1

Savo ieškiniu Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo visų pirma panaikinti 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/957, kuria iš dalies keičiama Direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 173, 2018, p. 16, klaidų ištaisymas OL L 91, 2019, p. 77) (toliau – ginčijama direktyva), 1 straipsnio 2 dalies a punktą, 2 dalies b punktą ir 3 straipsnio 3 dalį, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti visą šią direktyvą.

2

SESV 9 straipsnis išdėstytas taip:

„Nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga.“

3

Šios sutarties 53 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kad asmenims būtų lengviau imtis veiklos ir verstis ja kaip savarankiškai dirbantiems asmenims, Europos Parlamentas ir [Europos Sąjungos] Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, leidžia direktyvas dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialias kvalifikacijas įrodančių dokumentų abipusio pripažinimo ir dėl valstybių narių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų dėl savarankiškai dirbančių asmenų veiklos pradėjimo ir vertimosi ja koordinavimo.

2.   Laipsniškas apribojimų medikams, giminiškoms profesijoms ir farmacininkams panaikinimas priklauso nuo to, kaip įvairiose valstybėse narėse koordinuojamos jų profesinės veiklos sąlygos.“

4

SESV 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos.“

5

SESV 62 straipsnyje nustatyta:

„Šio skyriaus reglamentuojamiems klausimams taikomos 51–54 straipsnių nuostatos.“

6

1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431) buvo priimta remiantis EB 57 straipsnio 2 dalimi ir 66 straipsniu (dabar atitinkamai SESV 53 straipsnio 1 dalis ir 62 straipsnis).

7

Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad šios direktyvos tikslas – užtikrinti į valstybių narių teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sąlygas, susijusias su joje nurodytais dalykais, kuriuos toje valstybėje narėje, kur darbas yra atliekamas, reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai ir (arba) kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, paskelbti visuotinai taikytinais.

8

Tarp Direktyvoje 96/71 reglamentuotų dalykų buvo minimalios darbo užmokesčio normos, įskaitant viršvalandžių apmokėjimo normas (3 straipsnio 1 dalies c punktas).

9

Ginčijama direktyva priimta remiantis SESV 53 straipsnio 1 dalimi ir 62 straipsniu.

10

Ginčijamos direktyvos 1, 4, 6 ir 9–11 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

11

Šio direktyvos 16–19 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

12

Šios direktyvos 24 konstatuojamoje dalyje nurodyta:

„[Š]ia direktyva nustatoma subalansuota sistema laisvės teikti paslaugas ir komandiruotų darbuotojų apsaugos atžvilgiu, kuri yra nediskriminuojamojo pobūdžio, skaidri ir proporcinga ir kuria tuo pačiu metu atsižvelgiama į nacionalinių darbo santykių įvairovę. Šia direktyva netrukdoma taikyti palankesnes darbo sutarties sąlygas komandiruotiems darbuotojams.“

13

Ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktu į Direktyvos 96/71 1 straipsnį įterptos –1 ir –1a dalys:

„–1.   [Direktyva 96/71] užtikrinama komandiruotų darbuotojų apsauga jų komandiruotės metu laisvės teikti paslaugas atžvilgiu, nustatant privalomas nuostatas dėl darbo sąlygų ir darbuotojų sveikatos apsaugos ir saugos, kurių turi būti laikomasi.

–1a.   [Direktyva 96/71] nedaromas poveikis naudojimuisi valstybių narių ir Sąjungos lygmeniu pripažintomis pagrindinėmis teisėmis, įskaitant teisę ar laisvę streikuoti arba imtis kitų veiksmų, numatytų konkrečiose valstybių narių darbo santykių sistemose, laikantis nacionalinės teisės ir (arba) praktikos. Ja taip pat nedaromas poveikis teisei derėtis dėl kolektyvinių susitarimų, juos sudaryti ir užtikrinti jų vykdymą ar imtis kolektyvinių veiksmų pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką.“

14

Ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktu pakeistas Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, į šią pastraipą įterpti h ir i punktai, o į šio straipsnio 3 straipsnio 1 dalį įterpta trečia pastraipa:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nepriklausomai nuo to, kuri teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įmonės į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams, remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, garantuotų darbo sutarties sąlygas, apimančias toliau nurodytus dalykus, kurie valstybėje narėje, kurioje darbas atliekamas, yra nustatyti:

<…>

[Direktyvoje 96/71] darbo užmokesčio sąvoka apibrėžiama pagal valstybės narės, į kurios teritoriją darbuotojas komandiruojamas, nacionalinę teisę ir (arba) praktiką ir apima visas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kurios yra privalomos pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus arba kolektyvines sutartis ar arbitražo sprendimus, kurie toje valstybėje narėje buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį.“

15

Ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies b punktu į Direktyvos 96/71 3 straipsnį įterpta 1a dalis, joje numatyta:

„Kai faktinė komandiruotės trukmė viršija 12 mėnesių, valstybės narės užtikrina, nepriklausomai nuo to, kuri teisė yra taikoma darbo santykiams, kad 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įmonės į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams, remiantis vienodų sąlygų taikymo principu, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų darbo sutarties sąlygų garantuotų visas taikytinas darbo sutarties sąlygas, kurios valstybėje narėje, kurioje yra atliekamas darbas, yra nustatytos:

Šios dalies pirma pastraipa netaikoma toliau nurodytiems dalykams:

Kai paslaugų tiekėjas pateikia motyvuotą pranešimą, valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, pratęsia pirmoje pastraipoje nurodytą laikotarpį iki 18 mėnesių.

Jeigu 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įmonė pakeičia komandiruotą darbuotoją kitu komandiruotu darbuotoju, atliekančiu tą patį darbą toje pačioje vietoje, komandiruotės trukmė šios dalies tikslais yra bendra atitinkamų atskirų komandiruotų darbuotojų komandiruotės laikotarpių trukmė.

Šios dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyta „[t]o paties darbo toje pačioje vietoje“ samprata apibrėžiama atsižvelgiant į, inter alia, teiktinos paslaugos pobūdį, atliktiną darbą ir darbo vietos adresą (-us).“

16

Ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad Direktyvos 96/71 3 straipsnio 7 dalis nuo šiol suformuluota taip:

„1–6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo sutarties sąlygų.

Su komandiruote susiję komandiruotpinigiai laikomi darbo užmokesčio dalimi, išskyrus atvejus, kai jie yra mokami kompensuojant komandiruotės faktines išlaidas, kaip antai kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas. Nedarant poveikio 1 dalies pirmos pastraipos i punktui, darbdavys kompensuoja komandiruotam darbuotojui tokias išlaidas laikantis nacionalinės teisės ir (arba) praktikos, taikomų darbo santykiams.

Jeigu pagal darbo santykiams taikytinas darbo sąlygas nenustatyta, ar su komandiruote susijusių komandiruotpinigių dalys mokamos kaip faktinių išlaidų kompensavimas, ir tuo atveju, kai taip yra, kurios tai yra dalys, arba kurios yra darbo užmokesčio dalimi, tuomet laikoma, kad visi komandiruotpinigiai mokami kaip išlaidų, susijusių su komandiruote, kompensavimas.“

17

Ginčijamos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva kelių transporto sektoriui taikoma nuo teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo iš dalies keičiamos [2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos [direktyvos 2006/22/EB [dėl būtiniausių sąlygų Tarybos reglamentams (EEB) Nr. 3820/85 ir (EEB) Nr. 3821/85 dėl su kelių transporto veikla susijusių socialinių teisės aktų įgyvendinti ir panaikinanti Direktyvą 88/599/EEB (OL L 102, 2006, p. 35] nuostatos dėl vykdymo užtikrinimo reikalavimų ir nustatomos konkrečios su Direktyva 96/71 <…> ir Direktyva 2014/67 <…> susijusios kelių transporto vairuotojų komandiravimo taisyklės, taikymo pradžios dienos.

18

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6, toliau – reglamentas „Roma I“) 40 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Reikėtų vengti situacijų, kai kolizinės teisės normos išsklaidomos keliuose dokumentuose ir skiriasi. Tačiau šis reglamentas nepanaikina galimybės su sutartinėmis prievolėmis susijusias teisės kolizijos taisykles įtraukti į Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

Šis reglamentas neturėtų daryti įtakos kitų teisės aktų, nustatančių taisykles, skirtas prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, taikymui, jei jie negali būti taikomi kartu su teise, nustatyta pagal šio reglamento teisės normas. <…>“

19

Šio reglamento 8 straipsnyje „Individualios darbo sutartys“ nustatyta:

„1.   Individualiai darbo sutarčiai taikoma pagal 3 straipsnį šalių pasirinkta teisė. Tačiau toks teisės pasirinkimas negali atimti iš darbuotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalių pagrindu.

2.   Tiek, kiek šalys nepasirinko individualiai darbo sutarčiai taikytinos teisės, sutarčiai taikoma teisė valstybės [taikoma valstybės], kurioje, o jei ši sąlyga netenkinama – iš kurios, darbuotojas vykdydamas sutartį įprastai atlieka darbą, teisė. Laikoma, kad valstybė, kurioje įprastai atliekamas darbas, nepasikeitė, jei darbuotas [darbuotojas] laikinai dirba kitoje valstybėje.

<…>“

20

Minėto reglamento 9 straipsnyje numatyta:

„1.   Viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.

2.   Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo.

3.   Valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytos viršesnės privalomos nuostatos, gali būti taikomos tiek, kiek pagal šias viršesnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas. Sprendžiant, ar taikyti tas nuostatas, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį ir tikslą bei į jų taikymo arba netaikymo pasekmes.“

21

To paties reglamento 23 straipsnyje „Santykis su kitomis [Sąjungos] teisės nuostatomis“ numatyta:

„Šis reglamentas, išskyrus 7 straipsnį, neturi įtakos tam, kaip taikomos [Sąjungos] teisės nuostatos, kuriomis tam tikrais klausimais nustatomos su sutartinėmis prievolėmis susijusios teisės kolizijos taisyklės.“

22

Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

23

Parlamentas ir Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį ir priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

24

2019 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Vokietijos Federacinei Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei ir Europos Komisijai leista įstoti į bylą palaikyti Parlamento ir Tarybos reikalavimų.

25

2019 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Švedijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

26

Lenkijos Respublika pirmiausia reikalauja panaikinti kelias konkrečias ginčijamos direktyvos nuostatas, o nepatenkinus šių reikalavimų – prašo panaikinti visą šią direktyvą.

27

Parlamentas mano, kad pagrindiniai reikalavimai nepriimtini, nes ginčijamos nuostatos yra neatskiriamos nuo likusių ginčijamos direktyvos nuostatų.

28

Reikia priminti, kad Sąjungos aktą panaikinti iš dalies galima, tik jei prašomas panaikinti dalis įmanoma atskirti nuo likusios akto dalies. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad šis reikalavimas netenkinamas, jei panaikinus aktą iš dalies būtų pakeista to akto esmė (2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑121/14, EU:C:2015:749, 20 punktas ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo SolarWorld / Taryba, C‑204/16 P, EU:C:2017:838, 36 punktas).

29

Be to, siekiant patikrinti, ar Sąjungos akto dalys gali būti atskirtos, reikia išnagrinėti jų svarbą, kad būtų galima įvertinti, ar panaikinus šias dalis būtų pakeista šio akto prasmė ir esmė (2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑121/14, EU:C:2015:749, 21 punktas ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo SolarWorld / Taryba, C‑204/16 P, EU:C:2017:838, 37 punktas).

30

Šiuo klausimu pakanka nurodyti, kad klausimas, ar dėl Sąjungos akto dalinio panaikinimo pakistų jo esmė, yra objektyvus, o ne subjektyvus kriterijus, susijęs su ginčijamą aktą priėmusios institucijos politine valia (2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑36/04, EU:C:2006:209, 14 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 121 punktas).

31

Tiek ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktu, tiek 1 straipsnio 2 dalies b punktu Direktyva 96/71 iš dalies pakeičiama, pirma, šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte vietoj sąvokos „minimali užmokesčio norma“ įvedant sąvoką „darbo užmokestis“ ir, antra, į šią direktyvą įterpiant 3 straipsnio 1a dalį, kurioje numatyta speciali komandiravimo tvarka, kai paprastai komandiruojama ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui.

32

Abi naujos normos, įtvirtintos šiose ginčijamos direktyvos nuostatose, lemia svarbius komandiruojamiems darbuotojams taikomos tvarkos, kuri buvo įtvirtinta Direktyvoje 96/71, pakeitimus. Tai pagrindiniai šios tvarkos pakeitimai, dėl kurių pakeičiama anksčiau nustatyta interesų pusiausvyra.

33

Taigi panaikinus pirma nurodytas ginčijamos direktyvos nuostatas, būtų pakenkta jos esmei, nes šios nuostatos gali būti laikomos sudarančiomis naujos Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos komandiravimo tvarkos branduolį (pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑36/04, EU:C:2006:209, 16 punktą).

34

Vadinasi, pagrindiniai reikalavimai, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktas ir 1 straipsnio 2 dalies b punktas, yra nepriimtini, nes šios nuostatos yra neatskiriamos nuo kitų šios direktyvos nuostatų.

35

Vis dėlto, kadangi ginčijamos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, kuri taip pat minima pagrindiniuose reikalavimuose, tik numatyta, kad ji bus taikoma transporto sektoriui nuo to momento, kai bus paskelbtas specialus teisėkūros procedūra priimamas aktas, šios nuostatos panaikinimas nepakenktų šios direktyvos esmei.

36

Kadangi trečiasis ieškinio pagrindas, kuris konkrečiai susijęs su minėta nuostata, yra bendras pagrindiniams ir papildomai pateiktiems reikalavimams, į jį bus atsakyta nagrinėjant tuos reikalavimus.

37

Grįsdama šiuos savo reikalavimus Lenkijos Respublika nurodo tris pagrindus atitinkamai dėl to, kad ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktais pažeidžiamas SESV 56 straipsnis, kad ši direktyva priimta remiantis neteisingu teisiniu pagrindu, be to, padaryta klaida, kai į minėtos direktyvos taikymo sritį buvo įtrauktas kelių transporto sektorius.

38

Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, nes jis susijęs su ginčijamos direktyvos teisinio pagrindo pasirinkimu, taigi klausimu, kurį reikia nagrinėti prieš pradedant nagrinėti pagrindus, kuriais kritikuojamas direktyvos turinys, o tada – pirmąjį ir galiausiai trečiąjį ieškinio pagrindus.

39

Lenkijos Respublika ginčija SESV 53 straipsnio 1 dalies ir 62 straipsnio pasirinkimą kaip ginčijamos direktyvos teisinio pagrindo, motyvuodama tuo, kad pastarojoje direktyvoje, priešingai nei Direktyvoje 96/71, įtvirtinami darbuotojus komandiruojančių įmonių laisvės teikti paslaugas apribojimai.

40

Šiuo klausimu ji tvirtina, kad pagrindinis ginčijamos direktyvos tikslas yra apsaugoti komandiruotus darbuotojus, todėl ji turėjo būti grindžiama SESV nuostatomis, taikytinomis socialinės politikos srityje.

41

Be to, ji teigia, kad ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktais nesiekiama palengvinti savarankiškos profesinės veiklos vykdymo; atvirkščiai, šios nuostatos šiai veiklai yra nepalankios. Sąvoką „minimali užmokesčio norma“ pakeitus sąvoka „darbo užmokestis“ ir įtvirtinus naują ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui komandiruotiems darbuotojams taikomą tvarką, atsiranda nepateisinamų ir neproporcingų laisvės teikti paslaugas apribojimų. Dėl šios priežasties prieštaringa remtis teisiniu pagrindu, taikomu šios laisvės derinimo srityje.

42

Parlamentas ir Taryba, palaikomi Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Švedijos Karalystės ir Komisijos, nesutinka su Lenkijos Respublikos argumentais.

43

Iš pradžių reikia, pirma, priminti, kad Sąjungos akto teisinio pagrindo pasirinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė, kaip antai šio akto tikslu ir turiniu. Jeigu išnagrinėjus atitinkamą teisės aktą matyti, kad juo siekiama dviejų tikslų arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jei viena iš jų yra laikytina pagrindine ar dominuojančia, o kita tik papildoma, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja pagrindinis tikslas ar pagrindinė ar dominuojanti sudedamoji dalis (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Be to, reikia pažymėti, kad, siekiant nustatyti tinkamą teisinį pagrindą, gali būti atsižvelgiama į teisinį kontekstą, kuriam esant priimtas naujas teisės aktas, visų pirma dėl to, kad toks kontekstas gali padėti paaiškinti to teisės akto tikslą (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 32 punktas).

45

Taigi, kiek tai susiję su teisės aktu, kuriuo, kaip ir ginčijamos direktyvos atveju, keičiamos esamos teisės normos, siekiant nustatyti jų priėmimo teisinį pagrindą, taip pat svarbu atsižvelgti į juo keičiamas esamas teisės normas, būtent į jų tikslą ir turinį (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 42 punktas).

46

Be to, kai teisėkūros procedūra priimtu aktu jau buvo koordinuoti valstybių narių teisės aktai tam tikroje srityje, kurioje Sąjungos kompetencijai priklauso imtis veiksmų, iš Sąjungos teisės aktų leidėjo negali būti atimta galimybė pritaikyti šį aktą prie pasikeitusių aplinkybių ar naujos informacijos, atsižvelgiant į jam tenkančią pareigą užtikrinti SESV pripažintų bendrųjų interesų apsaugą ir atsižvelgti į šios Sutarties 9 straipsnyje įtvirtintus Sąjungos bendrus tikslus, tarp jų reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu ir tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo AGET Iraklis, C‑201/15, EU:C:2016:972, 78 punktą).

47

Iš tikrųjų, esant tokiai situacijai, Sąjungos teisės aktų leidėjas gali tinkamai vykdyti jam tenkančią pareigą užtikrinti šių Sąjungos bendrųjų interesų ir bendrų tikslų apsaugą, tik jeigu jam leidžiama pritaikyti atitinkamus Sąjungos teisės aktus prie tokių pasikeitusių aplinkybių ar naujos informacijos (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, EU:C:2019:1035, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Antra, svarbu pažymėti, kad, kai Sutartyse numatyta speciali nuostata, kuri gali būti teisinis nagrinėjamo teisės akto pagrindas, jis turi būti priimamas remiantis šia nuostata (2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑48/14, EU:C:2015:91, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Trečia, iš kartu aiškintinų SESV 53 straipsnio 1 dalies ir 62 straipsnio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi kompetenciją priimti direktyvas, kuriomis siekiama koordinuoti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas dėl galimybės verstis paslaugų teikimo veikla ir jos vykdymo, kad būtų sudarytos palankios sąlygos pradėti šią veiklą ir ją vykdyti.

50

Taigi šiomis nuostatomis Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiami įgaliojimai koordinuoti nacionalinės teisės aktus, kurie dėl jų skirtumų gali sudaryti laisvės teikti paslaugas tarp valstybių narių kliūčių.

51

Vis dėlto tuo remiantis negalima daryti išvados, kad koordinuodamas tokius teisės aktus Sąjungos teisės aktų leidėjas neturi kartu užtikrinti, kad būtų paisoma įvairių valstybių narių siekiamo bendrojo intereso ir SESV 9 straipsnyje įtvirtintų tikslų, į kuriuos Sąjunga turi atsižvelgti, apibrėždama ir įgyvendindama savo visų rūšių politiką ir veiksmus, tarp jų – ir šio sprendimo 46 punkte primintus reikalavimus.

52

Vadinasi, jeigu įvykdomos rėmimosi SESV 53 straipsnio 1 dalimi, siejama su SESV 62 straipsniu, kaip teisiniu pagrindu, sąlygos, Sąjungos teisės aktų leidėjui negalima trukdyti remtis šiuo teisiniu pagrindu dėl to, kad jis taip pat atsižvelgė į tuos reikalavimus (šiuo klausimu žr. 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑233/94, EU:C:1997:231, 17 punktą ir 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Tuo remiantis darytina išvada, kad koordinavimo priemonių, kurias Sąjungos teisės akto leidėjas priėmė remdamasis SESV 53 straipsnio 1 dalimi, siejama su SESV 62 straipsniu, tikslas turi būti ne tik sudaryti palankesnes sąlygas naudojimuisi laisve teikti paslaugas, bet ir prireikus apsaugoti kitus pagrindinius interesus, kuriems ši laisvė gali turėti įtakos (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad ginčijama direktyva iš dalies pakeičiamos tam tikros Direktyvos 96/71 nuostatos ir į ją įterpiamos naujos, todėl pastaroji direktyva yra ginčijamos direktyvos teisinio konteksto dalis, kaip tai konkrečiai patvirtina šios direktyvos 1 ir 4 konstatuojamosios dalys, kur atitinkamai nurodoma, pirma, kad, Sąjunga toliau stiprina esminius vidaus rinkos principus, kaip antai laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas, kuriais siekiama vienodų verslininkų veiklos sąlygų ir darbuotojų teisių apsaugos, ir, antra, kad praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po Direktyvos 96/71 priėmimo tapo būtina įvertinti, ar ja tebėra užtikrinama dviejų poreikių, t. y. poreikio skatinti paslaugų teikimo laisvę ir užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas ir poreikio apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises, pusiausvyra.

55

Pirma, kalbant apie ginčijamos direktyvos tikslą, reikia pažymėti, kad ja, vertinant su direktyva, kurią ji iš dalies pakeičia, siekiama užtikrinti dviejų interesų pusiausvyrą, t. y. viena vertus, visų valstybių narių įmonių galimybę teikti paslaugas vidaus rinkoje komandiruojant darbuotojus iš įsisteigimo valstybės narės į valstybę narę, kur jos teikia savo paslaugas, ir, kita vertus, apsaugoti komandiruotų darbuotojų teises.

56

Šiuo tikslu priimdamas ginčijamą direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis, t. y. priimdamas teisės normas, užtikrinančias konkurenciją, kuri toje pačioje valstybėje narėje nebūtų grindžiama iš esmės skirtingų darbo sutarties sąlygų taikymu, atsižvelgiant į tai, ar darbdavys įsisteigęs toje valstybėje narėje, ir kartu – kuo didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą, nes ši apsauga, be kita ko, kaip tai patvirtina šios direktyvos 10 konstatuojamoji dalis, yra būdas „garantuoti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis“.

57

Taigi šia direktyva siekiama užtikrinti, kad komandiruotų darbuotojų darbo sąlygos būtų kuo labiau panašios į tų darbuotojų, kurie dirba priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusiose įmonėse, darbo sąlygas ir atitinkamai didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą šioje valstybėje narėje.

58

Antra, kalbant apie ginčijamos direktyvos turinį, reikia pažymėti, kad ja, būtent Lenkijos Respublikos kritikuojamomis nuostatomis, siekiama labiau atsižvelgti į komandiruotų darbuotojų apsaugą, kad ir toliau būtų užtikrintas laisvės teikti paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje įgyvendinimas teisingomis sąlygomis.

59

Vadovaujantis šia logika, pirma, šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi iš dalies pakeičiama Direktyvos 96/71 1 straipsnio 1 dalis, įterpiant, pirma, –1 dalį, skirtą padėti įgyvendinti jos tikslą užtikrinti komandiruotų darbuotojų apsaugą per jų komandiruotę, ir, antra, įterpiant –1a dalį, kurioje patikslinama, kad Direktyva 96/71 nedaro poveikio naudojimuisi valstybių narių ir Sąjungos lygmeniu pripažintomis pagrindinėmis teisėmis.

60

Antra, ginčijamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte padaromi Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nurodant vienodą požiūrį, kuriuo turi būti pagrįstos komandiruotiems darbuotojams užtikrintinos darbo sąlygos. Tame punkte išplečiamas dalykų, kuriems taikoma ši užtikrinimo garantija, sąrašas, prie jų priskiriant, pirma, darbuotojų apgyvendinimo, kai jį darbuotojams, dirbantiems kitoje nei jų įprasta darbo vieta, užtikrina darbdavys, sąlygas, ir, antra, komandiruotpinigius ir išlaidų kompensavimą, siekiant padengti toli nuo namų dėl profesinių priežasčių esančių darbuotojų kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas. Be to, Direktyvos 96/71, iš dalies pakeistos ginčijama direktyva (toliau – pakeista Direktyva 96/71) 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte sąvoka „darbo užmokestis“ pakeičia sąvoką „minimali užmokesčio norma“.

61

Trečia, ginčijamoje direktyvoje numatytas laipsniškumas taikant priimančiosios valstybės narės darbo sąlygas: įterpus į Direktyvą 96/71 3 straipsnio 1a dalį, reikalaujama taikyti beveik visas šias sąlygas, kai faktinė komandiruotės trukmė paprastai viršija dvylika mėnesių.

62

Iš to, kas išdėstyta matyti, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, kad ginčijama direktyva pagerina naudojimąsi laisve teikti paslaugas teisingomis sąlygomis, o tai yra pagrindinis tikslas, kurio ja siekiama, nes ja užtikrinama, kad komandiruotų darbuotojų darbo sąlygos bus kiek galima panašesnės į darbuotojų, dirbančių priimančiojoje valstybėje narėje įsteigtose įmonėse, darbo sąlygas, šiems komandiruotiems darbuotojams šioje valstybėje narėje taikant sąlygas, kurios labiau užtikrina jų apsaugą, nei numatytosios Direktyvoje 96/71.

63

Trečia, nors Direktyva 96/71 siekiama, kaip nurodyta jos 1 konstatuojamojoje dalyje, panaikinti valstybėse narėse laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo kliūtis, jos 5 konstatuojamoje pažymėta, kad siekiant skatinant bet kokių tarpvalstybinių paslaugų teikimą, reikia sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir taikyti priemones, garantuojančias, kad bus paisoma darbuotojų teisių.

64

Būtent siekiant šių tikslų šios direktyvos 13 ir 14 konstatuojamosiose dalyse skelbiama, kad būtina koordinuoti valstybių narių įstatymus, siekiant nustatyti „pagrindines“ minimalią apsaugą užtikrinančias privalomas teisės normas, kurių priimančiojoje valstybėje turi paisyti darbdaviai, komandiruojantys į ją darbuotojus.

65

Tuo remiantis darytina išvada, kad nuo pat Direktyvos 96/71 priėmimo, siekiant pagerinti naudojimąsi laisve teikti tarpvalstybines paslaugas, jau buvo atsižvelgta į būtinybę užtikrinti konkurenciją, kuri nebūtų grindžiama iš esmės skirtingų darbo sutarties sąlygų taikymu toje pačioje valstybėje narėje, atsižvelgiant į tai, ar darbdavys joje įsisteigęs, ir atitinkamai į komandiruotų darbuotojų apsaugą. Konkrečiai šios direktyvos 3 straipsnyje buvo nurodytos priimančiojoje valstybėje narėje taikomos darbo sutarties sąlygos, kurias šios valstybės narės teritorijoje turėjo užtikrinti darbdaviai jų komandiruotiems darbuotojams.

66

Be to, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 46 ir 47 punktuose, iš Sąjungos teisės aktų leidėjo, kuris naudodamasis teisėkūros procedūra priima teisės aktą, neturėtų būti atimama galimybė pritaikyti šį aktą prie bet kokių pasikeitusių aplinkybių ar bet kokios naujos informacijos, atsižvelgiant į jam tenkančią užduotį užtikrinti SESV pripažintų bendrųjų interesų apsaugą.

67

Atsižvelgiant į platesnį ginčijamos direktyvos priėmimo teisinį kontekstą, reikia pažymėti, kad vidaus rinkoje įvyko didelių pokyčių nuo Direktyvos 96/71 įsigaliojimo, tarp jų svarbiausi – 2004, 2007 ir 2013 m. įvykusi Sąjungos plėtra, kuri lėmė tai, kad nuo šiol šioje rinkoje dalyvauja valstybių narių, kuriose apskritai taikytos darbo sąlygos skyrėsi nuo taikomų kitose valstybėse narėse, įmonės.

68

Be to, kaip pažymėjo Parlamentas, Komisija savo 2016 m. kovo 8 d. darbo dokumente SWD(2016) 52 final„Poveikio vertinimas, pridedamas prie pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 96/71“ (toliau – poveikio vertinimas), konstatavo, kad Direktyva 96/71 lėmė priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusių įmonių ir į tą valstybę darbuotojus komandiruojančių įmonių nevienodas konkurencijos sąlygas, taip pat darbo rinkos segmentaciją dėl struktūriškai skirtingų atitinkamiems darbuotojams taikomų darbo užmokestį reglamentuojančių normų.

69

Taigi, atsižvelgiant į Direktyva 96/71 siektą tikslą, t. y. užtikrinti laisvę teikti tarpvalstybines paslaugas vidaus rinkoje sąžiningos konkurencijos sąlygomis ir darbuotojų teisių paisymą, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes ir naują informaciją, nurodytus šio sprendimo 67 ir 68 straipsniuose, priimdamas ginčijamą direktyvą remtis tuo pačiu teisės pagrindu kaip ir priimant Direktyvą 96/71. Iš tikrųjų, kad geriau pasiektų šį tikslą pasikeitus aplinkybėms, teisės aktų leidėjas galėjo manyti, kad buvo būtina pritaikyti pusiausvyrą, kuria pagrįsta Direktyva 96/71, sustiprinant komandiruojamų į priimančiąją valstybę narę darbuotojų teisių apsaugą taip, kad įmonės, komandiruojančios į tą valstybę narę darbuotojus, ir joje įsisteigusios įmonės galėtų konkuruoti vienodesnėmis sąlygomis.

70

Tokiomis aplinkybėmis Lenkijos Respublikos argumentai, kad socialinės politikos srityje taikytinos SESV nuostatos yra tinkamas ginčijamos direktyvos teisinis pagrindas, gali būti tik atmesti.

71

Vadinasi, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

72

Pirmajame ieškinio pagrinde Lenkijos Respublika teigia, kad ginčijama direktyva sukuria laisvės teikti paslaugas apribojimus, prieštaraujančius SESV 56 straipsniui, nes ja Direktyvoje 96/71 įtvirtinama valstybių narių pareiga komandiruotiems darbuotojams užtikrinti, pirma, darbo užmokestį, atitinkantį priimančiosios valstybės narės teisės aktus ar praktiką, ir, antra, visas šiuos teisės aktus ir praktiką atitinkančias darbo sąlygas, jeigu iš esmės faktinis darbuotojo komandiravimo laikotarpis yra ilgesnis nei dvylika mėnesių.

73

Ieškinio pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Lenkijos Respublika teigia, pirma, jog tai, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte vietoj sąvokos „minimali užmokesčio norma“ pasirinkta sąvoka „darbo užmokestis“, yra diskriminacinis laisvės teikti paslaugas ribojimas, nes paslaugų teikėjui, įdarbinančiam komandiruotus darbuotojus, dėl to kyla papildoma ekonominė ir administracinė našta.

74

Ji pažymi, kad dėl tokio pasirinkimo šia iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 nuostata panaikinamas kitose valstybėse narėse įsisteigusių paslaugų teikėjų konkurencinis pranašumas, kurį lemia mažesnės nei priimančiojoje valstybėje narėje taikomos darbo užmokesčio normos.

75

Antra, Lenkijos Respublika mano, kad, pirma, SESV 56 straipsnyje užtikrinama laisvė teikti paslaugas grindžiama ne vienodo požiūrio principu, o diskriminacijos draudimu ir, antra, užsienio paslaugų teikėjų padėtis yra skirtinga ir sudėtingesnė nei priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų padėtis iš esmės dėl to, kad jie turi laikytis savo kilmės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės taisyklių.

76

Be to, komandiruotų darbuotojų situacija skiriasi nuo priimančiosios valstybės narės darbuotojų situacijos, atsižvelgiant į tai, kad jų gyvenimas šioje valstybėje narėje yra laikinas ir jie nesiintegruoja į šios valstybės darbo rinką, todėl savo pagrindinių interesų vietą išsaugo savo gyvenamosios vietos valstybėje. Taigi šiems darbuotojams mokamas darbo užmokestis turi leisti jiems padengti pragyvenimo šioje šalyje išlaidas.

77

Trečia, ji mano, kad ginčijama direktyva padaryti pakeitimai negali būti laikomi pateisinamais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais ar proporcingais, nes Direktyvoje 96/71 buvo atsižvelgta į darbuotojų apsaugos ir nesąžiningos konkurencijos prevencijos tikslus.

78

Atsižvelgdama į ginčijamos direktyvos 16 konstatuojamąją dalį ir tam tikras poveikio vertinimo dalis, Lenkijos Respublika pažymi, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas mano, jog konkurencinis pranašumas, kurį lemia mažesnės darbo jėgos sąnaudos, nuo šiol savaime prilygsta nesąžiningai konkurencijai, nors anksčiau toks pranašumas taip nebuvo kvalifikuojamas.

79

Šiuo klausimu Lenkijos Respublika tvirtina, kad nesąžiningas konkurencinis pranašumas negali atsirasti tuo atveju, kai paslaugų teikėjas, komandiravęs darbuotojus į valstybę narę, privalo mokėti toje valstybėje narėje galiojančias taisykles atitinkantį darbo užmokestį.

80

Ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje Lenkijos Respublika teigia, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalyje numačius didesnį į priimančiąją valstybę narę ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui komandiruotų darbuotojų apsaugos lygį įtvirtinamas laisvės teikti paslaugas apribojimas, kuris nepateisinamas ir neproporcingas.

81

Ši nuostata lemia papildomas finansines ir administracines išlaidas kitoje nei priimančioji valstybė narė įsteigtam paslaugų teikėjui ir prieštarauja teisinio saugumo principui, atsižvelgiant į dviprasmybę, atsirandančią dėl to, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neišvardijo priimančiosios valstybės narės taisyklių, taikytinų pagal šią nuostatą.

82

Ji mano, kad vienodo požiūrio principas taikomas asmenims, kurie pasinaudojo judėjimo laisve, t. y. tiems, kurie nuolat dirba priimančiojoje valstybėje narėje, bet negalima to paties argumento taikyti pagal analogiją ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui į šią valstybę narę komandiruotiems darbuotojams, turint mintyje, kad komandiruoti darbuotojai nesiintegruoja į šios valstybės narės darbo rinką.

83

Lenkijos Respublika teigia, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalimi nepaisoma reglamento „Roma I“ 9 straipsnio ir kad ši direktyva nėra lex specialis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 23 straipsnį.

84

Ji mano, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalyje įtvirtintas sprendimas yra neproporcingas, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, Sąjungoje jau buvo suderinta nemažai darbo sąlygų, taigi darbuotojų interesai yra pakankamai apsaugoti kilmės valstybės narės teisės aktais, ir, antra, komandiruoto darbuotojo pakeitimo tvarka, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant dvylikos mėnesių laikotarpį, kurį viršijus taikomos beveik visos darbo sąlygos, nesusijusi su komandiruoto darbuotojo situacija.

85

Galiausiai jis pažymi, kad komandiruotės laikotarpių, kurie gali trukti daug metų, sumavimas nesusietas su kokiu nors terminu.

86

Parlamentas ir Taryba, palaikomi Vokietijos Federacinės Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Švedijos Karalystės ir Komisijos, nesutinka su Lenkijos Respublikos argumentais, kuriais grindžiamos abi ieškinio pirmojo pagrindo dalys.

87

Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog draudimas riboti laisvę teikti paslaugas taikomas ne tik nacionalinėms, bet ir Sąjungos institucijų priimtoms priemonėms (2010 m. spalio 26 d. Sprendimo Schmelz, C‑97/09, EU:C:2010:632, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

88

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 53 punkto, laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityje Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtomis priemonėmis, nesvarbu, ar jos būtų valstybių narių įstatymų suderinimo, ar jų koordinavimo priemonės, siekiama ne tik palengvinti naudojimąsi kuria nors iš šių laisvių, bet taip pat prireikus užtikrinti kitų Sąjungos pripažintų pagrindinių interesų, kuriuos ši laisvė gali paveikti, apsaugą.

89

Tai taikytina, be kita ko, ir tuo atveju, kaip priimdamas koordinavimo priemones, kuriomis siekiama palengvinti naudojimąsi laisve teikti paslaugas, Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgia į bendrą įvairių valstybių narių interesą ir nustato šio intereso apsaugos lygį, kuris atrodo tinkamas Sąjungoje (pagal analogiją žr. 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑233/94, EU:C:1997:231, 17 punktą).

90

Kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, priimdamas ginčijamą direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis, t. y. galiojant teisės normoms, užtikrinančioms konkurenciją, kuri toje pačioje valstybėje narėje nebūtų grindžiama iš esmės skirtingų darbo sutarties sąlygų taikymu, atsižvelgiant į tai, ar darbdavys įsisteigęs toje valstybėje narėje, ir kartu – kuo didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą, nes ši apsauga, be kita ko, kaip tai patvirtina šios direktyvos 10 konstatuojamoji dalis, yra būdas „garantuoti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis“.

91

Antra, Sąjungos teismas, kuriam pateiktas ieškinys prašant panaikinti teisėkūros procedūra priimtą aktą, koordinuojantį valstybių narių teisės aktus dėl darbo sąlygų, kaip antai ginčijamą direktyvą, vertindamas šio akto materialinį teisėtumą turi tik įsitikinti, kad juo nepažeidžiamos ESS ir SESV ar bendrieji Sąjungos teisės principai, taip pat, ar jį priimant nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais.

92

Tiek vienodo požiūrio principas, tiek proporcingumo principas, kuriais remiasi Lenkijos Respublika, nurodydama šį ieškinio pagrindą, priskirtini prie tų bendrųjų principų.

93

Pirma, pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 164 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

94

Antra, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės nuostatos būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

95

Dėl teisminės minėtų sąlygų laikymosi kontrolės Teisingumo Teismas pripažino, kad srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ar socialinius sprendimus ir privaloma atlikti kompleksinius vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjas naudodamasis priskirta kompetencija turi plačią diskreciją. Vadinasi, nereikia aiškintis, ar tokioje srityje priimta priemonė buvo vienintelė arba geriausia iš galimų, nes tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis kompetentingų institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Neginčytina, kad Sąjungos lygmeniu teisės aktai, kuriais reglamentuojamas darbuotojų komandiravimas teikiant paslaugas, priskirtini prie tokios srities.

97

Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas turi plačią diskreciją, dėl naudojimosi kuria vykdoma teisminė kontrolė yra ribota, ne tik dėl priemonių, kurių reikia imtis, pobūdžio ir apimties, bet iš dalies ir nustatant bazinius duomenis (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

98

Vis dėlto net ir turėdamas plačią diskreciją Sąjungos teisės aktų leidėjas privalo savo sprendimą pagrįsti objektyviais kriterijais ir išnagrinėti, ar pasirinkta priemone siekiami tikslai gali pateisinti neigiamas ekonomines pasekmes, net jeigu jos būtų labai didelės tam tikriems ūkio subjektams. Iš tiesų pagal prie ESS ir SESV pridėto Protokolo (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 5 straipsnį pagal teisėkūros procedūrą priimamų aktų projektuose turi būti atsižvelgiama į būtinybę bet kokią ūkio subjektams tenkančią naštą padaryti minimalią ir proporcingą tikslui, kurį reikia pasiekti (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 79 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

99

Be to, net ribota teisminė kontrolė reikalauja, kad Sąjungos institucijos, priėmusios nagrinėjamą aktą, galėtų Teisingumo Teisme įrodyti, jog aktas buvo priimtas veiksmingai pasinaudojus diskrecija, kurią įgyvendinant būtina atsižvelgti į visus situacijai, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes. Tuo remiantis darytina išvada, kad šios institucijos bent turi galėti pateikti ir aiškiai, nedviprasmiškai išdėstyti bazinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant ginčijamas šio akto priemones ir nuo kurių priklausė jų diskrecijos įgyvendinimas (2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Parlamentas ir Taryba, C‑482/17, Rink., EU:C:2019:1035, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

100

Būtent atsižvelgiant į šiuos svarstymus reikia nagrinėti atskiras šio ieškinio pirmojo pagrindo dvi dalis.

101

Visų pirma Lenkijos Respublika mano, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte sąvokos „minimali užmokesčio norma“ pakeitimas į sąvoką „darbo užmokestis“ yra diskriminacinis laisvės teikti paslaugas ribojimas tiek, kiek pagal šią nuostatą komandiruotus darbuotojus įdarbinantiems paslaugų teikėjams nustatoma papildoma ekonominė ir administracinė našta, dėl kurios panaikinamas šių paslaugų teikėjų, įsisteigusių valstybėse narėse, kur taikomi mažesni darbo užmokesčio tarifai, konkurencinis pranašumas.

102

Atsižvelgiant į patį pakeistos Direktyvos 96/71 pobūdį, t. y. ši direktyva yra valstybių narių teisės aktų darbo sąlygų srityje koordinavimo priemonė, matyti, kad pagal ją paslaugų teikėjams, komandiruojantiems darbuotojus į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jie įsisteigę, taikomi ne tik jų kilmės valstybės narės, bet ir šiuos darbuotojus priimančios valstybės narės teisės aktai.

103

Papildoma administracinė ir ekonominė našta, kuri dėl tokio taikymo gali kilti šiems paslaugų teikėjams, išplaukia iš tikslų, kurių siekta keičiant iš dalies Direktyvą 96/71, pagal kurią, kaip valstybių narių teisės aktų darbo sąlygų srityje koordinavimo priemonę, dar prieš šį pakeitimą darbuotojus komandiruojantiems paslaugų teikėjams kartu buvo taikomi jų kilmės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės teisės aktai.

104

Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 56 ir 90 punktuose, priimdamas ginčijamą direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti naudojimąsi laisve teikti paslaugas teisingomis sąlygomis, t. y. galiojant teisės normoms, užtikrinančioms konkurenciją, kuri toje pačioje valstybėje narėje nebūtų grindžiama iš esmės skirtingų darbo sutarties sąlygų taikymu, atsižvelgiant į tai, ar darbdavys įsisteigęs toje valstybėje narėje, ir kartu – kuo didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą, nes ši apsauga, be kita ko, kaip tai patvirtina šios direktyvos 10 konstatuojamoji dalis, yra būdas „garantuoti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis“.

105

Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamos direktyvos, kuria užtikrinama didesnė komandiruotų darbuotojų apsauga, paskirtis – garantuoti, kad laisvė teikti paslaugas Sąjungos viduje būtų įgyvendinama konkurencijos sąlygomis, kurios nepriklausytų nuo pernelyg didelių darbo sąlygų, taikomų toje pačioje valstybėje narėje įvairių valstybių narių įmonėms, skirtumų.

106

Tam, kad pasiektų tokį tikslą, ginčijamoje direktyvoje šiuo aspektu keičiama veiksnių, dėl kurių skirtingose valstybėse narėse įsteigtos įmonės gali konkuruoti, pusiausvyra, tačiau nepanaikinamas galimas konkurencinis pranašumas, kurį turi kai kurių valstybių narių paslaugų teikėjai, nes, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, šia direktyva niekaip nepanaikinama sąnaudomis grindžiama konkurencija. Iš tikrųjų joje numatyta užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos visos priimančiojoje valstybėje narėje galiojančios darbo sąlygos, įskaitant darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kurios privalomos šioje valstybėje. Taigi šia direktyva nedaroma poveikio kitiems įmonių, kurios komandiruoja darbuotojus, sąnaudų veiksniams, kaip antai šių darbuotojų našumui ar veiksmingumui, kurie minimi jos 16 konstatuojamojoje dalyje.

107

Be to, reikia pažymėti, kad ginčijama direktyva kartu siekiama sukurti „iš tiesų integruotą ir konkurencingą vidaus rinką“ (16 konstatuojamoji dalis), ir, taikant vienodas taisykles darbo sąlygų srityje, „pasiekti realią socialinę konvergenciją“ (jos 4 konstatuojamoji dalis).

108

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog tam, kad pasiektų šio sprendimo 104 punkte nurodytus tikslus, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo, neįtvirtindamas nepateisinamo nevienodo požiūrio į paslaugų teikėjus ir neatsižvelgdamas į tai, kurioje valstybėje jie įsteigti, nuspręsti, kad sąvoka „darbo užmokestis“ yra tinkamesnė nei Direktyvoje 96/71 įtvirtinta sąvoka „minimali užmokesčio norma“.

109

Antra, Lenkijos Respublika visų pirma mano, kad SESV 56 straipsnyje garantuojama laisvė teikti paslaugas grindžiama ne vienodo požiūrio principu, o diskriminacijos draudimu.

110

Taigi ji iš esmės teigia, kad ginčijamoje direktyvoje neteisingai reikalaujama vienodo požiūrio į komandiruotus darbuotojus ir priimančioje valstybėje narėje įsteigtose įmonėse dirbančius darbuotojus. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šioje direktyvoje nenumatyta tokios šių dviejų kategorijų darbuotojų lygybės.

111

Šiuo atžvilgiu tai, kad sąvoka „minimali užmokesčio norma“ pakeista į „darbo užmokesčio“ sąvoką iš dalies pakeistos Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte, ar tai, kad priimančiosios valstybės narės darbo sąlygos taikomos komandiruotiems darbuotojams, kiek tai susiję su kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimu toli nuo namų dėl profesinių priežasčių esantiems darbuotojams, nereiškia, kad pastarųjų situacija tampa identiška ar analogiška priimančiojoje valstybėje narėje įsteigtų įmonių įdarbintų darbuotojų situacijai.

112

Iš tikrųjų šie pakeitimai nelemia visų priimančiosios valstybės narės darbo sąlygų taikymo, nes bet kuriuo atveju pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalį tik kai kurios iš šių sąlygų taikytinos šiems darbuotojams.

113

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 67 punkte, darytina išvada, kad Lenkijos Respublika nesugebėjo įrodyti, kad ginčijama direktyva padaryti Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pakeitimai viršijo tai, kas buvo būtina ginčijamos direktyvos tikslams, t. y. užtikrinti laisvę teikti paslaugas teisingomis sąlygomis ir didesnę komandiruotų darbuotojų apsaugą, pasiekti.

114

Antra, Lenkijos Respublika tvirtina, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų situacija yra skirtinga ir sudėtingesnė nei priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų situacija iš esmės dėl to, kad jie turi laikytis savo kilmės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės taisyklių.

115

Ginčijama direktyva kitose nei priimančioji valstybėse narėse įsisteigusių paslaugų teikėjų, kaip ir komandiruotų darbuotojų, situacija neprilyginama pastarojoje valstybėje įsisteigusių paslaugų teikėjų situacijai, nes tie paslaugų teikėjai darbuotojams, kuriuos yra įdarbinę šioje valstybėje, privalo taikyti tik kai kurias sąlygas.

116

Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 96/71, atsižvelgiant į tai, kad ji yra valstybių narių teisės aktų, susijusių su darbo sąlygomis, koordinavimo priemonė, paslaugų teikėjams, komandiruojantiems darbuotojus į kitą valstybę narę nei ta, kurioje jie įsisteigę, taikomi ne tik jų kilmės valstybės narės, bet ir šiuos darbuotojus priimančios valstybės narės teisės aktai.

117

Kalbant apie komandiruotų darbuotojų situaciją, kuriai būdinga tai, kad jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje yra laikinas ir kad jie nesiintegruoja į šios valstybės darbo rinką, pažymėtina, jog tiesa, kad šie darbuotojai tam tikrą laikotarpį atlieka savo pareigas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paprastai gyvena.

118

Dėl šios priežasties Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai pripažinti, kad šiuo laikotarpiu šių darbuotojų gaunamas darbo užmokestis, kaip numatyta iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte, yra priimančiosios valstybės narės privalomosiose nuostatose nustatytas darbo užmokestis, kad jie galėtų padengti pragyvenimo šioje valstybėje narėje išlaidas, o ne, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, darbo užmokestis, kuris leistų jiems padengti pragyvenimo jų įprastos gyvenamosios vietos šalyje išlaidas.

119

Trečia, Lenkijos Respublika mano, kad ginčijama direktyva padaryti pakeitimai nepateisinami privalomaisiais bendrojo intereso reikalavimais ir yra neproporcingi, nes Direktyvoje 96/71 buvo atsižvelgta į darbuotojų apsaugos ir nesąžiningos konkurencijos prevencijos tikslus.

120

Šie argumentai pagrįsti idėja, kad priimdamas ginčijamą direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog konkurencinis pranašumas, atsirandantis dėl darbo jėgos sąnaudų, mažesnių už patiriamas priimančiojoje valstybėje narėje, yra nesąžininga konkurencija.

121

Taigi, nors ginčijamoje direktyvoje išplečiama į kitą valstybę narę nei ta, kur jie paprastai vykdo savo veiklą, komandiruotiems darbuotojams taikomų darbo sąlygų sritis, ja nedraudžiama sąnaudomis grindžiama konkurencija, t. y. ne ta, kuri atsiranda dėl šių darbuotojų produktyvumo ar veiksmingumo skirtumų, nurodytų šios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje.

122

Be to, nė vienoje ginčijamos direktyvos nuostatoje tokiais skirtumais grindžiama konkurencija nelaikoma „nesąžininga“. Šios direktyvos tikslas – apsaugoti laisvę teikti paslaugas sąžiningu pagrindu užtikrinant komandiruotų darbuotojų apsaugą, be kita ko, jiems taikant visas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, privalomas pagal priimančiosios valstybės narės teisės aktus.

123

Taigi ieškinio pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

124

Pirma, iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalyje numatyta, kad jeigu paslaugų teikėjui pateikus motyvuotą pranešimą darbuotojas komandiruojamas į priimančiąją valstybę narę ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui arba ilgesniam nei aštuoniolikos mėnesių laikotarpiui, paslaugų teikėjas, remdamasis vienodo požiūrio principu turi užtikrinti ne tik šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo sąlygas, bet ir visas kitas sąlygas, kurios šioje valstybėje narėje nustatytos įstatymuose ar kituose teisės aktuose ir (arba) kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais. Iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalis netaikoma tik, pirma, darbo sutarties sudarymo ir nutraukimo procedūroms, formalumams ir sąlygoms, įskaitant nekonkuravimo sąlygas, ir, antra, papildomų profesinių pensijų sistemoms.

125

Vis dėlto atsižvelgiant į plačią Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją, primintą šio sprendimo 95 ir 96 punktuose, galima daryti išvadą, jog nepadarydamas akivaizdžios klaidos jis galėjo nuspręsti, kad dėl tokio ilgo komandiravimo laikotarpio atitinkamų komandiruotų darbuotojų konkreti situacija tampa labai panaši į priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusių įmonių įdarbintų darbuotojų situaciją, taigi pateisinama, kad šiems ilgam laikotarpiui komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos beveik visos tos valstybės narės darbo sąlygos.

126

Antra, dėl argumento, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalis lemia tai, kad paslaugų teikėjui, įsisteigusiam kitoje nei priimančioji valstybėje narėje, kyla papildoma finansinė ir administracinė našta, jau iš šio sprendimo 102 punkto matyti, kad, atsižvelgiant į patį iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 pobūdį, t. y. kad ji yra valstybių narių teisės aktų darbo sąlygų srityje koordinavimo priemonė, ši nuostata reiškia, kad pagal ją paslaugų teikėjams, komandiruojantiems darbuotojus į kitą valstybę narę nei ta, kur jie įsisteigę, taikomi ne tik jų kilmės valstybės narės, bet ir šiuos darbuotojus priimančios valstybės narės teisės aktai.

127

Kaip nurodyta šio sprendimo 103 punkte, atsakant į pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, papildoma administracinė ir ekonominė našta šiems paslaugų teikėjams gali kilti iš tikslų, kurių buvo siekiama keičiant Direktyvą 96/71, pagal kurią, kaip valstybių narių teisės aktų darbo sąlygų srityje koordinavimo priemonę, dar prieš šį pakeitimą buvo reikalaujama, kad darbuotojus komandiruojantiems paslaugų teikėjams kartu būtų taikomi jų kilmės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės teisės aktai.

128

Trečia, dėl argumento, grindžiamo teisinio saugumo principo nepaisymu, atsižvelgiant į dviprasmiškumą, kurį lėmė priimančiosios valstybės narės normų, taikytinų pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalį, neišvardijimas, reikia konstatuoti, kad ši nuostata visiškai nėra dviprasmiška, nes darbuotoją komandiravus ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui joje reikalaujama taikyti visas priimančiosios valstybės narės darbo sąlygas, išskyrus aiškiai nurodytas šioje nuostatoje.

129

Be to, iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės, vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika, Direktyvos 2014/67 5 straipsnyje nurodytoje bendroje oficialioje nacionalinėje interneto svetainėje paskelbia informaciją apie darbo sąlygas, įskaitant visas darbo ir įdarbinimo sąlygas pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalį.

130

Ketvirta, Lenkijos Respublika, remdamasi reglamento „Roma I“ 9 straipsniu, mano, kad ginčijama direktyva nėra lex specialis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 23 straipsnį.

131

Šiuo paskutiniu klausimu reikia pažymėti, kad reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbo sutartims taikytina bendroji kolizinė norma, pagal kurią taikytina tokių sutarčių šalių pasirinkta teisė, o jo 2 dalyje numatyta, kad, jeigu šalys nepasirinko individualiai darbo sutarčiai taikytinos teisės, sutarčiai taikoma teisė valstybės, kurioje, o jei ši sąlyga netenkinama – iš kurios, darbuotojas, vykdydamas sutartį, įprastai atlieka darbą; laikoma, kad valstybė, kurioje įprastai atliekamas darbas, nepasikeitė, jei darbuotas laikinai dirba kitoje valstybėje.

132

Vis dėlto reglamento „Roma I“ 23 straipsnyje numatyta, kad gali būti nukrypstama nuo jame įtvirtintų kolizinių normų, kai Sąjungos teisėje įtvirtintos nuostatos dėl sutartinėms prievolėms tam tikrose srityse taikytinos teisės, o šio reglamento 40 konstatuojamojoje dalyje savo ruožtu nurodyta, kad jis nepanaikina galimybės su sutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines normas įtraukti į Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

133

Dėl savo pobūdžio ir turinio tiek iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalis, taikoma komandiruotiems darbuotojams, tiek šios direktyvos 3 straipsnio 1a dalis, taikoma darbuotojams, komandiruojamiems paprastai ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, yra specialios kolizinės normos, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma I“ 23 straipsnį.

134

Be to, iš reglamento „Roma I“ rengimo proceso matyti, kad šio reglamento 23 straipsnis apima specialią kolizinę normą, kuri jau buvo numatyta Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1 dalyje, nes 2005 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) [COM(2005) 650 final] pasiūlyme Komisija pridėjo specialių kolizinių normų, įtvirtintų kitose Sąjungos teisės nuostatose, sąrašą, kuriame buvo nurodyta ši direktyva.

135

Galiausiai, nors Lenkijos Respublika mano, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 straipsnio 1a dalimi nepaisoma reglamento „Roma I“ 9 straipsnio, pakanka konstatuoti, kad šiame straipsnyje, kuris turi būti aiškinamas siaurai, daroma nuoroda į valstybių narių „viršesnes privalomas nuostatas“, t. y. imperatyvias nuostatas, kurių laikymąsi valstybė laiko ypač svarbiu savo viešųjų interesų apsaugai (2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Nikiforidis, C‑135/15, EU:C:2016:774, 41 ir 44 punktai). Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos niekaip nematyti, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalimi būtų nepaisoma tokių viršesnių privalomų nuostatų.

136

Penkta, Lenkijos Respublika kritikuoja iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalies ketvirtoje pastraipoje numatytą tvarką, pagal kurią, jeigu įmonė pakeičia komandiruotą darbuotoją kitu komandiruotu darbuotoju, atliekančiu tą patį darbą toje pačioje vietoje, komandiruotės trukmė šios 1a dalies tikslais yra bendra atitinkamų atskirų darbuotojų komandiruotės laikotarpių trukmė. Ji taip pat kritikuoja tai, kad šioje nuostatoje laiko atžvilgiu neribojamas komandiruotės laikotarpių sumavimas.

137

Nustatydamas iš dalies pakeistos Direktyvos 96/71 3 straipsnio 1a dalies ketvirtoje pastraipoje numatytą tvarką Sąjungos teisės aktų leidėjas pasinaudojo plačia diskrecija, kurią turėjo tam, kad užtikrintų, kad ūkio subjektai nebandys išvengti tos tvarkos taikymo, kaip paaiškino Parlamentas ir Taryba ir kaip matyti iš ginčijamos direktyvos 11 konstatuojamosios dalies, kai darbuotojai komandiruojami ilgiau nei dvylika mėnesių.

138

Atsižvelgiant į šios nuostatos apimtį, tai, kad taikant skirtingų darbuotojų komandiravimo laikotarpių sumavimo tvarką atsižvelgiama į darbo vietą, o ne į šių darbuotojų situaciją, negali turėti įtakos minėtos nuostatos teisėtumui, nes Lenkijos Respublika šiuo klausimu nepatikslino, kokia SESV nuostata ar koks bendrasis Sąjungos teisės principas būtų pažeistas. Be to, tai, kad komandiruotės laikotarpių sumavimas neribojamas laiko atžvilgiu, nepažeidžia teisinio saugumo principo, nes toje pačioje nuostatoje aiškiai ir tiksliai nustatytas joje nustatytas draudimas.

139

Taigi ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti, o kartu – ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

140

Lenkijos Respublika teigia, kad ginčijama direktyva neteisingai taikoma kelių transporto sektoriui: pagal SESV 58 straipsnį laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos SESV antraštinės dalies nuostatos, todėl SESV 56 straipsnis toms paslaugoms netaikomas.

141

Ji remiasi Komisijos aiškinimu, pagal jį iš direktyvos, kuria remiantis priimta Direktyva 96/71, pasiūlymo teksto matyti, kad transporto sektoriui netaikomos darbuotojų komandiravimui taikomos nuostatos.

142

Parlamentas ir Taryba, palaikomi Vokietijos Federacinės Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Švedijos Karalystės ir Komisijos, nesutinka su Lenkijos Respublikos argumentais.

143

Lenkijos Respublika mano, kad ginčijamos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje numačius, kad iš dalies pakeista Direktyva 96/71 kelių transporto sektoriui bus taikoma nuo to momento, kai bus pradėtas taikyti teisėkūros procedūra priimtas, pažeidžiamas SESV 58 straipsnis.

144

Pagal SESV 58 straipsnį laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos SESV antraštinės dalies nuostatos“, t. y. SESV 90–100 straipsniai.

145

Tuo remiantis darytina išvada, kad paslauga transporto srityje, kaip ji suprantama pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį, nepatenka į SESV 56 straipsnio taikymo sritį (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Asociación Profesional Elite Taxi, C‑434/15, EU:C:2017:981, 48 punktas).

146

Ginčijamos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje tik numatyta, kad ji kelių transporto sektoriui bus taikoma nuo to momento, kai bus pradėtas taikyti teisėkūros procedūra priimtas aktas, kuriuo iš dalies keičiamos Direktyvos 2006/22 nuostatos; pastarosios direktyvos teisinis priėmimo pagrindas buvo EB 71 straipsnio 1 dalis, priklausiusi EB sutarties antraštinės dalies, skirtos transportui, nuostatoms ir šiuo metu atitinkanti SESV 91 straipsnį.

147

Taigi ginčijamos direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi nesiekiama reglamentuoti laisvės teikti paslaugas transporto sektoriuje, vadinasi, ji negali prieštarauti SESV 58 straipsniui.

148

Tuo remiantis trečiąjį ieškinio pagrindą, o kartu ir papildomus reikalavimus, reikia atmesti.

149

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas ir Taryba reikalavo priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas ir ši pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

150

Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Švedijos Karalystė ir Komisija, kaip į bylą įstojusios šalys, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: