–

X, atstovaujamo advocaat J. W. F. Noot,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. J. O. Van Nuffel, C. Cattabriga ir A. Katsimerou,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 1, 4, 7 straipsnių ir 19 straipsnio 2 dalies bei 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant X ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl pastarojo pradėtos X grąžinimo procedūros teisėtumo.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545, 1954), iš dalies pakeistos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, 33 straipsnio „Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti“ 1 dalyje numatyta:

„Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“

4

Direktyvos 2008/115 2 ir 4 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams:

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

7

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.“

8

Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

ir laikosi negrąžinimo principo.“

9

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<…>

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.“

10

Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.“

11

Tos pačios direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės atideda išsiuntimą:

2.   Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui gali atidėti išsiuntimą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes. Valstybės narės atsižvelgia visų pirma į:

<…>“

12

Ginčui pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 23 d.Wet tot algehele herziening van de Vreemdelingenwet (Įstatymas dėl Užsieniečių įstatymo naujos redakcijos; Stb., Nr. 495, 2000, toliau – Užsieniečių įstatymas) 64 straipsnyje nustatyta:

„Palydėjimas iki sienos atidedamas, kol užsieniečio ar jo šeimos nario sveikatos būklė pasitaisys ir jis galės keliauti.“

13

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių, toliau – Aplinkraštis dėl užsieniečių) numatyta:

„<…>

7. Palydėjimo iki sienos draudimas dėl sveikatos būklės

7.1 Bendrosios nuostatos

[Immigratie- en naturalisatiedienst (IND) (Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba, Nyderlandai)] gali atidėti išvykimą pagal [Užsieniečių įstatymo] 64 straipsnį, jeigu:

7.1.1 Užsieniečio būklė neleidžia keliauti

Pagal [Užsieniečių įstatymo] 64 straipsnį atidedamas užsieniečio išvykimas, jeigu [Bureau Medische Advisering (BMA) (Medicinos tarnyba prie Saugumo ir teisingumo ministerijos, Nyderlandai)] nurodo, kad medicininiu požiūriu užsieniečio ar jo šeimos nario sveikatos būklė neleidžia keliauti.

<…>

7.1.3 Reali Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo dėl medicininių priežasčių rizika

Pagal Užsieniečių įstatymo 64 straipsnį atidedamas užsieniečio išvykimas, jeigu dėl medicininių priežasčių kyla reali EŽTK 3 straipsnio pažeidimo grėsmė.

Reali EŽTK 3 straipsnio pažeidimo grėsmė kyla tik jeigu:

Sveikatos krizė

IND sveikatos krizę aiškina kaip situaciją, kai užsienietis serga liga, dėl kurios remiantis naujausiomis medicinos mokslo žiniomis konstatuojama, kad nutraukus gydymą asmuo per trijų mėnesių laikotarpį mirs, taps neįgalus arba patirs kitokių sunkių psichinių arba fizinių sutrikimų.

<…>“

14

1988 m. gimęs Rusijos pilietis X, būdamas 16 metų, susirgo reta kraujo vėžio forma, dėl kurios šiuo metu gydomas Nyderlanduose. Jis gydomas, be kita ko, taikant flebotomiją ir skausmo malšinimo tikslais naudojant medicinines kanapes. Toks jo gydymas medicininėmis kanapėmis Rusijoje nėra leidžiamas.

15

2013 m. spalio 31 d. X pirmą kartą pateikė prašymą suteikti prieglobstį Nyderlanduose. Tačiau valstybės sekretorius nusprendė, kad už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė yra Švedijos Karalystė.

16

2013 m. gruodžio 13 d. X, remdamasis Užsieniečių įstatymo 64 straipsniu, paprašė atidėti jo išvykimą dėl sveikatos būklės. 2013 m. gruodžio 24 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė šį prašymą.

17

2016 m. gegužės 19 d. X pateikė naują prašymą suteikti prieglobstį Nyderlanduose, nes baigėsi terminas, per kurį jis galėjo būti perduotas Švedijai. Grįsdamas šį naują prašymą X teigė, kad Rusijoje jam taikytas gydymas, skirtas su liga susijusiam skausmui malšinti, sukėlė šalutinį poveikį ir kad jis suprato, jog medicininių kanapių naudojimas jam geriau tinka atsižvelgiant į sveikatos būklę. X kilmės šalyje medicininių kanapių vartoti neleidžiama, tačiau jis augino kanapes medicininiais tikslais šioje šalyje ir dėl to patyrė tokių sunkumų, kad dabar siekia tarptautinės apsaugos. Pateikdamas prieglobsčio prašymą X taip pat prašė atidėti jo išsiuntimą remiantis Užsieniečių įstatymo 64 straipsniu.

18

2018 m. kovo 29 d. sprendimu valstybės sekretorius, atsižvelgęs į BMA nuomonę, atmetė X prieglobsčio prašymą, motyvuodamas tuo, kad problemos, su kuriomis jis teigė susidūręs Rusijoje dėl kanapių auginimo asmeniniam naudojimui, nėra tikėtinos. Jis taip pat nusprendė, kad X negali gauti kito leidimo gyventi šalyje, ir atmetė jo prašymą pagal Užsieniečių įstatymo 64 straipsnį sustabdyti įpareigojimo grįžti vykdymą.

19

2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai) iš dalies panaikino šį sprendimą. Nors šis teismas pripažino, kad X negali reikalauti nei pabėgėlio, nei papildomos apsaugos statuso, vis dėlto jis įpareigojo valstybės sekretorių iš naujo išnagrinėti X argumentus, susijusius su jo teise gauti leidimą gyventi šalyje pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnį, ir prašymą pagal Užsieniečių įstatymo 64 straipsnį. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2019 m. kovo 28 d.Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) sprendimu.

20

2020 m. vasario 19 d. valstybės sekretorius vėl atsisakė išduoti X EŽTK 8 straipsniu pagrįstą leidimą laikinai gyventi šalyje ir atidėti jo išsiuntimą. Be to, jis priėmė sprendimą grąžinti, kuriuo X buvo įpareigotas per keturias savaites išvykti iš Nyderlandų teritorijos.

21

X pateikė skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. X mano, kad jam turi būti išduotas leidimas gyventi šalyje pagal EŽTK 8 straipsnį ar bent atidėtas išsiuntimas pagal Užsieniečių įstatymo 64 straipsnį. Šiuo atžvilgiu jis tvirtina, kad Nyderlanduose jam taikomas gydymas medicininėmis kanapėmis skausmui malšinti yra toks svarbus, kad nutraukus šį gydymą jis nebegalėtų gyventi normalaus gyvenimo. Visų pirma jis teigia, kad nutraukus šį gydymą skausmas būtų toks stiprus, kad jis nebegalėtų miegoti ir valgyti, o tai turėtų didelių pasekmių ne tik jo fizinei, bet ir psichinei būklei, dėl to jį apimtų depresija ir mintys dėl savižudybės.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo M’Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452) matyti, kad trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė negali pateisinti papildomos apsaugos suteikimo. Be to, neginčijama, kad X nebeprašo pabėgėlio statuso.

23

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, šis teismas pažymi, kad pagal Nyderlandų teisės aktus išsiuntimas iš šalies gali būti atidėtas, jei medicininiu požiūriu atitinkamas užsienietis negali keliauti arba kyla realus EŽTK 3 straipsnio pažeidimo pavojus dėl medicininių priežasčių.

24

Antruoju atveju būtų daroma prielaida, kad iš BMA nuomonės matyti, pirma, kad nutraukus atitinkamą gydymą suinteresuotasis asmuo greičiausiai patirtų „sveikatos krizę“, kaip tai suprantama pagal Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punktą, ir, antra, kad tinkamo gydymo nėra paskirties šalyje arba kad atitinkamam užsienio piliečiui jis neprieinamas.

25

Nuomonėje, pateiktoje valstybės sekretoriaus prašymu, BMA, be kita ko, nurodė, kad, nors buvo galima numatyti, jog be flebotomijos X greitai ištiktų tokia „sveikatos krizė“, vis dėlto toks gydymas galimas Rusijoje. Tačiau BMA nusprendė, kad, atsižvelgiant į neįrodytą medicininių kanapių poveikį, neįmanoma spręsti dėl gydymo medicininėmis kanapėmis skausmui malšinti nutraukimo pasekmių. Jis taip pat nurodė, kad nebuvo pranešta apie jokias problemas, susijusias su skausmu, dėl kurių būtų baiminamasi X mirties ar kokios nors priklausomybės atliekant kasdienius veiksmus. Todėl jis nusprendė, kad nebuvo galima teigti, jog vartojant medicinines kanapes būtų galima užkirsti kelią tokiai artimiausiu metu įvyksiančiai „sveikatos krizei“. Jis taip pat nusprendė, kad rinkoje yra pakankamai vaistų nuo skausmo, kuriuos X gali vartoti.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto iš X pateiktos informacijos matyti, kad jį gydantys gydytojai mano, jog medicininių kanapių vartojimas yra vienintelis tinkamas jo gydymas skausmui malšinti. Be to, šis teismas mano, jog X įrodė, kad gydymas medicininėmis kanapėmis yra skiriamas ir taikomas tik tada, kai kiti vaistai nuo skausmo ne tik neveiksmingi, bet ir turi kontraindikacijų.

27

Taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad Rusijoje nėra jokio tinkamo gydymo skausmui malšinti. Taigi, jei X išsiuntimas nebūtų atidėtas, jam taikomas gydymas skausmui malšinti būtų nutrauktas ir skausmas taptų intensyvesnis. Tačiau neįmanoma nustatyti, ar nutraukus gydymą skausmui malšinti X liga paūmėtų, net jei, atsižvelgiant į šio teismo turimą informaciją, tikėtina, kad taip nebūtų. Prieš prašydamas atlikti medicininę ekspertizę dėl galinčio sustiprėti skausmo, kurį X galėtų patirti nutraukus gydymą medicininėmis kanapėmis, minėtas teismas mano, kad aiškinant Sąjungos teisę reikia nustatyti, kaip vertinti tokį kriterijų.

28

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal nusistovėjusią Raad van State (Valstybės Taryba) praktiką dėl skubiai pablogėjusios suinteresuotojo asmens sveikatos būklės, kaip tai suprantama pagal 2016 m. gruodžio 13 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Paposhvili prieš Belgiją (CE:ECHR:2016:1213JUD004173810) (toliau – Sprendimas Paposhvili), siekiant nustatyti, ar nutraukus tokį gydymą ištiktų „sveikatos krizė“, kaip apibrėžta Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punkte, reikia atsižvelgti tik į medicinines pasekmes, atsirasiančias per tris mėnesius nutraukus atitinkamo asmens gydymą.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, vis dėlto Sprendime Paposhvili Europos Žmogaus Teisių Teismas nenumatė aiškaus termino. Todėl reikia nustatyti, ar pasekmėms, susijusioms su nutrūkusiu sunkiai sergančio trečiosios šalies piliečio gydymu, jeigu jis grįžtų į savo kilmės šalį, Chartijos 4 straipsnis galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu jos atsirastų per tris mėnesius, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ar medicinines pasekmes, kurių gali kilti nutraukus gydymą.

30

Trečia, šis teismas pažymi, kad Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė, jog pagal 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) Užsieniečių įstatymo 64 straipsnyje taip pat reikalaujama įvertinti, ar trečiosios šalies piliečio, sergančio ypač sunkia fizine ar psichine liga, išsiuntimas iš šalies gali kelti realią EŽTK 3 straipsnio pažeidimo grėsmę. Vis dėlto šis vertinimas turi būti atliekamas tik nagrinėjant sąlygas, kuriomis atitinkamas užsienio pilietis gali keliauti. Darytina išvada, kad, pirma, BMA nereikia vertinti, ar dėl paties šio trečiosios šalies piliečio išsiuntimo iš šalies proceso gali kilti pavojus, kad medicininių pasekmių jam atsiras jau išsiuntus į paskirties šalį, ir, antra, į šias pasekmes neatsižvelgiama nustatant, ar dėl „sveikatos krizės“, kaip ji suprantama pagal Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punktą, toks išsiuntimas negalimas.

31

Taigi toks tyrimas vargu ar leistų atidėti atitinkamo asmens išsiuntimą, net jei būtų rizika, kad jo psichikos sveikata pablogės, pavyzdžiui, dėl paties išsiuntimo kiltų savižudybės pavojus.

32

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar jis gali pasitenkinti vertinimu, ar atitinkamo asmens išsiuntimo iš šalies medicininės pasekmės, su tam tikromis korekcijomis, išlieka ribotos išsiuntimo metu. Be to, jis pažymi, kad X atveju gydymas medicininėmis kanapėmis negalėjo būti taikomas paties išsiuntimo metu ir kad X teigė, jog dėl padidėjusio skausmo jam atsiras depresija ir minčių apie savižudybę.

33

Ketvirta, šis teismas mano, kad reikia nustatyti, ar sudėtinga trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė ir tai, kad gydymo paslaugas gauna valstybėje narėje, kurioje gyvena neteisėtai, gali būti jo privataus gyvenimo aplinkybės, kurių turi būti paisoma pagal Chartijos 7 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį.

34

Konkrečiau kalbant, minėtam teismui kyla klausimas, ar kompetentingos valstybės narės institucijos turi išnagrinėti, ar, remiantis teise į privataus gyvenimo gerbimą, tokiam piliečiui turi būti suteikta teisė gyventi šalyje ir ar suinteresuotojo asmens privataus gyvenimo gerbimas yra aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti sprendžiant dėl jo prašymo atidėti išsiuntimo iš šalies priemonės taikymą.

35

Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag (Hagos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

36

Nyderlandų vyriausybė visų pirma ginčija pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumą, nes mano, kad jie pateikti per anksti. Iš tiesų prieš kreipdamasis į Teisingumo Teismą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo atmesti X prašymą pripažinti jo teisę gyventi Nyderlandų teritorijoje, nes Direktyva 2008/115 jam taikoma tik tuo atveju, jei šis trečiosios šalies pilietis neteisėtai gyvena šioje teritorijoje.

37

Vis dėlto nacionaliniai teismai gali užduoti klausimus Teisingumo Teismui bet kurioje proceso stadijoje, kuri, jų nuomone, yra tinkama, net ir ankstyvojoje proceso stadijoje (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 26 punktą ir 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Memoria ir Dall’Antonia, C‑342/17, EU:C:2018:906, 33 punktą).

38

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad X prieglobsčio prašymas buvo atmestas valstybės sekretoriaus, todėl jis iš esmės neteisėtai gyvena Nyderlandų teritorijoje, taigi patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, nebent turi teisę gyventi šioje teritorijoje pagal, be kita ko, Sąjungos teisę, o tai yra būtent ketvirtojo prejudicinio klausimo dalykas.

39

Iš to išplaukia, kad reikia atmesti Nyderlandų vyriausybės argumentą dėl tariamai per anksti pateiktų prejudicinių klausimų.

40

Antra, Nyderlandų vyriausybė mano, kad antrasis prejudicinis klausimas neturi reikšmės pagrindinės bylos baigčiai, nes juo iš esmės siekiama nustatyti, ar valstybė narė gali reikalauti, kad atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklės pablogėjimas, kurio baiminamasi grįžimo atveju, pasireikštų per nustatytą terminą jam grįžus. Tačiau toks terminas pagrindinėje byloje nėra lemiamas veiksnys, nes atsisakymas atidėti X išsiuntimą iš šalies iš esmės buvo pagrįstas tuo, kad nereikėjo baimintis artimiausiu metu atsirasiančios „sveikatos krizės“, kaip ji suprantama pagal Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punktą, jo kilmės šalyje, nes X skausmas nesusijęs su jo ligos simptomais ir toje šalyje galima pasinaudoti alternatyviu gydymu.

41

Šiuo klausimu iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikto klausimo svarbą. Taigi, kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės normos išaiškinimu ar galiojimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą. Darytina išvada, kad su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cilevičs ir kt., C‑391/20, EU:C:2022:638, 41 ir 42 punktai).

42

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Nyderlandų vyriausybė, antrajame prejudiciniame klausime prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neatrodo akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku.

43

Iš tiesų, kaip savo išvados 35 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, neginčijama, kad dėl X priimtas sprendimas grąžinti buvo pagrįstas, be kita ko, tuo, kad jo grąžinimo į kilmės šalį atveju greitu metu nekiltų „sveikatos krizė“, kaip tai suprantama pagal Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punktą. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad pagal Nyderlandų teisės aktus tokios „sveikatos krizės“ buvimas vertinamas atsižvelgiant į Aplinkraštyje dėl užsieniečių nurodytą trijų mėnesių terminą, nes būtent toks terminas yra antrojo prejudicinio klausimo dalykas.

44

Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad X skausmas turi būti laikomas sukeltu jo ligos ir kad jo kilmės šalyje nėra alternatyvaus šio skausmo malšinimo būdo. Nacionalinis teismas pateikia klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgdamas į savo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti. Taigi, nepaisant Nyderlandų vyriausybės pareikštos kritikos dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, antrasis prejudicinis klausimas turi būti nagrinėjamas remiantis tuo vertinimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Caixabank, C‑385/20, EU:C:2022:278, 34 ir 38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

45

Tai reiškia, kad antrasis prejudicinis klausimas yra priimtinas.

46

Trečia, dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo reikia pažymėti, viena vertus, kad, priešingai, nei teigia Nyderlandų vyriausybė, šis klausimas susijęs ne su EŽTK 8 straipsnio, o su Chartijos 7 straipsnio, siejamo su kitomis jos nuostatomis, ir Direktyvos 2008/115 išaiškinimu.

47

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į šį klausimą.

48

Kita vertus, ši vyriausybė teigia, kad minėtas klausimas nepriimtinas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar Chartijos 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad X turi būti pripažinta teisė gyventi Nyderlanduose, nors jokia materialinė Sąjungos teisės nuostata neleidžia jam pasinaudoti tokia teise gyventi šalyje.

49

Pakanka pažymėti, kad klausimą, ar aiškinant Direktyvą 2008/115, siejamą su Chartijos 7 straipsniu, gali būti pripažinta trečiosios šalies piliečio, atsidūrusio tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, teisė gyventi valstybės narės teritorijoje, bet kuriuo atveju reikia nagrinėti iš esmės.

50

Taigi ketvirtasis prejudicinis klausimas yra priimtinas.

51

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2008/115, siejama su Chartijos 1 ir 4 straipsniais ir 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama priimti sprendimą grąžinti arba priemonę išsiųsti trečiosios šalies pilietį, neteisėtai gyvenantį valstybės narės teritorijoje ir sergantį sunkia liga, kuriam trečiojoje šalyje, į kurią būtų išsiųstas, grėstų patirti sustiprėjusį šios ligos sukeliamą skausmą dėl to, kad toje šalyje draudžiamas vienintelis veiksmingas skausmą malšinantis gydymas. Jam taip pat kyla klausimas, ar valstybė narė gali numatyti griežtą terminą, per kurį toks sustiprėjęs skausmas gali pasireikšti, tam, kad būtų užkirstas kelias vykdyti šį sprendimą grąžinti arba taikyti išsiuntimo priemonę.

52

Visų pirma reikia pabrėžti, kad, išskyrus Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Be to, jeigu trečiosios šalies pilietis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, joje numatyti bendri grąžinimo standartai ir tvarka iš esmės jam turi būti taikomi tol, kol jo buvimas šalyje tam tikrais atvejais tampa teisėtas (2021 m. vasario 24 d. Sprendimo M ir kt. (Perdavimas valstybei narei), C‑673/19, EU:C:2021:127, 29 ir 31 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

53

Šiomis aplinkybėmis, viena vertus, šiuo klausimu iš Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalies matyti, pirma, kad, nustačius neteisėtą buvimą šalyje, dėl kiekvieno trečiosios šalies piliečio, nepažeidžiant šio straipsnio 2–5 dalyse numatytų išimčių ir griežtai laikantis šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turi būti priimtas sprendimas grąžinti, kuriame iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 3 punkte minimų trečiųjų šalių turi būti nurodyta ta, į kurią jis turi būti išsiųstas (2021 m. vasario 24 d. Sprendimo M ir kt. (Perdavimas valstybei narei), C‑673/19, EU:C:2021:127, 32 ir 39 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

54

Kita vertus, valstybė narė negali išsiųsti neteisėtai joje esančio trečiosios šalies piliečio pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnį, prieš tai nepriėmusi sprendimo jį grąžinti, laikydamasi šioje direktyvoje nustatytų materialinių ir procedūrinių garantijų (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 253 punktą).

55

Antra, Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, privaloma valstybėms narėms, kai tik jos įgyvendina šią direktyvą, pagal kurią kompetentinga nacionalinė institucija įpareigojama visuose grąžinimo procedūros etapuose laikytis negrąžinimo principo, kuris kaip pagrindinė teisė garantuojamas Chartijos 18 straipsnyje, siejamame su 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, iš dalies pakeistos Protokolu dėl pabėgėlių statuso, 33 straipsniu, ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje. Taip visų pirma yra, kaip priminta šio sprendimo 53 punkte, kai ši institucija, išklausiusi atitinkamą asmenį, ketina priimti sprendimą jį grąžinti (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 250 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Taigi pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, jei tame sprendime kaip paskirties šalis nurodoma šalis, kurioje – yra rimto pagrindo manyti – įvykdžius šį sprendimą piliečiui grėstų realus pavojus, kad su juo bus elgiamasi priešingai Chartijos 18 straipsniui arba 19 straipsnio 2 daliai.

57

Pagal šio 19 straipsnio 2 dalį niekas negali būti išsiųstas į valstybę, kurioje yra didelis pavojus, kad jam gali būti taikoma ne tik mirties bausmė, bet ir kankinimas arba nežmoniškas ar žeminamas elgesys, kaip apibrėžta Chartijos 4 straipsnyje. Šiame 4 straipsnyje numatytas nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo uždraudimas yra absoliutus, nes jis glaudžiai susijęs su Chartijos 1 straipsnyje nurodytu žmogaus orumo gerbimu (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 85 punktas).

58

Darytina išvada, kad jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam valstybės narės teritorijoje, grįžus į trečiąją šalį kiltų realus nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, siejamą su jos 1 straipsniu, ir 19 straipsnio 2 dalį, sprendimas grąžinti jį į tą šalį negali būti priimtas, kol išlieka toks pavojus.

59

Be to, tokiam piliečiui negali būti taikoma išsiuntimo priemonė per šį laikotarpį, kaip tai, beje, aiškiai numatyta Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 1 dalyje.

60

Trečia, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, kadangi jos 4 straipsnyje nurodytos teisės atitinka EŽTK 3 straipsnyje garantuojamas teises, jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta minėtame EŽTK 3 straipsnyje (2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo MP (Asmens, kuris buvo kankinamas praeityje, papildomos apsaugos statusas), C‑353/16, EU:C:2018:276, 37 punktas).

61

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su EŽTK 3 straipsniu, matyti, kad natūraliai atsiradusios ligos sukeltas fizinis arba psichinis skausmas gali patekti į šio straipsnio taikymo sritį, jeigu jis sustiprėja arba gali sustiprėti dėl elgesio, susijusio su sulaikymo, išsiuntimo sąlygomis ar kitomis priemonėmis, už kurį atsakingos gali būti pripažintos valdžios institucijos, su sąlyga, kad sukeltas skausmas bus bent jau toks, kad dėl jo būtų galima taikyti šį straipsnį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Paposhvili 174 ir 175 punktus ir 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo MP (Asmens, kuris buvo kankinamas praeityje, papildomos apsaugos statusas), C‑353/16, EU:C:2018:276, 38 punktą).

62

Iš tiesų reikėtų priminti, jog tam, kad elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi būti minimaliai sunkus, o šio minimumo vertinimas yra santykinis ir priklauso nuo visų bylos duomenų (2016 m. spalio 20 d. EŽTT sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją, ECLI:EC:ECHR:2016:1020JUD000733413, 97 punktas; 2021 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Savran prieš Daniją, EC:ECHR:2021:1207JUD005746715, 122 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Šiuo atžvilgiu iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal EŽTK 3 straipsnį draudžiama išsiųsti sunkiai sergantį asmenį, kuriam gresia neišvengiamas mirtinas pavojus arba kai esama pagrįstų priežasčių manyti, jog, nors nėra neišvengiamo mirtino pavojaus, kyla realus pavojus, kad šalyje, į kurią jis turi būti išsiųstas, negavus tinkamos sveikatos priežiūros arba prieigos prie šios priežiūros, jo sveikatos būklė gerokai, staiga ir nepataisomai pablogės, dėl ko jam kils didelių kančių arba kur kas sumažės tikėtina gyvenimo trukmė (šiuo klausimu žr. Sprendimo Paposhvili 178 ir 183 punktus ir 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo MP (Asmens, kuris buvo kankinamas praeityje, papildomos apsaugos statusas), C‑353/16, EU:C:2018:276, 40 punktą).

64

Be to, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad Sprendime Paposhvili nustatytas standartas, kuriuo tinkamai atsižvelgiama į visas EŽTK 3 straipsnio taikymo tikslais svarbias aplinkybes, nes juo išsaugoma bendra valstybių teisė kontroliuoti nepiliečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą, kartu pripažįstant absoliutų šio straipsnio pobūdį (2021 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Savran prieš Daniją, CE:ECHR:2021:1207JUD005746715, 133 punktas).

65

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad taikant Chartijos 4 straipsnį šioje srityje reikalaujamas sunkumo lygis prilygsta tokiomis pačiomis aplinkybėmis pagal EŽTK 3 straipsnį reikalaujamam sunkumo lygiui (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 67 punktas ir 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo (Asmens, kuris buvo kankinamas praeityje, papildomos apsaugos statusas), C‑353/16, EU:C:2018:276, 37 punktas).

66

Iš šio sprendimo 52–65 punktų matyti, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, siejamą su Chartijos 1 ir 4 straipsniais ir 19 straipsnio 2 dalimi, valstybei narei draudžiama priimti sprendimą grąžinti arba išsiųsti neteisėtai šios valstybės narės teritorijoje esantį trečiosios šalies pilietį, sergantį sunkia liga, jeigu yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad toks grąžinimas sukeltų realią grėsmę, kad dėl negalėjimo gauti tinkamos priežiūros paskirties šalyje jo gyvenimo trukmė labai sutrumpės arba sveikatos būklė greitai, smarkiai ir nepataisomai pablogės dėl didelių skausmų.

67

Antra, nagrinėjant pagrindinę bylą reikia išnagrinėti, ar valstybė narė turi nepriimti sprendimo grąžinti trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį šios valstybės narės teritorijoje ir sergantį sunkia liga, arba jo išsiuntimo priemonės, kai yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad grįžimo atveju šiam piliečiui grėstų realus pavojus, kad skausmas sustiprės dėl to, kad paskirties šalyje vienintelis veiksmingas skausmo malšinimo gydymas uždraustas, net jei dėl tokio grįžimo jam nekiltų ligos, kuria jis serga, paūmėjimo rizikos.

68

Šiuo klausimu, kaip pažymėta šio sprendimo 61, 63 ir 65 punktuose, valstybė narė gali pažeisti Chartijos 4 straipsnyje įtvirtinto nežmoniško ir žeminamo elgesio draudimą, jeigu dėl jos institucijų priimto sprendimo grąžinti arba išsiuntimo priemonės trečiosios šalies piliečio natūraliai atsiradusios ligos sukeltas skausmas sustiprėtų tiek, kad pasiektų minėtuose punktuose nurodytą sunkumo lygį.

69

Taigi aplinkybės, kad skausmas, susijęs su trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, liga, gali sustiprėti, jei tas pilietis bus grąžintas, nepakanka, kad būtų atmesta galimybė, jog toks grąžinimas gali prieštarauti Chartijos 4 straipsniui. Juo labiau kad skausmo, susijusio su liga, sustiprėjimas pats savaime gali lemti blogesnę atitinkamo asmens fizinę ar psichinę sveikatos būklę.

70

Vis dėlto ne bet koks pavojus, kad dėl trečiosios šalies piliečio grąžinimo skausmas sustiprės, reiškia, kad su juo bus elgiamasi priešingai Chartijos 4 straipsniui. Iš tiesų pagal analogiją su tuo, kas išdėstyta šio sprendimo 66 punkte, dar reikia, kad būtų svarbių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog grįžus šiam piliečiui kils realus pavojus, kad jo skausmas greitai, smarkiai ir nenumalšinamai sustiprės.

71

Šiuo klausimu reikia patikslinti, pirma, kad yra svarių priežasčių manyti, jog trečiosios šalies pilietis, grįžęs į šalį, gali patirti smarkų ir nenumalšinamai sustiprėjusį skausmą dėl savo ligos, visų pirma tais atvejais, kai nustatoma, kad paskirties šalyje vienintelis veiksmingas skausmą malšinantis gydymas negali būti teisėtai taikomas ir kad nesuteikus tokio gydymo jis patirtų tokio intensyvumo skausmą, kad tai prieštarautų žmogaus orumui, nes galėtų sukelti rimtų ir negrįžtamų psichikos sutrikimų ar net paskatinti jį nusižudyti, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus susijusius duomenis, visų pirma medicininius duomenis. Negrįžtamas padidėjusio skausmo pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į daugybę veiksnių, įskaitant tiesioginį poveikį ir labiau netiesiogines tokio padidėjimo pasekmes (žr. pagal analogiją EŽTT sprendimo Savran prieš Daniją, CE:ECHR:2021:1207JUD005746715, 138 punktą).

72

Antra, dėl reikalavimo, kad grąžinus atitinkamą trečiosios šalies pilietį jam greitai sustiprėtų skausmas, svarbu pabrėžti, kad tokia sąlyga negali būti aiškinama taip griežtai, kad draustų grąžinti sunkiai sergantį trečiosios šalies pilietį tik kraštutiniais atvejais, kai pastarasis stiprų ir nenumalšinamą skausmą patirtų tik atvykęs į paskirties šalies teritoriją arba greitu laiku po tokio atvykimo. Atvirkščiai, reikia atsižvelgti į tai, kad atitinkamo asmens skausmas dėl jo grįžimo į šalį, kurioje nėra tinkamo gydymo, sustiprėti gali laipsniškai ir gali prireikti tam tikro laiko, kad šis toks sustiprėjimas taptų reikšmingas ir nenumalšinamas.

73

Be to, būtinybė atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes vertinant šioje srityje reikalaujamą sunkumo lygį pagal Chartijos 4 straipsnį, kaip ir tokiam perspektyviniam nagrinėjimui būdinga spekuliacija, neleidžia laikyti, jog tam, kad sustiprėjimas būtų laikomas greitu, jis, tikėtina, turi įvykti per atitinkamos valstybės narės teisėje iš anksto absoliučiai nustatytą terminą.

74

Kompetentinga nacionalinė institucija, atsižvelgdama į patologiją, nuo kurios kenčia trečiosios šalies pilietis, turi gebėti įvertinti, viena vertus, greitį, kuriuo grįžimo atveju skausmas sustiprėtų, ir, kita vertus, to skausmo intensyvumo laipsnį.

75

Jei valstybės narės nustato terminą, jis turi būti tik orientacinis ir neatleidžia kompetentingos nacionalinės institucijos nuo konkretaus atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėties nagrinėjimo remiantis visomis reikšmingomis aplinkybėmis, visų pirma ankstesniame punkte nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio piliečio patologiją.

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 1, 4 straipsniais ir 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, neteisėtai gyvenantį valstybės narės teritorijoje ir sergantį sunkia liga, arba jo išsiuntimo priemonę, kai yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiojoje šalyje, į kurią būtų išsiųstas, jam kiltų realus pavojus, kad grįžimo atveju jo skausmas smarkiai, nenumalšinamai ir greitai sustiprės dėl to, kad toje šalyje uždraustas vienintelis veiksmingas skausmą malšinantis gydymas. Valstybė narė negali numatyti griežto termino, per kurį toks sustiprėjęs skausmas turėtų pasireikšti, tam, kad būtų užkirstas kelias šiam sprendimui grąžinti arba taikyti šią išsiuntimo priemonę.

77

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2008/115, siejama su Chartijos 1, 4 ir 19 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama kompetentingai nacionalinei institucijai atsižvelgti į pačios išsiuntimo priemonės pasekmes trečiosios šalies piliečio sveikatos būklei tik tam, kad išnagrinėtų, ar jis gali keliauti.

78

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikęs teismas remiasi tuo, kad nagrinėjamuose Nyderlandų teisės aktuose atskiriamas, viena vertus, rizikos, kad nutraukus trečiosios šalies piliečio gydymą dėl jo grįžimo greitu metu kiltų „sveikatos krizė“, kaip ji suprantama pagal Aplinkraščio dėl užsieniečių 7.1.3 punktą, vertinimas, ir, kita vertus, pačios išsiuntimo priemonės pasekmių vertinimas, kuris turi būti įtrauktas nagrinėjant piliečio gebėjimą keliauti, dėl ko reikia atsižvelgti tik į medicinines pasekmes, galinčias atsirasti išsiuntimo metu, neatsižvelgiant į tas, kurių gali atsirasti po išsiuntimo paskirties šalyje.

79

Nyderlandų vyriausybė nesutinka, kad tokia yra atitinkamos nacionalinės institucijos praktika. Vis dėlto atsižvelgiant į šio sprendimo 44 punkte primintą jurisprudenciją į trečiąjį klausimą reikia atsakyti remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaida.

80

Atsižvelgiant į šį patikslinimą, iš atsakymo į pirmuosius du klausimus motyvų matyti, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį ir 9 straipsnio 1 dalies a punktą reikalaujama, kad prieš priimdamos sprendimą grąžinti ar išsiųsti sunkia liga sergantį trečiosios šalies pilietį valstybės narės galėtų išsklaidyti bet kokias abejones dėl pavojaus, kad dėl šio piliečio grįžimo jo liga arba jos sukeltas skausmas gali greitai, smarkiai ir nepataisomai paūmėti. Kai tokių abejonių negalima pašalinti, kompetentinga nacionalinė institucija negali priimti sprendimo grąžinti arba išsiųsti atitinkamo trečiosios šalies piliečio.

81

Nors toks draudimas taip pat taikomas tol, kol atitinkama valstybė narė negali organizuoti faktinio atitinkamo trečiosios šalies piliečio išsiuntimo taip, kad, be kita ko, būtų užtikrinta, jog išsiuntimo metu šiam piliečiui nekils pavojus, kad jo liga ar skausmas smarkiai ir nepataisomai padidės, negalima daryti išvados, kad pakanka, kad ta valstybė narė užtikrintų, kad pilietis išsiuntimo metu gaus tinkamą priežiūrą, kad būtų galima priimti sprendimą jį grąžinti arba išsiųsti. Iš tiesų atitinkama valstybė narė turi užtikrinti, kad, jei to reikia dėl atitinkamo asmens sveikatos būklės, šis asmuo gautų sveikatos priežiūros paslaugas ne tik paties išsiuntimo metu, bet ir jam pasibaigus, paskirties šalyje (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 76–82 punktus).

82

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnį ir 9 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamus su Chartijos 1, 4 straipsniais ir 19 straipsnio 2 dalimi, reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama, kad kompetentinga nacionalinė institucija atsižvelgtų į pačios išsiuntimo priemonės pasekmes trečiosios šalies piliečio sveikatos būklei tik tam, kad išnagrinėtų, ar jis gali keliauti.

83

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2008/115, siejama su Chartijos 7, 1 ir 4 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė turi atsižvelgti į trečiosios šalies piliečio, neteisėtai gyvenančio šios valstybės narės teritorijoje, sveikatos būklę ir priežiūrą, kurią jis gauna toje teritorijoje dėl sunkios ligos, kad įvertintų, ar, remiantis teise į privataus gyvenimo gerbimą, atitinkamam asmeniui turėtų būti suteikta teisė gyventi tos valstybės narės teritorijoje arba atidėta jo išsiuntimo data.

84

Pirma, reikia priminti, kad Direktyvoje 2008/115 nustatyti bendri standartai ir tvarka susiję tik su sprendimų grąžinti priėmimu ir šių sprendimų vykdymu, nes šia direktyva nesiekiama suderinti visų valstybių narių taisyklių, susijusių su užsieniečių buvimu. Todėl minėtoje direktyvoje nereglamentuojamas nei būdas, kuriuo teisė gyventi šalyje turi būti suteikta trečiųjų šalių piliečiams, nei neteisėto trečiųjų šalių piliečių, dėl kurių negali būti priimta jokio sprendimo grąžinti į trečiąją šalį, buvimo valstybės narės teritorijoje pasekmės (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kiti (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 44 ir 45 punktus ir 2021 m. vasario 24 d. Sprendimo M ir kiti (Perdavimas valstybei narei), C‑673/19, EU:C:2021:127, 43 ir 44 punktus).

85

Darytina išvada, kad jokia Direktyvos 2008/115 nuostata negali būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, kad valstybė narė suteiktų leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam jos teritorijoje, jei dėl šio piliečio negali būti priimtas nei sprendimas grąžinti, nei išsiuntimo priemonė, motyvuojant tuo, kad yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog paskirties šalyje jam grėstų didelis pavojus, kad jo ligos keliamas skausmas greitai, smarkiai ir nenumalšinamai sustiprės.

86

Konkrečiai kalbant apie Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį, šia nuostata valstybėms narėms tik leidžiama pagal jų nacionalinę, o ne Sąjungos teisę, suteikti teisę gyventi šalyje dėl asmeninių ar humanitarinių priežasčių neteisėtai jų teritorijoje esantiems trečiųjų šalių piliečiams.

87

Pagal Chartijos 51 straipsnio 2 dalį jos nuostatomis neišplečiama Sąjungos teisės taikymo sritis. Todėl negalima teigti, kad pagal Chartijos 7 straipsnį valstybė narė gali būti įpareigota suteikti teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, patenkančiam į šios direktyvos taikymo sritį.

88

Atsižvelgiant į tai, antra, reikia pažymėti, kad pagrindinis Direktyvos 2008/115 tikslas, kaip matyti iš jos 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, yra įgyvendinti veiksmingą išsiuntimo ir repatriacijos politiką, visiškai gerbiant atitinkamų asmenų pagrindines teises ir orumą (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Darytina išvada, kad įgyvendindamos Direktyvą 2008/115, įskaitant atvejus, kai ketina priimti sprendimą grąžinti arba išsiųsti neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, valstybės narės privalo gerbti pagrindines teises, kurios šiam piliečiui pripažįstamos pagal Chartiją (2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 69 punktas).

90

Tai visų pirma taikoma šio piliečio teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kurią garantuoja Chartijos 7 straipsnis. Ši teisė, kurią savo ketvirtajame klausime konkrečiai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinka EŽTK 8 straipsniu užtikrinamą teisę, todėl jai turi būti pripažįstama ta pati prasmė ir taikymo sritis (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 122 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

91

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnio pirmos pastraipos b punktą valstybei narei draudžiama priimti sprendimą grąžinti neatsižvelgiant į reikšmingas atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimo aplinkybes (2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 104 punktas).

92

Be to, nors šiame 5 straipsnyje tarp aplinkybių, į kurias valstybės narės turi atsižvelgti įgyvendindamos Direktyvą 2008/115, neminimas neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio privatus gyvenimas, vis dėlto iš šio sprendimo 88–90 punktų matyti, kad sprendimas grąžinti arba išsiuntimo iš šalies priemonė negali būti priimta, jeigu jais pažeidžiama atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisė į privataus gyvenimo gerbimą.

93

Šiuo klausimu pažymėtina, kad gydymas, kurį trečiosios šalies pilietis gauna valstybės narės teritorijoje, net jeigu joje gyvena neteisėtai, yra jo privataus gyvenimo dalis, kaip tai suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį.

94

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 114 punkte, asmens fizinė ir psichinė neliečiamybė prisideda prie jo asmeninės raidos, taigi, ir prie veiksmingo naudojimosi teise į privataus gyvenimo gerbimą, kuri tam tikru mastu apima ir asmens teisę užmegzti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 8 d. EŽTT sprendimo Vavricka ir kiti prieš Čekijos Respubliką, EC:ECHR:2021:0408JUD004762113, 261 punktą).

95

Taigi, kaip patvirtinama Direktyvos 2008/115 5 straipsnio pirmos pastraipos c punkte ir 9 straipsnio 2 dalies a punkte, kompetentinga nacionalinė institucija sprendimą grąžinti arba išsiųsti trečiosios šalies pilietį gali priimti tik atsižvelgusi į jo sveikatos būklę.

96

Taip pat reikia priminti, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją. Iš tiesų, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, ja leidžiama apriboti naudojimąsi šia teise, jei tie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtos teisės esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 48 punktas).

97

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad veiksmingos išsiuntimo ir repatriacijos politikos įgyvendinimas, kurio siekiama Direktyva 2008/115, kaip pabrėžiama jos 2 konstatuojamojoje dalyje, yra Sąjungos teisėje pripažintas bendrojo intereso tikslas.

98

Atsižvelgiant į tai, Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje dar reikalaujama išnagrinėti, ar sprendimo grąžinti arba įsakymo išsiųsti trečiosios šalies pilietį, sergantį sunkia liga ir atitinkamoje valstybėje narėje besinaudojantį skausmą malšinančiu gydymu, kuris paskirties šalyje neprieinamas, priėmimas pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą, ar ne ir atitinka proporcingumo principą.

99

Toks nagrinėjimas reiškia, kad būtina atsižvelgti į visus socialinius ryšius, kuriuos tas pilietis užmezgęs valstybėje narėje, kurioje yra neteisėtai, tinkamai įvertinant jo sveikatos būklės nulemtą pažeidžiamumą ir ypatingą priklausomybę. Vis dėlto, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 112 punkte, jei šis pilietis plėtojo savo privatų gyvenimą toje valstybėje narėje neturėdamas leidimo gyventi, grąžinimo procedūra jam neturėtų būti taikoma tik dėl išimtinių priežasčių (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 28 d. EŽTT sprendimo Pormes prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2020:0728JUD002540214, 53 ir 58 punktus).

100

Be to, aplinkybė, kad grąžinimo atveju šiam piliečiui nebebūtų taikomas toks pat gydymas, koks jam buvo taikomas valstybėje narėje, kurios teritorijoje jis neteisėtai gyvena, ir kad dėl to gali nukentėti jo socialiniai santykiai paskirties šalyje, pati savaime negali pagal Chartijos 7 straipsnį užkirsti kelio priimti sprendimą grąžinti arba išsiuntimo priemonę.

101

Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 60 ir 64 punktuose, pagal Chartijos 4 straipsnį draudžiama grąžinti neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, sergantį sunkia liga, tik esant griežtoms sąlygoms.

102

Iš to išplaukia, kad pagal Chartijos 7 straipsnį negali būti reikalaujama, kad valstybė narė nepriimtų sprendimo grąžinti arba įsakymo išsiųsti šį pilietį vien dėl to, kad jo sveikatos būklė paskirties šalyje gali pablogėti, jeigu šios sąlygos nėra įvykdytos, nes priešingu atveju tos sąlygos taptų neveiksmingos.

103

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvą 2008/115, siejamą su Chartijos 7, 1 ir 4 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad:

104

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: