This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62023CC0728
Opinion of Advocate General Emiliou delivered on 18 September 2025.###
Generalinio advokato Emiliou išvada, pateikta 2025 m. rugsėjo 18 d.
Generalinio advokato Emiliou išvada, pateikta 2025 m. rugsėjo 18 d.
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2025:710
- Date of document:
- 18/09/2025
- Form:
- Generalinio advokato išvada
- Advocate General:
- Emiliou
Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2025 m. rugsėjo 18 d.(1)
Byla C-728/23 P
Ispanijos Karalystė
prieš
Robert Stockdale,
Europos Sąjungos Tarybą,
Europos Komisiją,
Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT),
Europos Sąjungos specialųjį įgaliotinį Bosnijoje ir Hercegovinoje
„ Apeliacinis skundas – Jungtinės Karalystės pilietis, priklausantis Europos Sąjungos specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje darbuotojų grupei – Paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys – Sutarties nutraukimas po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos – Apeliacinis skundas, kurį pateikė valstybė narė, neįstojusi į bylą Bendrajame Teisme – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio trečia pastraipa – Apeliacinio skundo priimtinumas – Sąvoka „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčai“ “
I. Įvadas
1. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (toliau – Statutas) 56 straipsnio trečią pastraipą valstybės narės gali apskųsti Bendrojo Teismo galutinius sprendimus Teisingumo Teismui, net jeigu jos neįstojo į bylą Bendrajame Teisme. Vis dėlto šiai teisei taikoma viena išlyga: ji netaikoma bylose, susijusiose su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“. Todėl tokiose bylose valstybė narė gali apskųsti galutinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu ji įstojo į bylą Bendrajame Teisme.
2. Savo apeliaciniu skundu Ispanijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą Stockdale / Taryba ir kt. (toliau – skundžiamas sprendimas), susijusį su Europos Sąjungos Tarybos ir fizinio asmens (Robert Stockdale), Europos Sąjungos specialiojo įgaliotinio (toliau – ES specialusis įgaliotinis) Bosnijoje ir Hercegovinoje įdarbinto pagal paeiliui sudarytas terminuotas sutartis, ginču(2).
3. Ispanijos Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą Bendrajame Teisme, kurioje buvo priimtas šis sprendimas. Vis dėlto skundžiamas sprendimas buvo priimtas anksčiau, nei šis teismas priėmė sprendimą leisti arba atsisakyti leisti šiai valstybei narei įstoti į bylą.
4. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama procesiniam klausimui, ar šios valstybės narės apeliacinis skundas turi būti laikomas pateiktu byloje, susijusioje su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginču“, todėl nepriimtinu pagal Statuto 56 straipsnio trečią pastraipą.
II. Teisinis pagrindas
A. Statutas
5. Statuto 56 straipsnyje nustatyta:
„Apeliacinį skundą Teisingumo Teismui galima paduoti per du mėnesius nuo apskundžiamo sprendimo pranešimo dėl Bendrojo Teismo galutinių sprendimų ir to Teismo sprendimų, tik iš dalies išsprendžiančių esminius klausimus arba išsprendžiančių procesinius klausimus, susijusius su kompetencijos ar nepriimtinumu grindžiamu paaiškinimu.
Tokį apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis. <...>
Išskyrus bylas, susijusias su Sąjungos ir [jos] tarnautojų ginčais, apeliacinį skundą taip pat gali paduoti valstybės narės ir Sąjungos institucijos, neįstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą. Tokių valstybių narių ir Sąjungos institucijų padėtis yra tokia pat, kaip ir pirmoje instancijoje į bylą įstojusių valstybių narių ar institucijų.“
B. Sprendimas (BUSP) 2019/1340
6. 2019 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2019/1340, kuriuo skiriamas Europos Sąjungos specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje, 1 straipsnyje nurodyta:
„Johann SATTLER skiriamas Europos Sąjungos specialiuoju įgaliotiniu Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. Taryba, remdamasi Politinio ir saugumo komiteto (PSK) vertinimu bei [Europos] Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai (toliau – vyriausiasis įgaliotinis) pasiūlymu, gali nuspręsti ES specialiojo įgaliotinio įgaliojimus nutraukti anksčiau.“
7. Šio sprendimo 4 straipsnyje nustatyta:
„1. ES specialusis įgaliotinis yra atsakingas už įgaliojimų įgyvendinimą; jo veiklą prižiūri vyriausiasis įgaliotinis.
2. PSK palaiko ypatingą ryšį su ES specialiuoju įgaliotiniu, su Taryba ES specialusis įgaliotinis bendrauja pirmiausia per šį komitetą. PSK ES specialiajam įgaliotiniui teikia strategines konsultacijas ir nurodo politinę kryptį pagal jo įgaliojimus, nedarydamas poveikio vyriausiojo įgaliotinio įgaliojimams.
3. ES specialusis įgaliotinis savo veiksmus glaudžiai koordinuoja su Europos išorės veiksmų tarnyba (toliau – EIVT) ir atitinkamais jos padaliniais.“
8. Šio sprendimo 6 straipsnyje „Darbuotojų grupės sudarymas ir sudėtis“ numatyta:
„1. Neviršydamas ES specialiojo įgaliotinio įgaliojimų ir turimų atitinkamų finansinių išteklių, ES specialusis įgaliotinis sudaro darbuotojų grupę. Į darbuotojų grupę įtraukiami darbuotojai, turintys profesinės patirties konkrečiose politikos srityse, kaip reikalaujama įgaliojimais. ES specialusis įgaliotinis nedelsdamas praneša Tarybai ir [Europos] Komisijai apie darbuotojų grupės sudėtį.
2. Valstybės narės, Sąjungos institucijos ir EIVT gali pasiūlyti deleguoti darbuotojus dirbti su ES specialiuoju įgaliotiniu. Atlyginimą tokiems komandiruotiems darbuotojams moka atitinkamai valstybė narė, atitinkama Sąjungos institucija arba EIVT. Valstybių narių į Sąjungos institucijas arba EIVT deleguoti ekspertai taip pat gali būti komandiruojami dirbti su ES specialiuoju įgaliotiniu. Pagal sutartį pasamdyti kitų šalių darbuotojai turi turėti valstybės narės pilietybę.
3. Visi komandiruoti darbuotojai administraciniu požiūriu lieka pavaldūs siunčiančiajai valstybei narei, siunčiančiajai Sąjungos institucijai arba EIVT ir vykdo savo pareigas bei veikia ES specialiojo įgaliotinio įgaliojimų interesais.“
III. Ginčo aplinkybės
9. Ginčo aplinkybės išsamiai išdėstytos skundžiamame sprendime(3). Šiai išvadai reikšmingos aplinkybės gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.
10. R. Stockdale yra Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės pilietis, jis ėjo ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje finansų ir administracijos vadovo pareigas.
11. Vadovaudamasi ESS 33 straipsniu, 2002 m. kovo 11 d. Taryba priėmė sprendimą dėl ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje paskyrimo(4). Vėliau Taryba priėmė dar kelis aktus – jais paskyrė ES specialųjį įgaliotinį Bosnijoje ir Hercegovinoje nepertraukiamai terminuotai kadencijai.
12. Nagrinėjamo ieškinio pateikimo dieną (t. y. 2020 m. gruodžio 29 d.) ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje jau buvo paskirtas laikotarpiui nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.(5)
13. Nuo 2006 m. vasario 15 d. iki 2007 m. kovo 1 d. R. Stockdale dirbo pagal terminuotą darbo sutartį (toliau – TDS), sudarytą su ES specialiuoju įgaliotiniu laikotarpiui, neviršijančiam ES specialiojo įgaliotinio įgaliojimų trukmės.
14. Nuo 2007 m. kovo 1 d. R. Stockdale su ES specialiuoju įgaliotiniu sudarė paeiliui 16 TDS. Paskutinės jo sudarytos TDS (toliau – nagrinėjama sutartis) 5 straipsnyje numatyta, kad ji sudaroma laikotarpiui nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d.
15. R. Stockdale taip pat pasirašė 13 trišalių sutarčių su Komisija ir ES specialiuoju įgaliotiniu, pagal kurias jis buvo paskirtas laikinai einančiu biuro vadovo pareigas. Tose sutartyse buvo numatyta, kad ES specialiojo įgaliotinio mirties ar atsistatydinimo, nelaimingo atsitikimo ar ligos, kuri jam kliudytų eiti pareigas, atveju arba pasibaigus Komisijos ir šio ES specialiojo įgaliotinio sudarytai finansavimo sutarčiai R. Stockdale tampa atsakingas už ES specialiajam įgaliotiniui skirtų lėšų valdymą. Paskutinę tokią sutartį R. Stockdale pasirašė 2019 m. spalio 7 d.
16. 2020 m. sausio 24 d. Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės atstovai pasirašė susitarimą dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos(6) (toliau – Susitarimas dėl JK išstojimo iš ES).
17. 2020 m. vasario 1 d. Susitarimas dėl JK išstojimo iš ES įsigaliojo pagal jo 185 straipsnį. Susitarimo 126 straipsnyje nustatytas susitarimo įsigaliojimo dieną prasidedantis ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigiantis pereinamasis laikotarpis (toliau – pereinamasis laikotarpis), kuriuo pagal jo 127 straipsnio 6 dalį nuorodos į „valstybes nares“ Sąjungos teisėje suprantamos kaip apimančios Jungtinę Karalystę.
18. 2020 m. birželio 24 d. R. Stockdale išsiuntė laišką ES specialiajam įgaliotiniui, norėdamas sužinoti apie savo teises ir pasiskųsti dėl diskriminacijos, jeigu atsitiktų taip, kad jo pareigybė galiausiai būtų laikoma nereikalinga tuo atveju, jeigu ES specialiojo įgaliotinio biuras Bosnijoje ir Hercegovinoje būtų perkeltas į Sąjungos delegaciją šioje valstybėje, taigi į EIVT.
19. 2020 m. liepos 7 d. ES specialusis įgaliotinis perdavė R. Stockdale prašymą Komisijos Užsienio politikos priemonių tarnybos direktoriui ir nurodė, kad R. Stockdale iškėlė klausimų dėl jo įdarbinimo sąlygų, visų pirma atsižvelgiant į galimą nagrinėjamos sutarties nutraukimą dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos. Šios tarnybos skyriaus vadovė 2020 m. liepos 13 d. atsakė, kad tarnyba nėra atsakinga už žmogiškuosius išteklius, susijusius su BUSP (bendra užsienio ir saugumo politika) srities darbuotojais, ir patarė ES specialiajam įgaliotiniui šiuo klausimu konsultuotis su EIVT. Ji taip pat nurodė, kad tiek, kiek R. Stockdale prašymas susijęs su finansiniais aspektais, pagal nagrinėjamos sutarties sąlygas išeitinė išmoka ar pensijų įmokos negali būti išmokėtos.
20. 2020 m. rugsėjo 15 d. ES specialusis įgaliotinis kreipėsi į EIVT ir persiuntė jai R. Stockdale 2020 m. birželio 24 d. laišką.
21. 2020 m. rugsėjo 28 d. R. Stockdale raštu kreipėsi į ES specialųjį įgaliotinį ir paprašė daugiau informacijos apie galimybes likti eiti dabartines pareigas pasibaigus pereinamajam laikotarpiui. Kai ES specialusis įgaliotinis kreipėsi į Komisijos Užsienio politikos priemonių tarnybą, šios tarnybos direktorius 2020 m. spalio 2 d. jam atsakė, kad Jungtinės Karalystės piliečiams nenumatyta jokių išimčių ir kad jų sutartys pasibaigs 2020 m. gruodžio 31 d.
22. 2020 m. lapkričio 17 d. ES specialusis įgaliotinis priėmė sprendimą dėl sutarties nutraukimo – nutraukė nagrinėjamą sutartį apie tai iš anksto pranešęs; sprendimas įsigaliojo 2020 m. gruodžio 31 d. (toliau – sprendimas dėl sutarties nutraukimo). Kaip skundžiamo sprendimo 34 punkte nurodė Bendrasis Teismas, sprendimo dėl sutarties nutraukimo pagrindas buvo tai, kad dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ieškovas nebeturėjo valstybės narės pilietybės. Tai reiškė, kad, ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje teigimu, ieškovas nebegalėjo jam dirbti.
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
A. Procesas Bendrajame Teisme
23. R. Stockdale 2020 m. gruodžio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu ieškiniu Tarybai, Komisijai, EIVT ir ES specialiajam įgaliotiniui Bosnijoje ir Hercegovinoje prašė, pirma, pripažinti sprendimą dėl sutarties nutraukimo neteisėtu, antra, priteisti iš atsakovų 10 000 EUR neturtinės žalos, patirtos dėl to sprendimo, atlyginimą ir, trečia, grąžinti jį į ankstesnes pareigas arba priteisti iš atsakovų 393 850,08 EUR turtinės žalos, patirtos priėmus sprendimą dėl sutarties nutraukimo, atlyginimą (toliau – pirmasis reikalavimas).
24. Be to, R. Stockdale pateikė tris kitus reikalavimus, kurių paskutinis buvo suformuluotas „papildomai“. Vis dėlto šiame apeliaciniame skunde svarbus tik pirmasis reikalavimas.
25. Atskirais pareiškimais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2021 m. gegužės 11 d. pateikė Komisija ir Taryba, 2021 m. gegužės 12 d. – EIVT, o 2021 m. birželio 30 d. – ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje, šios šalys pareiškė nepriimtinumu ir kompetencijos nebuvimu grindžiamus prieštaravimus, visų pirma teigdamos, kad nėra atsakingos už sprendimą nutraukti sutartį ir bet kokius tariamus pažeidimus, kuriais rėmėsi R. Stockdale.
26. 2021 m. rugpjūčio 30 d. R. Stockdale pateikė savo pastabas dėl nepriimtinumu ir kompetencijos nebuvimu grindžiamų prieštaravimų ir paprašė juos atmesti.
27. Bendrasis Teismas, prieš nagrinėdamas bylą iš esmės, remdamasis Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalimi, nusprendė priimti sprendimą dėl kompetencijos ir priimtinumo klausimų, susijusių su visais reikalavimais.
B. Skundžiamas sprendimas
28. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas iš dalies patenkino atsakovų pateiktus nepriimtinumu ir kompetencijos nebuvimu grindžiamus prieštaravimus.
29. Konkrečiai dėl pirmojo reikalavimo Bendrasis Teismas pripažino, kad jis turi jurisdikciją pagal SESV 263 straipsnį dėl reikalavimo teismine tvarka patikrinti sprendimo dėl sutarties nutraukimo, kurį priėmė pagal Sutartis įsteigtas Europos Sąjungos subjektas, t. y. ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje, teisėtumą ir pagal SESV 268 straipsnį dėl reikalavimo atlyginti tariamą neturtinę ir turtinę žalą, atsiradusią dėl šio sprendimo. Konstatavęs, kad ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje yra Sąjungos institucija, priėmusi sprendimą dėl sutarties nutraukimo, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šie reikalavimai yra priimtini, kiek jie susiję su ES specialiuoju įgaliotiniu Bosnijoje ir Hercegovinoje, ir nepriimtini, kiek jie susiję su Taryba, Komisija ir EIVT.
30. Vis dėlto Bendrasis Teismas atsisakė jurisdikcijos dėl R. Stockdale prašymo įpareigoti grąžinti jį į pareigas dirbti ES specialiajam įgaliotiniui Bosnijoje ir Hercegovinoje. Jis paaiškino, kad Sąjungos teismas iš esmės negali, be kita ko, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, duoti nurodymų Sąjungos institucijai, įstaigai ar agentūrai, antraip pažeistų administracinės institucijos prerogatyvas.
V. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
31. Ispanijos Karalystė pateikė šį apeliacinį skundą; jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. lapkričio 27 d.
32. Ispanijos Karalystė savo apeliaciniame skunde Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame nuspręsta dėl tinkamumo būti atsakovu dėl pirmojo reikalavimo, ir
– pripažinti, kad pirmasis reikalavimas yra priimtinas, kiek jis susijęs su Taryba, ir nepriimtinas, kiek jis susijęs su ES specialiuoju įgaliotiniu.
33. R. Stockdale atsiliepime į šį apeliacinį skundą Teisingumo Teismo prašo:
– patenkinti Ispanijos Karalystės apeliacinį skundą ir
– priteisti iš atsakovų apeliacinio proceso išlaidas.
34. Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš Ispanijos Karalystės Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
35. Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
36. EIVT atsiliepime į apeliacinį skundą Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą arba, priešingu atveju, atmesti jį kaip nepriimtiną ir
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
37. ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje atsiliepime į apeliacinį skundą Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą ir
– priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
38. 2024 m. spalio 28 d. R. Stockdale pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą. Vis dėlto šioje išvadoje nagrinėsiu tik Ispanijos Karalystės pateiktą apeliacinį skundą (toliau – pagrindinis apeliacinis skundas), nes daugiausia dėmesio skirsiu šio apeliacinio skundo priimtinumui.
VI. Vertinimas
39. Ispanijos Karalystė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 125–142 punktuose nusprendęs, kad pirmasis reikalavimas yra priimtinas, kiek jis susijęs su ES specialiuoju įgaliotiniu Bosnijoje ir Hercegovinoje, ir nepriimtinas, kiek jis susijęs, be kita ko, su Taryba. Jos nuomone, Taryba turėjo būti laikoma vienintele atsakove.
40. Ši valstybė narė pateikė pagrindinį apeliacinį skundą pagal Statuto 56 straipsnio trečią pastraipą, nes skundžiamo sprendimo priėmimo dieną ji jau buvo pateikusi prašymą įstoti į bylą Bendrajame Teisme, tačiau dar nebuvo pripažinta „į bylą įstojusia šalimi“.
41. Kaip paaiškinau įvade, šia nuostata valstybėms narėms suteikiama speciali (arba išplėstinė) teisė pateikti apeliacinį skundą(7), kuria nukrypstama nuo to straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią tik į bylą Bendrajame Teisme įstojusios šalys turi teisę pateikti apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimų, kuriais užbaigiamas procesas arba išsprendžiamas atskiras procesinis klausimas, susijęs su kompetencijos nebuvimu ar nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu.
42. Pagal šią specialią teisę pateikti apeliacinį skundą valstybės narės gali apskųsti galutinius Bendrojo Teismo sprendimus, net jeigu jos neįstojo į bylą šiame teisme. Taip siekiama leisti tokiems privilegijuotiesiems apeliantams kaip „teisės sergėtojams“ kreiptis į Teisingumo Teismą, kad būtų išsaugotas jurisprudencijos nuoseklumas, net jei Bendrajame Teisme nagrinėjamos bylos šalys sutinka su jo priimtu sprendimu(8).
43. Vis dėlto iš Statuto 56 straipsnio trečios pastraipos formuluotės aiškiai matyti, kad ši teisė neapima „bylų, susijusių su Sąjungos ir [jos] tarnautojų ginčais“. Atitinkamai, nors šia nuostata įtvirtinama speciali arba išplėstinė valstybių narių teisė pateikti apeliacinį skundą, joje taip pat numatoma šios teisės išimtis. Tokių su darbuotojais susijusių ginčų atveju valstybių narių teisė pateikti apeliacinį skundą apribojama teise, pripažįstama pagal Statuto 56 straipsnio antrą pastraipą (kitaip tariant, taikoma bendroji taisyklė)(9).
44. Kitoje dalyje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, neapima Europos Sąjungos ir pagal BUSP įdarbintų tarptautinių sutartininkų, kaip antai R. Stockdale, ginčų, todėl pagrindinis apeliacinis skundas yra priimtinas (A dalis). Toliau pakomentuosiu aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystė siekė įstoti į bylą Bendrajame Teisme. Vis dėlto skundžiamas sprendimas buvo priimtas prieš priimant sprendimą leisti arba atsisakyti leisti šiai valstybei narei įstoti į bylą. Paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, šis ypatumas yra papildoma priežastis laikyti pagrindinį apeliacinį skundą priimtinu (B dalis).
A. Priežastys, dėl kurių išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, netaikoma pagal BUSP įdarbintiems tarptautiniams sutartininkams
45. Atsakydami į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą dėl pagrindinio apeliacinio skundo priimtinumo, Ispanijos Karalystė, Taryba, Komisija, EIVT ir ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje paaiškino, kad specialios valstybių narių teisės apskųsti galutinį Bendrojo Teismo sprendimą, net jeigu jos neįstojo į bylą šiame teisme, išimtis taikoma visiems sprendimams, priimtiems remiantis SESV 270 straipsniu, o kitiems sprendimams ji netaikoma.
46. Pagal SESV 270 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui suteikta jurisdikcija „spręsti Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus neperžengiant Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose [(toliau –Tarnybos nuostatai)] ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygose nustatytų ribų ir laikantis juose numatytų sąlygų“(10). Taigi ši nuostata garantuoja Sąjungos tarnautojams ir kitiems asmenims, kuriems taikomi Tarnybos nuostatai, teisę apskųsti sprendimą teismine tvarka. Ši nuostata buvo aiškinama plačiai, nes Bendrasis Teismas konstatavo, kad ji apima ginčus, susijusius ne tik su asmenimis, kuriems Tarnybos nuostatai taikomi kaip pareigūnams ar „kitiems Sąjungos tarnautojams“, bet ir su asmenimis, kurie neturi nei pareigūno, nei „kito Sąjungos tarnautojo“ statuso ir į jį tik pretenduoja(11).
47. Vis dėlto ne visi ginčai, kilę iš fizinio asmens ir Europos Sąjungos darbo santykių, patenka į SESV 270 straipsnio taikymo sritį. Iš tiesų Tarnybos nuostatai nėra baigtinis taisyklių rinkinys, draudžiantis įdarbinti asmenis kitaip nei pagal šias taisykles(12).
48. Visų pirma BUSP srities sutartininkams Tarnybos nuostatai netaikomi, taigi netaikoma ir minėta nuostata(13). Aiškus pavyzdys šioje kategorijoje yra sutartininkai, dirbantys bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP)(14) misijose trečiosiose valstybėse. Šiems darbuotojams, kurie (kaip ir apskritai kiti BUSP srities sutartininkai) gali būti įdarbinti tiek vietoje, tiek tarptautiniu lygmeniu(15), Tarnybos nuostatai netaikomi, nors jų misija SESV 263 straipsnio taikymo tikslais laikoma patenkančia į sąvokos „Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai“ taikymo sritį(16). Todėl šių asmenų Sąjungos teismuose pagal SESV 270 straipsnį pateikti ieškiniai būtų laikomi nepriimtinais(17).
49. Vienintelis būdas Sąjungos teismams įgyti kompetenciją nagrinėti tokius darbo ginčus galimas tada, kai bylos dėl šių ginčų iškeliamos remiantis SESV 272 straipsniu arba SESV 263 straipsniu. Vis dėlto pagal pirmąją iš šių nuostatų teisminė kontrolė šiuose teismuose galima tik tuo atveju, jei atitinkamoje darbo sutartyje yra arbitražinė išlyga, kurioje Sąjungos teismai nurodomi kaip teismai, kuriuose turi būti nagrinėjami su šia sutartimi susiję ginčai. Pagal antrąją iš šių nuostatų Sąjungos teismams suteikiama teisė peržiūrėti „Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą“ (tai reiškia, kad ginčijamas aktas gali būti laikomas priimtu Europos Sąjungos).
50. Tokiomis pačiomis teisinėmis galimybėmis gali pasinaudoti ir toks asmuo, kaip R. Stockdale, – tarptautinis sutartininkas, dirbantis ES specialiajam įgaliotiniui Bosnijoje ir Hercegovinoje. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad pagal SESV 263 straipsnį jis turi kompetenciją nagrinėti pirmąjį reikalavimą, nes juo prašoma atlikti sprendimo dėl sutarties nutraukimo, kurį priėmė pagal Sutartis įsteigtas Europos Sąjungos subjektas, t. y. ES specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje, teisėtumo teisminę kontrolę. Niekada nebuvo numatyta, kad SESV 270 straipsnis yra galimas „būdas“ ginčą nagrinėti Bendrajame Teisme, to nenumatė net ir pats R. Stockdale.
51. Kiek man žinoma, per pastaruosius penkerius metus Sąjungos teismams buvo pateikti tik du kiti darbo ginčai, susiję su asmenimis, įdarbintais tarptautiniais sutartininkais pagal BUSP (konkrečiu atveju – Europos Sąjungos pajėgumų stiprinimo Somalyje misijoje (EUCAP Somalia))(18). Tose bylose ieškovai savo ieškinį grindė SESV 263 straipsniu ir (papildomai) SESV 272 straipsniu, o ne SESV 270 straipsniu.
52. Tokiomis aplinkybėmis man akivaizdu, kad SESV 270 straipsnis netaikomas R. Stockdale, kaip tarptautiniam sutartininkui, kuris priklauso BUSP srityje veikiančio ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje darbuotojų grupei.
53. Tai patikslinęs, paaiškinsiu, kodėl sutinku su Ispanijos Karalyste, Taryba, Komisija, EIVT ir ES specialiuoju įgaliotiniu Bosnijoje ir Hercegovinoje, kad Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos išimties, susijusios su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, ir SESV 270 straipsnio taikymo sritis yra tokia pati, todėl pagrindinis apeliacinis skundas nepatenka į šios išimties taikymo sritį, taigi jis yra priimtinas. Šiuo klausimu remsiuosi šių nuostatų teksto ir konteksto analize (1 skirsnis), taip pat teleologiniais argumentais (2 skirsnis).
1. Teksto ir konteksto analizė
54. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad SESV 270 straipsnis ir Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis suformuluoti visiškai identiškai ne tik versijoje anglų kalba, bet ir, pavyzdžiui, versijose prancūzų(19) ir ispanų(20) kalbomis. Jų formuluotės praktiškai tapačios ir versijose kitomis kalbomis(21).
55. Mano nuomone, ši tapati formuluotė yra pirmasis elementas, pagrindžiantis išvadą, kad SESV 270 straipsnio ir išimties, numatytos Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje, taikymo sritis sutampa.
56. Šią išvadą sustiprina tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas buvo įtrauktas į SESV protokolą Nr. 3. Taigi manau, kad, kai Sutarties ir Statuto nuostatose vartojamos tapačios frazės ir nėra nurodyta kitaip, jos turi būti suprantamos vienodai.
57. Šiuo klausimu norėčiau pridurti, kad yra visiškai logiška manyti, jog tai, kaip konkreti bylų kategorija apibrėžiama pagal SESV (šiuo atveju SESV 270 straipsnyje nurodyta kategorija „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčai“), lemia, kaip ta pati kategorija turi būti suprantama pagal Statutą.
58. Savo išvadoje byloje Parlamentas / Axa Assurances Luxembourg ir kt.(22) paaiškinau, kad „[t]eisės aktai, kuriais reglamentuojamas procesas Sąjungos teismuose, primena geležinkelių sistemą. Kiekviena vėžė yra procedūrinis kelias, o šiomis vėžėmis riedantys traukiniai simbolizuoja šiai teisminei institucijai pateiktas bylas. Nagrinėjant bylą proceso taisyklės yra tarsi semaforas, jos užtikrina, kad byla išliktų teisingose vėžėse ir pasiektų galutinę paskirties vietą.“
59. Mano nuomone, akivaizdu, kad geležinkelio vėžes, kuriomis patenkama į Sąjungos teismus, nustato SESV. „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčų“ vėžė prasideda nuo SESV 270 straipsnio, kuriuo, kaip jau paaiškinau, Sąjungos teismams suteikiama jurisdikcija spręsti tokius ginčus. Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis yra „semaforas“, nes jis nurodo, kad Bendrojo Teismo sprendimų dėl „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčų“ negali apskųsti valstybės narės, kurios nedalyvavo nagrinėjant bylą šiame teisme.
60. Atsižvelgdamas į šiuos elementus ir remdamasis teksto ir konteksto analize manau, kad ši išimtis ir SESV 270 straipsnis apima tą pačią bylų kategoriją. Kadangi ši byla nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, jai netaikoma Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, todėl ji yra priimtina.
61. Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką.
62. Kaip paaiškinau šios išvados 46 punkte, SESV 270 straipsnį Teisingumo Teismas aiškino taip, kad jis apima ne tik asmenis, kurie Tarnybos nuostatuose apibrėžti kaip Sąjungos pareigūnai ar „kiti Sąjungos tarnautojai“, bet ir asmenis, kurie neturi nei pareigūno, nei „kito Sąjungos tarnautojo“ statuso ir į jį tik pretenduoja.
63. Vis dėlto, mano nuomone, tai nereiškia, jog ši byla turi būti vertinama taip, kad ji galėjo būti iškelta remiantis SESV 270 straipsniu. Iš tiesų Bendrajame Teisme R. Stockdale neprašė, kad jis būtų laikomas patenkančiu į Tarnybos nuostatų taikymo sritį (t. y. kad jam turi būti taikomi šie nuostatai). Priešingai, jis teigė, kad jam turi būti suteikta teisė į konkrečią privilegiją, t. y. likti eiti pareigas pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, neatsižvelgiant į tai, ar panašia privilegija gali naudotis Jungtinės Karalystės piliečiai, kuriems taikomi Tarnybos nuostatai.
64. Dabar pereisiu prie teleologinių argumentų, kurie sustiprina išvadą, kad Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, ir SESV 270 straipsnis taikomi tai pačiai bylų kategorijai.
2. Teleologinė analizė
65. Byloje Taryba / Busacca ir kt.(23) Taryba, palaikoma Ispanijos Karalystės, teigė, kad Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje vartojama formuluotė „Sąjungos ir [jos] tarnautojų ginčai“(24) nėra susijusi su ginčais, kuriuose nagrinėjamas visuotinai taikomos priemonės (pavyzdžiui, reglamento) teisėtumo klausimas, o tik su individualaus pobūdžio klausimais, dėl kurių neatrodo pagrįsta, kad institucijoms ar valstybėms narėms, kurios neįstojo į bylą Bendrajame Teisme, būtų suteikta „speciali teisė pateikti apeliacinį skundą“ Teisingumo Teismui(25). Todėl siekiant nustatyti, ar darbo ginčas patenka į šios išimties taikymo sritį, reikėtų įvertinti pareikštų reikalavimų ar argumentų esmę (t. y. ar klausimai keliami dėl visuotinai taikomos, ar tik dėl individualaus pobūdžio priemonės teisėtumo).
66. Vis dėlto Teisingumo Teismas atmetė šį argumentą. Jis nurodė, kad viešosios tarnybos byloms taikytinos procesinės taisyklės negali priklausyti nuo to, ar šalys kelia klausimą dėl teisės aktų ar bendrųjų nuostatų, kurios gali būti taikomos byloje, aiškinimo ar galiojimo(26). Vietoj to reikia sutelkti dėmesį į ieškinio dalyką. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ieškinys gali lemti (jei būtų patenkintas) tik su ieškovais susijusių individualių sprendimų panaikinimą. Taigi Tarybos, neįstojusios į bylą Bendrajame Teisme, pateiktas apeliacinis skundas buvo susijęs su byla dėl „Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčo“, kaip tai suprantama pagal Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatytą išimtį, todėl buvo nepriimtinas.
67. Iš šių išvadų suprantu, kad, pirma, šalių Bendrajame Teisme iškeltų Sąjungos teisės klausimų esmė neturi reikšmės klausimui, ar valstybė narė (arba Sąjungos institucija), kuri neįstojo į bylą šiame teisme, gali remtis Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta „specialia teise pateikti apeliacinį skundą“(27). Ar šia teise galima pasinaudoti, nepriklauso nuo to, ar byloje keliami svarbūs ar universalaus pobūdžio Sąjungos teisės klausimai. Priešingai, ne visose bylose, kuriose valstybės narės gali pasinaudoti specialia teise pateikti apeliacinį skundą, gali kilti tokių klausimų.
68. Konkrečiu atveju tai reiškia, kad aplinkybė, jog grįsdama pagrindinį apeliacinį skundą Ispanijos Karalystė remiasi platesnio pobūdžio samprotavimais(28), susijusiais su tuo, ar reikia atskirti „valdymo“ sprendimus dėl darbuotojų, įdarbintų pagal BUSP, nuo vykdant šią politiką priimtų strateginio ar politinio pobūdžio sprendimų, neturi reikšmės šio apeliacinio skundo priimtinumui.
69. Antra, iš Sprendimo Taryba / Busacca ir kt.(29) suprantu, kad priežastis, dėl kurios valstybės narės ar Sąjungos institucijos pagal Statuto 56 straipsnio trečią pastraipą neturi „specialios teisės pateikti apeliacinį skundą“ „bylose, susijusiose su Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, yra susijusi su tuo, kad tokiose bylose ieškinio dalykas paprastai yra individualaus sprendimo panaikinimas(30).
70. Kadangi šioje byloje ginčas taip pat susijęs su fiziniu asmeniu (R. Stockdale), siekiančiu panaikinti individualų sprendimą dėl jo įdarbinimo sąlygų (konkrečiu atveju – sprendimą dėl sutarties nutraukimo), galima teigti, kad lygiai taip pat, kaip Ispanijos Karalystė nebūtų turėjusi „specialios teisės pateikti apeliacinį skundą“, jei byla būtų patekusi į SESV 270 straipsnio taikymo sritį, ji negali turėti tokios teisės, kai ta pati byla nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį (nes konkrečiu atveju R. Stockdale yra įdarbintas ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje).
71. Grindžiant šį teiginį taip pat būtų galima tvirtinti, kad vien tai, jog Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje vartojama formuluotė „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčai“ atitinka išimtį, nereiškia, kad ji turi būti aiškinama siaurai. Kaip savo išvadoje byloje Taryba / Busacca ir kt.(31) išaiškino generalinis advokatas S. Alber, šioje nuostatoje įtvirtinta speciali teisė pateikti apeliacinį skundą jau pati savaime yra išimtis, nes pagal Statuto 56 straipsnio antrą pastraipą apeliacinį skundą iš esmės gali pateikti tik bylos šalys ir įstojusios į bylą šalys, kurioms teismo sprendimas turi tiesioginės įtakos. Tokiomis aplinkybėmis tai, ką iki šiol vadinau „išimtimi“, iš tikrųjų yra išimties išimtis arba priešpriešinė išimtis. Neaišku, ar tokiai situacijai galima taikyti bendrąjį principą, kad išimtys turi būti aiškinamos siaurai.
72. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad darbo ginčai, dėl kurių bylos iškeliamos pagal SESV 263 straipsnį ir SESV 270 straipsnį, neturėtų būti vertinami kaip sudarantys vieną bylų, susijusių su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, kategoriją, taigi ir kaip abu patenkantys į Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritį.
73. Šiuo klausimu noriu tarti keletą žodžių apie Teisingumo Teismo sprendimą H / Taryba ir kt.(32) Ta byla buvo susijusi ne su BUSP srities sutartininku, kaip R. Stockdale, o su Italijos teisėja, kurią Italijos teisingumo ministras komandiravo į Europos Sąjungos policijos misiją (ESPM) Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) ir kurią ESPM personalo vadovas informavo, kad dėl operatyvinių priežasčių ji bus perkelta į Bania Lukos regioninį biurą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad komandiruotiems Sąjungos darbuotojams ir nacionaliniams darbuotojams BSGP misijose tam tikrais aspektais taikomos tos pačios taisyklės. Jis taip pat nurodė, kad ginčijami sprendimai „pagal savo esmę <...> yra personalo valdymo aktai, kaip ir bet kurie kiti panašūs Sąjungos institucijų įgyvendinant savo kompetencijas priimti sprendimai“(33). Atsižvelgdamas į šiuos elementus, jis nusprendė, kad, turint omeny tai, jog pagal SESV 270 straipsnį Sąjungos teismai yra kompetentingi peržiūrėti personalo valdymo aktus, kai jie susiję su Sąjungos institucijų komandiruotais darbuotojais, pagal SESV 263 straipsnį jie taip pat turi turėti kompetenciją peržiūrėti tokius aktus, kai jie susiję su valstybių narių komandiruotais darbuotojais šios misijos poreikiams tenkinti.
74. Suprantu, kad galima manyti, jog tame sprendime nurodoma, kad darbo ginčai turi būti vertinami vienodai, nepriklausomai nuo to, ar jie patenka į SESV 270 straipsnio taikymo sritį, ar dėl jų į Sąjungos teismus gali būti kreipiamasi tik pagal SESV 263 straipsnį, t. y. kad teisinės kontrolės apimtis turi būti vienoda abiem atvejais. Vis dėlto man atrodo, jog iš Sprendimo H / Taryba ir kt. taip pat matyti, kad Teisingumo Teismas šių dviejų bylų kategorijų nelaikė viena ir ta pačia kategorija, o vis dėlto jas abi (SESV 270 straipsnį ir SESV 263 straipsnį) vertino kaip skirtingas procesines galimybes.
75. Šiuo klausimu taip pat priminsiu, kad pagal ESS 24 straipsnio 1 dalį ir SESV 275 straipsnį bendrajai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriklauso „nuostatos dėl [BUSP] bei jų pagrindu priimti aktai“. Yra tik dvi išimtys, susijusios atitinkamai su ESS 40 straipsnyje numatytos poveikio nedarymo nuostatos laikymusi ir Tarybos pagal ESS V antraštinės dalies 2 skyrių priimtų sprendimų, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės fiziniams ar juridiniams asmenims, teisėtumu. Klausimas, kiek kompetencijos nagrinėti darbo ginčus, susijusius su BUSP, turėtų turėti Sąjungos teismai, yra subtilus ir bet kuriuo atveju iki galo neišspręstas net ir priėmus Sprendimą H / Taryba ir kt.(34), nes, kaip matyti iš mano pateikto aprašymo, tas sprendimas nebuvo susijęs su tarptautiniu ar vietos lygmeniu įdarbintais BUSP srities sutartininkais.
76. Tokiomis aplinkybėmis man sunku apginti nuomonę, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, apimtų ginčus, susijusius su šiais sutartininkais, juo labiau kad ši sąvoka yra tapati arba beveik tapati SESV 270 straipsnyje vartojamai sąvokai ir kad tarptautiniu ar vietos lygmeniu įdarbintiems BUSP srities sutartininkams ši nuostata netaikoma.
77. Apibendrindamas manau, kad pagrindiniam apeliaciniam skundui netaikoma Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatyta išimtis, susijusi su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“, todėl jis yra priimtinas.
B. „Post scriptum“
78. Kaip jau paaiškinau šios išvados 44 punkte, nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystė siekė įstoti į bylą Bendrajame Teisme. Iš tiesų šios valstybės narės prašymas įstoti į bylą buvo pateiktas 2021 m. gegužės 6 d., t. y. daugiau nei prieš dvejus metus iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė priimti šį sprendimą prieš leisdamas ar atsisakydamas leisti Ispanijos Karalystei įstoti į bylą (taigi anksčiau, nei ši valstybė narė pateikė rašytines pastabas)(35).
79. Priežastis, dėl kurios Bendrasis Teismas priėmė skundžiamą sprendimą prieš tai neišsprendęs šio klausimo, yra, kaip paaiškinau šios išvados 27 punkte, tai, kad pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį šis teismas, jei to prašo atsakovas, gali priimti sprendimą dėl kompetencijos nebuvimo ar priimtinumo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės.
80. Mano nuomone, šis ypatumas yra papildoma priežastis laikyti pagrindinį apeliacinį skundą priimtinu, net jei manytume, kad byla patenka į Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje numatytą išimtį, susijusią su „Sąjungos ir jos tarnautojų ginčais“.
81. Iš tiesų manau, kad tokiomis aplinkybėmis atitinkama valstybė narė yra kitokioje padėtyje nei valstybė narė, kuri apskritai nesiekė įstoti į bylą Bendrajame Teisme. Ji siekė užtikrinti savo teisę pateikti apeliacinį skundą, įstodama į bylą į pirmosios instancijos teisme, ir parodė žinanti, jog byla buvo nagrinėjama Bendrajame Teisme, ir buvo pasirengusi pareikšti savo nuomonę dėl joje iškeltų teisinių klausimų(36). Be to, nemanau, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalis gali būti naudojama siekiant apeiti specialią teisę pateikti apeliacinį skundą, kurią kitu atveju (t. y. jeigu Bendrasis Teismas nebūtų nusprendęs priimti sprendimo dėl kompetencijos nebuvimo ar priimtinumo nepradėjęs nagrinėti bylos iš esmės) turėtų valstybės narės ir Sąjungos institucijos.
VII. Išvada
82. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad Ispanijos Karalystės apeliacinis skundas yra priimtinas.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2023 m. liepos 26 d. sprendimas (T‑776/20, EU:T:2023:422).
3 Žr., be kita ko, šio sprendimo 2–18 punktus.
4 Tarybos bendrieji veiksmai 2002/211/BUSP dėl ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje skyrimo (OL L 70, 2002, p. 7).
5 2019 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2019/1340, kuriuo skiriamas [ES] specialusis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje (OL L 209, 2019, p. 10).
6 2019 m. spalio 17 d. priimtas ir 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojęs Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7), Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB) vardu patvirtintas 2020 m. sausio 30 d. Tarybos sprendimu (ES) 2020/135 (OL L 29, 2020, p. 1).
7 Tokia pati speciali teisė pateikti apeliacinį skundą taikoma ir Sąjungos institucijoms.
8 Taip pat žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje Taryba / Busacca ir kt. (C‑434/98 P, EU:C:2000:298, 24 ir 25 punktai).
9 Taip yra ir tais atvejais, kai apeliacinius skundus pateikia Sąjungos institucijos.
10 Reglamentas Nr. 31 (EEB), 11 (EAEB), nustatantis Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL P 45, 1962, p. 1385).
11 Žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Sanders ir kt. / Komisija (T‑45/01, EU:T:2004:289, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat pažymėtina, kad SESV 270 straipsnis buvo išplėstas, įtraukiant asmenis, dirbančius institucijose ar įstaigose, kurios netaiko Tarnybos nuostatų, visų pirma Europos Centriniame Banke (ECB) ir Europos investicijų banke (EIB), nes ši nuostata buvo suderinta su Statuto 50a straipsniu.
12 Žr. 1989 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Mulfinger ir kt. / Komisija (C‑249/87, EU:C:1989:614, 10 punktas).
13 Reikia paaiškinti, kad vartodamas sąvoką „BUSP srities sutartininkai, dėl kurių nėra priimtų tarnybos nuostatų“ turiu omenyje ne komandiruotus Sąjungos tarnautojus ar kitus darbuotojus, kuriems taikomi Tarnybos nuostatai. Iš tiesų tokie asmenys, net ir įdarbinti pagal BUSP, gali remtis SESV 270 straipsniu, nes jų įdarbinimo sąlygos tebėra susijusios su jų įprastos darbo vietos taisyklėmis.
14 BSGP yra neatskiriama BUSP dalis ir svarbiausias politinis pagrindas, kuriuo remdamosi valstybės narės gali plėtoti Europos strateginę saugumo ir gynybos kultūrą, drauge spręsti konfliktus ir krizes, apsaugoti Europos Sąjungą ir jos piliečius bei stiprinti tarptautinę taiką ir saugumą (žr. https://www.europarl.europa.eu/factsheets/lt/sheet/159/common-security-and-defence-policy).
15 Dėl įvairių kategorijų darbuotojų, dirbančių BSGP misijose, apžvalgos žr. Moser, C., „Administrative accountability: Separate but complementary fora“ (7 skyrius), Accountability in EU Security and Defence – The Law and Practice of Peacebuilding, Oxford University Press, 2020, p. 240–245.
16 Pavyzdžiui, žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimą Eulex Kosovo (C‑283/20, EU:C:2022:126), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Eulex Kosovo bus atsakovė visose Sąjungos teismuose pradėtose bylose, susijusiose su jai patikėtos misijos vykdymo pasekmėmis.
17 Dėl išsamesnio paaiškinimo žr. Butler, G., „Contracted EU civil servants in EU common security and defence policy missions: Procedural routes to judicial remedies“, European Labour Law Journal, 14 t., 3-asis leidimas, 2023, p. 355.
18 Žr. 2022 m. liepos 13 d. Sprendimą JF / EUCAP Somalia (T‑194/20, EU:T:2022:454) ir 2022 m. liepos 13 d. Sprendimą JC / EUCAP Somalia (T‑165/20, EU:T:2022:453).
19 Pavyzdžiui, Statuto versijos prancūzų kalba 56 straipsnio trečioje pastraipoje vartojama formuluotė „litiges opposant l’Union à ses agents“. SESV 270 straipsnyje vartojama ta pati formuluotė („litige entre l’Union et ses agents“).
20 Formuluotė „litigios entre la Union y sus agentes“ vartojama ir Statuto 56 straipsnio trečioje pastraipoje, ir SESV 270 straipsnyje.
21 Pavyzdžiui, SESV versijos italų kalba 270 straipsnyje vartojama formuluotė „qualsiasi controversia tra l’Unione e gli agenti di questa“, o Statuto versijos italų kalba 56 straipsnio trečioje pastraipoje – „controversie tra l’Unione e i loro agenti“. Šių nuostatų versijoje vokiečių kalba taip pat esama nedidelio niuanso („Streitsachen zwischen der Union und ihren Bediensteten“ ir „Streitsachen zwischen der Union und deren Bediensteten“). Be to, praktiškai tokia pati formuluotė vartojama SESV 270 straipsnio ir Statuto 56 straipsnio versijoje graikų kalba.
22 (C-766/21 P, EU:C:2024:63, 1 punktas).
23 Žr. 2000 m. spalio 5 d. sprendimą (C‑434/98 P, EU:C:2000:546).
24 Šio sprendimo priėmimo dieną atitinkama nuostata buvo EB Teisingumo Teismo statuto 49 straipsnis.
25 Žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimą Taryba / Busacca ir kt. (C‑434/98 P, EU:C:2000:546, 19 punktas).
26 Ten pat, 22–25 punktai.
27 Taip pat žr. generalinio advokato S. Alber išvadą byloje Taryba / Busacca ir kt. (C‑434/98 P, EU:C:2000:298).
28 Šios valstybės narės teigimu, skundžiamame sprendime atskirti ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje veiksmai, kurie atliekami vadovaujant Europos Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai (kai jis vykdo jam suteiktus įgaliojimus), ir veiksmai, kuriuos jis atlieka savo vardu ir atsakomybe, kai vykdo su įgaliojimais susijusį administracinį valdymą (pavyzdžiui, personalo klausimais). Ispanijos Karalystė mano, kad juos atskirti yra klaidinga. Ji tvirtina, kad SESV nėra jokios skirties pagal ES specialiojo įgaliotinio Bosnijoje ir Hercegovinoje veiksmų, kuriuos atlikti jam gali būti pavesta, pobūdį, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra strateginio ar politinio pobūdžio, ar susiję su personalo valdymu.
29 Žr. šios išvados 23 išnašą.
30 Atkreipiu dėmesį, kad ginčai, susiję su visuotinai taikomomis priemonėmis, gali būti nagrinėjami Sąjungos teismuose remiantis SESV 270 straipsniu. Vis dėlto iš jurisprudencijos matyti, kad tokiu atveju visuotinai taikomą priemonę turi priimti kompetentinga paskyrimų tarnyba ir joje turi būti bent jau pateikta galutinė administracijos pozicija dėl individualios ieškovo padėties (žr. 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo De Geoffroy ir kt. / Parlamentas, T‑788/16, EU:T:2018:534, 24 ir 25 punktus).
31 Žr. šios išvados 27 išnašą (šios išvados 23 punktas).
32 2016 m. liepos 19 d. sprendimas (C‑455/14 P, EU:C:2016:569). Dėl tos bylos komentaro žr. Prete, L., „The scope of the Court’s jurisdiction in the CFSP: H v Council and Others“, Butler, G. ir Wessel, R.A. (eds), „EU External Relations Law“, Hart Publishing, 2022, p. 831–840.
33 Žr. to sprendimo 54 punktą.
34 Dėl to sprendimo kritinės analizės žr. Prete, L., „The scope of the Court’s jurisdiction in the CFSP: H v Council and Others“, Butler, G. ir Wessel, R. A., „EU External Relations Law“, Hart Publishing, 2022, p. 831–840.
35 Prašyme įstoti į bylą Bendrajame Teisme Ispanijos Karalystė tik nurodė, kad ji nori įstoti į bylą palaikyti R. Stockdale ieškinio.
36 Dėl priešingos situacijos žr. generalinio advokato S. Alber išvados byloje Taryba / Busacca ir kt. (šios išvados 27 išnaša) 27 punktą, kuriame jis paaiškina, kad toje byloje Taryba apskritai nesiekė įstoti į bylą Bendrajame Teisme.
