TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. birželio 4 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas ─ EB sutarties 52 straipsnis (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) ir 73b straipsnis (dabar – EB 56 straipsnis) – Belgijos Karalystės turimos Société nationale de transport par canalisations SA ir Société de distribution de gaz SA specialiosios akcijos suteikiamos teisės“

Byloje C‑503/99

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama M. Patakia, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Belgijos Karalystę, atstovaujamą A. Snoecx, padedamos advokatų F. De Montpellier, M. Picat ir A. Theissen,

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos barrister J. Crow, ir QC D. Wyatt, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į bylą šalies,

dėl pripažinimo, kad palikdama galioti:

–        1994 m. birželio 10 d. Karaliaus dekreto, kuriuo valstybei buvo suteikta Société nationale de transport par canalisations specialioji akcija (Moniteur belge, 1994 m. birželio 8 d., p. 17333), nuostatas, pagal kurias ši akcija suteikia tokias teises:

a)      apie bet kokį perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar bendrovės vamzdynų tinklo, kuris naudojamas ar gali būti naudojamas kaip energijos produktų vidaus transportavimo pagrindinė infrastruktūra, paskirties pakeitimą iš anksto turi būti pranešama atsakingam ministrui, kuris gali uždrausti tokius veiksmus, jeigu, jo nuomone, jie pažeidžia nacionalinius interesus energetikos srityje;

b)      į bendrovės valdybą ministras gali paskirti du Federalinės vyriausybės atstovus. Šie gali siūlyti ministrui panaikinti bet kurį valdybos sprendimą, jei jį laiko prieštaraujančiu valstybės energetikos politikos gairėms, įskaitant vyriausybės tikslus šalies aprūpinimo energija srityje;

–        1994 m. birželio 16 d. Karaliaus dekreto, kuriuo valstybei buvo suteikta Distrigaz specialioji akcija (Moniteur belge, 1994 m. birželio 28 d., p. 17347) nuostatas, pagal kurias ši akcija suteikia tokias teises:

a)      apie bet kokį perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar bendrovės strateginių aktyvų paskirties pakeitimą iš anksto turi būti pranešama atsakingam ministrui, kuris gali uždrausti tokius veiksmus, jeigu, jo nuomone, jie pažeidžia nacionalinius interesus energetikos srityje;

b)      į bendrovės valdybą ministras gali paskirti du Federalinės vyriausybės atstovus. Šie gali ministrui pasiūlyti panaikinti bet kurį valdybos ar administracinio komiteto sprendimą, jei jį laiko prieštaraujančiu valstybės energetikos politikai,

ir nenumatydama konkrečių, objektyvių bei nuolatinių kriterijų, kada minėtiems veiksmams bus pritarta ar nepritarta, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 52 straipsnį (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) ir EB sutarties 73b straipsnį (dabar – EB 56 straipsnis),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann (pranešėjas), N. Colneric ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, V. Skouris ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2001 m. gegužės 2 d. posėdyje Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Patakia ir F. De Sousa Fialho, Belgijos Karalystės, atstovaujamos F. De Montpellier ir advokato O. Davidson, bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos D. Wyatt, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2001 m. liepos 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal EB 226 straipsnį pateiktu ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1999 m. gruodžio 22 d., Europos Bendrijų Komisija prašo pripažinti, kad palikdama galioti:

–        1994 m. birželio 10 d. Karaliaus dekreto, kuriuo valstybei buvo suteikta Société nationale de transport par canalisations specialioji akcija (Moniteur belge, 1994 m. birželio 8 d., p. 17333, toliau – 1994 m. birželio 10 d. Karaliaus dekretas), nuostatas, pagal kurias ši akcija suteikia tokias teises:

a)      apie bet kokį perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar bendrovės vamzdynų tinklo, kuris naudojamas ar gali būti naudojamas kaip energijos produktų vidaus transportavimo pagrindinė infrastruktūra, paskirties pakeitimą iš anksto turi būti pranešama atsakingam ministrui, kuris gali uždrausti tokius veiksmus, jeigu, jo nuomone, jie pažeidžia nacionalinius interesus energetikos srityje;

b)      į bendrovės valdybą ministras gali paskirti du Federalinės vyriausybės atstovus. Šie gali siūlyti ministrui panaikinti bet kurį valdybos sprendimą, jei jį laiko prieštaraujančiu valstybės energetikos politikos gairėms, įskaitant vyriausybės tikslus šalies aprūpinimo energija srityje;

–        1994 m. birželio 16 d. Karaliaus dekreto, kuriuo valstybei buvo suteikta Distrigaz specialioji akcija (Moniteur belge, 1994 m. birželio 28 d., p. 17347, toliau – 1994 m. birželio 16 d. Karaliaus dekretas) nuostatas, pagal kurias ši akcija suteikia tokias teises:

a)      apie bet kokį perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar bendrovės strateginių aktyvų paskirties pakeitimą iš anksto turi būti pranešama atsakingam ministrui, kuris gali uždrausti tokius veiksmus, jeigu, jo nuomone, jie pažeidžia nacionalinius interesus energetikos srityje;

b)      į bendrovės valdybą ministras gali paskirti du Federalinės vyriausybės atstovus. Šie gali ministrui siūlyti panaikinti bet kurį valdybos ar administracinio komiteto sprendimą, jei jį laiko prieštaraujančiu valstybės energetikos politikai,

ir nenumatydama konkrečių, objektyvių bei nuolatinių kriterijų, kada minėtiems veiksmams bus pritarta ar nepritarta, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 52 straipsnį (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) ir EB sutarties 73b straipsnį (dabar – EB 56 straipsnis).

2        Danijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymus įstoti į bylą Belgijos Karalystės pusėje, kurie Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateikti 2000 m. birželio 22 ir 27 dienomis. 2000 m. liepos 12 ir 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis joms buvo leista įstoti į bylą. 2000 m. spalio 2 d. laišku Danijos Karalystė savo prašymo atsisakė.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        Sutarties 73b straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai.“

4        Sutarties 73d straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – EB 58 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodyta:

„1. 73b straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės:

<...>

b)      imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač apmokestinimo ir finansų įstaigų riziką ribojančios priežiūros srityje, arba nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistinės informacijos tikslais, arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.“

5        1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, p. 5) I priede yra pateikta kapitalo judėjimų, nurodytų direktyvos 1 straipsnyje, nomenklatūra. Be kita ko, joje išvardyti šie kapitalo judėjimai:

I. Tiesioginės investicijos <...>

1.      Filialų ar naujų įmonių, priklausančių vien kapitalą suteikiančiam asmeniui, įsteigimas ir plėtimas bei egzistuojančių įmonių visiškas įsigijimas.

2.      Dalyvavimas naujoje ar egzistuojančioje įmonėje ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti.

<...>“

6        Pagal Direktyvos 88/361 I priedo pabaigoje esančius paaiškinimus tiesioginės investicijos yra:

„Fizinių asmenų arba komercinių, pramonės ar finansinių įmonių daromos visų rūšių investicijos, kurios skirtos ilgalaikiams tiesioginiams ryšiams tarp asmens, suteikiančio kapitalą, ir verslininko ar įmonės, kuriems suteikiamas kapitalas ekonominei veiklai, užmegzti ar palaikyti. Taigi ši sąvoka turi būti suprantama plačiausia prasme.

<…>

Nomenklatūros I skyriaus 2 punkte nurodytose bendrovėse, kuriose atsakomybę riboja turimos akcijos, tiesioginėse investicijose dalyvaujama tada, kai fizinio asmens ar kitos įmonės arba bet kurio kito turėtojo turimas akcijų paketas suteikia teisę akcininkui pagal nacionalinių įstatymų nuostatas, reglamentuojančias akcijų ribojamos atsakomybės bendroves, arba kitaip efektyviai dalyvauti bendrovę valdant ar ją kontroliuojant.

<…>“

7        Direktyvos 88/361 I priede esanti nomenklatūra taip pat numato šiuos kapitalo judėjimus:

„III. Operacijos vertybiniais popieriais, kuriais paprastai prekiaujama kapitalo rinkoje <...>

<...>

A. Vertybinių popierių sandoriai kapitalo rinkoje

1.      Ne rezidentų vykdomas šalies vidaus vertybinių popierių, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas <...>

< ... >

3.      Ne rezidentų vykdomas šalies vidaus vertybinių popierių, kuriais neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas < ... >

<...>“

8        EB sutarties 222 straipsnyje (dabar – EB 295 straipsnis) nurodyta:

„Ši Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą.“

 Nacionalinė teisė

9        1994 m. birželio 10 d. Karaliaus dekreto 1, 3 ir 4 straipsniuose numatyta:

„1 straipsnis

Tą dieną, kai šiuo metu valstybės turimos Société nationale d‘investissement akcijos bus realiai perduotos vienam ar daugiau privačių fizinių ar juridinių asmenų, Société nationale d‘investissement perleis vieną akcinės bendrovės Société nationale de transport par canalisations (toliau – SNTC) akciją valstybei. 2–5 straipsniuose nurodytas teises, papildančias paprastųjų SNTC akcijų suteikiamas teises gauti informaciją, ši akcija suteiks tol, kol priklausys valstybei, kuri gali ją perleisti tik įstatymų leidėjui leidus. Šiais teises įgyvendina už energetikos sritį atsakingas ministras (toliau – ministras).

<...>

3 straipsnis

Specialioji akcija suteikia ministrui teisę uždrausti bet kokį perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar SNTC vamzdynų tinklo, kuris naudojamas ar gali būti naudojamas kaip energijos produktų vidaus transportavimo pagrindinė infrastruktūra, paskirties pakeitimą, jeigu, ministro nuomone, šie veiksmai pažeidžia nacionalinius interesus energetikos srityje.

<...>

Apie pirmojoje pastraipoje minimus veiksmus ministrui turi būti iš anksto pranešta. Ministras gali nustatyti detalesnius tokio pranešimo formos ir turinio reikalavimus. Ministras gali pasinaudoti prieštaravimo teise per 21 dieną po to, kai jam buvo pranešta apie numatomą veiksmą.

4 straipsnis

Specialioji akcija suteikia ministrui teisę paskirti į SNTC bendrovės valdybą du Federalinės vyriausybės atstovus. Šie vyriausybės atstovai turi patariamąjį balsą.

Be to, vyriausybės atstovai per 4 darbo dienas gali pasiūlyti ministrui panaikinti bet kurį SNTC valdybos sprendimą, jei jį laiko prieštaraujančiu valstybės energetikos politikos gairėms, įskaitant vyriausybės tikslus šalies aprūpinimo energija srityje. Šis keturių dienų terminas prasideda nuo tos dienos, kurią įvyko susirinkimas, kur buvo priimtas atitinkamas sprendimas, jei vyriausybės atstovai į jį buvo tinkamai pakviesti, o priešingu atveju – nuo tos dienos, kai vyriausybės atstovai ar vienas iš jų sužinojo apie sprendimą. Pasiūlymas ministrui sustabdo sprendimo vykdymą. Sprendimas tampa galutinis, jei ministras jo nepanaikina per aštuonias darbo dienas po šio pasiūlymo.“

10      1994 m. birželio 16 d. Karaliaus dekreto 1, 3 ir 4 straipsniuose iš esmės labai panašios taisyklės nustatytos Société de distribution du gaz (toliau – Distrigaz) atžvilgiu.

 Ikiteisminė procedūra

11      Dviem 1998 m. liepos 8 d. raštais Komisija pranešė Belgijos vyriausybei, kad, jos nuomone, 1994 m. birželio 10 ir 16 d. Karaliaus dekretais nustatytos specialiosios akcijos gali prieštarauti Sutarties nuostatoms dėl laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės.

12      Belgijos vyriausybė dviem 1998 m. rugsėjo 15 d. raštais atsakė, kad šių akcijų suteikiamomis specialiosiomis teisėmis iki šiol nebuvo pasinaudota, o kompetentingos institucijos gali Komisiją užtikrinti, kad jokia iš šių teisių nebus pasinaudota taip, kad būtų diskriminuojami kitų valstybių narių subjektai.

13      Komisijos nepatenkino šie atsakymai, todėl 1998 m. gruodžio 18 d. Belgijos Karalystei ji nusiuntė dvi pagrįstas nuomones, ragindama per du mėnesius įvykdyti įsipareigojimus.

14      Į pagrįstas nuomones Belgijos vyriausybė atsakė 1999 m. kovo 4 d. raštu, kuriame teigė, jog ketina pakeisti specialiųjų akcijų suteikiamas specialias teises. Vėliau buvo padaryta kai kurių pakeitimų, nepakeičiant 1994 m. birželio 10 ir 16 d. Karaliaus dekretų 1, 3 ir 4 straipsnių.

15      Todėl Komisija nusprendė Teisingumo Teismui pateikti šį ieškinį.

 Šalių argumentai ir teisiniai pagrindai

16      Komisija preliminariai nurodo, kad dėl nemažo investicijų Bendrijos viduje masto kai kurios valstybės narės nustatė tokios padėties kontrolės priemones. Šios priemonės, kurių dauguma buvo priimtos privatizavimo srityje, kai kuriais atvejais gali būti nesuderinamos su Bendrijos teise. Todėl 1997 m. liepos 19 d. ji priėmė Pranešimą dėl investicijų ES viduje kai kurių teisinių aspektų (OL C 220, p. 15, toliau – 1997 m. pranešimas).

17      Šiame pranešime Komisija išaiškino Sutarties nuostatas dėl laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės, be kita ko, atsižvelgdama į valdžios institucijų bendro leidimo procedūrą arba veto teisę.

18      1997 m. pranešimo 9 punkte nurodyta:

„Tokia ribojantį poveikį investicijoms ES viduje turinčių priemonių analizė leidžia daryti išvadą, kad diskriminacinio poveikio priemonės (taikomos tik investuotojams iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių) bus laikomos nesuderinamomis su Sutarties 73b ir 52 straipsniais dėl laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės, nebent joms bus taikomos Sutartyje numatytos išimtys. Nediskriminacinio pobūdžio priemonės (taikomos tiek nacionaliniams, tiek kitų Europos Sąjungos valstybių narių investuotojams) yra leidžiamos, jei jos paremtos visuma objektyvių, nuolatinių ir viešų kriterijų, kuriuos galima pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Visais atvejais turi būti laikomasi proporcingumo principo.“

19      Pasak Komisijos, nuostatos, kuriomis Belgijos Karalystei buvo suteiktos SNTC ir Distrigaz specialiosios akcijos, valstybei narei suteikiančios, pirma, teisę prieštarauti perleidimui, panaudojimui užtikrinant prievolės įvykdymą, ar bendrovės vamzdynų arba kitų strateginių aktyvų paskirties pakeitimui, ir, antra, teisę prieštarauti kai kuriems valdymo sprendimams, tariamai pažeidžiantiems valstybės energetikos politikos gaires, neatitinka 1997 m. pranešime nurodytų sąlygų ir taip pažeidžia Sutarties 52 ir 73b straipsnius.

20      Nors šios nacionalinės taisyklės yra visuotinai taikomos, jos sukuria kliūtis įsisteigti kitų valstybių narių subjektams ir laisvam kapitalo judėjimui Bendrijos viduje, nes gali riboti ar padaryti mažiau patrauklų naudojimąsi šiomis teisėmis.

21      Komisijos nuomone, leidimo ar prieštaravimo tvarka gali būti suderinama su šiomis laisvėmis, tik jeigu jai taikytinos EB Sutarties 55 straipsnyje (dabar – EB 45 straipsnis), 56 straipsnyje (po pakeitimo – EB 46 straipsnis) ir 73d straipsnyje numatytos išimtys arba ji pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais ir taikoma pagal objektyvius, nuolatinius ir viešus kriterijus, iki minimumo sumažinančius nacionalinių institucijų diskrecinius įgaliojimus.

22      Tačiau ginčijamos nuostatos neatitinka nė vieno iš šių kriterijų. Todėl dėl skaidrumo trūkumo jos gali netiesiogiai diskriminuoti ir sukelti teisinį netikrumą. Šiuo atveju negalima remtis Sutarties 222 straipsniu, nes nacionalinės teisės aktai dėl bendrovių privatizavimo bet kuriuo atveju turi atitikti Bendrijos teisę.

23      Nors apsirūpinimas gamtinėmis dujomis gali būti priskirtas viešajam interesui ir iš principo gali, kaip ir poreikis išlaikyti energijos produktų perdavimo infrastruktūrą, būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais, reikia įrodyti, kad šios priemonės yra būtinos ir proporcingos siekiamam tikslui.

24      Neigiamo pobūdžio priemonė, pavyzdžiui, teisė prieštarauti, negali užtikrinti pakankamo tiekimo, priešingai nei teigiama priemonė, pavyzdžiui, planavimas, kuriuo gamtinių dujų tiekėjai skatinami sudaryti ilgalaikes tiekimo sutartis ir diversifikuoti tiekimo šaltinius, arba licencijų sistema. Be to, energijos produktų perdavimo infrastruktūros egzistavimą gali užtikrinti ne bendros draudimo teisės egzistavimas, bet taisyklės, kurios tiksliai apibrėžia suinteresuotosioms įmonėms keliamus reikalavimus. Be to, specialiųjų akcijų suteikiamos teisės neleidžia sudaryti ilgalaikių sutarčių ir diversifikuoti tiekimo šaltinių. Taip pat ir galimybė apskųsti šias priemones yra nepakankama dėl apskundimo procedūros trukmės ir su tuo susijusių sąnaudų.

25      Komisija taip pat remiasi 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių (OL L 204, p. 1, toliau – direktyva dėl dujų), kuri nustato gamtinių dujų vidaus rinkos organizavimo taisykles ir turėjo būti įgyvendinta iki 2000 m. rugpjūčio 10 dienos. Šioje direktyvoje nustatomos Bendrijos nuostatos dėl valstybių narių įgaliojimų šio sektoriaus įmonėms nustatytų viešųjų paslaugų pareigų srityje. Nustatydama griežtus reikalavimus, ji užtikrina pusiausvyrą tarp, pirma, ūkio subjektų konkurencijos ir, antra, tiekimo saugumo tikslo.

26      Belgijos Karalystė neigia nurodomą įsipareigojimų neįvykdymą. Ji tvirtina, kad dėl ginčijamų nuostatų galintys atsirasti įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo apribojimai bet kuriuo atveju yra pateisinami, pirma, Sutarties 56 straipsnyje ir 73d straipsnio 1 dalies b punkte numatyta visuomenės saugumo išimtimi bei, antra, privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais. Be to, jie yra proporcingi ir atitinka siekiamą tikslą.

27      Pirma, šalies aprūpinimo energija užtikrinimas yra privalomasis bendrojo intereso reikalavimas, kaip apsirūpinimo elektros energija atžvilgiu Teisingumo Teismas yra patvirtinęs 1994 m. balandžio 27 d. Sprendime Almelo (C‑393/92, Rink. p. I‑1477, 46–50 punktai), o naftos produktų atžvilgiu – 1984 m. liepos 10 d. Sprendime Campus Oil ir kt. (72/83, Rink. p. 2727, 34 punktas).

28      Antra, ginčijamos priemonės atitinka būtinumo ir proporcingumo kriterijus. SNTC ir Distrigaz užima strateginę padėtį valstybei apsirūpinant energija, ypač turint omenyje Belgijos priklausomybę nuo užsienio energijos šaltinių. SNTC, be kita ko, yra vamzdynų tinklo, kuris naudojamas kaip energijos produktų vidaus transportavimo pagrindinė infrastruktūra, savininkė, o Distrigaz strateginius aktyvus, be kita ko, sudaro dujų vidaus perdavimo ir saugojimo infrastruktūros, įskaitant krovimo ir tarptautinius įrenginius. Reikia, kad viešoji valdžia nagrinėjamais teisės aktais tam tikru laipsniu kontroliuotų šiuos objektus. Šiuo tikslu nustatytos priemonės taip pat yra proporcingos. Pareiga iš anksto informuoti taptų paprasta institucijų informavimo tvarka, jei neturėtų stabdomojo poveikio. Be to, ministro teisės šioje procedūroje nėra bendro pobūdžio; jos susijusios su labai specifiniais aspektais ir yra labai ribotos laiko atžvilgiu. Kiek tai susiję su panaikinimo procedūra, ji gali būti įgyvendinta tik labai specifiniu ir aiškiai apibrėžtu atveju, tai yra, kai pažeidžiama valstybės apsirūpinimo energija politika. Kaip ir pirmosios procedūros atveju, terminas, per kurį ministras turi imtis veiksmų, yra labai trumpas. Todėl negalima teigti, kad konkretūs, objektyvūs ir nuolatiniai kriterijai nebuvo nustatyti.

29      Be to, naudojimasis nagrinėjamais teisės aktais suteiktomis teisėmis turi būti formaliai pagrįstas nurodant priimamų sprendimų teisinius ir faktinius motyvus. Dėl tokio sprendimo galima skųstis Conseil D'État (Valstybės taryba, Belgija), prašant jį panaikinti arba sustabdyti jo galiojimą. Su tuo susijusios išlaidos būtų menkos ir būtų galima pasinaudoti laikinųjų apsaugos priemonių procedūra. Laiko atžvilgiu terminai yra labai trumpi, nes ministras turi atlikti veiksmus per 21 dieną po pranešimo.

30      Belgijos vyriausybės nuomone, mažiau ribojančių priemonių šiems tikslams pasiekti nėra. Tikrindama, ar laikomasi proporcingumo kriterijų, Komisija turėtų įrodyti, kad yra mažiau ribojančių alternatyvių išeičių (žr. 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑159/94, Rink. p. I‑5815, 101 ir 102 punktus). Šiuo klausimu Komisija paminėjo tik ilgalaikį planavimą, kuris yra netinkamas skubos atžvilgiu, ir „taisykles, kurios tiksliai apibrėžia suinteresuotosioms įmonėms keliamus reikalavimus“, tai yra licencijų sistemą, kurios turinys nėra aiškus. Labai abejotina, kad tokios priemonės gali suteikti didesnį teisinio saugumo laipsnį investuotojams nei nagrinėjami teisės aktai.

31      Dėl Komisijos argumento, susijusio su direktyva dėl dujų, Belgijos vyriausybė mano, kad jis nepriimtinas, nes pirmą kartą buvo pareikštas ieškinyje. Bet kuriuo atveju ši direktyva derina viešųjų paslaugų pareigas materialiniu, bet ne procedūriniu aspektu. Šiuo atžvilgiu valstybės narės pačios galėtų imtis priemonių, kurias laikytų tinkamomis.

32      Trečia, Belgijos vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjamuose teisės aktuose numatytos teisės yra pateisinamos Sutarties 56 straipsnyje ir 73d straipsnio 1 dalies b punkte numatyta visuomenės saugumo išimtimi. Valstybės apsirūpinimas dujomis priskirtinas visuomenės saugumui, nes nuo to priklauso ekonomikos, institucijų ir pagrindinių viešųjų paslaugų funkcionavimas ar net nuo jų priklausančių gyventojų išlikimas. Gamtinių dujų tiekimo nutraukimas ir valstybės egzistavimui taip sukelta rizika galėtų rimtai paveikti visuomenės saugumą.

33      Alternatyviai Belgijos vyriausybė tvirtina, kad galimi Sutartyje įtvirtintų teisių apribojimai, kurių gali kilti iš nagrinėjamų teisės aktų, yra pateisinami EB sutarties 90 straipsnio 2 dalimi (dabar – EB 86 straipsnio 2 dalis), pagal kurią įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, yra taikomos šioje Sutartyje nustatytos konkurencijos taisyklės, jei jų taikymas netrukdo atlikti specialių uždavinių.

34      Iš 1991 m. kovo 19 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją (C‑202/88, Rink. p. I‑1223, 12 punktas) matyti, kad Sutarties 90 straipsnio 2 dalyje išreikštas bendras principas, jog išimtys iš Sutarties normų turi būti taikomos, jei kyla pavojus su bendros svarbos paslaugų teikimu susijusiems interesams.

35      Jungtinė Karalystė iš esmės pritaria Belgijos Karalystės nuomonei.

 Teisingumo Teismo vertinimas

 Dėl Sutarties 73b straipsnio

36      Visų pirma reikia priminti, kad Sutarties 73b straipsnio 1 dalis įgyvendina laisvą kapitalo judėjimą tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių. Todėl kaip viena iš Sutarties skyriaus „Kapitalas ir mokėjimai“ nuostatų ji nustato, kad visi laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių apribojimai yra draudžiami.

37      Nors Sutartis neapibrėžia kapitalo judėjimo ir mokėjimų judėjimo sąvokų, aišku, kad Direktyva 88/361 kartu su jos priede esančia nomenklatūra atlieka pagalbinę funkciją apibrėžiant kapitalo judėjimo sąvoką (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 39 punktą ir 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Trummer ir Mayer, C‑222/97, Rink. p. I‑1661, 20 ir 21 punktus).

38      Iš tikrųjų Direktyvos 88/361 priede esančios nomenklatūros I ir III punktai, taip pat joje esantys paaiškinimai rodo, kad tiesioginės investicijos, dalyvaujant įmonėse per akcijų pirkimą ir įsigyjant vertybinių popierių, yra kapitalo judėjimas Sutarties 73b straipsnio prasme. Remiantis šiais paaiškinimais, tiesioginių investicijų pagrindinis bruožas yra galimybė veiksmingai dalyvauti bendrovę valdant ar kontroliuojant.

39      Atsižvelgiant į šiuos motyvus, reikia nustatyti, ar kapitalo judėjimą tarp valstybių narių riboja nagrinėjami teisės aktai, kuriais Belgijos Karalystei buvo suteiktos SNTC ir Distrigaz specialiosios akcijos, valstybei narei suteikiančios, pirma, teisę prieštarauti bet kokiam perleidimui, panaudojimui užtikrinant prievolės įvykdymą, ar bendrovės vamzdynų arba kitų strateginių aktyvų paskirties pakeitimui, ir, antra, teisę prieštarauti kai kuriems valdymo sprendimams, kurie tariamai prieštarauja valstybės energetikos politikos gairėms.

40      Belgijos vyriausybė iš principo neneigė, kad iš nagrinėjamų teisės aktų kylantys apribojimai priskirtini laisvo kapitalo judėjimo sričiai.

41      Jungtinės Karalystės vyriausybė bent tam tikra dalimi pripažįsta ribojamąjį nagrinėjamų Belgijos Karalystės teisės aktų pobūdį.

42      Todėl reikia nustatyti, ar nagrinėjami teisės aktai gali būti pateisinami, o jei taip – kokiomis sąlygomis.

43      Kaip matyti iš 1997 m. pranešimo, negalima neigti, kad tam tikromis aplinkybėmis gali atsirasti interesų, pateisinančių valstybės narės tam tikros įtakos išsaugojimą buvusiose valstybinėse įmonėse, kurios privatizuotos, jeigu jos veikia bendros ekonominės svarbos paslaugų arba strateginėse srityse (žr. šios dienos sprendimų Komisija prieš Portugaliją, C‑367/98, Rink. p. I‑4731, 47 punktą ir Komisija prieš Prancūziją, C‑483/99, Rink. p. I‑4781, 43 punktą).

44      Tačiau šios priežastys neleidžia valstybėms narėms remtis Sutarties 222 straipsnyje numatytomis savo nuosavybės sistemomis, pateisinant Sutartyje numatytų laisvių suvaržymą, atsirandantį dėl privilegijų, kurias jos suteikia savo, kaip akcininkių statusui privatizuotoje įmonėje. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I‑3099, 38 punktas), šis straipsnis neleidžia valstybėse narėse egzistuojančioms nuosavybės sistemoms netaikyti pagrindinių Sutarties taisyklių.

45      Nacionalinės teisės norma gali apriboti laisvą kapitalo judėjimą kaip pamatinį Sutarties principą tik tada, kai ją pateisina Sutarties 73d straipsnio 1 dalyje išvardytos priežastys arba svarbūs visuomeniniai interesai, kurie galioja visiems priimančios valstybės narės teritorijoje veikiantiems asmenims arba įmonėms. Be to, kad būtų pateisinama, nacionalinės teisės norma turi būti tinkama įgyvendinti ja siekiamą tikslą ir neviršyti to, kas būtina jį pasiekti, t. y. atitikti proporcingumo kriterijų (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sanz de Lera ir kt., C‑163/94, C‑165/94 ir C‑250/94, Rink. p. I‑4821, 23 punktą ir 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 18 punktą).

46      Šioje byloje negalima neigti, kad nagrinėjamais teisės aktais siekiamas tikslas, tai yra, krizės atveju užtikrinti apsirūpinimą energija, kyla iš teisėto viešojo intereso. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad vienu iš visuomenės saugumo pagrindų, kuriuo galima pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimus, laikytinas tikslas nuolat užtikrinti minimalų naftos produktų tiekimą (minėto sprendimo Campus Oil ir kt. 34 ir 35 punktai). Panašiai galima argumentuoti ir dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimų, nes visuomenės saugumas Sutarties 73d straipsnio 1 dalies b punkte minimas tarp kitų pateisinančių pagrindų.

47      Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog visuomenės saugumo pagrindai, būdami išimtis iš fundamentalaus laisvo kapitalo judėjimo principo, turi būti aiškinami siaurai, kad jų turinio vienašališkai, nekontroliuojant Bendrijos institucijoms, negalėtų nustatyti kiekviena valstybė narė. Todėl visuomenės saugumu galima remtis tik realios ir pakankamai rimtos grėsmės pagrindiniams visuomenės interesams atveju (žr. minėto sprendimo Église de scientologie 17 punktą).

48      Taigi būtina patikrinti, ar nagrinėjami teisės aktai realios ir rimtos grėsmės atveju suinteresuotoje valstybėje narėje leidžia užtikrinti minimalų energijos tiekimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

49      Pirma, reikia konstatuoti, kad nagrinėjama prieštaravimo tvarka. Ši tvarka remiasi pagarba įmonės sprendimų autonomijai, kai kontrolę vykdo atsakingas ministras, kiekvienu konkrečiu atveju priklausantis nuo vyriausybės institucijų iniciatyvos. Išankstinio pritarimo nereikalaujama, o pasinaudoti šia teise valdžios institucijos gali per trumpus terminus.

50      Be to, ši tvarka taikoma tik kai kuriems sprendimams, susijusiems su šių įmonių strateginiais aktyvais, visų pirma, su energijos tinklais, taip pat su susijusiais specifiniais valdymo sprendimais, kuriais bet kuriuo atveju galima suabejoti.

51      Pagaliau, 1994 m. birželio 10 ir 16 d. Karaliaus dekretų 3 ir 4 straipsniuose numatytas ministro įsikišimas galimas, tik jei kyla pavojus energetikos politikos tikslams. Be to, kaip savo pareiškimuose ir posėdyje nurodė Belgijos vyriausybė, šiuo klausimu neprieštaraujant Komisijai, jie turi būti motyvuoti ir gali būti teismo veiksmingai peržiūrėti.

52      Todėl tokia tvarka pagal objektyvius teismo peržiūrimus kriterijus leidžia užtikrinti vamzdynų tinklo, kuris naudojamas kaip energijos produktų vidaus transportavimo pagrindinė infrastruktūra, ir kitų dujų vidaus perdavimo ir saugojimo infrastruktūrų, įskaitant krovimo ir tarptautinius įrenginius, prieinamumą. Tai suteikia galimybę valstybei narei įsikišti, kad konkrečiu atveju būtų užtikrinta, jog laikomasi SNTC ir Distrigaz nustatytų viešųjų paslaugų pareigų, tuo pat metu nepažeidžiant teisinio tikrumo reikalavimų.

53      Komisija neįrodė, kad šiam tikslui pasiekti buvo galima panaudoti mažiau ribojančias priemones. Vien planavimo, kuriuo gamtinių dujų tiekėjai skatinami sudaryti ilgalaikes tiekimo sutartis, diversifikuoti tiekimo šaltinius ar naudoti licencijų sistemą, nebūtinai pakaktų greitai reaguoti konkrečiu atveju. Be to, taisyklės, kurios tiksliai apibrėžia suinteresuotosioms įmonėms keliamus reikalavimus, kurias siūlo Komisija, net atrodo labiau ribojančios nei teisė prieštarauti, taikoma konkrečiais atvejais.

54       Dėl direktyva dėl dujų paremtų Komisijos argumentų pakanka konstatuoti, kad ši direktyva turėjo būti įgyvendinta iki 2000 m. rugpjūčio 10 dienos. Todėl Bendrijos reglamentavimas, kurį, pasak Komisijos, direktyva buvo siekiama nustatyti valstybių narių įgaliojimų to sektoriaus įmonėms nustatytų viešųjų paslaugų pareigų srityje, negali paveikti šio ieškinio, nes pagrįstos nuomonės buvo surašytos 1998 m. gruodžio 18 d., o ieškinys pateiktas 1999 m. gruodžio 22 dieną.

55      Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjami teisės aktai pateisinami turint tikslą užtikrinti energijos tiekimą krizės atveju.

56      Šiuo atveju nebereikia nagrinėti Sutarties 90 straipsnio 2 dalimi pagrįsto teisinio pagrindo, kuriuo Belgijos vyriausybė remiasi subsidiariai.

57      Todėl Komisijos ieškinys turi būti atmestas tiek, kiek jis susijęs su Sutarties 73b straipsniu.

 Dėl Sutarties 52 straipsnio

58      Komisija prašo pripažinti, kad neįvykdyti įsipareigojimai pagal Sutarties 52 straipsnį, tai yra Sutarties taisyklės dėl įsisteigimo laisvės, kiek jos susijusios su įmonėmis.

59      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sutarties 56 straipsnyje, kaip ir 73d straipsnyje, nurodomas visuomenės saugumu pagrįstas pateisinimas. Todėl net jei valstybės narės teisė uždrausti perleidimą, panaudojimą užtikrinant prievolės įvykdymą ar kai kurių bendrovės aktyvų paskirties pakeitimą arba teisė prieštarauti kai kuriems įmonės valdymo sprendimams gali apriboti įsisteigimo laisvę, tokie apribojimai bus pateisinami dėl šio sprendimo 43–55 punktuose numatytų priežasčių.

60      Taigi Komisijos ieškinys taip pat turi būti atmestas tiek, kiek jis susijęs su Sutarties 52 straipsniu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

61      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Belgijos Karalystė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Jungtinė Karalystė, įstojusi į bylą šalis, pati padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pati padengia savo išlaidas.

Rodríguez Iglesias

Jann

Colneric

von Bahr

Gulmann

Edward

La Pergola

Puissochet

Schintgen

Skouris

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2002 m. birželio 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Procedūros kalba: prancūzų.