I. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

B. Belgijos teisė

II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

III. Procesas Teisingumo Teisme

IV. Teisinis vertinimas

A. Pirminės pastabos

B. Dėl tarptautinės apsaugos prašymų nepriimtinumo mechanizmo, numatyto Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte

1. Dėl pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo

2. Dėl to, kad tarptautinės apsaugos prašymas nėra automatiškai atmetamas dėl nepriimtinumo

C. Dėl rimtos grėsmės patirti elgesį, prieštaraujantį Chartijos 7 straipsniui, siejamam su Chartijos 18 ir 24 straipsniais

1. Dėl šeimos gyvenimo apsaugos, suteiktos pagal direktyvas 2011/95 ir 2013/32

2. Dėl prašytojo statuso priimančiojoje valstybėje narėje

a) Dėl Direktyvos 2011/95 23 straipsnio

b) Dėl Direktyvos 2003/86

3. Dėl prašytojo ir šeimos nario ryšio

D. Preliminari išvada

E. Dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pasekmių

V. Išvada

1.

Migracijos kelią dažnai lemia dviejų elementų derinys: atsitiktinumas ir būtinybė. Teisingumo Teismui pateiktoje byloje Sirijos pilietis, keliavęs tranzitu per Libiją ir Turkiją, atvyko į Austriją, kurioje pateikė, nes tai buvo būtina, tarptautinės apsaugos prašymą. Gavęs pabėgėlio statusą suinteresuotasis asmuo, siekdamas prisijungti prie savo dviejų vaikų, iš kurių vienas yra nepilnametis, atvyko į Belgiją ir pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą; šis pripažintas nepriimtinu, atsižvelgiant į tai, kad šis statusas pirmiau suteiktas pirmojoje valstybėje narėje.

2.

Būtent šiame kontekste kyla, be kita ko, klausimas, kiek man žinoma, dar nenagrinėtas, – ar pagrindinė teisė į šeimos gyvenimą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje, siejamame su šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais, gali sutrukdyti taikyti tarptautinės apsaugos prašymų nepriimtinumo mechanizmą, numatytą Direktyvos 2013/32/ES ( 2 ) 33 straipsnio 2 dalies a punkte.

3.

Be tam tikrų pirminės teisės nuostatų, t. y. SESV 78 straipsnio ir Chartijos 7, 18 ir 24 straipsnių, šiai bylai svarbūs Direktyvos 2013/32 2, 14, 33 ir 34 straipsniai, Direktyvos 2011/95/ES ( 3 ) 2, 23 ir 24 straipsniai, taip pat Direktyvos 2003/86/EB ( 4 ) 2, 3 ir 10 straipsniai.

4.

1980 m. gruodžio 15 d.Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrange,rs (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš jos) (Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584) 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta:

„1.   „Atsižvelgiant į 9 ir 12 straipsnių nuostatas, Karalystėje gyventi ilgiau kaip tris mėnesius pagal įstatymą leidžiama šiems asmenims:

<…>

7° Užsieniečio, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas pagal 48/3 straipsnį arba kuriam suteikta papildoma apsauga, tėvui ir motinai, kurie atvyksta gyventi su juo, jeigu jis yra jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus ir atvyko į Karalystę nelydimas pagal įstatymą už jį atsakingo pilnamečio asmens ir vėliau nebuvo faktiškai globojamas tokio asmens arba po atvykimo buvo paliktas vienas.

<…>“

5.

Loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš jos) su pakeitimais, padarytais 2017 m. lapkričio 21 d. įstatymu (Moniteur belge, 2018 m. kovo 12 d., p. 19712), 57/6 straipsnyje nurodyta:

„<…>

3.   Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras gali pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, kai:

<…>

3° prašymą pateikusiam asmeniui jau suteikta tarptautinė apsauga kitoje Europos Sąjungos valstybėje

<…>“

6.

2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje, Sirijos pilietis, gavo pabėgėlio statusą Austrijoje. 2016 m. pradžioje jis persikėlė į Belgiją, kad prisijungtų prie dviejų savo dukrų, iš kurių viena yra nepilnametė ir kurioms 2016 m. gruodžio 14 d. buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas. Šis pareiškėjas turi tėvų valdžią šiam nepilnamečiam vaikui, su kuriuo gyvena, bet neturi leidimo gyventi Belgijoje.

7.

2018 m. birželio mėn. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Belgijoje. 2019 m. vasario 11 d.Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, Belgija) pripažino šį prašymą nepriimtinu motyvuodamas tuo, kad suinteresuotajam asmeniui jau buvo suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje. 2019 m. gegužės 8 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) atmetė pareiškėjo pagrindinėje byloje skundą dėl šio sprendimo pripažinti jo prašymą nepriimtinu.

8.

2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje dėl šio teismo sprendimo padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis nurodo, kad šeimos vientisumo ir vaiko interesų pirmumo principo paisymas šios bylos aplinkybėmis neleidžia Belgijos valstybei pasinaudoti savo teise pripažinti jo tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu. Jis taip pat teigia, jog remiantis tuo pačiu principu jam turi būti suteikta ši apsauga, kad jis galėtų pasinaudoti, be kita ko, Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose numatytomis lengvatomis, ir tai susiję su tarptautinės apsaugos logika.

9.

Atsakovo pagrindinėje byloje teigimu, šeimos vienovės principas, dėl kurio gali būti suteiktas „išvestinis“ statusas, netaikytinas šioje byloje, nes pareiškėjas pagrindinėje byloje ir jo vaikai jau turi tarptautinę apsaugą. Be to, jis mano, kad vien vaiko interesai negali pateisinti nei šio principo taikymo, nei šios apsaugos suteikimo.

10.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar pagal Europos Sąjungos teisę, visų pirma pagal [Chartijos] 18 ir 24 straipsnius, [Direktyvos 2011/95] 2, 20, 23 ir 31 straipsnius bei [Direktyvos 2013/32] 25 straipsnio 6 dalį, draudžiama valstybei narei, kuri naudojasi pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą suteikta galimybe, atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną dėl to, kad apsaugą jau suteikė kita valstybė narė, kai prašymą pateikęs asmuo yra be suaugusiųjų gyvenančio nepilnamečio vaiko, kuriam buvo suteikta apsauga pirmojoje valstybėje narėje, tėvas – vienintelis iš šeimos branduolį sudarančių tėvų, esantis su vaiku ir gyvenantis su juo, kuriam minėta valstybė narė yra pripažinusi tėvų valdžią vaikui? Ar remiantis principais, pagal kuriuos būtina paisyti šeimos vienovės ir vaiko interesų, nereikalaujama, priešingai, kad valstybė, kurioje tokiam vaikui suteikta apsauga, suteiktų tam tėvui apsaugą?“

11.

Europos Komisija, taip pat Belgijos ir Italijos vyriausybės pateikė rašytines pastabas.

12.

Man atrodo, pirmiausia būtina pateikti kelias pastabas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apimties, kiek tai susiję su suinteresuotųjų šalių raštų turiniu, nes minėtame prašyme Teisingumo Teismui formaliai užduoti du klausimai:

13.

Nors šie du klausimai neabejotinai susiję atsižvelgiant į tai, kad dėl jų reikia atlikti bendros Europos prieglobsčio sistemos ir jos suteikiamos šeimos gyvenimo apsaugos visumos vertinimą, jų dalykas aiškiai skiriasi, nes klausimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo nagrinėjimo negali būti painiojamas su klausimu dėl šio prašymo nagrinėjimo iš esmės.

14.

Vis dėlto pažymiu, jog savo pastabose suinteresuotosios šalys siekė įrodyti, kad pagal direktyvas 2011/95 ir 2013/32, aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 7, 18 ir 24 straipsnius, nereikalaujama, kad valstybė narė suteiktų tarptautinę apsaugą tokioje situacijoje, kaip pareiškėjo pagrindinėje byloje. Kitaip tariant, joks statusas, susijęs su tarptautine apsauga, negali būti suteiktas suinteresuotajam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo siekiama vienintelio tikslo – užtikrinti šeimos susijungimą. Remdamosi būtent šiuo vertinimu dėl prašymo esmės suinteresuotosios šalys padarė vienodą išvadą, kad valstybė narė gali pasinaudoti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta galimybe, taigi pripažinti nepriimtinu minėto pareiškėjo pateiktą apsaugos prašymą. Tokia išvada man atrodo kritikuotina, nes ji neparemta būtina ir pirmine analize, susijusia su specifine tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumo problema, taigi ir su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimo klausimu.

15.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su Chartijos 7 straipsniu, 18 straipsniu ir 24 straipsnio 2 dalimi ( 5 ), turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei draudžiama pasinaudoti šioje nuostatoje suteikta galimybe atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad prašytojui jau buvo suteikta tokia apsauga kitoje valstybėje narėje, jei šis prašytojas yra nepilnamečio vaiko, kuriam buvo suteikta papildoma apsauga minėto prašymo pateikimo valstybėje narėje, tėvas – vienintelis iš tėvų, gyvenantis su vaiku ir šiuo pagrindu turintis tėvų valdžią vaikui. Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 6 ).

16.

Pagal Direktyvos 2013/32 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo pagal Direktyvą 2011/95 tvarką. Remiantis Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalimi, be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 ( 7 ), valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu. Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje išsamiai išvardytos situacijos, kai valstybės narės „gali laikyti“ tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu ( 8 ). Iš Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies teksto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nei įpareigoti valstybių narių, kad savo nacionalinėje teisėje jos įtvirtintų kompetentingų institucijų pareigą išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumą, nei numatyti, esant vienam iš šioje nuostatoje nurodytų nepriimtinumo pagrindų, prašymo atmetimo neišnagrinėjus jo iš esmės.

17.

Taigi tai tėra valstybėms narėms suteikta paprasta galimybė ( 9 ) ir kartu leidimas nukrypti nuo jų pareigos nagrinėti visus prašymus iš esmės, kaip numatyta šios direktyvos 43 konstatuojamojoje dalyje ( 10 ). Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsniu siekiama sušvelninti atsakingos valstybės narės pareigą išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą apibrėžiant atvejus, kuriais toks prašymas laikomas nepriimtinu ( 11 ). Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jei tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė, taigi atmesti šį prašymą nenagrinėdamos jo iš esmės, – ši galimybė ir šis pagrindas įtvirtinti Belgijos Karalystės teisės aktuose.

18.

Teisingumo Teismo nurodyta galimybė sušvelninti valstybių narių pareigos nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus vykdymą atspindi vieną iš tikslų, kurių siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas priimdamas Direktyvos 2013/32 33 straipsnį, t. y. proceso ekonomijos principą ( 12 ). Teisės aktų leidėjas siekis – leisti antrajai valstybei narei, kuriai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, neatlikti naujo išsamaus jo nagrinėjimo iš esmės, kai šį prašymą jau įvertino ir patenkino pirmoji valstybė narė. Šiuo nepriimtinumo mechanizmu siekiama supaprastinti ir palengvinti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms tenkančią nagrinėjimo naštą, kad būtų išvengta sistemos apkrovos dėl šių institucijų įpareigojimo nagrinėti to paties pareiškėjo pateiktus daugkartinius prašymus ( 13 ). Be to, proceso ekonomijos aspektas yra neatsiejamas nuo Direktyva 2013/32 siekiamo spartaus prašymų nagrinėjimo tikslo, nes, kaip matyti iš šios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai suinteresuoti, kad sprendimai būtų priimami kuo skubiau.

19.

Galiausiai reikia paminėti kitą tikslą, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė keliomis teisinėmis priemonėmis, sudarančiomis bendrąją Europos prieglobsčio sistemą, Reglamentu Nr. 604/2013 ( 14 ), Direktyva 2011/95 ( 15 ) ir Direktyva 2013/32 ( 16 ), t. y. apriboti tarptautinės apsaugos prašytojų antrinį judėjimą Sąjungoje. Šiuo klausimu, kiek tai susiję su procedūrinių taisyklių derinimu, įpareigojimas, kad antroji valstybė narė iš esmės nagrinėtų tarptautinės apsaugos prašymą, kuris jau buvo patenkintas pirmojoje valstybėje narėje, galėtų paskatinti kai kuriuos trečiųjų šalių piliečius, tarptautinės apsaugos gavėjus, ieškoti geresnio apsaugos lygio arba palankesnių materialinių gyvenimo sąlygų, o tai prieštarautų minėtam tikslui.

20.

Vis dėlto iš išdėstytų argumentų negalima daryti išvados, kad įgyvendinant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą turi būti automatiškai atmestas antrasis tarptautinės apsaugos prašymas, kurį valstybėje narėje pateikė trečiosios šalies pilietis, jau gavęs minėtą apsaugą kitoje valstybėje narėje.

21.

Pirma, svarbu pažymėti, kad sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo bet kuriuo atveju negali būti priimtas kuo skubiau, prieš tai neatlikus tinkamo ir išsamaus šį prašymą pateikusio asmens situacijos vertinimo, kaip numatyta Direktyvos 2013/32 18 konstatuojamojoje dalyje ( 17 ).

22.

Šiuo klausimu šioje direktyvoje aiškiai įtvirtinta pareiga suteikti tarptautinės apsaugos prašytojui asmeninio pokalbio galimybę prieš priimant sprendimą dėl jo prašymo. Taigi Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalyje, kaip buvo numatyta ir Direktyvos 2005/85 12 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą prašytojui suteikiama galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo su asmeniu, pagal nacionalinę teisę kompetentingu vykdyti tokius pokalbius. Ši pareiga, priskirtina pagrindiniams principams ir pagrindinėms garantijoms, kurie įtvirtinti atitinkamai šių direktyvų II skyriuose, taikoma ir sprendimams dėl priimtinumo, ir sprendimams dėl esmės. Tai, kad minėta pareiga taikoma ir sprendimams dėl priimtinumo, yra aiškiai patvirtinta Direktyvos 2013/32 34 straipsnyje „Specialiosios taisyklės, taikomos pokalbiui dėl priimtinumo“, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prieš tai, kai sprendžiančioji institucija nusprendžia dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo, valstybės narės leidžia prašytojams pateikti savo nuomonę dėl šios direktyvos 33 straipsnyje nurodytų priežasčių taikymo jų konkrečioms aplinkybėms ir šiuo tikslu jos surengia asmeninį pokalbį dėl prašymo priimtinumo ( 18 ).

23.

Direktyvos 2013/32 34 straipsnio 1 dalyje taip pat patikslinta, jog valstybės narės gali numatyti taisyklės, pagal kurią jos turi surengti asmeninį pokalbį su prašytoju dėl jo tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo, išimtį tik pagal šios direktyvos 42 straipsnį paskesnio prašymo atveju ( 19 ). Tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas minėtą direktyvą, nusprendė numatyti, pirma, aiškią ir tiesioginę valstybių narių pareigą suteikti tarptautinės apsaugos prašytojui asmeninio pokalbio galimybę prieš priimant sprendimą dėl jo prašymo ir, antra, išsamų šios pareigos išimčių sąrašą, rodo, kad jis teikia didelę svarbą tokiam asmeniniam pokalbiui per prieglobsčio suteikimo procedūrą ( 20 ).

24.

Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsniuose įtvirtinta prašytojo teise per asmeninį pokalbį pareikšti savo nuomonę dėl nepriimtinumo pagrindo taikymo jo konkrečiai situacijai turi būti naudojamasi, iš principo, nedalyvaujant šeimos nariams, kaip tai numatyta šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje, ir kartu taikant minėto straipsnio 2 ir 3 dalyse išsamiai išvardytas specialias garantijas, skirtas šios teisės veiksmingumui užtikrinti ( 21 ). Tačiau svarbu pažymėti, kad kompetentinga nacionalinė institucija gali manyti, jog kitų šeimos narių dalyvavimas yra būtinas tinkamam nagrinėjimui atlikti, o tai aiškiai parodo, kad per procedūrą atsižvelgiama į su šeima susijusius klausimus.

25.

Antra, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs nepriimtinumo mechanizmo, numatyto Direktyvoje 2013/32, būtent jos 33 straipsnio 2 dalies a punkte, įgyvendinimo išimtį. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija pagal šią nuostatą valstybei narei draudžiama naudotis ja suteikta teise atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad kita valstybė narė prašytojui jau suteikė tokią apsaugą, jeigu numatomos gyvenimo sąlygos, į kurias prašytojas, besinaudojantis tokia apsauga, patektų toje kitoje valstybėje narėje, keltų jam rimtą grėsmę patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį ( 22 ).

26.

Teisingumo Teismo teigimu, atsižvelgiant į Direktyva 2013/32 nustatytą bendrą prieglobsčio procedūrą, šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteikta galimybe išreikštas tarpusavio pasitikėjimo principas, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama ir jos įpareigojamos bendros Europos prieglobsčio sistemos kontekste daryti prielaidą, kad tarptautinės apsaugos prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikomas vertinimas atitinka Chartijos, 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 tomas, p. 150, 1954 m., Nr. 2545 (1954); toliau – Ženevos konvencija) ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) reikalavimus. Ši prezumpcija ir naudojimasis iš jos išplaukiančia minėta galimybe negali būti pateisinami, jei nustatoma, kad iš tikrųjų taip nėra konkrečioje valstybėje narėje ( 23 ).

27.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad pagrindinių teisių paisymo prezumpcija, kylanti iš tarpusavio pasitikėjimo principo, yra nuginčijama ir kad nors atsakydamas į atitinkamus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas įtvirtino Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto nepriimtinumo mechanizmo įgyvendinimo išimtį kalbėdamas apie Chartijos 1 ir 4 straipsnių pažeidimą, jo argumentavimą pagrindžianti prielaida apima visas pagrindines teises ( 24 ), įskaitant Chartijos 7 straipsnį, susijusį su šeimos gyvenimo apsauga, ir jos 24 straipsnio 2 dalį, kurioje įpareigojama pirmiausia vadovautis vaiko interesais, taip pat Chartijos 18 straipsnį ( 25 ).

28.

Šioje prejudicinėje byloje kyla klausimas, ar tarptautinės apsaugos prašymo pripažinimas nepriimtinu pagrindinės bylos aplinkybėmis gali lemti prašytojo pagrindinių teisių pažeidimą.

29.

Neginčijama, kad bendros Europos prieglobsčio sistemos sukūrimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, kad būtų gerbiamos Ženevos konvencijoje, Chartijoje ir EŽTK ( 26 ) įtvirtintos tarptautinės apsaugos prašytojų pagrindinės teisės ir, be kita ko, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.

30.

Tiek Direktyva 2011/95, tiek Direktyva 2013/32 buvo priimtos remiantis SESV 78 straipsniu ir siekiant įgyvendinti jame nurodytą tikslą – sukurti bendrą Sąjungos prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką, atitinkančią Ženevos konvenciją, taip pat užtikrinti Chartijos 18 straipsnio laikymąsi. Be to, iš šių dviejų direktyvų 3 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, remdamasis Tamperės Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad bendra Europos prieglobsčio sistema, prie kurios kūrimo prisidedama minėtomis direktyvomis, būtų grindžiama visišku ir visa apimančiu Ženevos konvencijos taikymu ( 27 ). Šiuo klausimu šios konvencijos tekstą parengusios Jungtinių Tautų valstybių dalyvių įgaliotųjų atstovų konferencijos baigiamajame akte aiškiai pripažinta, kad pabėgėlis turi „esminę teisę“ į šeimos vienovę, ir konvenciją pasirašiusioms valstybėms rekomenduojama imtis reikiamų priemonių šiam vienovei išsaugoti ir apskritai pabėgėlio šeimai apsaugoti, o tai reiškia, kad pabėgėlio teisė į jo šeimos vienovę ir tarptautinės apsaugos logika yra glaudžiai susijusios ( 28 ).

31.

Direktyva 2011/95 siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir „prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių“ teisę į prieglobstį (16 konstatuojamoji dalis) ir valstybės narės aiškiai įpareigojamos pasirūpinti šeimos vienovės išsaugojimu, numatant tam tikras asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, šeimos narių teises (23 straipsnio 1 ir 2 dalys), kad būtų palengvinta šių asmenų integracija priimančiojoje valstybėje narėje. Direktyvos 2013/32 60 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pripažinti Chartijoje. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir skatinti, be kita ko, Chartijos 18 ir 24 straipsnių taikymą, ir ji turėtų būti atitinkamai įgyvendinta. Nors Chartijos 7 straipsnyje numatyta šeimos gyvenimo apsauga nenurodyta tarp pagrindinių minėtos direktyvos tikslų, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją šis straipsnis turi būti siejamas su pareiga vadovautis pirmiausia vaiko interesais, pripažinta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiant į to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais ( 29 ).

32.

Direktyvos 2013/32 33 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad taikydamos šią direktyvą ( 30 ) pagal Chartiją ir 1989 m. Vaiko teisių konvenciją ( 31 ) valstybės narės visų pirma turėtų atsižvelgti į vaiko interesus, o tai yra tiesioginė ir bendra pareiga, numatyta šios direktyvos 25 straipsnio 6 dalyje. Siekdamos įvertinti vaiko interesus valstybės narės turi visų pirma tinkamai atsižvelgti į nepilnamečio gerovę ir socialinį vystymąsi, taip pat jo asmeninę padėtį ir aplinką. Taigi Direktyvos 2013/32 nuostatų negalima aiškinti taip, kad jos pažeistų pagrindinę vaiko teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius su tėvais, kurios laikymasis neginčijamai atitinka vaiko interesus ( 32 ). Primenu, kad valstybės narės privalo ne tik savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuriuo būtų pažeidžiamos Sąjungos teisės sistemos saugomos pagrindinės teisės ( 33 ).

33.

Šiomis aplinkybėmis ( 34 ) reikia konstatuoti, kad tuo atveju, jei grąžinus tarptautinės apsaugos prašytoją į valstybę narę, kuri jam iš pradžių suteikė pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, jam kiltų rimta grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Chartijos 7 straipsniui, siejamam su jos 18 ir 24 straipsniais, valstybė narė, kuriai buvo pateiktas naujas prašymas, neturėtų turėti galimybės pasiremti šio prašymo nepriimtinumu. Mano nuomone, ši situacija yra išimtinio pobūdžio, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 35 ) tuo atveju, kai siekiama paneigti iš tarpusavio pasitikėjimo principo kylančią prezumpciją.

34.

Įvertinti rimtą grėsmę patirti elgesį, prieštaraujantį Chartijos 7 straipsniui, siejamam su jos 18 ir 24 straipsniais, galima tik suteikus prašytojui galimybę per Direktyvos 2013/32 14 straipsnio 1 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje numatytą asmeninį pokalbį dėl prašymo priimtinumo pateikti visą, be kita ko, asmeninio pobūdžio informaciją, galinčią patvirtinti šios grėsmės buvimą. Taigi tuo atveju, jeigu sprendžiančioji institucija ketina nuspręsti, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas dėl Direktyvos 2013/33 33 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos priežasties, šio pokalbio tikslas yra ne tik suteikti prašytojui progą pareikšti nuomonę dėl to, ar kita valstybė narė iš tikrųjų suteikė jam tarptautinę apsaugą, bet visų pirma sudaryti galimybę pateikti visą informaciją, apibūdinančią jo konkrečią padėtį, kad ši institucija galėtų išvengti situacijos, kai prašytojui kiltų minėta grėsmė, jei jis būtų perduotas tai kitai valstybei narei ( 36 ).

35.

Kalbant apie rimtos grėsmės, kad gali būti pažeista ši pagrindinė teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, nustatymą, siejant šios grėsmės vertinimą su pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais, reikia atsižvelgti į du dalykus: pirma, tarptautinės apsaugos prašytojo teisinį statusą valstybėje narėje, kurioje jis gyvena kartu su savo šeimos nariu, minėtos apsaugos gavėju, ir, antra, suinteresuotojo asmens ryšio su šiuo šeimos nariu pobūdį.

36.

Manau, kad jei prašytojas turėtų tam tikrą statusą, užtikrinantį jo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje stabilumą ir saugumą, neliktų jokios grąžinimo į pirmąją valstybę narę rizikos ir atitinkamai būtų užtikrinta šeimos vienovė priimančiojoje valstybėje narėje. Šiuo klausimu pažymiu, jog suinteresuotosios šalys teigia, kad teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko interesus užtikrina teisinės priemonės, kurios gali būti taikomos šios bylos aplinkybėmis, t. y. Direktyvos 2011/95 23 straipsnis ir Direktyva 2003/86, kurių įgyvendinimas leidžia suteikti tinkamą statusą pareiškėjui pagrindinėje byloje.

37.

Direktyvos 2011/95 VII skyriaus „Tarptautinės apsaugos pobūdis“ tikslas – nustatyti teises, kuriomis gali naudotis pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prašytojai patenkinus jų prašymą ( 37 ) ir kurios apima šeimos vienovės išsaugojimą pagal šios direktyvos 23 straipsnį. Iš esmės pagal šį straipsnį valstybės narės įpareigojamos savo nacionalinėje teisėje užtikrinti, kad pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso gavėjo šeimos nariai, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio j punktą, tam tikromis sąlygomis turėtų teisę į Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose numatytas lengvatas, kurios apima, be kita ko, leidimo gyventi šalyje išdavimą, galimybę įsidarbinti ar mokytis ir skirtos šeimos vienovei išsaugoti ( 38 ). Šios specialios teisinės tvarkos tikslas yra kuo geriau užtikrinti asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, ir jo šeimos narių integraciją priimančiojoje valstybėje narėje.

38.

Direktyvos 2011/95 23 straipsnio taikymas siejamas su trijų kumuliacinių sąlygų įvykdymu. Pirma, potencialus aptariamų lengvatų gavėjas turi būti šeimos narys, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio j punktą. Antra, jis asmeniškai neturi atitikti tarptautinės apsaugos suteikimui keliamų reikalavimų. Trečia, jo asmeninis teisinis statusas turi būti suderinamas su Direktyvoje 2011/95 ( 39 ) numatytų lengvatų suteikimu. Man atrodo svarbu konkrečiau išnagrinėti dvi pirmąsias sąlygas.

39.

Pirma, Direktyvos 2011/95 2 straipsnio j punkte nurodyti tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje, kurie yra toje pačioje valstybėje narėje dėl tarptautinės apsaugos prašymo. Tėvas, motina ar bet kuris kitas už nepilnametį atsakingas pilnametis asmuo patenka į sąvokos „šeimos narys“ apibrėžtį. Taigi šeimos ryšiai turi egzistuoti prieš šeimai atvykstant į priimančiąją valstybę narę ( 40 ) ir atitinkami šeimos nariai šioje valstybėje turi būti „[dėl] tarptautinės apsaugos prašym[o]“, o ši formuluotė iš tikrųjų nėra aiški. Šiuo klausimu pritariu generalinio advokato J. Richard de la Tour dėl šios frazės išreikštam požiūriui jo išvadoje, pateiktoje byloje Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vientisumo išsaugojimas) ( 41 ), pagal kurį tokia sąlyga reiškia, kad šeimos nariai lydėjo tarptautinės apsaugos gavėją iš kilmės šalies į priimančiąją valstybę narę jo prašymo pateikimo tikslais ir taip parodytas jų norą likti kartu. Toks aiškinimas išplaukia iš Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamosios dalies, kurioje patikslinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi užtikrinti visišką pagarbą „prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių“ ( 42 ) teisėms.

40.

Pareiškėjas pagrindinėje byloje, kuris yra nepilnametės ir, matyt, netekėjusios dukters tėvas ir kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas, gali būti priskiriamas prie Direktyvos 2011/95 2 straipsnio j punkto trečioje įtraukoje nurodytos „šeimos narių“ kategorijos, jeigu jis atitinka du minėtus reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą bylos medžiagą, tai nėra akivaizdu, kiek tai susiję su antruoju iš šių reikalavimų. Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pareiškėjo pagrindinėje byloje pateikto kasacinio skundo matyti, kad 2013 m. pabaigoje jis pabėgo iš savo šalies ir 2014 m. atvyko į Austriją, kur 2015 m. gruodžio 1 d. jam suteiktas pabėgėlio statusas. Paskui 2016 m. pradžioje jis išvyko iš Austrijos siekdamas „prisijungti“ prie savo dukrų Belgijoje, kurios 2016 m. gruodžio 14 d. gavo papildomos apsaugos statusą šioje šalyje, o tarptautinės apsaugos prašymą jis pateikė tik 2018 m. birželio 14 d. Remiantis šiomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, kad pareiškėjo ir jo vaikų migracijos keliai skyrėsi, nes jis nelydėjo savo dukrų joms vykstant iš kilmės šalies į priimančiąją valstybę narę.

41.

Antra, Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 2 dalis taikoma tik tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams, kurie asmeniškai neatitinka reikalavimų, būtinų siekiant gauti tarptautinę apsaugą ( 43 ). Taigi šios nuostatos taikymas suponuoja, kad atitinkamo šeimos nario pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atlikus šį nagrinėjimą buvo padaryta išvada, kad neįvykdytos materialinės pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo sąlygos, kaip antai tos, kurios patikslintos atitinkamai Direktyvos 2011/95 9–10 ir 15 straipsniuose. Pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnį valstybė narė prašymą gali laikyti nepagrįstu tik tada, jeigu sprendžiančioji institucija nustato, kad prašytojas neatitinka tarptautinės apsaugos reikalavimų pagal Direktyvą 2011/95. Tačiau neginčijama, kad, prieš pripažįstant tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnį, nėra atliekamas joks šio prašymo nagrinėjimas iš esmės, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė būtent to, kad atitinkama valstybė narė būtų atleista nuo šios pareigos dėl proceso ekonomijos priežasčių. Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 2 dalis taikoma tik situacijoms, kai tarptautinės apsaugos prašymas neturi būti atmestas remiantis vienu iš nepriimtinumo pagrindų.

42.

Taip pat galima kelti klausimą dėl galimybės, kiek tai susiję tik su šiuo konkrečiu klausimu dėl Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 2 dalies taikymo, atsižvelgti į specialų nepriimtinumo pagrindą, numatytą Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte. Pradinis sprendimas suteikti tarptautinę apsaugą, priimtas išnagrinėjus iš esmės šios apsaugos prašymą, patenka į Direktyvoje 2011/95 įtvirtintą teisės normų sistemą, apimančią valstybėms narėms bendrus kriterijus ir sąvokas. Primenu, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu, kalbant apie šioje direktyvoje nustatytą bendrą prieglobsčio procedūrą, išreiškiamas tarpusavio pasitikėjimo principas, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kad kiekviena valstybė pripažintų, jog, išskyrus atvejus, kai susiklosto išimtinės aplinkybės, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ( 44 ). Net jei pagal dabar galiojančią teisę nėra numatytas pabėgėlio ar papildomos apsaugos „Europos“ statusas, kuris būtų bendras visoms valstybėms narėms, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto įgyvendinimas yra tam tikra forma netiesiogiai pripažinti, kad pirmosios valstybės narės atliktas tarptautinės apsaugos prašymo pagrįstumo vertinimas yra tinkamas.

43.

Šiomis aplinkybėmis, kalbant apie sprendimą dėl prašymo nepriimtinumo, ar jis būtų vien procedūrinio pobūdžio, ar paremtas ir konkrečiu minėtu nepriimtinumo pagrindu, man atrodo, jog dėl to susiklosčiusi situacija gali pagrįsti išvadą, kad pareiškėjui pagrindinėje byloje, kuris, kaip matyti, turi pabėgėlio statusą, negali būti suteiktos Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose numatytos lengvatos, nes jam netaikytina to paties akto 23 straipsnio 2 dalis ( 45 ). Taigi pastaroji nuostata negali užtikrinti pareiškėjui pagrindinėje byloje galimybės gauti leidimą gyventi šalyje, leidžiantį jam gyventi toje pačioje valstybėje narėje kaip ir jo vaikai ir taip išvengti bet kokios rizikos, kad bus pažeista pagrindinė teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.

44.

Pagal Direktyvos 2003/86 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas. Apskritai šios direktyvos 4 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nurodytais tikslais siekiama palengvinti atitinkamų trečiųjų šalių piliečių integraciją leidžiant jiems normaliai gyventi su šeima ir numatyti pabėgėliams palankesnes sąlygas naudotis teise į šeimos susijungimą, atsižvelgiant į jų ypatingą padėtį ( 46 ).

45.

Šios sąlygos, numatytos Direktyvos 2003/86 V skyriuje, skaitant pažodžiui, susijusios tik su „pabėgėlių“ šeimos susijungimu. Šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies c punkte, be kita ko, patikslinta, kad ji netaikoma tais atvejais, kai globėjas yra trečiosios šalies pilietis, kuris gali gyventi valstybėje narėje, remiantis „papildoma apsaugos forma“ pagal tarptautinius įsipareigojimus, nacionalinės teisės aktus ar valstybių narių praktiką. Tokia formuluotė paaiškinama tuo, kad Direktyvos 2003/86 priėmimo momentu Sąjungos teisėje neegzistavo papildomos apsaugos gavėjo statusas. Reikia konstatuoti, kad Europos prieglobsčio sistemą reglamentuojantys teisės aktai labai pasikeitė pripažinus tokį statusą Direktyvoje 2004/83/EB ( 47 )ir suderinus abi apsaugos sistemas pagal Direktyvą 2011/95. Iš pastarosios direktyvos 8, 9 ir 39 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti vienodą statusą visiems asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, todėl jis nusprendė papildomos apsaugos statuso gavėjams suteikti tas pačias teises ir lengvatas kaip pabėgėliams, išskyrus būtinas ir objektyviai pateisinamas išimtis ( 48 ).

46.

Nepaisydamas šios aiškios raidos ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisarui ( 49 ) kylančių klausimų dėl skirtingo dviejų atitinkamų statusų vertinimo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyva 2003/86 turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma trečiosios šalies piliečiams, kurie yra papildomos apsaugos statuso gavėjo šeimos nariai. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog bendri papildomos apsaugos suteikimo kriterijai buvo parengti remiantis valstybėse narėse veikiančiomis sistemomis, kurias siekiama suderinti ir prireikus pakeisti, Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 2 dalies c punktas iš esmės taptų neveiksmingas, jei jis būtų aiškinamas kaip nesusijęs su Sąjungos teisėje numatyto papildomos apsaugos statuso gavėjais ( 50 ). Nustatyta, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje nepilnametis vaikas, kuris yra potencialus „globėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 2 straipsnio c punktą, turi leidimą gyventi Belgijoje dėl jam suteikto papildomos apsaugos gavėjo statuso, todėl pagal minėtą jurisprudenciją šeimos susijungimas šioje šalyje negalimas.

47.

Atsižvelgdama į šį konstatavimą, Komisija nurodo, pirma, kad prašymą dėl šeimos susijungimo galima pateikti Austrijoje, t. y. šalyje, kurioje pareiškėjas pagrindinėje byloje turi pabėgėlio statusą, ir, antra, kad pagal Belgijos teisės aktus, kai globėjui suteiktas papildomos apsaugos statusas, toks susijungimas leidžiamas, be kita ko, kalbant apie šį statusą turinčio asmens tėvą ar motiną, kurie atvyksta gyventi su juo, jei jis yra jaunesnis nei aštuoniolikos metų, atvyko į Belgiją nelydimas pilnamečio užsienio piliečio, atsakingo už jį pagal įstatymą, taip pat jei paskui toks asmuo iš tikrųjų neprisiėmė atsakomybės už jį arba jis buvo paliktas vienas po atvykimo. Kalbant apie pirmąją nurodytą galimybę, man atrodo, kad ji kelia daug sunkumų, kuriuos būtų galima laikyti „neišsprendžiamais“.

48.

Pirma, įgyvendinant Direktyvą 2003/86 gali tekti laikinai išskirti šeimos narius. Pagal Direktyvos 2003/86 2 straipsnio a–d punktus ši direktyva taikoma tik globėjams, trečiųjų šalių piliečiams, kitaip tariant, kiekvienam asmeniui, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, ir kuris „teisėtai gyven[a] valstybėje narėje“ ir pateikia prašymą dėl šeimos susijungimo arba kurio šeimos nariai prašo prisijungti prie jo, taip pat trečiosios šalies piliečio šeimos nariams, atvykstantiems pas jį, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos ryšiai atsirado prieš globėjui atvykstant į šalį, ar jam atvykus. Šis prašymas iš principo turi būti pateikiamas ir nagrinėjamas tuo metu, kai šeimos nariai gyvena ne valstybės narės, kurioje gyvena globėjas, teritorijoje ( 51 ). Taigi pareiškėjas pagrindinėje byloje atitinkamu atveju galėtų būti priverstas išvykti iš Belgijos ir palikti savo dukras ( 52 ), kad atvyktų į Austriją ir apsigyventų vienas šioje valstybėje, t. y. šalyje, kurioje jis gali teisėtai gyventi atsižvelgiant į jam suteiktą pabėgėlio statusą. Jo vaikai, atvirkščiai, negali atvykti į šią šalį per prašymo nagrinėjimo laikotarpį, kuris gali trukti 9 mėnesius, ir šis terminas gali būti pratęstas. Tačiau pagal Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir 7 konstatuojamąją dalį valstybei narei leidžiama nukrypti nuo pirmoje pastraipoje numatytos bendros taisyklės ir leisti pateikti prašymą, nors šeimos nariai jau yra jos teritorijoje, kai yra susiklosčiusios „atitinkamos aplinkybės“, kurias nustatyti ši valstybė turi didelę diskreciją.

49.

Antra, gali būti, kad pareiškėjui pagrindinėje byloje nebus taikomos visos Direktyvos 2003/86 nuostatos, kuriose numatytas palankesnis prašymų dėl pabėgėlių šeimos susijungimo vertinimas. Išimties tvarka šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kalbant apie pabėgėlį ir jo šeimą, valstybės narės negali reikalauti įrodyti, kad globėjas turi tinkamą būstą, sveikatos draudimą ir nuolatinių lėšų savo ir savo šeimos poreikiams patenkinti. Be aplinkybės, kad ši leidžianti nukrypti nuostata nesusijusi su šeimos susijungimu su pilnamečiais vaikais, šio straipsnio tos pačios dalies trečioje pastraipoje valstybėms narėms leidžiama reikalauti, kad pabėgėlis atitiktų šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, jei prašymas dėl šeimos susijungimo nepateikiamas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo. Šioje byloje akivaizdu, kad prašymas dėl šeimos susijungimo pateiktas praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo pabėgėlio statuso suteikimo 2015 m. gruodžio 1 d. Įvykdyti minėtas sąlygas pareiškėjui pagrindinėje byloje, kuris daugelį metų gyvena Belgijoje su savo vaikais, būtų ypač problemiška.

50.

Trečia, dėl Direktyvos 2003/86 įgyvendinimo gali būti atskirti broliai ir seserys ( 53 ). Šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies b punkte iš esmės numatyta, kad valstybės narės „gali“ leisti atvykti ir gyventi globėjo suaugusiems nesusituokusiems vaikams, jei šie „objektyviai negali tenkinti savo reikmių dėl savo sveikatos būklės“. Taigi valstybės narės neturi jokios pareigos leisti globėjo pilnamečiams vaikams atvykti į jų teritoriją, ir, jei jos tai leidžia, leidimas neišvengiamai yra sąlyginis – reikalaujama įrodyti, kad tie vaikai yra priklausomi nuo atitinkamo vieno iš tėvų, o tokia situacija nenurodyta Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje.

51.

Ketvirta, šeimos susijungimas Austrijoje faktiškai lemtų tai, kad vaikai prarastų Belgijos Karalystėje pripažintą papildomos apsaugos statusą ir iš to išplaukiančias lengvatas. Be to, jei suinteresuotieji asmenys nuspręstų pateikti tarptautinės apsaugos prašymus Austrijoje, šiems prašymams galėtų būti taikomas tas pats nepriimtinumo pagrindas kaip ir jų tėvo prašymui, kuris yra pagrindinės bylos dalykas ( 54 ). Po šeimos susijungimo pagal Direktyvą 2003/86 pareiškėjo pagrindinėje byloje vaikai turėtų globėjo šeimos narių statusą, t. y. teisiniu požiūriu priklausomumo nuo globėjo situacija gali tęstis kelerius metus, kol šie vaikai negalės gauti atskiro leidimo gyventi šalyje ( 55 ). Be to, yra faktinių skirtumų tarp lengvatų, kuriomis naudojasi trečiosios šalies piliečio šeimos nariai pagal Direktyvą 2003/86, ir teisių, pripažįstamų asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, ir šis palyginimas yra pirmųjų nenaudai ( 56 ). Prie šio konstatavimo prisideda ir nuspėjami adaptacijos sunkumai, susiję su nauja gyvenamąja vieta kitoje valstybėje narėje po kelerių metų, praleistų Belgijoje, ir su šioje šalyje užmegztų socialinių ir emocinių ryšių nutraukimu.

52.

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Direktyvos 2003/86 nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, beje, matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies, kuriose valstybės narės įpareigojamos nagrinėti aptariamus prašymus dėl šeimos susijungimo atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos skatinti šeimos gyvenimą. Be šio tikslo, minėta direktyva siekiama suteikti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, be kita ko, nepilnamečiams ( 57 ). Manau, jog, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, sunku teigti, kad minėtas nepilnamečio vaiko pagrindines teises atitinka Direktyvos 2003/86 įgyvendinimas šeimos susijungimo tikslu valstybėje narėje, suteikusioje pabėgėlio statusą, ir iš to išplaukiantis šios normos taikymas. Toks sprendimas, be kita ko, lemtų tai, kad būtų prarastas papildomos apsaugos statusas ir su juo susijusios lengvatos, kuriomis a priori negalima pasinaudoti naujoje priimančiojoje šalyje, ir galimą brolių ir seserų atskyrimą, o tai yra mažų mažiausiai paradoksali pasekmė šeimos susijungimo atveju.

53.

Kalbant apie antrąjį sprendimą, grindžiamą šeimos susijungimu, leidžiamu tam tikromis sąlygomis pagal Belgijos teisės aktus, reikia priminti Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 5 dalyje valstybėms narėms pripažintą galimybę suteikti, remiantis vien jų nacionaline teise, palankesnes teisės atvykti į šalį ir gyventi joje sąlygas. Šiuo klausimu Komisija Direktyvos 2003/86 taikymo gairėse nurodė, kad asmenų, kurie gauna papildomą apsaugą, humanitarinės apsaugos poreikiai nesiskiria nuo pabėgėlių poreikių, ir todėl paragino valstybes nares priimti taisykles, pagal kurias laikinos ar papildomos apsaugos gavėjams būtų suteiktos panašios teisės ( 58 ). Nors daug valstybių narių savo nacionalinės teisės aktuose asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, numato galimybę pateikti prašymą dėl šeimos susijungimo tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tai gali padaryti pabėgėliai, vis dar išlieka skirtumų tarp minėtų teisės aktų, nes kai kuriuose iš jų yra labai skirtingai vertinami pabėgėliai ir asmenys, kuriems suteikta papildoma apsauga, kiek tai susiję su galimybės pasinaudoti šeimos susijungimu sąlygomis ( 59 ). Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad iš kasacinio skundo, kuri pareiškėjas pagrindinėje byloje padavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, matyti, jog jis nesėkmingai prašė šeimos susijungimo su savo nepilnamete dukra, nes negalėjo pateikti kompetentingos savivaldybės administracijos reikalaujamų ad hoc dokumentų. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad suinteresuotasis asmuo neturi leidimo gyventi Belgijoje ( 60 ).

54.

Taigi, apskritai galima įsivaizduoti, kad trečiosios šalies piliečiui, kuriam jau suteikta tarptautinė apsauga pirmoje valstybėje narėje, pavyktų atvykti į kitą valstybę narę siekiant prisijungti prie savo šeimos ir pateikti naują apsaugos prašymą šioje kitoje valstybėje ir kad lygiagrečiai jam būtų išduotas leidimas gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/86 13 straipsnio 2 dalį arba palankesnes nacionalinės teisės nuostatas. Kitokiu atveju šiam piliečiui gali būti suteiktas nacionalinės apsaugos statusas dėl kitų priežasčių nei tarptautinės apsaugos poreikis, t. y. valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių motyvų, o tai nepatenka į Direktyvos 2011/95 taikymo sritį. Iš tiesų iš Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punkto in fine matyti, kad pagal šią direktyvą priimančiosios valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę gali suteikti „kitokios rūšies“ nacionalinę apsaugą ir teises, kurios suteikia galimybę asmenims, neturintiems pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso, gyventi jų teritorijoje ( 61 ). Abiem šiais atvejais reikia patikrinti, ar šie statusai gali užtikrinti tam tikrą gyvenamosios vietos stabilumą, taigi ir šeimos vienovę šioje valstybėje. Jei atsakymas būtų teigiamas, manau, kad priimančioji valstybė narė turėtų galėti pasinaudoti jai Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteikta galimybe pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, visiškai neanalizuodama prašytojo ir atitinkamo šeimos nario ryšio ( 62 ).

55.

Svarbu pabrėžti, kad, kaip matyti iš su Chartija susijusių išaiškinimų, taip pat remiantis jos 52 straipsnio 3 dalimi, Chartijos 7 straipsnyje užtikrinamų teisių esmė ir taikymo apimtis yra tokia pati kaip teisių, užtikrinamų EŽTK 8 straipsnyje, kaip jis yra išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Bylose, susijusiose ir su šeimos gyvenimu ( 63 ), ir su imigracija, EŽTT palygina esamus interesus, t. y. asmeninį atitinkamų asmenų interesą gyventi šeimos gyvenimą konkrečioje teritorijoje ir valstybės siekiamą bendrąjį interesą, šiuo atveju – imigracijos kontrolę. Bylose, susijusiose su vaikais, EŽTT yra nusprendęs, kad visų pirma reikia atsižvelgti į jų interesus. Šiuo konkrečiu aspektu jis yra priminęs, jog plačiai sutariama, be kita ko, tarptautinėje teisėje, kad visuose sprendimuose, susijusiuose su vaikais, pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesams. Tiesa, šie interesai nėra lemiami patys savaime, bet jiems būtina teikti didelę reikšmę. Taigi bylose dėl šeimos susijungimo EŽTT skiria ypatingą dėmesį atitinkamų nepilnamečių situacijai, visų pirma jų amžiui, padėčiai atitinkamoje šalyje arba šalyse ir tam, kiek jie yra priklausomi nuo savo tėvų ( 64 ).

56.

Pažymiu, kad šią „priklausomumo ryšio“ sąvoką vartoja ir Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje, susijusioje su migracijos bylomis ( 65 ). Tas pats pasakytina apie išvestinės teisės gyventi Sąjungos teritorijoje suteikimą pagal SESV 20 ir 21 straipsnius trečiosios šalies piliečiui, kuris įgyja šią teisę dėl savo šeimos nario, turinčio Sąjungos piliečio statusą, jei tarp jų egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti tą trečiosios šalies pilietį ir apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos ( 66 ). Taip pat galima remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusia su prašymų dėl šeimos susijungimo individualiu nagrinėjimu, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį ir kurį atliekant turi būti atsižvelgta į visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, atkreipiant ypatingą dėmesį į susijusių vaikų interesus ir siekį skatinti šeimos gyvenimą, o viena iš šių aplinkybių – priklausomumo nuo tėvų laipsnis ( 67 ).

57.

Šiomis aplinkybėmis, kai po Direktyvos 2013/32 14 ir 34 straipsniuose numatyto asmeninio pokalbio kompetentinga nacionalinė institucija siekia nustatyti, ar yra rimta grėsmė, kad bus elgiamasi pažeidžiant Chartijos 7 straipsnį, siejamą su jos 24 straipsniu, ji turi įvertinti visas svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, apimančias, be kita ko, vaiko amžių, jo padėtį atitinkamoje šalyje ( 68 ), tai, kiek jis yra priklausomas nuo tėvų, atsižvelgiant į jo fizinę ir emocinę raidą, emocinio ryšio su tėvais stiprumą ir visas aplinkybes, kurios rodo, jog išsiskyrimas su tėvais keltų pavojų tėvų ir vaiko santykiams ir šio vaiko pusiausvyrai. Taigi tai, kad vienas iš tėvų gyvena kartu su nepilnamečiu vaiku, yra vienas iš svarbių veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, ar tarp jų yra priklausomumo ryšys, tačiau tai nėra būtina sąlyga ( 69 ).

58.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį valstybei narei draudžiama pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta galimybe atmesti prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad prašytojui jau buvo suteiktas toks statusas kitoje valstybėje narėje, jei grąžinus šį prašytoją į tą kitą valstybę narę jam kyla rimta grėsmė patirti elgesį, nesuderinamą su teise į šeimos gyvenimą, numatytą Chartijos 7 straipsnyje, siejamame su pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais, kaip įtvirtinta Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje. Man neatrodo, kad toks aiškinimas prieštarautų šios direktyvos tikslams ir apskritai bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslams.

59.

Kiek tai susiję su proceso ekonomija, negalima pagrįstai remtis kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms tenkančiu papildomu ar neproporcingu darbo krūviu, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2013/32 jau ir dabar yra nustatyti procedūriniai reikalavimai ir, konkrečiau kalbant, pareiga surengti asmeninį pokalbį prieš bet kokio sprendimo priėmimą, įskaitant prašymo nepriimtinumą. Toks pokalbis leidžia patikslinti prašytojo šeiminę padėtį ir kartu prireikus įvertinti, ar jam reikalinga tarptautinė apsauga. Taigi ši procedūra leidžia kompetentingai institucijai kuo geriau ir skubiau įvertinti prašytojo situaciją, atsižvelgiant tiek į suinteresuotojo asmens, tiek į valstybės narės interesus, o tai padeda įgyvendinti spartaus nagrinėjimo tikslą ir įvykdyti reikalavimą išsamiai išnagrinėti prašymą.

60.

Kalbant apie antrinio judėjimo prevenciją, mano manymu, ši sąvoka iš esmės netaikytina pareiškėjo pagrindinėje byloje, kuris, įgijęs pabėgėlio statusą, persikėlė į kitą valstybę narę siekdamas prisijungti prie savo vaikų ir gyventi kartu su jais, situacijai. Šio judėjimo Sąjungos viduje priežastis, priešingai, nei nurodyta Direktyvos 2013/32 13 konstatuojamojoje dalyje, nėra vien valstybių narių teisinių sistemų skirtumas, nes jo motyvas – įgyvendinti Chartijos 7 straipsnyje numatytą pagrindinę teisę. Kitaip tariant, pareiškėjo elgesys neatitinka to, kas paprastai vadinama prieglobsčio „forum shopping“, nes suinteresuotasis asmuo neieškojo geresnės teisinės apsaugos ar galimybės pasinaudoti valstybių narių siūlomos socialinės apsaugos lygio skirtumais siekdamas geresnių materialinių gyvenimo sąlygų. Be to, atsižvelgdamas į sąlygas, kuriomis reglamentuojamas draudimas valstybėms narėms įgyvendinti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, manau, kad sistemos „apkrovos“ perspektyva yra mažai tikėtina.

61.

Mano nuomone, šioje išvadoje siūlomas sprendimas visiškai atitinka kitus Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus kuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, t. y. suderinti teisės normas tokiose srityse, kaip prieglobsčio suteikimo procedūrų, tarptautinės apsaugos gavėjų ir jų šeimos narių apsaugos ir integracijos priimančiojoje valstybėje narėje, taip pat vaiko interesų pirmumo priimant sprendimus sritys. Siūlomas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimas man atrodo tinkamas atsižvelgiant į tarptautinės apsaugos prašytojų galimų situacijų Sąjungoje įvairovę. Dėl to, kad ši nuostata yra neprivaloma valstybėms narėms, taip pat dėl to, kad pagal tam tikrus nacionalinės teisės aktus, kuriais įgyvendinamas Direktyvos 2011/95 3 straipsnis, pabėgėlio statusas kaip išvestinis automatiškai suteikiamas tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariui, ir dėl to, kad kai kuriais atvejais perkeliant Direktyvą 2003/86 į nacionalinę teisę pabėgėlio statusas buvo prilygintas papildomos apsaugos statusui, situacijų įvairovė didėja, o tai trukdo derinimo procesui, kuriuo siekiama, kad tarptautinės apsaugos prašytojai būtų vertinami vienodai ir tinkamai, kad ir kur Sąjungos teritorijoje jie būtų.

62.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvą 2011/95 reikia aiškinti taip, kad pagal ją priimančioji valstybė narė įpareigojama išplėsti nepilnamečiam vaikui suteiktą tarptautinę apsaugą ir taikyti ją vienam iš tėvų, gyvenančiam su šiuo vaiku, atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimą, siejamą su Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais. Mano nuomone, norint atsakyti į šį klausimą, reikia pateikti kelias pastabas dėl pasekmių, kurių kyla, kai priimančioji valstybė narė negali pasinaudoti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte jai suteikta galimybe, t. y. dėl pasekmių, atsirandančių tuo atveju, kai tarptautinės apsaugos prašymas yra priimtinas.

63.

Pirma, reikia priminti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytu nepriimtinumo mechanizmu nukrypstama nuo valstybių narių pareigos visus tarptautinės apsaugos prašymus išnagrinėti iš esmės, t. y. įvertinti, ar atitinkamam prašytojui gali būti suteikta tarptautinė apsauga pagal Direktyvą 2011/95. Savo ruožtu pastarojoje direktyvoje, remiantis jos 1 straipsniu, numatytos normos, susijusios, pirma, su trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų reikalavimais, antra, su pabėgėlių arba papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų vienodu statusu ir, galiausiai, su tokios apsaugos pobūdžiu. Kaip jau yra patikslinęs Teisingumo Teismas, iš Direktyvos 2011/95 13 ir 18 straipsnių, siejamų su šios direktyvos 2 straipsnio d ir f punktuose vartojamų sąvokų „pabėgėlis“ ir „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ apibrėžtimis, matyti, kad pagal šią direktyvą tarptautinė apsauga iš esmės turi būti teikiama bet kuriam trečiosios šalies piliečiui ir asmeniui be pilietybės, kuris pagrįstai bijo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba kuriam kyla realus didelės žalos pavojus, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 15 straipsnį ( 70 ).

64.

Taigi, jeigu valstybė narė susidurtų su situacija, dėl kurios ji negali pasinaudoti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte suteikta galimybe, ji turėtų išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ir patikrinti, ar tarptautinės apsaugos prašytojas atitinka materialias šios apsaugos suteikimo sąlygas, kurios apibūdintos pirmiau. Taigi valstybė narė turi laikyti ir vertinti, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis pirmą kartą kreipiasi dėl tarptautinės apsaugos, neatsižvelgdama į apsaugą, kurią jam jau suteikė kita valstybė narė. Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai numatė tokios situacijos pasekmes, kiek tai susiję su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytu nepriimtinumo mechanizmu ( 71 ), ir ši nuostata taptų visiškai neveiksminga, jei nagrinėjant prašymą iš esmės būtų iš naujo atsižvelgiama į tą aplinkybę, kad pirmoji valstybė narė jau suteikė tarptautinę apsaugą ( 72 ).

65.

Antra, visos suinteresuotosios šalys iš esmės pabrėžia, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje pateiktu prašymu siekiama šeimos susijungimo arba kad jis grindžiamas tik šiuo motyvu, nes suinteresuotojo asmens tarptautinės apsaugos poreikis jau patenkintas Austrijoje. Taigi jo tarptautinės apsaugos prašymas tikrai nėra tokios apsaugos prašymas ir, atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 tekstą, bendrą struktūrą ir tikslus, negali būti patenkintas suteikiant su šia apsauga susijusį statusą. Manau, kad šiuo klausimu būtina aiškiai atskirti patį teisinį instrumentą, tarptautinės apsaugos prašymą, nuo jam pagrįsti pateiktų argumentų ir įrodymų turinio, taip pat galimų tarptautinės apsaugos prašytojo motyvų.

66.

Sąvoka „tarptautinės apsaugos prašymas“ Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b punkte apibrėžta kaip „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės [...], kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma [Direktyva 2011/95] ir kurios galima prašyti atskirai, [pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos]“. Šis prašymas laikomas pateiktu, kai atitinkamas asmuo vienai iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų pareiškia savo norą pasinaudoti tarptautine apsauga, ir šio noro pareiškimui negali būti taikomi jokie administraciniai formalumai ( 73 ). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neabejotinai matyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje 2018 m. birželio 14 d. Belgijoje pateikė prašymą, kuris buvo laikomas tarptautinės apsaugos prašymu ir vertinamas kaip toks kompetentingų institucijų, pripažinusių jį nepriimtinu pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas.

67.

Dėl prašymo esmės Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2011/95 13 straipsnį valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris tenkina materialias priskyrimo pabėgėliams sąlygas pagal šios direktyvos II ir III skyrius, ir jos neturi diskrecijos šiuo klausimu ( 74 ). Ta pati išvada pagal analogiją darytina dėl papildomos apsaugos statuso, atsižvelgiant į panašią Direktyvos 2011/95 18 straipsnio formuluotę ( 75 ). Tai, kad pareiškėjas pateikia prašymą pagrindžiančius ir tinkamus motyvus, susijusius su šeimos vienovės išsaugojimu atitinkamoje valstybėje narėje, šiuo atveju neturi reikšmės, jei įvykdytos minėtos sąlygos. Šiomis aplinkybėmis, jei vertinamas tarptautinės apsaugos prašymas pagrįstas tik būtinybe išsaugoti tokios apsaugos gavėjo šeimos vienovę, nenurodant jokio persekiojimo ar rimtos grėsmės pavojaus, kylančio prašymą pateikusiam asmeniui, toks vertinimas, atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 nuostatas, gali baigtis tik prašymo atmetimu iš esmės. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad šioje direktyvoje nenumatytas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso išplėtimas suteikiant jį šį statusą turinčio asmens šeimos nariams, tačiau tai nereiškia, kad jokiu atveju negalima atsižvelgti į šeiminį ryšį, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos suteikimu ( 76 ).

68.

Trečia, kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 12 konstatuojamosios dalies, jos nuostatomis siekiama užtikrinti, kad būtų taikomi bendri asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijai ir kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos ( 77 ). Be to, remiantis Direktyvos 2013/32 11 ir 12 konstatuojamosiomis dalimis ir 1 straipsniu, tarptautinės apsaugos suteikimo sistema pagrįsta „vienos tvarkos“ principu ir bendromis būtiniausiomis taisyklėmis ( 78 ). Šiomis aplinkybėmis galima manyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojų situacijos, kurios iš tikrųjų yra panašios, skirtingų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų turėtų būti vertinamos vienodai, ir turi būti pateiktas toks pat atsakymas dėl prašymo esmės. Kitaip tariant, pareiškėjui pagrindinėje byloje a priori turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Belgijoje, o tai lemtų tarptautinės apsaugos sutaptį. Nors tokios situacijos buvimas, kaip ir jos išnykimas, nėra aiškiai numatytas direktyvose 2011/95 ir 2013/32, tačiau tai yra pasekmė, kuri gali kilti atsižvelgiant į tai, kad įgyvendinti pastarosios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą nėra privaloma valstybėms narėms, ir kurią netiesiogiai, bet neginčytinai pripažino Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje, susijusioje su šia nuostata ( 79 ).

69.

Siekdamas išsamiai įvertinti tokią situaciją, pažymiu, jog, kalbant konkrečiau apie pabėgėlio statusą, Direktyvos 2011/95 14 straipsnyje, siejamame su jos 11 straipsniu, nurodyti atvejai, kuriais valstybės narės gali arba privalo panaikinti šį statusą, nutraukti jo galiojimą arba atsisakyti jį pratęsti. Nė vienas iš numatytų atvejų, kuriuos, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro teigimu, reikia aiškinti siaurai ( 80 ), neapima dvigubo pripažinimo atvejo. Tačiau reikia pažymėti, kad Direktyvos 2013/32 45 straipsnyje, kuriame nustatytos garantijos atitinkamam asmeniui, kai kompetentinga nacionalinė institucija ketina pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnį panaikinti jam suteiktą tarptautinę apsaugą, yra nukrypti leidžianti 5 dalis. Joje nurodyta, jog valstybės narės gali nuspręsti, kad minėta apsauga nustoja teisiškai galioti, kai tarptautinės apsaugos gavėjas nedviprasmiškai atsisakė pripažinimo, kad jis yra tarptautinės apsaugos gavėjas, o tai, mano nuomone, galėtų apimti tokį atvejį, kaip antroje valstybėje narėje prašoma ir paskui gaunama tokia apsauga, kuri buvo suteikta pirmojoje valstybėje. Galiausiai labiau nei tikėtina, kad susiklosčius dvigubo pripažinimo situacijai laikinasis leidimas gyventi šalyje, automatiškai gautas pirmojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2011/95 24 straipsnį, nebus pratęstas, nes suinteresuotasis asmuo nepateikė atitinkamo prašymo arba šis asmuo tam tikrą laiką nebuvo nacionalinėje teritorijoje, taip pat dėl to, kad buvo suteiktas naujas leidimas gyventi antrojoje valstybėje. Be to, Direktyvos 2011/95 40 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nepažeisdamos tarptautiniais įsipareigojimais numatytų apribojimų valstybės narės gali nustatyti, kad, norint gauti lengvatas, susijusias su galimybe įsidarbinti, gauti socialinį aprūpinimą, naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir integracijos priemonėmis, būtina prieš tai gauti leidimą gyventi šalyje. Šios aplinkybės gali sumenkinti dvigubo tarptautinės apsaugos pripažinimo svarbą ir praktines pasekmes.

70.

Galiausiai pažymėtina, kad net didelė tikimybė niekuomet nereiškia tikrumo, todėl negalima atmesti galimybės, kad individualiai įvertinus antrąjį prašymą dėl tarptautinės apsaugos po to, kai ją suteikė pirmoji valstybė narė, šis prašymas gali būti atmestas. Nors direktyvose 2011/95 ir 2013/32 įtvirtinta normine sistema buvo padaryta pažanga kuriant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, ji nereiškia visiško suderinimo. Kaip pažymi generalinis advokatas J. Richard de la Tour ( 81 ), tam tikros esminės Direktyvos 2011/95 įgyvendinimo sąvokos nėra apibrėžtos stricto sensu, todėl valstybės narės jas vertina skirtingai ir dėl to Teisingumo Teismui pateikiami prašymai išaiškinti Sąjungos teisę. Vis dėlto pažymiu, kad jei minėtas prašymas būtų atmestas iš esmės, antroji valstybė narė prireikus galėtų suteikti asmeniui, kurio prašymas nebuvo patenkintas, Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose numatytas lengvatas pagal šios direktyvos 23 straipsnį.

71.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) atsakyti taip: