1.

Pagal Direktyvos 2014/17/ES ( 2 ) 25 straipsnį vartotojai turi teisę įsipareigojimus pagal kredito sutartį dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus tos sutarties galiojimui.

2.

Iki šiol Teisingumo Teismas turėjo spręsti, kiek sumažėja (vartotojo naudai) bendra kredito kaina iš anksto įvykdžius įsipareigojimus ( 3 ).

3.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą pirmą kartą (jeigu neklystu) išnagrinėti kitą klausimo pusę: kredito davėjo teisę gauti „teisingą ir objektyvią kompensaciją, kai ji pagrįsta“, už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu.

4.

66 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[G]alimybė vartotojui grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai gali būti svarbi skatinant konkurenciją vidaus rinkoje ir laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, taip pat padedant per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį suteikti lankstumo, kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose. <…> Todėl valstybės narės, priimdamos teisės aktus arba taikydamos kitas priemones, pavyzdžiui, įvesdamos sutartines nuostatas, turėtų užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę kreditą grąžinti anksčiau. <…> Valstybių narių nustatytose sąlygose gali būti numatyta, kad [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu. Tais atvejais, kai valstybės narės numato, kad [kredito davėjas] turi teisę į kompensaciją, tokia kompensacija turėtų būti teisinga ir objektyviai pagrįsta kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, pagal nacionalines taisykles dėl kompensavimo. Kompensacija neturėtų viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių[.]“

5.

25 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojas turėtų teisę savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus tos sutarties galiojimui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę į bendros kredito kainos vartotojui sumažinimą, kurį sudarytų likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.

2.   Valstybės narės gali nustatyti, kad galimybei pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise taikomos tam tikros sąlygos. Tokios sąlygos gali apimti laiko apribojimus norint pasinaudoti šia teise, skirtingas sąlygas pagal kredito palūkanų normos rūšį, laiką, kada vartotojas naudojasi šia teise, ar su aplinkybėmis, kurioms esant galima pasinaudoti šia teise, susijusius apribojimus.

3.   Valstybės narės gali nustatyti, kad [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyvią kompensaciją, kai ji pagrįsta, už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, bet netaiko vartotojui sankcijos. Tuo atžvilgiu kompensacija neturi viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių. Atsižvelg[damos] į tas sąlygas valstybės narės gali nustatyti, kad kompensacija negali viršyti tam tikro lygio arba ją leidžiama taikyti tik tam tikro laikotarpio atžvilgiu.

4.   Kai vartotojas siekia įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį nepasibaigus sutarties galiojimui, gavęs prašymą [kredito davėjas] nedelsdamas popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia vartotojui informaciją, reikalingą šiai galimybei apsvarstyti. Toje informacijoje nurodomos bent skaičiais išreikštos vartotojo įsipareigojimų įvykdymo nepasibaigus kredito sutarties galiojimui pasekmės vartotojui ir aiškiai nustatomos visos naudojamos prielaidos. Visos naudojamos prielaidos turi būti tinkamos ir pagrindžiamos.

5.   Kai išankstinis grąžinimas atliekamas per laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma, valstybės narės gali nustatyti, kad pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise būtų galima, jei vartotojas turi teisėtą interesą.“

6.

Nagrinėjamoje byloje yra svarbios kelios Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas; toliau – BGB) nuostatos, konkrečiai kalbant, 252 straipsnis („Negautas pelnas“), 490 straipsnio („Išimtinė teisė nutraukti sutartį“) 2 dalis, 500 straipsnio („Paskolos gavėjo teisė nutraukti sutartį; išankstinis grąžinimas“) 2 dalis, 502 straipsnis („Kompensacija už išankstinį grąžinimą“) ir 812 straipsnis („Teisė į grąžinimą“).

7.

2019 m. sausio 11 d. MW ir CY su VR Bank Ravensburg-Weingarten eG (toliau – VR Bank) sudarė nekilnojamojo turto paskolos sutartį, siekdami nuosavybės teise įsigyti būstą. Jie susitarė dėl paskolos palūkanų fiksuotosios normos iki 2029 m. sausio 30 d.

8.

Pagal sutartį palūkanų fiksuotosios normos galiojimo laikotarpiu paskolos gavėjas galėjo iš anksto įvykdyti įsipareigojimus tik įrodęs teisėtą interesą.

9.

Sutarties sąlygos, be kita ko, buvo tokios:

10.

2020 m. gegužės 19 d. MW ir CY pardavė būstą (įsigytą ankstesniais metais) ( 5 ) ir 2020 m. birželio 30 d. nutraukė paskolos sutartį.

11.

2020 m. birželio 9 d.VR Bank pareikalavo iš MW ir CY sumokėti kompensaciją, atlyginant nuostolius už išankstinį kredito grąžinimą; jie šią kompensaciją sumokėjo.

12.

2021 m. balandžio 19 d. MW ir CY pareikalavo, kad VR Bank grąžintų kompensaciją už išankstinį grąžinimą. Toks jų reikalavimas pareikštas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamoje byloje.

13.

Ieškovai mano, kad VR Bank neturėjo teisės į kompensaciją, nes paskolos sutartyje nebuvo pateikta pakankamai informacijos apie kompensacijos apskaičiavimą. Be to, jie laikosi nuomonės, kad pagal Direktyvą 2014/17 kompensacija gali apimti tik faktiškai patirtas išlaidas, o ne kredito davėjo negautas palūkanas ar negautą pelną. Jie taip pat mano, kad hipotetinis apskaičiavimas pagal finansų matematikos formules yra nepriimtinas.

14.

VR Bank nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad:

15.

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2022 m. rugpjūčio 10 d.

17.

Rašytines pastabas pateikė VR Bank, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

18.

Direktyvoje 2014/17 nustatyti „bendri principai, skirti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų tam tikriems aspektams, susijusiems su vartojimo kredito sutartimis, užtikrintomis hipoteka ar kitomis priemonėmis, susijusiomis su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu <…>“ ( 6 ).

19.

Išskyrus kelias išimtis, Direktyvoje 2014/17 numatytas suderinimas yra minimalus. Jos materialinėje taikymo srityje:

20.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje „Išankstinis grąžinimas“ vartotojui garantuojama teisė būti atleistam nuo sutartinės prievolės nepasibaigus sutarties laikui. Vis dėlto tokia teisė nėra nei besąlygiška, nei neatlygintina: atlygį gali sudaryti kompensacija kredito davėjui už galimas išlaidas, kurias kredito davėjas tiesiogiai patyrė dėl išankstinio kredito grąžinimo.

21.

Valstybės narės privalo nustatyti vartotojo teisę anksčiau nustatyto termino grąžinti kreditą gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti, lemiančią tai, kad bendra šio kredito kaina vėliau sumažėja (vartotojui). Direktyvoje 2014/17 yra pateiktos sąvokos, kuriomis remiantis ši kaina sumažinama.

22.

Vis dėlto pačioje Direktyvoje 2014/17 kredito davėjo teisė į kompensaciją už nuostolius, patirtus dėl išankstinio grąžinimo, nėra užtikrinta. Joje tik leidžiama kiekvienam nacionalinės teisės aktų leidėjui nustatyti ir reglamentuoti tą teisę, užtikrinant jos įgyvendinimo sąlygas ( 8 ). Vis dėlto, jeigu pagal nacionalinės teisės normą kompensacija yra galima, ji turi atitikti tam tikrus būtiniausius reikalavimus, numatytus pačioje Direktyvoje 2014/17.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar teisinga ir objektyvi kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu grąžinimu, apima ir kredito davėjo negautą pelną ( 9 ). Į šią sąvoką visų pirma įeina palūkanos, kurias kredito davėjas tikėjosi gauti ateityje ir kurių jis nebegaus ( 10 ).

24.

Manau, kad Direktyvoje 2014/17 nedraudžiama apskaičiuoti kompensacijos atsižvelgiant į tokias palūkanas, o tai reiškia, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Toliau pateiktose pastabose šios direktyvos 25 straipsnio 3 dalį aiškinsiu pagal įprastus aiškinimo kriterijus.

25.

Atsižvelgiant į tekstą ( 11 ), iš pradžių gali kilti tam tikrų abejonių:

26.

Vis dėlto nemanau, kad remiantis pažodiniu Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalies aiškinimu negalima priimti tokio sprendimo, kokį siūlau.

27.

Šioje direktyvoje vartojama sąvoka „išlaidos“ ( 13 ) nėra tiksli ir jos turinys nevienareikšmis ( 14 ). Joje palūkanos apibrėžiamos kaip „išlaidos“, pavyzdžiui, 14 straipsnyje dėl ikisutartinės informacijos ( 15 ).

28.

Be to, jeigu Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje „išlaidos“ yra „bendros kredito kainos“ vartotojui dalis, taigi vartotojo apmokamos „išlaidos“ ( 16 ), pagal „bendros kredito kainos“ apibrėžtį „palūkanos“ taip pat yra „išlaidos“ ( 17 ).

29.

Be to, Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacija „neturi viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių“ ( 18 ). Tai reiškia, kad būsimų palūkanų praradimas yra suvokiamas kaip išlaidos, kurias kredito davėjas patiria (arba atitinkamai gali patirti) dėl išankstinio paskolos grąžinimo ir kurios gali būti kompensuojamos, jeigu taip nusprendžia nacionalinės teisės aktų leidėjas.

30.

Tai, kad vartojama sąvoka „galimos išlaidos“, taip pat netrukdo į negautą pelną atsižvelgti kaip į dalį kredito davėjui mokėtinos kompensacijos. Dėl išankstinio kredito grąžinimo kredito davėjas nebegauna sutartų palūkanų (t. y. palūkanų, kurios pagal sutartį būtų priskaičiuotos per visą sutarties laikotarpį). Būtent dėl šios priežasties palūkanų praradimas gali būti laikomas finansine pasekme, tiesiogiai susijusia su grąžinimu.

31.

Šiuo požiūriu teiginys, kad palūkanos neišvengiamai prarandamos, o ne tik gali būti prarastos, apskritai yra teisingas. Vis dėlto neatmestina galimybė, kad paskolos kintamosiomis palūkanų normomis palūkanos gali būti nebeskaičiuojamos dar negrąžinus paskolos ir neatsižvelgiant į šį grąžinimą (susiklosčius tam tikroms aplinkybėms rinkoje) ( 19 ).

32.

Taip pat gali būti, kad grąžinus kapitalą anksčiau nustatyto termino kredito davėjas praktiškai nepatirs nuostolių dėl negautų palūkanų, jeigu reinvestuos sumą, o ją reinvestavus taikoma palūkanų norma jam bus palankesnė. Tokiu atveju negalima ex ante įsitikinti, ar atsiras nuostolių.

33.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje pateiktos kitos nuorodos patvirtina, kad negautas palūkanas teisinga laikyti kredito davėjui mokėtinos kompensacijos dalimi, nes ši kompensacija apima ne tik administravimo išlaidas:

34.

Galiausiai Direktyvos 2014/17 II priede pateikto Europos standartinio informacijos lapo (ESIL) B dalies 9 skirsnyje („Išankstinis grąžinimas“), susijusiame su informacija, kuri turi būti pateikta tame lape, numatyta, kad „kompensavimo suma priklaus[o] nuo kelių veiksnių, pavyzdžiui, <…> išankstinio grąžinimo metu galiojančios palūkanų normos <…>“. Taigi jame pabrėžiama, kad negautos palūkanos yra vienas iš elementų, į kuriuos galima atsižvelgti apskaičiuojant kompensaciją.

35.

Nagrinėdamas su Direktyva 2014/17 susijusius parengiamuosius dokumentus neradau informacijos apie kompensaciją už išankstinį grąžinimą, kuria būtų siekiama suderinti kompensacijos apskaičiavimo būdą ar kompensuotinas išlaidas. Vis dėlto yra įrodymų, kad buvo vertinama galimybė nustatyti, jog ši kompensacija apima kredito davėjo negautą pelną.

36.

Parlamentas savo pranešime dėl Komisijos pasiūlymo nurodė, kad nustatant kompensaciją atsižvelgiama į kredito davėjo išlaidas, taip pat į galimas santaupas, kurias kredito davėjas įgytų dėl grąžinimo ( 21 ). Be to, dėstomojoje dalyje Parlamentas nustatė apribojimą, kad kompensacija neturi viršyti kredito davėjo finansinių nuostolių ( 22 ).

37.

Kai kuriuose Tarybos dokumentuose kompensacijos minimos kaip lėšos, nepriskiriamos prie „kitų papildomų išlaidų“, pavyzdžiui, administracinių arba bylos užbaigimo išlaidų ( 23 ).

38.

Be to, Taryba numatė ne tik valstybių narių galimybę reguliuoti išankstinį grąžinimą, kompensuojant kredito davėjui dėl to atsirandančias išlaidas, bet ir grąžinimą, už kurį nemokama kompensacija („free of charge for the consume“), kaip pavyzdį nurodydama paskolas kintamosiomis palūkanomis ( 24 ). Iš tokios nuostatos matyti, kad Taryba mano, jog kompensacija gali apimti palūkanas, negautas nuo tos dienos, kurią kreditas grąžintas anksčiau nustatyto termino.

39.

Kaip minėjau, Direktyvoje 2014/17 kredito davėjui nėra savaime suteikta teisė gauti kompensaciją už išankstinį kredito grąžinimą. Sprendimą, ar nustatyti tokią kompensaciją, priima kiekvienas nacionalinės teisės aktų leidėjas, tačiau jis turi paisyti direktyvos 25 straipsnio tikslo.

40.

Manau, kad nacionalinė sistema, pagal kurią vertinant kompensaciją už išankstinį kredito grąžinimą atsižvelgiama į kredito davėjo negautą pelną, gali atitikti šį tikslą.

41.

Sprendime UniCredit Bank Austria Teisingumo Teismas, teisę į išankstinį grąžinimą susiejęs su Direktyvos 2014/17 1 straipsniu, siejamu su jos 15 konstatuojamąja dalimi, priminė, jog šia direktyva siekiama, kad vartojimo kreditų sutartims, užtikrintoms hipoteka ar kitomis su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusiomis priemonėmis, būtų taikoma „aukšto lygio apsauga“ ( 25 ).

42.

Buvo pateiktas argumentas, kad sprendimu į kompensuotinas išlaidas neįtraukti kredito davėjo negauto pelno užtikrinama didžiausia vartotojo apsauga (nes pašalinamos kliūtys pasinaudoti teise į išankstinį grąžinimą) ( 26 ). Vertinant šiuo požiūriu, aplinkybė, kad pasinaudojus teise į grąžinimą pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalį sumažėja palūkanos ir išlaidos, užkerta kelią kompensuoti būsimas palūkanas, kurių nebus gauta ( 27 ).

43.

Pagal šį argumentą, kredito davėjo negautą pelną sutapatinus su grąža, kurią jis gautų, jei sutartis būtų likusi galioti, būtų panaikintas vienas iš teisės į išankstinį grąžinimą privalumų, t. y. galimybė sutaupyti, ir kiltų abejonių dėl šios teisės prasmės. Be konkretaus pagrindimo arba tam tikrų sąlygų toks sutapatinimas neatitiktų Direktyvos 2014/17.

44.

Vis dėlto manau, kad ši pozicija nėra pagrįsta Direktyva 2014/17. Direktyvoje 2014/17 nustatant teisę į išankstinį grąžinimą (pati ši teisė yra neatšaukiama) kiekvienai valstybei narei suteikta galimybė įtraukti ją į savo teisės sistemą, išsaugant tos sistemos ypatumus ir atsižvelgiant į savo nekilnojamojo turto kreditų rinkos ypatumus ( 28 ).

45.

Jeigu valstybė narė, naudodamasi šia diskrecija, pripažįsta kredito davėjo teisę į kompensaciją, ji privalo laikytis tam tikrų būtiniausių sąlygų ( 29 ), tačiau jai nekyla jokių kliūčių apskaičiuojant kompensaciją atsižvelgti į kredito davėjo negautą pelną.

46.

Direktyvoje 2014/17 sąvoka „teisinga kompensacija“, kurią reikia aiškinti vienodai ir kurioje nurodyta tiek kompensacijos „priežastis“, tiek jos „dydis“, nėra apibrėžta ( 30 ). Kaip ir kitose Sąjungos teisės srityse ( 31 ), būdvardis „teisinga“, vartojamas kompensacijai už išankstinį kredito grąžinimą apibūdinti, reiškia ir vienos šalies patirtų nuostolių kompensavimą, ir priešingų vartotojo bei kredito davėjo interesų pusiausvyrą:

47.

Šiomis aplinkybėmis nustačius, kad prarastas pelnas yra vienas iš kompensacijos elementų, galima padėti įgyvendinti Direktyvos 2014/17 tikslus, kurie neapsiriboja vien siekiu užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Dar vienas nurodytas direktyvos tikslas – sukurti veiksmingą ir konkurencingą kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinką ( 33 ), atsižvelgiant į tai, kad kyla susirūpinimas dėl finansinio stabilumo ( 34 ). Pagal direktyvos 66 konstatuojamąją dalį teisė į išankstinį grąžinimą yra priemonė, padedanti siekti šių tikslų ( 35 ).

48.

Kaip minėjau, valstybėje narėje pripažinus teisę į kompensaciją pagal Direktyvą 2014/17 suteikiama pakankamai diskrecijos reglamentuoti jos įgyvendinimą. Taigi valstybė narė gali atsižvelgti į savo kredito rinkos ypatumus, nepažeisdama pačios direktyvos tikslų.

49.

Sprendimas, ar nustatyti kompensaciją kredito davėjui išankstinio grąžinimo atveju (o jeigu nustatyti, tai kokio dydžio), tam tikrais atvejais gali turėti didelių pasekmių. Nekilnojamojo turto kredito srityje, kurioje dominuoja vidaus rinka, šios pasekmės visų pirma susijusios su vietos rinka ir vietos ekonomika, tačiau negalima atmesti galimybės, kad jos bus platesnio masto.

50.

Tikėtina, kad taikant tvarką, pagal kurią kredito davėjai neturi teisės gauti kompensacijos už lauktų palūkanų praradimą, kredito davėjai pasirinks strategijas, galinčias turėti nepageidaujamą poveikį Direktyvos 2014/17 tikslams ( 36 ), pavyzdžiui, apribos siūlomų kredito produktų asortimentą arba taikys didesnes palūkanų normas visiems vartotojams ( 37 ).

51.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje pavedus valstybėms narėms nuspręsti dėl kompensacijos nustatymo nėra numatyta išankstinio apribojimo, kad kompensaciją sudaro tik grąžinimo administravimo išlaidos ar kitos dėl grąžinimo atsirandančios administracinės išlaidos. Vadinasi, nacionalinės teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją, todėl gali kompensuoti kredito davėjo negautą pelną, jeigu mano, kad tai būtina siekiant kaip galutinį uždavinį skatinti pasiekti Direktyvos 2014/17 tikslus savo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkoje.

52.

Direktyvos 2014/17 konstatuojamosiose dalyse primenama, kad aiškinimas turi atitikti ir papildyti kitus Sąjungos teisės aktus, visų pirma Direktyvą 2008/48 ( 38 ). Nors Direktyvoje 2014/17 taip pat nurodyti sisteminio aiškinimo kriterijaus apribojimai, nė vienas iš jų nėra susijęs su teise į išankstinį grąžinimą ( 39 ).

53.

Direktyvoje 2008/48 (39 konstatuojamojoje dalyje) pripažįstama, kad vartojimo kreditas skiriasi nuo „kit[ų] produkt[ų], finansuojam[ų] pagal ilgalaikio finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, hipotekos paskolas su fiksuotąja palūkanų norma“. Būtent dėl to, kad ilgalaikio finansavimo modelis nėra įprastas vartojimo kredito atveju, paprastai turi būti nustatyta fiksuoto dydžio didžiausia kompensacija kredito davėjui, taikoma anksčiau nustatyto termino grąžinus tokį kreditą.

54.

Remiantis Direktyvoje 2008/48 numatyta šios taisyklės išimtimi galima patvirtinti, kad palūkanos, kurių nebegaunama grąžinus kreditą anksčiau nustatyto termino, yra (arba gali būti) kompensuojamos:

55.

Taigi, jeigu taip yra taikant Direktyvą 2008/48, a fortiori taip gali būti ir nekilnojamojo turto kredito (užtikrinto hipoteka ar lygiaverčiu turtu) atveju, siekiant išaiškinti Direktyvos 2014/17 25 straipsnį ( 41 ). Tai leidžia patvirtinti, kad pagal nacionalines kompensavimo taisykles palūkanas atitinkantys finansiniai nuostoliai gali būti įtraukti į galimas išlaidas, susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu.

56.

Taigi manau, kad nėra kliūčių valstybės narės teisės aktuose numatyti, kad kompensacija pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalį būtų apskaičiuojama atsižvelgiant į nuostolius, susijusius su prarastomis palūkanomis, kurių nebebus gauta dėl anksčiau nustatyto termino grąžintos paskolos.

57.

Jeigu (kaip siūlau) į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje yra „nustatyti reikalavimai, taikomi siekiant apskaičiuoti kredito davėjo pajamas, kurios gautos reinvestuojant iš anksto grąžintą nekilnojamojo turto vartojimo kreditą ir į kurias turi būti atsižvelgiama negauto pelno atveju“.

58.

Direktyvoje 2014/17 nenurodyta konkretaus būdo, kaip apskaičiuojama kredito davėjui mokėtina kompensacija ( 42 ). Diskrecija nustatyti apskaičiavimo metodą (kaip ir kitus kompensacijos aspektus, tik taikant tam tikras sąlygas, kurias jau minėjau ir dabar pakartosiu) yra suteikta valstybėms narėms.

59.

Tai patvirtinta Direktyvos 2014/17 66 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad kompensacija turi būti nustatoma „pagal nacionalines taisykles“.

60.

Direktyvoje 2014/17 nenumatyta pareigos ar draudimo nustatant kompensaciją atsižvelgti į tai, kaip kredito davėjas faktiškai naudoja anksčiau nustatyto termino grąžintą sumą ( 43 ), arba į bet kurį kitą panašų metodą; priimti sprendimus šiuo klausimu priklauso kiekvienai valstybei narei.

61.

Direktyvoje 2014/17 nustatytos kompensacijos sąlygos apima tik reikalavimus, kad kompensacija nebūtų sankcija vartotojui, neviršytų kredito davėjo finansinių nuostolių, būtų „teisinga“ ( 44 ) ir „objektyvi“.

62.

Reikalavimas, kad kompensacija būtų „objektyvi“, reiškia, kad taikomas abstraktus ir iš anksto nustatytas apskaičiavimo metodas, kurio kriterijų viena iš šalių negali apibrėžti savo nuožiūra. Be to, šis metodas turi padėti nustatyti atvejus, kai kompensacija yra nepagrįsta ( 45 ). Vis dėlto manau, kad, paisant šių ypatumų, pasirinkimas kompensaciją apskaičiuoti pagal metodą, apimantį hipotetinį aspektą, gali atitikti Direktyvą 2014/17.

63.

Remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktu aprašymu, kuriame daroma nuoroda į nacionalinę jurisprudenciją ( 46 ), pagal turto ir įsipareigojimų metodą kredito davėjo finansiniai nuostoliai yra lygūs dviejų dydžių skirtumui; šie dydžiai yra tokie:

64.

Siekiant apskaičiuoti šį skirtumą nėra būtina, kad pati reinvesticija būtų įgyvendinta. Lyginamasis rodiklis nustatomas vertinant tokios pačios trukmės kaip paskola investicijos grąžą ( 47 ).

65.

Be to, iš skirtumo sumos turi būti išskaičiuotos sutaupytos rizikos ir administracinės išlaidos, turėtos tą dieną, kurią išmokėta kompensacija už anksčiau nustatyto termino grąžintą kreditą; ši suma atnaujinama atsižvelgiant į kompensacijos išmokėjimo dieną.

66.

Pagal tokį metodą:

67.

Taigi, kaip ir visos proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šalys, laikausi nuomonės, kad „turto ir įsipareigojimų“ metodas atitinka būtiniausias kompensacijos sąlygas, kurių privaloma laikytis pagal Direktyvą 2014/17, tačiau galutinį vertinimą šiuo klausimu turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

68.

Be to, minėtas metodas panašus į tą, kuris Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 4 dalies pabaigoje taikomas siekiant apskaičiuoti faktinius kredito davėjo finansinius nuostolius, kai valstybės narės išimties tvarka leidžia nukrypti nuo taisyklės dėl nustatytos viršutinės fiksuoto dydžio ribos (16 straipsnio 2 dalis).

69.

Iš tiesų apskaičiuojant kredito davėjui mokėtiną kompensaciją pagal Vartojimo kredito direktyvą 2008/48, kaip ir taikant „turto ir įsipareigojimų“ metodą, atsižvelgiama į hipotetinį (nebūtinai faktinį) grąžintos sumos investavimą ( 48 ). Pripažinus, kad šis metodas taikomas vartojimo kredito srityje, galima lengviau pripažinti, kad jis taip pat taikomas hipotekinių ar lygiaverčiu užstatu užtikrintų kreditų atveju.

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taikomas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, kai vartotojas nutraukia sutartį grąžinęs kreditą anksčiau nustatyto termino, remdamasis nacionalinės teisės sistemoje jam suteikta tokia teise.

71.

Klausimas kyla dėl Vokietijos teisės, kurioje numatyti du kredito išankstinio grąžinimo atvejai, kai paskolų palūkanos yra fiksuotos:

72.

Abiejų teisės normų taikymo pasekmės, susijusios su kredito davėjui mokėtina kompensacija, skiriasi:

73.

Kadangi doktrinoje išdėstytos nuomonės skiriasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taip pat taikomas paskolos grąžinimui, kai nutraukiama BGB 490 straipsnio 2 dalyje reglamentuota sutartis.

74.

Šio teismo nuomone, „daug veiksnių leidžia manyti, kad Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taip pat taikomas ir tada, kai vartotojas nutraukia <…> sutartį pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį prieš grąžindamas kreditą anksčiau nustatyto termino“.

75.

Jis priduria, kad, jeigu taip nebūtų, „daugelis vartotojų nepasinaudotų teise į grąžinimą <…>. Jeigu kompensacija už išankstinį grąžinimą būtų apskaičiuojama kitaip tuo atveju, kai pasinaudojama teise iš anksto nutraukti sutartį pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį, nei tuomet, kai <…> taikomi BGB 500 ir 502 straipsniai, susidarytų situacija, kad iš anksto kredito sutartį nutraukusio vartotojo padėtis tam tikrais atvejais galėtų būti blogesnė nei vartotojo, kuris pasinaudojo teise iš anksto grąžinti paskolą nenutraukdamas sutarties“.

76.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibendrina nurodydamas, kad, „atsižvelgiant į šios subjektinės teisės tikslą apsaugoti vartotojus, atrodo būtina, kad Direktyvos 2014/17 25 straipsnis būtų taikomas ir tuo atveju, kai sutartis nutraukiama prieš grąžinant kreditą“.

77.

Pritariu šio teismo teiginiui dėl Direktyvos 2014/17 25 straipsnio taikymo. Vis dėlto abejoju dėl tam tikrų argumentų, kuriais pagrįstas tas teiginys.

78.

Apskritai kyla klausimas, ar kiekviena valstybė narė paskolos davėjo teisę į kompensaciją gali apibrėžti skirtingai ( 52 ), atsižvelgdama į tai, ar sieja ją su pasinaudojimu išimtine vartotojo teise nutraukti sutartį.

79.

Mano nuomone, negalima atmesti galimybės, kad į šį konkretų klausimą gali būti atsakyta teigiamai. Kitaip tariant, nemanau, kad siekiant apriboti valstybių narių reguliavimo diskreciją pakanka tokių argumentų kaip tas, kad vienas vartotojas gali atsidurti „blogesnėje padėtyje“ ( 53 ) nei kitas, nes naudojasi viena iš nacionalinės teisės jam suteiktų galimybių, o ne alternatyva.

80.

Bet kuriuo atveju kiekvienas nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas pasirinkimas turi atitikti ne tik Direktyvos 2014/17 2 straipsnio bendrąją nuostatą, bet ir jos 25 straipsnį.

81.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia teigiamai atsakyti į klausimą, ar taikant BGB 490 straipsnio 2 dalį kompensaciją reglamentuojantys principai (pagal kuriuos kredito davėjui mokėtina kompensacija gali apimti negautą pelną) turi atitikti Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalį ( 54 ).

82.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje pripažinta, kad vartotojai turi teisę įvykdyti visus įsipareigojimus arba jų dalį nelaukdami, kol sueis jų įvykdymo terminas. Nuostatoje nenurodyta, kaip ši teisė įgyvendinama: ji gali būti įgyvendinta kaip vien materialinis grąžinimo veiksmas arba kaip teisės nutraukti paskolos sutartį pasekmė.

83.

Direktyvoje 2014/17 vartotojui suteikiama apsauga turi būti užtikrinta visada, neatsižvelgiant į tai, ar vartotojas pasirenka vieną iš šių dviejų būdų pasinaudoti teise į išankstinį įsipareigojimų įvykdymą. Kad ir kokias taisykles valstybė narė būtų nustačiusi naudodamasi Direktyvoje 2014/17 jai suteikta laisve, jos diskrecijai taikomos šios direktyvos 25 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos. Šios sąlygos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar išankstinis grąžinimas atliktas nutraukus sutartį.

84.

Nemanau, kad VR Bank argumentą galima patvirtinti remiantis Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 ir 4 dalyse pateikta nuoroda į teisę grąžinti paskolą „nepasibaigus sutarties galiojimui“ ( 55 ). Direktyvos 2014/17 25 straipsniu nesiekiama laikinai apriboti naudojimosi vartotojo teise įvykdyti įsipareigojimus anksčiau nustatyto termino. Juo veikiau siekiama pabrėžti, kad tokia teisė yra svarbesnė už įprastą privačių sutarčių sistemą, pagal kurią abi šalys privalo vykdyti tai, dėl ko susitarė, laikydamosi sutartų (taip pat laikinų) sąlygų.

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) tokį atsakymą:

2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 25 straipsnio 3 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad siekiant nustatyti kredito davėjui mokėtiną kompensaciją atsižvelgiama į nuostolius, susijusius su prarastomis palūkanomis, kurių nebebus gauta vartotojui anksčiau nustatyto termino grąžinus kreditą.

Pagal ją nedraudžiamas toks už išankstinį kredito grąžinimą kredito davėjui mokėtinos kompensacijos apskaičiavimo metodas, kuris pagrįstas fiktyviu grąžintos sumos reinvestavimu į saugias tokios pačios trukmės kaip paskola kapitalo rinkos priemones.

Ji taikoma tuo atveju, kai vartotojas pasinaudoja teise anksčiau nustatyto termino įvykdyti įsipareigojimus, nutraukus nekilnojamojo turto kredito sutartį.