–

Banco de Portugal ir Fundo de Resolução, atstovaujamų abogado J. M. Rodríguez Cárcamo ir abogada A. M. Rodríguez Conde,

–

Novo Banco SA, Sucursal en España, atstovaujamos abogados A. Fernández de Hoyos ir J. I. Fernández Aguado,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. M. De Socio,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, S. Jaulino, A. Homem, A. Pimenta, C. Raimundo ir P. Barros da Costa, padedamų advogada T. Tönnies,

–

Europos Parlamento, atstovaujamo L. Visaggio, M. Sammut, P. López-Carceller ir R. Ignătescu,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A. de Gregorio Merino, I. Gurov ir E. d’Ursel,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou, A. Nijenhuis, J. Rius Riu ir K.-Ph. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (OL L 125, 2001, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 15) 3 straipsnio 2 dalies, ESS 2 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio ir bendrojo teisinio saugumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Banco de Portugal, Fundo de Resolução (toliau – pertvarkymo fondas) ir Novo Banco SA, Sucursal en España (toliau – Novo Banco Ispanija) ginčą su VR dėl prašymo pripažinti negaliojančia jos įsigytų privilegijuotųjų akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.

3

Direktyvos 2001/24 3, 4, 6, 7, 11, 16, 23 ir 30 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2001/24 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma kredito įstaigoms ir jų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse kitose nei valstybės narės, kuriose yra jų pagrindinės buveinės, tokia prasme, kaip vartojama Direktyvos 2000/12/EB 1 straipsnio 1 ir 3 punktuose, atsižvelgiant į tos direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas ir išimtis.“

5

Pagal Direktyvos 2001/24 2 straipsnio septintą įtrauką reorganizavimo priemonės – tai „priemonės, skirtos kredito įstaigos finansinei padėčiai išsaugoti arba atkurti ir galinčios daryti poveikį trečiųjų šalių pirmiau turėtoms teisėms, įskaitant priemones, susijusias su galimybe sustabdyti mokėjimus, vykdymo priemones arba reikalavimų sumažinimą“.

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Reorganizavimo priemonių priėmimas – taikoma teisė“ numatyta:

„1.   Buveinės valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl vienos arba kelių reorganizavimo priemonių įgyvendinimo kredito įstaigoje, įskaitant jos filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse.

2.   Reorganizavimo priemonės taikomos laikantis buveinės valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip.

Jos galioja visoje Bendrijoje pagal tos valstybės narės teisės aktus, netaikant kitų formalumų, taip pat kitose valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių atžvilgiu, net jei trečiosioms šalims taikomose priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos.

Reorganizavimo priemonės visoje Bendrijoje taikomos, joms įsigaliojus jas priėmusioje valstybėje narėje.“

7

Šios direktyvos 32 straipsnyje „Nagrinėjami ieškiniai“ nustatyta:

„Reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūros poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė.“

8

2005 m. balandžio 22 d.Ley 6/2005 sobre Saneamiento y liquidación de las entidades de crédito (Įstatymas Nr. 6/2005 dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo) (BOE, Nr. 97, 2005 m. balandžio 23 d., p. 13912) Direktyva 2001/24 buvo perkelta į Ispanijos teisės sistemą.

9

Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai kredito įstaigai, turinčiai leidimą veikti tam tikroje valstybėje narėje ir turinčiai bent vieną filialą Ispanijoje arba teikiančiai joje savo paslaugas, priimta reorganizavimo priemonė arba pradėta likvidavimo procedūra, ši priemonė ar procedūra visapusiai, netaikant jokių papildomų formalumų, veikia Ispanijoje iš karto, kai ji įsigalioja valstybėje narėje, kurioje priemonė priimta ar pradėta procedūra.“

10

2008 m. sausio 10 d. VR sudarė sutartį su Banco Espírito Santo, Sucursal en España (toliau – BES Ispanija), pagal ją įsigijo Islandijos kredito įstaigos Kaupthing Bank privilegijuotųjų akcijų už maždaug 166000 eurų (toliau – akcijų pirkimo-pardavimo sutartis). Tuo metu BES Ispanija buvo Portugalijos banko Banco Espírito Santo (toliau – BES) filialas Ispanijoje.

11

BES kilus didelių finansinių sunkumų, Banco de Portugal valdyba 2014 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, iš dalies pakeistu 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (toliau – 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas), patvirtino šios kredito įstaigos vadinamąsias „pertvarkymo“ priemones.

12

Šiuo sprendimu Banco de Portugal nusprendė įsteigti „laikiną banką“ arba „laikiną įstaigą“Novo Banco SA, kuriai buvo perduotas BES turtas, įsipareigojimai ir nematerialusis turtas, aprašyti to sprendimo 2 priede.

13

Šiame 2 priede buvo nurodyti tam tikri įsipareigojimai, kurie nebuvo perduoti Novo Banco, todėl išliko BES turto dalis. Tarp šių įsipareigojimų yra ir minėto 2 priedo pirmos pastraipos b punkto v papunktyje išvardyti įsipareigojimai, t. y. „įsipareigojimai ar nenumatyti atvejai, susiję su sukčiavimu arba reglamentuojamojo pobūdžio nuostatų, baudžiamosios teisės arba administracinės teisės srities sprendimų pažeidimu“.

14

Po to, kai buvo atliktas šio sprendimo 12 punkte nurodytas perleidimas, Novo Banco Ispanija išsaugojo komercinius santykius, kuriuos VR buvo užmezgusi su BES Ispanija, t. y. tebesaugojo ir toliau administravo vertybinius popierius, dėl kurių sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, ir toliau gavo komisinius už šias paslaugas.

15

2015 m. vasario 4 d. VR pareiškė Novo Banco Ispanija ieškinį Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas, Ispanija) ir prašė pripažinti negaliojančia akcijų pirkimo-pardavimo sutartį dėl valios trūkumo ir grąžinti investuotą sumą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, nutraukti sutartį dėl rūpestingumo, sąžiningumo ir informavimo pareigų neįvykdymo ir priteisti iš šios banko žalos atlyginimą.

16

Šiame teisme Novo Banco Ispanija teigė, kad jam negali būti pareikštas ieškinys, nes, kaip teigiama, kylanti atsakomybė susijusi su įsipareigojimais, kurie jam nebuvo perduoti pagal 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimo 2 priedą.

17

2015 m. spalio 15 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas) patenkino VR ieškinį ir teigė, kad šie įsipareigojimai buvo perduoti Novo Banco pagal 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimą. Šis teismas nusprendė, kad sudarant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį negauta VR sutikimo, nes tuo metu jai buvo 68 metai, ji neturėjo jokių finansinių žinių ir BES Ispanija tinkamai neinformavo apie jos įsigytų privilegijuotųjų akcijų pobūdį ir su jomis susijusią riziką. Taigi šis teismas pripažino akcijų pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir įpareigojo Novo Banco Ispanija grąžinti VR visą sumokėtą pirkimo kainą.

18

Novo Banco Ispanija dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas). Vykstant procesui, jis pateikė du 2015 m. gruodžio 29 d.Banco de Portugal priimtus sprendimus (toliau – 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimai).

19

Iš šių sprendimų, pateiktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, matyti, kad 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimo 2 priedo pirmos pastraipos b punkto vii papunktis suformuluotas taip: „Tam tikros prievolės, garantijos, įsipareigojimai ar nenumatyti atvejai prekybos srityje, finansinis tarpininkavimas, sutarčių sudarymo procedūros ir finansinių kurios nors įmonės produktų platinimas“. Taip pat nurodyta, kad „nuo šios dienos toliau nurodyti BES įsipareigojimai neperleidžiami Novo Banco: <…> iii) visi žalos atlyginimo atvejai, susiję su iki 2014 m. rugpjūčio 3 d. 20.00 h sudarytų sutarčių (nekilnojamojo turto pirkimas ir kt.) pažeidimais; <…> vi) visi žalos atlyginimo atvejai ir kreditai, atsiradę dėl BES, kaip finansinių ir investicinių paslaugų teikėjo, atšauktų operacijų; ir vii) bet koks įsipareigojimas, kuris yra I priede aprašytų procedūrų dalykas“. Tarp šiame I priede nurodytų procedūrų yra VR pareikštas ieškinys.

20

Be to, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimuose numatyta, kad „tuo atveju, kai bet koks turtas, įsipareigojimas ar nematerialusis turtas turėjo išlikti BES turto dalimi, bet realiai buvo perduotas Novo Banco, tą turtą, įsipareigojimą ar nematerialųjį turtą Novo Banco grąžina BES nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. (20.00 h)“.

21

Kadangi Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas) atmetė Novo Banco Ispanija apeliacinį skundą, jis pateikė atskirąjį skundą dėl procedūrinių pažeidimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija). Banco de Portugal ir pertvarkymo fondui buvo leista įstoti į bylą palaikyti Novo Banco Ispanija reikalavimų. Šios šalys mano, kad Novo Banco Ispanija negalėjo būti pripažintas atsakovu pagrindinėje byloje, nes aptariamas įsipareigojimas nebuvo perduotas Novo Banco, ir net jeigu jis būtų buvęs perduotas, pagal 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimus vėliau turėjo būti grąžintas BES. Šios šalys taip pat teigia, kad pagal Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalį šie sprendimai, netaikant jokių kitų formalumų, sukelia padarinių visose valstybėse narėse.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais siekiama ne tik patikslinti 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimą, bet ir jį iš dalies pakeisti atgaline data. Taigi, remiantis 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais, iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kylantys įsipareigojimai VR atžvilgiu, kurie 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimu perduoti Novo Banco, atgaline data buvo grąžinti BES nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nekyla abejonių dėl to, kad buveinės valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos priimta reorganizavimo priemonė gali galioti atgaline data (tai Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs 2013 m. spalio 24 d. Sprendime LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697)), ir jis neginčija galimybės, kad Novo Banco perduoti įsipareigojimai vėliau bus grąžinti BES. Tačiau jam kyla klausimas, ar esminiai pakeitimai, padaryti priėmus 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimus, turi būti pripažinti vykstant teismo procesams, pradėtiems prieš juos priimant.

24

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į iš Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos kylantį reikalavimą užtikrinti veiksmingą VR teisių teisminę gynybą ir į teisinei valstybei būdingą teisinio saugumo principą, kelia klausimą dėl Novo Banco Ispanija, Banco de Portugal ir pertvarkymo fondo teiginio pagrįstumo: net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paliktų galioti Audiencia Provincial de Álava (Alavos provincijos teismas) sprendimą, toks jo sprendimas būtų neveiksmingas, nes 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais aptariami įsipareigojimai vis tiek buvo grąžinti BES nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Chartijos] 47 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, [ESS] 2 straipsnyje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir bendrąjį teisinio saugumo principą atitinka toks Direktyvos [2001/24] 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kad kitose valstybėse narėse teismo nagrinėjamose bylose, netaikant jokių kitų formalumų, pripažįstamas taikytinu buveinės valstybės narės kompetentingos administracinės institucijos sprendimas, kuriuo siekiama atgaline data pakeisti teisinę tvarką, galiojusią, kai inicijuotas teismo procesas, ir dėl kurio veiksmingumo netenka bet kuris šio naujojo sprendimo nuostatų neatitinkantis teismo sprendimas?“

26

Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog jį pateikęs teismas remiasi prielaida, kad 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais iš dalies pakeistas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas ir, be kita ko, Novo Banco įsipareigojimai, kuriais grindžiamas VR ieškinys, atgaline data grąžinti BES.

27

Novo Banco, Banco de Portugal, pertvarkymo fondas ir Portugalijos vyriausybė užginčijo šios prielaidos teisingumą. Šiuo klausimu jie teigia, kad 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais nėra iš dalies keičiamas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas, jis tik patikslinamas, todėl tai, kad į Novo Banco perduotą turtą ir įsipareigojimus neįtraukiami galimi įsipareigojimai, kuriais grindžiamas VR ieškinys, yra reorganizavimo priemonių, patvirtintų ne vykstant teismo procesui, o iki 2015 m. vasario 4 d., kai VR pareiškė ieškinį, rezultatas.

28

Vis dėlto Teisingumo Teismas neturi vertinti 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimų taikymo srities, nes nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Blue Air – Airline Management Solutions, C‑584/18, EU:C:2020:324, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Taigi, siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, reikia remtis prielaida, kad 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais atgaline data iš dalies pakeistas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas ir kad jie priimti vykstant teismo procesui, nes VR pareiškė ieškinį Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorios pirmosios instancijos teismas) 2015 m. vasario 4 d.

30

Antra, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris šiam leistų išspręsti jo nagrinėjamą ginčą. Be to, Teisingumo Teismui gali reikėti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kuriomis nacionalinis teismas nesirėmė, formuluodamas savo klausimą. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 33 punktas; 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Freitag, C‑541/15, EU:C:2017:432, 29 punktas ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą)C‑398/19, EU:C:2020:1032, 35 punktas).

31

Nagrinėjamu atveju, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalimi, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 26 punkte ir priminta jo 29 punkte, šios direktyvos 32 straipsnis, kiek jame įtvirtinta minėto 3 straipsnio 2 dalies išimtis dėl teisės, taikytinos reorganizavimo priemonių poveikiui nagrinėjamiems ieškiniams, yra svarbus pateikiant atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

32

Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, manytina, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalis ir 32 straipsnis, siejami su teisinio saugumo principu ir Chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, netaikant jokių kitų formalumų, kitoje valstybėje narėje nei buveinės valstybė narė teismo nagrinėjamoje byloje dėl įsipareigojimų, kurie iš kredito įstaigos buvo perimti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę toje valstybėje, pripažinti taikytinais antrosios reorganizavimo priemonės, kuria šie įsipareigojimai atgaline data, ankstesne nei teismo proceso pradžia, grąžinti tai kredito įstaigai, padarinius, jei toks pripažinimas lemia, kad kredito įstaiga, kuriai įsipareigojimai buvo perduoti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę, atgaline data praranda atsakovo vykstančiame teismo procese statusą ir dėl to kvestionuojami ieškovo tame pačiame procese naudai jau priimti teismo sprendimai.

33

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/24 4 ir 16 konstatuojamųjų dalių, ji grindžiama vienybės ir universalumo principais ir ja nustatomas reorganizavimo priemonių ir likvidavimo procedūrų bei jų padarinių abipusio pripažinimo principas.

34

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį reorganizavimo priemonės iš esmės taikomos laikantis buveinės valstybės narės teisės. Šios nuostatos antroje pastraipoje nurodyta, kad šios priemonės galioja visoje Sąjungoje pagal tos valstybės teisės aktus, netaikant kitų formalumų, taip pat kitose valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių atžvilgiu, net jei trečiosioms šalims taikomose priimančiosios valstybės narės taisyklėse tokių priemonių nenumatyta arba joms įgyvendinti neįvykdytos numatytos sąlygos. Taip pat pasakytina, kad pagal minėtos nuostatos trečią pastraipą reorganizavimo priemonės taikomos visoje Sąjungoje nuo to momento, kai jos sukelia padarinių buveinės valstybėje narėje. Taigi šiose nuostatose numatyta, kad iš esmės lex concursus reglamentuoja kredito įstaigų reorganizavimo priemones ir jų padarinius (2013 m. spalio 24 d. Sprendimo LBI, C‑85/12, EU:C:2013:697, 49 punktas).

35

Vis dėlto, kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2001/24 23 konstatuojamosios dalies, šie padariniai gali prieštarauti taisyklėms, paprastai taikomoms kredito įstaigos ir kitose valstybėse narėse veikiančių jos filialų ūkinei bei finansinei veiklai. Taigi kai kuriais atvejais nuoroda į kitos valstybės narės teisę reikalauja būtinai taikyti buveinės valstybės narės teisę.

36

Kaip lex concursus taikymo išimtis Direktyvos 2001/24 32 straipsnyje numatyta, kad reorganizavimo priemonių poveikį nagrinėjamam ieškiniui dėl turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės reglamentuoja tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo LBI, C‑85/12, EU:C:2013:697, 51 ir 52 punktai).

37

Iš šio 32 straipsnio formuluotės matyti, jog tam, kad būtų taikoma jame numatyta išimtis, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos.

38

Pirma, tai turi būti reorganizavimo priemonės, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2001/24 2 straipsnį, o taip yra nagrinėjamu atveju, nes, kaip konstatuota šio sprendimo 26 punkte, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais siekiama išsaugoti arba atkurti kredito įstaigos finansinę padėtį.

39

Antra, turi egzistuoti nagrinėjamas ieškinys. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2001/24 30 konstatuojamąja dalimi, jau yra nusprendęs, kad reikia skirti nagrinėjamus ieškinius ir priverstinio vykdymo veiksmus, kylančius iš tokių ieškinių, ir kad sąvoka „nagrinėjami ieškiniai“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 32 straipsnį, apima tik bylos nagrinėjimą iš esmės (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo LBI, C‑85/12, EU:C:2013:697, 53 ir 54 punktus).

40

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje vykstantis procesas, VR pradėtas prieš Novo Banco Ispanija, kiek jis susijęs su ieškiniu dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba, nepatenkinus šio reikalavimo, dėl sutarties nutraukimo, turi būti laikomas bylos nagrinėjimu iš esmės. Be to, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimai buvo priimti po to, kai 2015 m. vasario 4 d. VR pradėjo procesą Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas), taigi tuomet, kai šis procesas jau vyko.

41

Trečia, nagrinėjamas ieškinys turi būti dėl „turto arba iš kredito įstaigos atimtos teisės“. Nors kai kurios Direktyvos 2001/24 32 straipsnio kalbinės versijos suformuluotos taip, kad būtų galima manyti, jog ši sąlyga taikoma tik turtui, kitos šios nuostatos versijos suformuluotos plačiau; tai savo išvados 38 punkte iš esmės nurodė ir generalinė advokatė. Esant tokiems skirtumams, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 65 punktą).

42

Kalbant apie Direktyvos 2001/24 32 straipsnio tikslą, pasakytina, kad iš jos 23 ir 30 konstatuojamųjų dalių matyti, jog šia nuostata, kaip būtinybės taikyti lex concursus išimtimi, siekiama, kad reorganizavimo priemonių arba likvidavimo procedūrų poveikį nagrinėjamam ieškiniui reglamentuotų valstybės narės, kurioje ieškinys nagrinėjamas, teisė, atsižvelgiant į tai, kad šis poveikis gali prieštarauti taisyklėms, paprastai taikomoms kredito įstaigos ir kitose valstybėse narėse veikiančių jos filialų ūkinei bei finansinei veiklai. Taigi su tokiu tikslu būtų nesuderinamas tos teisės netaikymas reorganizavimo priemonių padariniams nagrinėjamam ieškiniui, kai ieškinys pareikštas dėl įsipareigojimų, kurie dėl tokių reorganizavimo priemonių buvo perduoti kitam subjektui.

43

Vadinasi, reikia pripažinti, kad Direktyvos 2001/24 32 straipsnis turi būti taikomas nagrinėjamam ieškiniui dėl kredito įstaigos turto masės dalies (‑ių), priskirtinos tiek prie turto, tiek prie įsipareigojimų, kuriems taikomos patvirtintos reorganizavimo priemonės (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 6 d. Sprendimo Tarragó da Silveira, C‑250/17, EU:C:2018:398, 25 punktą).

44

Nagrinėjamu atveju nagrinėjamas ieškinys pareikštas dėl galimų įsipareigojimų, kylančių iš sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir priskiriamų prie BES Ispanija turto masei priklausančių įsipareigojimų, kuriems taikyta 2014 m. rugpjūčio mėn. Banco de Portugal patvirtinta reorganizavimo priemonė ir kurie buvo atimti iš BES Ispanija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/24 32 straipsnį, nes ši priemonė buvo atgaline data iš dalies pakeista 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimais.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad šiame 32 straipsnyje nustatytos trys kumuliacinės sąlygos pagrindinėje byloje yra įvykdytos.

46

Antra, dėl reorganizavimo priemonių padarinių, reglamentuojamų valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisės, apimties pasakytina, kad šios valstybės narės teisė reglamentuoja visus padarinius, kurių tokios priemonės gali turėti tokiam ieškiniui, neatsižvelgiant į tai, ar šie padariniai yra procesiniai, ar esminiai.

47

Viena vertus, nei iš Direktyvos 2001/24 32 straipsnio, nei iš jos 30 konstatuojamosios dalies nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino taikyti šią išimtį tik reorganizavimo priemonės procesiniams padariniams. Kita vertus, šios direktyvos 23 konstatuojamojoje dalyje, kuri, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, pagrindžia nuorodą į kitos valstybės narės nei buveinės valstybė narė teisę, kaip būtinybę laikytis buveinės valstybės narės teisės taikymo principo, minimi ne tik procesiniai padariniai, bet ir nurodyta, kad ir procesiniai, ir esminiai reorganizavimo priemonių padariniai gali prieštarauti taisyklėms, paprastai taikomoms atitinkamos kredito įstaigos ir kitose valstybėse narėse veikiančių jos filialų ūkinei bei finansinei veiklai.

48

Be to, reikia patikslinti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/24 32 straipsnio ir jos 30 konstatuojamosios dalies, valstybės narės, kurioje nagrinėjamas ieškinys, teisė reglamentuoja tik šių priemonių padarinius tam ieškiniui, todėl šio straipsnio taikymas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali paneigti 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimų galiojimo.

49

Taigi iš Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad reorganizavimo priemonės procesiniai ir esminiai padariniai vykstančiam teismo procesui dėl esmės yra tik tie, kurie apibrėžti valstybės narės, kur vyksta šis procesas, teisėje.

50

Tokį aiškinimą lemia ir bendrasis teisinio saugumo principas bei teisė į veiksmingą teisminę gynybą, garantuojama Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje.

51

Dėl teisinio saugumo principo reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal šį principą reikalaujama, kad, pirma, teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir, antra, jų taikymas nuspėjamas teisės subjektams, visų pirma kai jos fiziniams asmenims ir įmonėms gali turėti neigiamų pasekmių. Konkrečiai kalbant, minėtas principas reikalauja, kad teisės norma leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti ja nustatytų pareigų apimtį, kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (žr., be kita ko, 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52

Be to, Teisingumo Teismas jau yra priminęs, kad teisinio saugumo principas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės aktas gali turėti finansinių pasekmių (2007 m. birželio 21 d. Sprendimo ROM-projecten, C‑158/06, EU:C:2007:370, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Nagrinėjamu atveju, nors tuo metu, kai 2015 m. vasario 4 d.Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas) pareiškė ieškinį Novo Banco Ispanija, VR turėjo visą reikalingą informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl tokio ieškinio pareiškimo ir aiškiai nustatyti asmenį, kuriam turėjo būti pareikštas šis ieškinys, ir būtent jai buvo žinoma aplinkybė, kad iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kylantys įsipareigojimai dar gali būti iš BES grąžinti Novo Banco ir kad ši priemonė gali sukelti padarinių atgaline data, vis dėlto jau pareiškusi ieškinį, bet kol dėl jo dar nepriimtas galutinis sprendimas, VR negalėjo pasinaudoti šia galimybe ir atitinkamai imtis veiksmų.

54

Taigi 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimų padarinių pripažinimas pagrindinėje byloje gali sukelti abejonių dėl VR naudai jau priimtų teismo sprendimų, susijusių su dar nagrinėjamu ieškiniu, ir dėl to atsakovas gali atgaline data prarasti savo statusą, t. y. ieškovė nebegali jam pareikšti ieškinio, todėl taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas.

55

Kiek tai susiję su tokio pripažinimo vertinimu atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, pažymėtina, kad šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

56

Be to, Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gali būti nustatyti joje įtvirtintų teisių ir laisvių naudojimosi apribojimai, jeigu jie, pirma, numatyti įstatyme, antra, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, trečia, vadovaujantis proporcingumo principu, yra būtini ir iš tikrųjų atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba yra reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo État luxembourgeois (Teisė apskųsti prašymą pateikti informaciją mokesčių srityje), C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 51 punktą)

57

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje garantuojamos veiksmingos teismo kontrolės reikalaujama, be kita ko, kad suinteresuotasis asmuo galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą dėl tam tikros įstaigos sprendimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo PI, C‑230/18, EU:C:2019:383, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškinys, kurį VR pareiškė Ispanijos teismuose, be kita ko, grindžiamas pagal Sąjungos teisę garantuojama teise, kaip numatyta Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje, kiek ji remiasi teise į tai, kad nagrinėjant šį ieškinį nebūtų pripažinti reorganizavimo priemonių padariniai, jeigu toks pripažinimas pažeistų atitinkamas Direktyvos 2001/24 nuostatas.

59

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad tiek 2015 m. vasario 4 d., kai VR pareiškė ieškinį Novo Banco Ispanija, tiek tuomet, kai 2015 m. spalio 15 d.Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas) priėmė sprendimą jį patenkinti, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimai dar nebuvo priimti.

60

Taigi VR pagrįstai pareiškė ieškinį Novo Banco Ispanija, kuris tuo metu buvo šalis, kuriai galėjo būti pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų, kylančių iš su VR sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Iš tiesų tuo metu VR negalėjo pareikšti ieškinio BES Ispanija, nes, kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimu šie BES įsipareigojimai buvo perduoti Novo Banco.

61

Vadinasi, pagal Direktyvą 2001/24 buveinės valstybei narei nedraudžiama net ir atgaline data pakeisti reorganizavimo priemonėms taikomos teisinės tvarkos (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo LBI, C‑85/12, EU:C:2013:697, 38 punktą).

62

Vis dėlto nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 26 ir 29 punktų, 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimai, kuriais atgaline data buvo iš dalies pakeistas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimas ir būtent įsipareigojimų, kylančių iš su VR sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, priskyrimas, buvo priimti vykstant teismo procesui, kuris pradėtas siekiant, kad būtų pripažinti tokie įsipareigojimai. Šiais sprendimais būtent siekiama, kad 2015 m. spalio 15 d.Juzgado de Primera Instancia de Vitoria (Vitorijos pirmosios instancijos teismas) sprendimas taptų neveiksmingas, nes kvestionuojamas šio teismo pateiktas 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendimo išaiškinimas. Kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, juose aiškiai pateikiama nuoroda į VR ieškinį, pareikštą siekiant įrodyti, kad, priešingai, nei nurodyta tame teismo sprendime, įsipareigojimai, kuriais grindžiamas tas ieškinys, nebuvo perduoti Novo Banco.

63

Pripažinimas, kad reorganizavimo priemonės, kurias buveinės valstybės narės kompetentinga institucija patvirtino po to, kai buvo pareikštas toks ieškinys ir priimtas toks teismo sprendimas, ir dėl kurių atgaline data pakeičiamas teisinis pagrindas, reikšmingas sprendžiant ginčą, kuriam kilus pareikštas šis ieškinys, ar netgi tiesiogiai teisinė situacija, dėl kurios kilo šis ginčas, gali lemti tai, jog bylą nagrinėjantis teismas atmes šį ieškinį, reikštų teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą, ribojimą, nors tokios priemonės savaime neprieštarauja Direktyvai 2001/24, kaip priminta šio sprendimo 61 punkte.

64

Be to, tokios išvados negali paneigti nei aplinkybė, kad tuo metu, kai priimti 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimai, pagrindinėje byloje dar nebuvo galutinio sprendimo, nei Portugalijos vyriausybės atsakymuose į rašytinius Teisingumo Teismo klausimus ir per posėdį nurodyta aplinkybė, kad VR turėjo teisę užginčyti tuos sprendimus Portugalijos teismuose per tris mėnesius nuo jų paskelbimo Banco de Portugal interneto svetainėje.

65

Šiuo aspektu pažymėtina, kad galimybė Portugalijos teismuose pareikšti ieškinį dėl 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimų panaikinimo šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės, nes nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl ieškinio, kompetentinguose Ispanijos teismuose jau pareikšto Novo Banco Ispanija, veiksmingumo.

66

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/24 3 straipsnio 2 dalis ir 32 straipsnis, siejami su teisinio saugumo principu ir Chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, netaikant jokių kitų formalumų, kitoje valstybėje narėje nei buveinės valstybė narė teismo nagrinėjamoje byloje dėl įsipareigojimų, kurie iš kredito įstaigos buvo perimti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę toje valstybėje, pripažinti taikytinais antrosios reorganizavimo priemonės, kuria šie įsipareigojimai atgaline data, ankstesne nei teismo proceso pradžia, grąžinti tai kredito įstaigai, padarinius, jei toks pripažinimas lemia, kad kredito įstaiga, kuriai įsipareigojimai buvo perduoti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę, atgaline data praranda atsakovo vykstančiame teismo procese statusą ir dėl to kvestionuojami ieškovo tame pačiame procese naudai jau priimti teismo sprendimai.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 3 straipsnio 2 dalis ir 32 straipsnis, siejami su teisinio saugumo principu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, netaikant jokių kitų formalumų, kitoje valstybėje narėje nei buveinės valstybė narė teismo nagrinėjamoje byloje dėl įsipareigojimų, kurie iš kredito įstaigos buvo perimti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę toje valstybėje, pripažinti taikytinais antrosios reorganizavimo priemonės, kuria šie įsipareigojimai atgaline data, ankstesne nei teismo proceso pradžia, grąžinti tai kredito įstaigai, padarinius, jei toks pripažinimas lemia, kad kredito įstaiga, kuriai įsipareigojimai buvo perduoti patvirtinus pirmąją reorganizavimo priemonę, atgaline data praranda atsakovo vykstančiame teismo procese statusą ir dėl to kvestionuojami ieškovo tame pačiame procese naudai jau priimti teismo sprendimai.