–

Slovenské elektrárne a.s., atstovaujamos advokát R. Prekop,

–

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lindenthal ir O. Beynet,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009 p. 55), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Slovenské elektrárne a.s ir Úrad pre vybrané hospodárske subjekty, buvusios Daňový úrad pre vybrané daňové subjekty (Kai kurių apmokestinamųjų asmenų mokesčių administratorius, Slovakija, toliau – mokesčių administratorius), ginčą dėl nacionalinės mokesčių teisės normų, kuriose nustatytas specialus įmonių, turinčių leidimą vykdyti veiklą reguliuojamuose sektoriuose, pavyzdžiui, elektros energijos tiekimo sektoriuje (toliau – reguliuojami subjektai), pajamų mokestis, teisėtumo.

3

Direktyvos 2009/72 1, 3–5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje, kurioje numatytas jos dalykas ir taikymo sritis, nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas [Sąjungos] elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“ numatyta:

„1.   Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad nedarant įtakos 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu.

2.   Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma į jos 86 straipsnį, valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti [Sąjungos] elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. <…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, mažosioms įmonėms <…> būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už pagrįstas, lengvai bei aiškiai palyginamas, skaidrias ir nediskriminacines kainas. Siekdamos užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, valstybės narės gali paskirti tiekėją, kurio paslaugomis naudojamasi kraštutiniu atveju. <…>

<…>

10.   Valstybės narės įgyvendina priemones socialinės ir ekonominės sanglaudos bei aplinkosaugos tikslams pasiekti, kurios prireikus apima energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos valdymo, kovos su klimato kaita ir tiekimo saugumo užtikrinimo priemones. Tokios priemonės visų pirma gali apimti atitinkamų ekonominių paskatų taikymą, tam tikrais atvejais panaudojant visas galiojančias nacionalines ir [Sąjungos] priemones, reikalingas tinklo infrastruktūros, įskaitant tinklų sujungimo pajėgumą, priežiūrai ir statybai.

<…>“

6

2012 m. liepos 26 d.zákon č. 235/2012 Z.z. o osobitnom odvode z podnikania v regulovaných odvetviach a o zmene a doplnení niektorých zákonov, v znení neskorších predpisov (Įstatymas Nr. 235/2012, kuriuo nustatomas specialus įmonių pajamų, gautų reguliuojamuose sektoriuose, mokestis ir kuriuo pakeičiami ir papildomi tam tikri įstatymai; redakcija, galiojusi klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms; Z.z., Nr. 60/2012, toliau – Įstatymas Nr. 235/2012) numato specialų tam tikrų subjektų, vykdančių veiklą reguliuojamuose sektoriuose, pavyzdžiui, elektros energijos sektoriuje, pajamų mokestį (toliau – specialus mokestis).

7

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagal šio įstatymo aiškinamąjį memorandumą šio įstatymo tikslas yra „užtikrinti ekonomiškai teisingą ir veiksmingą pastangų kovoti su ekonomikos krize paskirstymą, taip pat veiksmingą išteklių sutelkimą siekiant paspartinti ekonomikos augimą ir atitinkamai pagerinti pagrindą, kuriuo remiantis gaunamos viešųjų finansų pajamos“.

8

Minėto įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Reguliuojamas subjektas – tai bet koks asmuo arba užsienio bendrovės struktūrinis vienetas, kuris:

3.   Asmuo arba užsienio bendrovės struktūrinis vienetas, turintis leidimą vykdyti 1 dalies a punkte nurodytą veiklą, yra reguliuojamas subjektas, kiek tai susiję su visais mokestinių metų, kuriais jo pajamos iš šios veiklos siekia ne mažiau kaip 50 % visų jo pajamų tais mokestiniais metais, tarpiniais laikotarpiais, net jeigu jis nenumatė, kad jo pajamos iš 1 dalies a punkte nurodytos veiklos per šiuos mokestinius metus sudarys ne mažiau kaip 50 % visų jo pajamų tais mokestiniais metais arba iš šios veiklos gautos pajamos per 13 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus mokestinius metus nesudarė ne mažiau kaip 50 % visų pajamų tais mokestiniais metais; reguliuojamas subjektas apie tai turi pranešti mokesčių administratoriui ne vėliau kaip iki pajamų deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

4.   Jei šis asmuo arba užsienio bendrovės struktūrinis vienetas tampa reguliuojamu subjektu, jis šio statuso nepraranda net ir tuo atveju, kai jo pajamos iš veiklos, vykdytos 1 dalies a punkte nurodytoje srityje, mokestiniais metais, kuriais jis gavo leidimą vykdyti šią veiklą, nesudaro 50 % visų jo pajamų tais mokestiniais metais.“

9

To paties įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Mokamu mokesčiu negalima pateisinti specialiose nuostatose nustatytos reguliuojamos kainos padidinimo, <…>, be to, sumokėtas mokestis nelaikomas sąnaudomis, į kurias galima atsižvelgti apskaičiuojant reguliuojamą kainą.“

10

Įstatymo Nr. 235/2012 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmuo arba užsienio bendrovės struktūrinis vienetas, kuris 2012 m. rugsėjo 1 d. turi leidimą vykdyti 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą veiklą ir kurio pajamos iš šios veiklos mokestiniais metais prieš įsigaliojant šiam įstatymui sudaro ne mažiau kaip 50 % visų jo pajamų tais mokestiniais metais, turi reguliuojamo subjekto statusą, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą. Šiam reguliuojamam subjektui taikomas mokestis pradedant nuo tada, kai šis mokestis tampa mokėtinas, t. y. 2012 m. rugsėjo mėn., jeigu jo veiklos rezultatas mokestiniais metais prieš įsigaliojant šiam įstatymui bent jau atitiko 4 straipsnio 2 dalyje numatytą apmokestinimo bazę. Minėti mokestiniai metai – mokestiniai metai prieš įsigaliojant šiam įstatymui, per kuriuos atsirado pareiga tinkamai nustatyti finansinę padėtį ir pateikti duomenis apie ją pajamų deklaracijoje iki įsigaliojant šiam įstatymui. <…>“

11

Slovenské elektrárne yra Slovakijos reguliuojamas subjektas, teikiantis elektros energiją ir šiuo tikslu turintis tinklo pramonės reguliavimo institucijos išduotą leidimą (toliau – leidimas).

12

Pagal Įstatymą Nr. 235/2012 mokesčių administratorius pateikė pranešimą apie mokėtiną 11298797,52 EUR dydžio mokesčių sumą: ją sudarė privalomi mokesčiai, įskaitant specialų mokestį, kuriuos ši bendrovė turėjo sumokėti už 2015 mokestinius metus.

13

Slovenské elektrárne šį pranešimą apie mokėtinus mokesčius apskundė Krajský súd v Bratislave (Bratislavos regiono teismas, Slovakija), nurodydama, be kita ko, tai, kad nacionalinės teisės normos, kuriomis remiantis buvo priimtas minėtas pranešimas, neatitiko Sąjungos teisės. Atsikirsdamas mokesčių administratorius, be kita ko, pažymėjo kad iš Įstatymo Nr. 235/2012 aiškinamojo memorandumo matyti, jog šiuo įstatymu siekiama užtikrinti ekonomiškai teisingą ir veiksmingą pastangų kovoti su ekonomikos krize paskirstymą, sumažinti valstybės deficito didėjimą ir jį padaryti mažesnį už 3 % bendrojo vidaus produkto ribą, taip pat įpareigoti reguliuojamuose sektoriuose veikiančias įmones prisidėti gerinant viešųjų finansų būklę.

14

2017 m. vasario 9 d. Sprendimu Krajský súd v Bratislave (Bratislavos regiono teismas) panaikino tą pranešimą apie mokėtinus mokesčius, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad mokesčių administratorius teisiškai nepakankamai argumentavo savo atsakymą į Slovenské elektrárne kaltinimą, kad nacionalinės teisės normos neatitinka Sąjungos teisės.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), kuriam dėl minėto sprendimo pateiktas kasacinis skundas, kelia klausimą dėl specialiojo mokesčio suderinamumo su Direktyva 2009/72.

16

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad šis mokestis taikomas reguliuojamiems subjektams, kaip antai leidimą turintiems elektros energijos tiekėjams, kurie iš jų vykdomos reguliuojamos veiklos gauna ar tikisi gauti ne mažiau kaip 50 % visų jų pajamų. Prie reguliuojamų subjektų priskiriami tiek subjektai, kurių nuolatinė buveinė mokesčių tikslais yra Slovakijoje (toliau – nacionaliniai reguliuojami subjektai), tiek subjektai, turintys šią buveinę užsienyje (toliau – užsienio reguliuojami subjektai); pastaroji kategorija apima užsienyje įsteigtus reguliuojamus subjektus, kuriems suteiktas leidimas remiantis leidimu vykdyti veiklą savo kilmės valstybėje (vadinamasis „paso“ leidimas). Pirmiesiems subjektams taikomas specialus mokestis, skaičiuojamas nuo pajamų, gaunamų iš jų veiklos, vykdomos tiek Slovakijoje, tiek užsienyje, o antrieji apmokestinami tik dėl pajamų, gautų iš veiklos šioje valstybėje narėje. Vis dėlto reguliuojamas subjektas turi mokėti specialų mokestį už konkrečius mokestinius metus tik tuomet, jeigu jo veiklos ekonominis rezultatas atitinkamais mokestiniais metais sudaro bent 3000000 EUR sumą.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas – visų pirma ar specialiuoju mokesčiu pažeidžiamas Direktyva 2009/72 siekiamas tikslas tiek, kiek jis sudaro kliūčių plėtoti visapusiškai konkurencingą elektros energijos rinką. Iš tiesų, pirma, šis mokestis turi įtakos atitinkamų reguliuojamų subjektų laisvei nustatyti visapusiškai konkurencingą kainą už elektros energijos tiekimą užsienio rinkose kainą ir atitinkamai paveikia konkurenciją šiose rinkose. Antra, minėtas mokestis taikomas ne tik atitinkamų reguliuojamų subjektų pajamoms, gautoms iš reguliuojamos veiklos, kuriai vykdyti šie subjektai gavo leidimą, bet ir šių subjektų pajamoms iš kitos veiklos. Todėl šis mokestis gali atgrasyti naujus dalyvius ateiti į Slovakijos ir užsienio elektros energijos rinkas. Trečia, specialus mokestis gali turėti įtakos nacionalinių reguliuojamų subjektų konkurencingumui užsienio rinkose, nes, kitaip nei užsienio reguliuojamų subjektų atveju, jiems šis mokestis taikomas dėl pajamų, gautų vykdant veiklą šiose rinkose. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad reguliuojamas subjektas šio mokesčio gali išvengti tik paprašęs panaikinti jo leidimą.

18

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar specialus mokestis gali būti prilyginamas priemonėms, kurias valstybės narės gali priimti pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2, 3 ir 10 dalis, net jei šis mokestis nėra kovos su klimato kaita ar tiekimo saugumą užtikrinanti priemonė ir ja nesiekiama įgyvendinti kurio nors kito šia direktyva siekiamo tikslo. Be to, nors, anot šio teismo, galima pripažinti, kad minėtu mokesčiu siekiama ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslo, lieka abejonių dėl šio mokesčio proporcingumo atsižvelgiant į šią direktyvą, nes, pirma, šis mokestis taikomas nacionalinių reguliuojamų subjektų pajamoms, gaunamoms iš jų veiklos, įskaitant užsienyje, antra, jis taikomas reguliuojamiems subjektams vien dėl to, kad jie turi leidimą, ir, trečia, pagal Įstatymą Nr. 235/2012, kuriuo nustatomas specialus mokestis, nedraudžiama, kad atitinkamas subjektas jį perkeltų galutiniam vartotojui.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimų dėl Įstatymo Nr.o235/2012 suderinamumo su Direktyvos 2009/72 3 straipsnyje nurodytais skaidrumo reikalavimu, nediskriminavimo principu ir principu, pagal kurį Sąjungos elektros energijos įmonėms turi būti užtikrintos vienodos galimybės teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Šiuo aspektu šis teismas pažymi, kad neįmanoma patikrinti, ar specialus mokestis leidžia įgyvendinti Įstatymu Nr. 235/2012 siekiamą tikslą ir ar tuo tikslu būtinas jo neribotas taikymas laiko atžvilgiu. Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar šiuo įstatymu pažeidžiamas nediskriminavimo principas tiek, kiek nacionalinių reguliuojamų asmenų atveju mokesčio bazė yra platesnė nei užsienio reguliuojamų subjektų atveju.

20

Tokiomis aplinkybėmis Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Slovakijos vyriausybė ir Europos Komisija ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.

22

Ši vyriausybė iš esmės teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai tiksliai nenurodo faktinių ir teisinių aplinkybių ir neišdėsto konkrečių priežasčių, dėl kurių kelia klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo.

23

Be to, Komisija mano, kad Direktyva 2009/72 nėra svarbi atsakant į pateiktus klausimus ir kad dėl to jos išaiškinimas nėra būtinas siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Tuo klausimu ši institucija pažymi, kad specialus mokestis taikomas reguliuojamiems subjektams ne tik energetikos, bet ir kituose sektoriuose. Taigi šis mokestis taikomas ne elektros energijos tiekimui kaip tokiam, bet atitinkamo subjekto bendram veiklos rezultatui. Be to, minėtas mokestis nėra priemonė, kuria siekiama reguliuoti elektros energijos tiekėjų veiklą; tai daugiau mokestinė priemonė, padedanti surinkti lėšų į valstybės biudžetą.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas faktines aplinkybes ir teisės pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ir suprastų priežastis, dėl kurių nacionalinis teismas mano, kad, siekiant išspręsti jo nagrinėjamą ginčą, reikalinga gauti atsakymus į tuos klausimus (2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑331/18, EU:C:2019:665, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas (nutartis) dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra pagrindas pradėti prejudicinio sprendimo priėmimo procesą Teisingumo Teisme pagal SESV 267 straipsnį, būtina, kad nacionalinis teismas šiame sprendime (nutartyje) aiškiai nurodytų pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir minimaliai paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų. Šie kumuliaciniai reikalavimai, taikomi prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui, aiškiai nurodyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Milkova, C‑406/15, EU:C:2017:198, 72 ir 73 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

26

Pirma, dėl Procedūros reglamento 94 straipsnio a punkte numatyto reikalavimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išdėstyti ginčo dalyką ir reikšmingas faktines aplinkybes, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai nurodyta, kad pagrindinėje byloje keliamas klausimas dėl Slovenské elektrárne skirto pranešimo apie mokėtinus mokesčius teisėtumo, motyvuojant, be kita ko, tuo, kad nacionalinės teisės normos, kuriomis remiantis buvo priimtas šis pranešimas, neatitinka Direktyvos 2009/72. Tuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia reikiamų paaiškinimų dėl reikšmingų šios bylos aplinkybių.

27

Antra, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į Procedūros reglamento 94 straipsnio b punkte įtvirtintą reikalavimą, šiame prašyme pateikiamas nacionalinės teisės nuostatų, kurios gali būti taikomos pagrindinėje byloje, t. y. Įstatyme Nr. 235/2012 numatytų nuostatų, turinys.

28

Trečia, dėl Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nurodyto reikalavimo, susijusio, pirma, su priežastimis, paskatinusiomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kelti klausimą dėl Direktyvos 2009/72 išaiškinimo, ir, antra, su jo nustatytu ryšiu tarp šios direktyvos ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės normų, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo savo paties vertinimus dėl jam kylančių abejonių, susijusių su šios direktyvos ir ypač jos 3 straipsnio 1–3 ir 10 dalių aiškinimu, taip pat dėl ryšio, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir minėtų nacionalinės teisės normų. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Įstatymas Nr. 235/2012, kuriame nustatytas specialus mokestis, atitinka šiose Sąjungos teisės nuostatose numatytus įpareigojimus ir principus.

29

Galiausiai dėl Komisijos tvirtinimų pakanka priminti, kad jeigu nėra akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, šios teisės nuostatos netaikymu pagrindinėje byloje grindžiamas prieštaravimas sietinas ne su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, bet su pateiktų klausimų esme (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Kirschstein, C‑393/17, EU:C:2019:563, 28 punktą).

30

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

31

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2009/72, visų pirma jos 3 straipsnio 1–3 ir 10 dalys, ir nediskriminavimo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose nustatytas specialus mokestis, taikomas pajamoms, kurias įmonės gauna pagal viešosios valdžios institucijos išduotą leidimą, įvairiuose reguliuojamos veiklos sektoriuose vykdydamos veiklą tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek užsienyje, įskaitant įmones, kurios turi kompetentingos nacionalinės reguliavimo institucijos išduotą leidimą tiekti elektros energiją.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2009/72 3–5 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja iš esmės siekiama sukurti atvirą ir konkurencingą elektros energijos vidaus rinką, kuri leistų vartotojams laisvai rinktis savo tiekėjus, o pastariesiems – laisvai tiekti savo vartotojams prekes, sukurti vienodas konkurencijos sąlygas šioje rinkoje, užtikrinti tiekimo saugumą ir kovoti su klimato kaita.

33

Kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, dėl minėtų priežasčių joje nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Sąjungos elektros energijos rinkas. Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir tinklų eksploatavimą. Be to, joje nustatomi universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės, taip pat išaiškinami konkurencijos reikalavimai.

34

Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nedarant įtakos šio straipsnio 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, taip pat nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar pareigų požiūriu.

35

Be to, Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2, 3 ir 10 dalyse iš esmės siekiama reglamentuoti atitinkamai įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas, universaliąsias paslaugas, taip pat ekonominės ir socialinės sanglaudos bei aplinkos apsaugos priemones, kurias valstybės narės gali nustatyti elektros energijos sektoriaus įmonėms.

36

Kalbant apie nediskriminavimo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės teisės normose, kurios patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį arba kuriomis ji įgyvendinama, turi būti paisoma šio principo (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks reikiamus patikrinimus, šiuo atveju reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje esančią informaciją, taip pat, kaip savo rašytinėse pastabose nurodo Slovakijos vyriausybė, Įstatymu Nr. 235/2012, kuriame nustatomas specialus mokestis, nesiekiama nei reglamentuoti elektros energijos tiekimo, nei nustatyti elektros energijos rinkos organizavimo ir veikimo taisyklių, nei apibrėžti vartotojų teisių šioje srityje ar paaiškinti įsipareigojimų konkurencijos srityje.

38

Vis dėlto iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose pateiktos informacijos matyti, jog šiuo įstatymu nustatytas specialus mokestis turi bendros mokestinės priemonės, t. y. tiesioginio jame nurodytuose sektoriuose veikiančių įmonių bendrų pajamų mokesčio, požymių. Remiantis šia informacija, šiuo mokesčiu, pirma, siekiama, kaip matyti iš Įstatymo Nr. 235/2012 aiškinamojo memorandumo, su biudžetu susijusio tikslo – sumažinti didėjantį valstybės biudžeto deficitą ir kovoti su ekonomikos krize, antra, jis taikomas reguliuojamos veiklos sektoriuose, taigi ne vien elektros energijos sektoriuje, bet ir daugelyje kitų ekonomikos sektorių, veikiančioms įmonėms ir, trečia, taikomas ne elektros energijos tiekimui per se, o atitinkamo reguliuojamo subjekto bendram veiklos rezultatui.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2009/72 siekta sukurti elektros energijos vidaus rinką, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas pasinaudojo įprasta teisėkūros procedūra, numatyta EB 95 straipsnio 1 dalyje, tam, kad priimtų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimo priemones, kuriant vidaus rinką ir užtikrinant jos veikimą (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 49 punktas).

40

Vis dėlto, kaip matyti iš pačios EB 95 straipsnio 2 dalies formuluotės, šio straipsnio 1 dalis nebuvo taikoma mokesčių teisės nuostatoms (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 50 punktas).

41

Tuo remiantis darytina išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog Direktyva 2009/72 nėra valstybių narių mokesčių teisės nuostatų derinimo priemonė, jos nuostatos, visų pirma 3 straipsnio 1–3 ir 10 dalys, netaikomos tokioms nacionalinės teisės normoms, kaip nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, nustatančioms specialų įmonių, kurioms taikomos šios teisės normos, pajamų mokestį (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 51 punktą).

42

Kadangi Direktyva 2009/72 yra vienintelis Sąjungos teisės aktas, kurį prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir kadangi iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad pagrindinėje byloje būtų taikoma kokia nors kita Sąjungos teisės nuostata, reikia konstatuoti, kad, vadovaujantis šio sprendimo 36 punkte nurodyta jurisprudencija, Teisingumo Teismas negali nagrinėti specialaus mokesčio, kiek tai susiję su nediskriminavimo principu.

43

Taigi iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Direktyva 2009/72, visų pirma jos 3 straipsnio 1–3 ir 10 dalys, turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės teisės normų, kuriose nustatytas specialus mokestis, taikomas pajamoms, kurias įmonės gauna pagal viešosios valdžios institucijos išduotą leidimą įvairiuose reguliuojamos veiklos sektoriuose vykdydamos veiklą tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek užsienyje, įskaitant įmones, kurios turi kompetentingos nacionalinės reguliavimo institucijos išduotą leidimą tiekti elektros energiją.

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB, visų pirma jos 3 straipsnio 1–3 ir 10 dalys, turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės teisės normų, kuriose nustatytas specialus mokestis, taikomas pajamoms, kurias įmonės gauna pagal viešosios valdžios institucijos išduotą leidimą įvairiuose reguliuojamos veiklos sektoriuose vykdydamos veiklą tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek užsienyje, įskaitant įmones, kurios turi kompetentingos nacionalinės reguliavimo institucijos išduotą leidimą tiekti elektros energiją.