–

Colegiul Medicilor Veterinari din România (CMVRO), atstovaujamų advokato R.-I Ciocaniu,

–

Asociaţia Naţională a Distribuitorilor de Produse de Uz Veterinar din România, atstovaujamos L. Gabor ir advokato C. V. Toma,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R.-H. Radu, A. Wellman ir L. Liţu,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae, H. Tserepa-Lacombe ir L Malferrari,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 15 straipsnio ir SESV 63 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Colegiul Medicilor Veterinari din România (CMVRO) (Rumunijos veterinarijos gydytojų rūmai) ir Autoritatea Națională Sanitară Veterinară și pentru Siguranța Alimentelor (Nacionalinė veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba, Rumunija, toliau – Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba), remiamos Asociația Națională a Distribuitorilor de Produse de Uz Veterinar din România (Rumunijos nacionalinė veterinarinių prekių platintojų asociacija, toliau – Veterinarinių prekių platintojų asociacija), ginčą dėl prašymo panaikinti Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnybos įsakymą, kurį priėmus, CMVRO teigimu, buvo panaikintas reikalavimas, kad visas mažmenine prekyba veterinariniais vaistais užsiimančių įmonių kapitalas priklausytų tik veterinarijos gydytojams.

3

Direktyvos 2006/123 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Sveikatos priežiūros pašalinimas iš šios direktyvos taikymo srities turėtų apimti sveikatos priežiūros ir farmacines paslaugas, kurias pacientams teikia sveikatos apsaugos specialistai, kad įvertintų, išlaikytų arba atstatytų [atkurtų] jų sveikatos būklę, jei valstybėje narėje, kurioje teikiamos paslaugos, šia veikla gali verstis tik reglamentuojamos sveikatos priežiūros profesijos atstovai.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Ryšys su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis“ nurodyta:

„1.   Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms.

<…>

3.   Valstybės narės taiko šios direktyvos nuostatas laikydamosi Sutartyje nustatytų įsisteigimo teisės ir laisvo paslaugų judėjimo taisyklių.“

6

Direktyvos 2006/123 III skyrius pavadintas „Teikėjų įsisteigimo laisvė“. Jame yra 2 skirsnis „Draudžiami arba vertintini reikalavimai“, kuriame yra šios direktyvos 14 ir 15 straipsniai.

7

Minėtos direktyvos 15 straipsnis „Vertintini reikalavimai“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą taikomi kurie nors 2 dalyje išvardyti reikalavimai, ir užtikrina, kad visi tokie reikalavimai atitiktų 3 dalyje nustatytas sąlygas. Valstybės narės pakeičia savo įstatymus ir kitus teisės aktus taip, kad jie atitiktų minėtas sąlygas.

2.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas kuris nors iš šių nediskriminacinių reikalavimų:

<…>

<…>

3.   Valstybės narės patikrina, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitiktų šias sąlygas:

<…>“

8

2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/82/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio veterinarinius vaistus (OL L 311, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 3), iš dalies pakeistos 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL L 188, 2009, p. 14) (toliau – Direktyva 2001/82), 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad mažmeniniu veterinarinių vaistų paskirstymu verstųsi tik asmenys, kuriems leidžiama tai daryti pagal atitinkamos valstybės narės įstatymus.“

9

Šios direktyvos 67 straipsnyje numatyta:

„Nepažeidžiant griežtesnių Bendrijos arba nacionalinių taisyklių, susijusių su veterinarinių vaistų išdavimu ir taikomų žmonių ir gyvūnų sveikatos apsaugai, turi būti reikalaujama veterinarinio recepto, išduodant visuomenei šiuos veterinarinius vaistus:

<…>“

10

Šios direktyvos 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad veterinarinius vaistus ar medžiagas, kurios gali būti naudojamos kaip veterinarinis vaistas, turinčius anabolizuojančių, antiinfekcinių, antiparazitinių, priešuždegiminių [uždegimą slopinančių], hormoninių ar psichotropinių savybių, gali laikyti ar kontroliuoti tik tie asmenys, kuriems tai leista daryti pagal šių šalių nacionalinius įstatymus.“

11

Tos pačios direktyvos 69 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad maistui auginamų gyvūnų savininkai ar laikytojai galėtų dokumentais pagrįsti veterinarinių vaistų įsigijimą, turėjimą ir davimą tokiems gyvūnams penkerius metus po jų davimo, įskaitant kai gyvūnas paskerdžiamas tų penkerių metų laikotarpiu.“

12

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos 2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES (OL L 354, 2013, p. 132) (toliau – Direktyva 2005/36), 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Veterinarijos gydytojo rengimas turi užtikrinti, kad specialistas įgytų ši[ų] žini[ų] ir įgūdži[ų]:

<…>“

13

Legea Nr. 160/1998 pentru organizarea şi exercitarea profesiunii de medic veterinar (Įstatymas Nr. 160/1998 dėl veterinarijos gydytojo profesijos organizavimo ir vertimosi ja, Monitorul Oficial al României, I dalis, 1998 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 289, pakartotinai paskelbtas Monitorul Oficial al României, I dalis, 2005 m. gegužės 23 d. Nr. 433; toliau – Įstatymas Nr. 160/1998), 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Veterinarijos gydytojo profesija Rumunijoje gali užsiimti bet koks asmuo, Rumunijos pilietis, turintis pagal įstatymą pripažintą veterinarijos gydytojo diplomą, taip pat Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, <…> turintys veterinarijos gydytojo diplomą, pažymėjimą ar kitą dokumentą, kuriuo patvirtinama tokia įstatyme numatyta kvalifikacija ir kurį yra išdavusi vienoje iš šių valstybių esanti mokslo įstaiga.“

14

Šio įstatymo 4 straipsnyje numatyta:

„Veterinarijos gydytojai turi išimtinę teisę šiose srityse:

<…>

<…>“

15

Minėto įstatymo 16 straipsnyje nurodyta:

„1.   [CMVRO] narys gali būti bet koks veterinarijos gydytojas, kuris yra Rumunijos ar Europos Sąjungos valstybės narės <…> pilietis ir kuris:

2.   Verstis veterinarijos gydytojo profesija gali tik [CMVRO] narys.“

16

To paties įstatymo 39 straipsnis suformuluotas taip:

„[CMVRO] bendradarbiaujant su [Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba] parengtame reglamente nustatomos nepriklausomų veterinarijos gydytojų funkcijos ir kompetencija, taip pat tam tikrų viešųjų užduočių vykdymas.“

17

Veterinarijos gydytojų statuto, priimto Veterinarijos gydytojų rūmų sprendimu Nr. 3/2013 (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 676, 2014 m. rugsėjo 16 d.; toliau – Veterinarijos gydytojų statutas), 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame statute:

<…>

<…>“

18

Veterinarijos gydytojų statuto 37 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Versdamiesi mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, registruoti veterinarijos gydytojai veikia tik kaip juridiniai asmenys <…> ir savo veiklą vykdo tokiose leidimus turinčiose veterinarinėse įstaigose:

<…>“

19

Šio statuto 38 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodyta:

„3.   Veterinarinius ir antiparazitinius vaistus bei veterinarinius ekologiškus produktus naudoja ir skiria tik veterinarijos gydytojai, kurie yra veterinarinių pagalbos ar konsultavimo struktūrų savininkai ar darbuotojai <…>

4.   Nukrypstant nuo 3 dalies, gyvūnų savininkai gali duoti veterinarinių vaistų, kuriuos išrašė ir rekomendavo veterinarijos gydytojas, turintis galiojančią licenciją, patvirtinančią jo teisę verstis tokia veikla; tačiau ši leidžianti nukrypti nuostata netaikoma leidžiamiems vaistams.“

20

Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba priėmė ordinul Nr. 83/2014 pentru aprobarea Normei sanitare veterinare privind condiţiile de organizare şi funcţionare a unităţilor farmaceutice veterinare, precum şi procedura de înregistrare sanitară veterinară / autorizare sanitară veterinară a unităţilor şi activităţilor din domeniul farmaceutic veterinar (Įsakymas Nr. 83/2014, kuriuo patvirtinamos Veterinarinės higienos taisyklės, reglamentuojančios veterinarijos vaistinių organizavimo ir valdymo sąlygas, veterinarinės farmacijos srities įstaigų ir veiklos registravimo arba veterinarinės higienos leidimų išdavimo procedūras, Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 541, 2014 m. liepos 22 d.); tos taisyklės vėliau buvo pakeistos ir papildytos (toliau – Veterinarinės higienos taisyklės).

21

Veterinarinės higienos taisyklių 1 straipsnyje nurodyta:

„Šiose Veterinarinės higienos taisyklėse reglamentuotos veterinarijos vaistinių organizavimo ir valdymo sąlygos, veterinarinės farmacijos srities įstaigų ir veiklos registravimo arba veterinarinės higienos leidimų išdavimo procedūros.“

22

Šių taisyklių 3 straipsnyje numatyta:

„Šiose Veterinarinės higienos taisyklėse:

<…>

<…>“

23

Šių taisyklių 11 straipsnyje nustatyta:

„Specializuotą veterinarijos vaistinės personalą sudaro:

24

Tų pačių taisyklių 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta:

„2.   Veterinarijos vaistinė gali veikti, tik jeigu joje dirba veterinarijos gydytojas, turintis [CMVRO] išduotą licenciją verstis šia profesija.

3.   Veterinarijos vaistinės veterinariniais vaistais gali prekiauti tik mažmena ir tai daryti gali tik 11 straipsnio a ir b punktuose nurodytas personalas.“

25

Veterinarinės higienos taisyklių 23 straipsnyje numatyta, kad veterinarijos vaistinių punktams taikomos taisyklės, analogiškos toms, kurios nurodytos jų 11 straipsnyje ir 12 straipsnio 2 dalyje.

26

2015 m. kovo 26 d. Įsakymu Nr. 31/2015, iš dalies keičiančiu ir papildančiu Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnybos Įsakymu Nr. 83/2014 patvirtintas Veterinarinės higienos taisykles (Monitorul Oficial al României, Nr. 235, 2015 m. balandžio 7 d., toliau – Įsakymas Nr. 31/2015), Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba panaikino šių taisyklių 43 straipsnio j punktą ir 51 straipsnio g punktą.

27

Šiuose straipsniuose iš esmės buvo numatyta, jog tam, kad gautų veterinarinės higienos leidimą atidaryti atitinkamai veterinarijos vaistines ir veterinarijos vaistinių punktus, teisėtas struktūros atstovas kompetentingai Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnybai turi pateikti prašymą, prie kurio turi būti pridėta registracijos bendrajame veterinarijos gydytojų kabinetų, turinčių juridinio asmens statusą ar jo neturinčių, registre pažymėjimo kopija.

28

CMVRO pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl Įsakymo Nr. 31/2015 panaikinimo.

29

Grįsdami savo ieškinį šie rūmai, be kita ko, teigia, kad minėtas įsakymas pažeidžia Įstatymo Nr. 160/1998 4 straipsnio i punktą, kuriame numatyta, kad veterinarijos gydytojai turi išimtinę teisę verstis mažmenine ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekyba ir juos naudoti. Tokia išimtinė teisė reiškia veterinarijos gydytojų teisę priimti sprendimus, t. y. teisę, kuri gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei visas veterinarijos vaistinių ir veterinarijos vaistinių punktų kapitalas ar didžioji jo dalis priklauso registruotiems veterinarijos gydytojams. Būtent dėl šios priežasties Veterinarijos gydytojų statute numatyta, kad į bendrąjį veterinarijos gydytojų kabinetų registrą gali būti įtrauktos tik vaistinės ir vaistinių punktai, kurių akcininkai yra tik veterinarijos gydytojai. Kadangi Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnybos įsakymu Nr. 31/2015 pareiga pateikti registracijos šiame registre pažymėjimą buvo panaikinta, šio su akcinio kapitalo turėjimu susijusio reikalavimo laikymasis nebėra užtikrinamas.

30

Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnyba tvirtina, kad pareigos pateikti registracijos bendrajame veterinarijos gydytojų kabinetų registre pažymėjimą panaikinimas buvo būtinas, nes šios nuostatos neatitiko Direktyvos 2006/123 ir, vadovaujantis Consiliul Concurenţei (Konkurencijos taryba, Rumunija) nuomone, galėjo apriboti konkurenciją mažmeninės prekybos veterinariniais produktais rinkoje.

31

Veterinarinių prekių platintojų asociacija, įstojusi į bylą palaikyti Veterinarinės higienos ir maisto saugos tarnybos reikalavimų, nesutinka su CMVRO siūlomu Įstatymo Nr. 160/1998 4 straipsnio i punkto aiškinimu, pagal kurį išimtinė veterinarijos gydytojų kompetencija naudoti tam tikrus produktus nepažeidžia vartotojų teisės įsigyti ir turėti veterinarinių vaistų, kurią Direktyvos 2001/82 67 ir 69 straipsniai pripažįsta gyvūnų savininkams ir laikytojams.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Europos Komisija Rumunijai buvo pateikusi prašymą pateikti informacijos apie galimus Sąjungos teisės pažeidimus dėl jos nacionalinės teisės normų, taikytinų veterinarijos vaistinėms, būtent dėl reikalavimų, susijusių su akcinio kapitalo turėjimu. Be to, tas teismas mano, kad net jei Teisingumo Teismas jau yra išsakęs savo poziciją dėl profesijų ar veiklos rūšių, turinčių panašumų su veterinarijos gydytojų profesija arba su veikla, kurios esmė – prekiauti veterinariniais vaistais ir juos naudoti, veterinarijos gydytojų situacija pasižymi tam tiktais ypatumais, kurie galėtų pateisinti kitokį sprendimą.

33

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

34

Veterinarinių prekių platintojų asociacija teigia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes pateiktuose klausimuose nepaminėta Sąjungos teisės taisyklė ar taisyklės, kurias prašoma išaiškinti.

35

Šiuo klausimu primintina, kad tarp Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nurodytų reikalavimų, kuriuos turi atitikti prašymas priimti prejudicinį sprendimą, šio straipsnio c punkte paminėtas reikalavimas išdėstyti priežastis, paskatinusias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų.

36

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau yra išsakyta nuomonė apie veiklos rūšis, turinčias tam tikrų panašumų su prekybos veterinariniais vaistais ir jų naudojimo veikla, jam pateikta spręsti byla turi tam tikrų ypatumų, kurie šiuo atveju neleidžia taikyti Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje paaiškintas įsisteigimo laisvės poveikis tokioms veiklos rūšims. Todėl, kalbant apie pagrindinę bylą, tas teismas mano, kad būtina kreiptis į Teisingumo Teismą, nes vienas iš jam nurodytų panaikinimo pagrindų gali būti pripažintas pagrįstu tik jei veterinarijos gydytojams numatyta išimtinė teisė verstis mažmenine ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekyba ir juos naudoti neprieštarauja įsisteigimo laisvės principui.

37

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė pakankamas priežastis, paskatinusias jį kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, ir nustatytą ryšį tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės normų, šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

38

Pirmiausia pažymėtina, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti nacionalinės teisės normą, kurioje reglamentuojamas nuolatinis mažmeninės veterinarinių ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekybos ir jų naudojimo veiklos vykdymas, kuriam iš principo gali būti taikomas su įsisteigimo laisve susijęs Direktyvos 2006/123 3 skyrius.

39

Iš Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies f punkto matyti, kad „sveikatos priežiūros paslaugos“ aiškiai nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Tačiau pagal minėtos direktyvos 22 konstatuojamąją dalį šioje išimtyje nurodytos paslaugos yra paslaugos, „kurias pacientams teikia sveikatos apsaugos specialistai, kad įvertintų, išlaikytų arba atstatytų [atkurtų] jų sveikatos būklę“, o tai reiškia, kad jos teikiamos žmonėms.

40

Nors mažmeninės veterinarinių ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekybos ir jų naudojimo veikla iš tiesų priklauso sveikatos sričiai, ši veikla nėra žmonėms teikiamos priežiūros paslaugos.

41

Šiomis sąlygomis minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta išimtis tokiai veiklai netaikoma.

42

Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme daugiausia rėmėsi Direktyva 2001/82, kurioje nustatyti įvairūs su veterinarinių vaistų platinimu susiję principai, reikia išnagrinėti, ar šie principai sudaro kliūčių taikyti Direktyvą 2006/123 tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

43

Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalį jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Sąjungos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Sąjungos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms.

44

Tačiau, nors Direktyvoje 2001/82 nustatyti kai kurie veterinarinių vaistų platinimo aspektai siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, ji negali būti laikoma reglamentuojančia sąlygas, kuriomis valstybės narės turi leisti asmenims, kurie nėra veterinarijos gydytojai, užsiimti mažmenine įvairių pagrindinėje byloje aptariamų veterinarinių medžiagų prekyba, naudoti šias medžiagas, taigi ir jas skirti.

45

Tam tikros šią veiklą reglamentuojančios taisyklės įtvirtintos šios direktyvos 66 straipsnio 1 dalyje ir 68 straipsnio 1 dalyje. Tačiau direktyvos 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi leisti vykdyti mažmeninės veterinarinių vaistų prekybos veiklą tik tiems asmenims, kuriems leidžiama tai daryti pagal nacionalinės teisės aktus, ir valstybėms narėms paliekama laisvė nustatyti tokio leidimo suteikimo sąlygas. Todėl pagal minėtą straipsnį valstybėms narėms pavedama nustatyti tokios veiklos pradėjimo sąlygas.

46

Direktyvoje 2001/82 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad veterinarinius vaistus ar medžiagas, kurios gali būti naudojamos kaip veterinariniai vaistai ir turi antiparazitinių savybių, gali laikyti ar kontroliuoti tik tie asmenys, kuriems tai leista daryti, taip pat konkrečiai nenurodant, kokie tai „asmenys, kuriems tai leista daryti“.

47

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia atmesti Veterinarinių prekių platintojų asociacijos siūlomą Direktyvos 2001/82 aiškinimą, kad iš šios direktyvos 67 ir 69 straipsnių gali būti kildinama gyvūnų savininkų teisė patiems duoti savo gyvūnams veterinarinių vaistų, kuriuos išrašė veterinarijos gydytojas.

48

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, pirma, nors Direktyvos 2001/82 67 straipsniu siekiama reglamentuoti vaistų išdavimą visuomenei, tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad jis taikomas nepažeidžiant griežtesnių nacionalinių taisyklių, taikomų žmonių sveikatos apsaugai. Antra, nors šios direktyvos 69 straipsnyje nustatyta gyvūnų savininkų pareiga galėti pateisinti bet kurio veterinarinio vaisto naudojimą penkerių metų laikotarpiu, jame konkrečiai nenurodyta, kad gyvūnų savininkai turi teisę patys duoti šių vaistų.

49

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad abu pateikti klausimai, kuriuose tik paminėta „Sąjungos teisė“, nenurodant konkrečių šios teisės nuostatų, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant vien į Direktyvą 2006/123, konkrečiau – į jos 15 straipsnį.

50

Reikia suprasti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia nustatyti, ar Direktyvos 2006/123 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje veterinarijos gydytojams numatyta išimtinė teisė verstis mažmenine ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekyba ir juos naudoti.

51

Pirmiausia primintina, kad pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi, pirma, patikrinti, ar pagal jų teisės sistemą taikomas kuris nors iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų reikalavimų, toliau, jeigu atsakymas teigiamas, užtikrinti, kad tas reikalavimas atitiktų šio straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, ir galiausiai prireikus pakeisti savo įstatymus ir kitus teisės aktus taip, kad jie atitiktų minėtas sąlygas.

52

Tarp šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje minėtų „vertintinų reikalavimų“ šios dalies d punkte nurodytas reikalavimas, kuriuo dėl ypatingo tam tikros veiklos pobūdžio siekiama teisę užsiimti ta veikla suteikti tik tam tikriems teikėjams.

53

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pagal nacionalinės teisės normą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, teisė užsiimti mažmeninės veterinarinių produktų prekybos ir jų naudojimo veikla suteikiama tik veterinarijos gydytojams, taigi šioje teisės normoje nustatytas vienos iš Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytų rūšių reikalavimas.

54

Toks reikalavimas turi atitikti tris šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje nurodytas sąlygas, būtent – būti nediskriminuojantis, būtinas ir proporcingas svarbiam visuomenės interesui užtikrinti.

55

Kalbant pirmiausia apie pirmąją iš šių sąlygų, pabrėžtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, jog šio sprendimo 53 punkte nurodytas reikalavimas būtų tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalies a punktą.

56

Be to, dėl antrosios iš šių sąlygų pažymėtina, kad Rumunijos vyriausybė nurodė, jog šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą.

57

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad visuomenės sveikatos apsauga yra vienas iš Sąjungos teisėje pripažįstamų svarbių visuomenės interesų ir kad toks interesas gali pateisinti tai, kad valstybė narė imasi priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą ir kokybišką gyventojų aprūpinimą vaistais (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Venturini ir kt., C‑159/12–C‑161/12, EU:C:2013:791, 41 ir 42 punktus).

58

Galiausiai pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje nurodytą trečiąją sąlygą reikalaujama, kad būtų trys elementai – būtent reikalavimas turi būti tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti, juo neturi būti reikalaujama daugiau, negu reikia tam tikslui pasiekti, ir jo neturi būti galima pakeisti mažiau ribojančia priemone, kuria pasiekiamas toks pats rezultatas.

59

Dėl pirmojo elemento reikia bendrai priminti itin specifinį vaistų pobūdį, jų gydomąjį poveikį, iš esmės juos išskiriantį iš kitų prekių (2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 31 punktas).

60

Taigi Teisingumo Teismas konkrečiai sutiko, kad reikalavimas, kuriuo siekiama leisti prekiauti vaistais tik tam tikrų profesijų atstovams, gali būti pateisinamas garantijomis, kurias jie teikia, ir informacija, kurią jie privalo galėti suteikti vartotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑531/06, EU:C:2009:315, 58 punktą).

61

Nors Teisingumo Teismas taip nusprendė žmonėms skirtų vaistų srityje, be kita ko, reikia pažymėti, kad kai kurios gyvūnų ligos gali būti perduotos žmogui ir gyvūninės kilmės maisto produktai gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, jeigu jie pagaminti iš sergančių gyvūnų ar gyvūnų, nešiojančių gydymui atsparias bakterijas, taip pat, jeigu juose yra vaistų, kurie buvo naudojami gyvūnams gydyti, likučių. Jeigu veterinarinės medžiagos skiriamos neteisingai ar neteisingais kiekiais, gali išnykti jų gydomasis poveikis arba jų vartojimas per dideliais kiekiais gali lemti tai, kad tokių likučių išliks gyvūninės kilmės maisto produktuose ir ilguoju laikotarpiu galbūt padidės tam tikrų maisto grandinėje esančių bakterijų atsparumas vaistams.

62

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad tai, kas ankstesniame šio sprendimo punkte pasakyta apie prekybą žmonėms skirtais vaistais, iš esmės taikoma ir prekybos veterinariniais vaistais ir panašiais produktais sričiai. Tačiau kadangi tokie vaistai daro tik netiesioginį poveikį žmonių sveikatai, vertinimo diskrecijos, kurią valstybės narės turi šioje antroje srityje, dydis nebūtinai turi būti toks pats kaip prekybos žmonėms skirtais vaistais srityje.

63

Taigi veterinarijos gydytojams suteikta išimtinė teisė prekiauti tam tikromis veterinarinėmis medžiagomis ir jas naudoti, nes jie turi profesinių žinių ir kvalifikaciją, leidžiančių jiems patiems teisingai ir teisingais kiekiais skirti šias medžiagas arba teisingai informuoti apie tai kitus suinteresuotuosius asmenis, yra priemonė, tinkama užtikrinti, kad bus pasiektas šio sprendimo 57 punkte identifikuotas tikslas apsaugoti visuomenės sveikatą.

64

Kiek tai susiję su šios trečiosios sąlygos antruoju elementu, būtent tuo, kad atitinkama nuostata neturi būti reikalaujama daugiau, negu reikia tikslui pasiekti, primintina, kad visuomenės sveikatos apsauga užima pirmą vietą tarp ES sutartimi saugomų vertybių ir interesų ir kad valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio apsaugą jos ketina užtikrinti ir kaip šis lygis turi būti pasiektas. Kadangi jis atskirose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms turi būti pripažinta diskrecija (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑141/07, EU:C:2008:492, 51 punktą).

65

Tokia diskrecija turi egzistuoti juo labiau, kad tais atvejais, kai yra netikrumo dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ar dydžio, valstybės narės turi turėti galimybę imtis apsaugos priemonių, nelaukdamos, kol šis pavojus taps visiškai realus. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi turėti galimybę imtis bet kokių priemonių, kurios kuo labiau sumažintų pavojų sveikatai, įskaitant pavojų, kad gyventojai nebus tinkamai ir kokybiškai aprūpinti vaistais (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Venturini ir kt., C‑159/12–C‑161/12, EU:C:2013:791, 60 punktą).

66

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų nuostatų matyti, kad minėta valstybė narė atskyrė veterinarinius produktus būtent pagal sveikatai kylančio pavojaus dydį. Nors pagal minėtas nuostatas gyvūnų savininkams neleidžiama duoti išrašytų leidžiamų vaistų, o tai, akivaizdu, kelia papildomų pavojų, jose jiems pripažįstama teisė patiems duoti tokius vaistus, kurie nėra leidžiami.

67

Be to, niekur Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nenurodyta, kad priimdama pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės normas atitinkama valstybė narė viršijo diskrecijos, kuri jai turi būti pripažinta šioje srityje, ribas.

68

Galiausiai dėl Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje nurodytos trečiosios sąlygos trečiojo elemento, susijusio su mažiau ribojančių priemonių, leidžiančių pasiekti tokį patį rezultatą, nebuvimu, Komisija teigia, kad tikslas apsaugoti visuomenės sveikatą galėjo būti pasiektas taip pat veiksmingai taikant priemonę, pagal kurią aptariamais produktais leidžiama prekiauti kitiems tinkamą kvalifikaciją turintiems asmenims, pavyzdžiui, vaistininkams ar kitiems asmenims, turintiems aukštesnio lygio profesinį išsilavinimą farmacijos srityje.

69

Vis dėlto, nors šie kitų profesijų atstovai iš tiesų gali turėti labai gilių žinių apie veterinarinių vaistų įvairių sudėtinių dalių savybes, nėra nieko, kas rodytų, kad jie turi specialų išsilavinimą, pritaikytą gyvūnų sveikatai.

70

Taigi akivaizdžiai nematyti, kad Komisijos siūloma priemonė galėtų užtikrinti tą patį rezultatą kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose numatyta priemonė.

71

Dėl aplinkybės, kurią taip pat minėjo Komisija, kad tam tikri veterinariniai vaistai gali būti parduodami tik pagal receptą, nes jame jau nurodytas šių vaistų vartojimo būdas ir dozavimas, pažymėtina, kad valstybės narės, atsižvelgiant į jų turimą diskreciją, gali manyti, jog vien recepto nepakanka tam, kad nekiltų pavojaus, jog taip išrašyti vaistai bus duodami neteisingai arba neteisingais kiekiais (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑89/09, EU:C:2010:772, 60 punktą).

72

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose nustatytas reikalavimas, kaip matyti, atitinka Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje numatytą trečiąją sąlygą.

73

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje veterinarijos gydytojams numatyta išimtinė teisė verstis mažmenine ekologiškų produktų, specialios paskirties antiparazitinių ir veterinarinių vaistų prekyba ir juos naudoti.

74

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią visas įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, akcinis kapitalas ar bent jau didžioji jo dalis turi priklausyti vienam arba daugiau veterinarijos gydytojų.

75

Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai pabrėžė Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytose nacionalinės teisės nuostatose numatyta tik tai, kad visas įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, kapitalas turi priklausyti veterinarijos gydytojams, ir nėra jokios nuorodos apie tai, kad jiems turi priklausyti tik didžioji kapitalo dalis.

76

Šiomis aplinkybėmis į šį klausimą reikia atsakyti tik tiek, kiek jis susijęs su nacionalinės teisės normos, pagal kurią visas įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, kapitalas turi priklausyti vienam ar daugiau veterinarijos gydytojų, atitiktimi Sąjungos teisei.

77

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies c punkte tarp reikalavimų, kuriuos reikia įvertinti, paminėti reikalavimai, susiję su įmonės akcijų turėjimu. Todėl nacionalinės teisės norma, numatanti tokį reikalavimą, susijusį su atitinkamos įmonės akcininkų statusu, gali būti laikoma atitinkančia minėtą 15 straipsnį tik jeigu ji tenkina šio straipsnio 3 dalyje nustatytas tris sąlygas.

78

Nagrinėjamu atveju pirmiausia yra aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės norma atitinka pirmąją iš šių sąlygų, susijusią su diskriminacijos dėl pilietybės nebuvimu.

79

Be to, dėl antrosios sąlygos, susijusios su atitinkamo reikalavimo būtinumu, matyti, kad priimdamas tokią teisės normą Rumunijos įstatymų leidėjas ketino, be kita ko, užtikrinti, kad mažmenine veterinarinių vaistų prekyba užsiimančių įmonių valdymą veiksmingai kontroliuotų veterinarijos gydytojai.

80

Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, toks tikslas turi būti laikomas kylančiu iš platesnio – visuomenės sveikatos apsaugos – tikslo, kuris yra vienas iš svarbių visuomenės interesų.

81

Galiausiai pagal trečiąją sąlygą, susijusią su minėto reikalavimo proporcingumu, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjama teisės norma būtų tinkama užtikrinti, jog bus įgyvendintas ja siekiamas tikslas.

82

Atsižvelgiant į turimą diskreciją, kaip priminta šio sprendimo 64 punkte, valstybė narė gali nuspręsti, jog tuo atveju, kai asmenys, kurie nėra veterinarijos gydytojai, gali daryti įtaką įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, valdymui, egzistuoja pavojus, kad jie patvirtins ekonomines strategijas, galinčias pakenkti tikslui tinkamai ir kokybiškai aprūpinti vaistais gyvūnų laikytojus, taip pat šiose įmonėse dirbančių veterinarijos gydytojų nepriklausomumui, be kita ko, skatins juos parduoti vaistus, kurių sandėliavimas nebėra rentabilus, arba mažins veiklos sąnaudas (pagal analogiją žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 40 punktą).

83

Reikalaudama, kad aptariamų įmonių valdymas vyktų tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų užtikrinta, jog veterinarijos gydytojams priklausytų visas šių įmonių kapitalas, teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali sumažinti tokį pavojų ir taip užtikrinti, kad bus įgyvendintas ja siekiamas tikslas.

84

Veterinarijos gydytojams, kuriems priklauso įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, kapitalas, priešingai nei ūkio subjektams, kurie nėra veterinarijos gydytojai, taikomos profesinės etikos taisyklės, kuriomis siekiama apriboti šį pelno siekimą, todėl jų interesą, susijusį su pelno gavimu, gali sumažinti jiems tenkanti atsakomybė, nes galimas teisinių ir profesinės etikos taisyklių pažeidimas kelia grėsmę ne tik investicijų vertei, bet ir jų pačių profesinei egzistencijai (pagal analogiją žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C‑171/07 ir C‑172/07, EU:C:2009:316, 37 punktą).

85

Antra ir trečia, tam, kad reikalavimas, pagal kurį visas įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, kapitalas turi priklausyti veterinarijos gydytojams, galėtų būti laikomas proporcingu, tokiu reikalavimu neturi būti reikalaujama daugiau, negu reikia nurodytam tikslui pasiekti, ir to reikalavimo neturi būti galima pakeisti mažiau ribojančiomis priemonėmis, leidžiančiomis pasiekti tokį patį rezultatą.

86

Nors, kaip matyti iš šio sprendimo 82 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, valstybė narė gali teisėtai neleisti ūkio subjektams, kurie nėra veterinarijos gydytojai, daryti lemiamą įtaką įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, valdymui, tame pačiame šio sprendimo punkte nurodytas tikslas negali pateisinti to, kad šie subjektai būtų visiškai nušalinti nuo tokių įmonių kapitalo turėjimo, nes neatmestina tai, kad veterinarijos gydytojai veiksmingą tokių įmonių kontrolę gali vykdyti net ir tuomet, kai neturi viso tų įmonių kapitalo, nes tai, kad asmenys, kurie nėra veterinarijos gydytojai, turi ribotą šio kapitalo dalį, nebūtinai sudaro kliūčių vykdyti tokią kontrolę. Todėl nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikalaujama daugiau, negu reikia ja siekiamam tikslui įgyvendinti.

87

Tokios išvados negali paneigti 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimu Komisija / Italija (C‑531/06, ES:2009:315) suformuota jurisprudencija; tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad su įsisteigimo ir kapitalo judėjimo laisvėmis yra suderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį draudžiama ne tik tai, kad asmenys, kurie nėra farmacininkai, vaistinių eksploatavimo bendrovėse turėtų dideles kapitalo dalis, suteikiančias jiems galimybę daryti užtikrintą įtaką vaistinių valdymui, bet ir tai, kad investuotojai iš kitų valstybių narių, kurie nėra farmacininkai, šiose bendrovėse įgytų mažesnių kapitalo dalių, nesuteikiančių teisės daryti tokią įtaką.

88

Nors, kaip matyti iš šio sprendimo 62 punkto, išvados, padarytos žmonėms skirtų vaistų srityje, iš esmės gali būti taikomos prekybos veterinariniais vaistais sričiai, diskrecija, kuri turi būti pripažinta valstybėms narėms siekiant užtikrinti aprūpinimo veterinariniais vaistais kokybę ir tokiais vaistais prekiaujančiose įmonėse dirbančių veterinarijos gydytojų nepriklausomumą, yra labiau ribota nei ta, kuria jos gali naudotis kai kuriuose kituose sektoriuose, glaudžiau susijusiuose su žmonių sveikatos apsauga, todėl negali būti tokia plati, kad asmenims, kurie nėra veterinarijos gydytojai, būtų apskritai draudžiama turėti tokių įmonių kapitalo.

89

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią visas įmonių, užsiimančių mažmenine veterinarinių vaistų prekyba, akcinis kapitalas turi priklausyti vienam ar daugiau veterinarijos gydytojų.

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: