1.

Šioje byloje Korkein hallinto‑oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija) Teisingumo Teismo iš esmės klausia, kaip aiškinti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 2 ), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 ( 3 ) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir SESV 20 ir 21 straipsnius.

2.

Iš esmės reikia išsiaiškinti, pirma, ar sunkią negalią turinčiam asmeniui skirta asmeninė pagalba yra „ligos išmoka“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą, ar, priešingai, šiai pagalbai tas punktas netaikomas. Antra, antruoju atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal SESV 20 ir 21 straipsnius Suomijos kompetentingai institucijai draudžiama atsisakyti teikti tokią pagalbą sunkią negalią turinčiam asmeniui – Suomijos gyventojui, tęsiančiam aukštojo mokslo studijas kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Estijoje).

3.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 2009 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimu 2010/48/EB ( 4 ), 19 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės, Konvencijos Šalys, <…> imasi veiksmingų ir reikiamų priemonių, kad sudarytų neįgaliesiems sąlygas visapusiškai įgyvendinti šią teisę ir visiškai integruotis į bendruomenę bei dalyvauti joje, taip pat užtikrina:

<…>

<…>“

4.

2016 m. gegužės 11 d. Suomijos Respublika ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvų protokolą. Ši konvencija ir jos fakultatyvus protokolas Suomijoje įsigaliojo 2016 m. birželio 10 d.

5.

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j, k ir l punktuose nustatytos tokios apibrėžtys:

<…>“

6.

Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnyje „Taikymo sritys“ nurodyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

2.   Jei XI priede nenustatyta kitaip, šis reglamentas taikomas bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko įsipareigojimais.

3.   Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

<…>

5.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>“

7.

Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnyje „Valstybių narių pranešimai apie šio reglamento taikymo sritį“, be kita ko, numatyta, kad valstybės narės kasmet raštu praneša Europos Komisijai apie 3 straipsnyje nurodytus teisės aktus ir sistemas.

8.

Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, mokamoms pagal teisės aktus, kurie dėl jų taikymo [asmenims] srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių.

2.   Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

ir

3.   7 straipsnis ir kiti šios antraštinės dalies skyriai netaikomi išmokoms, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje.

4.   2 dalyje nurodytos išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys gyvena, pagal jos teisės aktus. Tokias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga.“

9.

Sosiaalihuoltolaki (Socialinės paramos įstatymas (17.9.1982/710)) 13 straipsnio 1 punkte nustatyta:

„13 straipsnis

Vykdydama su socialine parama susijusias savo funkcijas, savivaldybė, laikydamasi teisės aktuose nustatyto turinio ir apimties, privalo rūpintis:

1.   socialinių paslaugų gyventojams teikimo organizavimu;

<…>“

10.

Socialinės paramos įstatymo 14 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Pagal šį įstatymą savivaldybės gyventojas yra bet kuris asmuo, kuris turi gyvenamąją vietą savivaldybėje, kaip tai suprantama pagal väestökirjalaki (Civilinės būklės registrų įstatymas (141/69)).

<…>“

11.

Laki vammaisuuden perusteella järjestettävistä palveluista ja tukitoimista (Dėl negalios teiktinų paslaugų ir paramos priemonių įstatymas (3.4.1987/380), toliau – Paslaugų neįgaliesiems įstatymas) 1 ir 3 straipsniuose, 8 straipsnio antroje pastraipoje ir 8c ir 8d straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

Įstatymo tikslas

Šio įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas, kad neįgalieji su kitais galėtų gyventi ir būti aktyvūs kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, taip pat užkirsti kelią dėl negalios kylantiems nepatogumams ir kliūtims ir juos šalinti.

<…>

3 straipsnis

Atsakomybė atsižvelgiant į paslaugų ir paramos priemonių organizavimą

Savivaldybė turi rūpintis, kad paslaugos ir paramos priemonės neįgaliesiems būtų teikiamos atsižvelgiant į savivaldybėje esančių poreikių pobūdį ir apimtį.

Teikiant paslaugas ir paramos priemones, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, reikia atsižvelgti į tai, kokios asmeninės pagalbos naudotojui reikia (19.12.2008/981).

8 straipsnis

Paslaugos neįgaliesiems

<…>

Savivaldybė sunkią negalią turintiems asmenims privalo teikti tinkamas transporto paslaugas, įskaitant palydėjimo paslaugą, dienos veiklos paslaugas, asmeninę pagalbą, taip pat parūpinti būstą, kuriame teikiama pagalba, jeigu asmeniui dėl negalios ar ligos būtinai reikalingos paslaugos, siekiant padėti atlikti įprastus kasdienius darbus. Tačiau savivaldybė specialiai nėra įpareigota parūpinti būstą, kuriame teikiama pagalba, arba teikti asmeninę pagalbą, jeigu priežiūra, kurios reikia sunkią negalią turinčiam asmeniui, negali būti užtikrinta teikiant vietos masto priežiūros paslaugas (19.2.2010/134).

8c straipsnis (19.12.2008/981)

Asmeninė pagalba

Asmeninė pagalba, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, – tai sunkią negalią turintiems asmenims namuose ir už jų ribų teikiama pagalba, būtina:

Asmeninės pagalbos tikslas – padėti sunkią negalią turintiems asmenims vykdyti jų pačių pasirinktą veiklą, nurodytą pirmoje pastraipoje. Teikiant asmeninę pagalbą, sunkią negalią turintis asmuo privalo turėti išteklių, kad nustatytų pagalbos teikimo turinį ir sąlygas.

Siekiant teikti asmeninę pagalbą, sunkią negalią turinčiu asmeniu turi būti laikomas asmuo, kuriam dėl negalios arba ilgalaikės ar pasunkėjusios ligos būtina privaloma ir pakartotinė kito asmens pagalba pirmoje pastraipoje nurodytai veiklai vykdyti; šis poreikis iš esmės neturi būti atsiradęs dėl su amžiumi susijusių ligų ir negalių.

Asmeninė pagalba kasdienei veiklai atlikti, taip pat darbui ar studijoms turi būti teikiama tokios apimties, kokios būtinai reikia sunkią negalią turinčiam asmeniui.

Minėtuose pirmos pastraipos 3–5 punktuose nurodytai veiklai vykdyti asmeninė pagalba turi būti teikiama ne mažiau kaip 30 valandų per mėnesį, jeigu mažesnis valandų skaičius neleidžia užtikrinti sunkią negalią turinčiam asmeniui būtinos pagalbos.

8d straipsnis (19.12.2008/981)

Asmeninės pagalbos teikimo sąlygos

Spręsdama dėl asmeninės pagalbos teikimo sąlygų ir teikdama asmeninę pagalbą, savivaldybė atsižvelgia į sunkią negalią turinčio asmens nuomonę ir pageidavimus, taip pat į paslaugų plane apibrėžtą asmeninį pagalbos poreikį ir gyvenimo sąlygas apskritai.

Savivaldybė asmeninę pagalbą gali teikti:

Antros pastraipos 1 punkte nurodytu atveju sunkią negalią turintiems asmenims prireikus turi būti teikiamos konsultacijos ir pagalba su pagalbininko įdarbinimu susijusiais klausimais.

Antros pastraipos 1 punkte nurodytas asmeninis pagalbininkas negali būti sunkią negalią turinčio asmens giminaitis ar kitas jam artimas asmuo, nebent yra ypač svarbi priežastis manyti, kad tai naudinga neįgaliajam.“

12.

A, apeliantas pagrindinėje byloje, yra gimęs 1992 m. ir gyvena Espo savivaldybėje Suomijoje. A turi sunkią negalią – serga cerebriniu paralyžiumi ir turi didelių judėjimo sunkumų ir tiką. Akivaizdu, kad net ir atliekant kasdienius darbus A reikalinga didelė pagalba. Taigi Espo miestas jam skyrė asmeninį pagalbininką, atsižvelgdamas į tai, kad jis Suomijoje mokėsi vidurinėje mokykloje.

13.

2013 m. rugpjūčio mėn. A pagal Paslaugų neįgaliesiems įstatymą Espo miesto paprašė asmeninės pagalbos maždaug penkioms valandoms per savaitę darbams namuose atlikti, be kita ko, apsipirkti, namams tvarkyti ir skalbti. Iš pagrindinės bylos medžiagos matyti, kad prašymo pateikimo dieną A turėjo vykti į Taliną (Estija) studijuoti teisės (dieninės studijos, kurių trukmė – treji metai); tai reiškia, kad tris ar keturias dienas jis turėjo praleisti Estijos sostinėje ir savaitgaliais ketino grįžti į Espą.

14.

2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu, kuris 2014 m. vasario 4 d. sprendimu patvirtintas išnagrinėjus administracinį skundą, A prašymas dėl asmeninės pagalbos buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jo buvimas užsienyje turi būti laikomas reguliariu, nors gyvenamosios vietos savivaldybė lieka ta pati. Espo miesto teigimu, jis neprivalo teikti paslaugų ir paramos priemonių užsienyje, nes gyvenimo užsienyje pobūdis panašus į tą, kuris apibrėžiamas sąvoka „nuolatinis gyvenimas“. Be to, nustatyta, kad asmeninė pagalba užsienyje gali būti teikiama tik per atostogas arba per darbo keliones. Tačiau jokia išmoka nemokama, jei dėl gyvenimo užsienyje pasikeičia asmens gyvenamosios vietos savivaldybė arba asmuo ilgai ar nuolat gyvena užsienyje.

15.

2014 m. birželio 27 d. sprendimu Helsingin hallinto‑oikeus (Helsinkio administracinis teismas, Suomija) iš esmės patvirtino šiuos argumentus nagrinėdamas A ieškinį.

16.

Vis dėlto Korkein hallinto‑oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas), kuriam pateiktas apeliacinis skundas dėl šio sprendimo, mano, kad, norint išnagrinėti bylą, reikalingas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Paslaugų neįgaliesiems įstatymą asmeninė pagalba yra paslauga, kurią teikti speciali pareiga tenka savivaldybei ir į kurią subjektinę teisę turi sunkią negalią turintis asmuo. Asmeninė pagalba turi būti skiriama sunkią negalią turintiems asmenims, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, jeigu pagalba yra būtina atsižvelgiant į asmeninį atitinkamo asmens poreikį. Tačiau nors akivaizdu, jog pagal nacionalinę teisę A gyvenamosios vietos savivaldybė lieka Espas, net jei jis ir mokosi Estijos sostinėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nei Paslaugų neįgaliesiems įstatymo tekstu, nei šio įstatymo travaux préparatoires negalima pagrįsti teiginio, kad savivaldybė privalo mokėti prašomą pagalbą tuo atveju, kai asmuo gyvena užsienyje.

18.

Todėl Korkein hallinto‑oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas) mano, kad apeliacinį skundą būtų galima tenkinti tik išaiškinus Sąjungos teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar, atsižvelgiant į šiuos ypatumus, Paslaugų neįgaliesiems įstatyme nustatyta asmeninė pagalba turi būti laikoma ligos išmoka (tokiu atveju ji patektų į Reglamento Nr. 883/2004 materialinę taikymo sritį), ar yra socialinės paramos išmoka (tokiu atveju šis reglamentas jai nebūtų taikomas). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris labiau yra už antrąjį atvejį, klausia, ar pagal SESV nuostatas dėl Sąjungos pilietybės draudžiama atsisakyti mokėti pagrindinėje byloje prašomos asmeninės pagalbos išmokas.

19.

Taigi Korkein hallinto‑oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Dėl šių klausimų rašytines pastabas pateikė Suomijos, Čekijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Atsižvelgdamas į pateiktas pastabas Teisingumo Teismas nusprendė, kad yra pakankamai informuotas, ir nutarė nerengti teismo posėdžio pagal savo Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį.

21.

Savo pirmajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar asmeninė pagalba, kaip antai numatyta Paslaugų neįgaliesiems įstatyme, turi būti laikoma ligos išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą (tokiu atveju ji patektų į šio reglamento taikymo sritį), ar, priešingai, yra „socialinės paramos“ išmoka, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnio 5 dalį, taigi aiškiai nepatenka į šiame teisės akte numatytos sistemos, pagal kurią koordinuojami socialinės apsaugos srities nacionalinės teisės aktai, taikymo sritį.

22.

Antruoju atveju ‐ jam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikia pirmenybę ‐ Teisingumo Teismo iš esmės prašoma atsakyti į klausimą, ar pagal SESV 20 ir 21 straipsnius, kuriuose įtvirtintas Sąjungos piliečio statusas ir jo teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, valstybės narės savivaldybei draudžiama atsisakyti teikti asmeninę pagalbą, kurios prašo sunkią negalią turintis šios savivaldybės gyventojas, motyvuojant tuo, kad šis gyventojas laikinai gyvena kitoje valstybėje narėje siekdamas studijuoti aukštojoje mokykloje.

23.

Šiuos klausimus nagrinėsiu paeiliui ir jau dabar galiu nurodyti, kad dėl toliau išdėstytų priežasčių laikausi nuomonės, jog, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir siūlo, nagrinėjama asmeninė pagalba nelaikoma „ligos išmokomis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą, ir kad Suomijos savivaldybės atsisakymas išmokėti šią pagalbą sunkią negalią turinčiam gyventojui (kaip antai A) prieštarauja SESV 20 ir 21 straipsniams.

24.

Pagal Reglamentą 883/2004 (ir iki jo taikytus teisės aktus) ( 5 ) sukurta sistema pagrįsta tuo, kad atskiriamos, pirma, šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje išvardytos socialinės apsaugos išmokos, kurios patenka į jo taikymo sritį, ir, antra, būtent „socialinės paramos“ išmokos, kaip jos suprantamos pagal minėto reglamento 3 straipsnio 5 dalį, – šioms išmokoms reglamentas netaikomas.

25.

Atriboti socialinę apsaugą nuo socialinės paramos nėra lengva. Iš tikrųjų Reglamente Nr. 883/2004 nepateikiama jokia bendra šių sričių apibrėžtis, taip pat šiuo tikslu nedaroma nuoroda į valstybių narių teisės aktus. Be to, tai, kad valstybė narė pagal Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnį nepranešė, jog šis reglamentas taikomas konkrečiai nacionalinei sistemai, nereiškia, kad ši sistema ipso facto nepatenka į minėto reglamento materialinę taikymo sritį ( 6 ).

26.

Teisingumo Teismas, kuris su šia problema susidūrė labai anksti, nustatė dvi sąlygas, pagal kurias socialinės apsaugos išmokas paprastai galima atskirti nuo išmokų, patenkančių į socialinės paramos sritį. Taigi pagal konsoliduotą jurisprudenciją išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka, jeigu:

27.

Atsižvelgiant į tai, kad abi išvardytos sąlygos yra kumuliacinės, nepatenkinus vienos iš jų Reglamentas Nr. 883/2004 nagrinėjamai išmokai nebus taikomas.

28.

Kartais pasitaiko, kad ta pati išmokų sistema gali turėti ypatumų, dėl kurių ji panaši į socialinę apsaugą, ir kartu kai kuriais savo aspektais būti panaši į socialinę paramą, o tai gali komplikuoti abiejų šios išvados 26 punkte nurodytų sąlygų analizę.

29.

Dėl kai kuriems nacionalinės teisės aktams būdingo mišraus pobūdžio Teisingumo Teismas nuolat pabrėždavo, kad, nors gali atrodyti, kad atsižvelgiant į reglamento taikymą pageidautina aiškiai atskirti atitinkamai socialinės apsaugos ir socialinės paramos sistemas, įtvirtintas teisės aktuose, negalima atmesti galimybės, kad kai kurie teisės aktai dėl savo taikymo asmenims srities, tikslų ir taikymo sąlygų yra susiję kartu ir su viena, ir su kita iš nurodytų dviejų kategorijų, todėl jiems netaikomas bendras klasifikavimas ( 8 ).

30.

Žinoma, į šį atvejį iš dalies atsižvelgta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalyje ir 10a straipsnyje (jie į šio reglamento tekstą įtraukti 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentu Nr. 1247/92 ( 9 )), o dabar Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 3 dalyje ir 70 straipsnyje. Iš tikrųjų pastarojo reglamento 70 straipsnyje nustatytos bendros nuostatos, susijusios su „specialiom[is] neįmokinėm[is] išmokom[is] pinigais“ ir taikomos teisės aktams, kurie dėl savo taikymo asmenims srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių. Į šios nuostatos taikymo sritį patenka, be kita ko, išmokos, kuriomis siekiama užtikrinti „tik specialią apsaugą neįgaliesiems, glaudžiai susijusią su minėto asmens [šių asmenų] socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje“, – tai įrodo, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 4 dalį išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje gyvena jų gavėjai, pagal šios valstybės narės teisės aktus.

31.

Nors sąvoka „socialinės apsaugos išmoka“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalį, ir sąvoka „speciali neįmokinė išmoka pinigais“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį ir 70 straipsnį, negali būti taikomos kartu ( 10 ), vis dėlto pagal šiuos straipsnius nagrinėjamos išmokos patenka į minėto reglamento materialinę taikymo sritį, t. y. jos laikomos specialiomis neįmokinėmis išmokomis pinigais ir iš esmės yra nurodytos prie kiekvienos valstybės narės išvardytų teisės aktų sąraše, numatytame to paties reglamento X priede. Suomijos Respublikos atveju Paslaugų neįgaliesiems įstatymas nėra nurodytas Reglamento Nr. 883/2004 X priedo sąraše. Taigi atrodo, kad šia aplinkybe galima paaiškinti faktą, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo neprašo išaiškinti šio reglamento 3 straipsnio 3 dalies ir 70 straipsnio (labai tikėtina, sąmoningai), o suinteresuotosios šalys nepateikė pastabų šiuo klausimu ( 11 ).

32.

Vis dėlto netaikant Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 2 dalies ir 70 straipsnio, taigi ir šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį atribojant nuo 5 dalies, svarbiausia sąlyga Teisingumo Teismui atliekant nagrinėjimą yra susijusi su minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje išvardytomis rizikos rūšimis. Iš tikrųjų, nors nacionalinėje teisėje nustatoma teisės aktais apibrėžta paramos gavėjų padėtis, suteikianti teisę gauti konkrečią išmoką, Reglamentas Nr. 883/2004 bet kuriuo atveju turi būti netaikomas išmokai, nesusijusiai su atsižvelgimu į vieną iš šiame straipsnyje nurodytų rizikos rūšių, neatliekant jokio individualaus ir diskrecinio suinteresuotojo asmens poreikių vertinimo ir atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas yra išsamus ( 12 ).

33.

Taigi nors Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su abiejų šios išvados 26 punkte išvardytų sąlygų nustatymu, yra visiškai suformuota, šių sąlygų taikymas atvejams, dėl kurių kreiptasi į Teisingumo Teismą, yra kontroversiškesnis.

34.

Iš tikrųjų dėl pirmosios Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos pažymėtina, kad, atsižvelgiant į jos griežtumą, pagrįstai buvo galima manyti, jog, leidus nacionalinei kompetentingai institucijai vykdyti net ir mažiausią individualų diskrecinį suinteresuotojo asmens poreikių vertinimą, išmoka nebūtų laikoma socialinės apsaugos išmoka. Mano nuomone, Teisingumo Teismas gana prieštaringai nusprendė, kad ši sąlyga patenkinta, nors išmoka buvo skirta tik atsižvelgiant į pareiškėjo turtą, pajamas, jo išlaikomų vaikų skaičių ir amžių, nes šie kriterijai buvo objektyvūs ir apibrėžti teisės aktais, o kompetentinga institucija negalėjo „atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes“ ( 13 ). Vis dėlto neseniai Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurį Komisija pareiškė Slovakijos Respublikai, dėl išmokų, skirtų sunkios negalios socialiniams padariniams kompensuoti, nusprendė, kad, nors medicininė ir socialinė ekspertizė ir vadinamasis išsamus įvertinimas, kurį atlikus pateikiamas siūlymas dėl skirtinos kompensacinės išmokos rūšies, buvo atliekami remiantis objektyviais, teisės aktais apibrėžtais kriterijais, Komisija neįrodė, kad dėl minėtų kriterijų atsiranda teisė į nagrinėjamas išmokas ir kompetentinga institucija neturi diskrecijos dėl jų skyrimo ( 14 ).

35.

Dėl antrosios sąlygos taikymo Teisingumo Teismas, nors ir priminė, kad Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytos rizikos rūšys ar išmokos yra išsamios, vis dėlto, neatsižvelgdamas į tai, kad šiame reglamente nenurodyta slaugos rizika ( 15 ), pripažino, kad su šia rizika susijusios išmokos gali būti prilygintos „ligos išmokoms“, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, taigi ir patekti į Sąjungos teisės aktų, susijusių su nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimu, taikymo sritį ( 16 ). Tačiau, siekiant slaugos riziką prilyginti ligos rizikai, turi būti įvykdytos kai kurios sąlygos, kad Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritis nebūtų išplėsta neribotai, atsižvelgiant į tai, kad šiame reglamente nėra konkrečiai šiai rizikai skirtos nuostatos. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad slaugos rizikai padengti skirtos išmokos ne tik turi atitikti šios išvados 26 punkte nurodytą pirmąją sąlygą, bet ir jomis visų pirma turi būti siekiama „pagerinti asmenų, kuriems reikalinga slauga, sveikatos būklę ir gyvenimą“, o jų „esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas“ ( 17 ). Todėl slaugos rizikos išmokos, kurios, kaip ir ši rizika, paprastai yra ilgalaikės, yra nebent papildomos, palyginti su „įprastomis“ ligos išmokomis, kurios skiriamos veikiau kaip trumpalaikiai mokėjimai ir kurioms stricto sensu taikomas Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas ( 18 ).

36.

Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia tikrinti, ar pagrindinėje byloje yra patenkintos abi šios išvados 26 punkte išvardytos sąlygos, nes, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal jurisprudenciją ta aplinkybė, kad Suomijos Respublika nepranešė, jog Paslaugų neįgaliesiems įstatymui taikomas Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnis, nereiškia, kad šis įstatymas nepatenka į šio Sąjungos akto materialinę taikymo sritį.

37.

Atrodo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar ši pirmoji sąlyga patenkinta. Iš tikrųjų, nors jis pažymi, kad skiriant Paslaugų neįgaliesiems įstatyme numatytą asmeninę pagalbą atsižvelgiama į asmeninius sunkią negalią turinčių asmenų poreikius (dėl to ši išmoka veikiau panaši į socialinę paramą), pagal šį įstatymą jame nustatytiems gavėjams suteikiama „subjektyvinė teisė“ į asmeninę pagalbą, skiriamą remiantis teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir neatsižvelgiant į gavėjo pajamų dydį.

38.

Suomijos ir Švedijos vyriausybės mano, kad, kadangi yra atsižvelgiama į gavėjo asmeninius poreikius ir į savivaldybei suteiktą diskreciją nustatyti asmeninės pagalbos teikimo sąlygas ir šios pagalbos apimtį, nagrinėjama situacija gali būti prilyginta situacijai, susijusiai su išmoka, dėl kurios priimtas 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Komisija / Slovakija (C‑433/13, EU:C:2015:602). Komisija ir (šiek tiek mažesniu mastu) Čekijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės – kad pirmoji sąlyga yra patenkinta.

39.

Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduotą informaciją, noriu palaikyti pastarųjų dviejų suinteresuotųjų šalių poziciją.

40.

Iš tikrųjų akivaizdu, kad Paslaugų neįgaliesiems įstatyme, ypač jo 8c ir 8d straipsniuose, ne kartą nurodyta, jog yra atsižvelgiama į asmeninius suinteresuotojo asmens poreikius.

41.

Vis dėlto neginčijama, kad asmeninę pagalbą savivaldybė turi teikti, jeigu asmuo gyvena jos teritorijoje ir atitinka sunkią negalią turinčio asmens sąlygą, nesvarbu, kokios jo pajamos.

42.

Kaip iš esmės nurodė Čekijos vyriausybė, pagal Paslaugų neįgaliesiems įstatymo 8d straipsnį gavėjo gyvenamosios vietos savivaldybei suteikta diskrecija susijusi ne tik su teisės į asmeninę pagalbą suteikimu, bet ir su sąlygomis, kuriomis ši pagalba skiriama, taip pat su pagalbos apimtimi. Būtent šiuo aspektu ši byla skiriasi nuo situacijos, dėl kurios priimtas 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Komisija / Slovakija (C‑433/13, EU:C:2015:602, 79 ir 80 punktai). Iš tikrųjų toje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, pirma, kad Komisija neįrodė, jog dėl Slovakijos įstatymo kriterijų, susijusių su įvairiomis vykdytinomis medicininėmis ir socialinėmis ekspertizėmis, „atsiranda teisė į nagrinėjamas išmokas ir kompetentinga institucija neturi diskrecijos dėl jų skyrimo“, ir, antra, kad šiame įstatyme numatyta, jog „[t]eisė į kompensacinę išmoką ir jos mokėjimą įgyjama pagal galiojantį kompetentingos institucijos sprendimą, kuriuo tokia teisė pripažįstama“, – tai patvirtina Slovakijos vyriausybės teiginį, kad „institucija turi diskreciją skiriant nagrinėjamas išmokas“ ( 19 ). Taigi atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, Teisingumo Teismas galėtų naudingai priminti, kad siekiant paneigti, jog šios išvados 26 punkte nurodyta pirmoji sąlyga patenkinta, diskrecinis gavėjo asmeninių poreikių vertinimas visų pirma turi būti siejamas su teisės į nagrinėjamą išmoką suteikimu ( 20 ).

43.

Todėl, mano nuomone, reikia nuspręsti, kad šios išvados 26 punkte nurodyta pirmoji sąlyga yra patenkinta.

44.

Dėl antrosios sąlygos reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama asmeninė pagalba yra ligos išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą, ar ji turi būti prilyginta šiai išmokai.

45.

Kaip jau pabrėžiau, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad išmokų, kuriomis siekiama pagerinti asmenų, kuriems reikalinga slauga, sveikatos būklę ir gyvenimą, esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas, todėl jos turi būti prilygintos „ligos išmokoms“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį ( 21 ).

46.

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Suomijos ir Švedijos vyriausybės, manau, kad Paslaugų neįgaliesiems įstatyme numatytos asmeninės pagalbos negalima laikyti pagalba, kurios tikslas – nei pagerinti su negalia susijusią gavėjo būklę, nei jo sveikatą. Iš tikrųjų Paslaugų neįgaliesiems įstatymo 1 straipsnyje visų pirma nustatyta, kad šio įstatymo „tikslas yra sudaryti sąlygas, kad neįgalieji su kitais galėtų gyventi ir būti aktyvūs kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, taip pat užkirsti kelią dėl negalios kylantiems nepatogumams bei kliūtims ir juos šalinti“. Be to, kaip nurodyta Paslaugų neįgaliesiems įstatymo 8c straipsnyje, asmeninės pagalbos tikslas – padėti sunkią negalią turintiems asmenims vykdyti jų pačių pasirinktą veiklą, išvardytą šiame straipsnyje, t. y. užsiimti kasdiene veikla, dirbti, studijuoti, leisti laisvalaikį, dalyvauti visuomeniniame gyvenime arba palaikyti socialinius ryšius. Galiausiai, kaip pažymi Suomijos vyriausybė, Paslaugų neįgaliesiems įstatymo travaux préparatoires patvirtina, kad į asmeninės pagalbos taikymo sritį aiškiai nepatenka pagalbos poreikiai, susiję su priežiūra, gydymu ar stebėjimu.

47.

Taigi asmeninės pagalbos tikslas nėra medicininio pobūdžio, kitaip nei Suomijos (neįgalių) vaikų priežiūros išmokos (lapsen hoitotuki), dėl kurios buvo nagrinėjama byla (joje priimtas 2007 m. spalio 18 d. Sprendimas Komisija / Parlamentas ir Taryba (C‑299/05, EU:C:2007:608, 57–59 punktai)) ir kurią Teisingumo Teismas laikė ligos išmoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą (tapusį Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktu). Iš tikrųjų šios išmokos tikslas buvo sudaryti sąlygas neįgalių vaikų tėvams užtikrinti šių vaikų priežiūrą, stebėjimą ir prireikus reabilitaciją.

48.

Taigi šiuo etapu reikia patikrinti, ar asmeninė pagalba, kuria siekiama pagerinti ne sunkią negalią turinčių asmenų sveikatos būklę, o tik, manau, „asmenų, kuriems reikalinga slauga, gyvenimą“, kaip tai suprantama pagal šios išvados 45 punkte nurodytą jurisprudenciją, gali būti prilyginta „ligos išmokai“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

49.

Kaip jau nurodžiau, Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalis slaugos rizikos aiškiai neapima.

50.

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas ligos išmokoms prilygino išmokas, mokamas pagal slaugos draudimo sistemas, nes šių išmokų tikslas – pagerinti asmenų, kuriems reikalinga slauga, sveikatos būklę ir gyvenimą. Šiose bylose, neatsižvelgiant į tokių sistemų finansavimo būdą, buvo nagrinėjamas dėl asmens priklausomybės būklės patirtų išlaidų, bent jau kartu susijusių su asmeniui teikiama priežiūra ir šio asmens kasdienio gyvenimo pagerinimu, finansavimas, pavyzdžiui, užtikrinant jam įrangos arba trečiųjų asmenų teikiamos pagalbos finansavimą ( 22 ). Šios pozicijos neatsisakyta ir 2017 m. vasario 1 d. Sprendime Tolley (C‑430/15, EU:C:2017:74), kuriuo remiasi Komisija, teigdama, kad Teisingumo Teismas šio sprendimo 53 punkte pabrėžė, jog vienintelis šioje byloje nagrinėtos neįgaliųjų pašalpos sudedamosios dalies, susijusios su slauga, tikslas yra pagerinti slaugomų asmenų gyvenimą. Iš tikrųjų, pirma, šios pašalpos sudedamosios dalies, susijusios su slauga, tikslas buvo suteikti papildomų lėšų, būtinų dėl tam tikrų rūšių priežiūros arba dėl negalėjimo ar dalinio negalėjimo vaikščioti ( 23 ); mano nuomone, tai paaiškina šios pašalpos sutapatinimą su „ligos išmokomis“. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose visų pirma buvo siekiama išsiaiškinti, ar minėtos pašalpos sudedamoji dalis, susijusi su slauga, turi būti laikoma priskirtina prie „ligos išmokų“, o ne prie išmokų, skirtų invalidumo ar senatvės rizikai padengti (pačiai šiai rizikai taikomas Reglamentas Nr. 883/2004).

51.

Bet kuriuo atveju manau, kad Teisingumo Teismas ligos išmokoms neturi prilyginti išmokų (kaip šioje byloje nagrinėjama asmeninė pagalba), kuriomis siekiama tik pagerinti sunkią negalią turinčių asmenų kasdienį gyvenimą ir bent jau nefinansuojama priežiūra ar įranga, kurių tikslas – pagerinti šių asmenų sveikatos būklę. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų laikytis šios pozicijos, jis turėtų į Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą išsamų sąrašą, taigi ir į šio reglamento taikymo sritį įtraukti pačią slaugos riziką, o Sąjungos teisės aktų leidėjas atsisakė tai daryti, nors ilgainiui Sąjungos teisės aktai, susiję su nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimu, buvo daug kartų keičiami. Negaliu skatinti Teisingumo Teismo laikytis tokios krypties, nes kyla pavojus iškreipti pačią sąvoką „ligos išmokos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

52.

Todėl manau, kad asmeninė pagalba, t. y. sąnaudų, patirtų dėl sunkią negalią turinčio asmens kasdienės veiklos, kaip antai apsipirkimo, namų tvarkymo ir skalbimo, padengimas siekiant šiam ekonomiškai neaktyviam asmeniui sudaryti sąlygas studijuoti aukštojoje mokykloje, negali būti prilyginta „ligos išmokai“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

53.

Šiomis aplinkybėmis nereikia (kitaip, nei siūlė Čekijos vyriausybė ir Komisija) priimti sprendimo dėl to, ar Paslaugų neįgaliesiems įstatyme numatyta asmeninė pagalba turi būti laikoma „ligos išmokomis“„pinigais“ ar „natūra“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004, nes, mano nuomone, šiai pagalbai minėtas reglamentas netaikomas.

54.

Todėl šiuo etapu reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį ir trečiąjį klausimus, užduotus būtent tam atvejui, jei asmeninė pagalba nepatektų į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį.

55.

Savo antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 20 ir 21 straipsnius, tiek, kiek juose įtvirtinta Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijoje, draudžiama Suomijos gyventojo (kaip antai apelianto pagrindinėje byloje) gyvenamosios vietos savivaldybei atsisakyti teikti jam asmeninę pagalbą, tokią kaip numatyta Paslaugų neįgaliesiems įstatyme, motyvuojant tuo, kad jis yra apsigyvenęs kitoje valstybėje narėje siekdamas joje studijuoti aukštojoje mokykloje.

56.

Šie klausimai pagrįsti dviem teiginiais.

57.

Pirma, neginčijama, kad apeliantas pagrindinėje byloje išsaugo savo gyvenamąją vietą Suomijoje, kaip tai suprantama pagal kotikuntalaki (11.3.1994/201) (1994 m. kovo 11 d. Gyvenamosios vietos savivaldybės įstatymas, toliau – Gyvenamosios vietos savivaldybės įstatymas), ir kad Estijoje mokslo reikalais kiekvieną savaitę jis turi gyventi tik laikinai, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad apeliantas pagrindinėje byloje kiekvieną savaitgalį turi grįžti į savo gyvenamosios vietos savivaldybę.

58.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad tarp pripažintų motyvų, dėl kurių suinteresuotajam asmeniui leidžiama gauti asmeninę pagalbą užsienyje, nėra su studijomis susijusio motyvo (tačiau yra motyvai, susiję su verslo kelionėmis ir atostogomis). Iš tikrųjų Suomijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, ginčijo tokį nacionalinės teisės aiškinimą – ji tvirtino, kad pagal Paslaugų neįgaliesiems įstatymą savivaldybei nedraudžiama naudotis savo diskrecija suteikiant asmeninę pagalbą tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Vis dėlto, neatsižvelgiant į šios pastabos pagrįstumą, pagal kompetencijos paskirstymą, kylantį iš SESV 267 straipsnio, Teisingumo Teismas neturi kištis į nacionalinės teisės aiškinimą, pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris vienintelis lieka atsakingas už jį ( 24 ).

59.

Patikslinus tai, svarbu priminti, kad apeliantas pagrindinėje byloje, kaip Suomijos pilietis, turi Sąjungos piliečio statusą, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, todėl gali naudotis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis, taip pat ir prieš savo kilmės valstybę narę ( 25 ).

60.

Šiuo statusu valstybių narių piliečiams siekiama suteikti esminį statusą, kai jie atsiduria situacijoje, patenkančioje į SESV taikymo ratione materiae sritį ( 26 ).

61.

Į Sąjungos teisės taikymo sritį akivaizdžiai patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudojimusi SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ( 27 ).

62.

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad tai, jog nepalankesnės sąlygos tam tikriems valstybės piliečiams nacionalinės teisės aktuose nustatytos tik todėl, kad jie pasinaudojo savo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams pripažintų laisvių suvaržymas ( 28 ).

63.

Kelios bylos, kuriose Teisingumo Teismas priminė ką tik nurodytą jurisprudenciją, buvo susijusios su pagalba mokymuisi arba studijoms, kuri teikiama, jeigu tenkinamas minimalus gyvenamosios vietos šią pagalbą skiriančios valstybės narės teritorijoje kriterijus (kriterijus, kurio atitinkami studentai neatitiko) ( 29 ).

64.

Atsižvelgiant į šią jurisprudencijos tendenciją, nagrinėjama byla pasižymi dviem ypatumais. Pirma, asmeninė pagalba teikiama ne vien sunkią negalią turinčių asmenų studijoms, bet ir jų socialinei bei ekonominei integracijai, kad jie galėtų „patys pasirinkti“, taip pat ir studijas ( 30 ). Antra, Espo savivaldybė apeliantui pagrindinėje byloje atsisakė teikti asmeninę pagalbą motyvuodama tuo, kad jis tęsia aukštojo mokslo studijas Taline, todėl nuolat gyvena Estijoje. Tačiau, kaip jau nurodžiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paneigė šį požiūrį konstatavęs, kad apeliantas pagrindinėje byloje išsaugo savo gyvenamąją vietą Espo savivaldybėje, kaip tai suprantama pagal Gyvenamosios vietos savivaldybės įstatymą, be to, savo rašytinėse pastabose tai pripažino ir Suomijos vyriausybė.

65.

Todėl akivaizdu, kad teikti asmeninę pagalbą atsisakyta vien dėl to, kad apeliantas pagrindinėje byloje ‐ jis, be kita ko, tenkino visas kitas sąlygas šiai pagalbai gauti,‐ aukštojoje mokykloje studijavo ne Suomijos Respublikoje, o kitoje valstybėje narėje.

66.

Kaip pripažino Suomijos ir Švedijos vyriausybės, toks atsisakymas yra laisvės judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, kuri visiems Sąjungos piliečiams pripažįstama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, apribojimas. Iš tikrųjų, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pagal Sutartį suteikiamos galimybės Sąjungos piliečių judėjimo srityje negalėtų būti visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankesnėje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis ( 31 ).

67.

Toks vienos iš Sutartyje užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimas gali būti pateisinamas pagal Sąjungos teisę tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui ( 32 ).

68.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darydamas nuorodą į 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Stewart (C‑503/09, EU:C:2011:500) 89 ir 90 punktus, savo prašyme nurodo du galimus pateisinimo pagrindus. Pirma, apribojimą būtų galima leisti dėl savivaldybei pavestos pareigos prižiūrėti, kaip teikiama asmeninė pagalba. Antra, asmeninę pagalbą teikiant tik Suomijos teritorijoje, būtų galima išlaikyti asmeninės pagalbos sistemos nuoseklumą ir veiksmingumą, įskaitant savivaldybės galimybes pasirinkti tinkamas šios pagalbos organizavimo ir teikimo sąlygas.

69.

Nei Čekijos vyriausybė, nei Komisija neišdėstė pozicijos šiuo klausimu; Suomijos vyriausybė mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo apribojimo negalima pateisinti jokiu bendrojo intereso pagrindu, o Švedijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad asmeninės pagalbos teikimą tik Suomijos teritorijoje pateisina savivaldybei tenkančios priežiūros pareigos ir socialinės apsaugos sistemos finansinė pusiausvyra.

70.

Savo ruožtu iš karto atkreipiu dėmesį į tam tikrą painiavą, susijusią su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytais bendrojo intereso tikslais. Iš tikrųjų atrodo, kad remdamasis 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Stewart (C‑503/09, EU:C:2011:500) 89 ir 90 punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog šie tikslai – tai įsitikinti, ar pagalbos prašantis asmuo iš tikrųjų susijęs su kompetentinga valstybe nare, ir užtikrinti nacionalinės socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą, nors šis teismas aiškiai nurodo asmeninės pagalbos sistemos nuoseklumą ir veiksmingumą, kurie yra pateisinimo pagrindas, panašus į tą, kuriuo valstybės narės dažnai remiasi taikydamos savo apmokestinimo sistemas, tačiau kuris jokiu būdu nekyla iš šio teismo nurodyto sprendimo.

71.

Taigi Teisingumo Teismas 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Stewart (C‑503/09, EU:C:2011:500) 89 ir 90 punktuose iš tikrųjų pripažino, kad pagal nacionalinės teisės aktus siekiami tikslai – siekis įsitikinti, kad egzistuoja realus ryšys tarp trumpalaikės nedarbingumo išmokos jauniems neįgaliesiems prašančio asmens ir kompetentingos valstybės narės, ir išlaikyti nacionalinės socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą – iš esmės yra teisėti tikslai, kuriais galima pateisinti SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus.

72.

Toje byloje Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad sąlygų, susijusių su pareiškėjo buvimu nacionalinėje teritorijoje (Jungtinėje Karalystėje) tiek iki paraiškos pateikimo, tiek pateikiant šią paraišką, negalima pagrįsti dviem pirmiau nurodytais tikslais ( 33 ). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad nors nedarbingumo išmokos prašantis asmuo gyvena ne Jungtinėje Karalystėje, o kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Ispanijoje), „realaus ir pakankamo ryšio [su Jungtinės Karalystės teritorija] buvimą“ galima įrodyti remiantis kitais veiksniais, o ne pareiškėjo buvimu šios valstybės narės teritorijoje iki paraiškos pateikimo, pavyzdžiui, pareiškėjo ir šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos santykiais, taip pat šeiminėmis aplinkybėmis ( 34 ). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis vertinimas yra tinkamas, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti nacionalinės socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą, nes realus ir pakankamas ryšys tarp pareiškėjo ir kompetentingos valstybės narės leidžia šiai valstybei užtikrinti, kad ekonominė našta, susijusi su nagrinėjamos išmokos mokėjimu, netaptų nepagrįsta ( 35 ).

73.

Mano nuomone, išvada, kurią tame sprendime padarė Teisingumo Teismas, juo labiau taikytina ir pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų, net jeigu ir kartojuosi, yra neginčijama, kad A išsaugo savo nuolatinę gyvenamąją vietą savivaldybėje, kuriai pateikė asmeninės pagalbos paraišką, ir kad jis į ją kas savaitę grįžta studijų Estijoje laikotarpiu. Todėl, mano nuomone, argumentas, kad ši savivaldybė gali patirti ypatingų sunkumų stebėdama, kaip laikomasi šios pagalbos organizavimo ir skyrimo sąlygų ir taisyklių, negali būti tinkamas. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos apie tai, kokio pobūdžio kliūtys labiau trukdytų savivaldybei tikrinti, kaip laikomasi asmeninės pagalbos naudojimo sąlygų esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, palyginti su Suomijos teisės aktų leidžiama situacija, kai tokią pat asmeninę pagalbą Suomijos pilietis užsienyje naudoja verslo kelionių arba atostogų metu ( 36 ).

74.

Be to, pažymiu, kad Suomijos vyriausybė nurodė, jog šiuo metu iš jokių duomenų negalima spręsti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, teikiant asmeninę pagalbą gali kilti grėsmė nacionalinės socialinės apsaugos sistemos pusiausvyrai. Mano nuomone, tai reikia pripažinti, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė papildomos konkrečios informacijos, kuria remiantis būtų galima spėti apie tokios grėsmės buvimą.

75.

Todėl manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Sąjungos piliečio, kaip antai A, judėjimo ir apsigyvenimo laisvės apribojimo negalima pateisinti nė vienu iš tikslų, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76.

Šiomis aplinkybėmis nereikia priimti sprendimo dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnio aiškinimo, kurio taip pat prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes dėl šio aiškinimo negali pasikeisti atsakymas, kurį siūlau pateikti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus.

77.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau pateiktus argumentus, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Korkein hallinto‑oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija), siūlau atsakyti taip: