1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) siekia, kad Teisingumo Teismas išaiškintų tam tikrus Direktyvos 2011/95/ES ( 2 ) 12 straipsnio 1 dalies a punkto aspektus. Ši byla susijusi su tuo, ar Palestinos pabėgėlis turėtų būti priskiriamas prie asmenų, kuriems „pabėgėlio statusas nesuteikiamas“ arba kurie turi tokį statusą „ipso facto“ pagal Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą, o konkrečiau – kokią reikšmę tokiam priskyrimui gali turėti prašytojo gyvenamosios vietos pakeitimas iš vieno UNRWA „operacijos rajono“ į kitą prieš jam išvykstant į Europos Sąjungos valstybę narę. Pažymėtina, kad prašytojas pirmiausia gyveno Sirijoje, vėliau ilgam laikui persikėlė į Libaną, paskui labai trumpam grįžo į Siriją ir sausuma nuvyko į Vokietiją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, į kurią geografinę teritoriją reikia atsižvelgti vertinant prašytojo statusą pagal tos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punktą.

2.

Konvencija dėl pabėgėlių statuso, pasirašyta Ženevoje 1951 m. liepos 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kuris įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).

3.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje apibrėžta, be kita ko, šiame teisės akte vartojama sąvoka „pabėgėlis“, o jos 1 straipsnio D skirsnyje nustatyta:

„Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.

Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.“

4.

1949 m. gruodžio 8 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 302 (IV) dėl pagalbos Palestinos pabėgėliams buvo įsteigta Jungtinių Tautų paramos ir darbų agentūra Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose (United Nations Relief and Works Agency for Palestine Refugees in the Near East, toliau – UNRWA). Šios agentūros mandatas nuolat atnaujinamas, o dabartinis mandatas galioja iki 2023 m. birželio 30 d. ( 3 ) Jos užduotis – užtikrinti Palestinos pabėgėlių gerovę ir socialinę raidą.

5.

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (Office of the United Nations High Commissioner for Refugees, toliau – UNHCR) buvo įsteigtas 1950 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 428 (V). UNHCR yra pagalbinis Jungtinių Tautų organas pagal JT Chartijos 22 straipsnį.

6.

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų buvo dėl aiškumo nauja redakcija išdėstyta ir panaikinta Direktyva 2004/83/EB ( 4 ), nes padaryta šios direktyvos esminių pakeitimų. Vis dėlto 12 straipsnio 1 dalies a punktas liko nepakeistas.

7.

Direktyvos 2011/95 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Ženevos konvencija ir Protokolas yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo. Tos direktyvos 4 konstatuojamosios dalies tekstas yra tapatus Direktyvos 2004/83 3 konstatuojamosios dalies tekstui.

8.

Direktyvos 2011/95 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, taip pat, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos. Direktyvos 2004/83 6 konstatuojamoji dalis buvo suformuluota taip pat.

9.

Direktyvos 2011/95 22–24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

10.

Direktyvos 2011/95 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus.“

11.

Direktyvos 2011/95 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

12.

Direktyvos 2011/95 5 straipsnio „Sur place atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis“ 3 dalyje nustatyta:

„Nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.“

13.

11 straipsnyje „Nustojimas būti pabėgėliu“ nustatyta:

„1.   <…> asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu, jei:

<…>

2.   Nagrinėdamos 1 dalies [f punktą], valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad pabėgėlio baimė būti persekiojamam nebegali būti laikoma visiškai pagrįsta.

3.   1 dalies [f punktas] netaikom[as] pabėgėliui, kuris gali nurodyti įtikinamas priežastis, atsirandančias dėl anksčiau patirto persekiojimo, dėl kurių jis atsisako naudotis <…> – asmens be pilietybės atveju – valstybės, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, apsauga.“

14.

12 straipsnyje „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“ nustatyta:

„1.   <…> asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei:

<…>“

15.

14 straipsnyje „Pabėgėlio statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti jo galiojimą“ nustatyta:

„1.   <…> valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti <…> asmens be pilietybės pabėgėlio statusą, kurį suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė [kvaziteisminė] institucija, jei jis nustoja būti pabėgėliu pagal 11 straipsnį.

<…>

3.   Valstybės narės panaikina <…> asmens be pilietybės pabėgėlio statusą arba nutraukia ar atsisako pratęsti jo galiojimą, jei po to, kai jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas, atitinkama valstybė narė nustatė, kad:

<…>“

16.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad XT (toliau taip pat – prašytojas) yra 1991 m. Damaske, Sirijoje, gimęs ir pilietybės neturintis palestinietis. UNRWA jis registruotas kaip Palestinos pabėgėlis pietinėje Damasko dalyje esančioje Jarmuko stovykloje.

17.

Nuo nenustatyto momento 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. lapkričio 20 d. jis buvo apsistojęs Libane, kur dirbo laikinus ir atsitiktinius darbus. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, ar tuo laikotarpiu jis prašė UNRWA konkrečios paramos ir (arba) ją gavo.

18.

Tuomet XT iš Libano išvyko į Kudsają (Sirija), kur trumpam apsistojo pas savo šeimos narius. Po kelių dienų jis išvyko iš Sirijos ir sausuma nuvyko į Vokietiją. Bylos medžiagoje aiškiai nenurodyta, kiek laiko tiksliai jis buvo Sirijoje, bet, atsižvelgiant į Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Vokietija) pateiktą informaciją, jis iš Libano išvyko „lapkričio pabaigoje“. Taigi, prieš išvykdamas į Vokietiją Sirijoje jis gyveno daugiausia 10 dienų. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad tuo metu, kai XT išvyko iš Sirijos, Jordanija ir Libanas jau buvo uždarę sienas iš Sirijos atvykstantiems palestiniečiams pabėgėliams.

19.

Dėl Sirijoje vykstančio karo ir konflikto UNRWA galimybės teikti apsaugą ir paramą operacijos rajone Sirijoje ( 5 ) tuo metu, kai XT išvyko iš tos šalies, buvo labai ribotos ( 6 ). Vis dėlto, kaip nurodė pati agentūra, ji ir toliau teikė paramą operacijos rajone Sirijoje ir „nenutraukė iš programinio biudžeto remiamų sveikatos priežiūros, švietimo, profesinio mokymo, mikrofinansavimo, paramos jaunimui ir socialinių paslaugų teikimo“, nepaisydama sudėtingų iššūkių ir pritaikydama šias paslaugas prie dėl ginkluoto konflikto atsiradusių suvaržymų ( 7 ).

20.

2015 m. gruodžio mėn. XT atvyko į Vokietiją ir 2016 m. vasario mėn. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba jam suteikė papildomos apsaugos statusą, bet suteikti pabėgėlio statusą atsisakė. 2016 m. lapkričio 24 d.Verwaltungsgericht (administracinis teismas, Vokietija) patenkino jo skundą ir nurodė jam suteikti pabėgėlio statusą.

21.

Apeliacinėje instancijoje Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) atmetė Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) apeliacinį skundą dėl Verwaltungsgericht (administracinis teismas) sprendimo ir iš esmės konstatavo, kad XT, kaip pilietybės neturintis palestinietis, yra pabėgėlis, kaip tai suprantama pagal teisės nuostatas, kuriomis į Vokietijos teisę perkeltas Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktas. Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas) nurodė, kad XT buvo taikoma UNRWA apsauga ir jos teikimas nutrūko dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Oberverwaltungsgericht (Apeliacinis administracinis teismas) konstatavo, kad, kai XT išvyko iš Sirijos, jo saugumui buvo iškilęs didelis pavojus ir jis neturėjo galimybės pasinaudoti UNRWA apsauga kitose agentūros veiklos teritorijos dalyse, nes Jordanija ir Libanas jau buvo uždarę sienas iš Sirijos atvykstantiems palestiniečiams pabėgėliams. Minėtas teismas konstatavo, kad XT išvyko dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių ir kad tokio išvykimo negalima laikyti savanorišku. Jis nurodė, kad tai patvirtina aplinkybė, jog XT buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas ( 8 ).

22.

Vokietijos Federacinė Respublika pateikė kasacinį skundą (Revision) Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas).

23.

Šis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

24.

Rašytines pastabas pateikė Belgijos ir Vokietijos vyriausybės, taip pat Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, Europos Komisija. Per 2020 m. birželio 10 d. posėdį buvo išklausytos Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija.

25.

Manau, kad prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus naudinga pateikti kelias pirmines pastabas atitinkamai dėl Direktyvos 2011/95 ir dėl UNRWA veiklos geografinės aprėpties.

26.

Direktyva 2011/95 buvo priimta 2011 m. gruodžio 13 d. Ja nauja redakcija išdėstyta ir panaikinta Direktyva 2004/83. Nors kitos tos direktyvos dalys buvo pakeistos, šių dviejų direktyvų 12 straipsnio 1 dalies a punktai iš esmės yra tapatūs; buvo padaryta tik redakcinio pobūdžio pakeitimų. Todėl su Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 1 dalies a punktu susijusi jurisprudencija turėtų būti taikoma ir kalbant apie Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punktą.

27.

12 straipsnio 1 dalies a punktas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje nurodyta, kad „pabėgėlio statusas“, kaip jis apibrėžtas šioje direktyvoje, nesuteikiamas asmeniui, kuriam taikomas Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnis. 1 straipsnio D skirsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Ženevos konvencija netaikoma asmenims, kurie „šiuo metu naudojasi“ UNRWA ( 9 ) gynyba ar parama (statuso nesuteikimo nuostata). 1 straipsnio D skirsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad jei „tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta“ galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas JT Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja Ženevos konvencijoje numatytas teises (statuso suteikimo nuostata). Akivaizdu, kad UNRWA registruotų Palestinos pabėgėlių padėtis dar nėra taip sureguliuota ( 10 ). Direktyvos 2011/95 versijos anglų kalba 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje pažodžiui pakartota 1 straipsnio D skirsnio antra pastraipa, tik žodis „Konvencija“ pakeistas žodžiu „direktyva“ ( 11 ). Atsižvelgiant į tai galima daryti logišką išvadą, kuri yra padaryta ir suformuotoje jurisprudencijoje, kad 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio nuostata dėl pabėgėlio statuso suteikimo ima veikti tik jeigu taikoma 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio nuostata dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo ( 12 ).

28.

Ženevos konvencijoje kalbama tik apie „pabėgėlius“, o Direktyvoje 2011/95 ir Direktyvoje 2004/83 reglamentuojama ir „papildoma apsauga“. Todėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio nuostata dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo taikoma visai konvencijai, o dviejų direktyvų 12 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata dėl statuso nesuteikimo yra susijusi tik su „pabėgėlio“ statusu. Taigi, pagal šią Direktyvos 2011/95 nuostatą asmeniui gali būti nesuteiktas pabėgėlio statusas, tačiau jis vis tiek gali turėti teisę į papildomą apsaugą.

29.

Dėl Direktyvos 2011/95 Teisingumo Teismas yra ne kartą nurodęs, kad iš šios direktyvos 4, 23 ir 24 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo ir kad šios direktyvos nuostatos dėl pabėgėlių statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo pobūdžio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais ( 13 ), be to, šios direktyvos, kaip ir Direktyvos 2004/83, nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jos bendrą struktūrą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų reikšmingų sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje ( 14 ). Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad, kaip matyti iš šios Direktyvos 2004/83 10 konstatuojamosios dalies, aiškinant šias nuostatas taip pat turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, visų pirma patvirtintus Chartijoje ( 15 ).

30.

UNRWA veiklą vykdo veiklos teritorijoje, kurią sudaro penki operacijos rajonai, t. y. Vakarų Krantas, Gazos Ruožas, Jordanija, Libanas ir Sirija ( 16 ), kuriose ji teikia apsaugą ir (arba) paramą ( 17 ) Palestinos pabėgėliams ir kai kurių kitų kategorijų apsaugos gavėjams, kaip antai „Jeruzalės skurstantiesiems ir Gazos ruožo skurstantiesiems“ ir neregistruotiems asmenims, perkeltiems dėl 1967 m. ir vėliau vykusių karo veiksmų ( 18 ). Atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas bylos faktines aplinkybes, atrodo, kad XT yra „Palestinos pabėgėlis“. Du operacijos rajonai, kuriose jis gyveno, yra dviejose skirtingose suvereniose valstybėse – Sirijoje ir Libane. Vis dėlto jie abu patenka į UNRWA „veiklos teritoriją“.

31.

UNRWA nekontroliuoja savo operacijos rajonų ir negali leisti arba neleisti registruotam Palestinos pabėgėliui atvykti į atitinkamą operacijos rajoną. Taigi, faktiškai galimybė atvykti gali priklausyti (ir dažnai priklauso) nuo atitinkamu metu atitinkamą teritoriją kontroliuojančios vyriausybinės arba kvazivyriausybinės valdžios kintančios politikos.

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmąjį ir antrąjį klausimus, kuriuos išnagrinėsiu kartu, iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, į kokią geografinę teritoriją reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti, ar „nutrūko“ UNRWA paramos arba apsaugos teikimas konkrečiam asmeniui, kuris anksčiau naudojosi tokia parama arba apsauga. Klausimai yra konkrečiai susiję su Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio D skirsnio antros pastraipos nuostatomis dėl statuso suteikimo ( 19 ). Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą grindžiama prielaida, kad 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio ir 1 straipsnio D skirsnio pirmos pastraipos nuostatos dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms. Mano atliekamoje analizėje daroma prielaida, kad taip yra.

33.

Visos rašytines pastabas pateikusios šalys – Komisija, Belgija, Vokietija ir Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba – sutinka, kad norint įvertinti, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas asmeniui nutrūko, kaip tai suprantama pagal 12 straipsnio 1 dalies a punktą, reikia atsižvelgti ne tik į atitinkamo asmens paskutinės gyvenamosios vietos operacijos rajoną. Komisija išreiškė nuomonę – su kuria iš esmės sutinku – kad reikėtų atsižvelgti į UNRWA operacijos rajonus, į kuriuos atitinkamas asmuo būtų faktiškai galėjęs nuvykti ( 20 ) tuo metu, kai išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, taip pat į operacijos rajonus, į kuriuos atitinkamas asmuo galėtų nuvykti sprendimo (įskaitant teismo sprendimą) dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą priėmimo metu.

34.

Vokietijos Federacinė Respublika nurodė mananti, kad šalia atitinkamo asmens paskutinės faktinės gyvenamosios vietos operacijos rajono reikėtų atsižvelgti į kitus operacijos rajonus, su kuriais jį sieja esminis ryšys. Tokie kiti operacijos rajonai galėtų būti operacijos rajonai, kuriuose buvo prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta arba kur buvo jo artimų šeimos narių. Belgija išdėstė nuomonę, kad siekiant nustatyti, ar tuo metu, kai palestinietis be pilietybės išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, jis tebesinaudojo UNRWA parama, reikėtų atsižvelgti į visus UNRWA operacijos rajonus ir prašytojas turi įrodyti, kad jam buvo neįmanoma nuvykti į kitą UNRWA operacijos rajoną ir gauti ten apsaugą arba paramą.

35.

Prancūzija nepateikė rašytinių pastabų, tačiau paprašė surengti posėdį, per jį išdėstė požiūrį, kad siekiant nustatyti, ar UNRWA apsauga arba parama yra ar buvo nutrūkusi, svarbus tik operacijos rajonas, kuriame buvo prašytojo „įprastinė gyvenamoji vieta“ prieš pateikiant prašymą jam suteikti pabėgėlio statusą.

36.

Visų pirma pažymėtina, kad nei 12 straipsnio 1 dalies a punkte, nei 1 straipsnio D skirsnyje nekalbama apie atitinkamo asmens „gyvenamąją vietą“. Taikant 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą sakinį ir 1 straipsnio D skirsnio pirmą pastraipą svarbu tai, ar asmuo naudojasi atitinkamos agentūros parama arba apsauga, o taikant šių dviejų nuostatų atitinkamai antrą sakinį ir antrą pastraipą – ar tokios apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“ ( 21 ).

37.

Antra, pagal suformuotą jurisprudenciją norint įvertinti, ar asmeniui taikomi 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmas arba antras sakiniai, reikia atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį ir nespręsti apie Palestinos pabėgėlius arba apskritai apie palestiniečius pabėgėlius kaip apie tam tikrą grupę ( 22 ). Todėl nesutinku su kai kurių šalių išreikštu susirūpinimu, kad, jeigu siekiant įvertinti, ar UNRWA apsaugos arba paramos teikimas nutrūko, būtų atsižvelgiama į visą šios agentūros veiklos teritoriją, tai reikštų nepagrįstą 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio nuostatos dėl statuso suteikimo taikymo srities apribojimą ( 23 ). Toks vertinimas turi būti atliktas kiekvienu atveju atskirai, t. y. atsižvelgti reikėtų tik į tokią apsaugą arba paramą kituose operacijos rajonuose, kuria prašytojas galėjo arba gali faktiškai pasinaudoti.

38.

Atsižvelgiant į kai kurių šalių nurodytus įvairius kriterijus, būtų labiau tikėtina, kad atitinkamas prašytojas iš tiesų galėtų patekti į atitinkamą operacijos rajoną ir taip pasinaudoti UNRWA ten teikiama apsauga arba parama. Tai aiškiausiai rodo vienas iš Federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos pateiktų pavyzdžių. Jeigu prašytojas formaliai turi teisę pasilikti kitame operacijos rajone, kuriame UNRWA teikia paramą, ir jis gali ten nuvykti, akivaizdu, kad jis gali veiksmingai naudotis ta parama, todėl manau, kad 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio nuostata dėl statuso suteikimo neturi būti taikoma.

39.

Tai, ar dėl šeimos santykių, ankstesnės įprastinės gyvenamosios vietos arba kitų esminių sąsajų su tam tikru operacijos rajonu konkretus prašytojas tikrai galėtų pasinaudoti UNRWA parama tame operacijos rajone, yra fakto klausimas, kuris, mano manymu, turėtų būti sprendžiamas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, įskaitant prašytojo asmenines aplinkybes ( 24 ). Jeigu, atsižvelgiant į konkretų atvejį, atitinkamas prašytojas faktiškai galėjo naudotis UNRWA apsauga arba parama tuo metu, kai išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, arba turi tokią faktinę galimybę sprendimo dėl jo prašymo (įskaitant teismo sprendimą) priėmimo metu, negalima laikyti, kad jam taikoma 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio nuostata dėl statuso suteikimo, nepaisant sąsajų su operacijos rajonu (jeigu tokių sąsajų yra), dėl kurių atsirado tokia galimybė, pobūdžio. Jeigu tokiu atveju UNRWA ir toliau teikia apsaugą arba paramą viename arba daugiau operacijos rajonų, į kurias gali atvykti prašytojas, negalima teigti, kad UNRWA apsaugos arba paramos teikimas „nutrūko“. Priešingai, galima teigti, kad prašytojas nutraukė tokią apsaugą arba paramą, kai išvyko iš operacijos rajono, kuriame anksčiau galėjo ja naudotis.

40.

Tokį 12 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo sprendimai Bolbol, El Kott ir Alheto. Visuose šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad į UNRWA veiklos teritoriją patenka Gazos ruožas, Vakarų Krantas, Jordanija, Libanas ir Sirija, ir atitinkamai šią teritoriją laikė viena visuma ( 25 ). Be to, Sprendime Alheto Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, susijusį su Direktyvos 2013/32/ES ( 26 ) 35 straipsniu, nurodė, kad asmeniui, kuris naudojasi „UNRWA teikiama veiksminga apsauga ar parama“ kitame operacijos rajone nei tas, kuriame buvo įprastinė jo gyvenamoji vieta prieš išvykstant iš UNRWA veiklos teritorijos, vadinasi, galėtų saugiai ir oriomis gyvenimo sąlygomis ten būti, negresiant pavojui būti grąžintam į įprastinės gyvenamosios vietos teritoriją, „nesuteikiamas pabėgėlio statusas Sąjungoje laikantis Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto“ ( 27 ).

41.

Bėgant metams UNHCR paskelbė keletą gairių, pranešimų ir kitų pareiškimų dėl 1 straipsnio D skirsnio ir (kai kuriais atvejais) 12 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo. Šie pareiškimai teisiniu požiūriu nėra privalomi, todėl jie turi tam tikros įtikinamosios, bet ne privalomosios, galios ( 28 ).

42.

Nors 1 straipsnio D skirsnis liko nepakitęs, UNHCR šiuo klausimu išreikštas požiūris laikui bėgant iš esmės kito. Taigi, viename tokiame pranešime ( 29 ) UNHCR išreiškė nuomonę, kad Palestinos pabėgėlis, kuris dėl bet kokių priežasčių išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, ipso facto įgyja Ženevos konvencijoje numatytas teises ir turi teisę būti pripažintas pabėgėliu pagal Direktyvą 2004/83 tol, kol jis grįš į tą teritoriją (žr. šio pareiškimo 2.2 ir 2.3 punktus – pažymėtina kad pagal tokį aiškinimą visi penki prejudiciniai klausimai būtų neaktualūs), o vienose iš priimtų gairių ( 30 ) jis laikėsi požiūrio, kad 1 straipsnio D skirsnio antros pastraipos nuostata dėl pabėgėlio statuso suteikimo taikoma, kai dėl vienos arba daugiau „objektyvių priežasčių“ palikti UNRWA veiklos teritoriją arba dėl kurių asmuo negali (vėl) naudotis UNRWA apsauga arba parama tokios apsaugos arba paramos teikimas atitinkamam asmeniui nutrūksta (šių gairių 19 ir 22 punktai).

43.

Minėtose gairėse UNHCR taip pat išdėstė požiūrį, kad norint įvertinti, ar palestinietis pabėgėlis galės pasinaudoti UNRWA apsauga arba parama, reikia atsižvelgti į „vientisą UNRWA veiklos teritoriją“, o ne į „kiekvieną UNRWA veiklos teritoriją“ ( 31 ). UNHCR teigimu, šią rekomendaciją patvirtina Teisingumo Teismo sprendimo El Kott tekstas ir šio Teismo tame sprendime vienaskaita vartojama sąvoka „veiklos teritorija“ ( 32 ).

44.

UNHCR rekomendacija manęs neįtikina ir, mano manymu, Teisingumo Teismo sprendimas El Kott ( 33 ) jos nepatvirtina. Šiuo požiūriu visų pirma pažymėtina, kad toje gairių dalyje UNHCR nukrypsta ne tik nuo terminų, kuriuos JT Generalinė Asamblėja vienodai vartoja su UNRWA susijusiose rezoliucijose, taip pat kuriuos pati UNRWA vartoja savo veiklos aprašymuose, o Teisingumo Teismas – savo jurisprudencijoje, įskaitant Sprendimą El Kott ( 34 ), bet ir nuo terminų, kuriuos pats UNHCR pirma vartoja savo pataisytame pareiškime dėl 1951 m. konvencijos 1 straipsnio D skirsnio ( 35 ) ir pataisytame pranešime dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio D skirsnio taikymo palestiniečiams pabėgėliams ( 36 ), kuriuose sąvoka „UNRWA veiklos teritorija“ vartota apimant visą teritoriją, kur UNRWA teikė apsaugą ir paramą.

45.

Naujausiame pareiškime dėl šio klausimo, skirtame Teisingumo Teismui ir susijusiame su šia byla ( 37 ), UNHCR negrindžia savo nuomonės Teisingumo Teismo sprendimu El Kott. Tame pranešime UNHCR grįžta prie įprastai vartojamų terminų, taikydamas sąvoką „UNRWA veiklos teritorija“ („UNRWA area of operations“), apimančią visus penkis UNRWA operacijos rajonus ( 38 ). Jis išreiškia nuomonę, kad vertinimas, ar apsauga arba parama nutrūko, „turi <…> būti atliekamas atsižvelgiant į operacijos rajoną, kuriame asmuo anksčiau gyveno“ ( 39 ). Jeigu aptariamas asmuo „anksčiau gyveno daugiau nei viename UNRWA operacijos rajone“, dabar UNHCR mano, kad „vertinimas, ar „dėl bet kokios priežasties <…> apsaugos ar paramos teikimas nutrūksta“ gali būti atliekamas atsižvelgiant į daugiau nei vieną rajoną, kuriame asmuo anksčiau gyveno“. Grįsdamas savo nuomonę UNHCR cituoja savo paties Tarptautinės apsaugos gaires Nr. 13 ( 40 ), minėtas šios išvados 43 ir 44 punktuose, nepaaiškindamas neatitikimų tarp pareiškimo ir tų gairių, kurios, atrodo, nebuvo atšauktos. Nemanau, kad pareiškimas įtikimesnis nei gairės.

46.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies a punkto tikslais vertindami, ar tam tikram asmeniui, kuris anksčiau naudojosi UNRWA apsauga ar parama, tokios apsaugos ar paramos teikimas „nutrūko“, nacionaliniai teismai arba kompetentingos administracinės institucijos turėtų atsižvelgti į visus tuos UNRWA operacijos rajonus, kuriuose prašytojas faktiškai galėtų pasinaudoti UNRWA apsauga ar parama.

Atlikdamas tokį vertinimą, nacionalinis teismas arba administracinė institucija turėtų atsižvelgti į visas svarbias faktines aplinkybes, įskaitant prašytojo asmenines aplinkybes ir jo gebėjimą faktiškai nuvykti į tokius operacijos rajonus.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtąjį klausimą, kurį nagrinėsiu toliau, iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, į kokią geografinę teritoriją reikėtų atsižvelgti norint nuspręsti, ar ipso facto pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos išnyko nuo to momento, kai prašytojas išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, konkrečiau – ar teritorija, į kurią reikia atsižvelgti, nustatoma taip pat, kaip nurodyta atsakyme į pirmąjį ir antrąjį klausimus. Šis klausimas grindžiamas prielaida, kad 12 straipsnio 1 dalies a punkto antro sakinio nuostata dėl statuso suteikimo prašytojui buvo taikoma tuo metu, kai jis išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, tačiau nebetaikoma tuo metu, kai kompetentingos nacionalinės administracinės arba teisminės institucijos sprendžia dėl prašymo, t. y. kad UNRWA apsaugos arba paramos teikimas prašytojui nutrūko tuo metu, kai jis išvyko iš UNRWA veiklos teritorijos, bet buvo ten atkurtas prieš priimant galutinį sprendimą dėl jo prašymo jį ipso facto pripažinti pabėgėliu.

48.

Visos rašytines pastabas pateikusios šalys iš esmės sutinka su tuo, kad atsakymas į ketvirtąjį klausimą turėtų būti pateiktas atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą, t. y. kad siekiant nustatyti, ar UNRWA apsaugos arba paramos teikimas nutrūko prašytojo išvykimo iš UNRWA veiklos teritorijos momentu ir ar UNRWA apsaugos arba paramos teikimas buvo atkurtas tuo metu, kai kompetentingos nacionalinės administracinės arba teisminės institucijos sprendė dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą, reikia atsižvelgti į tą pačią geografinę teritoriją ( 41 ).

49.

Prancūzijos vyriausybė, siekdama pagrįsti savo požiūrį dėl pirmojo, antrojo ir ketvirtojo klausimų, pagal kurį reikėtų atsižvelgti į geografinę teritoriją, kurioje buvo prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta, per posėdį nurodė, kad Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d ir n punktuose ši sąvoka vartojama siekiant apibrėžti sąlygas, kuriomis asmuo be pilietybės turėtų būti priskirtas prie pabėgėlių, o šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies f punkte ta pati sąvoka vartojama siekiant apibrėžti aplinkybes, kurioms esant asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėlis.

50.

Pirmiausia pažymėtina, kad 12 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kada asmeniui „pabėgėlio statusas“ nesuteikiamas, o šios nuostatos taikymo sąlygos nėra susijusios su gyvenamąja vieta, kaip aptarta šios išvados 36 ir paskesniuose punktuose. Todėl aplinkybė, kad 2 straipsnio d ir n punktuose daroma nuoroda į „įprastinę gyvenamąją vietą“, neturi lemiamos reikšmės atsakymams į prejudicinius klausimus. Antra, ketvirtasis (ir antrasis) klausimas susijęs su kitokia situacija nei ta, kuriai taikomas Direktyvos 2011/95 11 straipsnio 1 dalies f punktas. Toje nuostatoje reglamentuojama situacija, kai asmeniui be pilietybės jau yra suteiktas pabėgėlio statusas, o aplinkybės, į kurias atsižvelgus jis buvo pripažintas pabėgėliu, išnyko, ir ši nuostata taikoma kartu su Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 1 dalimi. Joje nustatytas reikalavimas, kad valstybės narės „panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti <…> asmens be pilietybės pabėgėlio statusą“, jeigu „jis nustoja būti pabėgėli[s] pagal 11 straipsnį“ (išskirta mano).

51.

O ketvirtasis klausimas susijęs su tuo, ar atitinkamas asmuo visų pirma turėtų būti pripažintas pabėgėliu pagal 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį. Ši nuostata būtų taikoma (jeigu to reikėtų dėl susiklosčiusių aplinkybių ir vėliau reikėtų priimti sprendimą dėl panaikinimo) kartu su 14 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatytas reikalavimas valstybėms narėms „panaikinti <…> asmens be pilietybės pabėgėlio statusą arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą“, jeigu „jam neturėjo būti suteiktas arba nesuteikiamas pabėgėlio statusas pagal 12 straipsnį“ (išskirta mano). 14 straipsnio 3 dalyje apie įprastinę arba kitokią gyvenamąją vietą neužsimenama.

52.

Taigi Teisingumo Teismui siūlau į ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

teritorija, į kurią reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti, ar sprendimo dėl prašymo suteikti ipso facto pabėgėlio statusą pagal 12 straipsnio 1 dalies a punkto antrą sakinį priėmimo metu šios nuostatos taikymo sąlygos nebetaikomos, sutampa su teritorija, į kurią atsižvelgiama vertinant, ar UNRWA apsaugos ar paramos teikimas konkrečiam asmeniui, kuris anksčiau naudojosi tokia apsauga ar parama, „nutrūko“, kaip apibūdinta atsakyme į pirmąjį ir antrąjį klausimus.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiąjį klausimą užduoda iš esmės tam, kad išsiaiškintų, ar asmuo be pilietybės gali remtis tuo, kad jaučiasi nesaugus dėl to, kad savanoriškai išvyko iš saugaus (arba palyginti saugaus) UNRWA operacijos rajono į tokį operacijos rajoną, kuriame jaučiasi labai nesaugus, ir ar jis gali, remdamasis šia savanoriškai prisiimta grėsme, prašyti jam suteikti galimybę ipso facto pasinaudoti Direktyvoje 2011/95 numatytomis su pabėgėlio statusu susijusiomis lengvatomis.

54.

Teisingumo Teismas Sprendime El Kott jau yra aiškiai nurodęs, kad savanoriškas išvykimas iš UNRWA veiklos teritorijos nėra pakankamas pagrindas nebetaikyti 1 straipsnio D skirsnio nuostatų dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo ( 42 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo taip: jeigu asmuo, kuris faktiškai naudojosi UNRWA apsauga ar parama, ja nebesinaudoja dėl priežasties, kurios pats negali kontroliuoti ir kuri nepriklauso nuo jo valios, 12 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata dėl statuso suteikimo taikoma ir toks asmuo ipso facto turi teisę pasinaudoti direktyvos teikiamomis lengvatomis su sąlyga, kad netaikoma kuri nors kita statuso nesuteikimo nuostata, įtvirtinta Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 1 dalies b punkte arba šio straipsnio 2 ar 3 dalyse ( 43 ).

55.

Šiomis aplinkybėmis laikytina, kad asmuo buvo privestas išvykti iš UNRWA veiklos teritorijos, jeigu jis jautėsi labai nesaugus ir UNRWA negalėjo šioje teritorijoje užtikrinti jo gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų šiai agentūrai pavestą misiją ( 44 ).

56.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad savanorišku išvykimu iš saugaus (ar palyginti saugaus) UNRWA operacijos rajono į operacijos rajoną, kuriame atitinkamas asmuo jaučiasi labai nesaugus, taip pat negalima remtis tais atvejais, kai siekiama įrodyti, kad UNRWA apsaugos ar paramos teikimas tokiam asmeniui „nutrūko“.

57.

Konkrečiai kalbant, jeigu atitinkamas asmuo žinojo arba pagrįstai galėjo numatyti grėsmę savo asmeniniam saugumui operacijos rajone, į kurį nuvyko, ir jeigu jis negalėjo pagrįstai tikėtis saugiai sugrįžti į saugų (ar palyginti saugų) operacijos rajoną, iš kurio išvyko, arba į kitą saugų UNRWA operacijos rajoną, negalima teigti, kad UNRWA apsaugos ar paramos teikimas jam nutrūko.

58.

Dar pridurčiau, kad ši išvada nereiškia, jog toks asmuo paliekamas be apsaugos. Jis dar gali atitikti papildomos apsaugos suteikimo sąlygas ir pagal Direktyvos 2011/95 21 straipsnį jam tebetaikomas negrąžinimo principas, bet jam neturėtų būti leista dėl sąmoningai ir savanoriškai prisiimtos grėsmės ipso facto įgyti pabėgėlio statusą.

59.

Taigi Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą:

prašymą suteikti pabėgėlio statusą pateikęs asmuo negali remtis grėsme savo asmeniniam saugumui, kurią savanoriškai prisiėmė, kai iš saugaus (arba palyginti saugaus) UNRWA operacijos rajono išvyko į operacijos rajoną, kuriame jaučiasi labai nesaugus, tam, kad ipso facto galėtų pasinaudoti Direktyvoje 2011/95 numatytomis su pabėgėlio statusu susijusiomis lengvatomis.

60.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas penktąjį klausimą užduoda tik jeigu turėtų būti laikoma, kad norint atsakyti į antrąjį ir ketvirtąjį klausimus yra svarbi prašytojo įprastinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į siūlomus atsakymus į pirmuosius keturis klausimus, Teisingumo Teismui nereikia atsakyti į penktąjį klausimą.

61.

Komisija tvirtina, kad įprastinė gyvenamoji vieta nėra lemiama norint atsakyti į antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, bet vis dėlto reikia atsakyti į penktąjį klausimą. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ vartojama Direktyvos 2011/95 11 straipsnio 1 dalies f punkte, kuris atitinkamais atvejais taikomas ir palestiniečiams be pilietybės.

62.

Atsižvelgiant į nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, sprendimas dėl XT prašymo suteikti pabėgėlio statusą dar nėra galutinis, nes ši byla dar nagrinėjama kasacine tvarka. Neatrodo, kad XT pabėgėlio statuso vėlesnio panaikinimo klausimas yra iškeltas kasaciniame skunde (Revision), kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir šis teismas neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti tos direktyvos 11 straipsnio 1 dalies f punkto. Kaip nurodyta šios išvados 50 punkte, hipotetiniam XT pabėgėlio statuso panaikinimui ateityje pagal 12 straipsnio 1 dalies a punkto pirmo sakinio nuostatą dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo būtų taikoma Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 3 dalis, kuri netaikoma kartu su 11 straipsnio 1 dalies f punktu. Todėl manau, kad penktasis klausimas yra hipotetinio pobūdžio, nebent prašytojo „įprastinės gyvenamosios vietos“ sąvoka būtų svarbi siekiant atsakyti į antrąjį ar ketvirtąjį arba abu šiuos klausimus. Manau (kaip ir Komisija), kad taip nėra.

63.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: