EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gruodžio 12 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Akredituoti Parlamento narių padėjėjai – Sutarties nutraukimas prieš terminą – Pagalbos prašymas – Psichologinis priekabiavimas“

Byloje F‑129/12

dėl pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikšto ieškinio

CH, akredituota Europos Parlamento nario padėjėja, gyvenanti Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų L. Levi, C. Bernard-Glanz ir A. Tymen,

ieškovė,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą S. Alves ir E. Taneva,

atsakovą,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kreppel, teisėjai E. Perillo ir R. Barents (pranešėjas),

posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. liepos 9 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Pareiškimu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2012 m. spalio 31 d., CH prašo panaikinti 2012 m. sausio 19 d. Europos Parlamento sprendimą nutraukti jos, kaip akredituotos Parlamento nario padėjėjos, sutartį, panaikinti 2012 m. kovo 15 d. sprendimą atmesti jos pagalbos prašymą ir prireikus panaikinti sprendimus atmesti skundus, pateiktus dėl nurodytų sprendimų, taip pat priteisti iš Parlamento 120 000 eurų žalos atlyginimą.

 Teisinis pagrindas

2        Šios bylos teisinis pagrindas – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 12a, 24 straipsniai ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 2 straipsnio c punktas, 127, 130 straipsniai ir 139 straipsnio 1 dalies d punktas.

3        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio „Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.“

4        Chartijos 41 straipsnyje „Teisė į gerą administravimą“ nustatyta:

„1. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.

2. Ši teisė apima:

a) kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę;

<…>“

5        Parlamento darbo tvarkos taisyklių, taikytinų klostantis faktinėms aplinkybėms, 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Parlamento narių elgesys paremtas abipuse pagarba ir pagrindiniuose Europos Sąjungos dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis bei principais, pagarba Parlamentui ir neturi trukdyti sklandžiam Parlamento darbui ar trikdyti ramybės visose Parlamento patalpose. <...>“

6        2009 d. kovo 9 d. Parlamento biuro sprendimu patvirtintų KTĮS VII antraštinės dalies įgyvendinimo priemonių su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 13 d. Parlamento biuro sprendimu (toliau – įgyvendinimo priemonės), 20 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Kai padėjėjas, Parlamento narys arba Parlamento narių grupė, kuriam(-iai) jis padeda, nori nutraukti sutartį prieš terminą, atitinkamas padėjėjas arba Parlamento narys pateikia prašymą raštu kompetentingai generalinio sekretoriato tarnybai, nurodydamas motyvą arba motyvus, dėl kurių prašoma nutraukti sutartį prieš terminą.

Išnagrinėjusi prašymą sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba nutraukia sutartį pagal [KTĮS] 139 straipsnio 1 dalies d [punktą], laikydamasi numatyto įspėjimo termino, arba pagal [KTĮS] 139 straipsnio 3 dalį, laikydamasi numatytų sąlygų.“

 Faktinės bylos aplinkybės

7        2004 m. spalio 1 d. ieškovė buvo priimta į darbą kaip Parlamento nario B. padėjėja pagal sutartį, kuri turėjo baigtis pasibaigus 2004–2009 m. Parlamento kadencijai. 2007 m. pasibaigus B. kadencijai, kita Parlamento narė, būtent P., priėmė ieškovę į darbą kaip Parlamento nario padėjėją nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki minėtos Parlamento kadencijos pabaigos 2009 m. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė buvo Parlamento priimta į darbą kaip akredituota Parlamento nario padėjėja (toliau – APNP) pagal KTĮS 5a straipsnį, kad padėtų P. eiti pareigas iki 2009–2014 m. Parlamento kadencijos pabaigos. Pagal jos sutartį numatyta ją priskirti prie II pareigų grupės 14 lygio.

8        Nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. ši sutartis buvo pakeista nauja sutartimi, pagal kurią ieškovė buvo iš naujo priskirta prie II pareigų grupės 11 lygio.

9        Nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. ieškovė buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, kurios truko iki 2012 m. balandžio 19 d.

10      2011 m. spalio 26 d. ieškovę gydantis gydytojas A. G. parengė pažymą, joje konstatuojamas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, kartotinių „psichinių išgyvenimų“ būsena ir valgymo sutrikimai, ir nurodomas ieškovės pareiškimas, kad ji buvo psichologinio priekabiavimo savo darbo vietoje auka. 2011 m. lapkričio 20 d. išvadoje, skirtoje gydytojui A. G., gydytojas neurologas psichiatras Y. G. konstatavo nerimo ir depresijos sutrikimą. 2011 m. lapkričio 22 d. Briuselio (Belgija) Brugmano universitetinės ligoninės medicininių psichologinių ekspertizių padalinio vadovas gydytojas J. de M. diagnozavo psichogeninį lėtinio nuovargio sindromą ir pareiškė, kad ieškovės mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas atsirado dėl „išgyvenimų, susijusių su psichologiniu priekabiavimu darbe“.

11      2011 m. lapkričio 28 d. ieškovė pranešė Parlamento įsteigtam patariamajam priekabiavimo darbo vietoje ir jo prevencijos komitetui (toliau – patariamasis psichologinio priekabiavimo komitetas) apie savo padėtį ir P. elgesį jos atžvilgiu. 2011 m. gruodžio 6 d. ieškovė visų minėto komiteto narių paklausė, kokių veiksmų reikia imtis skundui dėl psichologinio priekabiavimo pateikti. 2011 m. gruodžio 12 d. elektroniniu laišku ieškovė visiems patariamojo psichologinio priekabiavimo komiteto nariams ir Parlamento generaliniam sekretoriui persiuntė elektroninį laišką, tą pačią dieną adresuotą P. ir apibūdinantį jos sveikatos būklę dėl P. priekabiavimo. 2011 m. gruodžio 21 d. elektroniniu laišku ieškovė kreipėsi į minėto komiteto pirmininką prašydama susitikti.

12      2011 m. gruodžio 22 d. ieškovė, remdamasi PTN 24 straipsniu, per savo patarėjus pateikė pagalbos prašymą, jame teigė esanti P. psichologinio priekabiavimo auka, paprašė imtis atitolinimo priemonių ir pradėti administracinį tyrimą.

13      2012 m. sausio 6 d. P. Parlamento generalinio sekretoriato Personalo generalinio direktorato Žmogiškųjų išteklių plėtros direktorato darbuotojų įdarbinimo ir perkėlimo skyriui pateikė prašymą raštu nutraukti sutartį su ieškove. 2012 m. sausio 18 d. P. šį prašymą patvirtino.

14      2012 m. sausio 19 d. sprendimu sutartis su ieškove nuo 2012 m. kovo 19 d. buvo nutraukta dėl nutrūkusio pasitikėjimo ryšio (toliau – sprendimas atleisti iš darbo). Ieškovė įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu buvo atleista nuo savo pareigų vykdymo. Rašte, pridėtame prieš minėto sprendimo, kompetentingo padalinio vadovas ieškovei pranešė, kad 2012 m. sausio 18 d. gavo P. prašymą nutraukti sutartį su ieškove. P. manė, pirma, jog ieškovė neturi reikiamos kompetencijos sekti Parlamento komitetų, kurių narė buvo P., darbo, ir, antra, kartais ieškovės elgesys tiek jos, tiek kitų Parlamento narių ir padėjėjų atžvilgiu buvo nepriimtinas. Todėl P. nebegalėjo pasitikėti ieškove ir ši toliau negalėjo likti jos padėjėja.

15      2012 m. sausio 23 d. raštu ieškovės patarėjai paprašė pateikti P. prašymo atleisti ieškovę iš darbo kopiją. Gavęs šį prašymą kompetentingas Parlamento padalinys 2012 m. vasario 2 d. raštu jiems pateikė neišsamų sąrašą pavyzdžių, rodančių nutrūkusį ieškovės ir P. pasitikėjimo ryšį.

16      2012 m. vasario 7 d. raštu ieškovės patarėjai priminė, kad nebuvo atsakyta į ieškovės pateiktą pagalbos prašymą.

17      2012 m. kovo 4 d. raštu, adresuotu gydytojui A. G., gydytojas Y. G. konstatavo mišraus nerimo ir depresijos sutrikimo paūmėjimą, pirma, dėl to, kad Parlamentas nepripažino „išgyvenimų, susijusių su psichologiniu priekabiavimu“, ir, antra, dėl sprendimo atleisti iš darbo.

18      2012 m. kovo 15 d. raštu, susijusiu su ieškovės pateiktu pagalbos prašymu, kompetentingas Parlamento generalinis direktorius pareiškė, kad nereikš nuomonės dėl PTN 24 straipsnio taikymo, nes, atsižvelgiant į nutrauktą sutartį su ieškove ir ilgą jos nebuvimą darbe dėl ligos, neliko šio prašymo dalyko (toliau – sprendimas atmesti pagalbos prašymą).

19      2012 m. kovo 30 d. ieškovė, remdamasi PTN 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo. 2012 m. birželio 22 d. ieškovė, remdamasi ta pačia nuostata, pateikė skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą.

20      2012 m. liepos 20 d. sprendimu Parlamento generalinis sekretorius iš dalies patenkino skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo ir nusprendė nukelti sutarties su ieškove pasibaigimo datą į 2012 m. birželio 20 d., pagal KTĮS 139 straipsnio 1 dalies d punktą atsižvelgdamas į jos iki 2012 m. balandžio 19 d. pažyma patvirtintas laikinojo nedarbingumo atostogas.

21      2012 m. spalio 8 d. sprendimu Parlamento generalinis sekretorius atmetė skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą.

 Šalių reikalavimai

22      Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:

–        panaikinti sprendimą atleisti iš darbo,

–        panaikinti sprendimą atmesti pagalbos prašymą,

–        prireikus – panaikinti Parlamento generalinio sekretoriaus 2012 m. liepos 20 d. sprendimą atmesti jos 2012 m. kovo 30 d. skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo ir 2012 m. spalio 8 d. sprendimą atmesti jos 2012 m. birželio 22 d. skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą,

–        priteisti iš Parlamento 120 000 eurų žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Parlamento visas bylinėjimosi išlaidas.

23      Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl reikalavimų panaikinti sprendimus atmesti skundus

24      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką reikalavimai dėl panaikinimo, formaliai pateikti dėl sprendimo atmesti skundą, tuo atveju, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, iš esmės reiškia, kad į Tarnautojų teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio skundas buvo pateiktas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktą; 2009 m. liepos 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Hoppenbrouwers prieš Komisija, F‑104/07, 31 punktą). Tokiomis aplinkybėmis, kadangi 2012 m. liepos 20 d. sprendimas atmesti 2012 m. kovo 30 d. skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo ir 2012 m. spalio 8 d. sprendimas atmesti 2012 m. birželio 22 d. skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą neturi savarankiško turinio, reikalavimai dėl panaikinimo turi būti vertinami kaip pateikti tik dėl sprendimo atleisti iš darbo ir sprendimo atmesti pagalbos prašymą.

 Dėl reikalavimų panaikinti sprendimą atleisti iš darbo ir sprendimą atmesti pagalbos prašymą

 Šalių argumentai

–       Ieškovės argumentai

25      Ieškovės teigimu, yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamo priekabiavimo, priekabiautojo ir sprendimo atleisti iš darbo, nes šis sprendimas yra grindžiamas priekabiautojos P. prašymu. Ieškovė pažymi, kad priekabiavimą sudarę veiksmai buvo tiksliai ir išsamiai apibūdinti ir kiek galima pagrįsti dokumentais pagalbos prašyme ir skunduose, todėl P. negali teigti nežinojusi apie padėtį. Dėl P. elgesio ieškovė nurodo, kad ji visą laiką buvo nepatenkinta; tai pasireiškė nuolatiniu ieškovės darbų ir gebėjimų menkinimu, nesiliaujančia žeidžiančia ir nekonstruktyvia kritika ieškovės arba trečiųjų asmenų akivaizdoje ir nuolatinėmis abejonėmis dėl jos darbo. Ieškovės teigimu, tai jau buvo susiję ne su jos darbo kokybe, o su asmenybe ir orumu.

26      Toliau ieškovė pateikia konkrečių P. elgesio su ja, kurį ji laiko netinkamu, pavyzdžių, visų pirma nurodo menkinimą trečiųjų asmenų akivaizdoje. Ieškovė daro išvadą, kad, remiantis 2010 m. vasario 24 d. Tarnautojų teismo sprendimu Menghi prieš ENISA (F‑2/09), sprendimas atleisti iš darbo priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais ir turėtų būti panaikintas. Iš tikrųjų šis sprendimas buvo priimtas siekiant ne leisti P. išsiskirti su padėjėja, su kuria nutrūko pasitikėjimo ryšys, bet „atsikratyti“ padėjėjos, kurios pagalbos prašymas galėjo pakenkti P. Ieškovė priduria, kad sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT), gavusi prašymą atleisti iš darbo, turėjo įvertinti P. nurodytų motyvų teisėtumą. STSĮT negali tik tvirtinti visus prašymus atleisti iš darbo, kurį Parlamento nariai pateikia dėl savo padėjėjų, a fortiori kai šie pateikė pagalbos prašymą. Kalbėdama apie sprendimą atmesti skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo, ieškovė pažymi, kad Parlamentas ne tik atsisakė panaikinti sprendimą, akivaizdžiai priimtą piktnaudžiaujant įgaliojimais, bet ir neįvykdė pareigos motyvuoti, nekreipdamas dėmesio į pagrįstus įkalčius ir neišsakęs nuomonės dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ieškovė taip pat pažymi, jog tai, kad sprendimas atleisti iš darbo buvo paliktas galioti, vėliau leido Parlamentui sprendimą atmesti pagalbos prašymą grįsti tuo, kad dėl atleidimo iš darbo neliko jo dalyko. Galiausiai sprendimas atleisti iš darbo taip pat turi būti panaikintas tuo pagrindu, kad juo pažeidžiamas PTN 12a straipsnis ir garantijos, kurios pagal šią nuostatą suteikiamos apie priekabiavimo atvejus pranešantiems tarnautojams.

27      Kiek tai susiję su akivaizdžia vertinimo klaida, ieškovė ginčija motyvus, nurodytus sprendimui atleisti iš darbo pagrįsti, ir Parlamento atsisakymą pripažinti šią klaidą. Ieškovė primena, kad praėjus beveik dvejiem bendradarbiavimo metams P. nusprendė ją palikti savo tarnyboje, kai pasibaigė ieškovės pirmoji sutartis. Dėl sprendimui atleisti iš darbo pagrįsti nurodyto argumento, susijusio su nepriimtinu ieškovės elgesiu su savo kolegomis, ji pažymi, kad nebuvo pateikta jokio įrodymo šiam tvirtinimui pagrįsti.

28      Dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą ieškovė remiasi 2011 m. vasario 8 d. Tarnautojų teismo sprendimu Skareby prieš Komisiją (F‑95/09) ir pažymi, kad sprendimas atleisti iš darbo savaime nelemia išnykusio pagalbos prašymo dalyko. Net jei ir sutinka, kad atitolinimo priemonės, kurių buvo prašoma imtis, po atleidimo iš darbo neteko prasmės, ji teigia, kad PTN 24 straipsnis taikomas APNP ir negalėjo būti atsisakyta suteikti jai pagalbos ir atitinkamai pradėti tyrimo.

–       Parlamento argumentai

29      Iš pradžių Parlamentas pateikė kelias pastabas dėl APNP statuso. Pirma, jis teigia, kad teismų praktika dėl KTĮS 2 straipsnio c punkte nurodyto laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimo pagal analogiją gali būti taikoma APNP atleidimui, nes abipusis pasitikėjimas yra pagrindinis abiejų rūšių sutartims bendras dalykas. Šiuo atžvilgiu Parlamentas remiasi 2006 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Bonnet prieš Teisingumo Teismą (T‑406/04) ir 2010 m. liepos 7 d. Tarnautojų teismo sprendimu Tomas prieš Parlamentą (F‑116/07, F‑13/08 ir F‑31/08). Kalbėdamas apie sutarties nutraukimo procedūrą, grindžiamą KTĮS 139 straipsnio 1 dalies d punktu ir įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalimi, Parlamentas paaiškina, kad kai kompetentinga STSĮT gauna Parlamento nario prašymą prieš terminą nutraukti sutartį su APNP dėl nutrūkusio pasitikėjimo ryšio, ši tarnyba tegali konstatuoti šį nutrūkusį ryšį ir patenkinti prašymą atleisti iš darbo. Iš tikrųjų STSĮT neturi jokios diskrecijos priimti sprendimą dėl šio prašymo. Dėl STSĮT atliekamo šio prašymo nagrinėjimo pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį Parlamentas pažymi, kad kalba eina tik apie administracinį tvarkymą siekiant parengti atleidimą iš darbo ir įvykdyti procedūrą laikantis KTĮS 139 straipsnio 1 dalies d punkte numatyto įspėjimo termino. Todėl, taip pat Parlamento teigimu, STSĮT neturi jokios diskrecijos priimti sprendimą dėl pasitikėjimo ryšio praradimu grindžiamo prašymo atleisti APNP. Taigi STSĮT turėjo tik kompetenciją P. prašymu nutraukti sutartį su ieškove tuo pagrindu, kad buvo prarastas pasitikėjimo ryšys, kuris būtinas, jei norima tęsti jos ir ieškovės profesinius santykius.

30      Dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ir psichologinio priekabiavimo Parlamentas pažymi, kad ieškovės tvirtinimai ir kaltinimai nėra pagrįsti jokiais dokumentais arba kitais įrodymais, leidžiančiais įsitikinti jų atitikimi tikrovei, ir kad jos teiginys, jog sprendimas atleisti iš darbo buvo priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nes priimtas siekiant psichologiškai prie jos priekabiauti, turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Parlamentas priduria, jog tai, kad prie ieškinio pridėtose medicinos specialistų išvadose yra nurodyta, jog ieškovės mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas atsirado dėl „išgyvenimų, susijusių su psichologiniu priekabiavimu darbe“, neleidžia nustatyti tokio priekabiavimo buvimo, nes šios išvados grindžiamos subjektyviu ieškovės pateiktu darbo sąlygų apibūdinimu. Parlamentas taip pat pažymi, kad P. pirmą kartą į kompetentingą padalinį dėl ieškovės atleidimui taikytinos procedūros kreipėsi laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki gruodžio 5 d., t. y. gerokai prieš pateikiant pagalbos prašymą. Todėl, Parlamento teigimu, darytina išvada, kad STSĮT nepriėmė sprendimo atleisti iš darbo siekiant „atsikratyti“ ieškovės po to, kai ji pateikė pagalbos prašymą. Galiausiai Parlamentas ginčija, kad sprendimas atmesti skundą dėl sprendimo atleisti iš darbo yra nepakankamai motyvuotas.

31      Dėl akivaizdžios vertinimo klaidos Parlamentas nurodo, jog ieškovė, kuri, be kita ko, buvo įpareigota įvertinti, ar tikslinga siūlyti su Europos tinklų ir informacijos saugumo agentūra (ENISA) susijusių dokumentų pakeitimų, nenustatė, kad siūlomi pakeitimai nebuvo „nepriimtini“. Taigi ieškovė nepateikė įrodymo, kad STSĮT padarė tokią klaidą. Be to, sprendime atleisti iš darbo Parlamentas nekaltino ieškovės, kad ši netinkamai stebėjo ekonomikos ir pinigų politikos komiteto darbus. Šiuo atžvilgiu Parlamentas pažymi, kad ieškovė, kuri buvo priskirta prie II pareigų grupės, pirmiausia turėjo vykdyti redagavimo ir konsultavimo užduotis. Tačiau 2012 m. vasario 2 d. rašte STSĮT nurodė, kad nors ieškovė „buvo tinkama vykdyti sekretoriato užduotis, ji neparodė politikos išmanymo <...> reikalingo, kad galėtų <...> veiksmingai padėti [P.] stebėti Parlamento komitetų [darbus]“.

32      Dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą Parlamentas iš pradžių pažymi, kad PTN 12a ir 24 straipsniai Parlamento nariams netaikytini. Toliau Parlamentas teigia, kad prašymo pradėti administracinį tyrimą atmetimas grindžiamas dviem motyvais: pirma, ieškovę atleidus iš darbo, neliko šio prašymo dalyko ir, antra, PTN 24 straipsnis Parlamento nariams netaikytinas. Todėl Parlamentas mano, kad STSĮT negalėjo patenkinti pagalbos prašymo. Taigi, taip pat Parlamento teigimu, PTN 24 straipsniu grindžiamas ieškinio pagrindas turi būti atmestas. Parlamentas priduria, jog bet kuriuo atveju nebuvo įmanoma paskirti ieškovės į kitas pareigas, nes pagal KTĮS 5a straipsnį Parlamento nariai patys siūlo administracijai įdarbinti jų pasirinktus padėjėjus.

 Tarnautojų teismo vertinimas

–       Dėl sutarties su ieškove nutraukimo

33      Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš jam taikant bet kokią individualią nepalankią priemonę.

34      Nėra ginčijama, kad nagrinėjamu atveju sprendimas atleisti iš darbo yra ieškovei nepalanki individuali priemonė.

35      Iš bylos matyti, kad STSĮT neišklausė ieškovės prieš nutraukdama sutartį su ja. Paklaustas per posėdį, Parlamentas tai aiškiai patvirtino.

36      Parlamento teigimu, iš teismų praktikos dėl KTĮS 2 straipsnio c punkte nurodyto laikinojo tarnautojo sutarties nutraukimo, kuri, jo nuomone, pagal analogiją gali būti taikoma APNP atleidimui, matyti, kad prieš priimdama sprendimą nutraukti sutartį su APNP STSĮT neprivalo jo išklausyti.

37      Kadangi Parlamentas remiasi Tarnautojų teismo ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika, pagal kurią, kai sprendimas atleisti iš darbo priimamas dėl pasitikėjimo praradimo, suinteresuotasis asmuo neturi procedūrinių garantijų, kaip antai teisės būti išklausytam per administracinę procedūrą, pakanka pažymėti, kad nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. turi būti atsižvelgiama į Chartijos nuostatas, kurios turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys.

38      Tačiau tam, kad dėl teisės būti išklausytam pažeidimo galėtų būti panaikintas sprendimas atleisti iš darbo, dar reikia išnagrinėti, ar procedūra galėjo baigtis kitaip, jei nebūtų padarytas šis pažeidimas. Tarnautojų teismas nagrinės šį klausimą šio sprendimo 48 punkte.

39      Toliau reikia išnagrinėti Parlamento argumentą, kad kai kompetentinga STSĮT gauna Parlamento nario prašymą prieš terminą nutraukti sutartį su APNP dėl nutrūkusio pasitikėjimo ryšio, ši tarnyba tegali konstatuoti tą nutrūkusį ryšį ir tenkinti prašymą atleisti iš darbo, nes priimdama sprendimą dėl šio prašymo ji neturi jokios diskrecijos.

40      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį Parlamento narys, kuris prašo nutraukti sutartį su APNP, turi „nurody[ti] motyvą arba motyvus“ ir kad pagal tos pačios dalies antrą pastraipą STSĮT sutartį nutraukia „išnagrinėjusi prašymą“. Todėl iš šios nuostatos matyti, kad STSĮT privalo bent jau išnagrinėti prašymo nutraukti sutartį teisėtumą. Priešingu atveju Parlamento nario pareiga, pagal kurią jis turi „nurody[ti] motyvą arba motyvus“, ir STSĮT pareiga išnagrinėti prašymą neturėtų jokios prasmės.

41      Todėl, nesant poreikio išsakyti nuomonę dėl STSĮT prašymo nagrinėjimo apimties pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį, pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio straipsnio formuotę reikalaujama, kad STSĮT patikrintų, ar galimas šiuo atžvilgiu nurodytas motyvas dėl savo pobūdžio nepažeidžia pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą 52 punktą) ir darbo santykius tarp Sąjungos ir jos tarnautojų reglamentuojančių nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į šias teises. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog per posėdį Parlamentas pareiškė, kad atlikdamas šiame straipsnyje numatytą nagrinėjimą jis iš tikrųjų vertino, ar prašymas atleisti iš darbo nepažeidžia pagrindinių teisių.

42      Darytina išvada, kad STSĮT iš tiesų turėjo išnagrinėti, ar buvo ryšys tarp 2012 m. sausio 6 d. P. prašymo nutraukti sutartį su ieškove ir to, kad ši 2011 m. gruodžio 22 d., remdamasi PTN 24 straipsniu, pateikė pagalbos prašymą dėl tariamo P. priekabiavimo jos atžvilgiu ir administracinio tyrimo.

43      Šiuo atžvilgiu Parlamentas nurodo, kad negalėjo būti tokio ryšio, nes P., norėdama gauti tam tikros informacijos apie sutartį su ieškove, į kompetentingas tarnybas kreipėsi laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki gruodžio 5 d., t. y. gerokai anksčiau, nei ieškovė pateikė savo pagalbos prašymą. Tačiau konstatuotina, kad Parlamentas šiuo atžvilgiu nepateikė jokio įrodymo.

44      Toliau yra aišku, kad 2012 m. sausio 6 d., kai P. pateikė prašymą nutraukti sutartį su ieškove, STSĮT buvo susipažinusi su ieškovės pateiktomis medicininėmis išvadomis, iš kurių nedviprasmiškai matyti, kad, medicinos specialistų, į kuriuos buvo kreiptasi, nuomone, ieškovės sutrikimus, dėl kurių jai teko nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. išeiti laikinojo nedarbingumo atostogų, sukėlė jos darbo vietoje patirtas priekabiavimas. Taip pat yra nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 12 d. ieškovė išsiuntė P. elektroninį laišką, kuriame pranešė, kad yra pervargusi „dėl kasdienio [P.] priekabiavimo prie [jos]“ ir kad tą pačią dieną ieškovė išsiuntė šio elektroninio laiško kopiją Parlamento generaliniam sekretoriatui ir patariamajam psichologinio priekabiavimo komitetui. Galiausiai konstatuotina, kad 2011 m. gruodžio 19 d. P. nusiuntė kompetentingai tarybai elektroninį laišką dėl ieškovės 2011 m. gruodžio 12 d. elektroninio laiško, kuris, P. nuomone, buvo „labai įžeidžiamas“. Tuo pačiu elektroniniu laišku P. taip pat norėjo gauti informacijos apie APNP sutarčių nutraukimo sąlygas.

45      Tarnautojų teismas mano, kad atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes STSĮT, atlikdama savo nagrinėjimą pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį, turėjo ištirti, ar prašymas nutraukti sutartį su ieškove galėjo turėti ryšį su 2011 m. gruodžio 22 d. jos pateiktu pagalbos prašymu. Nors šis nagrinėjimas yra sudėtingas ir subtilus reikalas, STSĮT būtų galėjusi, jeigu būtų taip pasielgusi, nagrinėjamu atveju visiškai užtikrinti Chartijos 31 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, laikymąsi.

46      Tačiau konstatuotina, kad, remiantis Parlamento pareiškimais per posėdį, 2012 m. sausio 6 d. gavusi P. prašymą nutraukti sutartį su ieškove, STSĮT šio prašymo nenagrinėjo ir laukė tų pačių metų sausio 18 d. patvirtinimo. Tarnautojų teismas taip pat mano, jog tai, kad STSĮT nenagrinėjo pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį prašymo nutraukti sutartį, patvirtina aplinkybė, kad sutartis su ieškove buvo nutraukta kitą dieną po prašymo patvirtinimo – 2012 m. sausio 19 d., nors STSĮT puikiai žinojo, kad ieškovė yra laikinojo nedarbingumo atostogose.

47      Iš to akivaizdžiai matyti, jog gavusi P. prašymą STSĮT net neatliko minimalaus patikrinimo, kad įsitikintų, ar šioje byloje buvo laikomasi KTĮS 139 straipsnio 1 dalies d punkto paskutinio sakinio nuostatų, pagal kurias dviejų mėnesių įspėjimo terminas, į kurį ieškovė turėjo teisę, turėjo būti sustabdytas iki 2012 m. balandžio 19 d. Tarnautojų teismas taip pat konstatuoja, kad tik 2012 m. liepos 20 d. atsakyme į 2012 m. kovo 30 d. skundą STSĮT ištaisė šią klaidą.

48      Galiausiai dar reikia išnagrinėti, ar rezultatas galėjo būti kitoks, jeigu ieškovė būtų išklausyta iki sprendimo atleisti iš darbo priėmimo. Šiuo atžvilgiu Tarnautojų teismas mano, kad jei ieškovė būtų išklausyta, STSĮT būtų galėjusi gauti daugiau informacijos, kad išnagrinėtų, ar prašymas nutraukti sutartį su ieškove galėjo, ar negalėjo būti susijęs su jos pagalbos prašymu, ir, kaip pažymėta šio sprendimo 45 punkte, taip visiškai užtikrintų Chartijos 31 straipsnio 1 dalies laikymąsi.

49      Darytina išvada, kad priimdama sprendimą atleisti iš darbo STSĮT šios bylos aplinkybėmis pažeidė savo pareigas pagal Chartijos 34 straipsnio 1 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies a punktą, taip pat pagal įgyvendinimo priemonių 20 straipsnio 2 dalį. Todėl šį sprendimą reikia panaikinti.

–       Dėl atmesto pagalbos prašymo

50      Visų pirma reikia išnagrinėti Parlamento argumentą, pagal kurį PTN 12a straipsnis netaikytinas šios institucijos nariams, todėl ieškovės pateiktas pagalbos prašymas negalėjo būti patenkintas.

51      Šį argumentą reikia atmesti. Nors tiesa, kad PTN 12a straipsnio 1 dalis taikoma tik pareigūnams, taip pat tiesa, kad šios nuostatos 2 dalyje kalbama apie „psichologinį priekabiavimą patyrusį pareigūną“, visiškai nepatikslinant šio priekabiavimo šaltinio. Darytina išvada, kad pagal šios nuostatos 1 dalį savaime nedraudžiama Parlamentui imtis veiksmų, jei tariamas priekabiautojas yra šios institucijos narys.

52      Toliau reikia išnagrinėti Parlamento argumentą, jog nebeliko 2011 m. gruodžio 22 d. pateikto pagalbos prašymo dalyko dėl to, kad buvo nutraukta sutartis su ieškove.

53      Tarnautojų teismas mano, kad šis argumentas nesuprantamas. Iš tiesų, jei iki sutarties nutraukimo P. iš tikrųjų priekabiavo prie ieškovės, šie veiksmai buvo atlikti ir sutarties nutraukimas tokiu atveju negali jų panaikinti. Darant prielaidą, kad šiuo argumentu Parlamentas norėjo pažymėti, jog pareiga suteikti pagalbą nustoja būti taikoma, kai atitinkamas pareigūnas nustoja eiti savo pareigas, reikia nurodyti, kad toks aiškinimas aiškiai nesuderinamas su šios pareigos tikslu ir apimtimi. Iš tiesų atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“, pažymėtina, kad priežastis, dėl kurios yra nustatyta pagalbos pareiga, – tai ne tik tarnybos, bet ir susijusio asmens interesai, kaip matyti iš šio straipsnio formuluotės, juo labiau jei pagalbos prašymą pateikia pareigūnas, kuris teigia esąs psichologinio priekabiavimo auka, ir to pasekmės gali likti ir nustojus eiti pareigas. Be to, per posėdį Parlamentas pareiškė, kad argumentas, jog nebeliko pagalbos prašymo dalyko vien dėl nutrauktos sutarties su ieškove, buvo blogai suformuluotas.

54      Parlamentas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju PTN 24 straipsnis netaikytinas, nes įtariama priekabiautoja yra Parlamento narė.

55      Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas akivaizdžiai klaidingu PTN 24 straipsnio supratimu. Iš tikrųjų, remiantis jo formuluote, šio straipsnio tikslas – apsaugoti pareigūnus nuo trečiųjų asmenų veiksmų. Nagrinėjamu atveju įtariama priekabiautoja yra Parlamento narė, kuri dėl to, jog nėra Parlamento darbuotoja, tariamos aukos atžvilgiu turi trečiojo asmens statusą.

56      Parlamentas dar nurodo, kad P. atveju PTN 24 straipsnis negali būti taikomas, nes jis neturi jokios privalomosios galios Parlamento nariams.

57      Šis argumentas taip pat rodo, kad šis straipsnis klaidingai suprantamas. Iš tiesų, kadangi siekiama apsaugoti pareigūnus nuo trečiųjų asmenų veiksmų ir todėl, kad institucijos iš esmės negali taikyti tretiesiems asmenims privalomųjų priemonių, PTN yra numatyta pareiga suteikti pagalbą, leidžianti administracijai padėti pareigūnui ieškoti apsaugos pasinaudojant valstybės narės, kurioje buvo atlikti inkriminuojami veiksmai, teisinėmis priemonėmis.

58      Galiausiai, nesant reikalo pareikšti nuomonės dėl Parlamento per posėdį pateikto argumento, kad ieškovės atžvilgiu P., būdama Parlamento narė, negali būti laikoma trečiuoju asmeniu, primintina, kad pagal klostantis faktinėms aplinkybėms taikytinų Parlamento darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalį „Parlamento narių elgesys paremtas abipuse pagarba ir pagrindiniuose <...> Sąjungos dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis bei principais [ir] pagarba Parlamentui“. Todėl niekas netrukdė Parlamentui, remiantis minėta nuostata, pasiūlyti P. bendradarbiauti vykdant administracinį tyrimą, siekiant patikrinti, ar buvo priekabiavimas, kurio auka teigia esanti ieškovė.

59      Dėl išsamumo Tarnautojų teismas pažymi, kad Parlamento PTN pateiktas 12a ir 24 straipsnių aiškinimas atsižvelgiant į APNP sutartis reglamentuojančias teisės nuostatas, pagal kurį STSĮT negali nei pradėti administracinio tyrimo tam, kad būtų išnagrinėtas psichologinio priekabiavimo, kurį tariamai vykdė Parlamento narys, atvejis, nei teikti APNP pagalbos dėl tokio Parlamento nario veiksmų, lemtų tai, kad šie straipsniai taptų visiškai neveiksmingi ir nagrinėjamu atveju pašalintų galimybę atlikti bet kurią, net ribotą, sprendimo atleisti iš darbo ir sprendimo atmesti pagalbos prašymą teisėtumo kontrolės. Tarnautojų teismas mano, kad toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja Chartijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.

60      Darytina išvada, kad sprendimas atmesti pagalbos prašymą turi būti panaikintas.

61      Panaikinus sprendimą atleisti iš darbo ir sprendimą atmesti pagalbos prašymą, nėra poreikio nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.

 Dėl reikalavimo atlyginti žalą

 Šalių argumentai

62      Ieškovė prašo priteisti iš Parlamento ex æquo et bono bendro 120 000 eurų dydžio žalos sveikatai, finansinės ir neturtinės žalos, kurią ji patyrė dėl sprendimo atleisti iš darbo ir sprendimo atmesti pagalbos prašymą, atlyginimą.

63      Parlamentas prašo atmesti šį prašymą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

64      Visų pirma pažymėtina, jog, atsižvelgiant į ieškovės raštus ir argumentus, turi būti suprantama, kad prašydama atlyginti žalą sveikatai, finansinę ir neturtinę žalą ieškovė prašo finansinio neturtinės žalos jos sveikatai, orumui ir profesinei reputacijai, kuri buvo padaryta nagrinėjamais sprendimais, atlyginimo. Šiuo atžvilgiu primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vien neteisėto akto panaikinimas gali būti teisingas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas (1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hochbaum ir Rawes prieš Komisiją, 44/85, 77/85, 294/85 ir 295/85, 22 punktas; 2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Montalto prieš Tarybą, T‑116/03, 127 punktas; 2008 m. gegužės 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Suvikas prieš Tarybą, F‑6/07, 151 punktas), nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 27 ir 28 punktus; 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, 131 punktą).

65      Tarnautojų teismas primena, jog nėra abejonių, kad neteisingumo jausmas ir kančios, kurias asmeniui sukelia dalyvavimas ikiteisminėje procedūroje, o vėliau – teismo procese, kad būtų pripažintos jo teisės, yra žala, kuri gali būti kildinama vien iš tos aplinkybės, kad administracija padarė pažeidimų. Kadangi ši žala gali būti atlyginama, jeigu jos nekompensuoja pasitenkinimas dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo CC prieš Parlamentą, F‑9/12, 128 punktą), Tarnautojų teismas, atsižvelgdamas į labai kritikuotinas aplinkybes, kuriomis buvo priimti sprendimas atleisti iš darbo ir sprendimas atmesti pagalbos prašymą, nusprendžia, kad būtų teisinga konkrečiomis bylos aplinkybėmis įvertinti ieškovės neturtinę žalą ir nustatyti ex æquo et bono 50 000 eurų sumą šiai žalai atlyginti.

66      Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad iš Parlamento ieškovei turi būti priteista 50 000 eurų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

67      Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.

68      Iš šiame sprendime išdėstytų motyvų matyti, kad Parlamentas bylą pralaimėjo. Be to, savo reikalavimuose ieškovė aiškiai prašė priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybės nepateisina Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymo, Parlamentas turi padengti savo paties bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2012 m. sausio 19 d. Europos Parlamento sprendimą nutraukti akredituotos Parlamento nario padėjėjos CH sutartį.

2.      Panaikinti 2012 m. kovo 15 d. Europos Parlamento sprendimą atmesti 2011 m. gruodžio 22 d. CH pagalbos prašymą.

3.      Priteisti iš Europos Parlamento sumokėti CH 50 000 eurų sumą.

4.      Nurodyti Europos Parlamentui padengti savo ir priteisti iš jo CH patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kreppel

Perillo

Barents

Paskelbta 2013 m. gruodžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė

Pirmininkas

W. Hakenberg

H. Kreppel

---

* Proceso kalba: prancūzų.