen,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir 2006 m. balandžio 25 d. įvykus posėdžiui,

susipažinęs su 2006 m. gegužės 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

1. Europos Bendrijų Komisija ieškiniu prašo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pripažinti, kad:

– netaikiusi Massafra įrenginio, skirto kuro iš atliekų ir biomasės deginimui ir numatyto 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985, p. 40), iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, 1997, p. 5, toliau – Direktyva 85/337), I priede, projektui poveikio aplinkai vertinimo procedūros pagal Direktyvos 85/337 5–10 straipsnius,

– priėmusi teisės aktą (1999 m. rugsėjo 3 d. Ministrų Tarybos Pirmininko dekreto „Orientavimo ir koordinavimo aktas, iš dalies pakeičiantis bei papildantis ankstesnį orientavimo ir koordinavimo aktą, įgyvendinant 1994 m. vasario 22 d. Įstatymo Nr. 146 dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatų 40 straipsnio 1 dalį“ (1999 m. gruodžio 27 d. GURI Nr. 302, p. 17, toliau – DPCM) 3 straipsnio 1 dalis, iš dalies pakeičianti 1996 m. balandžio 12 d. Respublikos Prezidento dekreto „Orientavimo ir koordinavimo aktas, priimtas įgyvendinant 1994 m. vasario 22 d. Įstatymo Nr. 146 dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatų 40 straipsnio 1 dalį“ (GURI Nr. 210, p. 28, toliau ‑ DPR), A priedo i ir l punktus), neįtraukiantį į poveikio aplinkai vertinimo procedūrą tam tikrų projektų, išvardytų Direktyvos 85/337 I priede (pavojingų ir nepavojingų atliekų panaudojimo įrenginių, kurių galingumas viršija 100 t per dieną, projektai), jeigu jiems buvo taikyta supaprastinta leidimo išdavimo procedūra pagal 1975 m. liepos 15 . Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, 1975, p. 39), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, 1991, p. 32) ir 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB (OL L 135, 1996, p. 32, toliau – Direktyva 75/442) 11 straipsnį, ir

– priėmusi teisės aktą (DPCM 3 straipsnio 1 dalis, iš dalies pakeičianti DPR A priedo i ir l punktus), kuris, siekiant nustatyti, ar turi būti vertinamas Direktyvos 85/337 II priede numatyto projekto poveikis aplinkai, įtvirtina neadekvatų kriterijų, ir dėl to minėtas vertinimas gali būti netaikomas projektams, kurie daro reikšmingą poveikį aplinkai,

Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.

Teisinis pagrindas

Bendrijos teisės aktai

Direktyva 75/442

2. Direktyvos 75/442 1 straipsnis išdėstytas taip:

„Šioje direktyvoje:

a) „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti.

< ... >

d) „tvarkymas“ reiškia atliekų surinkimą, vežimą, panaudojimą ir šalinimą, įskaitant šių būdų priežiūrą ir vėlesnę šalinimo vietų priežiūrą;

e) „šalinimas“ reiškia bet kurį būdą, išvardytą II priedo A dalyje;

f) „panaudojimas“ reiškia bet kurį būdą, išvardytą II priedo B dalyje;

< ... > “. (Pataisytas vertimas)

3. Pagal šios direktyvos 4 straipsnį:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, konkrečiai:

– nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams,

– nesukeliant triukšmo ar kvapų,

– nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypač svarbioms vietovėms.

< ... > “. (Pataisytas vertimas)

4. Pagal šios direktyvos 9 straipsnį:

„Kad galėtų įgyvendinti 4, 5 ir 7 straipsnius, bet kuri įmonė ar ūkio subjektas, naudojantis II priedo A dalyje numatytus būdus, turi gauti atitinkamą 6 straipsnyje minimos atsakingos institucijos leidimą.

< ... > “. (Pataisytas vertimas)

5. Pagal šios direktyvos 10 straipsnį:

„Pagal 4 straipsnį bet kuri II priedo B dalyje nurodytus būdus naudojanti įmonė ar kiti ūkio subjektai privalo gauti leidimą“. (Pataisytas vertimas)

6. Direktyvos 75/442 11 straipsnio 1 dalis numato, kad:

„Nepažeidžiant < ... > direktyvos 78/319/EEB < ... > reikalavimo gauti leidimą, kaip numatyta 9 ar 10 straipsniuose, galima netaikyti:

< ... >

b) įmonėms ir kitiems ūkio subjektams, panaudojantiems atliekas.

Ši išimtis galioja tik tuomet:

– jei atsakingos institucijos yra priėmusios kiekvienai veiklos rūšiai bendrąsias taisykles, nustatančias atliekų rūšis ir kiekius bei sąlygas, kai minimai veiklai gali būti netaikomas reikalavimas gauti leidimą,

ir

– jei atliekų rūšys ir kiekiai bei jų šalinimo ar panaudojimo būdai atitinka 4 straipsnyje numatytas sąlygas.“

7. Direktyvos 75/442 II priedo A dalis „Šalinimo būdai“ numato šalinimo būdus, išvardytus tokia seka, kokia jie yra vykdomi. Jame nurodyta, kad pagal 4 straipsnį atliekos turi būti šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar metodų, galinčių pakenkti aplinkai.

8. Šios direktyvos II priedo B dalis „Atliekų naudojimo būdai“ numato atliekų naudojimo būdus, išvardytus tokia seka, kokia jie yra vykdomi. Jame taip pat nurodyta, kad pagal 4 straipsnį atliekos turi būti naudojamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai.

Direktyva 85/337

9. Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 ir 3 dalys išdėstytos taip:

„2. Šioje direktyvoje:

„projektas“ reiškia:

‑ statybos darbus bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimą,

– kitokius įsikišimus į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą;

„užsakovas“ reiškia:

pareiškėją, prašantį leidimo vykdyti privatų projektą, arba valstybės instituciją, kuri projektą inicijuoja;

„leidimas vykdyti planuojamą veiklą“ reiškia:

kompetentingos institucijos sprendimą, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą.

3. Kompetentinga institucija ar institucijos – tai institucija ar institucijos, kurias valstybės narės paskiria atsakingomis už šios direktyvos numatytų pareigų vykdymą.“ (Pataisytas vertimas)

10. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 3 dalies pirmąją pastraipą:

„1. Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant leidimą vykdyti projektus, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama leidimo vykdyti planuojamą veiklą ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

2. Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias leidimo vykdyti planuojamą veiklą išdavimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

< ... >

3. Nepažeisdamos 7 straipsnio, valstybės narės gali išimtiniais atvejais netaikyti šios direktyvos nuostatų konkretiems projektams ar jų dalims.“ (Pataisytas vertimas)

11. Šios direktyvos 3 straipsnis nurodo:

„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–11 straipsnių nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

– žmonėms, gyvūnijai ir augmenijai,

– dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui ir kraštovaizdžiui,

– materialinėms vertybės ir kultūros paveldui,

– pirmoje, antroje ir trečioje įtraukose išvardytų veiksnių sąveikai.“

12. Šios direktyvos 4 straipsnis numato:

„1. Remiantis 2 straipsnio 3 dalimi, I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

2. Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:

a) išnagrinėjusios kiekvieną atvejį

arba

b) pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus

nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.

3. Kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede.

4. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visuomenė būtų informuojama apie kompetentingos institucijos sprendimą, priimtą pagal 2 dalį.“

13. Direktyvos 85/337 I priedo 9 punkte minimi atliekų šalinimo įrenginiai, skirti pavojingoms atliekoms (t. y. atliekoms, kurioms taikoma 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų (OL L 377, 1991, p. 20) deginti ar chemiškai apdoroti, kaip nurodyta Direktyvos 75/442 II priedo A dalies D9 punkte, arba sąvartynai.

14. To paties I priedo 10 punkte minimi atliekų šalinimo įrenginiai, skirti nepavojingoms atliekoms deginti ar chemiškai apdoroti, kaip nurodyta Direktyvos 75/442, II priedo A dalies D9 punkte, kurių galingumas viršija 100 t per dieną.

15. Direktyvos 85/337 II priedo 11 punkto b dalyje minimi įrenginiai, skirti pašalinti atliekas (jei projektai neįtraukti į I priedą).

16. Šios direktyvos III priede išvardyti 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti atrankos kriterijai:

„1. Projekto charakteristikos

– Ypatingas dėmesys turi būti atkreipiamas į šias projekto charakteristikas:

– projekto dydį,

– sąveiką su kitais projektais,

– gamtinių išteklių naudojimą,

– atliekų susidarymą,

– taršą ir trukdžius,

– avarijų tikimybę, atsižvelgiant į naudojamas technologijas ir medžiagas.

2. Projekto vieta

– Geografinės srities, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumas aplinkosaugos požiūriu turi būti svarstomas būtinai atsižvelgiant į:

– esamą žemėnaudos pobūdį,

– santykinį teritorijos gamtinių išteklių kiekį, kokybę ir regeneracinį pajėgumą,

– natūralios aplinkos buferinį pajėgumą, atkreipiant ypatingą dėmesį į šias teritorijų rūšis:

– < ... >

3. Galimo poveikio apibūdinimas

– Galimas reikšmingas projekto poveikis turi būti svarstomas pagal kriterijus, išvardytus 1 ir 2 dalyse, ypač atkreipiant dėmesį į:

– poveikio mastą (geografinę sritį ir populiacijos, kuriai gali būti daromas poveikis, dydį)

< ... > “.

Nacionalinės teisės aktai

17. 1986 m. liepos 8 d. Įstatymo Nr. 349 dėl Aplinkos ministerijos įsteigimo (1986 m. liepos 15 d. GURI Nr. 59) 6 straipsnis perkėlė į Italijos teisę Direktyvą 85/337. Po to 1994 m. vasario 22 d. Įstatymo Nr. 146 dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatų (1994 m. kovo 4 d. GURI Nr. 52 paprastas priedas, toliau – Įstatymas Nr. 146/1994) 40 straipsniu Italijos vyriausybė buvo įpareigota aiškiame orientavimo ir koordinavimo akte apibrėžti šios direktyvos II priede nurodytų projektų poveikio aplinkai vertinimo procedūros sąlygas, kriterijus ir techninius standartus.

18. DPR buvo priimtas siekiant įgyvendinti Įstatymo Nr. 146/1994 40 straipsnio 1 dalį.

19. Minėto DPR 1 straipsnio 3 dalis numato:

„A priede minimiems projektams taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra.“

20. DPCM 3 straipsnio 1 dalis, pakeitusi pirminę DPR A priedo redakciją, išdėstyta taip:

„1996 m. balandžio 12 d. DPR A priedo i ir l punktai < ... > pakeičiami šiais punktais:

i) Pavojingų atliekų šalinimo ir panaudojimo įrenginiai, naudojantys 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminio dekreto Nr. 22 (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 22/1997) B ir C priedų R1–R9 punktuose išvardytus būdus, išskyrus panaudojimo įrenginius, kuriems pagal šio Įstatyminio dekreto < ... > 31 ir 33 punktus taikoma supaprastinta procedūra.

l) Nepavojingų atliekų šalinimo ir panaudojimo įrenginiai, naudojantys Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997 B priedo D2 ir D8–D11 punktuose bei C priedo R1–R9 punktuose išvardytus deginimo arba perdirbimo būdus, ir kurių galingumas viršija 100 t per dieną, išskyrus panaudojimo įrenginius, kuriems pagal šio Įstatyminio dekreto < ... > 31 ir 33 punktus taikoma supaprastinta procedūra“.

21. Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997 nuostatos, apibūdinančios atliekų požymius ir veiklą, kuriai gali būti taikoma supaprastinta procedūra, buvo priimtos siekiant perkelti Direktyvos 75/442 11 straipsnį. Šias nuostatas įgyvendino priemonės, priimtos pagal 1998 m. vasario 5 d. Aplinkos ministerijos dekretą dėl nepavojingų atliekų, kurioms taikomos supaprastintos panaudojimo procedūros pagal 1997 m. vasario 5 d. Įstatyminio dekreto Nr. 22 (1998 m. balandžio 16 d. GURI Nr. 88 paprastas priedas) 31 ir 33 straipsnius, nustatymo.

Ikiteisminė procedūra

22. 2001 m. rugpjūčio 22 d. ir lapkričio 12 d. laiškais Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informacijos dėl Direktyvoje 85/337 numatytų procedūrų taikymo dviem Massafra komunos pramonės įrenginių projektams, t. y. įrenginiui, skirtam elektros energijos gamybai deginant kurą iš atliekų ir biomasės, ir įrenginiui, skirtam išankstinei kietųjų miesto atliekų atrankai ir kuro iš atliekų gamybai.

23. Italijos valdžios institucijos nurodė, kad jos nagrinėjamų projektų neįtraukė į poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, nes jiems taikoma DCM 3 straipsnio 1 dalimi pakeisto DPR A priedo 1 straipsnyje numatyta išimtis.

24. Atsižvelgusi į Italijos vyriausybės pateiktus atsakymus, kuriuos ji laikė nepakankamais, Komisija pradėjo ikiteisminę procedūrą pirmiausia oficialiai pranešusi 2002 m. spalio 18 d. laišku, kurį papildė 2003 m. liepos 11 d. laiškas. Šiuose laiškuose buvo nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas, susijęs su Massafra pramonės įrenginiui suteiktu specialiu statusu ir su pačiais nacionalinės teisės aktais.

25. Po to 2003 m. gruodžio 16 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija paragino Italijos Respubliką per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo dienos imtis priemonių, reikalingų įvykdyti įsipareigojimus pagal Direktyvą 85/337.

26. Manydama, kad Italijos vyriausybės 2004 m. balandžio 22 d. laiške pateikta pozicija yra nepakankama, Komisija pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą pareiškė šį ieškinį.

Dėl ieškinio

Šalių argumentai

27. Komisijos teigimu, Massafra deginimo įrenginys, kurio galingumas viršija 100 t atliekų per dieną, patenka į Direktyvos 85/337 I priedo 10 punkto taikymo sritį, todėl prieš suteikiant leidimą vykdyti planuojamą veiklą reikia taikyti poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.

28. Bendrai ji teigia, kad dėl ginčijamų Italijos teisės aktų, pagal kuriuos tam tikriems atliekų panaudojimo įrenginiams taikomos specialios Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997 31 ir 33 straipsniuose numatytos procedūros, įrenginiai, kuriems taikomas Direktyvos 85/337 I priedas, atleidžiami nuo šios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos procedūros.

29. Komisija taip pat tvirtina, kad įrenginiams, nurodytiems Direktyvos 85/337 II priede, o būtent, įvardytiems jo 11 punkto b dalyje, neatsižvelgiant į tai, ar jie susiję su atliekų šalinimu ar jų panaudojimu, reikia taikyti bent šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatytą nustatymo procedūrą.

30. Komisija nurodo, kad pagal pirminę Direktyvos 75/442 redakciją sąvoka „šalinimas“ apėmė tiek galutinį šalinimą, tiek panaudojimą. Ji pabrėžia, kad pirminėse Direktyvų 75/442 ir 85/337 redakcijose vartojamos sąvokos yra tapačios ir iš to daro išvadą, kad priimdamas pastarąją direktyvą Bendrijos teisės aktų leidėjas aiškiai norėjo, kad tam tikriems atliekų panaudojimo būdams būtų taikomos poveikio aplinkai vertinimą reglamentuojančios nuostatos.

31. Šios institucijos manymu, Direktyvos 85/337 I priedo 9 ir 10 punktuose 9 ir 10 dalyse ir II priedo 11 punkto b dalyje įtvirtinta sąvoka „šalinimas“ apima tiek šalinimą tiesiogine šio žodžio prasme, tiek panaudojimą.

32. Komisija papildomai nurodo, kad ji nesupranta, kuo poveikio aplinkai atžvilgiu skiriasi atitinkamoje teritorijoje pastatyti atliekų panaudojimo įrenginiai ir atliekų šalinimo įrenginiai. Šiuo klausimu ji primena, kad Direktyva 75/442 skirta kontroliuoti, žinoma, esant tam tikrų šios kontrolės skirtumų, tiek šalinimo, tiek panaudojimo veiklą, kad būtų apsaugota žmonių sveikata ir aplinka.

33. Italijos Respublika nepripažįsta įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo ji kaltinama, nes ginčijamais įrenginiais atliekos yra panaudojamos ir jiems taikoma Įstatyminiame dekrete Nr. 22/1997 įtvirtinta supaprastinta procedūra. Nustačiusi, viena vertus, tarp Direktyvos 85/337 ir Direktyvos 75/442 egzistuojantį ryšį atliekų srityje naudojamų techninių sąvokų atžvilgiu ir, antra vertus, remdamasi Direktyvos 85/337 I priedo 9 ir 10 punktų bei II priedo 11 punkto b dalies tekstais, kuriuose remiamasi vienintele atliekų šalinimo sąvoka, Italijos Respublika mano, kad pastaroji direktyva taikoma tik atliekų šalinimo įrenginiams ir nėra taikoma atliekų panaudojimo įrenginiams.

34. Italijos Respublika taip pat tvirtina, kad Direktyvos 91/156, pakeitusios Direktyvą 75/442, tikslas – įtvirtinti bendrą terminologiją bei suderintą atliekų apibrėžimą, siekiant suderinti skirtingas tiek nacionaliniu, tiek Bendrijos lygiu esančias atliekas reglamentuojančias nuostatas. Iš to išplaukia, kad kai Direktyvoje 97/11 minimas atliekų apibrėžimas, jame pavartoti žodžiai ir sąvokos yra perimtos iš šiame sektoriuje priimtų teisės aktų, t. y. iš Direktyvos 91/156.

35. Be to, Italijos Respublika tvirtina, kad kai atliekų panaudojimo srityje emisijos neviršija Bendrijos teisės aktuose numatytų ribų, nėra būtina atlikti vertinimo procedūros, nes pačiu atliekų panaudojimu siekiama apsaugoti aplinką.

Teisingumo Teismo vertinimas

36. Valstybės narės privalo Direktyvą 85/337 įgyvendinti taip, kad būtų visiškai įvykdyti jos reikalavimai, atsižvelgiant į jos pagrindinį tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 2 straipsnio 1 dalies, yra užtikrinti, jog prieš duodant leidimą vykdyti projektus, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, būtent dėl savo pobūdžio, masto ar vietos reikalaujama įvertinti jų poveikį aplinkai (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster , C‑287/98, Rink. p. I‑6917, 52 punktą).

37. Be to, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 85/337 taikymo sritis yra išplėsta ir jos tikslas yra labai platus (žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt ., C‑72/95, Rink. p. I‑5403, 31 ir 39 punktus bei 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją , C ‑ 227/01, Rink. p. I‑8253, 46 punktą).

Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad Massafra įrenginiui, skirtam elektros energijos gamybai deginant kurą iš atliekų ir biomasės, nebuvo taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra

38. Pagal galiojančius Italijos teisės aktus Massafra įrenginys, skirtas kuro iš atliekų ir biomasės deginimui, laikomas nepavojingų atliekų panaudojimo įrenginiu, kurio galingumas per dieną viršija 100 t, ir pagal Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997, įgyvendinančio Direktyvos 75/442 11 straipsnį, nuostatas jam taikomos supaprastintos procedūros. Atsižvelgusi į Direktyvoje 85/337 pateiktą klasifikaciją, Komisija teigia, jog Direktyvos 85/337 I priedo 10 punkto prasme tai yra atliekų šalinimo įrenginys, skirtas nepavojingoms atliekoms deginti ar chemiškai perdirbti, kurio galingumas viršija 100 t per dieną.

39. Siekiant įvertinti šio kaltinimo pagrįstumą pirmiausia reikia apibrėžti atliekų šalinimo sąvokos turinį pagal Direktyvą 85/337 atsižvelgiant į tą pačią sąvoką, minimą Direktyvoje 75/442.

40. Neginčijama, kad Direktyvoje 85/337 nėra apibrėžta atliekų šalinimo sąvoka, o jos I ir II prieduose minimi tik kai kurie atliekų šalinimo įrenginiai. Be to, taip pat neginčijama, kad Direktyvoje 75/442 nėra bendros atliekų šalinimo ir jų panaudojimo sąvokos, o tik pateikiama nuoroda į II priedo A dalį ir II priedo B dalį, kuriuose išvardyti įvairūs būdai, kuriems taikoma viena ar kita sąvoka (žr. 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo ASA , C‑6/00, Rink. p. I‑1961, 58 punktą).

41. Kaip tai matyti iš Direktyvos 75/442 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir ketvirtos konstatuojamosios dalies, esminis atliekų panaudojimo požymis – jų pagrindinis tikslas – atliekų naudingas panaudojimas, pakeičiant kitas medžiagas, kurios turėtų būti panaudotos šiam tikslui, taip išsaugant natūralius išteklius (žr. minėto sprendimo ASA 69 punktą; 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą , C‑458/00, Rink. p. I‑1553, 36 punktą ir 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją , C‑103/02, Rink. p. I‑9127, 62 punktas).

42. Toks požymis nesiejamas su pasekmėmis aplinkai, kurios gali kilti dėl atliekų panaudojimo būdų. Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 54–56 punktuose, tokie būdai, kaip ir atliekų šalinimo būdai, gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai. Be to, Direktyvos 75/442 4 straipsnis įpareigoja valstybes nares imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai.

43. Galiausiai reikia pažymėti, kad jei Bendrijos įstatymų leidėjas manė esant reikalinga susieti Direktyvą 85/337 su Direktyva 75/442, jis tai būtų aiškiai nurodęs. Taip, pavyzdžiui, šios direktyvos I priedo 9 ir 10 punktuose daroma nuoroda į Direktyvos 75/442 II A priedo D 9 punkte apibrėžtą cheminį tvarkymą. Vis dėlto kiek tai susiję su atliekų šalinimu, tokios nuorodos nėra.

44. Todėl reikia pripažinti, kad atliekų šalinimo sąvoka Direktyvos 85/337 prasme yra savarankiška ir jos turinys turi visiškai atitikti direktyvos siekiamą tikslą, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 36 punkte. Todėl ši sąvoka nėra tapati atliekų šalinimo sąvokai Direktyvos 75/442 prasme, ir lato sensu ją reikia suprasti kaip apimančią visus būdus, kuriais atliekos arba šalinamos tiesiogine šio žodžio prasme, arba panaudojamos.

45. Todėl Massafra įrenginys, gaminantis elektrą deginant kurą ir biomasę ir kurio galingumas viršija 100 t per dieną, priskiriamas įrenginiams, šalinantiems nepavojingas atliekas jas deginant arba chemiškai tvarkant, kaip tai numatyta Direktyvos 85/337 I priedo 10 punkte. Prieš suteikiant leidimą tokiu įrenginiu vykdyti planuojamą veiklą, jam turėtų būti taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra, nes pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį I priede išvardyti projektai turi būti sistemingai vertinami (šiuo klausimu žr. 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją , C‑431/92, Rink. p. I‑2189, 35 punktą).

46. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, reikia pripažinti, kad netaikiusi Massafra įrenginiui, skirtam kuro iš atliekų ir biomasės deginimui, kurio galingumas viršija 100 t per dieną, ir kuris numatytas Direktyvos 85/337 I priedo 10 punkte, poveikio aplinkai vertinimo procedūros, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltinimo, susijusio su teisės akto (DPCM 3 straipsnio 1 dalis, pakeičianti DPR A priedo i ir l punktus), neįtraukiančio į poveikio aplinkai vertinimo procedūrą tam tikrų projektų, išvardytų Direktyvos 85/337/EEB I priede (atliekų šalinimo įrenginių, skirtų pavojingų ir nepavojingų atliekų panaudojimui, kurių galingumas viršija 100 t per dieną, projektai), jeigu jiems buvo taikyta supaprastinta leidimo išdavimo procedūra pagal Direktyvos 75/442 11 straipsnį, priėmimu

47. Iš DPR A priedo i ir l punktų matyti, kad pavojingų atliekų panaudojimo įrenginiams, naudojantiems Įstatyminio dekreto Nr. 22/1997 B ir C priedų R1–R9 punktuose išvardytus būdus, taikomos tokios pat supaprastintos procedūros kaip ir nepavojingų atliekų panaudojimo įrenginiams, naudojantiems šio Įstatyminio dekreto B priedo D2 ir D8–D11 punktuose bei C priedo R1–R9 punktuose nurodytus deginimo ir tvarkymo būdus ir kurių galingumas viršija 100 t per dieną, ir netaikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra.

48. Atsižvelgiant į atliekų šalinimo sąvokos turinį pagal Direktyvą 85/337, kuri buvo tiksliai apibrėžta šio sprendimo 44 punkte, aišku, kad pagal nacionalinės teisės aktus į projektus, kuriems gali būti taikomos supaprastintos procedūros, gali būti įtraukti įrenginiai, nors jie ir skirti atliekų panaudojimui, priskiriami įrenginių, skirtų pavojingoms atliekoms deginti ar chemiškai perdirbti kategorijai šios direktyvos I priedo 9 punkto prasme, ir priskiriami įrenginių, skirtų nepavojingoms atliekoms deginti ar chemiškai perdirbti kategorijai šios direktyvos I priedo 10 punkto prasme.

49. Vis dėlto tokie įrenginiai negali išvengti poveikio aplinkai vertinimo procedūros, nes, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 45 punkte, Direktyvos 85/337 I priede išvardytus projektus vertinti privaloma, jeigu jie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.

50. Todėl priėmusi DPCM 3 straipsnio 1 dalį, pakeičiančią DPR A priedo i ir l punktus, leidžiančią išvengti, kad pavojingų ir nepavojingų atliekų panaudojimo projektams, kurių galingumas viršija 100 t per dieną ir kurie išvardyti Direktyvos 85/337 I priede, būtų taikoma jos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

Dėl kaltinimo, susijusio su DPCM 3 straipsnio 1 dalimi, pakeičiančia DPR A priedo i ir l punktus, kuri, siekiant nustatyti, ar turi būti atliktas Direktyvos 85/337 II priede numatyto projekto poveikio aplinkai vertinimas, nustato neadekvatų kriterijų

51. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 47 punkte, iš kritikuojamų nacionalinės teisės aktų matyti, kad pavojingų arba nepavojingų atliekų panaudojimo projektai, kuriems taikoma supaprastinta tvarka, išvengia jų poveikio aplinkai vertinimo procedūros taikymo. Tarp tokių projektų gali būti ir Direktyvos 85/337 II priedo 11 punkto b dalyje nurodyti atliekų panaudojimo įrenginiai.

52. Komisijos teigimu, Italijos valdžios institucijų nustatytas kriterijus, kad šiame II priede išvardytiems atliekų panaudojimo įrenginiams nebūtų taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra būtent dėl to, kad jiems taikomos supaprastintos Įstatyminiame dekrete Nr. 22/1997 numatytos procedūros, yra netinkamas, nes į tokį vertinimą gali būti neįtraukti ir tokie projektai, kurie daro reikšmingą poveikį aplinkai.

53. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybėms narėms suteikta galimybė nustatyti kriterijus ir (arba) ribas, pagal kurias būtų galima nustatyti, kuriuos į Direktyvos 85/337 pirminės redakcijos II priede nurodytus projektus reikia vertinti. Vis dėlto valstybėms narėms suteiktą diskreciją riboja šio direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga vertinti projektus, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Kraaijeveld ir kt. 50 punktą ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją , C‑332/04, Rink. p. I‑0000, 76 punktą). Todėl, nustatydamos ribas ir (arba) kriterijus, valstybės narės turi atsižvelgti ne tik į projektų mastą, bet ir į jų pobūdį bei vietą (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją , C‑392/96, Rink. p. I‑5901, 65 punktą ir minėto 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 76 punktą).

54. Be to, pagal Direktyvos 85/337 4 straipsnio 3 dalį, nustatydamos ribas ar kriterijus,valstybės narės turi atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus šios direktyvos III priede (šiuo klausimu žr. minėto 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Isp aniją 79 punktą).

55. Direktyvos 85/337 III priedas tarp 4 straipsnio 3 dalyje išvardytų atrankos kriterijų išskiria, pirma, projekto charakteristikas, ypatingą dėmesį atkreipiant į: projekto dydį, sąveiką su kitais projektais, gamtinių išteklių naudojimą, atliekų susidarymą, taršą ir trukdžius bei avarijų tikimybę, antra, projekto vietą, t. y. svarstant geografinės srities, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumą aplinkosaugos požiūriu reikia būtinai atsižvelgti į esamą žemėnaudos pobūdį ir natūralios aplinkos buferinį pajėgumą, ir, trečia, galimo poveikio apibūdinimą, ypač atkreipiant dėmesį į geografinę sritį ir populiacijos dydį.

56. Kalbant apie Direktyvos 75/442 11 straipsnį, įgyvendinančiame Įstatyminiame dekrete Nr. 22/1997 numatytas supaprastintas procedūras, reikia pažymėti, kad atitinkamoms įmonėms ar kitiems ūkio subjektams reikalavimo gauti leidimą atliekų panaudojimui, kurio iš esmės reikalaujama atliekų tvarkymo stadijoje pagal šios direktyvos 10 straipsnį, galima netaikyti tik jos 4 straipsnio ir 11 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis.

57. Iš šių nuostatų matyti, kad, pirma, kompetentingos valdžios institucijos privalo priimti bendrąsias kiekvienos veiklos rūšies taisykles, nustatančias atliekų rūšis ir kiekius bei sąlygas, kai minimai veiklai gali būti netaikomas reikalavimas gauti leidimą. Antra, atliekų rūšys ir kiekiai bei panaudojimo būdai negali sukelti pavojaus žmonėms ir neturi būti naudojami procesai ar būdai, galintys pakenkti aplinkai, konkrečiai kalbant: nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams, nesukeliant triukšmo ar kvapų, nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypač svarbioms vietovėms.

58. Todėl neįtraukiant atliekų panaudojimo pagal supaprastintą procedūrą įrenginių projektų poveikio aplinkai vertinimo, kurį reikia atlikti prieš kompetentingai valdžios institucijai ar institucijoms priimant sprendimą, suteikiantį teisę užsakovui vykdyti projektą, Italijos teisės akte nebuvo atsižvelgta į visus Direktyvos 85/337 III priede išvardytus atrankos kriterijus.

59. Todėl Italijos teisės akte įtvirtintas kriterijus, susijęs tik su supaprastintų procedūrų įgyvendinimu, siekiant išvengti, kad atliekų panaudojimo įrenginiams, išvardytiems Direktyvos 85/337 II priedo 11 punkto b dalyje, būtų taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra, neatitinka šio sprendimo 53–55 punktuose primintų reikalavimų, nes dėl to gali būti poveikį aplinkai vertinimas gali būti netaikomas tiems projektams, kurių poveikis aplinkai dėl jų masto arba vietos gali būti reikšmingas. Todėl nagrinėjami teisės aktai gali pažeisti šio sprendimo 36 punkte patikslintą Direktyvos 85/337 tikslą.

60. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, reikia pripažinti, kad priėmusi DPCM 3 straipsnio 1 dalį, pakeičiančią DPR A priedo i ir l punktus, kuri, siekiant nustatyti, ar turi būti atliktas Direktyvos 85/337 II priede numatyto projekto poveikio aplinkai vertinimas, nustato neadekvatų kriterijų, ir dėl to poveikio aplinkai vertinimas gali būti netaikomas ir projektams, darantiems reikšmingą poveikį aplinkai, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1) – Netaikiusi Massafra įrenginiui, kuris skirtas kuro iš atliekų ir biomasės deginimui ir kurio galingumas viršija 100 t per dieną bei kuris numatytas 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB, I priedo 10 punkte, poveikio aplinkai vertinimo procedūros,

– priėmusi 1999 m. rugsėjo 3 d. Ministrų Tarybos Pirmininko dekreto „Orientavimo ir koordinavimo aktas, iš dalies pakeičiantis bei papildantis ankstesnį orientavimo ir koordinavimo aktą, įgyvendinant 1994 m. vasario 22 d. Įstatymo Nr. 146 dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatų 40 straipsnio 1 dalį“ 3 straipsnio 1 dalį, iš dalies pakeičiančią 1996 m. balandžio 12 d. Respublikos Prezidento dekreto „Orientavimo ir koordinavimo aktas, priimtas įgyvendinant 1994 m. vasario 22 d. Įstatymo Nr. 146 dėl poveikio aplinkai vertinimo nuostatų 40 straipsnio 1 dalį“ A priedo i ir l punktus, leidžiančią išvengti, kad pavojingų ir nepavojingų atliekų panaudojimo įrenginių, kurių galingumas viršija 100 t per dieną ir kurie išvardyti Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, I priede, projektams būtų taikoma šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra,

– priėmusi 1999 m. rugsėjo 3 d. Ministrų Tarybos Pirmininko dekreto 3 straipsnio 1 dalį, kuri, siekiant nustatyti, ar turi būti atliktas Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11/EB, II priede numatyto projekto poveikio aplinkai vertinimas, nustato neadekvatų kriterijų, ir dėl to minėtas vertinimas gali būti netaikomas projektams, kurie daro reikšmingą poveikį aplinkai,

Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.

2) Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.