1.

Šioje byloje Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 93/104/EB ( 2 ) 5 straipsnio ir Direktyvos 2003/88/EB ( 3 ) 5 straipsnio dėl savaitės poilsio ir dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 31 straipsnio dėl teisės į tinkamas ir teisingas darbo sąlygas išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar savaitės poilsis, į kurį darbuotojas turi teisę pagal šias nuostatas, turi būti suteiktas vėliausiai septintą dieną po šešių darbo dienų iš eilės.

2.

Šioje išvadoje paaiškinsiu motyvus, dėl kurių manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai ir kad pagal minėtas nuostatas savaitės poilsio diena gali būti suteikta bet kurią dieną per kiekvieną septynių dienų laikotarpį.

3.

Direktyva 93/104 nuo 2004 m. rugpjūčio 2 d. buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2003/88 ( 4 ). Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės rationae temporis iš dalies reglamentuojamos Direktyva 93/104 ir iš dalies Direktyva 2003/88 ( 5 ).

4.

Direktyvos 93/104 5 straipsnyje „Savaitės poilsio laikas“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodytų 11 kasdienio poilsio valandų.

Jei to reikia dėl objektyvių, techninių arba darbo organizavimo priežasčių, galima taikyti minimalų 24 valandų poilsio laiką.“

5.

Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje identiškai pakartotas Direktyvos 93/104 ( 6 ) 5 straipsnis.

6.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyva 93/104 į Portugalijos teisę perkelta priėmus 2003 m. Darbo kodeksą (Código do Trabalho) ( 7 ). Jo 205 straipsnio 1 dalyje nustatyta ( 8 ):

„Darbuotojas turi teisę bent į vieną poilsio dieną per savaitę.“

7.

Minėto kodekso 206 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekvieną metų savaitę arba tam tikras savaites per metus, be teisės aktuose numatytos savaitės poilsio dienos, gali būti suteikiama pusė poilsio dienos arba visa poilsio diena.“

8.

Minėto kodekso 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Prie privalomos savaitinio poilsio dienos pridedamas 11 valandų laikotarpis, kuris atitinka minimalią 176 straipsnyje numatyto kasdienio poilsio trukmę.“

9.

Direktyva 2003/88 į Portugalijos teisę perkelta priėmus 2009 m. Darbo kodeksą (Código do Trabalho) ( 9 ) (toliau – 2009 m. darbo kodeksas).

10.

Šio kodekso 232 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Darbuotojas turi teisę bent į vieną poilsio dieną per savaitę.

<…>

3.   Kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje gali būti suteikiamas papildomas savaitės poilsio laikas, nepertraukiamas arba pertraukiamas, per kiekvieną arba kai kurias metų savaites.“

11.

Minėto kodekso 233 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Turi būti nuolat suteikiamas privalomas savaitės poilsio laikas ir 214 straipsnyje nustatytas 11 valandų dienos poilsio laikas.

2.   1 dalyje minėtas 11 valandų laikotarpis laikomas visas arba iš dalies įtrauktas į papildomą savaitės poilsio laiką, kuris suteikiamas po privalomo savaitės poilsio laiko.“

12.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad pagrindinės bylos šalių santykiai taip pat buvo reglamentuoti dviem įmonės sutartimis (atitinkamai 2002 ir 2003 m.) ( 10 ). Šiose sutartyse darbuotojui, einančiam tokias pareigas, kaip ieškovas pagrindinėje byloje, numatyta teisė į dvi savaitės poilsio dienas iš eilės.

13.

Pagrindinės bylos ieškovas Maio Marques da Rosa 1991–2014 m. (nuo 1999 m. – kaip kasininkas) dirbo bendrovėje atsakovėje Varzim Sol – Turismo, Jogo e Anm. imação, SA (toliau – Varzim Sol), kuriai priklauso ir kuri valdo kazino Portugalijoje. Kazino veikia kasdien, išskyrus gruodžio 24 ir 25 d., tam tikrą valandų skaičių nuo vidurdienio iki ryto.

14.

Pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu Varzim Sol darbuotojų, dirbančių lošimų salėse, darbo grafikuose buvo numatytos dvi poilsio dienos iš eilės. Kasininkai, įskaitant ieškovą, dirbo slenkančiu grafiku pagal keturis nustatytus tvarkaraščius, laikydamiesi Varzim Sol nustatyto ir paskelbto darbo laiko.

15.

2008 ir 2009 m. ieškovas kartais dirbo septynias dienas iš eilės. Nuo 2010 m. Varzim Sol pakeitė darbo laiką, kad darbuotojai nuo šiol nedirbtų daugiau nei šešias dienas iš eilės.

16.

Ieškovo darbo sutartis pasibaigė 2014 m. kovo 16 d.

17.

Ieškovas pareiškė ieškinį Varzim Sol, siekdamas, kad iš esmės būtų pripažinta, jog ši bendrovė nesuteikė ieškovui privalomų poilsio dienų, į kurias jis manė turįs teisę pagal Portugalijos teisės aktus ir įmonės sutartis. Šiuo tikslu jis reikalavo atlyginti žalą, atitinkančią darbo užmokestį už viršvalandžius, kuriuos dirbo dirbdamas septintą dieną iš eilės, už tai, kad jam nebuvo suteikta antra savaitės poilsio diena ir kompensacinės poilsio dienos.

18.

Kadangi pirmosios instancijos teismas atmetė jo ieškinį, ieškovas padavė apeliacinį skundą Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas).

19.

Abejodamas, kaip aiškinti Direktyvos 93/104 5 straipsnį ir Direktyvos 2003/88 5 straipsnį, pastarasis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos ieškovas, Varzim Sol, Portugalijos, Vengrijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2017 m. balandžio 5 d. posėdyje Varzim Sol, Portugalijos vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas.

21.

Pirmuoju–trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 93/104 5 straipsnį ir Direktyvos 2003/88 5 straipsnį, taip pat Chartijos 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad savaitės poilsio laikas, į kurį darbuotojas turi teisę, turi būti suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po šešių darbo dienų iš eilės, o gal darbdavys kiekvieną septynių dienų laikotarpį gali pasirinkti, kada suteikti savaitės poilsį.

22.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms iš dalies taikomos iki 2004 m. rugpjūčio 1 d. galiojusios Direktyvos 93/104 nuostatos ir iš dalies – Direktyvos 2003/88, kuria nuo 2004 m. rugpjūčio 2 d. kodifikuota Direktyva 93/104, nuostatos ( 11 ). Tačiau, kadangi šių direktyvų 5 straipsnis suformuluotas identiškai ( 12 ) ir dėl šio tapatumo į pirmuosius tris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus būtų atsakyta taip pat, nepaisant to, kuri direktyva būtų taikoma, atsakant į šiuos klausimus reikia pateikti nuorodas tik į Direktyvos 2003/88 nuostatas ( 13 ). Be to, dėl tos pačios priežasties reikia manyti, kad Teisingumo Teismo pateiktas Direktyvos 93/104 5 straipsnio aiškinimas visiškai pritaikomas aiškinant Direktyvos 2003/88 5 straipsnį ( 14 ).

23.

Taip pat reikia konstatuoti, kad pirmasis klausimas konkrečiai susijęs su „dirbančių pamainomis ir besiilsinčių rotacijos tvarka darbuotojų, įdarbintų įmonėse, veikiančiose visas savaitės dienas, bet ne visą parą, atveju“. Ši formuluotė kelia klausimą, ar šioje byloje yra galimai reikšmingas Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 4 dalies a punktas, pagal kurį galima nukrypti, be kita ko, nuo šios direktyvos 5 straipsnio, kiek tai susiję su pamaininiu darbu ( 15 ).

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, ar jis pats mano, kad pagrindinės bylos ieškovą, šiuo atveju – Varzim Sol samdomąjį darbuotoją, reikia laikyti pamainomis dirbančiu darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 6 punktą, ir (arba) jis šioje bendrovėje dirbo pamaininį darbą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 5 punktą ( 16 ). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios aplinkybės, rodančios, kad Portugalijos teisėje būtų numatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo Direktyvos 2003/88 5 straipsnio, kiek tai susiję su pamaininiu darbu, kurios yra leidžiamos pagal šios direktyvos 17 straipsnio 4 dalies a punktą ( 17 ). Iš tiesų šis teismas nepateikia jokios nuorodos nei į pastarąją nuostatą, nei į Portugalijos teisės nuostatas dėl pamainomis dirbančių darbuotojų, kuriomis remiasi ieškovas ( 18 ).

25.

Šiomis aplinkybėmis remiuosi prielaida, kad Portugalijos teisėje nenumatyta nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo Direktyvos 2003/88 5 straipsnio, susijusio su pamaininiu darbu ( 19 ), pagal šios direktyvos 17 straipsnio 4 dalies a punktą, todėl pastaroji nuostata neturi reikšmės priimant sprendimą pagrindinėje byloje.

26.

Be to, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nenurodo aplinkybių, pagal kurias įmonių sutartyse, kuriomis reglamentuojami pagrindinės bylos šalių darbo santykiai, būtų nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo Direktyvos 2003/88 5 straipsnio, kaip nurodyta jos 18 straipsnyje ( 20 ). Priešingai, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal šias sutartis ieškovui suteikta teisė į papildomą savaitės poilsio dieną, be numatytos Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje ( 21 ). Kitaip tariant, pagal šias sutartis ieškovui suteikiama platesnė apsauga, nei numatyta minėtame 5 straipsnyje ( 22 ).

27.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, laikausi nuomonės, kad pirmasis–trečiasis prejudiciniai klausimai susiję ne su atveju, kai pagal nacionalinę teisę ar kolektyvines sutartis leidžiama nukrypti nuo Direktyvos 2003/88 5 straipsnio, atitinkamai laikantis šios direktyvos 17 straipsnio 4 dalies a punkto ir 18 straipsnio, o su „numatytąja situacija“, reglamentuojama tik šios direktyvos 5 straipsnyje. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats pažymi, kad 2003 m. darbo kodekso ir 2009 m. darbo kodekso nuostatos ir pagrindinėje byloje taikomos įmonių sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos pagal šį straipsnį.

28.

Galiausiai reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis prejudicinis klausimas yra dėl situacijos, kai darbdavys gali nurodyti darbuotojui dirbti iki dešimties darbo dienų iš eilės, „neatlygindamas už viršvalandžius“, atitikties Direktyvos 2003/88 5 straipsniui ir Chartijos 31 straipsniui.

29.

Šiuo klausimu reikia priminti, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, išskyrus Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatytą specialų atvejį dėl mokamų metinių atostogų, šia direktyva reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš principo ji nėra taikoma darbuotojų darbo užmokesčiui ( 23 ). Taigi klausimas, ar ieškovas, kaip jis teigia, turėjo teisę ( 24 ) į atlyginimą už viršvalandžius, priklauso ne nuo Direktyvos 2003/88, o nuo reikšmingų nacionalinės teisės nuostatų ir taikytinų įmonių sutarčių.

30.

Taigi manau, jog pirmąjį–trečiąjį klausimus reikia suprasti kaip tokius, kuriais iš esmės siekiama nustatyti, ar Direktyvos 2003/88 5 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad savaitės poilsio laikas turi būti suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po šešių darbo dienų iš eilės.

31.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, kaip aiškinti Direktyvos 2003/88 16 straipsnio a punktą, pagal kurį valstybės narės, taikydamos 5 straipsnį, gali nustatyti ne ilgesnį kaip 14 dienų pamatinį laikotarpį ( 25 ).

32.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokios aplinkybės, įrodančios, kad Portugalijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 2003/88 16 straipsnio a punkte numatyta galimybe numatyti tokį pamatinį laikotarpį šios direktyvos 5 straipsniui taikyti. Pagrindinės bylos ieškovas, Portugalijos vyriausybė ir Komisija pažymi, kad ši galimybė Portugalijos teisės aktuose nenumatyta.

33.

Šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui pagal suformuotą jo jurisprudenciją konstatuoti, kad ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas ( 26 ).

34.

Pagal Direktyvos 2003/88 5 straipsnį valstybės narės turi užtikrinti, kad per kiekvieną 7 dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką (toliau – savaitės poilsio laikas), prie kurio pridedama šioje direktyvoje numatyto 11 valandų kasdienio poilsio laiko.

35.

Ieškovas ir Portugalijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagal Direktyvos 2003/88 5 straipsnį savaitės poilsio laikas turi būti suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po 6 nepertraukiamo darbo dienų. Tačiau Varzim Sol, Vengrijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad pagal šią nuostatą įpareigojama tik tai, kad kiekvienam 7 dienų laikotarpiui būtų suteikiamas bent 35 valandų poilsio laikas ( 27 ), todėl savaitės poilsio laikas gali būti nustatytas bet kurią šio 7 dienų laikotarpio dieną.

36.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2003/88 5 straipsnio frazėje „per kiekvieną septynių dienų laikotarpį“ nepateikiama jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, todėl pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši frazė visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai ( 28 ).

37.

Dėl toliau nurodytų motyvų palaikau aiškinimą, pagal kurį Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje nereikalaujama, kad savaitės poilsio laikas būtinai būtų suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po nepertraukiamo šešių dienų darbo, tačiau iš šios nuostatos aišku, kad šis laikas turi būti suteiktas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. Šis aiškinimas reiškia, kad pagal šią nuostatą darbuotojui iš esmės gali tekti dirbti iki 12 dienų iš eilės ( 29 ), jeigu yra laikomasi kitų būtinųjų Direktyvos 2003/88 reikalavimų, be kita ko, susijusių su dienos poilsiu ir maksimalia darbo savaitės trukme ( 30 ).

38.

Pirma, man atrodo, kad šią išvadą lemia pažodinis Direktyvos 2003/88 5 straipsnio aiškinimas. Iš tiesų žodžiai „per kiekvieną septynių dienų laikotarpį“ reiškia ne konkretų momentą, kada turi būti nustatomas savaitės poilsio laikas, o veikiau (septynių dienų) laikotarpį, per kurį gali būti suteiktas minėtas laikas. Be to, šios nuostatos tekste nepaminėtos „nepertraukiamos darbo dienos“ ir kaip tik reikalaujama, kad savaitės poilsio laikas būtų suteikiamas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas per šias septynias dienas dirbo, o jei dirbo, tai kiek ( 31 ).

39.

Manau, remiantis tuo darytina išvada, kad Direktyvos 2003/88 5 straipsnio sąvoka „septynių dienų laikotarpis“ reiškia ne laikotarpį, kurio pradžia gali būti įvairi, t. y. kad jis prasideda po kiekvieno savaitės poilsio laikotarpio, kaip, atrodo, mano pagrindinės bylos ieškovas ir Portugalijos vyriausybė, o veikiau nustatytus laikotarpius, kurie eina vienas paskui kitą ( 32 ).

40.

Antra, reikėtų pažymėti, kad kituose Sąjungos teisės aktuose Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai įpareigojo valstybes nares po tam tikro laikotarpio užtikrinti darbuotojams poilsio laiką ( 33 ). Manau, tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2003/88 5 straipsnio nuostatą suformulavo lanksčiau, rodo, kad jis norėjo įpareigoti tik tai, kad šiame straipsnyje numatytas savaitės poilsio laikas būtų suteiktas po tam tikro nepertraukiamo darbo dienų skaičiaus ( 34 ). Be to, reikėtų pridurti, jog ieškovo ir Portugalijos vyriausybės palaikomo aiškinimo, pagal kurį 5 straipsnyje iš eilės turi eiti ne daugiau kaip šešios darbo dienos, nepatvirtina nė viena iš Direktyvos 2003/88 kalbinių versijų ( 35 ).

41.

Trečia, manau, jog parengiamieji darbai, susiję su Direktyva 93/104, kuri buvo pakeista Direktyva 2003/88 ( 36 ), patvirtina, kad pagal jos 5 straipsnį darbuotojams siekiama užtikrinti minimalų savaitės poilsio laiką, paliekant nacionalinės teisės aktų leidėjams ir socialiniams partneriams tam tikrą diskreciją dėl darbo laiko organizavimo ( 37 ). Šia samprata grindžiami ir Komisijos dokumentai, susiję su direktyvų 93/104 ir 2003/88 perkėlimu į valstybių narių teisę ( 38 ). Be to, nors Direktyvos 93/104 5 straipsnio pradinėje versijoje buvo minimas sekmadienio poilsis, šioje nuostatoje buvo numatyta tik tai, kad į minimalų savaitės poilsio laiką „iš esmės“ įeina sekmadienis ( 39 ).

42.

Galiausiai manau, kad savaitės poilsio laikotarpio nustatymas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį atitinka esminį Direktyvos 2003/88 tikslą, kurį yra konstatavęs Teisingumo Teismas, būtent veiksmingai užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą ( 40 ). Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad Direktyvos 2003/88 5 straipsnis yra tik pagrindinė taisyklė, taikytina visiems darbuotojams, ir kad, be jos, yra ir kitų specialiųjų taisyklių, taikomų veiklos sektoriams, kuriems yra būdingas tam tikras imlumas darbui ar konkreti rizika ( 41 ).

43.

Kalbant apie Chartijos 31 straipsnį – nuostatą, kuri taip pat nurodyta prejudiciniuose klausimuose, reikia konstatuoti, kad pagal šio straipsnio 2 dalį kiekvienas darbuotojas turi teisę, be kita ko, į savaitės poilsio laikotarpius. Iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų ( 42 ) matyti, kad minėta dalis grindžiama Direktyva 93/104 ir Europos socialinės chartijos 2 straipsniu ( 43 ), taip pat Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 8 punktu ( 44 ).

44.

Šiomis aplinkybėmis dėl teisės į savaitės poilsį reikia manyti, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalies taikymo sritis atitinka Direktyvos 2003/88 5 straipsnio taikymo sritį. Remiantis tuo darytina išvada, kad Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje negali būti jokių papildomų elementų, kurie padėtų išaiškinti Direktyvos 2003/88 5 straipsnį.

45.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, laikausi nuomonės, jog Direktyvos 2003/88 5 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal juos nereikalaujama, kad poilsio laikas būtų suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po nepertraukiamo šešių darbo dienų laikotarpio, tačiau jais įpareigojama, kad šis laikotarpis būtų suteiktas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. Primintina, kad šis aiškinimas taikomas ir Direktyvos 93/104 5 straipsniui ( 45 ). Toks aiškinimas reiškia, kad pagal šias nuostatas darbuotojui gali iš esmės tekti dirbti iki 12 dienų iš eilės, jeigu yra laikomasi kitų būtinųjų Direktyvos 2003/88 reikalavimų, be kita ko, susijusių su dienos poilsiu ir maksimalia darbo savaitės trukme ( 46 ).

46.

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Direktyvoje 2003/88 nustatytą minimalų derinimą, valstybės narės gali numatyti nacionalines nuostatas, pagal kurias darbuotojams suteikiama platesnė apsauga, susijusi su savaitės poilsiu, nei pagal Direktyvą 2003/88. Kaip aiškiai matyti iš šios direktyvos 15 straipsnio, ji nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie yra palankesni darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugai ( 47 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tokios palankesnės nuostatos yra numatytos Portugalijos teisės aktuose ( 48 ) ir (arba) pagrindinėje byloje taikomose įmonių sutartyse ( 49 ).

47.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 5 straipsnį, 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 5 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas nereikalaujama, kad savaitės poilsio laikas būtų suteikiamas ne vėliau kaip septintą dieną po šešių darbo dienų iš eilės, tačiau reikalaujama, kad savaitės poilsio laikas būtų suteikiamas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį.