1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija), susijęs su 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų ( 2 ) 18 straipsnio 2 dalies ir 21 bei 24 straipsnių išaiškinimu.

2.

Jis prašo Teisingumo Teismo pateikti tam tikrus paaiškinimus dėl, pirma, tarptautinės jurisdikcijos priskyrimo taisyklių bylose dėl ieškinių dėl nuginčijimo, tiesiogiai kylančių iš bankroto bylos, ir, antra, asmenų, kurie įvykdė įsipareigojimą bankrutuojančiam skolininkui, apsaugos sąlygų tuo atveju, kai šis įsipareigojimas turėjo būti įvykdytas kitoje valstybėje narėje nagrinėjamos bylos likvidatoriui. Be kita ko, Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į svarbų ir aptarinėjamą klausimą, ar valstybės narės, kurioje buvo iškelta pagrindinė bankroto byla, teismai turi išimtinę tarptautinę jurisdikciją nagrinėti iš šios bylos kylančius ieškinius.

3.

Reglamento Nr. 1346/2000 2, 6, 7, 8, 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4.

Šio reglamento 3 straipsnyje „Tarptautinė jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.

2.   Jei skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tokiam skolininkui bankroto bylą tik tuo atveju, jei jam tos kitos valstybės narės teritorijoje priklauso įmonė. Tokios bylos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje.

<…>“

5.

Minėto reglamento 16 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.“

6.

Šio reglamento 18 straipsnyje „Likvidatoriaus įgaliojimai“ nustatyta:

„1.   Likvidatorius, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje, paskiria teismas, gali vykdyti visus valstybės, kurioje iškelta byla, įstatymų jam suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, tol, kol ten nėra iškelta kita bankroto byla ir nesiimta apsaugos priemonių siekiant išvengti bylos po to, kai buvo pareikalauta toje valstybėje iškelti bankroto bylą. Jis ypač gali perkelti skolininko turtą, laikantis 5 ir 7 straipsnių nuostatų, iš valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijos.

2.   Likvidatorius, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnio 2 dalyje, paskiria teismas, gali bet kurioje kitoje valstybėje narėje pareikšti per teismą arba ne per teismą, kad kilnojamas turtas yra išvežtas iš valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teritorijos į kitą valstybę narę po to, kai byla jau buvo iškelta. Jis taip pat gali iškelti bet kokią bylą dėl sprendimo, neatitinkančio kreditorių interesų, panaikinimo.

<…>“

7.

Reglamento Nr. 1346/2000 21 straipsnyje „Paskelbimas“ nustatyta:

„1.   Likvidatorius gali pareikalauti, kad pranešimai apie teismo sprendimą iškelti bankroto bylą ir prireikus nutarimas dėl jo paskyrimo būtų paskelbti bet kurioje kitoje valstybėje narėje joje numatyta tvarka. Tokiame pranešime taip pat nurodomas paskirtasis likvidatorius ir tai, ar byla teisminga pagal 3 straipsnio 1 dalį ar 3 straipsnio 2 dalį.

2.   Tačiau bet kuri valstybė narė, kurios teritorijoje skolininkas turi įmonę, gali nustatyti, kad viešas skelbimas privalomas. Tokiais atvejais likvidatorius ar bet kuri kita tam įgaliota valstybės narės, kurioje iškelta 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta byla, valdžios institucija imasi visų būtinų priemonių tokiam paskelbimui užtikrinti.“

8.

Šio reglamento 24 straipsnyje „Skolininko įsipareigojimų įvykdymas“ nustatyta:

„1.   Jeigu valstybėje narėje įsipareigojimas įvykdomas skolininko, kuriam kitoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla, naudai, o turėtų būti įvykdytas likvidatoriaus toje byloje naudai, įsipareigojimą įvykdęs asmuo laikomas jį įvykdžiusiu, jei jis nežinojo, kad iškelta byla.

2.   Jeigu toks įsipareigojimas įvykdomas prieš išspausdinant 21 straipsnyje numatytą pranešimą, jei nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad įsipareigojimą įvykdęs asmuo nežinojo apie bankroto bylos iškėlimą; jei įsipareigojimas įvykdomas po to, kai buvo išspausdintas minėtas pranešimas, jei nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad įsipareigojimą įvykdęs asmuo žinojo apie bylos iškėlimą.“

9.

Minėto reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. <…>

Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas.

Pirmoji dalis taip pat taikoma sprendimams dėl apsaugos priemonių, kurių imamasi po to, kai buvo pateiktas pareiškimas iškelti bankroto bylą.“

10.

Wiemer & Trachte GmbH yra akcinė bendrovė, kurios buveinė yra Dortmunde, Vokietijoje. 2004 m. gegužės 10 d.Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) nurodė įtraukti į Bulgarijos įmonių registrą Wiemer & Trachte padalinį Bulgarijoje.

11.

2007 m. balandžio 3 d. nutartimi Amtsgericht Dortmund (Dortmundo apylinkės teismas, Vokietija) paskyrė laikiną Wiemer & Trachte likvidatorių ir nutarė, kad šios bendrovės nurodymai galioja tik šiam likvidatoriui pritarus. 2007 m. balandžio 4 d. ši pirmoji nutartis buvo įtraukta į Vokietijos registrą. 2007 m. gegužės 21 d. priimta antrąja nutartimi, į registrą įtraukta 2007 m. gegužės 24 d., šis teismas uždraudė Wiemer & Trachte apskritai naudotis savo turtu. 2007 m. birželio 1 d. priimta trečiąja nutartimi minėtas teismas bendrovei iškėlė bankroto bylą. Ši trečioji nutartis į registrą įtraukta 2007 m. birželio 5 d.

12.

2007 m. balandžio 18 ir 20 d.2149,30 euro ir 40000 eurų sumos iš Wiemer & Trachte banko sąskaitos Obedinena Balgarska banka AD banke per Bulgarijos padalinio vadovą buvo pervestos į Zhan Oved Tadzher sąskaitą, kaip mokėjimo paskirtį atitinkamai nurodžius „kelionės išlaidas“ ir „profesinės veiklos išlaidų avansą“.

13.

Wiemer & Trachte kreipėsi į Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) ir pareiškė ieškinį Z. O. Tadzher, tvirtindama, kad šie banko sandoriai buvo negaliojantys, nes jie buvo atlikti po bankroto bylos iškėlimo. Ji pareikalavo sugrąžinti minėtas sumas kartu su teisės aktuose numatytais delspinigiais į bankroto turto masę.

14.

Z. O. Tadzher tvirtino, kad Bulgarijos teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti bylą, kad profesinės veiklos išlaidų avansui priskirtinos lėšos nebuvo panaudotos ir kad 40000 eurų suma 2007 m. balandžio 25 d. buvo grąžinta Wiemer & Trachte.

15.

Pirmojoje instancijoje Bulgarijos teismo jurisdikcijos nebuvimu grįstą prieštaravimą atmetė Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas), apeliacinėje instancijoje – Sofiyski apelativen sad (Sofijos miesto apeliacinis teismas). 2013 m. sausio 28 d. nutartimi Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) nutarė, kad kasacinis skundas dėl apeliacinėje instancijoje priimtos nutarties buvo nepriimtinas ir kad ši nutartis, kuria buvo pripažinta, kad Bulgarijos teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, buvo įgijusi res judicata galią.

16.

Nagrinėdamas bylą iš esmės, Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) patenkino Wiemer & Trachte pareikštą ieškinį, o Z. O. Tadzher šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka. 2016 m. liepos 26 d.Sofiyski apelativen sad (Sofijos miesto apeliacinis teismas) panaikino pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą ir mokėjimo reikalavimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

17.

Taigi dėl Sofiyski apelativen sad (Sofijos miesto apeliacinis teismas) sprendimo Wiemer & Trachte pateikė kasacinį skundą Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas), tvirtindama, kad Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnis buvo netaikytinas bylai.

18.

Šiomis aplinkybėmis Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas pateikė Wiemer & Trachte ir Europos Komisija. Teismo posėdis, kuriame dalyvavo šie suinteresuotieji asmenys, įvyko 2018 m. gegužės 3 d.

20.

Kadangi manau, jog aplinkybės, kurios lėmė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra dviprasmės, reikia pateikti kelias preliminarias pastabas dėl jų ir, tęsiant tuo pačiu klausimu, dėl pateiktų klausimų reikšmingumo.

21.

Šiuo atveju yra pagrįstų priežasčių abejoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų reikšmingumu. Pirmiausia, atrodo, kad nacionalinis teismas jau yra išnagrinėjęs klausimą dėl Bulgarijos teismų jurisdikcijos (kuris yra esminis pirmajame prejudiciniame klausime) nagrinėti ieškovės ieškinį. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir kaip buvo patvirtinta per teismo posėdį, vis dar diskutuojama dėl klausimo, ar ginčijamas sandoris pagrindinėje byloje faktiškai įvyko.

22.

Pirma, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad viena iš jo kolegijų, atrodo, jau yra galutinai išsprendusi ginčą ( 3 ), nuspręsdama, kad Bulgarijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Wiemer & Trachte ieškinį, todėl klausimas dėl tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą gali tapti nebeaktualus. Todėl yra pagrįstų abejonių dėl pirmojo prejudicinio klausimo reikšmingumo sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

23.

Vis dėlto, bet kuriuo atveju atsižvelgiant į prejudiciniams klausimams taikomą svarbumo prezumpciją, negalima paneigti, kad reikia nustatyti, kokiu pagrindu Bulgarijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės pareikštą ieškinį. Tokiomis aplinkybėmis reikia, kaip siūloma pirmajame prejudiciniame klausime, nustatyti, ar pagrindinė byla yra Reglamentu Nr. 1346/2000 suteiktų galimybių pareikšti ieškinius pavyzdys.

24.

Atsakymas į šį klausimą gali būti labai svarbus nagrinėjant reikalavimo grąžinti nagrinėjamas sumas pagrįstumą. Visų pirma jis nulems, ar atsakovas pagrindinėje byloje gali teigti įvykdęs įsipareigojimą, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 1 dalyje.

25.

Antra, kaip matyti iš per teismo posėdį ieškovės pateiktų paaiškinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vis dar ginčijamasi, ar pats nagrinėjamas mokėjimas įvyko.

26.

Reikia pažymėti, kad nors 2007 m. balandžio 3 d. Dortmundo apylinkės teismo nutartimi buvo paskirtas laikinasis likvidatorius sprendimams dėl Wiemer & Trachte kilnojamo turto naudojimo patvirtinti, netrukus (2007 m. balandžio 18 ir 20 d.) iš jos padalinio Bulgarijoje sąskaitos 42149,30 euro suma buvo pervesta į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą. Atsakovas teigia, kad didžioji šios sumos dalis buvo grąžinta 2007 m. balandžio 25 d., kai jis atliko 40000 eurų pavedimą ieškovės padaliniui Bulgarijoje.

27.

Šiomis aplinkybėmis Wiemer & Trachte nusprendė pareikšti ieškinį, kad pirmas pavedimas būtų pripažintas negaliojančiu, ir reikalavo sugrąžinti šią sumą. Nors pirmojoje instancijoje teismas (Sofyiski gradski sad (Sofijos miesto teismas)) šį ieškinį patenkino, apeliacinės instancijos teismas (Sofiyski apelativen sad (Sofijos miesto apeliacinis teismas)) nusprendė, kad šis ieškinys buvo nepagrįstas.

28.

Reikia pažymėti, kad ieškovė pagrindinėje byloje Wiemer & Trachte ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginius, kad „bylos šalys neginčija, kad tariamą 40000 eurų sumos mokėjimą atsakovas atliko 2007 m. balandžio 25 d.“, ir kad „ginčijamasi dėl klausimo, ar šiuo mokėjimu įvykdytas įsipareigojimas skolininkui ir ar jis galioja“.

29.

Ieškovė tvirtina, kad, kaip ji jau yra paaiškinusi per teismo posėdį, 40000 eurų suma niekada nebuvo sugrąžinta. Jeigu taip yra, o tai patvirtinti arba paneigti turės tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 4 ), antrasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai iš esmės netektų dalyko.

30.

Vis dėlto, dar kartą atsižvelgiant į svarbumo prezumpciją, kuri taikoma su Sąjungos teisės išaiškinimu susijusiems nacionalinio teismo pateiktiems klausimams, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti pripažintas priimtinu.

31.

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta pagrindinė bankroto byla, teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bankroto byla grindžiamus ieškinius dėl nuginčijimo arba ar, priešingai, ši jurisdikcija yra pasirenkamoji, kadangi likvidatorius vis tiek gali pareikšti tokius ieškinius kitų valstybių narių teismuose.

32.

Šiuo atveju yra dviejų aiškinimo krypčių priešprieša.

33.

Pagal pirmąją, kuri, be kita ko, grindžiama „vis attractiva concursus“ taisykle ( 5 ) ir kuri turi tam tikrą istorinį pagrindą ( 6 ), tik valstybės narės, kurioje bankroto byla buvo iškelta, teismai turi jurisdikciją nagrinėti su bankrotu susijusius ieškinius, jeigu šie ieškiniai kyla tiesiogiai iš bankroto proceso ir yra glaudžiai su juo susiję. Kadangi, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs ( 7 ), turi būti laikoma, kad ieškiniai dėl nuginčijimo yra susiję su bankroto procesu, teismų, kurie nagrinėjo bankroto iškėlimo bylą, jurisdikcija yra išimtinė.

34.

Pagal antrąją kryptį, kuri, Komisijos nuomone, grindžiama sisteminiu ir teleologiniu Reglamento Nr. 1346/2000 aiškinimu, minėta jurisdikcija gali būti aiškinama tik kaip pasirenkamoji. Be to, kad ieškiniai dėl nuginčijimo gali būti susiję su sritimis ir įsipareigojimais, kurie nėra būtinai susiję su pagrindine bankroto byla, dar reikėtų neriboti likvidatoriaus galimybių pareikšti tokius ieškinius, kad bankroto procesai taptų veiksmingesni.

35.

Prieš tiesiogiai atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia priminti kelis bendrus principus dėl Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo srities ir dėl jame nustatytų principų jurisdikcijos srityje.

36.

Nebūtina dabar išsamiai išdėstyti Reglamento Nr. 1346/2000 istorinės kilmės ir tikslaus turinio ( 8 ), tačiau reikia pažymėti, kad vienas iš prioritetinių šio reglamento tikslų yra siekis užtikrinti bankroto bylų veiksmingumą, kartu išvengiant „forum shopping“ atvejų ( 9 ). Taigi minėtu reglamentu siekiama suderinti tarptautinės privatinės teisės taisykles (o ne materialinės teisės normas), taikomas „kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu“ ( 10 ).

37.

Šiuo reglamentu, be kita ko, siekiama panaikinti reglamentavimo spragas, atsiradusias dėl to, kad bankroto bylos buvo tikslingai neįtrauktos į Briuselio konvencijos ( 11 ) (ir ją pakeitusio Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 12 )) taikymo sritį. Kalbant konkrečiau, juo siekiama suvienodinti su taikytinos teisės nustatymu, tarptautine jurisdikcija ir užsienio teismų sprendimų galiojimu (pripažinimu ir vykdymu) susijusias taisykles. Taip Reglamentu Nr. 1346/2000 jo taikymo srityje buvo pakeisti iki šiol bendrosiose valstybių tarptautinės privatinės teisės normose įtvirtinti sprendimai.

38.

Kaip nurodyta Virgós ir Schmit aiškinamajame pranešime ( 13 ), kuriame pateikiami naudingi paaiškinimai dėl šio reglamento išaiškinimo ( 14 ), bankroto byloje, kuri yra kolektyvinis veiksmas, teisiniai santykiai turi būti aiškiai nustatyti.

39.

Be to, kad tokios bylos būtų veiksmingos, reikia, kad atitinkamos valstybės pripažintų valstybės, kurioje byla buvo iškelta, jurisdikciją, jų likvidatorių įgaliojimus ir jų sprendimų teisines pasekmes ( 15 ).

40.

Tarptautinės jurisdikcijos srityje Reglamentu Nr. 1346/2000 sukurta sistema grindžiama jo 3 straipsnyje įtvirtintu pagrindinių bylų (universalios) ir šalutinių bylų (teritorinės) atskyrimu ( 16 ). Nors pagal bendrąsias valstybių narių teisės normas bendrai buvo pripažinta, kad nacionaliniai teismai galėtų patvirtinti savo jurisdikciją iškelti kolektyvinę bankroto bylą pagal kelis pagrindus (pavyzdžiui, tokius kaip vienos iš su bankrotu susijusių šalių pilietybė arba skolininko turtinių interesų susijusioje šalyje buvimas), Reglamente Nr. 1346/2000 valstybių narių teismams savo jurisdikciją patvirtinti leidžiama tik remiantis dviem kriterijais: pagrindinių turtinių skolininko interesų centru ir įmonės buvimu atitinkamoje valstybėje.

41.

Dėl vadinamųjų ieškinių dėl „nuginčijimo“ bankroto bylos pagrindu Virgós ir Schmit pranešimo 77 punkte, remiantis Sprendime Gourdain ( 17 ) pateiktomis gairėmis, nurodyta, „kad yra sąsaja tuo atveju, kai ieškiniai tiesiogiai kyla iš bankroto teisės ir yra tiesiogiai susiję su bankroto procesu“.

42.

Teisingumo Teismas pritaikė šias gaires Sprendime Seagon ( 18 ) ir nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje.

43.

Svarbu pažymėti, kad šis sprendimas buvo įvirtintas priimant naują redakciją Reglamentu (ES) 2015/848 ( 19 ). Šio reglamento 6 straipsnyje nustatyta: „Jurisdikciją nagrinėti visus tiesiogiai iš nemokumo bylos kylančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius, pavyzdžiui, ieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi valstybės narės, kurios teritorijoje pagal 3 straipsnį iškelta nemokumo byla, teismai.“ ( 20 )

44.

Todėl tokie ieškiniai dėl nuginčijimo, kuriais likvidatorius reikalauja, kad skolininkas grąžintų sumas, kurios buvo neteisėtai pervestos trečiajai šaliai po bankroto bylos iškėlimo, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas Wiemer & Trachte ieškinys, yra vienas iš Reglamente Nr. 1346/2000 numatytų ieškinių.

45.

Tačiau ar ši jurisdikcija vis dėlto yra išimtinė todėl, kad pagal valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta pagrindinė bankroto byla, „vis attractiva concursus“ taisyklę ieškiniai (be kita ko, dėl nuginčijimo) negali būti pareikšti kitų valstybių narių teismuose?

46.

Kaip paaiškinsiu toliau, manau, kad į šį klausimą galima atsakyti tik teigiamai.

47.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį tarptautinės jurisdikcijos požiūriu pagrindinių turtinių interesų centras yra kertinis Reglamentu Nr. 1346/2000 sukurtos sistemos elementas.

48.

Taikant „vis attractiva concursus“ taisyklę, kurios tikslas – išvengti bylos „išskaidymo“, siekiant užtikrinti jurisdikcijos artimumą ir numatomumą, reikėtų, kad valstybėje, kurioje bankroto byla buvo iškelta, iš principo būtų ne tik jurisdikciją turintis teismas, bet taip pat būtų taikoma šios valstybės teisė ir vykdomi šiuo klausimu priimti teismo sprendimai.

49.

Vis dėlto, jeigu vadovautumėmės tik tuo, kas nurodyta Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies formuluotėje, „vis attractiva concursus“ taisyklė šioje nuostatoje nėra aiškiai įtvirtinta, kadangi šioje nuostatoje nėra aiškiai nurodyta, kad taip pat tik teismai, kurių jurisdikcija patvirtinta iškeliant bankroto bylą, turi jurisdikciją nagrinėti iš šios bylos kylančius arba su ja glaudžiai susijusius ieškinius. Iš tiesų, dėl bankroto procedūros šioje nuostatoje paprasčiausiai numatyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra pagrindinių turtinių skolininko interesų centras, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą.

50.

Dėl to, kad šioje nuostatoje nenustatyta jurisdikcijos nagrinėti iš bankroto bylų kylančius ir glaudžiai su jomis susijusius ieškinius taisyklė (tai tikrai galima paaiškinti tuo, kad valstybių narių teisėje „vis attractiva concursus“ taisyklė suvokiama skirtingai), galimybė ne valstybės narės, kurioje šios bylos buvo iškeltos, teismams nagrinėti su minėtomis bylomis susijusius ieškinius yra aiškinama labai skirtingai.

51.

Visų pirma, kalbant apie vadinamuosius ieškinius „dėl nuginčijimo“, kurie suprantami kaip visi ieškiniai, kuriais skolininko bankroto pagrindu siekiama pripažinti negaliojančiais jo arba jo naudai sudarytus sandorius ir atliktas operacijas, visiškai įmanoma, kad, išskyrus sandorius ir operacijas, kurie susiję su tarp nagrinėjamų subjektų galimai sudarytomis sutartimis, šių ieškinių pagrindas galėtų būti nustatytas pagal kitas civilinio ar komercinio pobūdžio prievoles. Taigi jeigu Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, a priori negalima atmesti galimybės, kad kitų valstybių narių teismai, remiantis teritorinės jurisdikcijos taisyklėmis, kurias jų prašoma nustatyti, galėtų turėti jurisdikciją nagrinėti likvidatoriaus pareikštus ieškinius dėl nuginčijimo.

52.

„Pasirenkamojo“ varianto šalininkai pateikia dvejopus argumentus.

53.

Pirma, jie tvirtina, kad nors Reglamentu Nr. 1346/2000 siekiama apriboti „forum shopping“ atvejus, juo nesiekiama apriboti pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį paskirto likvidatoriaus įgaliojimų. Kaip generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer nurodė savo išvadoje byloje Seagon (C‑339/07, EU:C:2008:575, 64 ir paskesni punktai), atsižvelgiant į tai, kad likvidatoriaus pasinaudojimas ieškiniu dėl nuginčijimo bankroto procese paremtas jo turima išimtine teise pareikšti ieškinį, galima manyti, kad jurisdikcija juos nagrinėti ne visuomet yra išimtinė.

54.

Antra, galimybė likvidatoriui ieškinius pateikti ne pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį nustatytiems teismams gali ne tik padidinti ieškinių, kuriuos likvidatorius teikia apsaugodamas turtą, veiksmingumą, bet gali paaiškėti, kad ja galima geriau užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Iš tiesų teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti ieškinį pagal šią nuostatą, nustatymo kriterijai, kurie nukrypsta nuo nustatymo kriterijų, kuriuos iki šiol valstybių narių buvo prašoma nustatyti, gali lemti ieškinius prieš asmenis, kurie neturi gyvenamosios vietos „forum concursus“, ir taip pažeisti jų procesines teises.

55.

Manau, kad teleologiniu požiūriu visi argumentai yra pakankamai įtikinami. Iš tiesų tarpvalstybinių bankroto bylų veiksmingo ir greito nagrinėjimo tikslai patvirtina galimybę paskirtam likvidatoriui rinktis teismus, kuriuose jis nori pareikšti savo ieškinius. Be to, ši galimybė sudaro palankesnes galimybes ieškinius dėl nuginčijimo nagrinėti tiesiogiai atitinkamo atsakovo jurisdikcijoje, o taip paprastai geriau užtikrinama teisė į gynybą.

56.

Vis dėlto, nors pripažįstu, kad suprantu šiuos argumentus, manau, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje krypstama link „vis attractiva concursus“ taisyklės įtvirtinimo. Šiuo klausimu verta apžvelgti dviejų jurisprudencijos krypčių išvadas.

57.

Pagal pirmąją jurisprudencijos kryptį nustatomos atitinkamos įvairių jurisdikciją nustatančių taisyklių taikymo sritys, kaip pradėta daryti Sprendime Gourdain ( 21 ).

58.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl Briuselio konvencijos taikymo srities, nusprendė, kad ieškinys dėl nuginčijimo, kuriuo buvo siekiama padidinti bankrutuojančios įmonės turtą, buvo susijęs su bankroto byla, kadangi jis buvo tiesiogiai kilęs iš bankroto proceso ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimu arba mokėjimų suspendavimu. Taigi toks ieškinys nepateko į Briuselio konvencijos taikymo sritį ir jam nebuvo taikomos joje įtvirtintos jurisdikcijos nustatymo taisyklės.

59.

Iš vėlesnės jurisprudencijos ( 22 ), kuri susijusi su taisyklių, nustatytų, pirma, reglamente „Briuselis I“ ir, antra, Reglamente Nr. 1346/2000, taikymu, pakankamai aiškiai matyti, kad visiems civiliniams ir komerciniams ieškiniams svarbu taikyti vienodas europines taisykles tarptautinės jurisdikcijos srityje, kurios turi būti nustatytos viename iš šių dokumentų. Reikia vengti priimti nacionalines taisykles dėl jurisdikcijos kolizijos mažinant teisinį tikrumą ( 23 ).

60.

Sprendime Seagon ( 24 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad būtent šis kriterijus taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 šeštoje konstatuojamojoje dalyje siekiant apriboti šio reglamento dalyką. Iš tiesų pagal šią konstatuojamąją dalį šis reglamentas reguliuoja „bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais“.

61.

Antroji jurisprudencijos kryptis, turinti lemiamą reikšmę, būtent ir yra suformuota Sprendime Seagon ( 25 ). Šiame sprendime nurodyta, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija tiesiogiai išplaukiančių iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusių ieškinių atžvilgiu. Šiame sprendime pažymėjęs, kad „visų ieškinių, tiesiogiai susijusių su įmonės bankrotu, sukoncentravimas valstybės narės teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, irgi atitinka <…> tikslą padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą“, Teisingumo Teismas – vertinant visą jo sprendimą – pritarė išimtinei teismų, kurių jurisdikcija pripažinta iškeliant pagrindinę bankroto bylą, jurisdikcijai ( 26 ).

62.

Manau, kad šios išvados negali paneigti argumentai, grindžiami tam tikrų Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų tekstu.

63.

Pirma, kalbant apie argumentą, grindžiamą tuo, kad šio reglamento 18 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su „likvidatoriaus įgaliojimais“, numatyta galimybė pagal minėto reglamento 3 straipsnio 2 dalį paskirtam likvidatoriui pareikšti ieškinius dėl nuginčijimo kitose valstybėse narėse, pasakytina, kad jis susijęs su konkrečia situacija, kai likvidatorius buvo paskirtas šalutinėje byloje, kuriai taikoma šio reglamento 3 straipsnio 2 dalis.

64.

Kadangi tokioje byloje likvidatorius prerogatyvas turi tik tam tikroje teritorijoje, jis visų pirma turi turėti galimybę visose valstybėse per teismą arba ne per teismą iškelti bet kokią bylą dėl sandorio, neatitinkančio kreditorių interesų, pripažinimo negaliojančiu. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma atvejui, kai, kaip ir nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, likvidatorius buvo paskirtas pagrindinėje byloje pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, nurodyta tik likvidatoriaus galimybė „vykdyti visus valstybės, kurioje iškelta byla, įstatymų jam suteiktus įgaliojimus ( 27 ) kitoje valstybėje narėje“. Šis formuluotės skirtumas nėra atsitiktinis. Jis būtent yra paaiškinamas tuo, kad pagrindinėje byloje paskirtas likvidatorius turėtų pareikšti ieškinius dėl nuginčijimo, susijusius su byla, kurią nagrinėja valstybės narės, kurioje ši byla buvo iškelta, teismai. Todėl nėra nustatytas reikalavimas, kad jis galėtų pasinaudoti galimybe kreiptis į kitų valstybių narių teismus.

65.

Antra, taip pat negalima remtis argumentu, grindžiamu minėto reglamento 25 straipsnio 1 dalies antra pastraipa. Pastaroji nuostata susijusi tik su „sprendimų, kurie tiesiogiai kildinami iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susiję, nepaisant to, kad juos priėmė kitas teismas“, pripažinimu ir vykdymu. Joje tik pripažįstama galimybė valstybės narės, kurios teritorijoje bankroto byla buvo iškelta pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalį, teismams taip pat priimti sprendimą ir dėl tokių ieškinių, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje ( 28 ).

66.

Galiausiai norėčiau pažymėti, kad manau, jog naujo Reglamento 2015/848 6 straipsnio 1 dalyje yra aiškiau įtvirtinama „vis attractiva concursus“ taisyklė dėl ieškinių, kurie tiesiogiai kyla iš bankroto bylos ir yra glaudžiai su ja susiję.

67.

Šio reglamento 35 konstatuojamojoje dalyje aiškiai linkstama link valstybės narės, kurios teritorijoje bankroto bylos buvo iškeltos, teismų išimtinės jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, tiesiogiai kylančius iš bankroto bylų ir glaudžiai su jomis susijusių. Ši išimtinumo taisyklė netaikoma tik tuo atveju, kai ieškinys susijęs su kitu bendrąja civiline ir komercine teise grindžiamu ieškiniu (Reglamento 2015/848 6 straipsnio 2 dalis), arba tada, kai siekiama pareikšti ieškinį, kuriuo prašoma taikyti sankcijas skolininko direktoriams už jų padarytus pareigų pažeidimus, su sąlyga, kad tie teismai pagal savo nacionalinę teisę turi jurisdikciją nagrinėti tokius ginčus (taip pat žr. Reglamento 2015/848 47 konstatuojamąją dalį).

68.

Remiantis visais šiais argumentais, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismų jurisdikcija nagrinėti skolininko bankroto byla grindžiamus ieškinius dėl nuginčijimo yra išimtinė.

69.

Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, tikrai nebūtina atsakyti į kitus klausimus, kurie grindžiami prielaida, kad Bulgarijos teismams galėtų būti pripažinta jurisdikcija nagrinėti pagrindinėje byloje nagrinėjamą ieškinį dėl nuginčijimo ( 29 ). Iš tiesų tam, kad būtų galima remtis Reglamento Nr. 1346/2000 II skyriaus „Bankroto bylų pripažinimas“ nuostatomis, reikia, kad tai būtų atvejis, kai teismų, į kuriuos kreiptasi, šiuo atveju – Bulgarijos teismų, tarptautinė jurisdikcija būtų įrodyta, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnį.

70.

Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano išvadai, toliau trumpai išnagrinėsiu antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

71.

Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio Virgós ir Schmit pranešime paaiškinta, kad automatiškas kitoje susitariančiojoje šalyje iškeltos bankroto bylos pripažinimas, numatytas šio reglamento 16 straipsnyje, reiškia, kad kai kuriais atvejais dalis susijusių asmenų gali nežinoti apie bankroto bylos iškėlimą ir, elgdamiesi sąžiningai, veikti „priešingu būdu susidariusiai naujai padėčiai“.

72.

Taigi šia nuostata siekiama reglamentuoti atvejus, kai įsipareigojimas buvo sąžiningai įvykdytas skolininkui, nors jis turėjo būti įvykdytas kitoje valstybėje narėje iškeltoje bankroto byloje paskirtam likvidatoriui. Joje pripažįstama, kad šis įsipareigojimas įvykdytas arba pinigai yra sumokėti, jeigu susijęs asmuo nežinojo, kad yra iškelta byla, ir elgėsi sąžiningai.

73.

Taip pat remiantis Virgós ir Schmit pranešimu taikoma nežinojimo, kad iškelta bankroto byla, prezumpcija, jeigu Reglamento Nr. 1346/2000 21 straipsnyje numatytas pranešimas nebuvo paskelbtas atitinkamoje valstybėje nustatyta tvarka.

74.

Kaip pažymėjo Komisija, Virgós ir Schmit pranešime išsamiai paaiškinamas Reglamento Nr. 1346/2000 16, 21 ir 24 straipsnių tarpusavio ryšys. Nors šio reglamento 16 straipsnyje numatytas automatiškas bet kokio valstybės narės teismo, turinčio jurisdikciją pagal minėto reglamento 3 straipsnį, sprendimo pripažinimas, šio reglamento 24 straipsnyje ši taisyklė sušvelninama šalių, kurios elgėsi sąžiningai, naudai, o sąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į tai, kad susijęs asmuo nežinojo, kad yra iškelta byla. Nežinojimas yra preziumuojamas, jeigu įsipareigojimas buvo įvykdytas iki pranešimo paskelbimo atitinkamoje valstybėje narėje.

75.

Atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytą automatiško pripažinimo sistemą, šias nuostatas reikėtų vertinti bendrai ir lygiagrečiai, kad būtų apsaugota įsipareigojimus sąžiningai įvykdžiusi trečioji šalis.

76.

Kaip savo Sprendime Eurofood ( 30 ) iškilmingai priminė Teisingumo Teismas ir kaip matyti iš Reglamento Nr. 1346/2000 22 konstatuojamosios dalies, pirmumo taisyklė, apibrėžta 16 straipsnio 1 dalyje ir numatanti, kad valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad valstybės narės teismas, gavęs prašymą iškelti pagrindinę bankroto bylą, tikrina savo jurisdikciją pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalį, t. y. ištiria, ar skolininko pagrindinių interesų vieta yra šioje valstybėje narėje. Todėl, kaip pabrėžta šio reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje, tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad kitų valstybių narių teismai pripažintų sprendimą iškelti pagrindinę bankroto bylą, neturėdami teisės tikrinti pirmojo teismo įvertinimo dėl savo jurisdikcijos ( 31 ).

77.

Tai svarbus aiškinimo kriterijus, kurį reikia turėti omenyje nagrinėjant antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus, kuriuos išnagrinėsiu toliau šioje išvadoje.

78.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti momentą, nuo kada asmuo, esant reikalui, gali teigti įvykdęs įsipareigojimą, kaip numatyta Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 1 dalyje.

79.

Kitaip tariant, reikia nustatyti, kada galima laikyti, kad skolininko bankroto byla buvo iškelta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

80.

Šiuo klausimu Sprendime EuroFood ( 32 ) pateikiama labai naudingų paaiškinimų.

81.

Primenu, kad šioje byloje Teisingumo Teismo buvo, be kita ko, klausiama, ar teismo, kuriam pateiktas prašymas dėl įmonės likvidavimo, sprendimas, kuriuo buvo paskirtas likvidatorius, turintis įgaliojimus, dėl kurių šios bendrovės vadovai praranda tokius pat įgaliojimus, turėtų būti laikomas „sprendimu iškelti bankroto bylą“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1346/2000.

82.

Pažymėjęs, kad bankroto bylai iškelti reikalingos sąlygos ir formalumai priklauso nuo nacionalinės teisės ir, nelygu valstybė narė, gali kisti ( 33 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekiant užtikrinti Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytos sistemos efektyvumą, svarbu, kad 16 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas pripažinimo principas byloje galėtų būti taikomas „kuo anksčiau“ ( 34 ). Tokiomis aplinkybėmis „sprendimu pradėti bankroto bylą“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, turi būti laikomas ne tik sprendimas, pagal valstybės narės teisės aktus, kuriais vadovaujasi jį priėmęs teismas, formaliai laikomas sprendimu iškelti bankroto bylą, bet ir išnagrinėjus skolininko nemokumu pagrįstą prašymą priimtas sprendimas iškelti minėto reglamento A priede numatytą bylą, kai šis sprendimas apima skolininko teisės valdyti, naudotis ir disponuoti turtu atėmimą ir to paties reglamento C priede numatyto likvidatoriaus paskyrimą ( 35 ).

83.

Manau, ši išvada taikytina mutatis mutandis, siekiant išaiškinti Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnį.

84.

Kaip nurodyta Virgós ir Schmit pranešime (187 punktas), galima teigti, kad ši nuostata – kaip ir šio reglamento 16 straipsnis – buvo įtraukta, siekiant sušvelninti nepageidaujamas pasekmes, kurių sprendimų iškelti bankroto bylą plačiąja prasme automatiškas pripažinimas galėtų sukelti trečiosioms šalims.

85.

Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsniu konkrečiai siekiama apsaugoti trečiąsias šalis, kurios, elgdamosi sąžiningai, po bankroto bylos iškėlimo įvykdė įsipareigojimą bankrutuojančiam skolininkui, nors jis turėjo būti įvykdytas likvidatoriui. Sąžiningumas, kai nėra priešingų įrodymų, preziumuojamas, jeigu įsipareigojimas įvykdytas iki minėto reglamento 21 straipsnyje numatyto pranešimo paskelbimo ( 36 ). Tačiau priešinga šalis vis dar gali įrodyti, kad įsipareigojimas buvo įvykdytas elgiantis nesąžiningai, todėl negali būti atleidžiama nuo įsipareigojimo.

86.

Beje, toks sprendimas yra aiškiai įtvirtintas naujame Reglamente 2015/848. Pagal jo 2 straipsnio 7 dalies ii papunktį „teismo sprendim[u], kuriuo iškeliama nemokumo byla“, laikomas teismo sprendimas paskirti nemokumo specialistą, įskaitant, remiantis B priedu, laikiną likvidatorių.

87.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnis taikomas įsipareigojimo skolininkui įvykdymui kitoje valstybėje narėje, kai prašymas iškelti bankroto bylą, susijusią su skolininko turtu, yra pateiktas ir kai kitoje valstybėje narėje buvo paskirtas laikinas likvidatorius, tačiau kai valstybėje narėje, kurioje yra pagrindinių turtinių atsakovo interesų centras, dar nebuvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo iškeliama bankroto byla.

88.

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnis taikomas, kai pirminis bankrutuojančio skolininko atliktas mokėjimas laikomas negaliojančiu pagal jurisdikciją turinčio teismo valstybės teisę bankroto srityje ir kai šį negaliojimą lemia būtent bankroto byla.

89.

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnyje, vertinamame atsižvelgiant į jo 30 konstatuojamąją dalį, nustatyta bendra sąžiningų trečiųjų šalių atliktų mokėjimų apsaugos taisyklė tais atvejais, kai savo įsipareigojimą skolininkui jie įvykdo tada, kai bankroto byla užsienyje jau buvo iškelta, tačiau trečioji šalis dar apie tai nežinojo.

90.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad šis straipsnis yra ne viena iš kolizinių normų, o materialinės teisės nuostata, kuri taikoma kiekvienoje valstybėje narėje, neatsižvelgiant į lex concursus ( 37 ).

91.

Nei atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnį, nei į tikslą apsaugoti sąžiningus skolininkus (trečiąsias šalis), kurio siekiama šia nuostata, neleidžiama apriboti jos taikymo taip, kad ji būtų taikoma tik įsipareigojimams, kurių kilmė visiškai nesusijusi su bankroto byla. Todėl Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio taikymo požiūriu neturėtų būti svarbus nei trečiosios šalies įsipareigojimo skolininkui pobūdis, nei teisinis pagrindas.

92.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad ši nuostata taikytina tik tuo atveju, kai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, vis dar galima taikyti prezumpciją, kad susijusi trečioji šalis tikrai nežinojo, kad iškelta bankroto byla, kurią iškėlus ji paprastai būtų buvusi priversta nagrinėjamą mokėjimą atlikti šios bylos pagrindu paskirtam likvidatoriui.

93.

Taigi, kaip jau nurodžiau anksčiau, bet kuriuo atveju priešinga šalis vis dar gali įrodyti, kad, nepaisant sprendimo iškelti bankroto bylą nepaskelbimo valstybėje narėje, susijusi trečioji šalis tikrai apie jį žinojo, kad įsipareigojimas įvykdytas elgiantis nesąžiningai ir kad dėl to negali būti Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 1 dalyje numatyto atleidimo nuo įsipareigojimo.

94.

Todėl trečiosios šalies įsipareigojimo bankrutuojančiam skolininkui teisinis pagrindas neturi reikšmės taikant Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnį. Priešinga šalis vis dar gali įrodyti, kad, nepaisant sprendimo iškelti bankroto bylą nepaskelbimo valstybėje narėje, susijusi trečioji šalis tikrai apie jį žinojo, kad įsipareigojimas įvykdytas elgiantis nesąžiningai ir kad dėl to negali būti Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 1 dalyje numatyto atleidimo nuo įsipareigojimo.

95.

Savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta nežinojimo prezumpcija galioja, kai skolininko gyvenamosios vietos valstybėje narėje nebuvo paskelbti laikino likvidatoriaus paskyrimo sprendimai ir sprendimai, susiję su bankrutuojančio skolininko atliktais mokėjimais, nepaisant to, kad šioje valstybėje nustatytas privalomas šių sprendimų skelbimas, laikantis šio reglamento 21 straipsnio 2 dalies.

96.

Abejonės, kurias iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susijusios su šios prezumpcijos taikymu nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje nustatytas automatiškas teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti bankroto bylas, sprendimų, susijusių su bet kurios kitos valstybės narės teismo priimtomis apsaugos priemonėmis, pripažinimas.

97.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, Bulgarijos teisėje nustatytas privalomas užsienio teismų sprendimų dėl bankroto bylos iškėlimo skelbimas.

98.

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra laisvė paskelbti sprendimą, kuriuo iškeliama bankroto byla, ir, esant reikalui, sprendimą, kuriuo paskiriamas likvidatorius, bet kurioje kitoje valstybėje narėje, išskyrus valstybę narę, kurioje byla buvo iškelta. Pagal šio reglamento 21 straipsnio 2 dalį išimties tvarka valstybė narė, kurios teritorijoje skolininkas turi įmonę, gali nustatyti, kad šių sprendimų skelbimas yra privalomas. Tokiais atvejais likvidatorius ar bet kuri kita tam įgaliota valstybės narės, kurioje iškelta byla, valdžios institucija imasi visų būtinų priemonių tokiai registracijai užtikrinti.

99.

Manau, kad pagal Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytą abipusio pripažinimo principą reikalaujama, kad šio reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta nežinojimo prezumpcija būtų taikoma net tuo atveju, kai šio reglamento 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos valdžios institucijos nesiėmė visų priemonių, kad būtų užtikrintas užsienio teismo sprendimo iškelti bankroto bylą paskelbimas valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo padalinio buveinė, registre.

100.

Be to, šią išvadą galima padaryti remiantis pačiu Reglamento Nr. 1346/2000 24 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio tekstu. Šioje nuostatoje numatyta nežinojimo apie bankroto bylos iškėlimą prezumpcija taikoma, kai skolininkas (trečioji šalis) įvykdė įsipareigojimą bankrutuojančiam skolininkui prieš šio reglamento 21 straipsnyje numatyto pranešimo paskelbimą. Šiuo klausimu nenustatyta jokia kita sąlyga ir šios nuostatos tekstu neužkertamas kelias privalomam pranešimo paskelbimui, numatytam Reglamento Nr. 1346/2000 21 straipsnio 2 dalyje.

101.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) pateiktus klausimus atsakyti taip: