1.

Šio Standarto tikslas – nurodyti pagrindą, kuriuo turėtų būti pateikiama bendrojo pobūdžio finansinė atskaitomybė, kad ją būtų galima palyginti tiek su to paties ūkio subjekto ankstesniųjų laikotarpių finansinėmis ataskaitomis, tiek su kitų ūkio subjektų finansinėmis ataskaitomis. Kad būtų pasiektas šis tikslas, šiame Standarte nustatomi bendrieji finansinės atskaitomybės pateikimo reikalavimai, nurodymai dėl jos struktūros bei minimalūs turinio reikalavimai. Tam tikrų sandorių ir kitų įvykių pripažinimas, vertinimas ir atskleidimas nagrinėjamas kituose Standartuose ir Aiškinimuose.

2.

Šis Standartas turi būti taikomas visoms bendrojo pobūdžio finansinėms ataskaitoms, sudaromoms ir pateikiamoms pagal Tarptautinius finansinės atskaitomybės Standartus (TFAS).

3.

Bendrojo pobūdžio finansinė atskaitomybė skirta patenkinti poreikius tų vartotojų, kurie dėl savo padėties negali pareikalauti pagal konkrečius jų informacijos poreikius rengiamų ataskaitų. Bendrojo pobūdžio finansinė atskaitomybė apima ataskaitas, pateikiamas atskirai arba kitame viešame dokumente – pvz., metinėje ataskaitoje arba prospekte. Šis Standartas netaikomas sutrumpintos tarpinės finansinės atskaitomybės, rengiamos pagal 34 TAS „Tarpinės finansinės atskaitomybės rengimas“, struktūrai ir turiniui. Tačiau 13-41 paragrafai šiai atskaitomybei yra taikomi. Šis Standartas vienodai taikomas visiems ūkio subjektams nepriklausomai nuo to, ar jie privalo sudaryti konsoliduotą finansinę atskaitomybę arba atskirą finansinę atskaitomybę, kaip apibrėžiama 27 TAS „Konsoliduota ir atskira finansinė atskaitomybė“.

4.

30 TAS „Bankų ir panašių finansinių institucijų informacijos atskleidimas finansinėje atskaitomybėje“ nurodomi papildomi reikalavimai bankams ir panašioms finansinėms institucijoms, suderinti su šio Standarto reikalavimais.

5.

Šiame Standarte vartojama terminologija tinka pelno siekiančioms įmonėms, tarp jų ir viešojo sektoriaus verslo įmonėms. Pelno nesiekiančioms privataus, viešojo sektoriaus arba valstybinėms įmonėms, norinčioms taikyti šį Standartą, gali tekti pakoreguoti įrašus, pateikiamus tam tikrose finansinės atskaitomybės straipsnių eilutėse, ir pačias finansines ataskaitas.

6.

Taip pat ir tiems ūkio subjektams, kurie neturi nuosavybės, kaip apibūdinta 32 TAS „Finansinės priemonės: atskleidimas ir pateikimas“ (pvz., kai kuriems bendriems investicijų fondams), bei tiems, kurių akcinis kapitalas nėra nuosavybė (pvz., kai kurioms kooperatinėms įmonėms), gali tekti rodyti narių arba dalininkų dalis finansinėje atskaitomybėje.

7.

Finansinė atskaitomybė yra ūkio subjekto finansinės būklės ir vykdytos veiklos struktūrizuotas pateikimas. Bendrojo pobūdžio finansinės atskaitomybės tikslas yra pateikti informaciją apie ūkio subjekto finansinę būklę, finansinį rezultatą ir pinigų srautus, kuri padeda daugeliui finansinių ataskaitų vartotojų priimti ekonominius sprendimus. Finansinė atskaitomybė taip pat parodo vadovybei patikėtų išteklių tvarkymą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, finansinėje atskaitomybėje pateikiama informacija apie ūkio subjekto:

Šie duomenys drauge su kita aiškinamajame rašte pateikiama informacija padeda finansinės atskaitomybės vartotojams numatyti būsimuosius ūkio subjekto pinigų srautus ir ypač jų uždirbimo laiką ir tikimybę.

8.

Pilną finansinės atskaitomybės komplektą sudaro:

9.

Daug subjektų, be finansinės atskaitomybės, teikia vadovybės parengtą finansinę apžvalgą, kurioje apibūdinami ir paaiškinami pagrindiniai šio ūkio subjekto vykdytos veiklos ir finansinės būklės bruožai, taip pat pagrindiniai neapibrėžtumai, su kuriais tenka susidurti. Tokioje apžvalgoje gali būti:

10.

Daug ūkio subjektų taip pat teikia į finansinę atskaitomybę neįtrauktas ataskaitas ir pranešimus, pvz., ataskaitas dėl aplinkos apsaugos arba pridėtinės vertės ataskaitas. Jas rengia tų pramonės šakų įmonės, kurioms aplinkos apsaugos veiksniai yra reikšmingi arba kuriose darbuotojai laikomi svarbia vartotojų grupe. Ataskaitoms ir pranešimams, kurie nėra pilnos finansinės atskaitomybės dalis, nėra taikomas TFAS.

11.

Toliau pateikiamos šiame Standarte vartojamos sąvokos su jų apibrėžtomis reikšmėmis:

12.

Įvertinant, ar nepateikimas arba neteisingas pateikimas galėtų daryti įtaką ekonominiams vartotojų sprendimams ir taip tapti reikšmingu, būtina atsižvelgti į šių vartotojų ypatybes. „TASK Finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo Sistemos“ 25 paragrafe teigiama, jog„daroma prielaida, kad vartotojai turi pakankamai žinių apie verslą, ekonominę veiklą ir apskaitą bei yra pasiruošę nagrinėti informaciją su pagrįstu uolumu.“ Todėl vertinant būtina atsižvelgti, kokios įtakos pagrįstai gali tikėtis vartotojai su šiomis savybėmis, jiems priimant ekonominius sprendimus.

13.

Finansinėje atskaitomybėje turi būti tiksliai pateikiama ūkio subjekto finansinė būklė, finansinis rezultatas ir pinigų srautai. Siekiant tikslaus pateikimo, būtina tiksliai nurodyti sandorių ir kitų įvykių bei sąlygų poveikį, derinantis prie„Sistemoje“numatytų apibrėžimų ir pripažinimo kriterijų turtui, įsipareigojimams, pajamoms ir išlaidoms. TFAS taikymas ir, kai būtina, papildomų duomenų atkleidimas leidžia tikėtis, kad gautas rezultatas bus tiksliai pateikta finansinė atskaitomybė.

14.

Ūkio subjektas, kurio finansinė atskaitomybė atitinka TFAS, aiškiai ir be išlygų nurodo šį atitikimą aiškinamajame rašte. Finansinė atskaitomybė gali būti apibūdinama kaip atitinkanti TFAS tik tuomet, jei atitinka visus TFAS reikalavimus.

15.

Bet kokiomis aplinkybėmis, laikantis atitinkamų TFAS, pateikiama informacija būna tiksli. Norint pasiekti tokio tikslumo, taip pat reikia, kad ūkio subjektas:

16.

Netinkama apskaitos politika negali būti ištaisoma nei atskleidžiant duomenis apie taikytus apskaitos politikos principus, nei aiškinamojo rašto pastabose.

17.

Ypatingai retomis aplinkybėmis, kai vadovybė padaro išvadą, kad tam tikro Standarto arba Aiškinimo reikalavimo laikymasis klaidintų, prieštaraudamas„Sistemos“apibrėžtam finansinės atskaitomybės tikslui, ūkio subjektas gali nukrypti nuo to reikalavimo 18 paragrafe nurodytu būdu, jeigu tokio nukrypimo reikalauja (arba nedraudžia) atitinkama reglamentuojanti sistema.

18.

Kai ūkio subjektas nukrypsta nuo tam tikro Standarto arba Aiškinimo reikalavimo pagal 17 paragrafą, jis turi atskleisti:

19.

Jeigu ūkio subjektas nukrypo nuo Standarto arba Aiškinimo reikalavimo ankstesniuoju atskaitiniu laikotarpiu, ir tas nukrypimas veikia dabartinio laikotarpio atskaitomybės sumas, jis turi atskleisti informaciją, nurodytą 18 paragrafo c) ir d) punktuose.

20.

19 paragrafas taikomas, pavyzdžiui, kai ūkio subjektas ankstesniuoju laikotarpiu buvo nukrypęs nuo Standarto arba Aiškinimo reikalavimo, vertindamas turtą arba įsipareigojimus, ir toks nukrypimas turi įtakos turto ir įsipareigojimų, pripažįstamų dabartinio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje, pokyčių vertinimui.

21.

Ypatingai retomis aplinkybėmis, kai vadovybė padaro išvadą, kad tam tikro Standarto arba Aiškinimo reikalavimo laikymasis klaidintų, prieštaraudamas„Sistemos“apibrėžtam finansinės atskaitomybės tikslui, tačiau susijusi reglamentuojanti sistema draudžia nesilaikyti šio reikalavimo, ūkio subjektas turi, kiek tai įmanoma, maksimaliai sumažinti pastebėtus dėl reikalavimo laikymosi klaidinančius aspektus, pateikdamas informaciją apie:

22.

Pagal 17–21 paragrafus, informacijos straipsnis prieštarauja finansinės atskaitomybės tikslui tada, kai pagal jį teisingai nepateikiami sandoriai ir kiti įvykiai bei sąlygos, kuriuos(-as) būtina pateikti pagal šį straipsnį (arba kai tokio pateikimo galima pagrįstai tikėtis), ir tai galėtų daryti įtaką finansinės atskaitomybės vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams. Vertindama, ar tam tikro Standarto arba Aiškinimo reikalavimo laikymasis tikrai būtų toks klaidinantis, kad prieštarautų „Sistemos“ apibrėžtam finansinės atskaitomybės tikslui, vadovybė apsvarsto:

23.

Sudarydama finansinę atskaitomybę, vadovybė turi įvertinti ūkio subjekto pajėgumą tęsti veiklą. Finansinė atskaitomybė turi būti rengiama laikantis veiklos tęstinumo principo, išskyrus tą atvejį, kai šio ūkio subjekto vadovybė ketina jį likviduoti arba sustabdyti veiklą, arba yra priversta tai padaryti, neturėdama kitos realios išeities. Jeigu, atlikdama tokį įvertinimą, vadovybė žino apie reikšmingus neaiškumus, siejamus su įvykiais arba sąlygomis, kurie gali sukelti žymių abejonių dėl subjekto sugebėjimo tęsti veiklą, ji turi atskleisti šiuos neaiškumus. Jeigu finansinė atskaitomybė rengiama nesilaikant veiklos tęstinumo principo, šis faktas turi būti atskleidžiamas drauge su pagrindu, kuriuo ši finansinė atskaitomybė yra sudaryta, ir priežastimi, dėl kurios šiam ūkio subjektui veiklos tęstinumo principas netaikomas.

24.

Vertindama, ar šiam ūkio subjektui taikytina tęstinumo prielaida, vadovybė turi atsižvelgti į bet kokią turimą informaciją apie ateitį mažiausiai (bet neapsiribojant) dvylikos mėnesių laikotarpiu nuo balanso datos. Svarstant kiekvieną atvejį, reikia atsižvelgti į konkrečius faktus. Jeigu šis ūkio subjektas turi pelningos veiklos istoriją ir gali laisvai naudotis finansavimo šaltiniais, tuomet ir be detalios analizės galima daryti išvadą, kad apskaitai taikytinas veiklos tęstinumo principas. Kitais atvejais, prieš padarant išvadą, kad veiklos tęstinumo principas tinka, vadovybei gali tekti įvertinti daug įvairių su esamu ir prognozuojamu pelningumu susijusių veiksnių, skolų grąžinimo grafikus ir galimus alternatyvius finansavimo šaltinius.

25.

Ūkio subjekto finansinė atskaitomybė (išskyrus informaciją apie pinigų srautus) turi būti sudaroma apskaitoje taikant kaupimo principą.

26.

Kai apskaitoje taikomas kaupimo principas, straipsniai pripažįstami turtu, įsipareigojimais, nuosavybe, pajamomis ir išlaidomis (finansinės atskaitomybės elementais) tada, kai jie atitinka šių elementų apibrėžimus ir pripažinimo kriterijus, nurodytus „Sistemoje“.

27.

Finansinės atskaitomybės straipsnių pateikimas ir klasifikavimas turi išlikti nepakitęs nuo vieno atskaitinio laikotarpio iki kito, išskyrus šiuos atvejus:

28.

Reikšmingas įsigijimas ar perleidimas arba finansinių ataskaitų pateikimo peržiūrėjimas gali sudaryti prielaidą manyti, kad finansinę atskaitomybę reikėtų pateikti kitaip. Ūkio subjektas keičia finansinės atskaitomybės pateikimo tvarką tik tada, jeigu pakeistoji tvarka teikia patikimą ir svarbesnę informaciją finansinės atskaitomybės vartotojams, o pakoreguotoji pateikimo struktūra gali būti naudojama ir toliau, kad nenukentėtų palyginimo galimybė. Atlikdamas tokius pateikimo keitimus, ūkio subjektas pagal 38 ir 39 paragrafus perklasifikuoja ir savo lyginamąją informaciją.

29.

Finansinėje atskaitomybėje kiekviena reikšminga panašių straipsnių grupė turi būti pateikiama atskirai. Nepanašaus pobūdžio arba paskirties straipsniai turi būti pateikiami atskirai, išskyrus tuos atvejus, kai jie yra nereikšmingi.

30.

Finansinė atskaitomybė sudaroma apdorojus daug sandorių arba kitų įvykių, kurie pagal jų pobūdį arba paskirtį sujungiami į grupes. Galutinis sujungimo ir grupavimo etapas – glaustų ir sugrupuotų duomenų, sudarančių balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, nuosavybės pokyčių ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos ir aiškinamojo rašto straipsnių eilutes, pateikimas. Jeigu straipsnio eilutė, būdama atskira, nėra reikšminga, šiose ataskaitose arba aiškinamajame rašte ji sujungiama su kitais straipsniais. Tačiau straipsnis, kuris nėra pakankamai reikšmingas, kad būtų privalu jį atskirai pateikti minėtose ataskaitose, gali būti pakankamai reikšmingas, kad būtų atskirai pateiktas aiškinamajame rašte.

31.

Reikšmingumo sampratos taikymas reiškia, kad nebūtina taikyti konkretaus Standarto arba Aiškinimo informacijos pateikimo reikalavimo, jeigu tokia informacija yra nereikšminga.

32.

Turtas ir įsipareigojimai arba pajamos ir sąnaudos neturi būti užskaitomi(-os) tarpusavyje, išskyrus tą atvejį, jeigu to reikalaujama (arba tai leidžiama) Standarte arba Aiškinime.

33.

Svarbu, kad turtas ir įsipareigojimai, taip pat pajamos ir sąnaudos būtų pateikiami(-os) atskirai. Tarpusavio užskaita pelno (nuostolio) ataskaitoje arba balanse sumenkina vartotojų gebėjimą tiek suprasti įvykusius sandorius, kitus įvykius ir sąlygas, tiek įvertinti būsimuosius šio ūkio subjekto pinigų srautus – išskyrus tą atvejį, kai užskaita perteikia sandorio arba kito įvykio esmę. Grynojo turto vertinimas pagal įvertinimo normas – pavyzdžiui, pasenusių atsargų nurašymo normą arba gautinų abejotinų skolų sumų normą – nėra tarpusavio užskaita.

34.

18 TAS „Pajamos“ apibrėžiamos pajamos ir reikalaujama, kad jos būtų vertinamos gauto arba gautino apmokėjimo tikrąja verte, atsižvelgiant į bet kokių prekybos nuolaidų ir panašių lengvatų, taikomų šiam ūkio subjektui, sumas. Savo įprastinės veiklos metu ūkio subjektas sudaro ir tokius sandorius, kurie nekuria pajamų, bet yra tvirtai susieti su pagrindine pajamas kuriančia veikla. Šių sandorių rezultatai pateikiami tada, kai toks pateikimas atspindi sandorio arba kito įvykio esmę, iš pajamų atimant to paties sandorio atitinkamas sąnaudas. Pavyzdžiui:

35.

Be to, pelnas arba nuostoliai, atsirandantys dėl grupės panašių sandorių, pateikiami kaip grynasis pelnas ar grynasis nuostolis, pavyzdžiui, užsienio valiutos keitimo pelnas arba nuostoliai arba dėl prekybos tikslams laikomų finansinių priemonių atsirandantis pelnas arba nuostoliai. Tačiau toks pelnas arba nuostoliai pateikiami atskirai, jeigu jie yra reikšmingi.

36.

Išskyrus tą atvejį, kai pagal Standartą arba Aiškinimą leidžiama (arba reikalaujama) kitaip, turi būti atskleidžiama lyginamoji informacija apie visas ankstesniojo laikotarpio finansinės atskaitomybės sumas. Lyginamoji informacija turi būti papildyta pateikiamais duomenimis ir aprašomąja informacija, kuri svarbi dabartinio laikotarpio finansinės atskaitomybės supratimui.

37.

Kai kuriais atvejais ankstesniojo(-iųjų) laikotarpio(-ių) finansinėje atskaitomybėje pateikti duomenys tebėra svarbūs ir einamuoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, teisminio ginčo, kurio baigtis paskutiniojo balanso dieną buvo neaiški ir kuris iki šiol tebėra sprendžiamas, detalės atskleidžiamos einamuoju ataskaitiniu laikotarpiu. Vartotojams yra naudinga informacija apie tai, kad paskutiniojo balanso dieną egzistavo tam tikras neaiškumas, ir apie veiksmus, kurių per laikotarpį buvo imtasi jam išspręsti.

38.

Kai pakoreguojama finansinės atskaitomybės straipsnių pateikimo arba grupavimo tvarka, lyginamosios sumos turi būti pergrupuojamos - išskyrus atvejį, kai pergrupuoti neįmanoma. Kai lyginamosios sumos pergrupuojamos, ūkio subjektas turi atskleisti:

39.

Kai lyginamųjų sumų pergrupavimas neįmanomas, ūkio subjektas turi atskleisti:

40.

Atskirų atskaitomybės laikotarpių informacijos palyginamumo padidinimas padeda vartotojams priimti ekonominius sprendimus, ypač suteikdamas jiems galimybę įvertinti finansinės informacijos tendencijas prognozavimo tikslais. Kai kuriomis aplinkybėmis konkretaus praėjusio laikotarpio lyginamosios informacijos pergrupavimas, kad būtų pasiektas palyginamumas su einamojo laikotarpio informacija, yra neįmanomas. Pavyzdžiui, ankstesniojo(-iųjų) laikotarpio(-ių) duomenys nebuvo kaupiami tokiu būdu, kad būtų įmanoma juos pergrupuoti, ir reikiamos informacijos atkūrimas gali būti neįgyvendinamas.

41.

8 TAS aptariami lyginamosios informacijos koregavimai, būtini tada, kai ūkio subjektas keičia apskaitos politiką arba ištaiso klaidą.

42.

Pagal šį Standartą reikalaujama atskleisti tam tikrą informaciją balanse, pelno (nuostolio) ataskaitoje ir nuosavybės pokyčių ataskaitoje, o kitas straipsnių eilutes atskleisti arba vienoje iš šių ataskaitų, arba aiškinamajame rašte. 7 TAS nurodomi pinigų srautų ataskaitos pateikimo reikalavimai.

43.

Šiame Standarte „atskleidimo“ sąvoka kartais vartojama plačiąja prasme ir apima tiek balanso, tiek pelno (nuostolio) ataskaitos, nuosavybės pokyčių ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos ir aiškinamojo rašto straipsnius. Pagal kitus Standartus ir Aiškinimus taip pat reikalaujama informacijos pateikimo. Jeigu šiame Standarte ar kitame Standarte arba Aiškinime nenurodoma kitaip, tokia informacija turi būti balanse, pelno (nuostolio) ataskaitoje, nuosavybės pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje (priklausomai nuo to, su kuo tai susiję) arba aiškinamajame rašte.

44.

Finansinė atskaitomybė turi būti aiškiai atpažįstama ir išskirta iš kitos tame pačiame spausdintame dokumente esančios informacijos.

45.

TFAS taikomi tik finansinei atskaitomybei, o ne kitai metinėje ataskaitoje ar kitame dokumente pateikiamai informacijai. Todėl svarbu, kad vartotojai galėtų atskirti pagal TFAS parengtą informaciją nuo kitos informacijos, kuri gali būti jiems naudinga, bet nėra pateikta pagal šiuos reikalavimus.

46.

Kiekviena finansinės atskaitomybės sudedamoji dalis turi būti aiškiai išskirta. Be to, turi būti aiškiai pateikta ir, kai tai būtina deramam pateiktos informacijos supratimui, pakartojama ši informacija:

47.

Paprastai 46 paragrafo reikalavimai tenkinami pateikiant atitinkamas puslapių antraštes bei sutrumpintas stulpelių antraštes kiekviename finansinių ataskaitų puslapyje. Geriausias informacijos pateikimo būdas turi būti pasirinktas vadovaujantis profesine nuomone. Pavyzdžiui, kai finansinė atskaitomybė pateikiama elektroniniu būdu, atskiri puslapiai naudojami ne visada; tokiu atveju aukščiau minėti punktai pateikiami pakankamai dažnai, kad užtikrintų reikiamą finansinėje atskaitomybėje esančios informacijos supratimą.

48.

Finansinė atskaitomybė dažnai būna suprantamesnė, pateikiant informaciją tūkstančiais arba milijonais pateikimo valiutos vienetų. Tai priimtina tol, kol pateikiant nurodomas apvalinimo lygis ir nedingsta svarbi informacija.

49.

Finansinė atskaitomybė turi būti pateikiama mažiausiai kartą per metus. Kai pasikeičia ūkio subjekto balanso data ir pateikiama ilgesnio arba trumpesnio negu vienerių metų laikotarpio metinė finansinė atskaitomybė, ūkio subjektas kartu su atskaitomybės apimamu laikotarpiu turi atskleisti:

50.

Paprastai finansinė atskaitomybė nuosekliai rengiama kas vieneri metai. Tačiau praktiniais sumetimais kai kurie ūkio subjektai pasirenka teikti, pavyzdžiui, 52 savaičių finansinę atskaitomybę. Šis Standartas tokios veiklos neriboja, nes tokia finansinė atskaitomybė neturėtų reikšmingai skirtis nuo vienerius metus apimančios finansinės atskaitomybės.

51.

Ūkio subjektas turi balanse išskirti į atskiras grupes trumpalaikį ir ilgalaikį turtą bei trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus pagal 57-67 paragrafus, išskyrus tą atvejį, kai pagal likvidumo principą pateikta informacija yra patikimesnė ir svarbesnė. Kai taikoma ši išimtis, visas turtas ir įsipareigojimai turi būti išsamiai pateikiami jų likvidumo tvarka.

52.

Nepriklausomai nuo to, kuris pateikimo būdas taikomas, kiekvieno turto ir įsipareigojimų straipsnio, jungiančio sumas, kurios turi būti atgautos arba padengtos per laikotarpį: a) ne ilgesnį negu dvylika mėnesių nuo balanso datos ir b) ilgesnį negu dvylika mėnesių nuo balanso datos, atžvilgiu ūkio subjektas privalo atskleisti sumą, kurią tikimasi atgauti arba padengti vėliau negu po dvylikos mėnesių nuo balanso datos.

53.

Kai ūkio subjektas tiekia prekes arba paslaugas su akivaizdžiu veiklos cikliškumu, atskiras trumpalaikio ir ilgalaikio turto bei įsipareigojimų grupavimas balanse suteikia naudingos informacijos, nes atskiriamas grynasis turtas, nuolat cirkuliuojantis kaip apyvartinis kapitalas, nuo turto, naudojamo ūkio subjekto ilgalaikei veiklai. Tai taip pat parodo turtą, kurį tikimasi realizuoti einamojo veiklos ciklo metu, ir įsipareigojimus, kuriuos reikia padengti per šį laikotarpį.

54.

Kai kurie ūkio subjektai, pvz., finansinės institucijos, pateikdami turtą ir įsipareigojimus didėjančio arba mažėjančio likvidumo tvarka, gauna patikimą ir svarbesnę informaciją, negu būtų pateikiama atskiriant „trumpalaikį“/„ilgalaikį“, nes toks ūkio subjektas netiekia prekių ar paslaugų su aiškiai matomu veiklos cikliškumu.

55.

Taikant 51 paragrafą, ūkio subjektui yra leidžiama pateikti dalį savo turto ir įsipareigojimų naudojant trumpalaikį/ilgalaikį grupavimą, o kitus - likvidumo tvarka, kai šitaip pateikiama informacija yra patikima ir svarbesnė. Mišraus pateikimo poreikis gali iškilti, kai ūkio subjekto veikla yra labai įvairi.

56.

Informacija apie numatomas turto ir įsipareigojimų realizavimo datas yra naudinga įvertinant ūkio subjekto likvidumą ir mokumą. 32 TAS reikalaujama atskleisti finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų terminų pabaigos datas. Finansinis turtas apima iš verslo gaunamas ir kitas gautinas sumas, o finansiniai įsipareigojimai – atitinkamas mokėtinas sumas. Taip pat naudinga informacija apie numatomas nepiniginio turto ir įsipareigojimų, pvz., atsargų ir atidėjinių, atgavimo arba atsiskaitymo už juos galutines datas, neatsižvelgiant į tai, ar šis turtas ir įsipareigojimai grupuojami į trumpalaikius ir ilgalaikius. Pavyzdžiui, ūkio subjektas atskleidžia atsargų sumą, kuri, kaip tikimasi, bus padengta vėliau negu po dvylikos mėnesių nuo balanso datos.

57.

Turtas turi būti priskiriamas trumpalaikiam turtui, kai atitinka bet kurį iš šių kriterijų:

58.

Šiame Standarte vartojama sąvoka „ilgalaikis“ apibrėžia materialųjį, nematerialųjį ir finansinį ilgalaikį turtą. Nedraudžiama vartoti kitokius aprašymus, jeigu prasmė lieka aiški.

59.

Ūkio subjekto veiklos ciklas – laikotarpis nuo medžiagų, skirtų perdirbimui, įsigijimo iki jų perleidimo už pinigus arba pinigų ekvivalentus. Kai ūkio subjekto veiklos įprastinis ciklas nėra aiškiai nustatytas, laikoma, kad jo trukmė yra dvylika mėnesių. Trumpalaikiam turtui priskiriamas turtas (pvz., atsargos bei dėl pirkėjų įsiskolinimo gautinos sumos), kuris yra parduodamas, suvartojamas arba realizuojamas kaip įprastinio veiklos ciklo dalis – netgi tada, jei nesitikima jo realizuoti per dvylika mėnesių nuo balanso datos. Trumpalaikiam turtui taip pat priskiriamas turtas, visų pirma laikomas su tikslu jį panaudoti prekyboje (šios kategorijos finansinis turtas priskiriamas prekybiniam turtui pagal 39 TAS „Finansinės priemonės:pripažinimas ir vertinimas“), taip pat einamoji ilgalaikio finansinio turto dalis.

60.

Įsipareigojimas turi būti priskiriamas trumpalaikiams įsipareigojimams, kai tenkina bet kurį šių kriterijų:

61.

Kai kurie trumpalaikiai įsipareigojimai, pvz., mokėtinos verslo sumos, kai kurios kaupimo sumos darbuotojams bei kitos veiklos sąnaudos, yra įprastiniame ūkio subjekto veiklos cikle naudojamo apyvartinio kapitalo dalis. Tokie veiklos straipsniai priskiriami trumpalaikiams įsipareigojimams, net jeigu jie turi būti įvykdyti daugiau nei po dvylikos mėnesių nuo balanso datos. Tas pats įprastinis ūkio subjekto veiklos ciklas taikomas tiek ūkio subjekto turto, tiek įsipareigojimų grupavimui. Kai ūkio subjekto įprastinis veiklos ciklas nėra aiškiai išskiriamas, laikoma, kad jo trukmė yra dvylika mėnesių.

62.

Kiti trumpalaikiai įsipareigojimai nėra padengiami kaip įprastinio veiklos ciklo dalis, tačiau turi būti padengti per dvylika mėnesių nuo balanso datos arba yra didžiąja dalimi laikomi prekybos tikslams. Pavyzdžiui, finansiniai įsipareigojimai, klasifikuojami kaip skirti prekybos tikslams pagal 39 TAS; banko sąskaitos kreditai, taip pat einamoji ilgalaikių finansinių įsipareigojimų dalis, mokėtini dividendai, pelno mokesčiai ir kitos mokėtinos (ne dėl prekybos) sumos. Ilgą laiką finansavimą teikiantys finansiniai įsipareigojimai (t.y. nesantys apyvartinio kapitalo, naudojamo įprastiniame ūkio subjekto veiklos cikle, dalimi), už kuriuos neprivaloma atsiskaityti per dvylika mėnesių nuo balanso datos, yra ilgalaikiai įsipareigojimai, aptariami 65 ir 66 paragrafuose.

63.

Ūkio subjektas savo įsipareigojimus priskiria trumpalaikiams įsipareigojimams, kai už juos turi būti atsiskaityta per dvylika mėnesių nuo balanso datos, netgi tais atvejais, jei:

64.

Jeigu ūkio subjektas tikisi ir turi galimybę pakartotinai finansuoti arba perkelti įsipareigojimą mažiausiai dvylikai mėnesių nuo balanso datos, jeigu tai leidžia paskolos lengvatos, jis grupuoja įsipareigojimą kaip ilgalaikį, net jeigu kitu atveju šis turėtų būti padengiamas per trumpesnį laikotarpį. Tačiau kai pakartotinas finansavimas arba įsipareigojimo perkėlimas peržengia ūkio subjekto galimybių ribas (pavyzdžiui, nėra susitarimo dėl pakartotino finansavimo), tuomet pakartotino finansavimo galimybė nesvarstoma ir įsipareigojimas grupuojamas kaip trumpalaikis.

65.

Kai ūkio subjektas balanso dieną arba iki jos pažeidžia pasižadėjimą pagal ilgalaikės paskolos sutartį, ir dėl šito įsipareigojimas turės būti įvykdytas paskolos davėjui pareikalavus, tuomet įsipareigojimas grupuojamas kaip trumpalaikis netgi tuo atveju, kai skolintojas yra sutikęs, po balanso datos ir prieš įgaliojimą paskelbti finansinę atskaitomybę, nereikalauti nedelsiant mokėti dėl šio pažeidimo. Įsipareigojimas grupuojamas kaip trumpalaikis, nes balanso dieną ūkio subjektas neturi besąlyginės teisės atidėti atsiskaitymo už jį mažiausiai dvylikai mėnesių nuo tos datos.

66.

Tačiau įsipareigojimas priskiriamas ilgalaikiams įsipareigojimams, jeigu paskolos davėjas iki balanso datos sutiko pratęsti laikotarpį, kuris baigsis ne anksčiau kaip po dvylikos mėnesių nuo balanso datos, per kurį ūkio subjektas gali ištaisyti pažeidimą ir kurio metu paskolos davėjas negali reikalauti nedelsiant grąžinti paskolos.

67.

Jeigu laikotarpiu tarp balanso datos ir įgaliojimo paskelbti finansinę atskaitomybę atsiranda toliau minimi įvykiai, susiję su paskolomis, grupuojamomis kaip trumpalaikiai įsipareigojimai, šiuos įvykius tinka atskleisti kaip nekoreguojančius, remiantis 10 TAS „Įvykiai po balanso datos“:

68.

Mažų mažiausiai balanse turi būti straipsnių eilutės, pateikiančios tokias sumas:

69.

Balanse turi būti pateikiamos papildomos straipsnių eilutės, antraštės ir tarpinės sumos, kai toks pateikimas reikalingas ūkio subjekto finansinės būklės supratimui.

70.

Kai ūkio subjektas balanse atskirai išskiria trumpalaikį ir ilgalaikį turtą bei trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, jis neturi priskirti atidėtųjų mokesčių turto (įsipareigojimų) trumpalaikiam turtui (įsipareigojimams).

71.

Šiame Standarte nenurodoma tvarka arba formatas, kuria(-uo) straipsniai turi būti pateikiami. 68 paragrafe tiesiog išvardinti straipsniai, kurie yra pakankamai išskirtinio pobūdžio arba paskirties, kad balanse būtų pateikiami atskirai. Be to:

72.

Sprendimas, ar papildomus straipsnius reikia pateikti atskirai, grindžiamas šių dalykų įvertinimais:

73.

Skirtingoms turto grupėms taikomi skirtingi vertinimo būdai leidžia daryti prielaidą, kad skiriasi šių grupių pobūdis arba paskirtis ir dėl to jos turėtų būti pateikiamos kaip atskiros straipsnių eilutės. Pavyzdžiui, skirtingos ilgalaikio materialiojo turto grupės gali būti apskaitomos jų savikaina arba perkainojimo sumomis pagal 16 TAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

74.

Balanse arba aiškinamajame rašte ūkio subjektas turi atskleisti pateiktųjų straipsnių eilučių smulkesnį grupavimą, parinktą atsižvelgiant į ūkio subjekto veiklą.

75.

Pogrupiuose pateikiami elementai priklauso nuo TFAS reikalavimų ir nuo susijusių sumų dydžio, pobūdžio bei paskirties. 72 paragrafe išdėstyti veiksniai taip pat naudojami smulkesnio grupavimo pagrindui pasirinkti. Informacija pateikiama atsižvelgiant į kiekvieną straipsnį, pavyzdžiui:

76.

Balanse arba aiškinamajame rašte ūkio subjektas turi pateikti tokią informaciją:

77.

Akcinio kapitalo neturintis ūkio subjektas, pvz., bendrija arba fondas, turi atskleisti informaciją, analogišką reikalaujamajai 76 paragrafo a) punkte, parodydamas kiekvienos nuosavybės dalių kategorijos pokyčius per ataskaitinį laikotarpį, taip pat kiekvienai nuosavybės dalių kategorijai priskiriamas teises, privilegijas ir apribojimus.

78.

Visi ataskaitiniu laikotarpiu pripažįstami pajamų ir sąnaudų straipsniai turi būti įtraukiami į pelną arba nuostolį, išskyrus tą atvejį, kai Standarte arba Aiškinime reikalaujama kitaip.

79.

Paprastai į pelną arba nuostolį įtraukiami visi per ataskaitinį laikotarpį pripažinti pajamų ir sąnaudų straipsniai. Taip pat įtraukiamas ir apskaitinių įvertinimų keitimų poveikis. Tačiau gali būti aplinkybių, kada tam tikri straipsniai gali būti neįtraukiami į ataskaitinio laikotarpio pelną arba nuostolį. 8 TAS aptariamos dvi tokios aplinkybės: klaidos ištaisymas ir apskaitos politikos keitimo poveikis.

80.

Kituose Standartuose aptariami straipsniai, kurie gali atitikti „Sistemoje“ pateiktus pajamų ar sąnaudų apibrėžimus, tačiau paprastai neįtraukiami į pelną arba nuostolį. Pavyzdžiai: perkainojimo pelnas (žr. 16 TAS); tam tikras pelnas arba nuostoliai, atsirandantys dėl užsienyje veikiančios įmonės finansinės atskaitomybės perskaičiavimo pateikimo valiuta (žr. 21 TAS); taip pat pelnas arba nuostoliai, atsirandantis iš naujo įvertinus finansinį turtą, skirtą pardavimui (žr. 39 TAS).

81.

Mažų mažiausiai į pelno (nuostolio) ataskaitą turi būti įtraukiamos straipsnių eilutės, pateikiančios tokias laikotarpio sumas:

82.

Taip pat pelno (nuostolio) ataskaitoje turi būti atskleidžiami žemiau nurodyti straipsniai, kaip paskirstymai laikotarpio pelnui arba nuostoliui:

83.

Papildomos straipsnių eilutės, antraštės ir tarpinės sumos pelno (nuostolio) ataskaitoje turi būti pateikiamos tuo atveju, jeigu toks pateikimas reikalingas ūkio subjekto finansiniam rezultatui suprasti.

84.

Kadangi įvairios ūkio subjekto veiklos, įvairių sandorių ir kitų įvykių rezultatai skiriasi savo dažnumu, tikimybe gauti pelną arba nuostolį ir galimybe prognozuoti, finansinio rezultato elementų atskleidimas padeda suprasti pasiektą finansinį rezultatą ir numatyti būsimus rezultatus. Papildomos straipsnių eilutės įtraukiamos į pelno (nuostolio) ataskaitą, o vartojami aprašymai ir straipsnių pateikimo tvarka keičiama tada, kai tai būtina finansinio rezultato elementų paaiškinimui. Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti – reikšmingumas, taip pat pajamų ir sąnaudų komponentų pobūdis ir paskirtis. Pavyzdžiui, bankas koreguoja šiuos aprašymus, kad galėtų taikyti konkretesnius 30 TAS reikalavimus. Pelno ir nuostolio straipsniai nėra tarpusavyje užskaitomi, išskyrus tą atvejį, kai tenkinami 32 paragrafe nurodyti kriterijai.

85.

Ūkio subjektas neturi pateikti jokių pajamų ir išlaidų straipsnių kaip ypatingųjų straipsnių – nei pelno (nuostolio) ataskaitoje, nei aiškinamajame rašte.

86.

Kai pajamų ir išlaidų straipsniai yra reikšmingi, jų pobūdis ir sumos turi būti atskleidžiamas(-os) atskirai.

87.

Tarp aplinkybių, dėl kurių pajamų ir sąnaudų straipsnius reikėtų atskleisti atskirai, yra šios:

88.

Ūkio subjektas turi pateikti sąnaudų analizę, naudodamas grupavimą, grindžiamą sąnaudų pobūdžiu arba jų funkcija ūkio subjekto viduje – priklausomai nuo to, kuris sąnaudų grupavimo būdas lemia patikimesnę ir svarbesnę informaciją.

89.

Ūkio subjektams rekomenduojama pelno (nuostolio) ataskaitoje pateikti analizę, esančią 88 paragrafe.

90.

Sąnaudos smulkiau grupuojamos tam, kad būtų išryškinti finansinio rezultato elementai, kurie gali skirtis savo dažnumu, pelno arba nuostolio galimybėmis ir nuspėjamumu. Ši analizė pateikiama viena iš dviejų formų.

91.

Pirmoji analizės forma yra sąnaudų pobūdžio metodas. Sąnaudos sujungiamos pelno (nuostolio) ataskaitoje pagal jų pobūdį (pavyzdžiui: nusidėvėjimas, medžiagų pirkimai, išlaidos transportui, išmokos darbuotojams ir išlaidos reklamai) ir neperskirstomos naudojimo atžvilgiu. Šį metodą taikyti gali būti paprasta, nes nėra būtina sąnaudas paskirstyti pagal naudojimą. Toliau pateikiamas grupavimo panaudojant sąnaudų pobūdžio metodą pavyzdys:

92.

Antrasis analizės būdas paremtas sąnaudų paskirtimi arba „pardavimo sąnaudų“ metodu, kai sąnaudos grupuojamos pagal paskirtį kaip pardavimo ar, pavyzdžiui, gaminių paskirstymo arba administracinės veiklos sąnaudos. Naudodamas šį metodą, ūkio subjektas pateikia bent pardavimo sąnaudas atskirai nuo kitų sąnaudų. Šis būdas suteikia vartotojams tikslesnę informaciją, negu sąnaudų grupavimas pagal jų pobūdį, bet sąnaudų priskyrimas tam tikrai sričiai gali pareikalauti sąlyginio paskirstymo. Todėl būtina nuspręsti, ar dera pasirinkti šį būdą. Toliau pateikiamas sąnaudų paskirties metodu grupuojamų sąnaudų pavyzdys:

93.

Ūkio subjektai, grupuojantys sąnaudas pagal jų funkciją, turi atskleisti papildomą informaciją apie sąnaudų pobūdį, įskaitant nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas bei išmokų darbuotojams sąnaudas.

94.

Sąnaudų funkcijos arba sąnaudų pobūdžio metodo pasirinkimą lemia tiek praeities ir atitinkamos pramonės šakos veiksniai, tiek ūkio subjekto pobūdis. Abu metodai pateikia nuorodas apie tas sumas, kurios gali tiesiogiai arba netiesiogiai kisti kartu su ūkio subjekto pardavimų arba gamybos lygiu. Kadangi kiekvienas iš šių pateikimo metodų tinka skirtingiems ūkio subjektų tipams, šiame Standarte reikalaujama, kad vadovybė išsirinktų tinkamiausią ir patikimą pateikimo būdą. Tačiau, kadangi informacija apie sąnaudų pobūdį yra naudinga prognozuojant būsimus pinigų srautus, taikant sąnaudų funkcijos grupavimą, reikia pateikti papildomą informaciją. Pagal 93 paragrafą „išmokos darbuotojams“ reiškia tą patį, ką ir 19 TAS „Išmokos darbuotojams“.

95.

Pelno (nuostolio) ataskaitoje, nuosavybės pokyčių ataskaitoje arba aiškinamajame rašte ūkio subjektas turi atskleisti dividendų, pripažintų paskirstymais nuosavybės valdytojams per ataskaitinį laikotarpį, sumą, ir atitinkamą sumą vienai akcijai.

96.

Ūkio subjektas turi pateikti nuosavybės pokyčių ataskaitą, joje parodydamas:

97.

Nuosavybės pokyčių ataskaitoje arba aiškinamajame rašte ūkio subjektas taip pat turi pateikti:

98.

Ūkio subjekto nuosavybės pokyčiai tarp dviejų balanso datų atspindi jo grynojo turto padidėjimą arba sumažėjimą per ataskaitinį laikotarpį. Išskyrus pokyčius dėl sandorių su nuosavybės valdytojais (veikiančiais jų, kaip nuosavybės valdytojų, galios ribose) – kapitalo įnašus, pakartotiną ūkio subjektui priklausančių kapitalo priemonių įsigijimą ir dividendus, taip pat sandorių išlaidas, tiesiogiai susijusias su tokiais sandoriais – bendrasis nuosavybės pokytis per ataskaitinį laikotarpį parodo bendras pajamų ir sąnaudų, įskaitant pelną ir nuostolį, sumas, sukurtas ūkio subjekto veiklos per ataskaitinį laikotarpį (nepriklausomai nuo to, ar šie pajamų ir sąnaudų straipsniai yra pripažįstami pelnu arba nuostoliu, ar tiesiogiai kaip nuosavybės pokyčiai).

99.

Pagal šį standartą reikalaujama visus per ataskaitinį laikotarpį pripažįstamus pajamų ir sąnaudų straipsnius įtraukti į pelną arba nuostolį - išskyrus tą atvejį, kai kitame Standarte arba Aiškinime reikalaujama kitaip. Kituose Standartuose reikalaujama, kad tam tikras pelnas ir nuostoliai (pvz., padidėjimai arba sumažėjimai dėl perkainojimo, tam tikri skirtumai dėl užsienio valiutos keitimo, pajamos arba nuostoliai iš naujo įvertinus pardavimui skirtą finansinį turtą, ir susijusios ataskaitinio laikotarpio mokesčių bei atidėtų mokesčių sumos) būtų pripažįstami tiesiogiai kaip nuosavybės pokyčiai. Kadangi įvertinant ūkio subjekto finansinę būklę laikotarpiu tarp dviejų balanso datų yra svarbu atsižvelgti į visus pajamų ir išlaidų straipsnius, šiame Standarte reikalaujama, kad nuosavybės pokyčių ataskaitoje būtų išryškinamos ūkio subjekto bendros pajamų ir išlaidų sumos, įskaitant tas, kurios tiesiogiai pripažįstamos nuosavybe.

100.

8 TAS reikalaujama retrospektyvių koregavimų, atliekamų atitinkamai apskaitos politikos keitimams - tiek, kiek tai įmanoma, išskyrus tuos atvejus, kai pagal pereinamąsias nuostatas kitame Standarte arba Aiškinime reikalaujama kitaip. 8 TAS taip pat reikalaujama, kad klaidų ištaisymai, kiek tik įmanoma, būtų atliekami retrospektyviai. Retrospektyvūs pataisymai ir retrospektyvūs perskaičiavimai atliekami nepaskirstytojo pelno likučiui, išskyrus tą atvejį, kai Standarte arba Aiškinime reikalaujama retrospektyviai koreguoti kitą nuosavybės komponentą. Pagal 96 paragrafo d) punktą reikalaujama nuosavybės pokyčių ataskaitoje atskleisti bendrą kiekvieno nuosavybės komponento koregavimą, atsiradusį dėl apskaitos politikos keitimo arba klaidų taisymo. Informacija apie tokius koregavimus pateikiama kiekvieno ankstesnio ataskaitinio laikotarpio ir dabartinio laikotarpio pradžioje.

101.

96 ir 97 paragrafų reikalavimų gali būti laikomasi keliais būdais. Vienas pavyzdys yra stulpelio formatas, kuriame sugretinami kiekvieno nuosavybės elemento laikotarpio pradžios ir pabaigos likučiai. Alternatyva yra tik straipsnių, išdėstytų 96 paragrafe, pateikimas nuosavybės pokyčių ataskaitoje. Vadovaujantis šiuo požiūriu, 97 paragrafe apibūdintieji straipsniai parodomi aiškinamajame rašte.

102.

Informacija apie pinigų srautus suteikia finansinės atskaitomybės vartotojams pagrindą įvertinti ūkio subjekto gebėjimą kurti grynuosius pinigus ir grynųjų pinigų ekvivalentus, taip pat ūkio subjekto poreikį šiuos pinigų srautus panaudoti. 7 TAS „Pinigų srautų ataskaitos“ išdėstomi pinigų srautų ataskaitos pateikimo ir susijusių atskleidimų reikalavimai.

103.

Aiškinamajame rašte privalu:

104.

Kiek tik įmanoma, aiškinamasis raštas turi būti pateikiamas sistemingai. Kiekvienas balanse, pelno (nuostolio) ataskaitoje, nuosavybės pokyčių ataskaitoje ir pinigų srautų ataskaitoje esantis straipsnis turi turėti abipuses nuorodas į bet kokią su juo susijusią informaciją aiškinamajame rašte.

105.

Paprastai aiškinamasis raštas pateikiamas žemiau nurodyta tvarka, kuri padeda vartotojams suprasti finansinę atskaitomybę ir palyginti ją su kitų ūkio subjektų finansinėmis ataskaitomis:

106.

Kai kuriomis aplinkybėmis gali būti privalu arba pageidautina keisti tam tikrų straipsnių tvarką aiškinamajame rašte. Pavyzdžiui, informacija apie tikrosios vertės pokyčius, pripažįstamus pelnu arba nuostoliu, gali būti jungiama su informacija apie finansinių priemonių terminų pabaigos datas, nors pirmoji informacija siejama su pelno (nuostolio) ataskaita, o antroji - su balansu. Nepaisant viso šito, sisteminė aiškinamojo rašto struktūra išlaikoma tiek, kiek tik tai įmanoma.

107.

Aiškinamasis raštas, pateikiantis informaciją apie finansinės atskaitomybės sudarymo pagrindą ir konkrečias apskaitos politikos priemones, gali būti pateikiamas kaip atskiras finansinės atskaitomybės komponentas.

108.

Savo svarbių apskaitos politikos priemonių santraukoje ūkinis subjektas privalo pateikti bendrą informaciją apie savo reikšmingą apskaitos politiką:

109.

Svarbu informuoti vartotojus apie tai, koks(-ie) vertinimo pagrindas(-ai) naudojamas(-i) finansinėje atskaitomybėje (pavyzdžiui, įsigijimo savikaina, dabartinė savikaina, grynoji galimo realizavimo vertė, tikroji vertė ar padengiamoji suma), nes pagrindas, kuriuo remiantis finansinė atskaitomybė sudaroma, turi reikšmingą įtaką jos analizei. Kai finansinėje atskaitomybėje naudojama daugiau negu vienas vertinimo pagrindas, pavyzdžiui, kai perkainojamos tam tikros turto klasės, pakanka nurodyti turto ir įsipareigojimų kategorijas, kurioms taikomi atitinkami vertinimo pagrindai.

110.

Nuspręsdama, ar tam tikra apskaitos politikos priemonė turėtų būti atskleista, vadovybė apsvarsto, ar toks atskleidimas padėtų vartotojams suprasti, kaip sandoriai, kiti įvykiai ir sąlygos atsispindi pateikiamame finansiniame rezultate ir finansinėje būklėje. Informacijos apie konkrečias apskaitos politikos priemones pateikimas ypač naudingas vartotojams tada, kai šios priemonės pasirenkamos iš Standartuose ir Aiškinimuose leidžiamų alternatyvų. Pavyzdžiu gali būti atskleidimas to, ar dalininkas pripažįsta savo dalį bendrai kontroliuojamoje įmonėje naudodamas proporcingo konsolidavimo, ar nuosavybės metodą (žr. 31 TAS „Dalys bendrose įmonėse“). Kai kuriuose Standartuose reikalaujama atskleisti specifines apskaitos politikos priemones, įskaitant vadovybės pasirinkimą iš skirtingų apskaitos politikos galimybių, leidžiamų tuose Standartuose. Pavyzdžiui, 16 TAS reikalaujama atskleisti vertinimo pagrindus, naudojamus ilgalaikio materialiojo turto klasėms. 23 TAS „Skolinimosi išlaidos“ reikalaujama atskleisti tai, ar skolinimosi išlaidos yra iš karto pripažįstamos sąnaudomis, ar kapitalizuojamos kaip atitinkamo turto savikainos dalis.

111.

Kiekvienas ūkio subjektas turi apsvarstyti savo veiklos pobūdį ir apskaitos politikos priemones, kai informacijos pateikimo apie jas iš tokio tipo ūkio subjekto galėtų tikėtis jo finansinės atskaitomybės vartotojai. Pavyzdžiui, iš ūkio subjekto, kuriam taikomas pelno mokestis, tikimasi informacijos apie jo pelno mokesčių apskaitos politiką pateikimo, įskaitant politikos priemones, taikomas atidėtųjų mokesčių įsipareigojimams ir turtui. Kai ūkio subjektas turi svarbių užsienyje veikiančių įmonių arba sandorių užsienio valiutomis, tuomet dera tikėtis informacijos apie užsienio valiutos keitimo pelną arba nuostolių pripažinimo apskaitos politiką pateikimo. Jeigu yra atliktų verslo jungimų – pateikiama informacija apie politiką, naudojamą prestižui ir mažumos daliai vertinti.

112.

Apskaitos politika gali būti svarbi ūkio subjekto veiklos pobūdžiui netgi tada, kai dabartinio ir ankstesniųjų ataskaitinių laikotarpių sumos nėra reikšmingos. Taip pat derėtų nurodyti kiekvieną svarbią apskaitos politikos priemonę, kurios konkrečiai nereikalauja TFAS, bet kuri išsirenkama ir taikoma pagal 8 TAS.

113.

Svarbių apskaitos politikos priemonių santraukoje arba kitose aiškinamojo rašto pastabose ūkio subjektas turi pateikti informaciją apie tuos vadovybės priimtus sprendimus (išskyrus siejamus su įvertinimais, žr. 116 paragrafą) taikant ūkio subjektui apskaitos politiką, kurie turėjo ryškiausią poveikį finansinėje atskaitomybėje pripažįstamoms sumoms.

114.

Taikydama ūkio subjektui apskaitos politiką, vadovybė priima įvairius sprendimus (išskyrus minėtuosius, kuriems reikalingi įvertinimai), kurie gali labai paveikti sumas, pripažįstamas finansinėje atskaitomybėje. Pavyzdžiui, vadovybė priima sprendimus, nustatydama:

115.

Kai kurios 113 paragrafe reikalaujamos pateikti informacijos reikalaujama ir kituose Standartuose. Pavyzdžiui, 27 TAS reikalaujama, kad ūkio subjektas nurodytų priežastis, kodėl jo nuosavybės dalis nesuteikia jam kontrolės investicijų objekto, nesančio dukterine įmone, atžvilgiu, nors daugiau negu pusė investicijų objekto balsavimo teisių galios arba potencialių balsavimo teisių galios priklauso šiam ūkio subjektui tiesiogiai arba netiesiogiai per dukterines įmones. 40 TAS reikalaujama nurodyti ūkio subjekto susikurtus kriterijus, pagal kuriuos jis skiria investicinį turtą nuo savininko reikmėms naudojamo turto ir nuo turto, laikomo pardavimui įprastinės veiklos metu, kuomet suklasifikuoti tokį turtą yra sunku.

116.

Ūkio subjektas aiškinamajame rašte turi pateikti informaciją apie pagrindines su ateitimi susijusias prielaidas ir kitus pagrindinius įvertinimo neaiškumo šaltinius balanso dieną, keliančius žymią riziką, kad ateinančiais finansiniais metais gali tekti atlikti reikšmingus turto ir įsipareigojimų balansinių verčių koregavimus. Apie šį(-iuos) turtą ir įsipareigojimus į aiškinamąjį raštą turi būti įtrauktos tokios detalės:

117.

Nustatant tam tikro turto ir įsipareigojimų balansines vertes, reikia balanso dieną įvertinti neaiškių būsimų įvykių galimą įtaką šiam turtui ir įsipareigojimams. Pavyzdžiui, jeigu nėra informacijos apie stebimas naujausias rinkos kainas, naudojamas tokiam turtui ir įsipareigojimams vertinti, tuomet neišvengiami tam tikri ateities įvertinimai, kurių tikslas – nustatyti ilgalaikio materialiojo turto klasių atstatomąsias sumas, technologinio senėjimo įtaką atsargoms; atidėjinius, priklausomus nuo dabartinių teisminių ginčų būsimos baigties, taip pat ilgalaikius išmokų darbuotojams įsipareigojimus (pvz., pensijų įsipareigojimus). Šie įvertinimai apima prielaidas apie tokius straipsnius, kaip, pvz., pinigų srautų arba naudojamų diskonto normų koregavimas atsižvelgiant į riziką, būsimi atlyginimų už darbą pokyčiai bei būsimi kainų pokyčiai, veikiantys kitas išlaidas.

118.

Pagrindinės prielaidos ir kiti pagrindiniai įvertinimo neaiškumo šaltiniai, nurodomi pagal 116 paragrafą, siejasi su tais įvertinimais, pagal kuriuos turi būti priimti sunkiausi, subjektyviausi arba sudėtingiausi vadovybės sprendimai. Didėjant kintamųjų ir prielaidų, nuo kurių priklauso būsimieji tokių neaiškumų išaiškinimai, skaičiui, tokie sprendimai tampa vis subjektyvesni ir sudėtingesni, o dėl to kylančių turto ir įsipareigojimų balansinių verčių reikšmingų koregavimų tikimybė paprastai išauga.

119.

Atskleidimų pagal 116 paragrafą nereikalaujama turtui ir įsipareigojimams, kuriems būdinga reikšminga rizika, kad jų balansinės vertės gali reikšmingai keistis būsimaisiais finansiniais metais, tuo atveju, jeigu balanso dieną jie yra vertinami tikrąja verte pagal naujausias nustatytas rinkos kainas. Jų tikrosios vertės gali reikšmingai keistis būsimaisiais finansiniais metais, tačiau šie pokyčiai nėra susiję su prielaidomis arba kitais įvertinimo neaiškumo šaltiniais balanso dieną.

120.

116 paragrafo atskleidimai pateikiami tokiu būdu, kad padėtų finansinės atskaitomybės vartotojams suprasti vadovybės priimamus sprendimus dėl ateities ir dėl kitų pagrindinių įvertinimo neaiškumo šaltinių. Pateikiamos informacijos pobūdis ir mastas turi kisti priklausomai nuo tam tikros prielaidos pobūdžio ir kitų aplinkybių. Tokių informacijos pateikimo tipų pavyzdžiai yra:

121.

Atskleidžiant 116 paragrafe nurodytą informaciją, neprivaloma atskleisti biudžeto informacijos nei prognozių.

122.

Kai balanso dieną pagrindinės prielaidos arba kito pagrindinio įvertinimo neaiškumo šaltinio galimų padarinių masto atskleisti neįmanoma, ūkio subjektas turi nurodyti, kad, remiantis turimomis žiniomis, dėl būsimųjų finansinių metų rezultatų, besiskiriančių nuo prielaidų, gali tekti reikšmingi pakoreguoti paveiktojo turto ir įsipareigojimų balansines vertes. Visais atvejais ūkio subjektas atskleidžia konkretaus turto arba įsipareigojimo (arba turto ar įsipareigojimų klasės) balansinę sumą, veikiamą prielaidos.

123.

Konkrečių vadovybės priimtų sprendimų taikant ūkio subjekto apskaitos politiką atskleidimas pagal 113 paragrafą nėra susijęs su pagrindinių įvertinimo neaiškumo šaltinių atskleidimu pagal 116 paragrafą.

124.

Kai kurių pagrindinių prielaidų atskleidimo, kurio kitu atveju būtų reikalaujama pagal 116 paragrafą, reikalaujama ir kituose Standartuose. Pavyzdžiui, pagal 37 TAS reikalaujama tam tikromis aplinkybėmis nurodyti pagrindines prielaidas dėl būsimų įvykių, veikiančių atidėjinių klases. 32 TAS reikalaujama nurodyti svarbias prielaidas, taikomas įvertinant finansinio turto ir finansinių įsipareigojimų, apskaitomų tikrąja verte, tikrąsias vertes, 16 TAS reikalaujama atskleisti svarbias prielaidas, taikomas įvertinant perkainojamų ilgalaikio materialiojo turto straipsnių tikrąsias vertes.

125.

Aiškinamajame rašte ūkio subjektas turi nurodyti:

126.

Jeigu ūkio subjektas to neatskleidė kitose finansinės atskaitomybės dalyse, jis turi atskleisti šiuos dalykus:

127.

Ūkio subjektas turi taikyti šį Standartą metiniams finansinės ataskaitiniams laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau. Skatinamas ankstesnis Standarto taikymas. Jeigu ūkio subjektas taiko šį Standartą ataskaitiniam laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis turi atskleisti šį faktą.

128.

Šis Standartas pakeičia 1 TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“ (persvarstytą 1997 m.)

1.

Šio Standarto tikslas – nurodyti atsargų apskaitos tvarką. Svarbiausia atsargų apskaitos problema yra išlaidų suma, kuri turi būti pripažinta turtu ir kuria toliau pateikiamos atsargos tol, kol bus pripažintos susijusios pajamos. Šiame Standarte pateikiami nurodymai, kaip nustatyti išlaidas ir vėliau jas pripažinti sąnaudomis, įskaitant įvairius nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės atvejus. Taip pat pateikiami nurodymai dėl savikainos formulių, kurių pagalba išlaidos priskiriamos atsargoms, naudojimo.

2.

Šis Standartas taikomas visoms atsargoms, išskyrus:

3.

Šis Standartas netaikomas vertinimui atsargų, priklausančių:

4.

Atsargos, minėtos 3 paragrafo a) punkte, tam tikrais gamybos etapais vertinamos jų grynąja galimo realizavimo verte. Taip atsitinka, pavyzdžiui, kai žemės ūkyje nuimamas derlius arba išgaunamos naudingosios iškasenos, kurių pardavimą užtikrina išankstinė sutartis arba vyriausybės garantija, arba kai egzistuoja aktyvi rinka ir rizika neparduoti produkcijos yra maža. Šio standarto vertinimo reikalavimai tokioms atsargoms netaikomi.

5.

Prekybos tarpininkai yra tie, kurie perka ar parduoda prekes kitiems arba savo pačių sąskaita. Atsargos, minėtos 3 paragrafo b) punkte, daugiausiai įsigyjamos turint tikslą parduoti jas netolimoje ateityje ir kuriant pelną dėl kainos ar prekybos tarpininkio maržos svyravimų. Kai tokios atsargos vertinamos jų tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas, šio Standarto vertinimo reikalavimai joms netaikomi.

6.

Toliau pateikiamos šiame Standarte vartojamos sąvokos su apibrėžtomis jų reikšmėmis:

7.

Grynoji galimo realizavimo vertė rodo grynąją sumą, kurią ūkio subjektas tikisi gauti, pardavęs atsargas, įprastinės savo veiklos metu. Tikroji vertė atspindi sumą, už kurią rinkoje gali būti apsikeista tomis pačiomis atsargomis tarp nusimanančių ir ketinančių pirkti arba parduoti pirkėjų ir pardavėjų. Pirmoji vertė yra priskiriama konkrečiam ūkio subjektui, antroji - ne. Atsargų grynoji galimo pardavimo vertė gali būti nelygi tikrąjai vertei atėmus pardavimo išlaidas.

8.

Atsargos apima prekes, nupirktas ir laikomas ketinant jas perparduoti, pavyzdžiui, didmenininko įsigytas ir perparduoti numatomas prekes, taip pat žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą, skirtą perpardavimui. Atsargos taip pat apima ūkio subjekto pagamintą arba tebegaminamą produkciją, be to, žaliavas ir kitokias medžiagas, laikomas ketinant jas panaudoti gamybos proceso metu. Paslaugų teikėjo atveju atsargos apima tas paslaugų išlaidas, kaip tai apibūdinta 19 paragrafe, už kurias ūkio subjektas dar nėra pripažinęs susijusių pajamų (žr. 18 TAS „Pajamos“).

9.

Atsargos turi būti vertinamos savikainos arba grynąja galimo realizavimo verte (mažesniąja iš jų).

10.

Atsargų savikaina turėtų apimti visas pirkimo, perdirbimo bei kitas išlaidas, susidariusias gabenant atsargas į dabartinę jų buvimo vietą ir suteikiant joms dabartinę būklę.

11.

Atsargų pirkimo išlaidos apima pirkimo kainą, importo mokestį ir kitus mokesčius (išskyrus tuos, kuriuos vėliau ūkio subjektas galės atgauti iš apmokestinančiųjų įstaigų), taip pat transporto, krovimo ir kitas išlaidas, tiesiogiai priskirtinas užbaigtų prekių, medžiagų ir paslaugų įgijimui. Nustatant įsigijimo išlaidas, išskaičiuojamos prekybos nuolaidos, kitos lengvatos ir panašūs veiksniai.

12.

Atsargų perdirbimo išlaidas sudaro išlaidos, tiesiogiai susijusios su produkcijos vienetais, pavyzdžiui, išlaidos tiesioginei darbo jėgai. Joms taip pat priskiriamas sistemingas pastoviųjų ir kintamųjų pridėtinių gamybos išlaidų, patiriamų perdirbant žaliavas į baigtus gaminius, sistemingas paskirstymas. Pastoviosios pridėtinės gamybos išlaidos yra tos netiesioginės gamybos išlaidos, kurios yra santykinai pastovios nepriklausomai nuo gamybos apimties (tai gamyklos pastatų ir įrenginių nusidėvėjimo bei priežiūros, taip pat gamyklos valdymo ir administravimo išlaidos). Kintamosios pridėtinės gamybos išlaidos yra tos netiesioginės gamybos išlaidos, kurias tiesiogiai arba beveik tiesiogiai lemia gamybos apimtis, pvz., išlaidos netiesioginėms medžiagoms arba netiesioginiam darbui.

13.

Pastoviųjų pridėtinių gamybos išlaidų paskirstymas perdirbimo išlaidoms grindžiamas normaliu gamybos įrengimų pajėgumu. Normalus pajėgumas – numatomas vidutinis produkcijos kiekis, kurį tikimasi pasiekti per tam tikrą atskaitomybės laikotarpių ar sezonų skaičių normaliomis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į tam tikrą pajėgumo praradimą, atsirandantį dėl planuotos techninės priežiūros. Faktinis gamybos lygis gali būti taikomas tuomet, kai jis apytiksliai atitinka normalų pajėgumą. Pastoviųjų pridėtinių gamybos išlaidų suma, priskiriama kiekvienam produkcijos vienetui, nedidėja dėl žemo gamybos lygio ar nepakankamo gamybos galimybių išnaudojimo. Nepriskirtos pridėtinės gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis savo atsiradimo laikotarpiu. Neįprastai aukšto gamybos lygio laikotarpiais pastoviosios pridėtinės gamybos išlaidos, priskiriamos kiekvienam produkcijos vienetui, sumažinamos tiek, kad atsargų vertė neviršytų savikainos. Kintamosios pridėtinės gamybos išlaidos kiekvienam produkcijos vienetui priskiriamos remiantis faktiniu gamybos įrengimų naudojimu.

14.

Gamybos proceso metu gali būti tuo pačiu metu gaminami keli gaminiai. Tai toks atvejis, kai, pavyzdžiui, gaminami sudėtiniai gaminiai, arba kai vienas iš jų yra pagrindinis, o kitas – šalutinis. Kai kiekvieno iš šių gaminių perdirbimo išlaidos negali būti nustatomos atskirai, tuomet jos saikingai ir nuosekliai paskirstomos tarp gaminių. Toks skirstymas gali būti pagrįstas, pavyzdžiui, santykine kiekvieno gaminio pardavimo verte - tiek gamybai vykstant, kai tik gaminiai tampa atskirai identifikuojami, tiek ir gamybai pasibaigus. Daugelis šalutinių gaminių savo pobūdžiu yra nereikšmingi. Tokiu atveju jie dažnai vertinami grynąja galimo realizavimo verte, o ši vertė atimama iš pagrindinio gaminio savikainos. Tai atlikus, pagrindinio gaminio balansinė vertė reikšmingai nesiskiria nuo jo savikainos.

15.

Kitos išlaidos į atsargų savikainą įtraukiamos tik tiek, kiek jos patiriamos gabenant atsargas į jų dabartinę vietą ir suteikiant joms dabartinę būklę. Pavyzdžiui, gali būti tinkama į atsargų savikainą įtraukti negamybines pridėtines išlaidas arba gaminių pritaikymo ypatingiems klientams išlaidas.

16.

Išlaidų, neįtraukiamų į atsargų savikainą ir pripažįstamų to atskaitomybės laikotarpio, kurio metu jos susidarė, sąnaudomis, pavyzdžiai:

17.

Pagal 23 TAS „Skolinimosi išlaidos“ nustatomos ribotos aplinkybės, kada skolinimosi išlaidos įtraukiamos į atsargų savikainą.

18.

Ūkio subjektas gali nusipirkti atsargas atidėto atsiskaitymo sąlygomis. Kai tokį sandorį iš esmės sudaro finansinis elementas, tuomet toks elementas (pavyzdžiui, skirtumas tarp pirkimo kainos esant normaliam kredito terminui ir faktinės sumokėtos sumos) pripažįstamas kaip palūkanų sąnaudos to finansinio elemento veikimo laikotarpiu.

19.

Jeigu paslaugų teikėjai turi atsargų, jie vertina jas jų gamybos išlaidų verte. Visų pirma tai tiesiogiai su paslaugų teikimu susijęs darbo užmokestis ir personalo, tiesiogiai susijusio su paslaugų teikimu (įskaitant kontroliuojantį personalą) išlaidos, taip pat priskirtinos pridėtinės išlaidos. Darbo užmokestis ir kitos išlaidos, susijusios su prekyba ir bendruoju administraciniu personalu, neįtraukiamos į atsargų savikainą, bet pripažįstamos to atskaitomybės laikotarpio, kada jos patiriamos, sąnaudomis. Į paslaugų teikėjo atsargų savikainą neįtraukiama pelno norma ar nepriskirtinosios pridėtinės išlaidos, dažnai įtraukiamos į paslaugų teikėjų nustatomas kainas.

20.

Pagal 41 TAS „Žemės ūkis“, ūkio subjekto iš jam priklausančio biologinio turto gautos atsargos, sudarančios žemės ūkio produkciją, iš pradžių pripažįstamos jų tikrąja verte atėmus įvertintas prekybos vietos sąnaudas derliaus nuėmimo metu. Tai ir yra atsargų savikaina tą dieną, kai pradedamas taikyti šis Standartas.

21.

Atsargų savikainos vertinimo metodikos, pvz., normatyvinės savikainos metodas arba mažmeninių kainų metodas, gali būti taikomos pasirenkant, kuri iš jų yra priimtinesnė, jei gaunami rezultatai artimi savikainai. Nustatant normatyvinę savikainą, atsižvelgiama į normalius žaliavų ir medžiagų, darbo, efektyvumo ir pajėgumo sunaudojimo lygius. Jie reguliariai peržiūrimi ir, jeigu būtina, taisomi atsižvelgiant į naujas sąlygas.

22.

Mažmeninių kainų metodas dažnai taikomas mažmeniniame versle vertinant didelius kiekius greitai besikeičiančio asortimento atsargų, kurių pelnas panašus, ir kurioms kitų savikainos nustatymo būdų pritaikyti neįmanoma. Atsargų savikaina nustatoma mažinant atsargų pardavimo kainą tam tikru bendrojo pelno procentu. Nustatant procentų dydį, atsižvelgiama į tas atsargas, kurios tapo nukainotos žemiau už jų pradinę pardavimo kainą. Atsargoms, kurių kaina buvo mažesnė už jų pradinę pardavimo kainą, taikomas nustatytas procento dydis. Dažniausiai taikomas vidutinis kiekvieno mažmenos pardavimų skyriaus procentas.

23.

Atsargų, kurios paprastai vienos kitomis nekeičiamos, bei prekių ar paslaugų, gaminamų ir skiriamų ypatingiems projektams, savikaina turi būti nustatoma naudojant specialius individualių savikainų nustatymo būdus.

24.

Specialus savikainos nustatymas – tam tikriems atskiriems atsargų straipsniams priskiriama jų atskira savikaina. Šis metodas tinka atsargoms, skiriamoms konkrečiam projektui, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo nupirktos, ar pagamintos. Tačiau individualios savikainos metodas netinka, kai yra daug atsargų vienetų, kurie paprastai gali būti keičiami vieni kitais. Tokiomis aplinkybėmis galėtų būti taikomas vienetų, pasiliekančių atsargose, atrankos metodas, kad būtų galima nustatyti galimą poveikį pelnui ar nuostoliui.

25.

Atsargų, nepaminėtų 23 paragrafe, savikaina turi būti nustatoma taikant „pirmoji įeina, pirmoji išeina“ (first-in, first-out) (FIFO) arba svertinio vidurkio formulę. Ūkio subjektas turi taikyti tą pačią savikainos formulę visoms atsargoms, kurių pobūdis ir panaudojimas šio ūkio subjekto atžvilgiu yra panašūs. Skirtingo pobūdžio ar skirtingos paskirties atsargoms gali būti taikomos skirtingos savikainos formulės.

26.

Pavyzdžiui, atsargas, naudojamas tame pačiame verslo segmente, ūkio subjektas gali panaudoti kitaip, negu to paties tipo atsargas, naudojamas kitame verslo segmente. Tačiau vien tik atsargų geografinio išdėstymo skirtumų (ar atitinkamų mokesčių taisyklių) nepakanka skirtingų savikainos formulių naudojimui pateisinti.

27.

Taikant FIFO formulę daroma prielaida, jog atsargos, kurios buvo pirktos arba pasigamintos pirmiausiai, parduodamos pirmiausiai, todėl atsargos, likusios atskaitomybės laikotarpio pabaigoje, buvo vėliausiai pirktosios ar pagamintosios. Naudojant svertinio vidurkio formulę, atsargų savikaina nustatoma pagal panašių atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir įsigytų ar pagamintų per visą laikotarpį panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti skaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną papildomą atsargų partiją, priklausomai nuo konkrečių šio ūkio subjekto aplinkybių.

28.

Atsargų savikaina gali būti nepadengiama, jeigu tos atsargos yra apgadintos, visiškai ar iš dalies paseno arba sumažėjo jų pardavimo kaina. Atsargų savikaina taip pat gali būti nepadengiama, jeigu padidėjo įvertintos jų gamybos užbaigimo išlaidos arba įvertintos pardavimo išlaidos. Atsargų nukainojimo žemiau už jų savikainą iki grynosios galimo realizavimo vertės praktika atitinka požiūrį, kad atsargų vertinimo sumos neturėtų viršyti sumų, kurias tikimasi gauti tas atsargas pardavus arba panaudojus.

29.

Atsargos paprastai nukainojamos iki jų grynosios galimo realizavimo vertės pagal kiekvieną atsargų straipsnį. Tačiau kai kuriomis aplinkybėmis gali būti tinkama sugrupuoti panašius arba susijusius straipsnius. Tai gali būti atvejis, kai atsargų straipsniai priklauso tai pačiai gaminių grupei, kurių paskirtis ir galutinis panaudojimas panašūs, kurie gaminami ir pateikiami rinkai toje pačioje geografinėje zonoje ir kurių neįmanoma įvertinti atskirai nuo kitų tos pačios gaminių grupės vienetų. Atsargų netinka nukainoti atsargų grupėmis, pvz., visų pagamintų prekių arba visų tam tikros pramonės šakos ar tam tikro geografinio segmento atsargų. Paslaugų teikėjai dažniausiai kaupia išlaidas kiekvienos paslaugos, kurios pardavimo kaina yra nustatoma atskirai, atžvilgiu. Taigi kiekviena tokia paslauga apskaitoma kaip atskiras straipsnis.

30.

Grynosios galimo realizavimo vertės įvertinimai grindžiami pačiais patikimiausiais naujausiais įrodymais apie tai, kokį atsargų kiekį tikimasi realizuoti. Šie įvertinimai atliekami atsižvelgiant į kainos arba savikainos svyravimus, tiesiogiai susijusius su įvykiais, įvykstančiais po atskaitomybės laikotarpio pabaigos, tiek, kiek tokie įvykiai patvirtina laikotarpio pabaigoje egzistavusias sąlygas.

31.

Grynosios galimo realizavimo vertės įvertinimui turi įtakos ir tikslas, kuriam atsargos yra laikomos. Pavyzdžiui, atsargų kiekio, laikomo tam, kad būtų įvykdytos pardavimo arba paslaugų sutartys, grynoji galimo realizavimo vertė pagrįsta sutartine kaina. Jeigu pardavimo sutartyse numatyti mažesni atsargų kiekiai, negu jų iš viso yra, šio perviršio grynoji galimo realizavimo vertė nustatoma remiantis bendrosiomis pardavimo kainomis. Atidėjiniai gali atsirasti dėl sudarytų pardavimo sutarčių, pagal kurias numatytas atsargų kiekis viršija turimą atsargų kiekį, arba dėl sudarytų pirkimo sutarčių. Tokie atidėjiniai svarstomi 37 TAS „Atidėjimai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir neapibrėžtasis turtas“.

32.

Žaliavos ir kitos medžiagos, laikomos atsargoms gaminti, nėra nukainojamos žemiau jų savikainos, jeigu baigtus gaminius, kurių gamybai bus sunaudotos šios žaliavos, tikimasi parduoti už savikainą arba brangiau. Tačiau tuo atveju, kai žaliavų kainų sumažėjimas rodo, kad baigtų gaminių savikaina viršija jų grynąją galimo realizavimo vertę, žaliavos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis žaliavų pakeitimo sąnaudos gali būti geriausias turimas jų grynosios galimo realizavimo vertės matas.

33.

Kiekvienu vėlesniu atskaitomybės laikotarpiu turi būti iš naujo įvertinama grynoji galimo realizavimo vertė. Kai nebeegzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsargos anksčiau turėjo būti nukainotos žemiau savikainos, arba kai yra aiškių įrodymų, kad grynoji galimo realizavimo vertė padidėjo dėl pasikeitusių ekonominių aplinkybių, tuomet nukainojimo suma yra atstatoma (t.y. atstatymas apribojamas buvusio nukainojimo suma) taip, kad nauja balansine verte taptų savikainos vertė arba iš naujo nustatyta grynoji galimo realizavimo vertė (mažesnioji iš jų). Taip atsitinka, kai, pavyzdžiui, atsargų straipsnis, apskaitomas grynąja galimo realizavimo verte (nes jo pardavimo kaina krito), tebeturimas naujuoju atskaitomybės laikotarpiu, o jo pardavimo kaina pakilo.

34.

Kai atsargos parduodamos, jų balansinė vertė turi būti pripažįstama to atskaitomybės laikotarpio, kada pripažįstamos atitinkamos pajamos, sąnaudomis. Bet kokių atsargų nukainojimų iki jų grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi atsargų nuostoliai turi būti pripažįstami to atskaitomybės laikotarpio, kai tie nukainojimai arba nuostoliai susidarė, sąnaudomis. Bet kokio atsargų nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo realizavimo vertės padidėjimo, suma turi būti pripažįstama atsargų sumų, pripažintų sąnaudomis tuo atskaitomybės laikotarpiu, kada šis atstatymas vykdomas, atstatymu.

35.

Kai kurios atsargos gali būti priskiriamos kitų turto straipsnių apskaitai – pavyzdžiui, atsargos, naudojamos kaip pasigaminto ilgalaikio materialiojo turto sudedamoji dalis. Tokiu būdu kitam turtui priskirtos atsargos pripažįstamos sąnaudomis per to turto naudingo tarnavimo laiką.

36.

Finansinėje atskaitomybėje turi būti nurodoma:

37.

Informacija apie skirtingų klasifikacijų atsargų balansines vertes ir atitinkamų turto straipsnių pokyčių mastą yra naudinga finansinės atskaitomybės vartotojams. Įprastinės atsargų klasės yra prekės, gamybos žaliavos, medžiagos, gamybos proceso ir baigta produkcija. Paslaugų tiekėjo atsargos gali būti apibūdinamos kaip gamybos proceso atsargos.

38.

Atsargų suma, per atskaitomybės laikotarpį pripažįstama sąnaudomis ir dažnai nurodoma kaip pardavimo išlaidos, apima išlaidas, anksčiau buvusias įtrauktas į tų atsargų vertę, kurios jau yra parduotos, taip pat nepaskirstytąsias pridėtines gamybos išlaidas ir normatyvus viršijančias atsargų gamybos išlaidas. Dėl ūkio subjekto specifinių aplinkybių taip pat gali būti įtraukiamos ir kitos sumos, pavyzdžiui, paskirstymo.

39.

Kai kurie ūkio subjektai naudoja skirtingą pelno arba nuostolio ataskaitų formą, todėl gali būti pateikiama ne atsargų savikaina, pripažinta atskaitomybės laikotarpio sąnaudomis, o kitokios sumos. Pagal tokią formą ūkio subjektas pateikia sąnaudų analizę, kuri pagrįsta sąnaudų suskirstymu pagal jų pobūdį. Šiuo atveju ūkio subjektas pateikia pripažintas sąnaudomis išlaidas už žaliavas ir kitas sunaudojamas medžiagas, darbo užmokestį bei kitas išlaidas drauge su grynojo atsargų pokyčio per atskaitomybės laikotarpį suma.

40.

Ūkio subjektas turi taikyti šį Standartą metiniams finansinės atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. ar vėliau. Skatinamas ankstesnis Standarto taikymas. Jeigu ūkio subjektas taiko šį Standartą atskaitomybės laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis turi atskleisti šį faktą.

41.

Šis Standartas pakeičia 2 TAS „Atsargos“ (persvarstytą 1993 m.).

42.

Šis Standartas pakeičia SAK-1 „Pastovumas - skirtingos atsargų savikainos formulės.“

1.

Šio Standarto tikslas – nurodyti kriterijus apskaitos politikos pasirinkimui ir keitimui, taip pat apskaitos politikos keitimų pateikimą apskaitoje, apskaitinių įvertinimų keitimus ir klaidų taisymus. Taikant šį Standartą siekiama padidinti ūkio subjekto finansinės atskaitomybės svarbumą ir patikimumą, taip pat jos palyginamumą su kitų laikotarpių ir kitų ūkio subjektų finansinėmis ataskaitomis.

2.

Apskaitos politikos pateikimo reikalavimai, išskyrus apskaitos politikos keitimų pateikimo reikalavimus, išdėstyti 1 TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“.

3.

Šis Standartas turi būti taikomas pasirenkant ir taikant apskaitos politiką, taip pat apskaitant apskaitos politikos ir apskaitinių įvertinimų keitimus bei ankstesniųjų atskaitomybės laikotarpių klaidų taisymus.

4.

Ankstesniųjų laikotarpių klaidų taisymų ir retrospektyvių koregavimų, atliekamų taikant apskaitos politikos keitimus, poveikis mokesčiams yra apskaitomas ir pateikiamas pagal 12 TAS „Pelno mokesčiai“.

5.

Toliau pateikiamos šiame Standarte vartojamos sąvokos su jų apibrėžtomis reikšmėmis:

6.

Įvertinant, ar nepateikimas arba neteisingas pateikimas galėtų daryti įtaką ekonominiams vartotojų sprendimams ir dėl to tapti reikšmingu, būtina atsižvelgti į šių vartotojų ypatybes. „TASK Finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo Sistemos“ 25 paragrafe teigiama, jog „daroma prielaida, kad vartotojai turi pakankamai žinių apie verslą, ekonominę veiklą bei apskaitą ir yra pasiruošę nagrinėti informaciją su pagrįstu uolumu.“ Todėl vertinant būtina atsižvelgti, kokios įtakos galima pagrįstai tikėtis vartotojams su šiomis savybėmis, jiems priimant ekonominius sprendimus.

7.

Kai sandoriui, kitam įvykiui arba sąlygai galima pritaikyti konkretų Standartą arba Aiškinimą, tuomet apskaitos politikos priemonė arba kelios priemonės, taikomos tam straipsniui, turi būti nustatomos remiantis Standartu arba Aiškinimu, atsižvelgiant į bet kurias susijusias TAST išleistas Standartui arba Aiškinimui skirtas Taikymo nuorodas.

8.

TFAS pateikiamos apskaitos politikos priemonės, kurias taikant, remiantis TAST išvadomis, finansinėje atskaitomybėje lengviau pateikti svarbią ir patikimą informaciją apie sandorius, kitus įvykius ir sąlygas. Šių politikos priemonių nereikia taikyti, jeigu jų taikymo poveikis yra nereikšmingas. Tačiau nedera nukrypti nuo TFAS arba palikti neištaisytus nereikšmingus nukrypimus, siekiant tam tikro finansinės padėties, finansinio rezultato arba pinigų srautų pateikimo.

9.

TAST išleistos tam tikrų Standartų taikymo nuorodos nėra šių Standartų dalis, todėl jos neapima reikalavimų finansinei atskaitomybei.

10.

Jeigu nėra Standarto arba Aiškinimo, galimo pritaikyti konkrečiam sandoriui, kitam įvykiui arba sąlygai, vadovybė turi pasikliauti savo profesine nuomone grindžiamu sprendimu, vystydama ir taikydama apskaitos politiką, jei tokiu būdu gaunama informacija yra:

11.

Priimdama sprendimą, apibūdintą 10 paragrafe, vadovybė turi remtis ir apsvarstyti apskaitos politikos priemonių pritaikymo galimybes, nurodytas žemiau pateikiamuose šaltiniuose, tokia tvarka:

12.

Be to, priimdama sprendimą, apibūdintąjį 10 paragrafe, vadovybė gali taip pat apsvarstyti naujausius kitų standartų rengimo institucijų nutarimus, paremtus panašia apskaitos standartų kūrimo principų sistema, taip pat kitą literatūrą apie apskaitą ir pramonėje taikomą praktiką – tiek, kiek visa tai neprieštarauja 11 paragrafe nurodytoms apskaitos politikos priemonėms.

13.

Ūkio subjektas turi pasirinkti ir pastoviai taikyti tą pačią apskaitos politiką panašiems sandoriams, kitiems įvykiams ir sąlygoms, išskyrus atvejį, kai pagal Standartą arba Aiškinimą išskirtinai reikalaujama arba leidžiama taikyti kitokią apskaitos politiką atskiroms apskaitos straipsnių kategorijoms. Jeigu pagal Standartą arba Aiškinimą reikalaujamas arba leidžiamas toks skirstymas į grupes, kiekvienai grupei turi būti parinkta ir nuosekliai taikoma reikiama apskaitos politika.

14.

Ūkio subjektas keičia apskaitos politiką tik tuo atveju, jeigu keitimas:

15.

Finansinės atskaitomybės vartotojai turi turėti galimybę palyginti ūkio subjekto skirtingų laikotarpių finansines ataskaitas tam, kad galėtų nustatyti jo finansinės būklės, finansinio rezultato ir pinigų srautų kitimo tendencijas. Todėl ta pati apskaitos politika taikoma tiek vieno atskaitomybės laikotarpio metu, tiek pereinant iš vieno laikotarpio į kitą, išskyrus atvejį, kai apskaitos politikos keitimas atitinka vieną iš 14 paragrafe nurodytų kriterijų.

16.

Apskaitos politikos keitimais nelaikomi šie dalykai:

17.

Pirminis politikos pritaikymas perkainojant turtą pagal 16 TAS„Ilgalaikis materialusis turtas“arba 38 TAS„Nematerialusis turtas“yra apskaitos politikos keitimas, kurį reikėtų vertinti kaip perkainojimą ir vadovautis 16 TAS arba 38 TAS, o ne šiuo Standartu.

18.

19-31 paragrafai netaikomi apskaitos politikos keitimui, apibūdintam 17 paragrafe.

19.

Atsižvelgdamas į 23 paragrafą,

20.

Remiantis šiuo Standartu, išankstinis Standarto arba Aiškinimo taikymas nelaikomas savavališku apskaitos politikos pakeitimu.

21.

Kai nėra Standarto arba Aiškinimo, tinkančio konkrečiam sandoriui, kitam įvykiui arba sąlygai, tuomet vadovybė gali pagal 12 paragrafą pritaikyti apskaitos politiką, remdamasi naujausiais kitų standartų tvirtinimo institucijų (naudojančių panašią principų sistemą apskaitos standartams ruošti) nutarimais. Jeigu, vadovaudamasis tokiame nutarime esančia pataisa, ūkio subjektas nusprendžia keisti apskaitos politiką, šis pakeitimas apskaitomas ir pateikiamas kaip apskaitos politikos keitimas savo noru.

22.

Remiantis 23 paragrafu, kai apskaitos politikos keitimas taikomas retrospektyviai pagal 19 paragrafo a) arba b) punktus, ūkio subjektas turi pakoreguoti pradinį kiekvieno paveikto nuosavybės komponento likutį anksčiausiojo pateikto atskaitomybės laikotarpio pradžioje, o taip pat visų kitų pateiktų ankstesniųjų laikotarpių pateiktas lyginamąsias sumas taip, tarsi naujoji apskaitos politika būtų buvusi taikoma visada.

23.

Kai retrospektyvaus taikymo reikalaujama pagal 19 paragrafo a) arba b) punktus, apskaitos politikos keitimas turi būti taikomas retrospektyviai, tačiau netaikomas tokiu mastu, kiek neįmanoma nustatyt pakeitimo poveikio konkretiems atskaitomybės laikotarpiams arba sukaupto pakeitimo poveikio.

24.

Kai neįmanoma nustatyti konkretaus apskaitos politikos keitimo poveikio vieno arba daugiau pateiktų ankstesniųjų atskaitomybės laikotarpių lyginamajai informacijai, ūkio subjektas turi pritaikyti naująją apskaitos politiką turto ir įsipareigojimų balansinėms vertėms, buvusioms anksčiausio laikotarpio, kuriam galimas retrospektyvus taikymas, pradžioje (tai gali būti ir dabartinis laikotarpis), ir atitinkami pakoreguoti kiekvieno paveikto nuosavybės komponento to laikotarpio pradinį likutį.

25.

Kai dabartinio atskaitomybės laikotarpio pradžioje neįmanoma nustatyti sukaupto naujos apskaitos politikos taikymo poveikio visiems ankstesniesiems laikotarpiams, ūkio subjektas turi pakoreguoti lyginamąją informaciją, kad galėtų taikyti naująją apskaitos politiką perspektyviai nuo anksčiausios įmanomos datos.

26.

Kai ūkio subjektas taiko naują apskaitos politiką retrospektyviai, jis turi taikyti šią politiką ankstesniųjų laikotarpių lyginamajai informacijai nuo anksčiausios įmanomos datos. Retrospektyvus taikymas ankstesniajam atskaitomybės laikotarpiui įmanomas tik tuo atveju, jeigu įmanoma nustatyti sukauptą keitimo poveikį to laikotarpio sumoms tiek pradžios, tiek pabaigos balansuose. Gauta pataisymų suma, susijusi su laikotarpiais, ankstesniais už pateiktuosius finansinėse atskaitomybėse, turi koreguoti anksčiausio pateikiamo laikotarpio kiekvieno paveikto nuosavybės elemento pradinį likutį. Dažniausiai koreguojamas nepaskirstytas pelnas. Tačiau gali būti koreguojamas ir kitas nuosavybės komponentas (pavyzdžiui, jeigu to reikalaujama Standarte arba Aiškinime). Bet kokia kita informacija apie ankstesnius laikotarpius, pvz., finansinių duomenų istorinė santrauka, taip pat turi būti koreguojama nuo anksčiausios įmanomos datos.

27.

Kai ūkio subjektas negali retrospektyviai taikyti naujos apskaitos politikos, nes neįmanoma nustatyti šios politikos taikymo padidėjusio poveikio visiems ankstesniesiems laikotarpiams, jis pagal 25 paragrafą taiko naująją politiką perspektyviai nuo anksčiausio tam tinkamo laikotarpio pradžios. Dėl to jis neatsižvelgia į ankstesnių už šią datą sukauptų turto, įsipareigojimų ir nuosavybės koregavimų dalį. Apskaitos politikos keitimas leistinas, net jeigu šios politikos neįmanoma perspektyviai taikyti jokiam ankstesniam laikotarpiui. 50-53 paragrafuose pateikiami nurodymai apie tai, kada naujos apskaitos politikos taikymas vienam arba daugiau ankstesniųjų laikotarpių yra neįmanomas.

28.

Kai Standarto arba Aiškinimo taikymas pirmą kartą turi įtakos dabartiniam ar bet kuriam ankstesniam laikotarpiui, kai jis turėtų tokios įtakos (tik neįmanoma nustatyti koregavimų dydžių), arba kai jis galėtų turėti įtakos būsimiesiems laikotarpiams, ūkio subjektas turi pateikti:

29.

Kai apskaitos politikos keitimas savo noru turi poveikį dabartiniam arba bet kuriam ankstesniam laikotarpiui, kai jis turėtų tokį poveikį (tik neįmanoma nustatyti koregavimų sumų), arba kai jis galėtų turėti poveikį būsimiesiems laikotarpiams, ūkio subjektas turi pateikti:

30.

Jeigu ūkio subjektas nėra pritaikęs naujo Standarto arba Aiškinimo, kuris jau yra paskelbtas, tačiau dar negalioja, jis turi pateikti:

31.

Vykdydamas 30 paragrafe pateiktus nurodymus, ūkio subjektas apsvarsto, ar pateikti:

32.

Daug finansinės atskaitomybės straipsnių dėl verslui būdingo neapibrėžtumo negali būti tiksliai apskaičiuoti, tik įvertinti. Įvertinimo metu paprastai priimami tam tikri sprendimai, grindžiami naujausia įmanoma ir patikima informacija. Pavyzdžiui, reikėtų įvertinti:

33.

Tinkamai pagrįsti įvertinimai yra esminė finansinės atskaitomybės sudarymo dalis ir nekenkia jos patikimumui.

34.

Įvertinimą gali tekti peržiūrėti iš naujo, jei pasikeičia aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas toks įvertinimas, arba jei atsiranda naujos informacijos ar daugiau patirties. Įvertinimo peržiūrėjimas dėl savo pobūdžio nėra siejamas su ankstesniaisiais laikotarpiais ir nėra klaidos taisymas.

35.

Taikomo vertinimo pagrindo pakeitimas yra apskaitos politikos, o ne apskaitinio įvertinimo keitimas. Kai sunku atskirti apskaitos politikos keitimą nuo apskaitinio įvertinimo keitimo, pokytis laikomas apskaitinio įvertinimo keitimu.

36.

Apskaitinio įvertinimo keitimo rezultatas (kitoks negu tas, kuriam taikomas 37 paragrafas) turi būti pripažįstamas perspektyviai įtraukiant jį į pelną arba nuostolį:

37.

Tiek, kiek dėl apskaitinio įvertinimo keitimo pasikeičia turtas ir įsipareigojimai, arba kiek jis yra susijęs su nuosavybės straipsniu, šis keitimas turi būti pripažįstamas koreguojant atitinkamo turto, įsipareigojimo arba nuosavybės straipsnio balansinę vertę pokyčio laikotarpiu.

38.

Perspektyvus apskaitinio įvertinimo keitimo rezultato pripažinimas reiškia, kad keitimo poveikis taikomas sandoriams, kitiems įvykiams ir sąlygoms pradedant įvertinimo pakeitimo data. Apskaitinio įvertinimo keitimas gali turėti poveikį arba tik dabartinio laikotarpio pelnui arba nuostoliui, arba tiek dabartinio, tiek būsimųjų laikotarpių pelnui arba nuostoliui. Pavyzdžiui, blogų skolų sumos įvertinimo pakeitimas veikia tik dabartinio laikotarpio pelną arba nuostolį, todėl jis pripažįstamas dabartiniu laikotarpiu. Tačiau nudėvimojo turto naudingo tarnavimo laiko arba numatomo jo teikiamos būsimos ekonominės naudos suvartojimo modelio įvertinimo keitimas daro poveikį nusidėvėjimo sąnaudoms dabartiniu laikotarpiu ir visais vėlesniais laikotarpiais per visą turto naudingo tarnavimo laiką. Abiem atvejais keitimo poveikis dabartiniam laikotarpiui pripažįstamas šio laikotarpio pajamomis arba sąnaudomis. Jeigu keitimas veikia būsimus laikotarpius, toks poveikis pripažįstamas būsimųjų laikotarpių pajamomis arba sąnaudomis.

39.

Ūkio subjektas turi pateikti apskaitinio įvertinimo keitimo, turinčio poveikį dabartiniam laikotarpiui arba tikėtiną poveikį būsimiesiems laikotarpiams, pobūdį ir sumas, išskyrus atvejį, kai poveikis būsimiesiems laikotarpiams nenurodomas todėl, kad jo įvertinimas neįmanomas.

40.

Jeigu poveikio būsimiesiems laikotarpiams suma nepateikiama dėl to, kad įvertinimas neįmanomas, ūkio subjektas turi pateikti šį faktą.

41.

Klaidų gali būti padaryta pripažįstant, vertinant arba pateikiant finansinių ataskaitų elementus. Finansinė atskaitomybė neatitinka TFAS, jeigu joje yra reikšmingų arba nereikšmingų klaidų, sąmoningai padarytų siekiant tam tikru būdu pateikti ūkio subjekto finansinę būklę, finansinį rezultatą arba pinigų srautus. Galimos dabartinio laikotarpio klaidos, aptiktos laikotarpiui nepasibaigus, turi būti ištaisomos iki nurodymo paskelbti finansinę atskaitomybę. Nepaisant to, reikšmingos klaidos kartais aptinkamos tik vėlesniu laikotarpiu. Šios ankstesnio laikotarpio klaidos turi būti ištaisomos lyginamojoje informacijoje, pateikiamoje to vėlesnio laikotarpio finansinėje atskaitomybėje (žr. 42-47 paragrafus).

42.

Atsižvelgdamas į 43 paragrafą, ūkio subjektas turi retrospektyviai ištaisyti reikšmingas ankstesniųjų laikotarpių klaidas pirmoje po klaidų aptikimo sudarytoje finansinėje atskaitomybėje, kurią nurodyta paskelbti, šiais būdais:

43.

Praėjusių laikotarpių klaida turi būti ištaisyta retrospektyvaus taisymo būdu, tačiau netaisoma tiek, kiek šio poveikio konkretiems atskaitomybės laikotarpiams arba sukaupto klaidos poveikio neįmanoma nustatyti.

44.

Kai klaidos poveikio vieno arba daugiau ankstesniųjų pateiktų laikotarpių lyginamajai informacijai nustatyti neįmanoma, ūkio subjektas turi taisyti anksčiausio laikotarpio, kurio atžvilgiu retrospektyvų taisymą jau galima atlikti (tai gali būti ir dabartinis laikotarpis), turto, įsipareigojimų ir nuosavybės pradinius likučius.

45.

Kai dabartinio laikotarpio pradžioje nustatyti sukauptą klaidos poveikį visiems ankstesniesiems laikotarpiams neįmanoma, ūkio subjektas turi taisyti lyginamąją informaciją, ištaisydamas klaidą perspektyviai nuo anksčiausios įmanomos datos.

46.

Ankstesniojo laikotarpio klaidos ištaisymas nėra įtraukiamas į to laikotarpio, kurio metu klaida aptikta, pelną arba nuostolį. Bet kokia informacija, pateikiama apie ankstesniuosius laikotarpius (įskaitant ir bet kokias finansinių duomenų istorines santraukas), taip pat turi būti taisoma, pradedant anksčiausia įmanoma data.

47.

Kai klaidos (pvz., apskaitos politikos pritaikymo klaidos) dydžio visų ankstesniųjų laikotarpių atžvilgiu nustatyti neįmanoma, ūkio subjektas pagal 45 paragrafą taiso lyginamąją informaciją perspektyviai nuo anksčiausios įmanomos datos. Dėl šios priežasties jis nepaiso dalies sukauptų turto, įsipareigojimų ir nuosavybės taisymų, esančių anksčiau už tą datą. 50-53 paragrafuose pateikiamos nuorodos apie tai, kada vieno arba kelių ankstesnių laikotarpių klaidos ištaisymas neįmanomas.

48.

Klaidų taisymai skiriasi nuo apskaitinių įvertinimų keitimų. Apskaitiniai įvertinimai pagal pobūdį yra apytikslės, suapvalintos sumos, kurias gali tekti peržiūrėti, kai gaunama papildoma informacija. Pavyzdžiui, pelnas arba nuostolis, pripažįstamas panaikinus neapibrėžtumą, nėra klaidos taisymas.

49.

Taikydamas 42 paragrafą, ūkio subjektas turi pateikti:

50.

Tam tikromis aplinkybėmis pakoreguoti vieno arba daugiau ankstesniųjų laikotarpių lyginamosios informacijos, siekiant jos palyginamumo su dabartiniu laikotarpiu, yra neįmanoma. Pavyzdžiui, ankstesniojo(-ųjų) laikotarpio(-ių) duomenys galėjo nebūti kaupiami tokiu būdu, kuris leistų retrospektyviai taikyti naują apskaitos politiką (taip pat perspektyviai ją taikyti ankstesniems laikotarpiams, atsižvelgiant į 51-53 paragrafus) arba atlikti retrospektyvų ankstesnio laikotarpio klaidos ištaisymą, o tokios informacijos atkurti gali būti neįmanoma.

51.

Taikant apskaitos politiką finansinės atskaitomybės sudėtinėms dalims, pripažįstamoms arba pateikiamoms atižvelgiant į tam tikrus sandorius, kitus įvykius arba sąlygas, būtina atlikti tam tikrus įvertinimus. Įvertinimui iš esmės būdingas subjektyvumas; įvertinimai gali būti toliau atliekami ir po balanso datos. Toliau atlikti vertinimus iš esmės yra sunkiau nei retrospektyviai taikyti apskaitos politiką ar retrospektyviai taisyti ankstesnio laikotarpio klaidą, nes gali būti praėjęs ilgesnis laiko tarpas nuo paveiktojo sandorio, kito įvykio arba sąlygos susidarymo. Tačiau įvertinimų, susietų su ankstesniais laikotarpiais, tikslas išlieka tas pats, kaip ir dabartinio laikotarpio įvertinimų tikslas, t.y., įvertinimas turi atspindėti aplinkybes, egzistavusias tam tikro sandorio, kito įvykio arba sąlygos atsiradimo metu.

52.

Dėl to retrospektyviai taikant naują apskaitos politiką arba taisant ankstesniojo laikotarpio klaidą turi būti pateikta atskira informaciją, kuri:

ir nesusijusi su kita informacija. Dėl tam tikros rūšies įvertinimų (pavyzdžiui, tikrosios vertės įvertinimo, kuris nebuvo grindžiamas stebima rinkos kaina arba stebimais duomenimis) šių informacijos rūšių išskirti neįmanoma. Kai dėl retrospektyvaus taikymo arba retrospektyvaus taisymo reikėtų atlikti reikšmingą įvertinimą, kuriam neįmanoma išskirti šių dviejų informacijos rūšių, tuomet retrospektyvus naujos apskaitos politikos taikymas arba retrospektyvus ankstesnio laikotarpio klaidos ištaisymas yra neįmanomas.

53.

Kai ankstesniam laikotarpiui pritaikoma nauja apskaitos politika arba taisomos ankstesnio laikotarpio sumos, nederėtų praeities įvykių vertinti pagal ateities rezultatus – nei darant prielaidas apie tai, kokie būtų buvę vadovybės ketinimai ankstesniuoju laikotarpiu, nei įvertinant sumas, pripažintas, apskaičiuotas arba pateiktas ankstesniuoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai ūkio subjektas taiso ankstesniojo laikotarpio klaidą, vertindamas finansinį turtą, iki tol buvusį klasifikuojamą kaip iki termino laikomą investiciją pagal 39 TAS „Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“, jis neturi keisti turto vertinimo pagrindo to laikotarpio atžvilgiu, jeigu vėliau vadovybė nusprendė nelaikyti investicijos iki termino. Arba, pavyzdžiui, kai ūkio subjektas taiso ankstesniojo laikotarpio klaidą, apskaičiuodamas savo įsipareigojimus dėl darbuotojų sukauptų laikinojo nedarbingumo atostogų (žr. 19 TAS „Išmokos darbuotojams“), jis neturi paisyti informacijos apie neįprastai smarkaus gripo sezoną kitu laikotarpiu, tapusios prieinama tik po to, kai pirmojo laikotarpio finansinę atskaitomybę buvo nurodyta paskelbti. Faktas, kad koreguojant ankstesniųjų laikotarpių lyginamąją informaciją dažnai prireikia svarbių įvertinimų, nereiškia, kad patikimas lyginamosios informacijos pakoregavimas arba ištaisymas yra neįmanomas.

54.

Ūkio subjektas turi taikyti šį Standartą metiniams finansinės atskaitomybės laikotarpiams, prasidedantiems 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau. Skatinamas ankstesnis Standarto taikymas. Jeigu ūkio subjektas taiko šį Standartą atskaitomybės laikotarpiui, prasidedančiam prieš 2005 m. sausio 1 d., jis turi pateikti šį faktą.

55.

Šis Standartas pakeičia 8 TAS, „Ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas arba nuostolis, esminės klaidos ir apskaitos politikos pakeitimai“ (persvarstytą 1993 m.).

56.

Šis Standartas pakeičia žemiau nurodytus Aiškinimus: