Byla C‑257/01

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Reglamentai (EB) Nr. 789/2001 ir Nr. 790/2001 – Vizų politika – Sienų kontrolė ir priežiūra – EB 202 straipsnis – Tarybai palikti įgyvendinimo įgaliojimai – Valstybėms narėms palikti įgaliojimai atnaujinti – Atvejo specifika – Pareiga motyvuoti“

Generalinio advokato P. Léger išvada, pateikta 2004 m. balandžio 27 d.  I‑0000

2005 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (plenarinė sesija) sprendimas  I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Institucijų aktai – Reglamentai – Pagrindiniai reglamentai ir įgyvendinimo reglamentai – Tarybos pasilikti įgyvendinimo įgaliojimai – Sąlygos – Specifiniai ir pagrįsti atvejai – Išorinių sienų kirtimą bei vizų klausimus reglamentuojančių taisyklių taikymo tvarkos įgyvendinimo priemonės

(EB 202 ir 253 straipsniai; Tarybos reglamentai Nr. 789/2001 ir 790/2001; Tarybos sprendimo 1999/468 1 straipsnio pirmoji pastraipa)

2.     Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – Išorinių sienų kirtimas bei vizos – Tarybos nustatyta valstybių narių taikymo tvarkos pakeitimų perdavimo procedūra – Priimtinumas

(Tarybos reglamentų Nr. 789/2001 2 straipsnis ir Nr. 790/2001 2 straipsnis)

1.     Pagal EB 202 straipsnį ir Sprendimo 1999/468, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (antrasis komitologijos sprendimas), 1 straipsnio pirmąją pastraipą, kai pagrindiniam teisės aktui reikia imtis įgyvendinimo priemonės Bendrijos lygiu, šie įgaliojimai paprastai suteikiami Komisijai. Taryba, pateikdama nuorodą į priimamo arba keičiamo teisės akto pobūdį ir turinį, privalo tinkamai paaiškinti, kodėl naudojamasi išimtimi iš šios taisyklės.

Šiuo klausimu Reglamentų Nr. 789/2001 ir Nr. 790/2001, paliekančių Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos nagrinėjant prašymus išduoti vizą ir vykdant pasienio kontrolę bei priežiūrą, preambulėse pateikta aiški nuoroda į didesnį valstybių narių vaidmenį vizų ir pasienio priežiūros srityje, taip pat į šių sričių jautrumą, ypač kiek tai yra susiję su politiniais santykiais su trečiosiomis valstybėmis. Taigi ji galėjo pagrįstai manyti, kad jos padėtis yra specifinė ir, laikydamasi EB 253 straipsnio, tinkamai motyvavo sprendimą pereinamuoju laikotarpiu pasilikti įgaliojimus įgyvendinti baigtinį bendrųjų konsulinių instrukcijų ir bendrojo vadovo, nustatančių išorinių sienų kirtimą bei vizų klausimus reglamentuojančių taisyklių taikymo tvarką, nustatytą Konvencijoje, įgyvendinančioje Šengeno susitarimą, nuostatų sąrašą.

Iš tikrųjų atsižvelgiant į kontekstą, kuriame turi būti pateikiamos tokios konstatuojamosios dalys, jos, nors yra bendro pobūdžio ir trumpos, aiškiai pagrindžia, kodėl Tarybai paliekami įgyvendinimo įgaliojimai, ir Teisingumo Teismui leidžia vykdyti teismo kontrolę.

(žr. 49–53, 59 punktus)

2.     Iš Reglamentų Nr. 789/2001 ir Nr. 790/2001, paliekančių Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos nagrinėjant prašymus išduoti vizą ir vykdant pasienio kontrolę bei priežiūrą, 2 straipsnių išplaukia, kad kiekviena valstybė narė tam tikras šias nuostatas arba tvarką gali pakeisti pati arba kartais susitarusi su kitomis valstybėmis narėmis. Šie aktai buvo priimti tuo metu, kai šiuo klausimu buvo bendradarbiaujama tarpvyriausybiniu lygiu, ir jų inkorporavimas į Europos Sąjungos teisės sistemą įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai savaime negalėjo iš valstybių narių iš karto atimti pagal minėtus teisės aktus suteiktų įgaliojimų užtikrinti jų tinkamą įgyvendinimą.

Šioje specifinėje ir pereinamojoje situacijoje, laukiant Šengeno acquis vystymosi Europos Sąjungos teisėje ir institucinėje sąrangoje, negalima Tarybos kaltinti tuo, kad ji nustatė pakeitimų, kuriuos valstybės narės turi teisę priimti vienašališkai arba susitarusios su kitomis valstybėmis narėmis keičiant tam tikras nuostatas, kurių turinys yra išimtinai susijęs tik su jų turima informacija, perdavimo procedūrą, nes nebuvo įrodyta, jog siekiant užtikrinti veiksmingą arba teisingą jų įgyvendinimą reikėjo imtis vieningos atnaujinimo procedūros.

(žr. 65, 69–71 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija)

SPRENDIMAS

2005 m. sausio 18 d.(*)

„Reglamentai (EB) Nr. 789/2001 ir Nr. 790/2001 – Vizų politika – Sienų kontrolė ir priežiūra – EB 202 straipsnis – Tarybai palikti įgyvendinimo įgaliojimai – Valstybėms narėms palikti įgaliojimai atnaujinti – Atvejo specifika – Pareiga motyvuoti“

Byloje C‑257/01,

dėl ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, pareikšto 2001 m. liepos 3 d.,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama D. Maidani ir C. O'Reilly, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

palaikoma

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos H. G. Sevenster,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą E. Finnegan ir I. Díez Parra,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos R. Silva de Lapuerta, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į bylą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas ir K. Lenaerts, teisėjai C. Gulmann, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen (pranešėjas), N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas P. Léger,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

susipažinęs su 2004 m. balandžio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 789/2001, paliekantį Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos nagrinėjant prašymus išduoti vizą (OL L 116, p. 2) ir 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 790/2001, paliekantį Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos vykdant pasienio kontrolę bei priežiūrą (OL L 116, p. 5, toliau kartu – ginčijami reglamentai).

2       2001 m. spalio 10 d. ir lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Ispanijos Karalystei ir Nyderlandų Karalystei buvo leista įstoti į bylą atitinkamai Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos pusėje.

 Teisinis pagrindas

 Susijusios EB sutarties nuostatos

3       EB sutarties 202 straipsnis nurodo:

„Kad šioje Sutartyje nustatyti tikslai būtų pasiekti, pagal joje numatytas nuostatas Taryba:

–       <...>

–       <...>

–       Tarybos priimamuose teisės aktuose suteikia Komisijai įgaliojimus įgyvendinti Tarybos nustatytas taisykles. Tokiems įgaliojimams vykdyti Taryba gali nustatyti tam tikrus reikalavimus. Ji taip pat turi teisę tam tikrais atvejais pati tiesiogiai naudotis šiais įgaliojimais. Minėtosios procedūros turi atitikti principus ir taisykles, kurias Taryba iš anksto vieningai nustato remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento nuomonę.“

4       EB sutarties IV antraštinėje dalyje „Vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys“ esantis 62 straipsnis numato:

„Taryba 67 straipsnyje nurodyta tvarka per penkerius metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo nustato:

–       <...>

2)      priemones, susijusias su valstybių narių išorės sienų kirtimu ir nustatančias:

a)      reikalavimus ir procedūras, kurių valstybės narės turi laikytis prie tokių valstybinių sienų tikrindamos asmenis;

b)      vizų ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui taisykles, įskaitant:

i)       trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir tų trečiųjų šalių, kurių piliečiai atleidžiami nuo to reikalavimo, sąrašą;

ii)      valstybių narių vizų išdavimo tvarką ir sąlygas;

iii)  vienodą vizų formą;

iv)       vienodos vizos taisykles;

<...>“

5       EB sutarties 64 straipsnio 1 dalis numato:

„Ši antraštinė dalis nesumenkina esamos valstybių narių atsakomybės už teisėtvarkos bei viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugos užtikrinimą.“

6       EB sutarties 67 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo pereinamuoju penkerių metų laikotarpiu Taryba teisės aktus priima vieningai, remdamasi Komisijos pasiūlymu arba valstybės narės iniciatyva ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.“

 Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą, bendrasis vadovas ir bendrosios konsulinės instrukcijos

7       Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties Amsterdamo sutartimi pridedamo Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos teisės sistemą (toliau – protokolas) 1 straipsnį trylika Europos Sąjungos valstybių narių yra įgaliotos glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje šio protokolo priede išvardytų susitarimų ir su jais susijusių nuostatų (toliau – Šengeno acquis) taikymo srityje.

8       Taip apibrėžto Šengeno acquis dalis yra, inter alia, 1985 m. birželio 14 d. pasirašytas Šengeno susitarimas tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško kontrolės panaikinimo prie jų bendrų sienų (OL L 239, 2000, p. 13, toliau – Šengeno susitarimas), taip pat 1990 m. birželio 19 d. pasirašyta Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą (OL L 239, 2000, p. 19, toliau – KĮŠS), įskaitant ir KĮŠS įsteigto vykdomojo komiteto sprendimus.

9       KĮŠS II antraštinės dalies 2 ir 3 skyriuose išdėstytos išorinių sienų kirtimą bei vizų klausimus reglamentuojančios taisyklės.

10     Su pasienio kontrole susijusi minėtų taisyklių taikymo tvarka įtvirtinta Bendrajame vadove (toliau – BV), o su prašymais išduoti vizą susijusios taisyklės – Bendrosiose konsulinėse instrukcijose dėl vizų išdavimo diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose (OL C 313, 2002, p. 1, toliau – BKI). Galutines BKI ir BV redakcijas pagal KĮŠS 132 straipsnį bei remdamasis jo 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 3 ir 8 dalimis, 12 straipsnio 3 dalimi ir 17 straipsniu vykdomasis komitetas priėmė 1999 m. balandžio 28 d. Sprendimu dėl galutinių Bendrojo vadovo ir Bendrųjų konsulinių instrukcijų redakcijų (SCH/Com-ex (99) 13, OL L 239, 2000, toliau – Sprendimas 99/13).

11     BV bei BKI yra ir išsamios norminės nuostatos, ir praktinės instrukcijos, skirtos pareigūnams, atliekantiems Susitariančiųjų Valstybių išorinių sienų kontrolę, bei šių valstybių konsuliniams pareigūnams, kurie paprastai nagrinėja prašymus išduoti vizas.

12     Dėl tam tikrų BKI nuostatų taip pat reikia remtis vykdomojo komiteto sprendimais, tai yra 1998 m. gruodžio 16 d. Sprendimu (SCH/Com-ex (98) 56, OL L 239, 2000, p. 207, toliau – Sprendimas 98/56) ir 1999 m. balandžio 28 d. Sprendimu (SCH/Com-ex (99) 14, OL L 239, 2000, p. 298, toliau – Sprendimas 99/14) dėl dokumentų, kuriuos reikia pateikti vizos išdavimui, vadovo įvedimo. Be to, 1994 m. lapkričio 21 d. Vykdomojo komiteto sprendimu (SCH/Com-ex (94) 15 rev., OL L 239, p. 165, toliau – Sprendimas 94/15) buvo įsteigta KĮŠS 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta kompiuterizuota centrinės valdžios institucijų konsultavimosi sistema.

13     Pagal Protokolo 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą trylika 1 straipsnyje išvardytų valstybių narių nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo dienos nedelsiant taiko Šengeno acquis. Ta pati nuostata numato, kad Taryba pakeičia vykdomąjį komitetą ir vykdo jo funkcijas.

14     Taikydama Protokolo 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos antrą sakinį, Taryba 1999 m. gegužės 20 d. priėmė Sprendimą 1999/436/EB, nustatantį kiekvienos nuostatos arba sprendimo, sudarančių Šengeno acquis, teisinį pagrindą, atsižvelgiant į atitinkamas Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatas (OL L 176, p. 17). Iš šio sprendimo 2 straipsnio, skaitomo kartu su A priedu, matyti, kad EB 62 ir 63 straipsniai yra nauji Sprendimo 99/13 teisiniai pagrindai, o EB 62 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis, EB 62 straipsnis ir EB 62 straipsnio 2 dalies b punktas yra atitinkamai nauji Sprendimų 98/56, 99/14 ir 94/15 teisiniai pagrindai.

 Sprendimas 1999/468/EB

15     Pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, p. 23, toliau – antrasis komitologijos sprendimas), 1 straipsnio pirmąją pastraipą:

„Išskyrus specifinius ir pagrįstus atvejus, kai pagrindinė priemonė palieka Tarybai teisę pačiai tiesiogiai naudotis tam tikrais įgyvendinimo įgaliojimais, tokie įgaliojimai pagal atitinkamas pagrindinės priemonės nuostatas suteikiami Komisijai. Šios nuostatos nurodo svarbiausius taip suteiktų įgaliojimų elementus.“

 Ginčijami reglamentai

16     Priėmus sprendimą 1999/436, buvo manoma, jog tikslinga Bendrijos teisės aktuose nustatyti tvarką, pagal kurią reikia imtis BV bei BKI įgyvendinimo ir atnaujinimo priemonių.

17     Šiuo klausimu Taryba, atitinkamai remdamasi EB 62 straipsnio 2 ir 3 dalimis, EB 62 straipsnio 2 dalies a ir b punktais bei EB 67 straipsnio 1 dalimi, patvirtino Reglamentus Nr. 789/2001 ir Nr. 790/2001.

18     Pagal Reglamento Nr. 789/2001 antrą–ketvirtą konstatuojamąsias dalis bei Direktyvos Nr. 790/2001 antrą konstatuojamąją dalį tam tikros su prašymų išduoti vizas nagrinėjimu bei pasienio kontrolės ir priežiūros vykdymu prie išorinių sienų susijusios „išsamios nuostatos ir praktinio įgyvendinimo procedūros“, esančios atitinkamai BKI ir BV arba jų prieduose, turi būti „reguliariai keičiamos ir atnaujinamos, kad atitiktų kompetentingų valdžios institucijų veiklos reikalavimus“ šioje srityje.

19     Šiuo klausimu ginčijami reglamentai įtvirtino dvi procedūras. Pirma, kiekvieno iš šių reglamentų 1 straipsnyje numatyta, kad tam tikros juose išvardytos nuostatos gali būti keičiamos vieningu Tarybos sprendimu. Antra, abiejų reglamentų 2 straipsnis įtvirtino procedūrą, pagal kurią valstybės narės perduoda norimas padaryti BKI arba BV tam tikrų nuostatų arba jų priedų pataisas Tarybos generaliniam sekretoriui, kuris šiuos pakeitimus perduoda Tarybos nariams ir Komisijai.

Reglamentas Nr. 789/2001

20     Pagal Reglamento Nr. 789/2001 aštuntą konstatuojamąją dalį:

„Valstybėms narėms vaidinant didesnį vaidmenį plėtojant vizų politiką, atspindinčią šios srities jautrumą, ypač susijusį su politiniais santykiais su trečiosiomis šalimis, Taryba Sutarties 67 straipsnio 1 dalyje nurodytu penkerių metų pereinamuoju laikotarpiu pasilieka sau teisę vieningai tvirtinti, keisti ir atnaujinti pirmiau nurodytas išsamias nuostatas ir praktinio įgyvendinimo procedūras, kol Taryba pakeis sąlygas taip, kad pereinamojo laikotarpio pabaigoje įgyvendinimo įgaliojimai būtų perduoti Komisijai.“ (Pataisytas vertimas)

21     To paties reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalys numato:

„1.      Vienos iš savo narių iniciatyva arba Komisijos siūlymu Taryba, jei reikia, vieningai priima BKI II, III, V, VI, VII ir VIII dalių, taip pat BKI 2 priedo (išskyrus B aprašą ir vizų reikalavimus toms A apraše minėtoms šalims, kurios neturi būti išankstinio konsultavimosi objektas), 3 priedo I ir III dalių, 6, 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 priedų pataisas.

2.      Vienos iš savo narių iniciatyva arba Komisijos siūlymu Taryba, jei reikia, vieningai priima dokumento „Šengeno konsultavimosi tinklai (techniniai nurodymai)“ įvado ir jo I, II ir III dalių, taip pat 2, 2A, 3, 4, 5, 7 ir 8 priedų pataisas.“

22     Pagal Reglamento Nr. 789/2001 1 straipsnį Taryba gali pakeisti BKI nuostatas šiose srityse:

–       atsakingos diplomatinės atstovybės arba konsulinės įstaigos, kuriai pateikiami prašymai išduoti vizą ne ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, nustatymas (BKI II dalis),

–       prašymų išduoti vizą ne ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui priėmimas (BKI III dalis),

–       prašymų išduoti vizą nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas (BKI V dalis),

–       vizų įklijų užpildymo nurodymai (BKI VI dalis),

–       vizų tarnybų administracinis valdymas ir darbo organizavimas (BKI VII dalis),

–       valstybės institucijų tarpusavio bendradarbiavimas konsuliniais klausimais (BKI VIII dalis),

–       taisyklės, reglamentuojančios asmenų, turinčių diplomatinius arba tarnybinius pasus, bei asmenų, turinčių tam tikrų tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų jų pareigūnams išduotus laissez-passer, judėjimą (BKI 2 priedas, išskyrus B aprašą ir vizų reikalavimus toms A apraše minėtoms valstybėms, kurios neturi būti išankstinio konsultavimosi objektas),

–       trečiųjų valstybių, kurių piliečiams taikomas reikalavimas turėti visų valstybių narių, kurios yra Šengeno susitarimo Susitariančiosios Šalys (toliau – Šengeno valstybės), oro uosto vizą, bendrasis sąrašas, taip pat taikant šį reikalavimą asmenims, turintiems šių trečiųjų valstybių išduotus kelionės dokumentus (BKI 3 priedo I dalis),

–       Europos ekonominės erdvės valstybių leidimų gyventi, kuriuos turintys asmenys atleidžiami nuo reikalavimo turėti oro uosto vizą, sąrašas (BKI 3 priedo III dalis),

–       Garbės konsulų, turinčių teisę išimtiniais atvejais bei laikinai išduoti vienodas vizas, sąrašas (BKI 6 priedas),

–       nurodymai dėl įrašų darymo mašininio nuskaitymo dalyje (BKI 10 priedas),

–       kelionės dokumentų tinkamumo vizos išdavimui nustatymo kriterijai (BKI 11 priedas),

–       už administracines išlaidas nagrinėjant prašymą išduoti vizą nustatyti mokesčiai eurais (BKI 12 priedas),

–       vizų įklijų užpildymo vadovas (BKI 13 priedas),

–       Susitariančiųjų Šalių informacijos perdavimą išdavus vizas su ribotu galiojimu teritorijoje, panaikinus ir sutrumpinus vienodų vizų galiojimo trukmę bei taip pat išduodant nacionalinius leidimus gyventi reglamentuojančios taisyklės ir tvarka (BKI 14 priedas),

–       kvietimą, pragyvenimo lėšas ir apsigyvenimą įrodančios Susitariančiųjų Šalių parengtos vienodos pavyzdinės formos (BKI 15 priedas).

23     Pagal Reglamento Nr. 789/2001 dešimtą konstatuojamąją dalį:

„Taip pat reikia nustatyti, kokia tvarka Tarybos ir Komisijos nariai būtų nedelsiant informuojami apie dokumentų, prie kurių gali būti pridedama viza, žinyno, žinyno Šengeno vizoms išduoti trečiosiose valstybėse, kuriose atstovaujamos ne visos Šengeno valstybės, dokumento „Šengeno konsultavimosi tinklas (techniniai nurodymai)“ 6 ir 9 priedų bei tų BKI priedų, kuriuos visus arba kurių dalį sudaro faktinės informacijos, kurią turi pateikti kiekviena valstybė narė pagal tuo metu jos taikomas taisykles, sąrašai ir kurios dėl to nereikia tvirtinti, keisti ar atnaujinti Tarybos aktu, pataisas.“ (Pataisytas vertimas)

24     Minėto reglamento 2 straipsnis nurodo:

„1.      Kiekviena valstybė narė Tarybos generaliniam sekretoriui siunčia norimas padaryti BKI pataisas, susijusias su BKI 1 priedo III dalimi, 2 priedo A aprašu (išskyrus vizų reikalavimus toms tame apraše minėtoms valstybėms, kurios turi būti išankstinio konsultavimosi objektas) ir 2 priedo B aprašu, 3 priedo II dalimi bei 4, 5, 7 ir 9 priedais, su dokumentų, prie kurių gali būti pridedama viza, žinynu, žinynu Šengeno vizoms išduoti trečiosiose valstybėse, kuriose atstovaujamos ne visos Šengeno valstybės, dokumento „Šengeno konsultavimosi tinklas (techniniai nurodymai)“ 6 ir 9 priedais.

2.      Bet kuri valstybė narė, norinti padaryti pataisą BKI 4, 5B, 5C, 7 ar 9 prieduose, pirmiausia pateikia pataisos pasiūlymą kitoms valstybėms narėms ir sudaro joms galimybę dėl to pasiūlymo pateikti pastabas.

3.      Pataisos, padarytos pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, laikomos įsigaliojusiomis nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius praneša apie tokias pataisas Tarybos narėms ir Komisijai.“

25     Pagal Reglamento Nr. 789/2001 2 straipsnį BKI nuostatos, kurias valstybės narės gali pakeisti, yra šiose srityse:

–       valstybių, kurių piliečiams nėra taikomas reikalavimas turėti vienos ar keleto Šengeno valstybių vizą, jeigu jie turi diplomatinį arba tarnybinį pasą (tačiau turint paprastą pasą šis reikalavimas yra taikomas), sąrašas (BKI 2 priedo A aprašas, išskyrus vizų reikalavimus toms tame apraše minėtoms valstybėms, kurios turi būti išankstinio konsultavimosi objektas),

–       valstybių, kurių piliečiai privalo turėti vienos arba kelių Šengeno valstybių vizas, jeigu jie turi diplomatinį arba tarnybinį pasą (tačiau turint paprastą pasą, šis reikalavimas nėra taikomas), sąrašas (BKI 2 priedo B aprašas),

–       trečiųjų valstybių, kurių piliečiai privalo turėti tik kai kurių Šengeno valstybių oro uosto vizas, bendrasis sąrašas, kai asmenims, turintiems šių trečiųjų valstybių išduotus kelionės dokumentus, taip pat taikomas šis reikalavimas (BKI 3 priedo II dalis),

–       dokumentų, suteikiančių teisę įvažiuoti neturint vizos, sąrašas (BKI 4 priedas),

–       prašymų išduoti vizą, dėl kurių turi būti iš anksto konsultuojamasi su suinteresuotos valstybės narės centrinėmis valdžios institucijomis pagal KĮŠS 17 straipsnio 2 dalį, sąrašas (BKI 5A priedas),

–       prašymų išduoti vizą, dėl kurių turi būti iš anksto konsultuojamasi su kitos Susitariančiosios Šalies centrinėmis valdžios institucijomis pagal KĮŠS 17 straipsnio 2 dalį, sąrašas (BKI 5B ir 5C priedai),

–       nurodyta suma (t. y. pakankamos pragyvenimo lėšos), kurią kiekvienais metais privalo nustatyti nacionalinės valdžios institucijos (BKI 7 priedas),

–       informacija, kurią valdžios institucijos tam tikrais atvejais turi nurodyti vizos įklijos dalyje „Pastabos“ (BKI 9 priedas),

–       tam tikri kompiuterizuoto konsultavimosi tvarkos vizų išdavimui aspektai (BKI 6 ir 9 priedai „Šengeno konsultavimosi tinklas (techniniai nurodymai)).“

Reglamentas Nr. 790/2001

26     Reglamento Nr. 790/2001 penkta konstatuojamoji dalis, išdėstyta analogiškai, kaip ir Reglamento Nr. 789/2001 aštunta konstatuojamoji dalis, nurodo:

„Valstybėms narėms vaidinant didesnį vaidmenį plėtojant vizų politiką, atspindinčią šios srities jautrumą, ypač susijusį su politiniais santykiais su trečiosiomis šalimis, Taryba Sutarties 67 straipsnio 1 dalyje nurodytu penkerių metų pereinamuoju laikotarpiu pasilieka sau teisę vieningai tvirtinti, keisti ir atnaujinti pirmiau nurodytas išsamias nuostatas ir praktinio įgyvendinimo procedūras, kol Taryba pakeis sąlygas taip, kad pereinamojo laikotarpio pabaigoje įgyvendinimo įgaliojimai būtų perduoti Komisijai.“ (Pataisytas vertimas)

27     To paties reglamento 1 straipsnio 1 dalis numato:

„Vienos iš savo narių iniciatyva arba Komisijos siūlymu Taryba, jei reikia, vieningai priima Bendrojo vadovo I dalies 1.2, 1.3, 1.3.1, 1.3.3, 2.1, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4, 3.2.4, 4.1, 4.1.1, 4.1.2 punktų ir II dalies 1.1, 1.3, 1.4.1, 1.4.1a, 1.4.4, 1.4.5, 1.4.6, 1.4.7, 1.4.8, 2.1, 2.2.2, 2.2.3, 2.2.4, 2.3, 3.1, 3.2, 3.3.1, 3.3.2, 3.3.3, 3.3.4, 3.3.5, 3.3.6, 3.3.7, 3.3.8, 3.4, 3.5, 4.1, 4.2, 5.2, 5.3, 5.4, 5.5, 5.6, 6.4, 6.5, 6.6, 6.7, 6.8, 6.9, 6.10 ir 6.11 punktų bei jo 9 priedo pataisas.“ (Pataisytas vertimas)

28     Pagal Reglamento Nr. 790/2001 1 straipsnį Taryba gali pakeisti BV nuostatas šiose srityse:

–       sienos kirtimas per pasienio kontrolės punktus (BV I dalies 1.2 punktas),

–       sienos kirtimas ne per pasienio kontrolės punktus (BV I dalies 1.3, 1.3.1 ir 1.3.3 punktai),

–       kiekvienos valstybės dokumentų, kurie yra pripažįstami galiojančiais kelionės dokumentais kertant išorines sienas ir pateikiami prašant išduoti vizą, sąrašas (BV I dalies 2.1 punktas),

–       BV 6 priede nurodytas vizos įklijos techninis aprašymas (BV I dalies 3.1.2 punktas),

–       įklijuojamų vizų pavyzdys su BV 7 priede numatytais įrašais (BV I dalies 3.1.3 punktas),

–       taisyklė, kuria remiantis „įklijuojamose vizose įrašai turi būti anglų, prancūzų ir atitinkamomis nacionalinėmis kalbomis“ (BV I dalies 3.1.4 punktas),

–       taisyklė, kuria remiantis „Susitariančiųjų Šalių informacijos perdavimą išdavus vizas su ribotu galiojimu teritorijoje, panaikinus ir sutrumpinus vienodų vizų galiojimo trukmę bei taip pat išduodant nacionalinius leidimus gyventi reglamentuojančios taisyklės ir tvarka numatytos 8a priede“ (BV I dalies 3.2.4 punktas),

–       dokumentai bei informacija, iš kurių nustatomos tikėtinos vykimo priežastys, kuriomis remiamasi norint įvažiuoti (BV I dalies 4.1, 4.1.1 ir 4.1.2 punktai),

–       pareigūnai, turintys teisę atlikti patikrinimus bei vykdyti priežiūrą (BV II dalies 1.1 punktas),

–       tikrinimų procedūra (BV II dalies 1.3 punktas),

–       tam tikros išsamios nuostatos dėl atsisakymo leisti įvažiuoti tvarkos (BV II dalies 1.4.1, 1.4.1a , 1.4.4–1.4.8 punktai),

–       išsamios nuostatos dėl antspaudų dėjimo (BV II dalies 2.1 punktas),

–       tam tikros išsamios nuostatos dėl išorinių sienų priežiūros ne pasienio kontrolės punktuose bei kontrolės punktų nedarbo metu (BV II dalies 2.2.2, 2.2.3 ir 2.2.4 punktai),

–       informacija, kurią privaloma registruoti registre (BV II dalies 2.3 punktas),

–       transporto priemonių patikrinimas (BV II dalies 3.1 punktas),

–       geležinkelio transporto priemonės tikrinimas (BV II dalies 3.2 punktas),

–       vietos, kurioje turi būti tikrinami asmenys bei jų rankinis bagažas, atsižvelgiant į tarptautinį civilinių orlaivių judėjimą, nustatymas (BV II dalies 3.3.1 punktas),

–       papildoma asmenų tikrinimo tvarka, atsižvelgiant į tarptautinį civilinių orlaivių judėjimą (BV II dalies 3.3.2, 3.3.3, 3.3.4 ir 3.3.5 punktai),

–       tikrinimo oro uostuose tvarka (BV II dalies 3.3.6 punktas),

–       taisyklė, kuria remiantis „siekiant išvengti pavojingų situacijų, oro uoste arba aerodrome turi būti tikrinami vidinių skrydžių keleiviai, jeigu abejojama, ar tokie keleiviai išimtinai atvyksta iš Susitariančiųjų Šalių teritorijos, ar siekia į ją nuskristi nenusileisdami trečiosios valstybės teritorijoje“ (BV II dalies 3.3.7 punktas),

–       laivų tikrinimas, išskyrus reguliariai veikiančius keltus ir vidaus vandenų transporto priemones (BV II dalies 3.4 punktas),

–       vidaus vandenų transporto priemonių tikrinimas (BV II dalies 3.5 punktas),

–       keitimasis informacija (BV II dalies 4.1 punktas),

–       pareigūnai, bendradarbiaujantys su kitomis institucijomis (BV II dalies 4.2 punktas),

–       vizų išdavimas pasienyje (BV II dalies 5.2–5.6 punktai),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios orlaivių pilotų bei jų įgulos narių tikrinimą (BV II dalies 6.4 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios jūreivių tikrinimą (BV II dalies 6.5 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios asmenų, turinčių diplomatinius arba tarnybinius pasus, tikrinimą (BV II dalies 6.6 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios pasienio darbuotojų tikrinimą (BV II dalies 6.7 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios nepilnamečių tikrinimą (BV II dalies 6.8 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios asmenų, vykstančių grupėmis, tikrinimą (BV II dalies 6.9 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios užsieniečių, pateikusių pasienyje prašymą suteikti prieglobstį, tikrinimą (BV II dalies 6.10 punktas),

–       specialios taisyklės, reglamentuojančios tarptautinių organizacijų pareigūnų tikrinimą (BV II dalies 6.11 punktas),

–       ilgalaikės vizos pavyzdys (BV 9 priedas).

29     Reglamento Nr. 790/2001 septinta konstatuojamoji dalis, išdėstyta analogiškai, kaip ir Reglamento Nr. 789/2001 dešimta konstatuojamoji dalis, numato:

„Taip pat reikia nustatyti, kokia tvarka Tarybos ir Komisijos nariai būtų nedelsiant informuojami apie visas pataisas, daromas tuose Bendrojo vadovo prieduose, kuriuos visus arba kurių dalį sudaro faktinės informacijos, kurią turi pateikti kiekviena valstybė narė pagal tuo metu jos taikomas taisykles, sąrašai ir kurios dėl to nereikia tvirtinti, keisti ar atnaujinti Tarybos aktu.“ (Pataisytas vertimas)

30     Reglamento Nr. 790/2001 2 straipsnis nurodo:

„1. Kiekviena valstybė narė Tarybos generaliniam sekretoriui siunčia norimas padaryti Bendrojo vadovo I dalies 1.3.2 punkto bei jo 1, 2, 3, 7 ir 13 priedų pataisas.

2. Pagal straipsnio 1 dalį padarytos pataisos yra laikomos įsigaliojusiomis nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius praneša apie šias pataisas Tarybos nariams ir Komisijai.“

31     Pagal Reglamento Nr. 790/2001 2 straipsnį valstybės narės gali keisti BV nuostatas šiose srityse:

–       taisyklė, kuria remiantis „Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės piliečiai turi teisę kirsti savo pilietybės valstybės sieną bet kuriame jos punkte“ (BV I dalies 1.3.2 punktas),

–       pasienio kontrolės punktai pagal BV I dalies 1.2 punktą (BV 1 priedas),

–       vizos įklijos pavyzdys BV I dalies 3.1.3 punkto prasme (BV 7 priedas),

–       atskirų lapų pavyzdys, t. y. leidimai, pakeičiantys vizas (BV 12 priedas),

–       Užsienio reikalų ministerijos išduodamų dokumentų pavyzdžiai (BV 13 priedas).

32     Primintina, kad Reglamento Nr. 790/2001 2 straipsnio 1 dalyje numatyti BV 2 ir 3 priedai buvo panaikinti 2002 m. balandžio 25 d. Tarybos sprendimu 2002/352/EB dėl Bendrojo vadovo peržiūrėjimo (OL L 123, p. 47).

 Dėl ieškinio

33     Grįsdama savo ieškinį, Komisija remiasi dviem teisiniais pagrindais. Pirmasis susijęs su EB 202 straipsnio ir antrojo komitologijos sprendimo 1 straipsnio pažeidimu, nes abiejų ginčijamų reglamentų 1 straipsnyje Taryba neteisėtai ir be pakankamo pagrindimo pasiliko įgyvendinimo kompetenciją. Antrasis teisinis pagrindas susijęs su EB 220 straipsnio pažeidimu, nes abiejų ginčijamų reglamentų 2 straipsnis suteikia valstybėms narėms įgaliojimus pakeisti tam tikrus BKI punktus bei juos papildančius tam tikrus vykdomojo komiteto sprendimus ir BV punktus.

 Dėl pirmo teisinio pagrindo, susijusio su įgaliojimų Tarybai suteikimu

Šalių argumentai

34     Pirmą teisinį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje Komisija tvirtina, jog Taryba neįrodė, kad ginčijamuose reglamentuose numatytos įgyvendinimo priemonės yra tokios specifinės, jog galėtų pateisinti tai, kad Taryba naudojasi įgyvendinimo įgaliojimais. Atitinkamai iš Reglamento Nr. 789/2001 aštuntos konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 790/2001 penktos konstatuojamosios dalies matyti, kad Taryba pateikė „bendrojo pobūdžio“ pagrindimą, apimantį visą BKI ir BV reguliavimo sritį, o ne skirtąją specifinei priemonei.

35     Iš tikrųjų minėtos konstatuojamosios dalys nepatikslino nei nagrinėjamų įgyvendinimo įgaliojimų pobūdžio, nei turinio tam, kad būtų įrodyta, jog Taryba privalo pati naudotis tokiais įgaliojimais, nes vienintelė bendra nuoroda į vizų politiką ir pasienio priežiūrą negali būti laikoma pakankama imtis specifinių priemonių.

36     Be to, pagrindimas, susijęs su tuo, kad „valstybės narės vaidina didesnį vaidmenį“, kuris, Komisijos manymu, gali būti susijęs tik su aplinkybe, kad jos gali imtis įstatymų leidybos iniciatyvos teisės pagal Sutarties IV antraštinę dalį, ir grindžiamas pasienio priežiūros bei vizų išdavimo srities jautrumu, ypač kai tai yra susiję su politiniais santykiais su trečiosiomis valstybėmis, paaiškinančiu būtent tokį sustiprintą valstybių narių vaidmenį, galėtų būti taikomas visoms remiantis IV antraštine dalimi priimtoms įgyvendinimo priemonėms.

37     Galiausiai EB 67 straipsnio 1 dalyje minima nuoroda į pereinamąjį penkerių metų laikotarpį ir Tarybos įsipareigojimas išnagrinėti „sąlygas, kuriomis tokie įgyvendinimo įgaliojimai bus suteikti Komisijai“ pasibaigus šiam laikotarpiui aiškiai patvirtina priežastis, kodėl Tarybai palikti įgyvendinimo įgaliojimai yra susiję ne su pagrindinių teisės aktų pobūdžiu ar jų turiniu, o su ta aplinkybe, jog jie patenka į Sutarties IV antraštinės dalies reguliavimo sritį.

38     Antroje pirmo teisinio pagrindo dalyje Komisija nurodo, kad nors įgyvendinimo priemonės yra specifinės, Taryba nesilaikė EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti. Motyvacija, grindžiama IV antraštinės dalies institucinės sąrangos ypatumais ir šios nagrinėjamos politikos jautrumu, negalėjo pateisinti Tarybos sprendimo pasilikti ginčijamuose reglamentuose numatytus įgyvendinimo įgaliojimus.

39     Dėl Sutarties IV antraštinės dalies institucinės sąrangos Komisija tvirtina, kad sritys, kaip antai išorinės sienos, prieglobsčio teisė, imigracija ir teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose, kurios buvo pirmiau įtrauktos į Europos Sąjungos sutarties IV antraštinę dalį, buvo „laipsniškai perduotos Bendrijos ramsčiui“.

40     Neabejotina, kad EB 67 straipsnio 1 dalyje numatytu pereinamuoju penkerių metų laikotarpiu valstybėms narėms buvo suteikti įgaliojimai naudotis teisės aktų leidybos iniciatyvos teise, o EB 68 straipsnyje – įtvirtintos leidžiančios nukrypti nuo EB 234 straipsnyje numatytos procedūros nuostatos. Tačiau EB sutarties IV antraštinės dalies specialios arba nukrypti leidžiančios nuostatos negalėjo sukliudyti naudotis pagal EB 202 straipsnį įgyvendinama „komitologijos“ procedūra.

41     Tačiau net jeigu bus pripažintas pasienio priežiūros ir vizų išdavimo sričių jautrumas, Komisija tvirtina, kad ji gali šiuos klausimus išspręsti pati, ir kad bet kuriuo atveju, priimdama sprendimą pagal „komitologijos“ procedūrą, į šią procedūrą įtrauks ir valstybes nares. Komisija pabrėžia sutartimi jai suteiktą vaidmenį institucinėje sąrangoje santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, ypač derybų dėl tarptautinių sutarčių stadijoje. Ji taip pat nurodo, kad tam tikri vizų politikos aspektai, ypač valstybių, kurių piliečiai privalo turėti vizą, nustatymas, į Bendrijos teisės reguliavimo sritį pateko iki Amsterdamo sutarties priėmimo. Galiausiai, jos manymu, minėtos sritys buvo susijusios tik su procedūros ir formos klausimais.

42     Pirmiausia Taryba tvirtina, kad BKI ir BV yra mišrūs dokumentai, nes tiek viename, tiek kitame yra norminio, įgyvendinančio ir faktinio pobūdžio nuostatų. Dėl šio ypatumo ginčijami reglamentai numatė tris skirtingas BKI ir BV pakeitimo procedūras. Pagal Reglamento Nr. 789/2001 vienuoliktą konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 790/2001 aštuntą konstatuojamąją dalį norminio pobūdžio nuostatos negali būti keičiamos kitaip nei pagal susijusias EB sutarties nuostatas; įgyvendinančio pobūdžio nuostatos negali būti keičiamos kitaip nei pagal kiekvieno iš ginčijamų reglamentų 1 straipsnyje įtvirtintą procedūrą ir tik šių nuostatų pakeitimai turi būti laikomi įgyvendinimo priemonėmis; galiausiai faktinė informacija gali būti keičiama tik pagal kiekvieno iš reglamentų 2 straipsnyje numatytą procedūrą.

43     Taip pat Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma iš BKI ir BV turinio matyti, jog daugelis jų punktų yra vienodi dėl to, kad vykdydamos savo funkcijas kompetentingos vizų išdavimo ir pasienio priežiūros valdžios institucijos dažnai privalo prašyti tokios pačios informacijos, ir tuo yra paaiškinamas ginčijamuose reglamentuose nustatytų procedūrų panašumas.

44     Atsakydama į pirmą teisinį pagrindą, Taryba tvirtina, kad Reglamento Nr. 789/2001 aštunta konstatuojamoji dalis ir Reglamento Nr. 790/2001 penkta konstatuojamoji dalis aiškiai nurodo, jog įgyvendinimo įgaliojimai paliekami tik tam tikrų specifinių „išsamių nuostatų ir praktinių procedūrų“ pakeitimui. Šių nuostatų pobūdis ir turinys buvo išsamiai apibūdinti ankstesnėse konstatuojamosiose dalyse, t. y. Reglamento Nr. 789/2001 pirmoje, antroje ir penktoje bei Reglamento Nr. 790/2001 pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse. Todėl minėta motyvacija nėra bendro pobūdžio ir negali būti taikoma visoms priemonėms, kurių imamasi pagal Sutarties IV antraštinę dalį. Šiuo klausimu Taryba pažymi, kad, remdamasi šia antraštine dalimi, ji jau yra priėmusi daug teisės aktų, taip pat ir vizų srityje, kuriuose ji nepaliko sau įgyvendinimo įgaliojimų.

45     Taryba tvirtina, kad šiuo atveju priežastys, kodėl ji pasiliko įgyvendinimo įgaliojimus, yra tokios pačios, kuriomis remdamiesi Amsterdamo sutarties rengėjai suteikė iniciatyvos teisę valstybėms narėms pradiniam penkerių metų laikotarpiui EB sutarties IV antraštinės dalies srityje. Remdamasi tokiomis pačiomis priežastimis Taryba numatė, kad nagrinėjamų priemonių pakeitimas ir atnaujinimas gali būti priimami tik vieningu sprendimu.

46     Šiuo klausimu Taryba pabrėžė, kad ginčijamų reglamentų priėmimo atžvilgiu Šengeno acquis inkorporavimas į Europos Sąjungos teisės sistemą ir Bendrijai naujų įgaliojimų pripažinimas vizų politikos ir pasienio kontrolės srityje buvo įvesti visiškai neseniai.

47     Būtent todėl sprendimas pasilikti įgyvendinimo įgaliojimus yra išimtis, o ne taisyklė, todėl nepaisydama srities jautrumo Taryba nurodė, jog apsvarstys sąlygas, kuriomis tokie įgaliojimai pasibaigus EB 67 straipsnio 1 dalyje numatytam pereinamajam penkerių metų laikotarpiui bus suteikti Komisijai. Taryba tvirtina, kad iki šio termino pabaigos likę treji metai buvo pagrįstas terminas leisti jai įvertinti, ar argumentai, kuriais ji rėmėsi iš pradžių pasilikdama įgyvendinimo įgaliojimus, vis dar buvo svarbūs.

48     Taryba nesutiko su tuo, jog įgyvendinimo įgaliojimus pasiliko dėl to, kad nagrinėjamos priemonės patenka į Sutarties IV antraštinę dalį. Be to, įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, ji yra priėmusi nemažai šioje antraštinėje dalyje numatytų teisės aktų, kuriuose buvo „komitologijos“ nuostatų.

Teisingumo Teismo vertinimas

49     Pirmiausia svarbu priminti, kad pagal antrojo komitologijos sprendimo 1 straipsnio 1 dalį įgyvendinimo įgaliojimai suteikiami Komisijai, išskyrus specifinius ir pagrįstus atvejus, kai pagrindinis teisės aktas palieka Tarybai teisę naudotis tam tikrais įgaliojimais tiesiogiai. Todėl ši nuostata tik pakartoja EB 202 straipsnio trečioje įtraukoje ir EB 253 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

50     Šiuo klausimu 1989 m. spalio 24 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą (16/88, Rink. p. 3457, 10 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Suvestiniu Europos aktu pakeitus EB sutarties 145 straipsnį (dabar – EB 202 straipsnis) Taryba gali pasilikti tiesioginį naudojimąsi įgyvendinimo įgaliojimais tik specifiniais atvejais ir turi pagrįsti tokio sprendimo priėmimo priežastis.

51     Tai reiškia, kad Taryba, pateikdama nuorodą į priimamo arba keičiamo teisės akto pobūdį ir turinį, privalo tinkamai paaiškinti, kodėl yra naudojamasi išimtimi iš taisyklės, pagal kurią, kai pagal Sutartimi nustatytą sistemą pagrindiniam teisės aktui reikia imtis įgyvendinimo priemonės Bendrijos lygiu, tokiais įgaliojimais paprastai naudojasi Komisija.

52     Šiuo atveju Taryba Reglamento Nr. 789/2001 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje ir Reglamento Nr. 790/2001 penktoje konstatuojamojoje dalyje padarė aiškią nuorodą į didesnį valstybių narių vaidmenį vizų ir pasienio priežiūros srityje, taip pat į šių sričių jautrumą, ypač kiek tai yra susiję su politiniais santykiais su trečiosiomis valstybėmis.

53     Neginčijama, kad tokios konstatuojamosios dalys yra bendro pobūdžio ir trumpos. Tačiau atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jos turi būti pateiktos, jos aiškiai pagrindžia, kodėl Tarybai paliekami įgyvendinimo įgaliojimai ir Teisingumo Teismui leidžiama vykdyti teismo kontrolę.

54     Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad iki Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, kuri įsigaliojo dvejais metais anksčiau nei buvo priimti reglamentai, vizų politika, išskyrus trečiųjų valstybių, kurių piliečiai kirsdami išorines valstybių narių sienas privalo pateikti vizą, kaip tai numato EB sutarties 100 C straipsnio 1 dalis (panaikinta Amsterdamo sutartimi), nustatymą, ir išorinių sienų politika visiškai nepateko į Europos Bendrijos reguliavimo sritį, ir joms buvo taikoma Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje nustatyta įgyvendinimo tvarka.

55     EB sutarties IV antraštinėje dalyje, EB 67 ir 68 straipsniuose, išdėstytos nukrypti leidžiančios ir specialiosios nuostatos yra palaipsniui kintančios, nes jos susijusios su antrinės teisės aktų ir prejudicinių sprendimų priėmimo procedūromis. Todėl EB 67 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad pereinamuoju penkerių metų laikotarpiu po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo Taryba teisės aktus priima vieningai, remdamasi Komisijos arba valstybės narės pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento nuomonę. Pasibaigus šiam laikotarpiui, Taryba teisės aktus priima tik Komisijos pasiūlymu ir gali EB 251 straipsnyje nustatytą procedūrą vieningai taikyti visose arba tam tikrose minėtos IV antraštinės dalies srityse bei priimti teisės aktus dėl Teisingumo Teismo kompetencijos.

56     Tokios nuostatos atspindi ginčijamų reglamentų reguliavimo srities, kuriai iš esmės iki 1999 m. gegužės 1 d. buvo taikomos Europos Sąjungos VI antraštinės dalies procedūros, specifiką, nes EB sutarties rengėjai iš pat pradžių šioje srityje nenorėjo pripažinti išimtinės Komisijos iniciatyvos.

57     Abiejų ginčijamų reglamentų 1 straipsnyje išvardytų nuostatų sąrašas yra baigtinis ir aiškiai apibrėžtas. Nors jos sudaro svarbią BKI ir BV dalį, nemažiau svarbu, kad jos visiškai nėra susijusios su vizų ir išorinių sienų kontrolės sritimi.

58     Iš Reglamento Nr. 789/2001 aštuntos konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 790/2001 penktos konstatuojamosios dalies matyti, kad Taryba pasilieka teisę nagrinėti sąlygas, kuriomis pasibaigus pereinamajam laikotarpiui šiais reglamentais suteikti įgyvendinimo įgaliojimai bus suteikti Komisijai.

59     Dėl visų priežasčių, kurios aiškiai išplaukia iš ginčijamų reglamentų konstatuojamųjų dalių ir iš reglamentų konteksto, manytina, kad Taryba galėjo pagrįstai manyti, jog jos padėtis yra specifinė ir, laikydamasi EB 253 straipsnio, tinkamai motyvavo sprendimą pereinamuoju laikotarpiu pasilikti įgaliojimus įgyvendinti baigtinį BKI ir BV nuostatų sąrašą.

60     Aplinkybė, kad Reglamento Nr. 789/2001 aštunta konstatuojamoji dalis ir Reglamento Nr. 790/2001 penkta konstatuojamoji dalis yra išdėstytos beveik identiškais terminais, nereiškia, jog reikia peržiūrėti išvadą, ypač atsižvelgiant į esantį nenuginčijamą glaudų ryšį tarp vizų ir sienų kontrolės sričių.

61     Tokiomis aplinkybėmis pirmą teisinį pagrindą, kuriuo Komisija grindė savo ieškinį, reikia atmesti.

 Dėl antro teisinio pagrindo, susijusio su valstybėms narėms suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais

Šalių argumentai

62     Savo antru teisiniu pagrindu Komisija tvirtina, kad abiejų ginčijamų reglamentų 2 straipsnyje numatyta valstybių narių BKI ir BV pakeitimo arba atnaujinimo procedūra prieštarauja EB 202 straipsniui. Iš tikrųjų ši nuostata, leidžianti tik Tarybai pasilikti įgyvendinimo įgaliojimus arba juos perleisti Komisijai, tokios procedūros neleidžia.

63     Ji priduria, jog nors pati ši procedūra yra susijusi su valstybių narių turima faktine informacija, esančia dokumentuose, kurių teisinį pagrindą pagal Sprendimą 1999/436 sudaro EB sutarties nuostatos, šių dokumentų pakeitimai turi atitikti įprastines institucijų taisykles.

64     Taryba prieštarauja, kad taikant abiejų ginčijamų reglamentų 2 straipsnį padaryti BKI ir BV pakeitimai negali būti laikomi įgyvendinimo priemonėmis; jie yra susiję su keitimosi informacija mechanizmu. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 789/2001 dešimtos konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 790/2001 septintos konstatuojamosios dalies matyti, kad faktinė informacija negali būti pateikiama kitaip, nei ją pateikiant kiekvienai valstybei. Todėl tai nėra susiję su EB 202 straipsniu.

Teisingumo Teismo vertinimas

65     Iš abiejų ginčijamų reglamentų 2 straipsnio visiškai aišku, kad nepaisant naudojamo veiksmažodžio „norėti“, kiekviena valstybė narė gali tam tikrų BKI arba BV nuostatų arba jų priedų turinį pakeisti pati arba kartais – susitarusi su kitomis valstybėmis narėmis. Pagal Reglamento Nr. 789/2001 dešimtą konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 790/2001 septintą konstatuojamąją dalį „Tarybos ir Komisijos nariai nedelsiant informuojami apie visas pataisas <...>“, o tai reiškia, kad pakeitimo įgaliojimai suteikti valstybėms narėms.

66     Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors EB 202 straipsnio trečia įtrauka reglamentuoja vienodą Tarybos arba jos ir Europos Parlamento pagrindinių teisės aktų įgyvendinimo būdą bei įgyvendinimo įgaliojimų tarp Tarybos ir Komisijos padalijimą, minėta nuostata nereglamentuoja įgaliojimų padalijimo tarp Bendrijos ir valstybių narių.

67     Reikia išnagrinėti, ar tam tikrų BKI arba BV nuostatų arba jų priedų įgyvendinimui Taryba privalėjo laikytis Bendrijos procedūrų, ar, nepažeidžiant Bendrijos teisės, šių nuostatų arba priedų pakeitimo procedūra galėjo būti suteikta valstybėms narėms.

68     Šiuo atveju Taryba tvirtina, kad valstybės narės galėjo pakeisti tik tas nuostatas, kurias sudaro faktinė informacija, kurią tik pačios valstybės galėjo tinkamai pateikti.

69     Šiuo klausimu primintina, kad vykdomasis komitetas BKI ir BV priėmė tuo metu, kai šiuo klausimu buvo bendradarbiaujama tarpvyriausybiniu lygiu. Jų inkorporavimas į Europos Sąjungos teisės sistemą įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai savaime iš valstybių narių iš karto neatėmė pagal minėtus teisės aktus suteiktų įgaliojimų užtikrinti jų tinkamą įgyvendinimą.

70     Šioje specifinėje ir pereinamojoje situacijoje, laukiant Šengeno acquis vystymosi Europos Sąjungos teisėje ir institucinėje sąrangoje, Tarybos negalima kaltinti tuo, kad ji nustatė pakeitimų, kuriuos valstybės narės turi teisę priimti vienašališkai arba susitarusios su kitomis valstybėmis narėmis, keisdamos tam tikras BKI arba BV nuostatas, kurių turinys yra išimtinai susijęs tik su jų turima informacija, perdavimo procedūrą. Toks kaltinimas būtų pagrįstas tik įrodžius, jog įgyvendinimo tvarka kliudo veiksmingam ir teisingam BKI ir BV taikymui.

71     Tačiau reikia konstatuoti, jog Komisija, neginčydama nuostatose, kurias gali pakeisti valstybės narės, esančios faktinės informacijos turinio ir aplinkybės, kad ją veiksmingai galėjo perduoti tik valstybės narės, neįrodė ir kiekvienos iš šių nuostatų atžvilgiu net nebandė nustatyti, kad, jos manymu, siekiant užtikrinti tinkamą jų įgyvendinimą reikėjo imtis vieningos BKI ir BV atnaujinimo procedūros. Savo atsakyme į ieškinį ji apsiribojo BKI 4 ir 5 priedų kaip pavyzdžio išnagrinėjimu.

72     Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, kad jis privalo susiaurinti teismo kontrolę vertindamas Reglamento Nr. 789/2001 2 straipsnio teisėtumą ta dalimi, kuria jame numatyti BKI 4 ir 5 priedai, kuriuos vienintelius savo pareiškimuose išnagrinėjo Komisija.

73     Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 789/2001 2 straipsnio 2 dalies matyti, kad kai viena valstybė narė nori pateikti pataisą, ypač dėl BKI 4, 5B ir 5C priedų, pirmiausia ji šiuo klausimu pateikia kitoms valstybėms narėms pasiūlymą, kad jos galėtų pateikti pastabas.

74     Dėl BKI 4 priedo, kuriame yra kiekvienos valstybės narės išduodamų dokumentų, suteikiančių teisę įvažiuoti be vizos, sąrašas, Komisija tvirtina, kad pagal BKI 21 straipsnio 1 ir 2 dalis trečiųjų valstybių piliečiai, turintys Susitariančiosios Šalies išduotą leidimą gyventi arba laikiną leidimą gyventi, gali neviršydami trijų mėnesio laikotarpio laisvai judėti Šengeno zonoje neturėdami šios Susitariančiosios Šalies išduoto leidimo ir kelionės dokumento.

75     Nors BKI 4 priedo sąrašo pakeitimas daro tiesioginį poveikį sąlygoms, kuriomis yra taikomos minėto 21 straipsnio 1 ir 2 dalys, ne mažiau svarbu tai, kad pagal to paties straipsnio 3 dalį „Susitariančiosios Šalys pagal šį straipsnį perduoda vykdomajam komitetui (kurį pagal protokolo 2 straipsnio 1 dalį pakeitė Taryba) dokumentų, kuriuos (jos) išduoda kaip galiojančius leidimus gyventi arba laikinus leidimus gyventi ir kelionės dokumentus, sąrašą“.

76     Taigi prieš priimant ginčijamus reglamentus nebuvo kitos Bendrijos nuostatos, kuri šiuo klausimu galėtų pakeisti KĮŠS sistemą, todėl minėta nuostata negali patvirtinti, kad nagrinėjamų dokumentų sąrašą perdavus vykdomajam komitetui (arba Tarybai), valstybės narės negalės nustatyti galiojančių leidimų gyventi arba laikinų leidimų gyventi.

77     Todėl Komisija neįrodė, jog BKI 4 priedo pakeitimui reikėjo naudoti vieningą atnaujinimo procedūrą.

78     Dėl BKI 5 priedo, susijusio su KĮŠS 17 straipsnio 2 dalyje minimais teiginiais, jog vizos išdavimas priklauso nuo konsultavimosi su prašymą išduoti vizą gavusios Susitariančiosios Šalies centrinės valdžios institucijomis, taip pat, jei reikia, su kitų Susitariančiųjų Šalių centrinės valdžios institucijomis, reikia konstatuoti, jog pagal BKI II dalies 2.1 punktą prašymą išduoti vizą nagrinėjančios diplomatinės atstovybės arba konsulinės įstaigos konsultavimasis su centrine valdžios institucija yra numatytas „tam tikrais atvejais ir pagal nacionalinės teisės aktų ir praktikos nustatytą procedūrą bei terminus“. BKI 5A priedas įvardija būtent tokį atvejį.

79     Taigi Komisijai nepavyko įrodyti, kodėl siekiant teisingai taikyti BKI II dalies 2.1 punktą ir atsižvelgiant į šioje nuostatoje įtvirtintą nuorodą į nacionalinės teisės aktus bei praktiką, BKI 5A priedo atnaujinimui buvo būtina vieninga procedūra.

80     BKI II dalies 2.2 punktas susijęs su atvejais, kai diplomatinė atstovybė arba konsulinė įstaiga, gavusi prašymą išduoti vizą, privalo gauti savo centrinės valdžios institucijos leidimą, kuri prieš tai turi pasikonsultuoti su viena arba keliomis kitų Susitariančiųjų Šalių kompetentingomis centrinėmis valdžios institucijomis. Šis punktas numato, kad „kol vykdomasis komitetas (kurį pakeitė Taryba) nėra priėmęs galutinio sąrašo dėl tarpusavio konsultavimosi atvejų, bus naudojamas prie šių bendrų instrukcijų pridedamas priedas“. Šis sąrašas yra 5B priede.

81     Taigi Komisija, kuri neginčija, jog kiekviena valstybė narė gali nuspręsti, dėl kurių prašymų išduoti vizą reikalinga išankstinė konsultacija su kitų Susitariančiųjų Šalių centrinėmis valdžios institucijomis, nepagrindė, kodėl, laukiant Tarybos nustatyto galutinio tarpusavio konsultavimosi atvejų sąrašo, tinkamam BKI II dalies 2.1 punkto taikymui, ypač BKI 5B priedo atnaujinimui, buvo būtina vienoda procedūra.

82     BKI II dalies 2.3 punktas, kuriame pateikiama nuoroda į 5C priedą, yra susijęs su atveju, kai prašymas išduoti vizą pateikiamas kitą Šengeno valstybę atstovaujančios Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai.

83     Komisija neįrodė ir net nebandė pagrįsti, kodėl vieninga procedūra buvo būtina teisingam BKI II dalies 2.3 punkto taikymui ir, ypač jos 5C priedo atnaujinimui.

84     Todėl ir reikia atmesti antrą teisinį pagrindą, kuriuo Komisija grindė savo ieškinį.

85     Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, reikia atmesti visą Komisijos ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

86     Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (plenarinė sesija) nusprendžia:

1. Atmesti ieškinį.

2. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: anglų.