GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2023 m. rugsėjo 28 d. ( 1 )

Byla C‑536/22

MW,

CY

prieš

VR Bank Ravensburg-Weingarten eG

(Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto – Direktyva 2014/17/ES – Išankstinis kredito grąžinimas – Nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta kompensacija, apimanti kredito davėjo negautą pelną – Negauto pelno apskaičiavimo metodas – Sutarties nutraukimas prieš grąžinant kreditą“

1.

Pagal Direktyvos 2014/17/ES ( 2 ) 25 straipsnį vartotojai turi teisę įsipareigojimus pagal kredito sutartį dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus tos sutarties galiojimui.

2.

Iki šiol Teisingumo Teismas turėjo spręsti, kiek sumažėja (vartotojo naudai) bendra kredito kaina iš anksto įvykdžius įsipareigojimus ( 3 ).

3.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą pirmą kartą (jeigu neklystu) išnagrinėti kitą klausimo pusę: kredito davėjo teisę gauti „teisingą ir objektyvią kompensaciją, kai ji pagrįsta“, už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu.

I. Taikytina teisė

A.   Sąjungos teisė. Direktyva 2014/17

4.

66 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[G]alimybė vartotojui grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai gali būti svarbi skatinant konkurenciją vidaus rinkoje ir laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, taip pat padedant per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį suteikti lankstumo, kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose. <…> Todėl valstybės narės, priimdamos teisės aktus arba taikydamos kitas priemones, pavyzdžiui, įvesdamos sutartines nuostatas, turėtų užtikrinti, kad vartotojai turėtų teisę kreditą grąžinti anksčiau. <…> Valstybių narių nustatytose sąlygose gali būti numatyta, kad [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu. Tais atvejais, kai valstybės narės numato, kad [kredito davėjas] turi teisę į kompensaciją, tokia kompensacija turėtų būti teisinga ir objektyviai pagrįsta kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, pagal nacionalines taisykles dėl kompensavimo. Kompensacija neturėtų viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių[.]“

5.

25 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojas turėtų teisę savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį visiškai arba iš dalies įvykdyti nepasibaigus tos sutarties galiojimui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę į bendros kredito kainos vartotojui sumažinimą, kurį sudarytų likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos.

2.   Valstybės narės gali nustatyti, kad galimybei pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise taikomos tam tikros sąlygos. Tokios sąlygos gali apimti laiko apribojimus norint pasinaudoti šia teise, skirtingas sąlygas pagal kredito palūkanų normos rūšį, laiką, kada vartotojas naudojasi šia teise, ar su aplinkybėmis, kurioms esant galima pasinaudoti šia teise, susijusius apribojimus.

3.   Valstybės narės gali nustatyti, kad [kredito davėjas] turi teisę į teisingą ir objektyvią kompensaciją, kai ji pagrįsta, už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu, bet netaiko vartotojui sankcijos. Tuo atžvilgiu kompensacija neturi viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių. Atsižvelg[damos] į tas sąlygas valstybės narės gali nustatyti, kad kompensacija negali viršyti tam tikro lygio arba ją leidžiama taikyti tik tam tikro laikotarpio atžvilgiu.

4.   Kai vartotojas siekia įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį nepasibaigus sutarties galiojimui, gavęs prašymą [kredito davėjas] nedelsdamas popieriuje arba kitoje patvariojoje laikmenoje pateikia vartotojui informaciją, reikalingą šiai galimybei apsvarstyti. Toje informacijoje nurodomos bent skaičiais išreikštos vartotojo įsipareigojimų įvykdymo nepasibaigus kredito sutarties galiojimui pasekmės vartotojui ir aiškiai nustatomos visos naudojamos prielaidos. Visos naudojamos prielaidos turi būti tinkamos ir pagrindžiamos.

5.   Kai išankstinis grąžinimas atliekamas per laikotarpį, kuriam yra nustatyta fiksuotoji palūkanų norma, valstybės narės gali nustatyti, kad pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise būtų galima, jei vartotojas turi teisėtą interesą.“

B.   Nacionalinė teisė

6.

Nagrinėjamoje byloje yra svarbios kelios Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas; toliau – BGB) nuostatos, konkrečiai kalbant, 252 straipsnis („Negautas pelnas“), 490 straipsnio („Išimtinė teisė nutraukti sutartį“) 2 dalis, 500 straipsnio („Paskolos gavėjo teisė nutraukti sutartį; išankstinis grąžinimas“) 2 dalis, 502 straipsnis („Kompensacija už išankstinį grąžinimą“) ir 812 straipsnis („Teisė į grąžinimą“).

II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai

7.

2019 m. sausio 11 d. MW ir CY su VR Bank Ravensburg-Weingarten eG (toliau – VR Bank) sudarė nekilnojamojo turto paskolos sutartį, siekdami nuosavybės teise įsigyti būstą. Jie susitarė dėl paskolos palūkanų fiksuotosios normos iki 2029 m. sausio 30 d.

8.

Pagal sutartį palūkanų fiksuotosios normos galiojimo laikotarpiu paskolos gavėjas galėjo iš anksto įvykdyti įsipareigojimus tik įrodęs teisėtą interesą.

9.

Sutarties sąlygos, be kita ko, buvo tokios:

–

išankstinio paskolos grąžinimo atveju VR Bank turi teisę į atsiradusių nuostolių kompensaciją. Šie nuostoliai apskaičiuojami remiantis turto ir įsipareigojimų metodu, kurį Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pripažino leistinu ( 4 ),

–

paskolų gavėjai turi mokėti teisingą mokestį, kurio lėšomis finansuojamos su išankstiniu paskolos grąžinimu susijusios administravimo išlaidos.

10.

2020 m. gegužės 19 d. MW ir CY pardavė būstą (įsigytą ankstesniais metais) ( 5 ) ir 2020 m. birželio 30 d. nutraukė paskolos sutartį.

11.

2020 m. birželio 9 d.VR Bank pareikalavo iš MW ir CY sumokėti kompensaciją, atlyginant nuostolius už išankstinį kredito grąžinimą; jie šią kompensaciją sumokėjo.

12.

2021 m. balandžio 19 d. MW ir CY pareikalavo, kad VR Bank grąžintų kompensaciją už išankstinį grąžinimą. Toks jų reikalavimas pareikštas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamoje byloje.

13.

Ieškovai mano, kad VR Bank neturėjo teisės į kompensaciją, nes paskolos sutartyje nebuvo pateikta pakankamai informacijos apie kompensacijos apskaičiavimą. Be to, jie laikosi nuomonės, kad pagal Direktyvą 2014/17 kompensacija gali apimti tik faktiškai patirtas išlaidas, o ne kredito davėjo negautas palūkanas ar negautą pelną. Jie taip pat mano, kad hipotetinis apskaičiavimas pagal finansų matematikos formules yra nepriimtinas.

14.

VR Bank nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad:

–

sutartyje pateikta visa pagal įstatymą reikalaujama informacija,

–

kompensacijos dydis atitinka Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) suformuotą jurisprudenciją, taikomą tais atvejais, kai nekilnojamuoju turtu užtikrinta paskola teisėtai baigta grąžinti. Pagal šią jurisprudenciją paskolos davėjas turi teisę į tiesiogiai su išankstiniu grąžinimu susijusių nuostolių kompensaciją, jeigu paskolos gavėjas tuo metu yra nesumokėjęs palūkanų pagal fiksuotąją paskolos palūkanų normą,

–

suteikdami paskolas bankai paprastai turi refinansuotis ir dėl to prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus. Jeigu paskolos gavėjas galėtų bet kada nutraukti sutartį neatlygindamas ją nutraukus padarytų nuostolių, tai reikštų, kad hipoteka užtikrintų paskolų kaina labai padidėtų, nes ši rizika taptų kainos dalimi.

15.

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Direktyvos 2014/17/ES 25 straipsnio 3 dalies sąvoka „teisinga ir objektyvi kompensacija <…> už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu“ turi būti aiškinama taip, kad kompensacija taip pat apima kredito davėjo negautą pelną, visų pirma būsimas palūkanas, kurias kredito davėjas praranda dėl išankstinio grąžinimo?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar Sąjungos teisėje (konkrečiai – Direktyvos 2014/17/ES 25 straipsnio 3 dalyje) yra nustatyti reikalavimai, taikomi siekiant apskaičiuoti kredito davėjo pajamas, kurios gautos reinvestuojant iš anksto grąžintą nekilnojamojo turto vartojimo kreditą ir į kurias turi būti atsižvelgiama negauto pelno atveju, ir, jei taip, kokie?

Visų pirma:

a)

Ar nacionalinė apskaičiavimo taisyklė turi būti grindžiama tuo, kaip kredito davėjas faktiškai naudoja iš anksto grąžintą sumą?

b)

Ar pagal nacionalinę taisyklę kredito davėjui gali būti leidžiama apskaičiuoti kompensaciją už išankstinį grąžinimą remiantis fiktyviu reinvestavimu į saugias tokios pačios trukmės [kaip paskola] kapitalo rinkos priemones (vadinamasis turto ir įsipareigojimų metodas)?

3.

Ar į Direktyvos 2014/17/ES 25 straipsnio taikymo sritį taip pat patenka atvejis, kai vartotojas, remdamasis nacionalinės teisės aktų leidėjo numatyta teise nutraukti sutartį, pirmiausia nutraukia nekilnojamojo turto vartojimo kredito sutartį, paskui iš anksto grąžina kreditą kredito davėjui?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

16.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2022 m. rugpjūčio 10 d.

17.

Rašytines pastabas pateikė VR Bank, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

IV. Analizė

18.

Direktyvoje 2014/17 nustatyti „bendri principai, skirti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų tam tikriems aspektams, susijusiems su vartojimo kredito sutartimis, užtikrintomis hipoteka ar kitomis priemonėmis, susijusiomis su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu <…>“ ( 6 ).

19.

Išskyrus kelias išimtis, Direktyvoje 2014/17 numatytas suderinimas yra minimalus. Jos materialinėje taikymo srityje:

–

tuo atveju, kai aspektai reglamentuojami vienodai, valstybėms narėms leidžiama palikti galioti arba priimti nuostatas, kuriomis užtikrinama didesnė vartotojo apsauga ( 7 ),

–

dėl kitų aspektų pažymima, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas turi reguliavimo įgaliojimus, ir iš anksto pripažįstamos pasekmės, kylančios dėl vienodo reglamentavimo nebuvimo.

20.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje „Išankstinis grąžinimas“ vartotojui garantuojama teisė būti atleistam nuo sutartinės prievolės nepasibaigus sutarties laikui. Vis dėlto tokia teisė nėra nei besąlygiška, nei neatlygintina: atlygį gali sudaryti kompensacija kredito davėjui už galimas išlaidas, kurias kredito davėjas tiesiogiai patyrė dėl išankstinio kredito grąžinimo.

21.

Valstybės narės privalo nustatyti vartotojo teisę anksčiau nustatyto termino grąžinti kreditą gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti, lemiančią tai, kad bendra šio kredito kaina vėliau sumažėja (vartotojui). Direktyvoje 2014/17 yra pateiktos sąvokos, kuriomis remiantis ši kaina sumažinama.

22.

Vis dėlto pačioje Direktyvoje 2014/17 kredito davėjo teisė į kompensaciją už nuostolius, patirtus dėl išankstinio grąžinimo, nėra užtikrinta. Joje tik leidžiama kiekvienam nacionalinės teisės aktų leidėjui nustatyti ir reglamentuoti tą teisę, užtikrinant jos įgyvendinimo sąlygas ( 8 ). Vis dėlto, jeigu pagal nacionalinės teisės normą kompensacija yra galima, ji turi atitikti tam tikrus būtiniausius reikalavimus, numatytus pačioje Direktyvoje 2014/17.

A.   Pirmasis prejudicinis klausimas

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar teisinga ir objektyvi kompensacija už galimas išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu grąžinimu, apima ir kredito davėjo negautą pelną ( 9 ). Į šią sąvoką visų pirma įeina palūkanos, kurias kredito davėjas tikėjosi gauti ateityje ir kurių jis nebegaus ( 10 ).

24.

Manau, kad Direktyvoje 2014/17 nedraudžiama apskaičiuoti kompensacijos atsižvelgiant į tokias palūkanas, o tai reiškia, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Toliau pateiktose pastabose šios direktyvos 25 straipsnio 3 dalį aiškinsiu pagal įprastus aiškinimo kriterijus.

1. Pažodinio aiškinimo kriterijus

25.

Atsižvelgiant į tekstą ( 11 ), iš pradžių gali kilti tam tikrų abejonių:

–

Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje minima išlaidų kompensacija. Pagal šio straipsnio 1 dalį (joje tarp žodžių „palūkanos“ ir „išlaidos“ vartojamas jungtukas „ir“) išlaidų sąvoka apima šiek tiek kitus dalykus nei palūkanos,

–

tekste minimos galimos išlaidos, susijusios su išankstiniu kredito grąžinimu. Palūkanos, kurios būtų susikaupusios, jeigu kreditas nebūtų grąžintas anksčiau nustatyto termino, nėra išlaidos, nes dėl tokio grąžinimo jos neišvengiamai prarandamos,

–

straipsnyje nurodytos išlaidos, tiesiogiai susijusios su kredito grąžinimu. Galima teigti, kad tokios išlaidos yra tik tos, kurios susijusios su konkrečiais veiksmais, kredito įstaigų atliktais siekiant administruoti grąžinimą ( 12 ).

26.

Vis dėlto nemanau, kad remiantis pažodiniu Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalies aiškinimu negalima priimti tokio sprendimo, kokį siūlau.

27.

Šioje direktyvoje vartojama sąvoka „išlaidos“ ( 13 ) nėra tiksli ir jos turinys nevienareikšmis ( 14 ). Joje palūkanos apibrėžiamos kaip „išlaidos“, pavyzdžiui, 14 straipsnyje dėl ikisutartinės informacijos ( 15 ).

28.

Be to, jeigu Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalyje „išlaidos“ yra „bendros kredito kainos“ vartotojui dalis, taigi vartotojo apmokamos „išlaidos“ ( 16 ), pagal „bendros kredito kainos“ apibrėžtį „palūkanos“ taip pat yra „išlaidos“ ( 17 ).

29.

Be to, Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacija „neturi viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių“ ( 18 ). Tai reiškia, kad būsimų palūkanų praradimas yra suvokiamas kaip išlaidos, kurias kredito davėjas patiria (arba atitinkamai gali patirti) dėl išankstinio paskolos grąžinimo ir kurios gali būti kompensuojamos, jeigu taip nusprendžia nacionalinės teisės aktų leidėjas.

30.

Tai, kad vartojama sąvoka „galimos išlaidos“, taip pat netrukdo į negautą pelną atsižvelgti kaip į dalį kredito davėjui mokėtinos kompensacijos. Dėl išankstinio kredito grąžinimo kredito davėjas nebegauna sutartų palūkanų (t. y. palūkanų, kurios pagal sutartį būtų priskaičiuotos per visą sutarties laikotarpį). Būtent dėl šios priežasties palūkanų praradimas gali būti laikomas finansine pasekme, tiesiogiai susijusia su grąžinimu.

31.

Šiuo požiūriu teiginys, kad palūkanos neišvengiamai prarandamos, o ne tik gali būti prarastos, apskritai yra teisingas. Vis dėlto neatmestina galimybė, kad paskolos kintamosiomis palūkanų normomis palūkanos gali būti nebeskaičiuojamos dar negrąžinus paskolos ir neatsižvelgiant į šį grąžinimą (susiklosčius tam tikroms aplinkybėms rinkoje) ( 19 ).

32.

Taip pat gali būti, kad grąžinus kapitalą anksčiau nustatyto termino kredito davėjas praktiškai nepatirs nuostolių dėl negautų palūkanų, jeigu reinvestuos sumą, o ją reinvestavus taikoma palūkanų norma jam bus palankesnė. Tokiu atveju negalima ex ante įsitikinti, ar atsiras nuostolių.

33.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje pateiktos kitos nuorodos patvirtina, kad negautas palūkanas teisinga laikyti kredito davėjui mokėtinos kompensacijos dalimi, nes ši kompensacija apima ne tik administravimo išlaidas:

–

kompensacija turi būti „teisinga ir objektyvi“, taip pat „pagrįsta“ ( 20 ): to nereikėtų nurodyti, jeigu kompensacija būtų susijusi tik su apmokėjimu už paslaugas (pavyzdžiui, paskolos grąžinimo administravimo paslaugas), kurios visada yra objektyviai pagrįstos,

–

tokia pati prasmė matyti iš baigiamosios frazės „[kompensaciją] leidžiama taikyti tik tam tikr[ą] laikotarp[į]“, nes paskolos grąžinimo administravimo išlaidos nėra tęstinės laiko atžvilgiu.

34.

Galiausiai Direktyvos 2014/17 II priede pateikto Europos standartinio informacijos lapo (ESIL) B dalies 9 skirsnyje („Išankstinis grąžinimas“), susijusiame su informacija, kuri turi būti pateikta tame lape, numatyta, kad „kompensavimo suma priklaus[o] nuo kelių veiksnių, pavyzdžiui, <…> išankstinio grąžinimo metu galiojančios palūkanų normos <…>“. Taigi jame pabrėžiama, kad negautos palūkanos yra vienas iš elementų, į kuriuos galima atsižvelgti apskaičiuojant kompensaciją.

2. Parengiamieji dokumentai

35.

Nagrinėdamas su Direktyva 2014/17 susijusius parengiamuosius dokumentus neradau informacijos apie kompensaciją už išankstinį grąžinimą, kuria būtų siekiama suderinti kompensacijos apskaičiavimo būdą ar kompensuotinas išlaidas. Vis dėlto yra įrodymų, kad buvo vertinama galimybė nustatyti, jog ši kompensacija apima kredito davėjo negautą pelną.

36.

Parlamentas savo pranešime dėl Komisijos pasiūlymo nurodė, kad nustatant kompensaciją atsižvelgiama į kredito davėjo išlaidas, taip pat į galimas santaupas, kurias kredito davėjas įgytų dėl grąžinimo ( 21 ). Be to, dėstomojoje dalyje Parlamentas nustatė apribojimą, kad kompensacija neturi viršyti kredito davėjo finansinių nuostolių ( 22 ).

37.

Kai kuriuose Tarybos dokumentuose kompensacijos minimos kaip lėšos, nepriskiriamos prie „kitų papildomų išlaidų“, pavyzdžiui, administracinių arba bylos užbaigimo išlaidų ( 23 ).

38.

Be to, Taryba numatė ne tik valstybių narių galimybę reguliuoti išankstinį grąžinimą, kompensuojant kredito davėjui dėl to atsirandančias išlaidas, bet ir grąžinimą, už kurį nemokama kompensacija („free of charge for the consume“), kaip pavyzdį nurodydama paskolas kintamosiomis palūkanomis ( 24 ). Iš tokios nuostatos matyti, kad Taryba mano, jog kompensacija gali apimti palūkanas, negautas nuo tos dienos, kurią kreditas grąžintas anksčiau nustatyto termino.

3. Teleologinis kriterijus

39.

Kaip minėjau, Direktyvoje 2014/17 kredito davėjui nėra savaime suteikta teisė gauti kompensaciją už išankstinį kredito grąžinimą. Sprendimą, ar nustatyti tokią kompensaciją, priima kiekvienas nacionalinės teisės aktų leidėjas, tačiau jis turi paisyti direktyvos 25 straipsnio tikslo.

40.

Manau, kad nacionalinė sistema, pagal kurią vertinant kompensaciją už išankstinį kredito grąžinimą atsižvelgiama į kredito davėjo negautą pelną, gali atitikti šį tikslą.

41.

Sprendime UniCredit Bank Austria Teisingumo Teismas, teisę į išankstinį grąžinimą susiejęs su Direktyvos 2014/17 1 straipsniu, siejamu su jos 15 konstatuojamąja dalimi, priminė, jog šia direktyva siekiama, kad vartojimo kreditų sutartims, užtikrintoms hipoteka ar kitomis su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu susijusiomis priemonėmis, būtų taikoma „aukšto lygio apsauga“ ( 25 ).

42.

Buvo pateiktas argumentas, kad sprendimu į kompensuotinas išlaidas neįtraukti kredito davėjo negauto pelno užtikrinama didžiausia vartotojo apsauga (nes pašalinamos kliūtys pasinaudoti teise į išankstinį grąžinimą) ( 26 ). Vertinant šiuo požiūriu, aplinkybė, kad pasinaudojus teise į grąžinimą pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalį sumažėja palūkanos ir išlaidos, užkerta kelią kompensuoti būsimas palūkanas, kurių nebus gauta ( 27 ).

43.

Pagal šį argumentą, kredito davėjo negautą pelną sutapatinus su grąža, kurią jis gautų, jei sutartis būtų likusi galioti, būtų panaikintas vienas iš teisės į išankstinį grąžinimą privalumų, t. y. galimybė sutaupyti, ir kiltų abejonių dėl šios teisės prasmės. Be konkretaus pagrindimo arba tam tikrų sąlygų toks sutapatinimas neatitiktų Direktyvos 2014/17.

44.

Vis dėlto manau, kad ši pozicija nėra pagrįsta Direktyva 2014/17. Direktyvoje 2014/17 nustatant teisę į išankstinį grąžinimą (pati ši teisė yra neatšaukiama) kiekvienai valstybei narei suteikta galimybė įtraukti ją į savo teisės sistemą, išsaugant tos sistemos ypatumus ir atsižvelgiant į savo nekilnojamojo turto kreditų rinkos ypatumus ( 28 ).

45.

Jeigu valstybė narė, naudodamasi šia diskrecija, pripažįsta kredito davėjo teisę į kompensaciją, ji privalo laikytis tam tikrų būtiniausių sąlygų ( 29 ), tačiau jai nekyla jokių kliūčių apskaičiuojant kompensaciją atsižvelgti į kredito davėjo negautą pelną.

46.

Direktyvoje 2014/17 sąvoka „teisinga kompensacija“, kurią reikia aiškinti vienodai ir kurioje nurodyta tiek kompensacijos „priežastis“, tiek jos „dydis“, nėra apibrėžta ( 30 ). Kaip ir kitose Sąjungos teisės srityse ( 31 ), būdvardis „teisinga“, vartojamas kompensacijai už išankstinį kredito grąžinimą apibūdinti, reiškia ir vienos šalies patirtų nuostolių kompensavimą, ir priešingų vartotojo bei kredito davėjo interesų pusiausvyrą:

–

vartotojui šis grąžinimas yra naudingas, nes jis atleidžiamas nuo sutartinės prievolės ir sumažėja sutarta kaina,

–

kredito davėjui išankstinis grąžinimas gali būti nenaudingas, nes jis turi ne tik jį administruoti, bet ir reinvestuoti kapitalą pagal naujas rinkos kainas (arba tiesiog patirti palūkanų nuostolius) ( 32 ).

47.

Šiomis aplinkybėmis nustačius, kad prarastas pelnas yra vienas iš kompensacijos elementų, galima padėti įgyvendinti Direktyvos 2014/17 tikslus, kurie neapsiriboja vien siekiu užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Dar vienas nurodytas direktyvos tikslas – sukurti veiksmingą ir konkurencingą kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto vidaus rinką ( 33 ), atsižvelgiant į tai, kad kyla susirūpinimas dėl finansinio stabilumo ( 34 ). Pagal direktyvos 66 konstatuojamąją dalį teisė į išankstinį grąžinimą yra priemonė, padedanti siekti šių tikslų ( 35 ).

48.

Kaip minėjau, valstybėje narėje pripažinus teisę į kompensaciją pagal Direktyvą 2014/17 suteikiama pakankamai diskrecijos reglamentuoti jos įgyvendinimą. Taigi valstybė narė gali atsižvelgti į savo kredito rinkos ypatumus, nepažeisdama pačios direktyvos tikslų.

49.

Sprendimas, ar nustatyti kompensaciją kredito davėjui išankstinio grąžinimo atveju (o jeigu nustatyti, tai kokio dydžio), tam tikrais atvejais gali turėti didelių pasekmių. Nekilnojamojo turto kredito srityje, kurioje dominuoja vidaus rinka, šios pasekmės visų pirma susijusios su vietos rinka ir vietos ekonomika, tačiau negalima atmesti galimybės, kad jos bus platesnio masto.

50.

Tikėtina, kad taikant tvarką, pagal kurią kredito davėjai neturi teisės gauti kompensacijos už lauktų palūkanų praradimą, kredito davėjai pasirinks strategijas, galinčias turėti nepageidaujamą poveikį Direktyvos 2014/17 tikslams ( 36 ), pavyzdžiui, apribos siūlomų kredito produktų asortimentą arba taikys didesnes palūkanų normas visiems vartotojams ( 37 ).

51.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje pavedus valstybėms narėms nuspręsti dėl kompensacijos nustatymo nėra numatyta išankstinio apribojimo, kad kompensaciją sudaro tik grąžinimo administravimo išlaidos ar kitos dėl grąžinimo atsirandančios administracinės išlaidos. Vadinasi, nacionalinės teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją, todėl gali kompensuoti kredito davėjo negautą pelną, jeigu mano, kad tai būtina siekiant kaip galutinį uždavinį skatinti pasiekti Direktyvos 2014/17 tikslus savo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkoje.

4. Sisteminis kriterijus. Direktyva 2008/48

52.

Direktyvos 2014/17 konstatuojamosiose dalyse primenama, kad aiškinimas turi atitikti ir papildyti kitus Sąjungos teisės aktus, visų pirma Direktyvą 2008/48 ( 38 ). Nors Direktyvoje 2014/17 taip pat nurodyti sisteminio aiškinimo kriterijaus apribojimai, nė vienas iš jų nėra susijęs su teise į išankstinį grąžinimą ( 39 ).

53.

Direktyvoje 2008/48 (39 konstatuojamojoje dalyje) pripažįstama, kad vartojimo kreditas skiriasi nuo „kit[ų] produkt[ų], finansuojam[ų] pagal ilgalaikio finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, hipotekos paskolas su fiksuotąja palūkanų norma“. Būtent dėl to, kad ilgalaikio finansavimo modelis nėra įprastas vartojimo kredito atveju, paprastai turi būti nustatyta fiksuoto dydžio didžiausia kompensacija kredito davėjui, taikoma anksčiau nustatyto termino grąžinus tokį kreditą.

54.

Remiantis Direktyvoje 2008/48 numatyta šios taisyklės išimtimi galima patvirtinti, kad palūkanos, kurių nebegaunama grąžinus kreditą anksčiau nustatyto termino, yra (arba gali būti) kompensuojamos:

–

16 straipsnio 4 dalies b punkte valstybėms leidžiama neviršijant viršutinės ribos numatyti skirtingą kompensaciją, atsižvelgiant į faktiškai patirtus nuostolius ( 40 ),

–

numatytas nuostolių nustatymo kriterijus: toje pačioje nuostatoje nustatyta, kad nuostoliai „susideda iš skirtumo tarp [iš] pradži[ų] sutartos palūkanų normos ir palūkanų normos, kuria [kredito davėjas] gali skolinti rinkoje išankstinai grąžintas sumas [iš anksto grąžintas sumas tuo metu, kai jos grąžintos]“.

55.

Taigi, jeigu taip yra taikant Direktyvą 2008/48, a fortiori taip gali būti ir nekilnojamojo turto kredito (užtikrinto hipoteka ar lygiaverčiu turtu) atveju, siekiant išaiškinti Direktyvos 2014/17 25 straipsnį ( 41 ). Tai leidžia patvirtinti, kad pagal nacionalines kompensavimo taisykles palūkanas atitinkantys finansiniai nuostoliai gali būti įtraukti į galimas išlaidas, susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu.

56.

Taigi manau, kad nėra kliūčių valstybės narės teisės aktuose numatyti, kad kompensacija pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalį būtų apskaičiuojama atsižvelgiant į nuostolius, susijusius su prarastomis palūkanomis, kurių nebebus gauta dėl anksčiau nustatyto termino grąžintos paskolos.

B.   Antrasis prejudicinis klausimas

57.

Jeigu (kaip siūlau) į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje yra „nustatyti reikalavimai, taikomi siekiant apskaičiuoti kredito davėjo pajamas, kurios gautos reinvestuojant iš anksto grąžintą nekilnojamojo turto vartojimo kreditą ir į kurias turi būti atsižvelgiama negauto pelno atveju“.

1. Bendrosios pastabos dėl apskaičiavimo metodo

58.

Direktyvoje 2014/17 nenurodyta konkretaus būdo, kaip apskaičiuojama kredito davėjui mokėtina kompensacija ( 42 ). Diskrecija nustatyti apskaičiavimo metodą (kaip ir kitus kompensacijos aspektus, tik taikant tam tikras sąlygas, kurias jau minėjau ir dabar pakartosiu) yra suteikta valstybėms narėms.

59.

Tai patvirtinta Direktyvos 2014/17 66 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad kompensacija turi būti nustatoma „pagal nacionalines taisykles“.

60.

Direktyvoje 2014/17 nenumatyta pareigos ar draudimo nustatant kompensaciją atsižvelgti į tai, kaip kredito davėjas faktiškai naudoja anksčiau nustatyto termino grąžintą sumą ( 43 ), arba į bet kurį kitą panašų metodą; priimti sprendimus šiuo klausimu priklauso kiekvienai valstybei narei.

61.

Direktyvoje 2014/17 nustatytos kompensacijos sąlygos apima tik reikalavimus, kad kompensacija nebūtų sankcija vartotojui, neviršytų kredito davėjo finansinių nuostolių, būtų „teisinga“ ( 44 ) ir „objektyvi“.

62.

Reikalavimas, kad kompensacija būtų „objektyvi“, reiškia, kad taikomas abstraktus ir iš anksto nustatytas apskaičiavimo metodas, kurio kriterijų viena iš šalių negali apibrėžti savo nuožiūra. Be to, šis metodas turi padėti nustatyti atvejus, kai kompensacija yra nepagrįsta ( 45 ). Vis dėlto manau, kad, paisant šių ypatumų, pasirinkimas kompensaciją apskaičiuoti pagal metodą, apimantį hipotetinį aspektą, gali atitikti Direktyvą 2014/17.

2. Turto ir įsipareigojimų metodas pagal Vokietijos jurisprudenciją

63.

Remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktu aprašymu, kuriame daroma nuoroda į nacionalinę jurisprudenciją ( 46 ), pagal turto ir įsipareigojimų metodą kredito davėjo finansiniai nuostoliai yra lygūs dviejų dydžių skirtumui; šie dydžiai yra tokie:

–

palūkanų, kurias paskolos gavėjas būtų sumokėjęs, jeigu sutartis būtų įvykdyta taip, kaip susitarta, suma ir

–

grąža, kurią kredito davėjas gautų, jeigu anksčiau nustatyto termino grąžintą sumą kapitalo rinkoje investuotų į saugias tokios pačios trukmės kaip paskola rinkos priemones.

64.

Siekiant apskaičiuoti šį skirtumą nėra būtina, kad pati reinvesticija būtų įgyvendinta. Lyginamasis rodiklis nustatomas vertinant tokios pačios trukmės kaip paskola investicijos grąžą ( 47 ).

65.

Be to, iš skirtumo sumos turi būti išskaičiuotos sutaupytos rizikos ir administracinės išlaidos, turėtos tą dieną, kurią išmokėta kompensacija už anksčiau nustatyto termino grąžintą kreditą; ši suma atnaujinama atsižvelgiant į kompensacijos išmokėjimo dieną.

66.

Pagal tokį metodą:

–

kompensacija apskaičiuojama remiantis skaidriai nustatytomis kapitalo rinkos sąlygomis, kurioms kredito davėjas neturi įtakos,

–

į formulę neįtraukiamos sumos, numatytos kaip sankcija paskolos gavėjui už išankstinį paskolos grąžinimą,

–

taip apskaičiuotos kompensacijos tikslas yra suvienodinti finansinius nuostolius, todėl de facto taip pat nenustatoma sankcija vartotojui, kuris grąžina paskolą anksčiau nustatyto termino. Jeigu reinvesticijoms taikomos didesnės palūkanų normos nei tos, dėl kurių susitarta pradinėje kredito sutartyje, kredito davėjas neturi teisės į kompensaciją.

67.

Taigi, kaip ir visos proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šalys, laikausi nuomonės, kad „turto ir įsipareigojimų“ metodas atitinka būtiniausias kompensacijos sąlygas, kurių privaloma laikytis pagal Direktyvą 2014/17, tačiau galutinį vertinimą šiuo klausimu turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

68.

Be to, minėtas metodas panašus į tą, kuris Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 4 dalies pabaigoje taikomas siekiant apskaičiuoti faktinius kredito davėjo finansinius nuostolius, kai valstybės narės išimties tvarka leidžia nukrypti nuo taisyklės dėl nustatytos viršutinės fiksuoto dydžio ribos (16 straipsnio 2 dalis).

69.

Iš tiesų apskaičiuojant kredito davėjui mokėtiną kompensaciją pagal Vartojimo kredito direktyvą 2008/48, kaip ir taikant „turto ir įsipareigojimų“ metodą, atsižvelgiama į hipotetinį (nebūtinai faktinį) grąžintos sumos investavimą ( 48 ). Pripažinus, kad šis metodas taikomas vartojimo kredito srityje, galima lengviau pripažinti, kad jis taip pat taikomas hipotekinių ar lygiaverčiu užstatu užtikrintų kreditų atveju.

C.   Trečiasis prejudicinis klausimas

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taikomas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, kai vartotojas nutraukia sutartį grąžinęs kreditą anksčiau nustatyto termino, remdamasis nacionalinės teisės sistemoje jam suteikta tokia teise.

71.

Klausimas kyla dėl Vokietijos teisės, kurioje numatyti du kredito išankstinio grąžinimo atvejai, kai paskolų palūkanos yra fiksuotos:

–

pirmuoju atveju kreditas grąžinamas po to, kai paskolos gavėjas nutraukia sutartį; tokiam grąžinimui taikomos sutarties sąlygos. Jam galioja BGB 490 straipsnio 2 dalis, pagal kurią vartotojui suteikiama teisė nutraukti sutartį dėl ypatingų priežasčių ( 49 ). Dabartinės redakcijos nuostata yra ankstesnė už Direktyvą 2014/17 ir neatitinka nuostatos, kuria ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę,

–

antruoju atveju grąžinimas nėra sutarties nutraukimo pasekmė; kreditas grąžinamas neatsižvelgiant į tai, ar sutartis nutraukta. Toks grąžinimas iš esmės reglamentuojamas BGB 500 ir 502 straipsniuose, iš dalies pakeistuose 2016 m., siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2014/17 ( 50 ). Vartotojas gali bet kada atlikti išankstinį mokėjimą, jeigu įrodo teisėtą interesą ( 51 ).

72.

Abiejų teisės normų taikymo pasekmės, susijusios su kredito davėjui mokėtina kompensacija, skiriasi:

–

BGB 490 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas kompensuoja kredito davėjui nuostolius, patirtus dėl išankstinio sutarties nutraukimo. Apskaičiuojant kompensaciją taikomi bendrieji žalos atlyginimo principai, todėl remiantis BGB 252 straipsniu kompensacija taip pat apima negautą pelną,

–

pagal BGB 502 straipsnio 1 dalį išankstinio grąžinimo atveju kredito davėjas gali reikalauti pagrįstos kompensacijos už nuostolius, tiesiogiai susijusius su šiuo grąžinimu. Dėl elementų, kurie sudaro kompensaciją, ir taikytino kompensacijos apskaičiavimo būdo sprendžia nacionalinės teisės aktų leidėjas, laikydamasis Direktyvoje 2014/17 nustatytų apribojimų ir sąlygų.

73.

Kadangi doktrinoje išdėstytos nuomonės skiriasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taip pat taikomas paskolos grąžinimui, kai nutraukiama BGB 490 straipsnio 2 dalyje reglamentuota sutartis.

74.

Šio teismo nuomone, „daug veiksnių leidžia manyti, kad Direktyvos 2014/17 25 straipsnis taip pat taikomas ir tada, kai vartotojas nutraukia <…> sutartį pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį prieš grąžindamas kreditą anksčiau nustatyto termino“.

75.

Jis priduria, kad, jeigu taip nebūtų, „daugelis vartotojų nepasinaudotų teise į grąžinimą <…>. Jeigu kompensacija už išankstinį grąžinimą būtų apskaičiuojama kitaip tuo atveju, kai pasinaudojama teise iš anksto nutraukti sutartį pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį, nei tuomet, kai <…> taikomi BGB 500 ir 502 straipsniai, susidarytų situacija, kad iš anksto kredito sutartį nutraukusio vartotojo padėtis tam tikrais atvejais galėtų būti blogesnė nei vartotojo, kuris pasinaudojo teise iš anksto grąžinti paskolą nenutraukdamas sutarties“.

76.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibendrina nurodydamas, kad, „atsižvelgiant į šios subjektinės teisės tikslą apsaugoti vartotojus, atrodo būtina, kad Direktyvos 2014/17 25 straipsnis būtų taikomas ir tuo atveju, kai sutartis nutraukiama prieš grąžinant kreditą“.

77.

Pritariu šio teismo teiginiui dėl Direktyvos 2014/17 25 straipsnio taikymo. Vis dėlto abejoju dėl tam tikrų argumentų, kuriais pagrįstas tas teiginys.

78.

Apskritai kyla klausimas, ar kiekviena valstybė narė paskolos davėjo teisę į kompensaciją gali apibrėžti skirtingai ( 52 ), atsižvelgdama į tai, ar sieja ją su pasinaudojimu išimtine vartotojo teise nutraukti sutartį.

79.

Mano nuomone, negalima atmesti galimybės, kad į šį konkretų klausimą gali būti atsakyta teigiamai. Kitaip tariant, nemanau, kad siekiant apriboti valstybių narių reguliavimo diskreciją pakanka tokių argumentų kaip tas, kad vienas vartotojas gali atsidurti „blogesnėje padėtyje“ ( 53 ) nei kitas, nes naudojasi viena iš nacionalinės teisės jam suteiktų galimybių, o ne alternatyva.

80.

Bet kuriuo atveju kiekvienas nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas pasirinkimas turi atitikti ne tik Direktyvos 2014/17 2 straipsnio bendrąją nuostatą, bet ir jos 25 straipsnį.

81.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia teigiamai atsakyti į klausimą, ar taikant BGB 490 straipsnio 2 dalį kompensaciją reglamentuojantys principai (pagal kuriuos kredito davėjui mokėtina kompensacija gali apimti negautą pelną) turi atitikti Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalį ( 54 ).

82.

Direktyvos 2014/17 25 straipsnyje pripažinta, kad vartotojai turi teisę įvykdyti visus įsipareigojimus arba jų dalį nelaukdami, kol sueis jų įvykdymo terminas. Nuostatoje nenurodyta, kaip ši teisė įgyvendinama: ji gali būti įgyvendinta kaip vien materialinis grąžinimo veiksmas arba kaip teisės nutraukti paskolos sutartį pasekmė.

83.

Direktyvoje 2014/17 vartotojui suteikiama apsauga turi būti užtikrinta visada, neatsižvelgiant į tai, ar vartotojas pasirenka vieną iš šių dviejų būdų pasinaudoti teise į išankstinį įsipareigojimų įvykdymą. Kad ir kokias taisykles valstybė narė būtų nustačiusi naudodamasi Direktyvoje 2014/17 jai suteikta laisve, jos diskrecijai taikomos šios direktyvos 25 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos. Šios sąlygos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar išankstinis grąžinimas atliktas nutraukus sutartį.

84.

Nemanau, kad VR Bank argumentą galima patvirtinti remiantis Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 ir 4 dalyse pateikta nuoroda į teisę grąžinti paskolą „nepasibaigus sutarties galiojimui“ ( 55 ). Direktyvos 2014/17 25 straipsniu nesiekiama laikinai apriboti naudojimosi vartotojo teise įvykdyti įsipareigojimus anksčiau nustatyto termino. Juo veikiau siekiama pabrėžti, kad tokia teisė yra svarbesnė už įprastą privačių sutarčių sistemą, pagal kurią abi šalys privalo vykdyti tai, dėl ko susitarė, laikydamosi sutartų (taip pat laikinų) sąlygų.

V. Išvada

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) tokį atsakymą:

2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 25 straipsnio 3 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatyta, kad siekiant nustatyti kredito davėjui mokėtiną kompensaciją atsižvelgiama į nuostolius, susijusius su prarastomis palūkanomis, kurių nebebus gauta vartotojui anksčiau nustatyto termino grąžinus kreditą.

Pagal ją nedraudžiamas toks už išankstinį kredito grąžinimą kredito davėjui mokėtinos kompensacijos apskaičiavimo metodas, kuris pagrįstas fiktyviu grąžintos sumos reinvestavimu į saugias tokios pačios trukmės kaip paskola kapitalo rinkos priemones.

Ji taikoma tuo atveju, kai vartotojas pasinaudoja teise anksčiau nustatyto termino įvykdyti įsipareigojimus, nutraukus nekilnojamojo turto kredito sutartį.

( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014, p. 34).

( 3 ) 2023 m. vasario 9 d. Sprendimas UniCredit Bank Austria (C-555/21, EU:C:2023:78; toliau – Sprendimas UniCredit Bank Austria).

( 4 ) Pagal šį metodą daroma prielaida, kad grąžinus paskolą atlaisvintos lėšos investuojamos į tokios pačios trukmės kaip paskola hipotekos lakštus. Atliekant šį skaičiavimą nuostoliai, atsiradę dėl palūkanų sumažėjimo, laikomi finansiniais nuostoliais, patirtais dėl išankstinio paskolos grąžinimo. Jie lygūs sutartinių palūkanų ir grąžos, gautos iš hipotekos lakštų, kurių terminas atitinka likusį anksčiau nustatyto termino grąžintos paskolos terminą, skirtumui.

( 5 ) Vienas iš jų, profesionalus karys, darbdavio buvo perkeltas į kitą vietą.

( 6 ) 1 straipsnis.

( 7 ) Su sąlyga, kad tokios nuostatos yra suderinamos su valstybių narių įsipareigojimais pagal Sąjungos teisę (Direktyvos 2014/17 2 straipsnio 1 dalis).

( 8 ) Sunkumus labiau suderinti šį klausimą tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad prieš priimant direktyvą klausimas buvo reglamentuojamas įvairiai. Žr. Komisijos darbinį dokumentą, pridedamą prie Baltosios knygos dėl hipotekinių kreditų rinkų integracijos, SEK(2007) 1683, p. 56. Remiantis Risk & Policy Analysts (RPA) ataskaitos Evaluation of the Mortgage Credit Directive (Directive 2014/17/ES) (2021 m., I priedas, 163 lentelė) duomenimis, 2020 m. spalio mėn. dvidešimt valstybių narių buvo priėmusios nuostatas dėl kompensacijos kredito davėjui išankstinio grąžinimo atveju, keturios tokių nuostatų nebuvo priėmusios, o apie kitas trūko informacijos.

( 9 ) Atrodo, kad tokia praktika yra įprasta Vokietijoje; jos jurisprudencijoje nustatyta, kad kredito davėjo nuostoliai apibrėžiami pagal deliktų teisės principus. Taigi negautos palūkanos gali būti kompensuojamos kaip negautas pelnas (BGB 252 straipsnis), taikant nacionalines taisykles, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalis.

( 10 ) Klausimo tekstas gali klaidinti. Kadangi jame negautas pelnas prilygintas būsimoms palūkanoms, be išsamesnių paaiškinimų pateikus teigiamą atsakymą kredito davėjas kaip Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos galėtų reikalauti iš vartotojo visų palūkanų, kurios būtų susikaupusios už paskolą tuo atveju, jeigu sutartiniai santykiai būtų tęsiami iki iš pradžių sutartos datos, nepaisant to, kad pagal 25 straipsnio 1 dalį palūkanos būtų sumažintos. Šis požiūris (taigi ir teiginys) patikslinamas antrajame klausime dėl negauto pelno apskaičiavimo būdo siekiant kompensuoti tą pelną.

( 11 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini tam tikrus aiškinimus, doktrinoje pateiktus remiantis tuo tekstu. Iš įvairių kalbinių versijų palyginimo matyti, kad šį aiškinimo kriterijų reikia vertinti atsargiai.

( 12 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Hogan išvados, pateiktos byloje Lexitor (C-383/18, EU:C:2019:451), 49 punktą dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 16 straipsnio 2 dalies. Manau, kad šio punkto tikslas – kompensuoti grąžą, kurią kredito davėjas būtų galėjęs gauti, jeigu kreditas nebūtų grąžintas anksčiau nustatyto termino (net jei dėl Direktyvos 2008/48 39 konstatuojamojoje dalyje nurodytų priežasčių kompensacijai taikomas procentinis apribojimas, atsižvelgiant į praėjusį laikotarpį).

( 13 ) Direktyvoje 2014/17, įskaitant jos priedus, minimos įvairios išlaidų kategorijos: nekilnojamojo turto vertinimo; banko sąskaitos atidarymo ir išlaikymo; žemės sklypo registravimo; prieigos prie vartojimo kreditų duomenų bazių; išlaidos, susijusios su kredito grąžinimu ir kredito užtikrinimu; kredito sutarčių išlaidos; 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos; išlaidos, neįtrauktos į bendrą kredito kainą; su nekilnojamojo turto vertinimu susijusios išlaidos; kredito sutarties pasiūlymui taikomos išlaidos; mokėjimo priemonių naudojimo operacijoms vykdyti ir lėšoms išmokėti iš tos sąskaitos išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; dėl nemokėjimo atsirandančios išlaidos; vieną kartą mokamos išlaidos; periodiškai mokamos išlaidos; išlaidos, susijusios su paskola; dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atsirandančios išlaidos; kredito davėjui nežinomos išlaidos; į dalinę įmoką įtrauktos išlaidos.

( 14 ) Tai matyti iš bylos, kurioje priimtas Sprendimas UniCredit Bank Austria dėl Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 dalies. Taip pat žr. 2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Lexitor (C-383/18, EU:C:2019:702) dėl Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 1 dalies, kurios tekstas beveik toks pat kaip anos nuostatos.

( 15 ) Tiksli apibrėžtis yra tokia: „pasiūlymui taikytina skolinimosi norma arba kitos išlaidos“. Papildomas palūkanas apimančių „išlaidų“ pavyzdys pateiktas Direktyvos 2014/17 3 straipsnio 5 dalyje, siejamoje su jos 3 straipsnio 3 dalies c punktu.

( 16 ) Direktyvos 2014/17 4 straipsnio 13 punktas, kuriame daroma nuoroda į Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktą.

( 17 ) Ten pat. Pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktą bendra kredito kaina yra lygi „viso[ms] išlaido[ms], įskaitant palūkanas <…>“ (kursyvu išskirta mano). Vertinant vartotojo požiūriu, „palūkanos“ ir „išlaidos“, kaip atskiros sąvokos, susijusios su teise sumažinti išlaidas grąžinus kreditą anksčiau nustatyto termino, yra įvardytos siekiant aiškumo: taip iš anksto pašalintos abejonės, ar sumažinamos tik tam tikros kategorijos išlaidos (ir užkirstas kelias bet kokiam bandymui šį sumažinimą taikyti ribotai). Vertinant kredito davėjo požiūriu, sąvokų laikymas skirtingomis neatitinka kitų Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalies nuostatų: žr. šios išvados 29 punktą.

( 18 ) Tai taip pat nustatyta 66 konstatuojamojoje dalyje („[kredito davėjo] finansin[iai] nuostol[iai]“).

( 19 ) Primenu, kad Tarybos parengiamuosiuose dokumentuose, susijusiuose su dabartine direktyva, į direktyvos 50 konstatuojamąją dalį buvo įtraukta nuostata, kad dėl išankstinio paskolos grąžinimo kompensacija nemokama („free of charge for the consumer“), taikyta būtent paskolai kintamosiomis palūkanų normomis: žr. šios išvados 24 išnašą. Ši nuostata negalioja tuo atveju, kai kompensacija dėl išankstinio paskolos grąžinimo susijusi tik su paskolomis, kurių palūkanų norma yra fiksuota (kaip nagrinėjamoje byloje).

( 20 ) Direktyvos 2014/17 66 konstatuojamojoje dalyje pateikta šiek tiek kitokia sąvoka: „Tais atvejais, kai valstybės narės numato, kad [kredito davėjas] turi teisę į kompensaciją, tokia kompensacija turėtų būti teisinga ir objektyviai pagrįsta kompensacija už <…> išlaidas <…>“ (kursyvu išskirta mano). Manau, kad iš šio teksto aiškiau matyti, jog išlaidos yra kompensacijos tikslas, taip pat jos apskaičiavimo kriterijus.

( 21 ) 2012 m. spalio 11 d. Pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nuosavybės, COM(2011) 0142 – C7-0085/2011 – 2011/0062(COD), 35 pakeitimas. Šis pakeitimas nepatvirtintas: žr. 2013 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento dokumentą dėl šio pasiūlymo, P7_TA(2013) 0341 (OL C 93, 2016, p. 295).

( 22 ) 2012 m. spalio 11 d. Pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nuosavybės, COM(2011) 0142 – C7-0085/2011 – 2011/0062(COD). 87 pakeitimas, kurį Europos Parlamentas patvirtino 2013 m. rugsėjo 10 d., Dokumentas P7_TA(2013) 0341 (OL C 93, 2016, p. 295). Primenu, kad šie pakeitimai buvo pakeisti priėmus 2013 m. gruodžio 10 d. poziciją (Dokumentas P7_TC1-COD(2011) 0062), kurios turinys atitinka galutinį teisės aktą, t. y. Direktyvą 2014/17.

( 23 ) Pradedant nuo 2011 m. lapkričio 3 d. Dokumento Nr. 16325/11. Kompensacijos nuo šių išlaidų atskirtos (tuometiniame) ESIL pildymo instrukcijų 8 skirsnyje.

( 24 ) Pagal 2011 m. lapkričio 15 d. Tarybos Generalinio sekretoriato pranešimo delegacijoms (Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto – Pirmininkaujančios valstybės narės kompromisinis pasiūlymas; Dokumentas Nr. 16948/11) 50 konstatuojamąją dalį. Šios nuostatos nebėra tekste, dėl kurio 2013 m. balandžio 22 d. laikinai susitarta su Parlamentu, pasibaigus deryboms: žr. 2013 m. gegužės 3 d. Tarybos Generalinio sekretoriato pranešimą delegacijoms (Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto – Pirmininkaujančios valstybės narės kompromisinis pasiūlymas), Dokumentas Nr. 8895/13.

( 25 ) Sprendimo UniCredit Bank Austria 29 punktas.

( 26 ) 2019 m. Komisijos užsakytame tyrime Study on switching of financial services and products nurodyta, kad kredito davėjui mokėtinos kompensacijos dydis yra vienas iš veiksnių, galinčių atgrasyti vartotojus nuo pasinaudojimo teise grąžinti paskolą anksčiau nustatyto termino, ypač kai hipotekos paskolų palūkanos fiksuotosios. Taip pat žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto peržiūros, COM (2021) 229 final.

( 27 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą D dalies I skirsnio 2 dalies b punkto bb papunktis ir I skirsnio 3 dalies a punktas, kuriuose nurodytos doktrinoje pateiktos nuomonės.

( 28 ) Direktyvos 2014/17 66 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama dėl to atsirandanti įvairovė ir į ją atsižvelgiama.

( 29 ) Kompensacija turi padengti tik išlaidas, „tiesiogiai susijusias su išankstiniu kredito grąžinimu“, ir būti pagrįsta šiomis išlaidomis, ji „neturi viršyti [kredito davėjo] finansinių nuostolių“ ir būti sankcija vartotojui, turi būti „objektyvi“ ir „teisinga“.

( 30 ) Taip pat neapibrėžta sąvoka „objektyvi“. Manau, kad šis būdvardis susijęs su kompensacijos sumos apskaičiavimo būdu: žr. šios išvados 62 punktą.

( 31 ) Nors šios sritys skiriasi, manau, kad kaip tam tikros bendros pozicijos įrodymą verta paminėti prekybos agentui mokamą teisingą kompensaciją už klientų netekimą, dėl kurios neprarandama galimybės papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, kaip numatyta 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382, 1986, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 177) 17 straipsnio 2 dalyje; šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimą O2 Czech Republic (C-574/21, EU:C:2023:233) ir 2022 m. spalio 13 d. Sprendimą Herios (C-593/21, EU:C:2022:784). Dar vienas pavyzdys yra 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230), kurios 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta pareiga tam tikromis aplinkybėmis autoriams mokėti „teisingą kompensaciją“. Teisingumo Teismas išaiškino, kaip ši sąvoka susijusi su poreikiu užtikrinti „deramą pusiausvyrą“ tarp įvairių subjektų, nurodytą 31 konstatuojamojoje dalyje: žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Padawan (C-467/08, EU:C:2010:620) 38 ir paskesnius punktus ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvados toje pačioje byloje (C-467/08, EU:C:2010:264) 73 ir paskesnius punktus. Galiausiai reikia paminėti teisingą kompensaciją, kurią Teisingumo Teismas leido skirti pagal 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319) (dabar panaikinta): žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Messner (C-489/07, EU:C:2009:502) 26 punktą.

( 32 ) Būtent taip buvo paaiškinta sąvoka „teisinga“ pirmajame Komisijos pasiūlyme dėl Vartojimo kredito direktyvos, kuriame aiškiai paminėta kompensacija kredito davėjui: Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, COM(2002) 443 final, 3 skirsnis (dėstomosios dalies analizė, 16 straipsnis).

( 33 ) 82 konstatuojamoji dalis.

( 34 ) Be kita ko, 3, 66, 67 ir 75 konstatuojamosios dalys.

( 35 ) „[G]alimybė vartotojui grąžinti kreditą prieš pasibaigiant galioti kredito sutarčiai gali būti svarbi skatinant konkurenciją vidaus rinkoje ir laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, taip pat padedant per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį suteikti lankstumo, kurio reikia siekiant skatinti finansinį stabilumą, kaip nurodoma Finansų stabilumo tarybos rekomendacijose“. Kaip paaiškinau savo išvados byloje UniCredit Bank Austria (C-555/21, EU:C:2022:742) 67 punkte, teise į išankstinį grąžinimą nesiekiama ištaisyti sutartiniams kredito davėjo ir vartotojo santykiams būdingos asimetrijos.

( 36 ) Vokietijos vyriausybės pastabų 45 punktas ir (išsamiai) VR Bank pastabų 44 ir paskesni punktai. Šios su kompensacijos reguliavimu įvairiose valstybėse narėse susijusios strategijos yra nurodytos Komisijos darbinio dokumento, pridėto prie Baltosios knygos dėl hipotekinių kreditų rinkų integracijos (SEC(2007) 1683), III priedo 60 ir 61 puslapiuose, ten taip pat pateikta šių strategijų neigiamo poveikio konkrečioms rinkoms pavyzdžių. Žr. Schäfer, H. B. ir Wulf, A. J., „Premature repayment of fixed interest mortgage loans without compensation, a case of misguided consumer protection in the ES“, European Journal of Law and Economics, 2022, p. 175–208.

( 37 ) Tai galiausiai apribotų vartotojų galimybes rinktis geriausiai jų poreikius atitinkančius produktus prieš sudarant bet kokią kredito sutartį dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto arba vėliau, siekiant pasinaudoti teise į išankstinį kredito grąžinimą. Aplinkybė, kad numatyta (arba nenumatyta) teisė į kompensaciją ir viršutinė kompensacijos sumos riba, turi įtakos tam, kiek kreditų davėjai yra linkę siūlyti ilgalaikes paskolas fiksuotosiomis palūkanomis.

( 38 ) 19 ir 20 konstatuojamosios dalys. Taip pat žr. Sprendimo UniCredit Bank Austria 28 punktą: „iš Direktyvos 2014/17 19 ir 20 konstatuojamųjų dalių matyti, kad siekiant teisinio saugumo ši direktyva turėtų atitikti ir papildyti kitus vartotojų apsaugos srityje priimtus aktus. <…>“

( 39 ) 22 konstatuojamoji dalis. Prieš priimant Direktyvą 2014/17, tam tikros valstybės narės buvo išplėtusios Direktyvos 2008/48 16 straipsnio taikymo sritį – taikė jį hipoteka ar lygiaverčiu turtu užtikrintiems kreditams.

( 40 ) Pripažįstama, kad skirtumas gali būti naudingas bet kuriai šaliai: kredito davėjui, jeigu jis įrodo, kad faktiniai nuostoliai viršija apskaičiuotą fiksuoto dydžio sumą, ir vartotojui, galinčiam reikalauti sumažinti šią sumą, jeigu ji viršija kredito davėjo faktiškai patirtus nuostolius.

( 41 ) Žinoma, hipotekinio kredito atveju teoriškai galimi ir kiti kompensacijos apskaičiavimo metodai, jeigu jie atitinka Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 3 dalies sąlygas. Primenu, kad pagal šią direktyvą užtikrinamas suderinimo lygis yra mažesnis nei pagal Direktyvą 2008/48.

( 42 ) Direktyvos parengiamuosiuose dokumentuose galimi skaičiavimo metodai taip pat nėra išsamiai aprašyti.

( 43 ) Komisija savo pastabų 35 punkte įspėjo apie šio metodo keliamus sunkumus, dėl kurių tektų tiksliai nurodyti ir net įtvirtinti, kaip grąžinta suma turi būti investuojama nuo jos atgavimo momento iki iš pradžių numatytos jos sumokėjimo dienos.

( 44 ) Kaip minėjau, kompensacija yra „teisinga“, jeigu užtikrinama naudos, kurią vartotojas gauna pasinaudojęs teise į išankstinį grąžinimą, ir kredito davėjo patiriamų nuostolių pusiausvyra. Žr. šios išvados 46 punktą.

( 45 ) Taip galėtų būti tuo atveju, kai dėl pagerėjusių rinkos sąlygų reinvesticijos kredito davėjui atneštų didesnį pelną, nei jis būtų gavęs įvykdžius sutartį per sutartą terminą. Tai buvo nurodyta Komisijos pirmajame pasiūlyme dėl Vartojimo kredito direktyvos, kuriame aiškiai numatyta kompensacija kredito davėjui: Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, COM(2002) 443 final, 3 skirsnis (dėstomosios dalies analizė, 16 straipsnis).

( 46 ) 2004 m. lapkričio 30 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) sprendimas, XI ZR 285/03.

( 47 ) Grąžą galima nustatyti remiantis Deutsche Bundesbank arba Europos Centrinio Banko turimais kapitalo rinkos duomenimis.

( 48 ) Kaip nurodyta Direktyvos 2008/48 16 straipsnio 4 dalies pabaigoje, kredito davėjo finansiniai nuostoliai, į kurių kompensaciją kredito davėjas gali turėti teisę, jeigu valstybė narė tai yra numačiusi, susideda „iš skirtumo tarp [iš] pradži[ų] sutartos palūkanų normos ir palūkanų normos, kuria [kredito davėjas] gali skolinti rinkoje išankstinai grąžintas sumas [iš anksto grąžintas sumas tuo metu, kai jos grąžintos] <…>“. Hipotetinis aspektas aiškiau matyti iš kalbinių versijų, kuriose veiksmažodis vartojamas tariamąja nuosaka.

( 49 ) Techniniu požiūriu pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį vartotojui suteikiama teisė pakeisti sutartinius santykius („Gestaltungsrecht“), taikant griežtus laiko reikalavimus ir esant siaurai aiškinamam teisėtam interesui. Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis interesas susijęs su paskolos gavėjo ekonomine veikimo laisve nekilnojamojo turto atžvilgiu; jis egzistuoja visų pirma tada, kai paskolos gavėjas turi panaudoti šį turtą kitiems tikslams.

( 50 ) 2016 m. kovo 11 d.Gesetz zur Umsetzung der Wohnimmobilienkreditrichtrichtlinie und zur Änderung handelsrechtlicher Vorschriften, BGBl I., 2016, Nr. 12, 2016 m. kovo 16 d., p. 296.

( 51 ) Pagal šį pagrindą sąvoka „teisėtas interesas“ yra lankstesnė nei pagal BGB 490 straipsnio 2 dalį. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paaiškinta, kad teisėtais interesais laikomas santuokos nutraukimas arba nedarbas.

( 52 ) Nustatydama skirtingas sąlygas, pavyzdžiui, dėl reikalaujamų „teisėtų interesų“ arba laukimo laikotarpių siekiant pasinaudoti teise, kaip šiuo metu yra Vokietijoje.

( 53 ) Šios išvados 75 punktas.

( 54 ) Akivaizdu, kad atsakymas neturi poveikio klausimui, ar valstybės narės gali nustatyti vartotojams naudingą išimtinę teisę nutraukti sutartį. Direktyvos 2014/17 21 konstatuojamosios dalies pabaigoje paaiškinta, kad „[š]ia direktyva neturėtų būti daroma įtaka nacionalinei bendrajai sutarčių teisei, pavyzdžiui, sutarties galiojimą, sudarymą arba poveikį reglamentuojančioms taisyklėms, tiek, kiek bendrosios sutarčių teisės aspektai nėra reglamentuojami šia direktyva“. Pagal analogiją taip pat žr. 2021 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo UK ir kt. (C-33/20, C-155/20 ir C-187/20, EU:C:2021:736) 110 punktą, siejamą su Direktyva 2008/48.

( 55 ) VR Bank pastabų 16 ir 17 punktai. VR Bank mano, kad vartotojui pasirinkus nutraukti sutartį išimties tvarka sutartis pasibaigia ex nunc ir paskola vėliau grąžinama „nepasibaigus sutarties galiojimui“ pagal Direktyvos 2014/17 25 straipsnio 1 ir 4 dalis.