–

J. L. Colino Sigüenza, atstovaujamo abogado J. M. Blanco Martín,

–

In-Pulso Musical SC, atstovaujamos abogado J. Lozano Blanco,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Rius ir M. Kellerbauer,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 1 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Jorge Luís Colino Sigüenza ir Ayuntamiento de Valladolid (Valjadolido savivaldybė, Ispanija), In-pulso Musical SC, Miguel del Real Llorente, veikiančio kaip Administrador Concursal de Músicos y Escuela SL (Músicos y Escuela SL bankroto administratorius), Músicos y Escuela bei Fondo de Garantía Salarial (Fogasa) (Darbo užmokesčio garantijų fondas (Fogasa), Ispanija) ginčą dėl Colino Sigüenza atleidimo iš darbo pagal kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą teisėtumo.

3

Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, 1977, p. 26), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB (OL L 201, 1998, p. 88).

4

Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.“

6

Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.“

7

Taisyklės, kurios taikomos samdomiems darbuotojams ūkio subjektų perdavimo atveju, nustatytos 1995 m. kovo 24 d.Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores (Karaliaus įstatyminis dekretas 1/1995, kuriuo patvirtinta Įstatymo dėl darbuotojų statuto nauja redakcija (BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654)), su pakeitimais, padarytais 2001 m. liepos 9 d. Įstatymu Nr. 12/2001 (BOE, Nr. 164, 2001 m. liepos 10 d., p. 24890, toliau – Darbuotojų statutas).

8

Darbuotojų statuto 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Įmonės, jos veiklos centro ar autonominio gamybos padalinio perdavimas savaime nenutraukia darbo santykių ir naujasis darbdavys perima ankstesnio darbdavio darbo sutarties ir socialinio draudimo pagrindu turėtas teises ir pareigas, įskaitant pareigas, susijusias su pensijomis konkrečiuose taikytinuose teisės aktuose numatytomis sąlygomis, ir apskritai visas pareigas, kurias perdavėjas įgijo papildomos socialinės apsaugos srityje.

2.   Šiame straipsnyje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė, ar pagalbinė.“

9

Šio statuto 51 straipsnyje „Kolektyvinis atleidimas iš darbo“ nustatyta:

„Šiame statute kolektyvinis atleidimas iš darbo yra darbo sutarčių nutraukimas dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybos priežasčių, kai per 90 dienų laikotarpį atleidžiama ne mažiau kaip:

Priežastys laikomos ekonominėmis, jeigu neigiama ekonominė padėtis yra akivaizdi iš įmonės finansinių veiklos rezultatų, pavyzdžiui, jeigu faktiškai patiriama arba prognozuojama nuostolių arba jeigu nuolat mažėja įprastų pajamų ar pardavimų lygis. Bet kuriuo atveju mažėjimas laikomas nuolatiniu, jeigu tris ketvirčius iš eilės įprastų pajamų ar pardavimų lygis kiekvieną ketvirtį yra mažesnis už tą patį praėjusių metų ketvirtį fiksuotą pajamų ar pardavimų dydį.

<…>

Kolektyvinis atleidimas iš darbo taip pat yra ir toks darbo sutarčių nutraukimas, kai iš darbo atleidžiami visi įmonės darbuotojai, jeigu tokių darbuotojų yra daugiau nei 5 ir jeigu tai yra visiško įmonės veiklos nutraukimo dėl pirma nurodytų priežasčių padarinys.

<…>

2.   Prieš kolektyvinį atleidimą iš darbo numatomas laikotarpis, per kurį su darbuotojų teisiniais atstovais turi būti vykdomos konsultacijos – maksimali konsultacijų trukmė yra 30 dienų arba 15 dienų, jeigu įmonėje dirba mažiau nei 50 darbuotojų.

<…>

Įdarbinimo priežiūros tarnyba užtikrina konsultacijų laikotarpio veiksmingumą. Prireikus ji gali pateikti šalims įspėjimų ir rekomendacijų, kurios jokiu atveju negali nutraukti procedūros arba jos sustabdyti. Be to, nepažeidžiant pirmesnio punkto, konsultacijų laikotarpiu Įdarbinimo priežiūros tarnyba bendru šalių prašymu gali imtis atitinkamų tarpininkavimo priemonių, kad rastų problemų, kylančių iš kolektyvinio atleidimo iš darbo, sprendimo būdus. Tais pačiais tikslais šalies prašymu arba savo iniciatyva ji taip pat gali suteikti savo pagalbą.

Pasibaigus konsultacijų laikotarpiui, darbdavys praneša apie jų rezultatus Įdarbinimo priežiūros tarnybai. Jeigu buvo pasiektas susitarimas, jis minėtai tarnybai pateikia visą jo tekstą. Priešingu atveju darbuotojų atstovams ir Įdarbinimo priežiūros tarnybai jis perduoda galutinį sprendimą dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo kartu su šio atleidimo sąlygomis.

<…>

4.   Kai sprendimas paskelbiamas darbuotojų atstovams, darbdavys, laikydamasis šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, atitinkamiems darbuotojams gali pranešti apie atleidimą iš darbo. Bet kuriuo atveju turi praeiti bent trisdešimt dienų nuo tos dienos, kurią Įdarbinimo priežiūros tarnybai pranešama apie konsultacijų laikotarpio pradžią ir dienos, kurią įsigalioja atleidimas iš darbo.

<…>

6.   Darbdavio sprendimas gali būti apskųstas, kaip tai numatyta atleidimo iš darbo atveju. Darbuotojų atstovams pateikus skundą, individualių skundų nagrinėjimas sustabdomas, kol bus priimtas sprendimas dėl šio skundo.“

10

Kolektyvinis atleidimas iš darbo reglamentuojamas 2011 m. spalio 10 d.Ley 36/2011 reguladora de la jurisdicción social (Įstatymas Nr. 36/2011, kuriuo reglamentuojamas socialinės apsaugos bylų nagrinėjimo procesas (BOE, Nr. 245, 2011 m. spalio 11 d., p. 106584) 124 straipsnyje. Nuo 2012 m. liepos 15 d. šio straipsnio „Kolektyvinis atleidimas iš darbo dėl ekonominių, organizacinių, techninių, gamybinių priežasčių arba dėl force majeure“ galiojančioje redakcijoje nustatyta:

„1.   Darbuotojų atstovai gali ginčyti darbdavio sprendimą per toliau pateiktose dalyse nurodytą procedūrą. Jeigu ieškinį pareiškia profesinių sąjungų atstovai, jie taip pat turi būti pakankamai įsitraukę į kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą.

2.   Ieškinys gali būti grindžiamas šiais pagrindais:

Šioje procedūroje jokiu atveju negali būti nagrinėjami prašymai dėl darbo vietos išsaugojimo pirmenybinių taisyklių, numatytų teisės aktuose, kolektyvinėse sutartyse ar per konsultacijų laikotarpį priimtame susitarime, netaikymo. Šie prašymai privalo būti pateikti per atskirą procedūrą, nurodytą šio straipsnio 11 dalyje.

<…>

6.   Skundas turi būti pateiktas per naikinamąjį 20 dienų terminą nuo per konsultacijų laikotarpį pasiekto susitarimo arba pranešimo apie darbdavio sprendimą dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo darbuotojų atstovams įteikimo dienos.

<…>

9.   Ieškinį pripažinus priimtinu, teismo sekretorius apie tai praneša atsakovu esančiam darbdaviui ir įpareigoja jį per 5 dienas, pageidautina elektroninėje laikmenoje, pateikti dokumentus ir konsultacijų laikotarpio protokolus bei Įdarbinimo priežiūros tarnybai išsiųstą pranešimą apie šiuo laikotarpiu pasiektus rezultatus.

Tame pačiame nurodyme teismo sekretorius darbdaviui suteikia 5 dienų terminą apie darbuotojų atstovų pateiktą ieškinį informuoti darbuotojus, kuriems taikomas kolektyvinis atleidimas iš darbo, kad jie per 15 dienų terminą praneštų teismui adresą teismo sprendimo įteikimo tikslais.

<…>

11.   Teismo sprendimas turi būti priimtas per 5 dienas nuo posėdžio pradžios ir gali būti apskųstas.

Sprendimas dėl atleidimo iš darbo pripažįstamas teisėtu, jeigu pagal Darbuotojų statuto 51 straipsnio 2 arba 7 dalį darbdavys patvirtina, kad buvo remtasi teisiniu pagrindu.

Teismo sprendimu sprendimas dėl atleidimo iš darbo pripažįstamas neteisėtu, jeigu darbdavys nepatvirtina rašte apie atleidimą iš darbo nurodyto teisinio pagrindo.

<…>

12.   Teismo sprendimui galutinai įsigaliojus, šio straipsnio 13 dalies b punkte numatytais tikslais apie jį pranešama šalims ir darbuotojams, kuriems taikomas atleidimas iš darbo ir kurie teismui pranešė savo adresą teismo sprendimo įteikimo tikslu.

Apie galutinį sprendimą informavimo tikslu pranešama Įdarbinimo priežiūros tarnybai, Darbo biržai ir Socialinės apsaugos institucijai, jeigu jos nėra šio proceso šalys.

13.   Tais atvejais, kai byla iškelta Juzgado de lo Social (Socialinių bylų teismas, Ispanija) pagal individualiai pateiktą ieškinį dėl atleidimo iš darbo, taikomi šio įstatymo 120–123 straipsniai kartu su toliau nurodytomis specialiosiomis nuostatomis:

Darbdavio sprendimas nutraukti sutartį nesilaikant darbo vietos išsaugojimo pirmenybiškumo reikalavimo, kuris gali kilti iš teisės aktų, kolektyvinių sutarčių arba konsultacijų laikotarpiu sudaryto susitarimo, taip pat negalioja. Šis negaliojimas neapima darbo sutarčių nutraukimo, įvykdyto to paties kolektyvinio atleidimo metu laikantis darbo vietos išlaikymo pirmenybiškumo reikalavimo.“

11

Šio įstatymo 160 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Įsiteisėjęs sprendimas turi res judicata galią bylose, kurios nagrinėjamos arba gali būti iškeltos socialinių bylų teismuose arba administraciniuose teismuose pagal pateiktus individualius ieškinius dėl to paties ar tiesiogiai susijusio dalyko ir kurių nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas dėl kolektyvinio ieškinio. Nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą priimama net ir tuomet, kai pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas ir byla jau nagrinėjama apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje. Dėl kolektyvinės sutarties priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas teismui, į kurį kreiptasi, net ir tuo atveju, kai jurisprudencijos suvienodinimo tikslais įsiteisėjęs sprendimas nebuvo nurodytas kaip priešingas sprendimas Tribunal Supremo [(Aukščiausias Teismas, Ispanija)] pateiktame ieškinyje.“

12

Nuo 1996 m. lapkričio 11 d. Colino Sigüenza dirbo muzikos mokytoju Valjadolido (Ispanija) miesto muzikos mokykloje. Iš pradžių ši mokykla buvo tiesiogiai pavaldi Valjadolido savivaldybės administracijai, kuri buvo įdarbinusi Colino Sigüenza.

13

Nuo 1997 m. Valjadolido savivaldybės administracija nustojo tiesiogiai valdyti šią mokyklą ir paeiliui paskelbė viešojo pirkimo konkursus dėl šios paslaugos teikimo. Pasibaigus šiems konkursams buvo atrinktas paslaugų teikėjas Músicos y Escuela – nepertraukiamam laikotarpiui nuo šio momento iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., – kuris organizavo mokyklos veiklą ir buvo atsakingas už šiai paslaugai teikti reikalingų patalpų, baldų ir instrumentų administravimą. Músicos y Escuela taip pat perėmė dalį savivaldybės administracijos darbuotojų, įskaitant Colino Sigüenza. Ši veikla ir toliau buvo laikoma Valjadolido savivaldybės administracijos, kaip savivaldybės muzikos mokyklos, vietos gyventojams teikiama paslauga.

14

Dėl sumažėjusio Valjadolido miesto muzikos mokyklos mokinių skaičiaus 2012–2013 mokslo metais mokinių už šią paslaugą sumokėtos sumos neprilygo Valjadolido savivaldybės administracijos už teikiamą paslaugą pagal su Músicos y Escuela sutartį privalomai mokėti sumai, todėl pastaroji iš minėtos administracijos reikalauja sumokėti 58403,73 EUR sumą už pirmąjį šių mokslo metų semestrą ir 48592,74 EUR sumą – už antrąjį.

15

Kadangi Valjadolido savivaldybės administracija atsisakė sumokėti šias sumas, 2013 m. vasario 19 d.Músicos y Escuela paprašė nutraukti paslaugų teikimo sutartį dėl minėtos administracijos įsipareigojimų nevykdymo ir pareikalavo sumokėti atitinkamą kompensaciją. Atsakydama į tai savivaldybės administracija 2013 m. rugpjūčio mėn. nutraukė sutartį su Músicos y Escuela dėl šios kaltės, nes ji nustojo teikusi paslaugas iki sutarto termino pabaigos. Byla buvo perduota Sala de lo Contencioso-Administrativo de Valladolid del Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesniojo teisingumo teismo Valjadolido administracinių bylų skyrius), kuris keliais 2014 m. ir 2015 m. priimtais įsiteisėjusiais sprendimais nusprendė, pirma, kad Valjadolido savivaldybės administracija pažeidė su Músicos y Escuela sudarytą sutartį, nes joje buvo numatyta pajamų garantija, kuri nebuvo siejama su užsiregistravusių mokinių skaičiumi, ir kad nesilaikydama šios pareigos savivaldybės administracija sukliudė Músicos y Escuela teikti paslaugas, o tai pateisino šios sutarties nutraukimą dėl pačios savivaldybės administracijos kaltės. Antra, kadangi Músicos y Escuela neįvykdė įsipareigojimų ir vienašališkai nusprendė nutraukti savo veiklą nuo 2013 m. kovo 31 d., jos prašymas dėl nuostolių atlyginimo buvo atmestas.

16

2013 m. kovo 4 d.Músicos y Escuela pradėjo derybų ir konsultacijų laikotarpį, būtiną siekiant vykdyti savo darbuotojų kolektyvinį atleidimą iš darbo dėl ekonominės padėties, kuri susidarė dėl konflikto su Valjadolido savivaldybės administracija. 2013 m. kovo 27 d., nepasiekus susitarimo su darbuotojų atstovais, Músicos y Escuela priėmė sprendimą dėl visų darbuotojų kolektyvinio atleidimo.

17

2013 m. kovo 31 d., tai yra likus keliems mėnesiams iki einamųjų mokslo metų pabaigos, Músicos y Escuela nutraukė savo veiklą, ir balandžio 1 d. grąžino Valjadolido savivaldybės administracijai patalpas, instrumentus ir priemones, skirtus Valjadolido savivaldybės muzikos mokyklos, kurios valdymas jai buvo patikėtas, veiklai. 2013 m. balandžio 4 d.Músicos y Escuela visiems savo darbuotojams, įskaitant Colino Sigüenza, įteikė pranešimą apie atleidimą iš darbo, jis įsigaliojo 2013 m. balandžio 8 d.2013 m. liepos 30 d. šiai bendrovei buvo paskelbtas bankrotas.

18

Kadangi pagal Įstatymą dėl socialines ir darbo bylas nagrinėjančių teismų organizavimo ieškinį dėl kolektyvinio atleidimo buvo leista pateikti tik Músicos y Escuela darbuotojų atstovams, jie tokį ieškinį pateikė Sala de lo Social de Valladolid du Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesniojo teisingumo teismo Valjadolido administracinių bylų skyrius, Ispanija), kuris 2013 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė šį ieškinį.

19

Darbuotojų atstovai dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), jis 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu jį taip pat atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo.

20

2013 m. rugpjūčio mėn. Valjadolido savivaldybės administracija muzikos mokyklos valdymą paskyrė In-pulso Musical ir patikėjo jai, kaip ir Músicos y Escuela atveju, šiuo tikslu reikalingų patalpų, instrumentų ir išteklių administravimą. 2013 m. rugsėjo mėn. In-pulso Musical pradėjo 2013–2014 mokslo metus. Po naujos konkurso procedūros Valjadolido savivaldybės administracija šią sutartį dėl 2014–2015 ir 2015–2016 mokslų metų dar kartą paskyrė In-pulso Musical. Ši bendrovė nepasamdė jokių darbuotojų, kurie anksčiau dirbo savivaldybės muzikos mokykloje ir Músicos y Escuela buvo kolektyviai atleisti.

21

Colino Sigüenza, veikdamas individualiai, Juzgado de lo Social No 4 de Valladolid (Valjadolido Socialinių reikalų teismas Nr. 4, Ispanija) pateikė ieškinį Músicos y Escuela, Valjadolido savivaldybės administracijai ir In-pulso Musical, juo ginčijo atleidimą iš darbo.

22

2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu šis teismas atmetė Colino Sigüenza ieškinį, nes 2014 m. lapkričio 17 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo, kuriuo buvo atmestas darbuotojų atstovų ieškinys dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo, res judicata galia jį įpareigojo, kiek tai susiję su suinteresuotojo asmens individualiu ieškiniu dėl jo atleidimo iš darbo, nors pastarasis, kaip individas, nebuvo proceso, kuriame priimtas šis sprendimas, šalis. Be to, Juzgado de lo Social No 4 de Valladolid (Valjadolido socialinių reikalų teismas Nr. 4) nusprendė, kad In-pulso Musical nepakeitė Músicos y Escuela kaip Colino Sigüenza darbdavys, nes nuo jo atleidimo iš darbo ir nuo tada, kai In-pulso Musical perėmė Valjadolido savivaldybės muzikos mokyklos valdymą, praėjo beveik penki mėnesiai.

23

Colino Sigüenza prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) – pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

24

Grįsdamas apeliacinį skundą jis iš esmės tvirtina, viena vertus, kad 2014 m. lapkričio 17 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo, res judicata galia negali jam, kaip individui, daryti poveikio, nes jis nebuvo šio proceso šalis, todėl taip išplečiant res judicata galią pažeidžiama jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kuri garantuojama pagal Chartijos 47 straipsnį. Kita vertus, jis teigia, kad šiuo atveju buvo įvykdytas verslo perdavimas In-pulso Musical naudai, todėl ši operacija negali pateisinti jo darbo sutarties nutraukimo.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, viena vertus, laikinas Músicos y Escuela paslaugų nutraukimas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo mėn. pradžios, datos, kurią Valjadolido savivaldybės muzikos mokyklos valdymą perėmė In–pulso Musical, kliudo siekiant nustatyti, kad klausimas yra susijęs su įmonių ar verslo „perdavimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnį, ir, antra vertus, ar, esant tokiai situacijai, kaip ta, dėl kurios į jį kreiptasi, nacionalinės teisės aktai dėl res judicata galios taikymo pažeidžia Colino Sigüenza teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

26

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesnysis teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į direktyvos taikymo sritį gali patekti situacija, kaip nagrinėjama šioje pagrindinėje byloje, kai koncesininkas, su kuriuo pasirašyta paslaugų sutartis dėl savivaldybės muzikos mokyklos valdymo, ir kuriam savivaldybė suteikė visas šiai veiklai vykdyti reikalingas materialines priemones, nutraukia šią sutartį likus dviem mėnesiams iki einamųjų mokslo metų pabaigos, atleidžia darbuotojus ir grąžina šias materialines priemones savivaldybei, kuri savo ruožtu paskelbia naują konkursą, išimtinai skirtą ateinantiems mokslo metams, ir naujam koncesininkui suteikia tas pačias materialines priemones.

28

Iš karto reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvos 2001/23 taikymo sritis apima kiekvieną atvejį, kai sutartinių santykių pagrindu pasikeičia už įmonės veiklą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, įmonės darbuotojų atžvilgiu prisiimantis darbdavio įsipareigojimus, neatsižvelgiant į tai, ar perduodama materialinio turto nuosavybės teisė (žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Aira Pascual ir Algeposa Terminales Ferroviarios, C‑509/14, EU:C:2015:781, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2001/23 siekiama užtikrinti egzistuojančių ūkio subjekto darbo santykių tęstinumą, neatsižvelgiant į savininko pasikeitimą. Nustatant, ar įvyko perdavimas, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, lemiamas kriterijus yra tai, ar atitinkamas subjektas išsaugo savo tapatybę, o tai matyti iš to, kad jo veikla iš tikrųjų tęsiama arba atnaujinama (2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑160/14, EU:C:2015:565, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Siekiant nustatyti, ar ši sąlyga tenkinama, reikia atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios apibūdina nagrinėjamą perdavimą, pavyzdžiui, perduodamos įmonės arba verslo rūšį, materialaus turto, kaip antai pastatų ir kilnojamo turto, perdavimą ar neperdavimą, nematerialaus turto vertę perdavimo momentu, į tai, ar naujasis darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, ar buvo perduoti klientai, į prieš perdavimą ir po jo atliekamos veiklos panašumo laipsnį ir į šios veiklos galimo sustabdymo trukmę. Vis dėlto visos šios aplinkybės yra tik pavieniai atliktino išsamaus įvertinimo aspektai, todėl jos negali būti vertinamos atskirai (žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑160/14, EU:C:2015:565, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įvairių kriterijų svarba neišvengiamai keičiasi atsižvelgiant į vykdomą veiklą ir net į atitinkamoje įmonėje, versle ar verslo dalyje taikomus gamybos ar veiklos metodus (2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑160/14, EU:C:2015:565, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad sektoriuje, kuriame veikla daugiausia remiasi darbo jėga, ūkio subjekto tapatybė negali būti išlaikyta, jei atitinkamas perėmėjas neperima didžiosios šio ūkio subjekto darbuotojų dalies (2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Aira Pascual ir Algeposa Terminales Ferroviarios, C‑509/14, EU:C:2015:781, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Vis dėlto sektoriuje, kuriame veikla daugiausia grindžiama įranga, to, kad naujas verslininkas neperima priemonių, kurias jo pirmtakas buvo paskyręs vykdyti tą pačią veiklą, nepakanka norint paneigti įmonės perdavimą išsaugant jos tapatybę, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23 (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Aira Pascual ir Algeposa Terminales Ferroviarios, C‑509/14, EU:C:2015:781, 41 punktą).

34

Būtent remiantis šia jurisprudencija reikia vertinti pateiktą klausimą, atsižvelgiant į pagrindines faktines aplinkybes, kurias nacionalinis teismas nurodė sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

35

Pirmiausia pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, materialinės priemonės, kaip antai muzikos instrumentai, instaliacijos ir patalpos, yra būtinos vykdyti aptariamai ūkinei veiklai, kuri pati yra susijusi su muzikos mokyklos valdymu. Taigi nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Valjadolido savivaldybės administracija naujam koncesininkui suteikė visas materialines priemones, kurias buvo suteikusi ankstesniam koncesininkui.

36

Be to, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama ūkinė veikla negali būti laikoma veikla, daugiausia paremta darbo jėga, nes jai vykdyti reikia daug svarbios įrangos, vien tai, kad In-pulso Musical neperėmė Músicos y Escuela darbuotojų, nereiškia, kad nebuvo įvykdytas įmonės perdavimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23.

37

Be to, dėl aplinkybės, kad materialinis turtas, kuris reikalingas pagrindinėje byloje nagrinėjamai veiklai vykdyti, visuomet priklausė Valjadolido savivaldybei, primintina, kad iš šio sprendimo 28 punkto aišku, jog tai, ar materialinio turto nuosavybės teisė perduodama, ar ne, nėra svarbu taikant Direktyvą 2001/23.

38

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra konkrečiai nusprendęs, kad aplinkybė, jog naujo verslininko perimtas materialinis turtas nepriklausė jo pirmtakui, o buvo tik užsakovo suteiktas naudoti, negali paneigti įmonės perdavimo, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą, buvimo (2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Aira Pascual ir Algeposa Terminales Ferroviarios, C‑509/14, EU:C:2015:781, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Darytina išvada, kad jei Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punktas būtų aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų atvejis, kai konkrečiai veiklai vykdyti būtinas materialinis turtas visada priklausė perėmėjui (Valjadolido savivaldybės administracija), direktyva netektų dalies veiksmingumo (2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Aira Pascual ir Algeposa Terminales Ferroviarios, C‑509/14, EU:C:2015:781, 40 punktas).

40

Pagaliau kitos aplinkybės patvirtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 30 punkte minėtus kriterijus, pagrindinėje byloje įvyko „verslo perdavimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį. Tas pats pasakytina apie In-pulso Musical įvykdytą Músicos y Escuela mokinių ir pastarosios teikiamų paslaugų teikimo perėmimą nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. balandžio 1 d.

41

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad laikinas – trukęs tik kelis mėnesius – įmonės veiklos sustabdymas nereiškia, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas ūkio subjektas prarado savo tapatybę, todėl neįvyko įmonės perdavimo, kaip tai suprantama pagal nurodytą direktyvą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ferreira da Silva e Brito ir kt., C‑160/14, EU:C:2015:565, 31 punktą).

42

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tai, jog įmonė perdavimo metu buvo laikinai sustabdyta ir neturėjo darbuotojų, iš tiesų yra vienas iš veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti vertinant, ar ūkio subjektas jau buvo perduotas. Vis dėlto laikinas įmonės uždarymas ir dėl to darbuotojų perdavimo momentu neturėjimas nereiškia, kad nėra įmonės perdavimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį (1988 m. birželio 15 d. Sprendimo Bork International ir kt., 101/87, EU:C:1988:308, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Ši išvada ypač taikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, kai nors įmonės veikla buvo sustabdyta penkiems mėnesiams, iš jų trys mėnesiai buvo mokinių vasaros atostogos.

44

Taigi laikinas įmonės veiklos sustabdymas ir tai, jog In-pulso Musical neperėmė Músicos y Escuela darbuotojų, nereiškia, kad pagrindinėje byloje aptariamas ūkio subjektas neišlaikė savo tapatybės ir kad neįvyko įmonės perdavimas, kaip tai suprantama pagal tą pačią direktyvą.

45

Galiausiai pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į visas nagrinėjamo sandorio faktines aplinkybes, turės nustatyti, ar pagrindinėje byloje įvyko įmonės perdavimas.

46

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad į direktyvos taikymo sritį gali patekti situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai koncesininkas, su kuriuo pasirašyta paslaugų sutartis dėl savivaldybės muzikos mokyklos valdymo ir kuriam savivaldybės administracija suteikė visas materialines priemones, reikalingas šiai veiklai vykdyti, likus dviem mėnesiams iki einamųjų mokslų metų pabaigos šią sutartį nutraukia ir atleidžia darbuotojus iš darbo bei grąžina materialines priemones savivaldybės administracijai, o ši savo ruožtu išimtinai dėl naujų mokslo metų paskelbia naują konkursą ir atrinktam naujam koncesininkui suteikia tas pačias materialines priemones.

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai koncesininkas, su kuriuo pasirašyta paslaugų sutartis dėl savivaldybės muzikos mokyklos valdymo, nutraukia šią veiklą likus dviem mėnesiams iki einamųjų mokslų metų pabaigos ir atleidžia darbuotojus iš darbo, o naujas koncesininkas veiklą perima kitų mokslo metų pradžioje, darbuotojų atleidimas iš darbo turi būti laikomas įvykdytu dėl „ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais“; arba ar šio atleidimo iš darbo priežastis buvo „įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas“.

48

Visų pirma reikia priminti, kad, kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, Direktyva 2001/23 siekiama užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą įmonės vadovo pasikeitimo atveju, leidžiant jiems dirbti naujam darbdaviui tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta su perdavėju (2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Juuri, C‑396/07, EU:C:2008:656, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šios direktyvos tikslas – kiek įmanoma garantuoti darbo sutarčių arba darbo santykių tęstinumą perėmėjo atžvilgiu, siekiant išvengti, kad vien dėl perdavimo atitinkami darbuotojai neatsidurtų nepalankesnėje situacijoje (žr. 1987 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Ny Mølle Kro, 287/86, EU:C:1987:573, 25 punktą ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Celtec, C‑478/03, EU:C:2005:321, 26 punktą).

49

Dėl šios priežasties, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės, apsauga, kurią siekiama užtikrinti šia direktyva, susijusi tik su darbuotojais, kurių darbo sutartis arba darbo santykiai egzistuoja perdavimo dieną.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jeigu konkrečiai nenurodyta kitaip, Direktyvoje 2001/23 numatyta galimybe gali remtis tik tie darbuotojai, kurių darbo sutartis arba darbo santykiai egzistuoja perdavimo dieną. Tai, ar perduodant egzistavo darbo sutartis arba darbo santykiai, turi būti vertinama remiantis nacionaline teise, tačiau su sąlyga, kad laikomasi šios direktyvos privalomų taisyklių dėl darbuotojų apsaugos nuo atleidimo iš darbo dėl perdavimo (1988 m. birželio 15 d. Sprendimo Bork International ir kt., 101/87, EU:C:1988:308, 17 punktas).

51

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo.

52

Taigi darbuotojai, kurių darbo sutartis arba darbo santykiai yra nutraukiami iki perleidimo, taip pažeidžiant Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį, perdavimo dieną turi būti laikomi vis dar įdarbintais įmonėje, ir todėl, be kita ko, darbdavio įsipareigojimai jiems ipso facto perduodami iš perleidėjo perėmėjui (1998 m. kovo 12 d. Sprendime Dethier Équipement, C‑319/94, EU:C:1998:99, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Siekiant nustatyti, ar atleidimas iš darbo buvo motyvuojamas vien perdavimu, taip pažeidžiant Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį, reikia atsižvelgti į objektyvias aplinkybes, kuriomis buvo įvykdytas atleidimas iš darbo (1988 m. birželio 15 d. Sprendimo Bork International ir kt., 101/87, EU:C:1988:308, 18 punktas).

54

Šiuo klausimu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Colino Sigüenza atleidimas iš darbo įvyko gerokai anksčiau, nei veikla buvo perduoda In-pulso Musical, ir kad šis darbo santykių nutraukimas buvo motyvuojamas tuo, jog Músicos y Escuela savo darbuotojams negalėjo mokėti darbo užmokesčių, nes Valjadolido savivaldybės administracija pažeidė sutarties su Músicos y Escuela nuostatas, kurios jai buvo privalomos. Taigi dėl šių aplinkybių Músicos y Escuela darbuotojų atleidimas iš darbo turėtų būti kvalifikuojamas kaip atleidimas dėl „ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį, tačiau su sąlyga, kad aplinkybės, kuriomis buvo atleisti visi darbuotojai ir pavėluotai paskirtas naujas paslaugų teikėjas, nėra sukurtos tyčia, siekiant atitinkamiems darbuotojams neleisti pasinaudoti Direktyva 2001/23 suteikiamomis teisėmis; tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai koncesininkas, su kuriuo pasirašyta paslaugų sutartis dėl Valjadolido savivaldybės muzikos mokyklos valdymo, nutraukia šią veiklą likus dviem mėnesiams iki einamųjų mokslų metų pabaigos ir atleidžia darbuotojus iš darbo, o naujas koncesininkas veiklą perima kitų mokslo metų pradžioje, darbuotojų atleidimas iš darbo turi būti laikomas įvykdytu dėl „ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais“, tačiau su sąlyga, kad aplinkybės, kuriomis buvo atleisti visi darbuotojai ir pavėluotai paskirtas naujas paslaugų teikėjas, nėra sukurtos tyčia, siekiant iš atitinkamų darbuotojų atimti teises, kurias jiems suteikia Direktyva 2001/23; tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas.

56

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvą 2001/23 ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl res judicata principo, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nacionaliniams teismams draudžiama spręsti dėl Direktyva 2001/23 grindžiamo ginčo, susijusio su darbuotojo individualiu atleidimu iš darbo vykdant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą, nes teismo sprendimas su kolektyviniu atleidimu iš darbo susijusioje byloje, į kurią gali įstoti tik darbuotojų atstovai, jau buvo priimtas.

57

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, leidžianti Teisingumo Teismui pateikti minėtiems teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti (žr., be kita ko, 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Meilicke, C‑83/91, EU:C:1992:332, 22 punktą ir 2009 m. kovo 24 d. Sprendimo Danske Slagterier, C‑445/06, EU:C:2009:178, 65 punktą).

58

Šitaip teismams bendradarbiaujant, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris yra vienintelis tiesiogiai susipažinęs su ginčą sukėlusiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir kuris turi prisiimti atsakomybę už būsimą teismo sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus privalo įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, kadangi pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 38 punktą; 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Clean Car Autoservice, C‑472/99, EU:C:2001:663, 13 punktą, ir 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Schneider, C‑380/01, EU:C:2004:73, 21 punktą).

59

Vis dėlto dėl būtinybės pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą reikia, kad jis apibrėžtų faktinį ir teisinį pagrindą, kuris susijęs su jo pateikiamais klausimais, arba kad bent jau paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami šie klausimai (žr., be kita ko, 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90–C‑322/90, EU:C:1993:26, 6 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Nutarties Eurodomus, C‑166/06, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:485, 9 punktą).

60

Reikia pažymėti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai informacijos apie atitinkamus nacionalinės teisės aktus. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia jokios informacijos apie res judicata principo taikymą, kaip tai suprantama pagal Įstatymo 36/2011, kuriuo reglamentuojamas socialinės apsaugos bylų nagrinėjimo procesas, 124 straipsnio 13 dalies b punktą.

61

Be to, minėto įstatymo 160 straipsnio 5 dalyje, į kurią daroma nuoroda šio įstatymo 124 straipsnio 13 dalies b punkte, nustatyta, kad res judicata galia apribota bylos dalyko. Taigi, pirma, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos apie šio įstatymo 160 straipsnio 5 dalį, ir, antra, kaip teismo posėdyje pažymėjo Ispanijos vyriausybė, siekiant išnagrinėti, ar proceso dalykas šiuo atveju yra tapatus, nes tiek atleidimas iš darbo, tiek perdavimas, kurie susiję su visais darbuotojais, yra kolektyvinio pobūdžio, taip pat reikia atsižvelgti į kitas Ispanijos proceso teisės nuostatas.

62

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Teisingumo Teismas neturi informacijos, kad naudingai atsakytų į trečiąjį klausimą, šį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: