Byla C-300/04

M. G. Eman ir O. B. Sevinger

prieš

College van burgemeester en wethouders van Den Haag

(Raad van State prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Europos Parlamentas – Rinkimai – Teisė balsuoti – Nyderlandų piliečiams iš Arubos nustatyta sąlyga gyventi Nyderlanduose – Sąjungos pilietybė“

Sprendimo santrauka

1.        Europos Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis

(EB 17 straipsnis ir EB 299 straipsnio 3 dalis)

2.        Parlamentas – Rinkimai – Teisė balsuoti ir būti kandidatu – Teisę turintys asmenys

(EB 19 straipsnis, 189 straipsnis, 190 straipsnis; Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise)

3.        Užjūrio šalių ir teritorijų asociacija – Bendrųjų sutarties nuostatų netaikymas nesant aiškios nuorodos

(EB 19 straipsnio 2 dalis, EB 182 straipsnis, EB 189 ir 190 straipsniai)

4.        Parlamentas – Rinkimai – Asmuo, kuriam nebuvo leista dalyvauti remiantis Bendrijos teisei prieštaraujančia nacionaline nuostata

5.        Bendrijos teisė – Privatiems asmenims suteiktos teisės – Valstybės narės padarytas pažeidimas – Pareiga atlyginti privatiems asmenims padarytą žalą

1.        Asmenys, turintys vienos valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje užjūrio šalims ir teritorijoms, gali remtis Sutarties antroje dalyje Sąjungos piliečiams pripažįstamomis teisėmis.

(žr. 29 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės.

Iš tiesų nei EB 189 ir 190 straipsniai, nei aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą. Todėl remiantis su Europos Parlamentu susijusiais EB 189 ir 190 straipsniais, kurie nurodo, kad jį sudaro valstybių narių tautų atstovai, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokios aiškios išvados, nes neapibrėžtas žodis „tautos“, atsižvelgiant į valstybes nares ir Sąjungos kalbas, gali turėti skirtingas reikšmes. Be to, Sutarties antros dalies nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, Sąjungos piliečiams nepripažįsta besąlygiškos teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus. Iš tikrųjų EB 19 straipsnio 2 dalis tik numato, jog naudojimuisi šia teise balsuoti ir būti kandidatu taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas.

Todėl pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę nėra draudžiama, kad valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, apibrėžtų teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus sąlygas remdamosi gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje organizuojami rinkimai, kriterijumi.

Vis dėlto vienodo požiūrio principas draudžia, kad dėl pasirinktų kriterijų panašiose situacijose esantys piliečiai būtų vertinami skirtingai, kai šis skirtingas vertinimas nepateisinamas objektyviai.

(žr. 44–45, 52–53, 61 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Užjūrio šalims ir teritorijoms (UŠT) taikomas specialus asociacijos režimas, apibrėžtas Sutarties ketvirtoje dalyje (EB 182–188 straipsniai), todėl, jei nėra aiškios nuorodos, jiems netaikomos bendrosios Sutarties nuostatos.

Iš to matyti, kad su Europos Parlamentu susiję EB 189 ir 190 straipsniai netaikomi šioms šalims ir teritorijoms ir kad valstybės narės neprivalo jose organizuoti rinkimų į Europos Parlamentą.

Be to, EB 19 straipsnio 2 dalis, pagal kurią naudojimuisi teise balsuoti ir būti kandidatu per Parlamento rinkimus taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas, nėra taikoma Sąjungos piliečiui, gyvenančiam UŠT ir norinčiam įgyvendinti savo teisę balsuoti savo pilietybės valstybėje narėje.

(žr. 44, 46–47, 53 punktus)

4.        Kadangi nėra Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių ginčus, susijusius su teise balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisėje turi nustatyti priemones, kurios leistų atstatyti asmens, kuris dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos nebuvo įrašytas į 2004 m. birželio 10 d. Europos Parlamento narių rinkimų rinkėjų sąrašus ir kuris dėl to šiuose rinkimuose negalėjo dalyvauti, teises. Šios priemonės, kurios gali apimti valstybei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimą, neturi būti nepalankesnės nei taikomos nacionaline teise grindžiamoms teisėms (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Bendrijos teisės sistemoje suteiktomis teisėmis neturi pasidaryti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).

(žr. 67, 71 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

5.        Valstybės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims jai priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, principas yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis, ir todėl valstybė narė privalo atlyginti atsiradusią žalą, jeigu pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, jei pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir jei yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, neatmetant galimybės, kad valstybės atsakomybė pagal nacionalinę teisę gali kilti esant ne tokioms griežtoms sąlygoms.

Pripažinus teisę gauti žalos atlyginimą, kuri tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės, patenkinus pirmesniuose punktuose nurodytas sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą pagal vidaus teisės normas dėl atsakomybės, ir pagal vidaus teisę nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios yra susijusios su valstybės viduje pareiškiamais panašiais ieškiniais, bei negali būti suformuluotos taip, kad praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku gauti atlyginimą.

(žr. 69–70 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. rugsėjo 12 d.(*)

„Europos Parlamentas – Rinkimai – Teisė balsuoti – Nyderlandų piliečiams iš Arubos nustatyta sąlyga gyventi Nyderlanduose – Sąjungos pilietybė“

Byloje C‑300/04,

dėl 2004 m. liepos 13 d. Raad van State (Nyderlandai) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. liepos 15 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

M. G. Eman,

O. B. Sevinger

prieš

College van burgemeester en wethouders van Den Haag,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas (pranešėjas), K. Schiemann ir J. Makarczyk, teisėjai J.-P. Puissochet, P. Kūris, E. Juhász, E. Levits ir A. Ó. Caoimh,

generalinis advokatas A. Tizzano,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. liepos 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        M. Eman ir V. Sevinger, atstovaujamų A. G. Croes,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir C. M. Wissels,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad, F. Díez Moreno,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham, G. de Bergues, E. Puisais ir C. Jurgensen,

–        Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Caudwell, padedamos QC D. Anderson ir D. Wyatt bei barrister M. Chamberlain,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos C. Ladenburger ir P. van Nuffel,

susipažinęs su 2006 m. balandžio 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 17 straipsnio, EB 19 straipsnio 2 dalies, EB 189, 190 straipsnių ir EB 299 straipsnio 3 dalies išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp M. G. Eman ir O. B. Sevinger (toliau – apeliantai pagrindinėje byloje), dviejų Nyderlandų piliečių, gyvenančių Oranjestad (Aruba), ir College van burgemeest en wethouders van Den Haag (Nyderlandai) dėl to, kad pastarasis atmetė prašymą įrašyti juos į rinkėjų, dalyvaujančių 2004 m. birželio 10 d. Europos Parlamento narių rinkimuose, sąrašus.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, pirmojo protokolo (toliau – EŽTK pirmasis protokolas) 3 straipsnis nurodo:

„Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonių išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.“

 Bendrijos teisė

4        Pagal EB 17 straipsnio formuluotę:

„1.      Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2.      Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“

5        EB 19 straipsnio 2 dalis numato:

„Nepažeidžiant 190 straipsnio 4 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai.<...>“.

6        Remdamasi šia nuostata 1993 m gruodžio 6 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė direktyvą 93/109/EB, nustatančią išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (OL L 329, p. 34). Šios direktyvos 3 straipsnio pirma pastraipa numato:

„Kiekvienas asmuo, kuris nustatytąją dieną:

a)      yra Sąjungos pilietis pagal Sutarties 8 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą; ir

b)      nėra gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams,

turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus į Europos Parlamentą gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jei tos teisės jam nėra atimtos pagal 6 ir 7 straipsnius.“

7        Direktyvos 93/109 5 straipsnis nustato:

„Jei, norėdami balsuoti ar būti kandidatais, gyvenamosios vietos valstybės narės piliečiai tam tikrą minimalų laikotarpį turi būti pragyvenę tos valstybės rinkimų teritorijoje, Bendrijos rinkėjai ir Bendrijos piliečiai, turintys teisę būti kandidatais, laikomi atitinkančiais tą reikalavimą tais atvejais, jei jie yra pragyvenę tolygų laikotarpį kitose valstybėse narėse. Ši nuostata taikoma nepažeidžiant jokių specifinių gyvenamojo laikotarpio trukmės reikalavimų tam tikroje rinkimų apygardoje ar vietovėje.“

8        EB 189 straipsnio pirma pastraipa numato:

„Europos Parlamentas, kurį sudaro į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovai, vykdo šia Sutartimi jam suteiktus įgaliojimus.“

9        EB 190 straipsnis yra suformuluotas taip:

„1.      Į Bendriją susibūrusių valstybių tautų atstovai į Europos Parlamentą renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise.

<...>

4.      Europos Parlamentas parengia pasiūlymą dėl rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus.

Gavusi visos sudėties Europos Parlamento daugumos narių patvirtintą pritarimą, Taryba, spręsdama vieningai, nustato atitinkamas nuostatas, kurias ji rekomenduoja valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.

<...>“.

10      Prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėto Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine, visuotine rinkimų teise (OL L 278, p. 1), iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, p. 1, toliau – 1976 m. Aktas), 8 straipsnis numato:

„Remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos.

Šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio.“

11      Šio akto 12 straipsnis suformuluotas taip:

„Europos Parlamentas patikrina atstovų įgaliojimus. Šiuo tikslu (jis) atsižvelgia į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus ir nagrinėja ginčus, kurie gali kilti remiantis šio Akto nuostatomis, išskyrus į jame nurodytais nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.“

12      Pagal EB 299 straipsnį:

„1.      Ši Sutartis taikoma <...> Nyderlandų Karalystei, <...>.

2.      Šios Sutarties nuostatos taikomos Prancūzijos užjūrio departamentams, Azorų, Maderos ir Kanarų saloms.

<...>

3.      Užjūrio šalims ir teritorijoms, išvardytoms šios Sutarties II priede, taikomi specialūs susitarimai dėl asociacijos, išdėstyti Sutarties ketvirtojoje dalyje.

<...>“.

13      Aruba ir Nyderlandų Antilų salos yra nurodytos EB Sutarties II priede „Užjūrio šalys ir teritorijos, kurioms taikomos Sutarties ketvirtosios dalies nuostatos“ pateikiamame sąraše.

 Nacionalinė teisė

14      Nyderlandų rinkimų įstatymo (Nederlandse Kieswet) B1 straipsnis Nyderlandų Parlamento Asamblėjos (Tweede Kamer der Staten-Generaal) narių rinkimų klausimu numato:

„Tweede Kamer der Staten-Generaal nariai renkami iš asmenų, kurie kandidatūrų pateikimo dieną turi Nyderlandų pilietybę ir kuriems balsavimo dieną yra sukakę aštuoniolika metų, išskyrus tuos asmenis, kurių faktinė gyvenamoji vieta kandidatūrų pateikimo dieną yra Nyderlandų Antilų salose arba Aruboje.“

2.      Ši išimtis netaikoma:

a)      Nyderlandų piliečiui, kuris bent dešimt metų išgyveno Nyderlanduose;

b)      Nyderlandų piliečiui, kuris dirba Nyderlandų valstybės tarnyboje Nyderlandų Antilų salose arba Aruboje, bei jo sutuoktiniui, partneriui ar sugyventiniui ir jų vaikams, įregistruotiems kaip kartu su juo vedantiems bendrą ūkį.“

15      Šio įstatymo Y3  straipsnis Europos Parlamento narių rinkimų klausimu numato:

„Teisę balsuoti turi:

a)      asmenys, turintys teisę balsuoti Tweede Kamer der Staten-Generaal narių rinkimuose;

b)      ne Nyderlandų piliečiai, esantys kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiais, jei:

1.      kandidatūrų pateikimo dieną jų faktinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose,

2.      balsavimo dieną jiems yra sukakę aštuoniolika metų ir

3.      nėra praradę balsavimo teisės nei Nyderlanduose, nei savo pilietybės valstybėje narėje.“

 Prejudiciniai klausimai

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje apeliantai pagrindinėje byloje ginčija atsisakymą juos įrašyti į rinkėjų sąrašus, kad jie galėtų dalyvauti Europos Parlamento narių rinkimuose, dėl to, kad jie gyvena Aruboje. Jie tvirtina, kad pagal EB 17 straipsnio 1 dalį jie yra Europos Sąjungos piliečiai. Jie teigia, kad EB 19 straipsnio 2 dalis, aiškintina atsižvelgiant į EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnį, jiems suteikia teisę balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, nors jie ir gyvena teritorijoje, kurios pavadinimas yra nurodytas Sutarties II priede esančiame užjūrio šalių ir teritorijų sąraše (toliau – UŠT).

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad Europos Parlamento rinkimai jau įvyko ir per vėlu priimti sprendimą panaikinantį atsisakymą įrašyti apeliantus pagrindinėje byloje į rinkėjų sąrašus, kad jiems būtų leista dalyvauti šiuose rinkimuose. Tačiau jis neatmeta galimybės, kad jiems galėtų būti priteistas žalos atlyginimas (rechtsherstel) pagal Bendrijos teisę.

18      Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar Sutarties antroji dalis taikoma asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje UŠT, ir palaikantiems specialius santykius su šia valstybe nare?“

2)      Jei atsakymas yra neigiamas – ar valstybėms narėms leidžiama, atsižvelgiant į EB 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, suteikti jų pilietybę asmenims, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytose UŠT?

3)      Ar EB 19 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su EB 189 straipsniu ir 190 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad, išskyrus valstybių narių teisės sistemoje numatytas įprastas išimtis, susijusias būtent su teisės balsuoti atėmimu dėl nuteisimo baudžiamąja tvarka ar neveiksnumo, Sąjungos piliečio, turinčio nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą UŠT, statusas automatiškai suteikia jam teisę balsuoti ar būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus?

4)      Ar skaitomi kartu EB 17 straipsnis ir EB 19 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo pateiktą (EŽTK pirmojo) protokolo 3 straipsnio pirmosios pastraipos išaiškinimą, neleidžia suteikti asmenims, nesantiems Sąjungos piliečiais, teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus?

5)      Ar Bendrijos teisė nustato reikalavimus, susijusius su teisių atstatymo pobūdžiu (rechtsherstel) tuo atveju, kai nacionalinis teismas, atsižvelgęs į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pateiktus atsakymus į pirmiau nurodytus klausimus, mano, kad Nyderlandų piliečiai, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Nyderlandų Antilų salose ir Aruboje, buvo neteisingai neįrašyti į 2004 m. birželio 10 d. vykusių rinkimų sąrašus?“

 Procesas Teisingumo Teisme

19      Vadovaudamasis Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmąja pastraipa, 2004 m. liepos 13 d. atskiru dokumentu bei 2005 m. vasario 22 d. laišku Raad van State paprašė Teisingumo Teismo prejudiciniam sprendimui taikyti pagreitintą procedūrą. 2004 m. rugpjūčio 23 d. ir 2005 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis šie prašymai buvo atmesti.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmo klausimo

20      Pirmuoju klausimu Raad van State iš esmės klausia, ar Sutarties antroji dalis dėl Sąjungos pilietybes taikoma asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje UŠT.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

21      Šalys pagrindinėje byloje, kaip ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė bei Europos Bendrijų Komisija, teigia, kad Sutarties antroji dalis taikoma asmenims, turintiems valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą teritorijoje, priklausančioje UŠT. Jos pabrėžia, jog tam, kad asmuo būtų Sąjungos pilietis ir galėtų naudotis Sutartimi suteiktomis teisėmis, EB 17 straipsnio 2 dalis nustato tik sąlygą turėti valstybės narės pilietybę. Todėl nesvarbu, ar valstybės narės pilietis gyvena trečiojoje šalyje ar UŠT.

22      Nyderlandų vyriausybė pirmiausia teigia, kad pagal 1954 m. Statuut van het Koninkrijk der Nederlanden (toliau – Statuut) Nyderlandų Karalystė yra sudaryta iš trijų šalių: Nyderlandų, Nyderlandų Antilų salų ir Arubos. Statuut 41 straipsnis numato, kad šios trys šalys „savarankiškai tvarko savo reikalus“. Todėl Nyderlandai turi savo Konstituciją, o Nyderlandų Antilų salos ir Aruba – savo Staatsregeling. Karalystėje, išskyrus tai, kas susiję su „Karalystės reikalais“, kurie išvardyti Statuut, kiekviena šalis turi savo parlamentą ir administraciją ir naudojasi savo įstatymų leidybos įgaliojimais.

23      Pilietybė priskiriama „Karalystės reikalams“ ir jos suteikimą reglamentuoja Karalystės įstatymas dėl Nyderlandų pilietybės (Rijkswet op het Nederlanderschap). Turima omeny „nedaloma pilietybė“, t. y. nedarant jokio skirtumo tarp Arubos gyventojo ir ne Karalystėje esančio Nyderlandų gyventojo.

24      Užsienio santykiai taip pat priklauso „Karalystės reikalams“. Tik Nyderlandų Karalystė yra tarptautinės teisės subjektas. Vis dėlto tarptautinių konvencijų atveju Karalystė gali sudaryti sutartis atskirai už kiekvieną šalį. Praktiškai nurodoma „Nyderlandų Karalystė (atstovaujanti Nyderlandus)“, „Nyderlandų Karalystė (atstovaujanti Nyderlandų Antilų salas)“ arba „Nyderlandų Karalystė (atstovaujanti Arubą)“. Iš to išplaukia, kad teisiškai sutartis įpareigoja tik susijusią šalį. Nyderlandų vyriausybė šiuo atžvilgiu nurodo, kad EEB sutarties pirminė versija buvo ratifikuota tik Karalystės europinės teritorijos ir Naujosios Gvinėjos, t. y. nurodant „Nyderlandų Karalystės (atstovaujant Nyderlandų Karalystę ir Naująją Gvinėją)“, atžvilgiu. Be to, ji pateikia „Nyderlandų Karalystės (Nyderlandų) vardu“ Karalienės patvirtintą Europos Sąjungos sutarties ratifikacinį aktą.

25      Nyderlandų vyriausybės nuomone, EB sutarties, būtent jos antrosios dalies, taikymas erdvėje turėtų būti nustatomas pagal EB 299 straipsnį, o taip pat atsižvelgiant į sutarties ratifikavimo dokumentus. Šių dokumentų analizė rodo, kad pirminės sutarties, kaip ir Europos Sąjungos sutarties, Aruba neratifikavo. Todėl EB sutartis šios šalies teritorijoje netaikoma, išskyrus šios sutarties ketvirtoje dalyje apibrėžtą specialų asociacijos režimą.

26      Tai, kad Nyderlandų vyriausybė įvedė nedalomą pilietybę, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės. Aišku, kad Arubos arba Nyderlandų Antilų olandai turi Nyderlandų pilietybę ir dėl to yra Sąjungos piliečiai, tačiau tai nereiškia, kad jie bet kuriuo metu taip pat naudojasi visomis teisėmis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe. Tol, kol suinteresuotasis asmuo yra Arubos ar Nyderlandų Antilų teritorijoje, Sutartis nedaro jokio poveikio jo situacijai. Vis dėlto jei jis išvyksta iš Arubos ar Nyderlandų Antilų teritorijos, jis gali naudotis teisėmis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe.

 Teisingumo Teismo atsakymas

27      EB 17 straipsnio 1 dalies antras sakinys numato, kad „kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis“. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar valstybės narės pilietis nuolat gyvena ar gyvena EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje UŠT.

28      Be to, EB 17 straipsnio 2 dalis numato, kad Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.

29      Todėl į pirmą klausimą reikia atsakyti, kad asmenys, turintys vienos valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje UŠT, gali remtis Sutarties antroje dalyje Sąjungos piliečiams pripažįstamomis teisėmis.

 Dėl antrojo klausimo

30      Šis klausimas dėl valstybių narių teisės, atsižvelgiant į EB 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, suteikti jų pilietybę asmenims, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytose UŠT, pateikiamas tuo atveju, jei Teisingumo Teismas padarytų išvadą, jog sutarties antra dalis netaikoma valstybės narės pilietybę turinčiam asmeniui, jei jis nuolat gyvena arba gyvena teritorijoje, priklausančioje UŠT.

31      Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl trečiojo klausimo

32      Trečiuoju klausimu Raad van State klausia, ar EB 19 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su EB 189 straipsniu ir 190 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad Sąjungos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvenamąją vietą UŠT, turi teisę balsuoti ar būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

33      Apeliantai pagrindinėje byloje teigia, kad nors Aruba sutarties prasme yra UŠT, jai taikomi teisės aktai, reglamentuojantys Karalystės reikalus, kaip antai gynyba arba užsienio santykiai, kuriems Bendrijos teisė daro įtaką. Vidaus teisės aktams taip pat įtaką daro Bendrijos teisės aktai, o tai pateisina tai, kad Arubos olandai gali balsuoti rinkdami Europos Parlamento narius pagal EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnį. Jie taip pat nurodo diskriminaciją, kurią patyrė Arubos ir Nyderlandų Antilų olandai. Jie, pavyzdžiui, teigia, kad atsižvelgiant į tai, ar Antilų olandas gyvena prancūziškoje ar olandiškoje šv. Martyno salos dalyje, jis arba turi, arba neturi teisės balsuoti.

34      Nyderlandų vyriausybė nurodo, kad teisė balsuoti yra ne Karalystės reikalas, o Statuut prasme yra šalies kompetencija. Statuut 46 straipsnis šiuo klausimu nurodo, kad šalies atstovaujamąsias institucijas renka šioje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą turintys Nyderlandų piliečiai. Šio straipsnio antra dalis leidžia šalims suteikti balsavimo teisę jose nuolatinės gyvenamosios vietos neturintiems Nyderlandų piliečiams. Nyderlandų rinkimų įstatyme ribotai pasinaudota šia teise ir teisė balsuoti buvo suteikta Aruboje ir Nyderlandų Antiluose nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kurie Nyderlanduose išgyveno daugiau nei dešimt metų.

35      Nyderlandų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija mano, kad Bendrijų teisė nereikalauja, jog balsavimo teisė būtų suteikta valstybių narių piliečiams, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje taikomi Bendrijos teisės aktai. Pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą UŠT, negali tokios teisės išvesti iš EB 19 straipsnio 2 dalies, kurioje tik siekiama užtikrinti, jog kitoje valstybėje narėje gyvenantys Sąjungos piliečiai turėtų teisę balsuoti tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir šios valstybės narės piliečiai.

36      Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija primena, kad EB 189 straipsnis ir 190 straipsnio 1 dalis, kaip ir sutarties bendrosios nuostatos, netaikytinos UŠT be aiškios nuorodos (1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Leplat, C‑260/90, Rink. p. I‑643, 10 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C‑110/97, Rink. p. I‑8763, 49 punktas). Jos mano, jog atsižvelgiant į tai, kad sutartis netaikoma Arubai ir kad asociacija su UŠT nesuteikia jokio vaidmens Europos Parlamentui, pastarasis negali būti laikomas „įstatymų leidybos institucija“ EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnio prasme, kurio rinkimuose turėtų teisę dalyvauti UŠT gyventojai (žr. 1999 m. vasario 18 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Matthews prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 1999‑I).

37      Bet kuriuo atveju Bendrija tik iš dalies pasinaudojo jai EB 190 straipsnio 4 dalyje suteiktais įgaliojimais parengti vienodą rinkimų tvarką. 1976 m. Akte nėra jokios nuostatos, nurodančios, kas turi balsavimo teisę, todėl turėtų būti taikytinos tik nacionalinės teisės nuostatos. Jose galima numatyti būtent nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimą.

38      Nyderlandų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija mano, kad Bendrijos teisė nedraudžia, kad valstybės narės suteiktų teisę balsuoti Sąjungos piliečiams, gyvenantiems trečiosiose šalyse arba UŠT. Prancūzijos vyriausybė šiuo klausimu nurodo, kad Prancūzijos įstatymas dėl Europos Parlamento narių rinkimų daro nuorodą į Prancūzijos rinkimų kodeksą, kuriame nedaromas skirtumas tarp sostinėje gyvenančių prancūzų ir kitų prancūzų. Todėl užjūrio departamentuose ar kitose UŠT gyvenantys prancūzai dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir sostinėje gyvenantys Prancūzijos piliečiai.

39      Vis dėlto Komisija primena, kad valstybės narės privalo atsižvelgti į bendruosius Bendrijos teisės principus. Pagal bendrąjį vienodo požiūrio principą nacionalinės teisės aktų leidėjas, nusprendęs rinkimuose į Europos Parlamentą išplėsti teisę balsuoti trečiosiose šalyse gyvenantiems piliečiams turėtų kartu suteikti šią teisę UŠT gyvenantiems piliečiams. Juo labiau taip turėtų būti dėl ypatingo UŠT ir Bendriją siejančio ryšio. Kadangi nagrinėjamu atveju Nyderlandų teisės aktų leidėjas visiems ne Aruboje ar Nyderlandų Antilų salose gyvenantiems Nyderlandų piliečiams, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, suteikia teisę dalyvauti minėtuose rinkimuose, ši teisė taip pat turėtų būti suteikta Aruboje ar Nyderlandų Antilų salose gyvenantiems Nyderlandų piliečiams. Kitu atveju teisės aktai numato nepateisinamą diskriminaciją tarp Nyderlandų piliečių, pavyzdžiui, tarp gyvenančių Niujorke ir gyvenančių Aruboje.

 Teisingumo Teismo atsakymas

40      Reikia pripažinti, kad Sutarties nuostatos nenumato taisyklių, aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą.

41      EB 190 straipsnio 4 dalis kalba apie rinkimų tvarką. Pagal šią nuostatą Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus.

42      1976 m. Akto 1 straipsnis numato, kad Europos Parlamento narių rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise ir yra laisvi bei slapti. Pagal 1976 m. Akto 8 straipsnį remiantis šio Akto nuostatomis rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos, tačiau šios nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į specifinę padėtį valstybėse narėse, neturi iš esmės pažeisti proporcinės balsavimo sistemos.

43      Vis dėlto nei EB 190 straipsnis, nei 1976 m. Aktas aiškiai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą.

44      Remiantis su Europos Parlamentu susijusiais EB 189 ir 190 straipsniais, kurie nurodo, kad jį sudaro valstybių narių tautų atstovai, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokios aiškios išvados, nes neapibrėžtas žodis „tautos“, atsižvelgiant į valstybes nares ir Sąjungos kalbas, gali turėti skirtingas reikšmes.

45      Remiantis šiais motyvais darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės. Tačiau būtina patikrinti, ar ši teisė draudžia pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kai Aruboje gyvenantys Nyderlandų piliečiai neturi teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus.

46      Pirma, būtina priminti, kad UŠT taikomas specialus asociacijos režimas, apibrėžtas Sutarties ketvirtoje dalyje (EB 182–188 straipsniai), todėl, jei nėra aiškios nuorodos, jiems netaikomos bendrosios Sutarties nuostatos (žr. minėtų sprendimų Leplat 10 punktą ir Nyderlandai prieš Tarybą 49 punktą).

47      Iš to matyti, kad su Europos Parlamentu susiję EB 189 ir 190 straipsniai netaikomi šioms šalims ir teritorijoms ir kad valstybės narės neprivalo jose organizuoti rinkimų į Europos Parlamentą.

48      EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnis neprieštarauja tokiam aiškinimui. Iš tikrųjų, jei Sutarties nuostatos netaikytinos UŠT, šios nuostatos prasme Europos Parlamentas neturėtų būti laikomas jų „įstatymų leidybos institucija“. Priešingai, šių šalių ir teritorijų gyventojai per juos atstovaujančias valdžios institucijas gali pasisakyti institucijose, įsteigtose pagal Bendrijos ir UŠT asociaciją.

49      Šiuo atžvilgiu negali būti veiksmingai prieštaraujama, kad Bendrijos teisė daro įtaką Aruboje taikomai teisei. Iš tikrųjų ši įtaka gali atsirasti dėl Bendrijos teisės nuostatų, kurios dėl asociacijos tapo taikytinomis UŠT. Kalbant apie kitas šios teisės nuostatas, kaip pastebėjo generalinis advokatas savo išvados 161 punkte, darydamas nuorodą į minėto sprendimo Matthews prieš Jungtinę Karalystę 34 punktą, netiesioginės teisės aktų įtakos nepakanka siekiant pripažinti, jog šie teisės aktai daro gyventojams tokį patį poveikį, kaip ir visi vietos įstatymų leidybos institucijos priimti teisės aktai.

50      Taip pat negalima argumentuoti, jog kitos valstybės narės organizuoja Europos Parlamento rinkimus UŠT, su kuriomis jos palaiko specifinius santykius. Iš tikrųjų, kadangi sutartyje šiuo klausimu nėra specialių nuostatų, valstybės narės privalo priimti taisykles, labiausiai pritaikytas prie jų konstitucinės santvarkos.

51      Antra, teisė balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą Nyderlanduose yra apibrėžta Nyderlandų rinkimų įstatyme ir nustato tokias pačias sąlygas, kaip ir nustatytosios Nyderlandų parlamento deputatų asamblėjos rinkimams, t. y. kad ši teisė balsuoti ir būti kandidatu nepripažįstama Nyderlandų piliečiams, kurių faktinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų Antilų salose arba Aruboje.

52      Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 41–44 punktuose, nei EB 189 ir 189 straipsniai, nei 1976 m. Aktas aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus. Be to, Sutarties antros dalies nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, Sąjungos piliečiams nepripažįsta besąlyginės teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus.

53      Iš tikrųjų EB 19 straipsnio 2 dalis, į kurią daroma nuoroda prejudiciniame klausime, tik numato, jog naudojimuisi šia teise balsuoti ir būti kandidatu taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas, ir ji nurodo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, nuolat gyvenantis valstybėje narėje ir neturintis jos pilietybės, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Direktyvos 93/109 3 straipsnio pirmosios pastraipos b punktas šiuo klausimu nurodo, kad kiekvienas asmuo, kuris nėra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Be to, šios direktyvos 5 straipsnis aiškiai grindžiamas prielaida, jog valstybė narė kaip teisės balsuoti sąlygą gali nustatyti reikalavimą pragyventi tam tikrą laiką „rinkimų teritorijoje“. Iš EB 19 straipsnio 2 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų analizės matyti, kad ši sutarties nuostata netaikoma Sąjungos piliečiui, gyvenančiam UŠT ir norinčiam įgyvendinti savo teisę balsuoti savo pilietybės valstybėje narėje.

54      Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 157 ir 158 punktuose, EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnis nedraudžia, kad susitariančios valstybės numatytų pragyvenimo tam tikrą laiką kriterijų, siekiant apriboti turinčių teisę balsuoti ar būti kandidatais asmenų ratą. Spręsdamas dėl teisės balsuoti, Europos žmogaus teisių teismas šiuo atžvilgiu pripažino, kad pareiga gyventi nacionalinėje teritorijoje norint turėti teisę balsuoti, nėra savaime nepagrįsta ar šališka ir ji pateisinama dėl kelių priežasčių (2004 m. spalio 19 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Melnitchenko prieš Ukrainą, Recueil des arrêts et décisions 2004‑X, § 56). Be to, jis pripažino, kad teisei kandidatuoti nustatyti reikalavimai gali būti griežtesni nei nustatytieji reikalavimai teisei balsuoti (minėto sprendimo Melnitchenko prieš Ukrainą, § 57).

55      Atsižvelgiant į šiuos argumentus, neatrodo, kad iš principo su gyvenamąja vieta susijęs kriterijus nebūtų tinkamas sprendžiant, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus į Europos Parlamentą.

56      Vis dėlto apeliantai pagrindinėje byloje bei Komisija teigia, kad Nyderlandų rinkimų įstatymas pažeidžia vienodo požiūrio principą tiek, kiek jis pripažįsta teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus visiems trečiosiose šalyse gyvenantiems Nyderlandų piliečiams, nors tokia teisė nepripažįstama Nyderlandų Antilų salose arba Aruboje gyvenantiems Nyderlandų piliečiams.

57      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vienodo požiūrio arba nediskriminacijos principas, kuris yra vienas bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos nebūtų vertinamos vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, Rink. p. I‑10423, 63 punktas ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATAir ELFAA C‑344/04, Rink. p. I‑403, 95 punktas).

58      Nagrinėjamoje byloje reikšminga palyginti Nyderlandų Antilų salose arba Aruboje gyvenančio Nyderlandų piliečio ir trečiosiose šalyse gyvenančio Nyderlandų piliečio padėtį. Šiems asmenims bendra tai, kad jie yra Nyderlandų piliečiai ir negyvena Nyderlandų teritorijoje. Vis dėlto šiems dviem asmenims sudaromos nevienodos sąlygos, nes antrasis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus, organizuojamus Nyderlanduose, o pirmasis tokios teisės neturi. Toks skirtingas požiūris turi būti objektyviai pateisintas.

59      Per posėdį Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad Nyderlandų rinkimų įstatymo tikslas – leisti užsienyje gyvenantiems Nyderlanduose gyvenantiems Nyderlandų piliečiams balsuoti, jei suponuojama, kad šiuos piliečius vis dar sieja ryšiai su Nyderlandų visuomene. Vis dėlto iš šios vyriausybės per posėdį pateiktų paaiškinimų matyti, kad Nyderlandų pilietis, persikėlęs gyventi iš Arubos į trečiąsias šalis, turėtų tokią pačią teisę balsuoti kaip ir Nyderlandų pilietis, persikeliantis gyventi iš Nyderlandų į trečiąsias šalis, nors Aruboje gyvenantis Nyderlandų pilietis tokios teisės neturėtų.

60      Šiuo atžvilgiu Nyderlandų teisės aktų leidėjo siekiamas tikslas – suteikti ryšiais su Nyderlandais susijusiems ar nesusijusiems Nyderlandų piliečiams teisę balsuoti ir būti kandidatu, – išplaukia iš šio įstatymų leidėjo turimos diskrecijos organizuoti rinkimus. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Nyderlandų vyriausybė pakankamai neįrodė, jog skirtingas požiūris į trečiosiose šalyse gyvenančius Nyderlandų piliečius ir Nyderlandų Antiluose arba Aruboje gyvenančius Nyderlandų piliečius yra objektyviai pateisinamas ir todėl nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

61      Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad nors pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę nėra draudžiama, kad valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, apibrėžtų teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus sąlygas remdamosi gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje organizuojami rinkimai, kriterijumi, vis dėlto vienodo požiūrio principas draudžia, kad dėl pasirinktų kriterijų panašiose situacijose esantys piliečiai būtų vertinami skirtingai, kai šis skirtingas vertinimas nepateisinamas objektyviai.

 Dėl ketvirtojo klausimo

62      Ketvirtuoju klausimu Raad van State klausia, ar kartu skaitomi EB 17 straipsnis ir 19 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnį, draudžia asmenims, nesantiems Sąjungos piliečiais, suteikti teisę balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus

63      Kaip pastebi Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, reikia konstatuoti, kad šis klausimas nėra susijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamu ginču, nes apeliantai pagrindinėje byloje yra Sąjungos piliečiai, ir todėl į šį klausimą nereikia atsakyti.

64      Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas tą pačią dieną priims sprendimą byloje Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Karalystę C‑145/04 (Rink. p. I‑0000), kuriame prireikus bus paaiškintas šis aspektas.

 Dėl penktojo klausimo

65      Penktuoju klausimu Raad van State klausia, ar Bendrijos teisė nustato reikalavimus dėl teisių atstatymo pobūdžio (rechtsherstel) tuo atveju, kai nacionalinis teismas, atsižvelgęs į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo pateiktus atsakymus į pirmiau nurodytus klausimus, mano, kad Nyderlandų piliečiai, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenantys Nyderlandų Antilų salose ir Aruboje, buvo neteisingai neįrašyti į 2004 m. birželio 10 d. Europos Parlamento rinkimų sąrašus.

66      Šiuo atžvilgiu iš 1976 m. Akto 12 straipsnio matyti, kad Europos Parlamentas priima sprendimus tik dėl su rinkimais susijusių ginčų, kurie gali būti pateikti remiantis šio akto nuostatomis, išskyrus nacionalinėmis nuostatomis, į kurias pastarasis daro nuorodą. Kadangi apibrėžti, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, turi kiekviena valstybė narė, iš to išplaukia, kad ginčai, susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, apibrėžiančiomis šias teises turinčius asmenis, taip pat priskiriami nacionalinei teisei.

67      Taip pat kadangi nėra Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių ginčus, susijusius su teise balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektų teisių, kylančių tiesiogiai iš Bendrijos teisės, apsaugą, procesines taisykles taip, kad jos nebūtų nepalankesnės nei taikomos nacionaline teise grindžiamoms teisėms (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Bendrijos teisės sistemoje suteiktomis teisėmis neturi pasidaryti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žiūrėti 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Leffler, C‑443/03, Rink. p. I‑9611, 49 ir 50 punktus).

68      Kalbant apie galimą asmens, kurį dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos buvo atsisakyta įrašyti į Europos Parlamento narių rinkėjų sąrašus, teisių atstatymą (rechtsherstel), toks teisių atstatymas galimas pagal nacionalinės teisės sąlygas ir taisykles, jeigu jos atsižvelgia į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595). Kad tinkamai įvertintų teisių atstatymą, nacionalinis teismas galės naudingai remtis teisių atstatymo taisyklėmis, numatytomis nacionalinių taisyklių pažeidimo vykstant rinkimams į valstybės narės institucijas atveju.

69      Šiomis aplinkybėmis, be kita ko, reikia priminti, kad valstybės narės atsakomybės už jai priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą principas yra būdingas Sutarties sistemai, ir todėl valstybė narė privalo atlyginti atsiradusią žalą, jeigu pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, jei pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir jei yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1996 m. kovo 5 d. Sprendimas Brasserie du pêcheur et Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, Rink. p. I‑1029, 31 ir 51 punktai bei 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler, D‑224/01, Rink. p. I‑10239, 30 ir 51 punktai), neatmetant galimybės, kad valstybės atsakomybė pagal nacionalinę teisę gali kilti esant ne tokioms griežtoms sąlygoms (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur et Factortame 66 punktas).

70      Pripažinus teisę gauti žalos atlyginimą, kuri tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės, patenkinus pirmesniuose punktuose nurodytas sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą pagal vidaus teisės normas dėl atsakomybės, ir pagal vidaus teisę nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios yra susijusios su valstybės viduje pareiškiamais panašiais ieškiniais, bei negali būti suformuluotos taip, kad praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku gauti atlyginimą (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur et Factortame 67 punktas).

71      Todėl į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad kiekviena valstybė narė savo vidaus teisėje turi nustatyti priemones, kurios leistų atstatyti asmens, kurį dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos buvo atsisakyta įrašyti į 2004 m. birželio 10 d. rinkimų į Europos Parlamento narių rinkėjų sąrašus ir kuris dėl to negalėjo juose dalyvauti, teises. Šios priemonės, kurios gali apimti valstybei priskirtinos Bendrijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimą, privalo atsižvelgti į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

72      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Asmenys, turintys vienos valstybės narės pilietybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvenamąją vietą EB 299 straipsnio 3 dalyje nurodytoje teritorijoje, priklausančioje užjūrio šalims ir teritorijoms, gali remtis Sutarties antroje dalyje Sąjungos piliečiams pripažįstamomis teisėmis.

2.      Nors pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę nėra draudžiama, kad valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, apibrėžtų teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus sąlygas remdamosi gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje organizuojami rinkimai, kriterijumi, vis dėlto vienodo požiūrio principas draudžia, kad dėl pasirinktų kriterijų panašiose situacijose esantys piliečiai būtų vertinami skirtingai, kai šis skirtingas vertinimas nepateisinamas objektyviai.

3.      Kiekviena valstybė narė savo vidaus teisėje turi nustatyti priemones, kurios leistų atstatyti (rechtsherstel) asmens, kurį dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos buvo atsisakyta įrašyti į 2004 m. birželio 10 d. rinkimų į Europos Parlamento narių rinkėjų sąrašus ir kuris dėl to negalėjo juose dalyvauti, teises. Šios priemonės, kurios gali apimti valstybei priskirtinos Bendrijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimą, privalo atsižvelgti į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.