Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2025 m. kovo 13 d.(1)

Byla C-38/24 [Bervidi] (i)

G. L.

prieš

AB SpA

(Corte Suprema di Cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – 1 straipsnis – 2 straipsnio 1 dalis ir b punktas – Bet kokios diskriminacijos dėl negalios draudimas – Netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos – Darbuotojas, kuris pats nėra asmuo su negalia, bet teigia darbe atsidūręs tam tikroje nepalankioje padėtyje dėl savo vaiko, kuriam jis teikia reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, negalios – 5 straipsnis – Darbdavio pareiga pritaikyti tinkamas sąlygas šiam darbuotojui “

I.      Įvadas

1.        G. L., prižiūrinti sunkią negalią turintį vaiką, teigia, kad jos darbdavys, bendrovė AB SpA, ją diskriminavo, kai atsisakė patenkinti prašymą paskirti ją nuolat dirbti į rytinę darbo pamainą fiksuotomis darbo valandomis, kad galėtų teikti savo vaikui reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą ir toliau vykdyti profesinę veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti darbuotojai.

2.        Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) Teisingumo Teismo, be kita ko, klausia, ar Direktyvą 2000/78/EB(2) reikia aiškinti taip, kad toks asmuo, kaip G. L., kuri pati neturi negalios, teisme gali remtis bet kokios netiesioginės diskriminacijos darbe dėl negalios draudimo principu. Jei atsakymas būtų teigiamas, tas teismas siekia išsiaiškinti, ar G. L. darbdavys turi pritaikyti jai tinkamas sąlygas, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kad ištaisytų diskriminacijos situaciją.

3.        Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą plėtojami klausimai, nagrinėti Sprendime Coleman(3), kuriame Teisingumo Teismas įtvirtino „diskriminacijos dėl sąsajos“ sąvoką, nurodydamas tik tiesioginę diskriminaciją. Taigi Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke sudarytą ir 2008 m. gegužės 3 d. įsigaliojusią Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvenciją(4) (toliau – JTO konvencija), turės patikslinti sąvokos „diskriminacija dėl sąsajos“ taikymo sritį ir jos pasekmes vaiką su negalia prižiūrinčio asmens profesiniam gyvenimui.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Tarptautinė teisė

4.        JTO konvencijos preambulės e punkte numatyta:

„pripažindamos, kad negalios sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad negalia atsiranda dėl asmenų, turinčių sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis“.

5.        Šios konvencijos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų asmenų su negalia visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Prie asmenų su negalia priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.“

6.        Minėtos konvencijos 2 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje Konvencijoje:

<...>

diskriminacija dėl negalios – bet koks išskyrimas, atskyrimas ar apribojimas dėl negalios, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Ji apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas;

tinkamas sąlygų pritaikymas – būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti asmenims su negalia galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves

<...>“

7.        Tos pačios konvencijos 5 straipsnio „Lygybė ir nediskriminavimas“ 1–3 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta, kad prieš įstatymą ir pagal įstatymą visi asmenys yra lygūs, taip pat turi teisę į vienodą apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis be jokios diskriminacijos.

2.      Valstybės, šios Konvencijos Šalys, draudžia bet kokią diskriminaciją dėl negalios ir garantuoja asmenims su negalia vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kokios priežasties.

3.      Siekdamos skatinti lygybę ir panaikinti diskriminaciją, valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų tinkamą sąlygų pritaikymą.“

8.        JTO konvencijos 7 straipsnio „Vaikai su negalia“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.       Valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų vaikų su negalia visapusišką naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais vaikais.

2.      Visuose veiksmuose, susijusiuose su vaikais su negalia, pirmiausia atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus.“

B.      Sąjungos teisė

9.        Direktyvos 2000/78 12, 16, 17, 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(12) <...> visoje Bendrijoje šioje direktyvoje aptariamose srityse turėtų būti draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. <...>

<...>

(16) priemonių, skirtų neįgaliųjų poreikiams patenkinti darbo vietoje, priėmimas yra svarbus kovojant su diskriminacija dėl negalios.

(17) nepažeidžiant įsipareigojimo tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais, šioje direktyvoje nereikalaujama įdarbinti, paaukštinti, palikti darbo vietoje ar mokyti asmenį, kuris yra nekompetentingas, nesugeba [ir] negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų funkcijų ar dalyvauti atitinkamame mokyme.

<...>

(20) turėtų būti imtasi reikiamų priemonių, t. y., veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais.

(21) norint nustatyti, ar dėl minėtų priemonių bus netinkamai pasiskirstyta pareigomis, reikėtų ypač atsižvelgti į finansinius ir kitus susijusius kaštus, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius bei į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą.“

10.      Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

11.      Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje:

a)      tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo [galėtų] būti elgiamasi su kitu asmeniu;

b)      netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją [išpažįstantys ar tam tikrų įsitikinimų], tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:

i)      tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis [tinkamomis] ir būtinomis priemonėmis arba

ii)      tam tikrą negalią turinčių asmenų atžvilgiu darbdavys, asmuo arba organizacija, kuriems yra taikoma ši direktyva, pagal nacionalin[ės] teisės aktus yra įpareigoti imtis atitinkamų priemonių, atitinkančių 5 straipsnyje išdėstytus principus, kad būtų pašalinti dėl tokių sąlygų, taikomų kriterijų ar praktikos susidarę nepatogumai [susiklosčiusi nepalanki padėtis].“

12.      Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalies c punkte nurodyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<...>

c)      įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą.“

13.      Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamų sąlygų pritaikymas“ nustatyta:

„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems sudaromos tinkamos sąlygos. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“

C.      Italijos teisė

14.      Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2003 m. liepos 9 d. Decreto legislativo n. 216 – Attuazione della direttiva 2000/78 per la parità di trattamento in materia di occupazione e di condizioni di lavoro (Įstatyminis dekretas Nr. 216, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2000/78 dėl vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje)(5) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 216) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiame dekrete <...> vienodo požiūrio principas reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl religijos, asmeninių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Pagal šį principą neturi būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, kaip apibrėžta toliau:

a)      tiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai dėl religijos, asmeninių įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos su asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų elgiamasi su kitu asmeniu;

b)      netiesioginė diskriminacija atsiranda tuomet, kai dėl nuostatos, kriterijaus, praktikos, akto, susitarimo ar elgesio, kuris atrodo neutralus, tam tikros religijos ar įsitikinimų asmenys, asmenys su negalia, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali atsidurti tam tikroje nepalankioje padėtyje, palyginti su kitais asmenimis.“

15.      Šio įstatyminio dekreto 3 straipsnio 3bis dalis suformuluota taip:

„Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi vienodo požiūrio į asmenis su negalia principo, viešojo ir privačiojo sektorių darbdaviai privalo sudaryti tinkamas sąlygas, kaip apibrėžta [JTO] asmenų su negalia teisių konvencijoje, ratifikuotoje 2009 m. kovo 3 d. Įstatymu Nr. 18, kad darbo vietoje asmenims su negalia būtų užtikrintos vienodos sąlygos su kitais darbuotojais. Viešojo sektoriaus darbdaviai turi užtikrinti, kad ši dalis būtų įgyvendinama be jokios naujos ar didesnės naštos viešiesiems finansams ir naudojant žmogiškuosius, finansinius ir materialinius išteklius, prieinamus pagal galiojančius teisės aktus.“

III. Ginčas pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

16.      G. L. buvo įdarbinta bendrovėje AB „stoties operatore“(6). Kaip prižiūrinti šeimos narį ji paprašė darbdavio ją nuolatiniam darbui paskirti į rytinę pamainą arba su jos sutikimu į žemesnes pareigas, kad popietėmis galėtų prižiūrėti su ja gyvenantį savo nepilnametį vaiką, kuris turi sunkią negalią, yra pripažintas 100 % neįgaliu, ir toliau tęstų profesinę veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti darbuotojai.

17.      Kadangi AB nepatenkino G. L. prašymų, 2019 m. kovo 5 d. ji pareiškė ieškinį Tribunale di Roma (Romos teismas, Italija), prašydama pripažinti, kad jos darbdavio veiksmai jos atžvilgiu buvo diskriminaciniai. Ji prašė įpareigoti AB galutinai paskirti ją dirbti fiksuotomis darbo valandomis nuo 8 val. 30 min. iki 15.00 val. arba bet kuriuo atveju atsižvelgiant į jos vaiko poreikius, priimti diskriminacijos panaikinimo planą ir atlyginti patirtą žalą.

18.      Šiuo klausimu G. L. priekaištaudama darbdaviui dėl to, kad darbo valandos nėra lanksčios, be kita ko, nurodė, pirma, kad AB vertino ją kitaip nei jos bendradarbius, kurie dėl sveikatos priežasčių buvo pripažinti negalintys atlikti savo pareigų laikinai arba visiškai pagal įprastą tvarką. Nors jie buvo laikinai paskirti atlikti kitas užduotis, laukdami, kol bus perkvalifikuoti į kitas pareigas, paskiriant į subsidijuojamą arba „remiamą“ tarnybą fiksuotoje darbo vietoje, G. L. tokia galimybė nebuvo suteikta, nes jos atveju negalėjimas eiti pareigų buvo vertinamas atsižvelgiant į jos pačios, o ne į jos vaiko sveikatos būklę. Antra, AB nepagrįstai ilgą laikotarpį taikė ne galutinio, bet laikino pobūdžio priemones, kad išspręstų G. L. profesinio gyvenimo sunkumus, kylančius dėl jos pareigų, susijusių su vaiko priežiūra. Trečia, AB nepatenkino G. L. pateikto prašymo dėl galimo paskyrimo į žemesnio lygio pareigas, kad būtų išspręsti šie sunkumai.

19.      Tribunale di Roma (Romos teismas) atmetė G. L. ieškinį motyvuodamas tuo, kad ji nėra asmuo, turintis teisę pareikšti ieškinį dėl diskriminacijos darbe, nes ne ji yra asmuo su negalia. G. L. dėl tokio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija), o tas teismas atmetė šį skundą iš esmės. Šiuo klausimu tas teismas, remdamasis Sprendimu Coleman, konstatavo, kad šeimos narį prižiūrintis asmuo turi teisę remtis nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis asmenys su negalia apsaugomi nuo diskriminacijos darbe, visų pirma Įstatyminio dekreto Nr. 216 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 3bis dalimi. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, kaip nurodė minėtas teismas, AB diskriminacinis elgesys nebuvo įrodytas ir bet kuriuo atveju ši bendrovė sudarė „tinkamas sąlygas“. Tas pats teismas patikslino, kad, be kita ko, AB bet kuriuo atveju pakankamai palengvino G. L. užduotį, nors tai ir buvo padaryta priimant tarnybinius nurodymus, kurie buvo laikini, ir kad, kiek tai susiję su požiūriu į darbuotojus, negalinčius atlikti savo darbo įprasta tvarka ir laikinai paskirtus atlikti kitas užduotis, laukdama, kol jie bus perkvalifikuoti ir paskirti į nuolatinę darbo vietą, AB pagrįstai nesuteikė G. L. tokios pačios galimybės, nes jos kolegos buvo pateikę jiems išduotas medicinines pažymas.

20.      G. L. pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdama, kad atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas, kad jai būtų suteikta teisė nebūti diskriminuojamai darbe dėl negalios. Šiuo klausimu ji nesutiko su tuo, kad AB sudarė „tinkamas sąlygas“, ir pridūrė mananti turinti absoliučią teisę į tokių sąlygų pritaikymą. G. L. taip pat teigė, kad AB suteiktos laikino pobūdžio priemonės, su pertraukomis taikytos vos po kelis mėnesius ir neįformintos raštu, nereiškia, kad nebuvo nurodytos diskriminacijos. Be to, ji tvirtino, kad buvo pažeistos diskriminacijos įrodinėjimo taisyklių. Po to, kai G. L. pateikė kasacinį skundą, ji minėtam teismui nurodė, kad 2022 m. spalio 10 d. buvo atleista iš darbo.

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Italijos teisėje „šeimos narį prižiūrintis asmuo“ pirmą kartą teisiškai apibrėžtas 2017 m. priimtame įstatyme(7) ir kad nors nacionalinėje teisėje tokiam šeimos narį prižiūrinčiam asmeniui suteikiama teisė gauti konkrečias mokestines ir socialines lengvatas, klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms jai nebuvo taikoma bendroji apsauga nuo darbe patiriamos diskriminacijos ir priekabiavimo dėl tokiam prižiūrinčiajam asmeniui tenkančių pagalbos ir priežiūros užduočių(8). Dėl šios priežasties Tribunale di Roma (Romos teismas) atmetė G. L. ieškinį. Vis dėlto Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas), grįsdamas savo motyvus Sprendimu Coleman, konstatavo, kad asmuo, prižiūrintis šeimos narį su negalia, turi teisę į apsaugą, kai darbe yra diskriminuojamas dėl negalios.

22.      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Sprendime Coleman buvo aiškiai nurodyta tik tiesioginė diskriminacija ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad pagal jį Direktyvos 2000/78 taikymą būtų galima išplėsti asmenis su negalia prižiūrintiems asmenims, kurie remiasi netiesiogine diskriminacija darbe. Vis dėlto šią direktyvą taip pat būtų galima aiškinti plačiau, atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus, jos bendrą logiką, į tai, kaip kito galiojantys teisės aktai, taip pat į ekonominę ir socialinę dinamiką.

23.      Dėl teisinio reglamentavimo raidos minėtas teismas pabrėžia, kad JTO konvencija įsigaliojo 2008 m. gegužės 3 d. ir kad ja galima remtis aiškinant Direktyvą 2000/78. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios konvencijos 2 straipsnyje pateiktą sąvokos „diskriminacija dėl negalios“ apibrėžtį, neatrodo, kad joje būtų teikiama reikšmė tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos atskyrimui, kiek tai susiję su asmenų su negalia apsauga. Kalbant apie Italijos teisės sistemą, reikia pažymėti, kad Asmenų su negalia teisių komitetas savo išvadose, priimtose pagal JTO konvencijos fakultatyvaus protokolo(9) dėl 2022 m. rugpjūčio 26 d. Pranešimo Nr. 51/2018(10) 5 straipsnį, konstatavo sunkias pasekmes, kylančias asmenims su negalia, kuriems reikalinga priežiūra, dėl juos prižiūrinčio asmens teisinio statuso nepripažinimo ir dėl to, kad jam netaikomos veiksmingos socialinės apsaugos priemonės, kaip antai galimybė gauti pagalbą, lėšų ir dalyvauti pensijų sistemoje, lanksčios darbo valandos ir darbas netoli jų gyvenamosios vietos.

24.      Jeigu vaiką su negalia prižiūrintis šeimos narys galėtų teisme remtis apsauga nuo netiesioginės diskriminacijos, patirtos darbe dėl pagalbos šiam vaikui, kiltų klausimas, ar tokia apsauga reiškia, kad tokio prižiūrinčiojo asmens darbdavys turėtų sudaryti tinkamas sąlygas, kad būtų užtikrintas vienodo požiūrio, palyginti su kitais darbuotojais, principo laikymasis. Kartu minėtas teismas mano, kad taikant Direktyvą 2000/78 būtina apibrėžti „prižiūrinčiojo asmens“ sąvoką.

25.      Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Sąjungos teisė, prireikus taip pat remiantis [JTO konvencija], turi būti aiškinama taip, kad sunkią negalią turintį nepilnametį šeimos narį prižiūrintis asmuo, kuris teigia patyręs netiesioginę diskriminaciją darbe dėl tokios priežiūros, turi teisę remtis apsauga nuo diskriminacijos, kuri būtų suteikiama pačiam asmeniui su negalia, jei šis asmuo būtų darbuotojas, pagal [Direktyvą 2000/78]?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Sąjungos teisė, prireikus taip pat remiantis [JTO konvencija], turi būti aiškinama taip, kad minėto prižiūrinčiojo asmens darbdavys privalo sudaryti tinkamas sąlygas, kad užtikrintų, jog ir šis prižiūrintysis asmuo būtų vienodai vertinimas, palyginti su kitais darbuotojais, remdamasis tuo, kas [Direktyvos 2000/78] 5 straipsnyje numatyta dėl asmenų su negalia?

3.      Jeigu į pirmąjį ir (arba) antrąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar Sąjungos teisė, prireikus taip pat remiantis [JTO konvencija], turi būti aiškinama taip, kad prižiūrinčiuoju asmeniu pagal [Direktyvą 2000/78] turi būti laikomas bet kuris asmuo, priklausantis šeimos nariams, arba faktinis sugyventinis, kuris, nors ir neoficialiai, nemokamai, kiekybiniu požiūriu reikšmingai, išimtinai, nuolat ir ilgą laiką namų aplinkoje rūpinasi asmeniu, kuris dėl savo sunkios negalios negali savarankiškai atlikti kasdienio gyvenimo veiksmų, ir ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad nagrinėjama prižiūrinčiojo asmens sąvokos apibrėžtis yra platesnė ar siauresnė nei nurodytoji?“

26.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė G. L., AB, Italijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

27.      Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama pirmų dviejų prejudicinių klausimų analizei.

IV.    Analizė

A.      Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

28.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad darbuotojas, kuris, nors pats nėra asmuo su negalia, teigia atsidūręs tam tikroje nepalankioje padėtyje darbe dėl savo vaiko, kuriam teikia reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, negalios, teisme gali remtis šiose nuostatose numatytu bet kokios netiesioginės diskriminacijos dėl negalios draudimo principu.

29.      Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį, be to, kaip matyti iš jos pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo, šia direktyva siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl, be kita ko, negalios užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą, suteikiant kiekvienam asmeniui veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, be kita ko, šiuo pagrindu(11). Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje vienodo požiūrio principas šios direktyvos taikymo tikslais apibrėžiamas kaip reiškiantis, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, įskaitant negalią. To paties 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl, be kita ko, negalios su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu, o jo 2 dalies b punkte – kad (išskyrus šio b punkto i ir ii papunkčiuose numatytus atvejus) netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos, kurie atrodo neutralūs, asmenys, be kita ko, turintys tam tikrą negalią, gali atsidurti tam tikru atžvilgiu nepalankesnėje padėtyje nei kiti asmenys.

30.      Dėl sąvokos „asmuo su negalia“ reikėtų priminti, kad Sąjunga yra patvirtinusi JTO konvenciją Sprendimu 2010/48/EB(12). Taigi šios konvencijos nuostatos nuo to sprendimo įsigaliojimo dienos yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis. Be to, iš minėto sprendimo II priedo priedėlio matyti, kad savarankiško gyvenimo ir socialinės aprėpties, darbo ir užimtumo srityse Direktyva 2000/78 yra vienas iš Sąjungos teisės aktų, susijusių su šioje konvencijoje reglamentuojamais klausimais. Darytina išvada, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ta pačia konvencija galima remtis aiškinant šią direktyvą, kuri turi būti aiškinama kiek įmanoma pagal JTO konvenciją. Būtent todėl, Sąjungai patvirtinus šią konvenciją, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „negalia“, kaip ji suprantama pagal minėtą direktyvą, turi būti aiškinama kaip apimanti darbingumo apribojimą, atsirandantį, be kita ko, dėl ilgalaikių fizinių, protinių ar psichikos sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitų darbuotojų(13). Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad G. L. nepilnametis vaikas turi sunkią negalią, t. y. yra pripažintas turinčiu 100 % negalią. Neginčijama, kad jis turi „negalią“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78, ir kad G. L. teikia jam reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą.

31.      Savo rašytinėse pastabose G. L. teigia, kad paprašė AB, pirma, būti paskirta nuolatiniam darbui į rytinę darbo pamainą, kad galėtų dirbti ir kartu rūpintis savo vaiku, kuris privalo laikytis svarbiausių gydymo priemonių programos, o šios priemonės jam turi būti taikomos po pietų, kaip to reikalauja vietos sveikatos įstaiga. Antra, ji klausė, ar galėtų būti paskirta į žemesnio lygio pareigas, kad galėtų prižiūrėti savo vaiką. Tačiau darbdavys nepatenkino jos prašymų ir taikė jai diskriminacinį požiūrį(14). Taigi ginčas pagrindinėje byloje priskirtinas prie įdarbinimo ir darbo sąlygų, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą.

32.      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šioje direktyvoje numatytas bet kokios netiesioginės diskriminacijos dėl negalios draudimas taikomas tokiai darbuotojai, kaip G. L., kaip savo neįgalų vaiką prižiūrinčiam asmeniui. Tas teismas nurodo Sprendimą Coleman, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėta direktyva, visų pirma jos 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a punktas, turi būti aiškinami taip, kad juose numatytas tiesioginės diskriminacijos draudimas taikomas ne tik asmenims, kurie patys turi negalią, ir kad jeigu darbdavys su darbuotoju, kuris pats neturi negalios, panašioje situacijoje elgiasi mažiau palankiai, nei yra, buvo ar būtų elgiamasi su kitu darbuotoju, ir įrodžius, kad nepalankesnis elgesys su šiuo darbuotoju grindžiamas jo vaiko, kuriam jis teikia pagrindinę dėl jo būklės reikalingą priežiūrą, negalia, toks elgesys prieštarauja minėto 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintam tiesioginės diskriminacijos draudimui.

33.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į tą sprendimą, kuriame aiškiai nurodyta tik tiesioginė diskriminacija, Direktyva 2000/78 taikoma ir asmenims su negalia, kurie teigia patyrę netiesioginę diskriminaciją darbe. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) konstatavo, kad šia direktyva, kiek tai susiję su užimtumu ir profesine sritimi, siekiama kovoti su visomis diskriminacijos dėl negalios formomis ir kad šioje direktyvoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas šioje srityje taikomas ne konkrečiai asmenų grupei, bet dėl jos 1 straipsnyje išvardytų priežasčių(15). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, iš to, kad šioje direktyvoje yra nuostatų, skirtų konkrečiai atsižvelgti į asmenų su negalia poreikius, negalima daryti išvados, kad joje įtvirtintą vienodo požiūrio principą reikia aiškinti siaurai, t. y. kaip draudžiantį tik tiesioginę diskriminaciją dėl negalios, taikomą tik patiems asmenims su negalia(16). Teisingumo Teismas patikslino, kad nors tokioje situacijoje tiesioginę diskriminaciją dėl negalios patyręs asmuo pats nėra neįgalus, būtent negalia yra nepalankaus elgesio, kurį šis asmuo tvirtina patyręs, priežastis(17). Teisingumo Teismas pridūrė: kadangi įrodyta, jog darbuotojas, teikiantis savo vaikui su negalia reikalingą priežiūrą, patyrė tiesioginę diskriminaciją dėl negalios, aiškinant Direktyvą 2000/78 taip, kad ji taikoma tik asmenims, kurie patys turi negalią, ji prarastų didžiąją dalį veiksmingumo ir būtų sumažinta ja siekiama užtikrinti apsauga(18).

34.      Reikia pabrėžti, kad Sprendime Coleman Teisingumo Teismas įtvirtino sąvoką „diskriminacija dėl sąsajos“, pagal kurią asmuo gali remtis Direktyva 2000/78, jeigu jis pats nėra neįgalus, bet patiria nepalankų vertinimą darbe kaip prižiūrintis asmenį su negalia. Tiesa, to sprendimo rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismas, atsakydamas į pateiktus prejudicinius klausimus, kuriuose buvo paminėta tik tokia diskriminacijos forma, nurodė tik tiesioginę diskriminaciją. Vis dėlto, kaip nurodyta Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje, vienodo požiūrio principas reiškia, kad dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos(19). Taigi, manau, iš minėtos nuostatos teksto matyti, kad negalia grindžiamos tiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos draudimas logiškai reiškia netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos draudimą. Kitaip tariant, jeigu šios dvi diskriminacijos formos būtų atskirtos, kiltų abejonių dėl minėtos direktyvos nuoseklumo(20). Teisingumo Teismas Sprendimo Coleman 38 punkte pažymėjo, kad minėta direktyva skirta kovai su visomis diskriminacijos dėl negalios formomis. Be to, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Italijos vyriausybė, iš paties to sprendimo teksto, visų pirma iš jo 43 punkto, aiškiai matyti, kad Direktyva 2000/78 draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl negalios, apimanti tik pačius asmenis su negalia, o tai, mano nuomone, reiškia, kad pagal šią direktyvą taip pat draudžiama netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos(21).

35.      Be to, šios direktyvos tikslas, nurodytas jos 1 straipsnyje, yra nustatyti vienodo požiūrio principo įgyvendinimo bendruosius pagrindus. Tiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos ir netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos draudimai yra glaudžiai susiję, nes, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalėtų būti tikros apsaugos nuo nepalankaus elgesio darbe, jeigu nebūtų sistemingai kovojama su šiomis dviem diskriminacijos formomis.

36.      Aiškinimą, kad Direktyva 2000/78 taikoma ir tiesioginei, ir netiesioginei diskriminacijai dėl sąsajos, patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija. Šiuo klausimu reikia paminėti Sprendimą CHEZ(22), susijusį su Direktyva 2000/43/EB(23), – jos 1 straipsnis ir 2 straipsnio 1 dalis suformuluoti analogiškai Direktyvos 2000/78 1 straipsniui ir 2 straipsnio 1 daliai, kiek tai susiję ne su „negalia“, o su „rase arba etnine priklausomybe“. Tame sprendime Teisingumo Teismas, taip pat posėdžiavęs kaip didžioji kolegija, konstatavo, kad sąvoką „diskriminacija dėl etninės priklausomybės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/43, reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kai miesto rajone, kur dauguma gyventojų yra romų kilmės, elektros skaitikliai įrengiami ant antžeminės elektros linijos stulpų 6–7 m aukštyje, o kituose miesto rajonuose šie skaitikliai įrengiami mažesniame nei 2 m aukštyje, ši sąvoka taikoma neatsižvelgiant į tai, ar tokia kolektyvinė priemonė susijusi su tam tikros etninės kilmės asmenimis ar asmenimis, kurie nėra tos etninės kilmės, bet dėl šios priemonės kartu su pastaraisiais vertinami mažiau palankiai ar atsiduria tam tikroje nepalankioje padėtyje. Pateikdamas savo motyvus, Teisingumo Teismas, pagal analogiją nurodęs Sprendimą Coleman, pabrėžė, kad jurisprudencija, pagal kurią tos direktyvos taikymo sritis, atsižvelgiant į jos tikslą ir teisių, kurias ja siekiama apsaugoti, pobūdį, negali būti apibrėžiama siaurai, nagrinėjamu atveju galima pagrįsti aiškinimą, kad toje direktyvoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas taikomas ne konkrečiai asmenų grupei, bet dėl šios direktyvos 1 straipsnyje išvardytų priežasčių, taigi jis taikomas ir asmenims, kurie patys nėra atitinkamos rasės ar etninės kilmės, tačiau dėl vienos iš šių priežasčių vertinami mažiau palankiai ar atsiduria tam tikroje nepalankioje padėtį(24). Taigi Teisingumo Teismas aiškiai konstatavo, kad netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos patenka į Direktyvos 2000/43, kurios struktūra yra tokia pati kaip Direktyvos 2000/78, taikymo sritį(25).

37.      Direktyvoje 2000/78 numatytą netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos draudimą taip pat patvirtina JTO konvencija, kuria pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją galima remtis aiškinant minėtą direktyvą, kuri turi būti aiškinama kuo labiau laikantis šios konvencijos(26). Minėtos konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės, tos konvencijos šalys, draudžia bet kokią diskriminaciją dėl negalios ir garantuoja asmenims su negalia vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kokios priežasties. Taigi toje pačioje konvencijoje sąvoka „diskriminacija dėl negalios“ suprantama plačiai ir iš to logiškai matyti, kad pagal JTO konvenciją draudžiama netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos.

38.      Šiuo požiūriu Asmenų su negalia teisių komitetas(27), įsteigtas pagal JTO konvencijos fakultatyvų protokolą, savo 2018 m. balandžio 26 d. Bendrojoje pastaboje Nr. 6 (2018) dėl lygybės ir nediskriminavimo(28) pareiškė, kad JTO konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisiniai reikalavimai dėl asmenų su negalia ir su jais susijusių asmenų lygių teisių įgyvendinimo ir kad pareiga uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl negalios siekiama apsaugoti asmenis su negalia ir jų aplinkos asmenis, pavyzdžiui, negalią turinčių vaikų tėvus(29). Tas komitetas taip pat pažymėjo, kad diskriminuojami „dėl negalios“ gali būti, be kita ko, asmenys, susiję su asmeniu su negalia, kad tokia diskriminacijos forma vadinama „diskriminacija dėl sąsajos“ ir kad dėl 5 straipsnio plačios taikymo srities būtina pašalinti visus diskriminacijos atvejus ir bet kokį su negalia susijusį diskriminacinį elgesį ir su juo kovoti(30). Be to, kaip nurodė minėtas komitetas, apsaugos nuo „diskriminacijos dėl bet kokios priežasties“ sąvoka reiškia, kad reikia atsižvelgti į visus galimus diskriminacijos motyvus ir jų sąveiką(31).

39.      Neseniai savo išvadose, priimtose pagal Fakultatyvaus protokolo 5 straipsnį dėl 2022 m. rugpjūčio 26 d. Pranešimo Nr. 51/2018(32), Asmenų su negalia teisių komitetas išnagrinėjo asmens, prižiūrinčio savo dukterį ir partnerį, kurie abu yra neįgalūs, pranešimą. Šis komitetas, remdamasis savo bendrąja pastaba Nr. 6, taikė sąvoką „diskriminacija dėl sąsajos“, atkreipdamas dėmesį į to pranešimo autoriaus teiginį, kad dėl Italijos teisės sistemos spragos šeimos narius prižiūrintys artimieji yra pažeidžiami ir jiems gresia diskriminacija dėl sąsajos, taip pažeidžiant JTO konvencijos 5 straipsnį.

40.      Nors Sąjunga nepatvirtino JTO konvencijos fakultatyvaus protokolo, o Asmenų su negalia teisių komitetas nėra teisminė institucija, svarbu, kad ir šis komitetas sąvoką „diskriminacija dėl negalios“ aiškina plačiai ir aiškiai nurodo diskriminaciją dėl sąsajos, neapribodamas jos tiesiogine diskriminacija.

41.      Taip pat pažymiu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyva 2000/78 jos taikymo srityje sukonkretinamas bendrasis nediskriminavimo principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnyje, pagal kurį draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl negalios. Be to, Chartijos 26 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia asmenų su negalia teisę naudotis priemonėmis, užtikrinančiomis jų nepriklausomumą, socialinį bei profesinį integravimą ir dalyvavimą bendruomenės gyvenime(33). Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta šioje konvencijoje. Šiuo klausimu Chartijos 53 straipsnyje taip pat nurodyta, kad jokia jos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti teises, pripažintas, be kita ko, EŽTK.

42.      Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT)(34), kai į jį kreipėsi pareiškėjas, kuris rėmėsi, be kita ko, netiesiogine diskriminacija(35), konstatavo, kad asmens sveikatos būklė, be kita ko, negalia ir įvairios sveikatos problemos, patenka į EŽTK 14 straipsnio sąvoką „kitais pagrindais“(36). EŽTT pažymėjo, kad sąvoka „kitais pagrindais“ jo jurisprudencijoje paprastai aiškinama plačiai, neapsiribojant asmeninėmis savybėmis, t. y. kad jos yra įgimtos ar neatsiejamos nuo asmens, todėl tai reiškia, kad, atsižvelgiant į EŽTK 14 straipsnio tikslą ir teisių, kurias juo siekiama apsaugoti, pobūdį, šis straipsnis taip pat apima atvejus, kai su šiuo asmeniu elgiamasi mažiau palankiai dėl kito asmens padėties ar saugomų savybių. Remdamasis tuo EŽTT padarė išvadą, kad diskriminacinis elgesys, kuriuo skundėsi pareiškėjas, dėl vaiko, su kuriuo jį sieja glaudūs asmeniniai ryšiai ir kuriuo jis rūpinasi, negalios, turi būti vertinamas kaip diskriminacijos dėl negalios forma, kuriai taikomas EŽTK 14 straipsnis(37). Taigi EŽTT įtvirtino sąvoką „diskriminacija dėl sąsajos“, nedarydamas skirtumo tarp tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos(38).

43.      Taigi manau, kad nors Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti „tam tikrą negalią turintys asmenys“, ši nuostata reiškia, kad vaiką su negalia prižiūrintis asmuo, remdamasis netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos draudimu, turi teisę teisme remtis apsauga nuo diskriminacijos, kuri būtų suteikta pačiam asmeniui su negalia, jeigu jis būtų darbuotojas, antraip ši direktyva netektų dalies veiksmingumo. Kitaip tariant, ši direktyva kartu užtikrina dviejų asmenų apsaugą, t. y. , pirma, vaiko su negalia, kuriam teikia pagalbą prižiūrintis asmuo šeimoje, ir, antra, šio prižiūrinčiojo asmens profesinės srities aspektu, nes dėl teikiamos pagalbos sumažėja jo galimybės vykdyti pareigas darbe.

44.      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad G. L. gali būti netiesiogiai diskriminuojama dėl sąsajos. Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją negalima teigti, kad nuostata ar praktika tiesiogiai nustatomas skirtingas požiūris dėl negalios, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas, jeigu ji grindžiama kriterijumi, kuris nėra neatsiejamai susijęs su negalia(39).

45.      Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Coleman, ieškovė teigė, kad jos darbdavys su ja elgėsi prasčiau nei su jos bendradarbiais, kurių vaikai be negalios(40). Toks skirtingas vertinimas buvo laikomas susijusiu su sąvoka „tiesioginė diskriminacija dėl sąsajos“, kuri yra tada, kai su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėtų būti elgiamasi su kitu asmeniu, be kita ko, dėl negalios. Iš tiesų toks skirtingas požiūris atrodo neatsiejamas nuo vaiko negalios(41).

46.      Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą, išskyrus šio b punkto i ir ii papunkčiuose nurodytus atvejus, „netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos“ gali atsirasti dėl priemonės, kuri suformuluota neutraliai, t. y. nurodant su požymiu, dėl kurio taikoma apsauga, nesusijusius kriterijus, tačiau konkrečiai lemia nepalankią šį požymį turinčių asmenų padėtį(42). Mano nuomone, tipinis tokios diskriminacijos pavyzdys yra atvejis, kai darbdavys apskritai nelanksčiai nustato darbo laiko modelius. Ši taisyklė suformuluota neutraliai, nes taikoma visiems darbuotojams, tačiau dėl jos konkrečioje nepalankioje padėtyje atsiduria vaikus su negalia prižiūrintys asmenys, kuriems reikalingas lankstesnis darbo laikas, kad jie galėtų teikti pagalbą ir priežiūrą, reikalingą atsižvelgiant į jų vaikų sveikatos būklę(43).

47.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, turi patikrinti, ar elgesys, dėl kurio priekaištaujama AB, gali būti susijęs su tiesiogine ar netiesiogine diskriminacija dėl sąsajos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalį.

48.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: darbuotojas, kuris pats nėra asmuo su negalia, bet teigia atsidūręs tam tikroje nepalankioje padėtyje darbe dėl savo vaiko, kuriam teikia reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, negalios, teisme gali remtis šiose nuostatose numatytu bet kokios netiesioginės diskriminacijos dėl negalios draudimo principu.

B.       Dėl antrojo prejudicinio klausimo

49.      Antruoju klausimu, pateiktu tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2000/78 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai darbuotojas, kuris, pats nebūdamas asmuo su negalia, prižiūri savo vaiką su negalia, jo darbdavys, sudarydamas šiame straipsnyje numatytas „tinkamas sąlygas“, turi imtis tinkamų priemonių, kad, atsižvelgiant į konkrečiu atveju kylančius poreikius, šis darbuotojas galėtų teikti savo vaikui reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą.

50.      Pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, siekiant užtikrinti, kad asmenų su negalia atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, turi būti sudarytos tinkamos sąlygos. Tai reiškia, jog darbdavys, atsižvelgdamas į konkrečiu atveju kylančius poreikius, turi imtis tinkamų priemonių, kad asmeniui su negalia būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, jį dirbti, kilti karjeros laiptais arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui tektų neproporcinga našta.

51.      Sprendimo Coleman 42 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tai, kad tame 5 straipsnyje konkrečiai nurodyti asmenys su negalia, lemia aplinkybė, kad tai yra specialios priemonės, kurios, jeigu nebūtų taikomos tik asmenims su negalia, taptų beprasmės ar neproporcingos. Teisingumo Teismas pridūrė, kad, kaip matyti iš tos direktyvos 16 ir 20 konstatuojamųjų dalių, tai yra priemonės, skirtos asmenų su negalia poreikiams patenkinti darbo vietoje ir pritaikyti ją prieš šių asmenų negalios. Taigi tokiomis priemonėmis konkrečiai siekiama leisti asmenims su negalia integruotis į darbo rinką ir juos paskatinti tai daryti, ir dėl to jos gali būti susijusios tik su šiais asmenimis ir jų darbdaviui tenkančiomis pareigomis, o prireikus – ir su valstybių narių įsipareigojimais asmenų su negalia atžvilgiu.

52.      Vis dėlto pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktį netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl sąlygų, kriterijų ar praktikos, kurie atrodo neutralūs, asmenys, be kita ko, turintys tam tikrą negalią, gali atsidurti tam tikru atžvilgiu nepalankesnėje padėtyje nei kiti asmenys, nebent darbdavys, asmuo arba organizacija, kuriems taikoma ši direktyva, pagal nacionalinės teisės aktus privalo imtis atitinkamų priemonių, atitinkančių šios direktyvos 5 straipsnyje išdėstytus principus, kad būtų pašalinti dėl tokių sąlygų, kriterijų ar praktikos susiklosčiusi nepalanki padėtis. Todėl tinkamų sąlygų sudarymas leidžia ištaisyti netiesioginės diskriminacijos situaciją. Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, netiesioginė diskriminacija ir tinkamų sąlygų sudarymas, už kurį atsakingas darbdavys, yra glaudžiai susiję. Pagal JTO konvencijos 2 straipsnį diskriminacija dėl negalios panašiai apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti tinkamas sąlygas. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi pripažįstama, kad Direktyva 2000/78 draudžiama netiesioginė diskriminacija dėl sąsajos, logiška, kad, siekiant įgyvendinti vienodo požiūrio principą, darbuotojui, kuris nukentėjo nuo negalia grindžiamos netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos, darbo vietoje turi būti sudarytos tinkamos sąlygos.

53.      Be to, JTO konvencijos, kurią Sąjunga patvirtino jau paskelbus Sprendimą Coleman, 2 straipsnyje „tinkamų sąlygų pritaikymas“ apibrėžiamas kaip „būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti asmenims su negalia galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves“. Iš šios apibrėžties matyti, kad, skirtingai nei Direktyvos 2000/78 5 straipsnio tekste, tinkamų sąlygų sudarymas neapsiriboja asmenų su negalia poreikiais darbe, taigi jos gali būti taikomos asmeniui su negalia, kuris negali vykdyti profesinės veiklos, sudarant šias sąlygas darbuotojui, prižiūrinčiam asmenį su negalia. Dėl tokių sąlygų darbuotojas gali teikti pagalbą ir priežiūrą, kurios reikia asmeniui su negalia, neatsižvelgiant į jo amžių. Šiuo klausimu šios konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, „siekdamos skatinti lygybę ir panaikinti diskriminaciją, valstybės, šios Konvencijos šalys, imasi visų tinkamų veiksmų, kad užtikrintų tinkamų sąlygų pritaikymą“, nenustatant jokių apribojimų dėl atitinkamų asmenų.

54.      JTO konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad „valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų vaikų su negalia visapusišką naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais vaikais“. Kadangi vaikas su negalia yra priklausomas nuo kito asmens, kad galėtų naudotis šiomis teisėmis ir laisvėmis, šį vaiką prižiūrintis asmuo turi turėti galimybę suteikti jam reikalingą pagalbą, o tai gali reikšti, kad turi būti pritaikytos šio prižiūrinčiojo asmens darbo sąlygos. Taigi būtinybė sudaryti tinkamas sąlygas juo labiau būtina, kai asmuo su negalia yra vaikas. Kaip jau buvo pažymėta, šia konvencija galima remtis aiškinant Direktyvą 2000/78 ir toks aiškinimas turi kuo labiau atitikti tą konvenciją(44). Apskritai JTO konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje, kaip ir Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

55.      Kalbant apie tai, kokios rūšies sąlygų pritaikymu galėtų remtis asmenį su negalia prižiūrintis asmuo, reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 2000/78 20 konstatuojamojoje dalyje kaip tinkamų sąlygų pavyzdžiai minimos „veiksming[os] ir praktin[ės] priemon[ės], skirt[os] darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad toje konstatuojamojoje dalyje pateikiamas neišsamus tinkamų sąlygų sąrašas, jos gali būti fizinio, organizacinio ir (arba) mokomojo pobūdžio, o tos pačios direktyvos 5 straipsnyje, siejamame su JTO konvencijos 2 straipsniu, sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ apibrėžiama plačiai(45).

56.      Kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje HR Rail(46), Direktyvos 2000/78 5 straipsnio, siejamo su jos 17 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, tikslas, laikantis socialine „negalios“ sąvoka grindžiamo požiūrio, yra pritaikyti asmens su negalia darbo aplinką, kad jis galėtų visapusiškai ir veiksmingai užsiimti profesine veikla tokiomis pat kaip ir kiti darbuotojai sąlygomis. Jeigu prižiūrintysis asmuo pats neturi negalios, jo darbo aplinka taip pat turi būti pritaikyta tuo pačiu tikslu. Taigi tinkamos priemonės, kurių gali imtis darbdavys, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, susijusios ne su patalpų sutvarkymu ar įrangos pritaikymu, o būtent su darbo laiko modeliais arba užduočių paskirstymu(47). Dėl darbo laiko modelių Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tos direktyvos 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad darbo laiko sutrumpinimas gali būti viena iš tame straipsnyje nurodytų pritaikymo priemonių(48). Nagrinėjamu atveju G. L. paprašė darbdavio pirmiausia paskirti ją dirbti į rytinę pamainą, o tai, atrodo, priskirtina prie darbo laiko modelių ir atliktinų užduočių. Antra, ji paprašė darbdavio paskirti į žemesnio lygio pareigas. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam tikromis sąlygomis perkėlimas į kitą darbo vietą gali būti tinkama priemonė atsižvelgiant į „tinkamų sąlygų pritaikymą“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį(49).

57.      Tokiomis aplinkybėmis minėtas 5 straipsnis negali įpareigoti darbdavio imtis priemonių, dėl kurių jam tektų neproporcinga našta. Šiuo klausimu iš tos pačios direktyvos 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad norint nustatyti, ar dėl tokių priemonių nebus netinkamai pasiskirstyta pareigomis, reikėtų ypač atsižvelgti į finansines ir kitas susijusias sąnaudas, į organizacijos arba įmonės dydį ir finansinius išteklius, taip pat į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą(50).

58.      Nagrinėjamu atveju savo rašytinėse pastabose AB, be kita ko, teigia, kad trūko „stoties operatorių“ kategorijos darbuotojų ir kad bet kuriuo atveju „pagalbinių judumo darbuotojų“, priskiriamų prie kitos profesinės šeimos, kategorijoje nebuvo jokių laisvų darbo vietų. Vis dėlto G. L. buvo perkelta iš įprasto pamaininio darbo, taikomo metro linijos, prie kurios ji buvo priskirta, stoties operatoriams, ir, skirtingai nuo kitų kolegų, buvo paskirta į fiksuotą darbo vietą kartu taikant lengvatinį tvarkaraštį. Taigi AB sudarė reikiamas tinkamas sąlygas ir nepaskyrė G. L. į nuolatines pareigas neapibrėžtam laikotarpiui.

59.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar G. L. prašymas buvo neproporcinga našta jos darbdaviui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį.

60.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip: tuo atveju, kai darbuotojas, kuris, pats nebūdamas asmuo su negalia, prižiūri vaiką su negalia, šio prižiūrinčiojo asmens darbdavys, sudarydamas šiame straipsnyje numatytas „tinkamas sąlygas“, turi imtis tinkamų priemonių, be kita ko, susijusių su darbo laiko modelių pritaikymu ir atliekamų užduočių pakeitimu, kad tas darbuotojas, atsižvelgiant į poreikius konkrečioje situacijoje, galėtų teikti savo vaikui reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, jeigu tokiomis priemonėmis šiam darbdaviui nenustatoma neproporcinga našta.

V.      Išvada

61.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus:

1)      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies b punktas

turi būti aiškinami taip:

darbuotojas, kuris pats nėra asmuo su negalia, bet teigia atsidūręs tam tikroje nepalankioje padėtyje darbe dėl savo vaiko, kuriam jis teikia reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, negalios, teisme gali remtis šiose nuostatose numatytu bet kokios netiesioginės diskriminacijos dėl negalios draudimo principu.

2)       Direktyvos 2000/78 5 straipsnis

turi būti aiškinamas taip:

tuo atveju, kai darbuotojas, kuris, pats nebūdamas asmuo su negalia, prižiūri vaiką su negalia, šio prižiūrinčiojo asmens darbdavys, sudarydamas šiame straipsnyje numatytas „tinkamas sąlygas“, turi imtis tinkamų priemonių, be kita ko, susijusių su darbo laiko modelių pritaikymu ir atliekamų užduočių pakeitimu, kad tas darbuotojas, atsižvelgiant į poreikius konkrečioje situacijoje, galėtų teikti savo vaikui reikalingą pagalbą ir pagrindinę priežiūrą, jeigu tokiomis priemonėmis šiam darbdaviui nenustatoma neproporcinga našta.

---

1      Originalo kalba: prancūzų.

---

i Šios bylos pavadinimas yra išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.

---

2      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).

---

3      2008 m. liepos 17 d. sprendimas (C‑303/06, EU:C:2008:415; toliau – Sprendimas Coleman).

---

4      Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 2515 t., p. 3.

---

5      GURI Nr. 187, 2003 m. rugpjūčio 13 d. p. 4.

---

6      Savo rašytinėse pastabose AB nurodė, kad stoties operatoriai, dirbantys geležinkelių transporto sektoriuje (metro / traukiniai / tramvajus), neturi fiksuotos darbo vietos ir administraciniu požiūriu yra priskirti darbo vietai, sutampančiai su visa metro linija arba geležinkelio atkarpa, į kurią jie paskirti dirbti. Jie turi paskirties darbo vietą, atitinkančią vieną iš linijos ar atkarpos, kuriai jie priskirti, stočių, kur jie turi būti, kad dirbtų savo darbą.

---

7      2017 m. gruodžio 27 d. Legge n. 205 - Bilancio di previsione dello Stato per l’anno finanziario 2018 e bilancio pluriennale per il triennio 2018-2020 (Įstatymas Nr. 205 dėl numatomo 2018 finansinių metų valstybės biudžeto ir 2018–2020 m. trejų metų daugiamečio biudžeto; toliau – Įstatymas Nr. 205/62) (GURI, Nr. 302, 2017 m. gruodžio 29 d., paprastasis priedas Nr. 62).

---

8      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Įstatyminio dekreto Nr. 216 25 straipsnio 2bis dalyje, įterptoje 2021 m. lapkričio 5 d. Legge n. 162 (Įstatymas Nr. 162) (GURI Nr. 275, 2021 m. lapkričio 18 d.), priimtu po to, kai susiklostė pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, nustatyta, kad „diskriminacija, kaip tai suprantama pagal šią antraštinę dalį, laikomas bet koks vertinimas, darbo sąlygų pritaikymo ar darbo laiko organizavimo pakeitimas, kuriuo dėl lyties, amžiaus, asmeninės ar šeimos priežiūros poreikių, nėštumo, motinystės ar tėvystės, įskaitant įvaikinimą, arba dėl sulaikymo ir naudojimosi su tuo susijusiomis teisėmis darbuotojas atsiduria ar gali atsidurti bent vienoje iš toliau nurodytų situacijų: a) jo padėtis tampa nepalanki, palyginti su visais kitais darbuotojais; b) apribojamos jo galimybės dalyvauti įmonės gyvenime ar priimant sprendimus; c) apribojamos jo galimybės pasinaudoti pareigų paaukštinimo ir kilimo karjeros laiptais mechanizmais“.

---

9      Pagal JTO konvencijos fakultatyvaus protokolo 1 straipsnio 1 dalį bet kuri valstybė, šio protokolo šalis, pripažįsta Asmenų su negalia teisių komiteto kompetenciją gauti ir svarstyti jo jurisdikcijai priskirtus asmenų ar asmenų grupių arba jų vardu pateiktus pranešimus, kuriuose teigiama, kad šie asmenys tapo tos valstybės, protokolo šalies, padaryto JTO konvencijos nuostatų pažeidimo aukomis. Minėto protokolo 5 straipsnyje nustatyta, kad komitetas nagrinėja pagal tą protokolą gautus pranešimus uždarame posėdyje ir kad išnagrinėjęs pranešimą jis perduoda savo siūlymus ir rekomendacijas suinteresuotajai valstybei, šios konvencijos šaliai, ir pranešimą pateikusiam asmeniui.

---

10      Su šiomis išvadomis, skelbiamomis, be kita ko, ispanų, anglų ir prancūzų k., galima susipažinti adresu https://tbinternet.ohchr.org/_layouts/15/treatybodyexternal/SessionDetails1.aspx?SessionID=2545&Lang=fr, dalyje „Individualių skundų nagrinėjimas“ ir „Jurisprudencija CRPD/C/27/D/51/2018 Maria Simona Bellini“.

---

11      2021 m. sausio 26 d. Sprendimas Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie (C‑16/19, EU:C:2021:64, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

12      2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimas (OL L 23, 2010, p. 35).

---

13      Žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Nobel Plastiques Ibérica (C‑397/18, EU:C:2019:703, 39–41 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Dėl sąvokos „negalia“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/78, taip pat žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimą Ca Na Negreta (C‑631/22, EU:C:2024:53, 34 punktas).

---

14      Žr. šios išvados 18 punktą.

---

15      Žr. Sprendimą Coleman (38 punktas). Taip pat žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimą Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie (C‑16/19, EU:C:2021:64, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

16      Žr. Sprendimą Coleman (43 punktas).

---

17      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Coleman (50 punktas).

---

18      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Coleman (51 punktas).

---

19      Taip pat žr. Direktyvos 2000/78 12 konstatuojamąją dalį.

---

20      Tuo pačiu klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C‑83/14, EU:C:2015:170, 106 punktas), pagal kurią: „manau, būtų teisinga „diskriminaciją [dėl sąsajos]“ netiesioginės diskriminacijos atveju pripažinti taip pat, kaip ir tiesioginės diskriminacijos atveju“.

---

21      Vis dėlto žr. Waddington, L., „Case C‑303/06, S. Coleman v. Attridge Law and Steve Law Judgment of the Grand Chamber of the Court of Justice of 17 July 2008“, Common Market Law Review, 46 t., Nr. 2, 2009, p. 665–681, visų pirma p. 675 ir 676. Šios autorės teigimu, Teisingumo Teismas Sprendime Coleman neišsakė savo pozicijos dėl netiesioginės diskriminacijos dėl sąsajos.

---

22      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C‑83/14, EU:C:2015:480; toliau – Sprendimas CHEZ ). Dėl Sprendimo Coleman ir Sprendimo CHEZ ryšio, susijusio su diskriminacijos dėl sąsajos taikymo sritimi, žr. Benedi Lahuerta, S., „Ethnic Discrimination, Discrimination by Association and the Roma Community“, Common Market Law Review, 53 t., Nr. 3, 2016, p. 797–817, visų pirma p. 809–812.

---

23      2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, 2000, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23).

---

24      Sprendimas CHEZ (56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

25      Šiuo klausimu žr. McCrudden, C., „The New Architecture of EU Equality Law after CHEZ : Did the Court of Justice Reconceptualise Direct and Indirect Discrimination ?“, European equality law review, Nr. 1, 2016, p. 1–10, visų pirma p. 7. Autorius teigia, kad Sprendimu CHEZ buvo išplėstas asmenų, kurie gali remtis netiesioginės diskriminacijos draudimu, ratas, to priežastis tai, kad netiesioginei diskriminacijai pradėta taikyti „diskriminacijos dėl sąsajos” koncepcija.

---

26      Žr. šios išvados 30 punktą.

---

27      Dėl šio komiteto žr. šios išvados 23 punktą.

---

28      CRPD/C/GC/6. Su šiuo dokumentu, skelbiamu ispanų, anglų ir prancūzų k., galima susipažinti https://www.ohchr.org/fr/documents/general-comments-and-recommendations/general-comment-no6-equality-and-non-discrimination.

---

29      Bendroji pastaba Nr. 6 (17 punktas).

---

30      Bendroji pastaba Nr. 6 (20 punktas).

---

31      Bendroji pastaba Nr. 6 (21 punktas).

---

32      Dėl tų išvadų taip pat žr. šios išvados 23 punktą. Visų pirma žr. tų išvadų 7.9 punktą.

---

33      Žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimą Ca Na Negreta (C‑631/22, EU:C:2024:53, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

34      Žr. 2016 m. kovo 22 d. EŽTT sprendimą Guberina prieš Kroatiją, CE:ECHR:2016:0322JUD002368213.

---

35      Remiantis EŽTT informaciniu pranešimu, kurį galima rasti https://hudoc.echr.coe.int/fre#{%22itemid%22:[%22002-11097%22]}, „pareiškėjas gyveno su sunkią negalią turinčiu savo vaiku, kuriuo rūpinosi. Siekdamas parūpinti vaikui geresnį, labiau pritaikytą būstą, pareiškėjas pardavė šeimos butą, esantį pastato be lifto trečiajame aukšte, kad nusipirktų namą. Tada jis prašė būti atleistas nuo pirkimo mokesčių, bet jo prašymas buvo atmestas, nes jo parduotas butas atitiko šeimos poreikius. Vykstant procesui pagal Konvenciją pareiškėjas skundėsi, kad dėl mokesčių teisės aktų taikymo jo situacijai jis buvo diskriminuojamas dėl savo vaiko negalios.“

---

36      Pagal šį straipsnį „naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“

---

37      Žr. to sprendimo 76–79 punktus.

---

38      Pažymėtina, kad tame sprendime, minėdamas „bylai reikšmingus tarptautinius dokumentus“, EŽTT, be kita ko, nurodė sprendimus Coleman ir CHEZ (žr. 41 ir 42 punktus).

---

39      Žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimą Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie (C‑16/19, EU:C:2021:64, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

40      Žr. Sprendimą Coleman (26 punktas).

---

41      Kaip išvadoje byloje Coleman (C‑303/06, EU:C:2008:61, 20 punktas) pažymėjo generalinis advokatas M. Poiares Maduro, „S. Coleman byloje iškeltas tiesioginės diskriminacijos klausimas. Kaip aiškiai nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ji neskundžia jai, kaip neįgalaus vaiko motinai ir pagrindinei jo prižiūrėtojai, taikytų neutralių priemonių. Ji priekaištauja savo darbdaviui, kad jis ją išskyrė ir į ją nusitaikė būtent dėl jos neįgalaus sūnaus. Todėl Teisingumo Teismo klausiama, ar direktyva draudžia tiesioginę diskriminaciją dėl ryšio.“

---

42      Šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimą Szpital Kliniczny im. dra J. Babińskiego Samodzielny Publiczny Zakład Opieki Zdrowotnej w Krakowie (C‑16/19, EU:C:2021:64, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

43      Pavyzdžiui, šeimos narį prižiūrintis asmuo, kuris turėtų dirbti kiekvieną savaitės dieną nuo 9.00 iki 18.00 val., jei nebūtų žiūrima lanksčiai, akivaizdžiai patirtų sunkumų, kad galėtų vidury savaitės su savo vaiku nuvykti pas gydytoją, atsižvelgiant į gydytojų kabinetų darbo laiką.

---

44      Žr. šios išvados 30 punktą.

---

45      Žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimą HR Rail (C‑485/20, EU:C:2022:85, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

46      C‑485/20, EU:C:2021:916, 59 punktas.

---

47      Svarbu paaiškinti, kad Sąjungos teisėje dabar aiškiai numatyta galimybė pasiekti, kad prižiūrintiesiems asmenims būtų pakeisti darbo laiko modeliai. 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2010/18/ES (OL L 188, 2019, p. 79), kuri pagrindinei bylai netaikoma ratione temporis, 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad darbuotojai, kurie turi vaikų iki tam tikro amžiaus, ne mažesnio nei aštuoneri metai, ir prižiūrintieji asmenys turėtų teisę prašyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų priežiūros tikslais [kad galėtų prižiūrėti savo šeimos narius]. Tokių susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų trukmė gali būti pagrįstai ribojama.“ Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies f punkte „susitarimas dėl lanksčių darbo sąlygų“ apibrėžiamas kaip „darbuotojams suteikiama galimybė koreguoti savo darbo režimą, įskaitant naudojantis susitarimais dėl nuotolinio darbo, lanksčiu darbo grafiku ar sutrumpintu darbo laiku“.

---

48      Žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą HK Danmark (C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 64 punktas).

---

49      Šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimą HR Rail (C‑485/20, EU:C:2022:85, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

---

50      Žr. 2024 m. sausio 18 d. Sprendimą Ca Na Negreta (C‑631/22, EU:C:2024:53, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).