1.

Kai darbuotojui, kaip antai C. King, per 13 metų darbo santykių laikotarpį darbdavys sudaro galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas tik praėjus daliai šio laikotarpio arba galbūt jos visai nesuteikia ( 2 ), ar teisė į mokamas kasmetines atostogas gali pasibaigti pagal valstybės narės teisės aktą dėl to, kad C. King nesiėmė veiksmų pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas iki darbo santykių nutraukimo?

2.

Šis klausimas keliamas Court of Appeal (England and Wales) (Anglijos ir Velso apeliacinis teismas, Jungtinė Karalystė) prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Kad būtų į jį atsakyta, būtinas 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų ( 3 ) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimas, visų pirma atsižvelgiant į ES pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį, kurioje be išlygų nustatyta, kad „[k]iekvienas darbuotojas turi teisę į <…> kasmetines mokamas atostogas“. Toliau naudinga nustatyti tikslų teisės į mokamas kasmetines atostogas pagal Sąjungos teisę turinį, taip pat kiek gali būti ribojamas jos taikymas nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad C. King remiasi Direktyva 2003/88 ginčydamas privataus sektoriaus subjekto sprendimus ( 4 ).

3.

Nagrinėjama problema yra didelės socialinės svarbos, nes vis daugiau Europos Sąjungos gyventojų dirba lanksčiai, ne nuolatos ir su pertrūkiais. Tokios užimtumo formos tampa vis populiaresnės interneto amžiuje, kai paslaugos teikiamos naudojant skaitmenines technologijas. Kas – darbdavys ar atitinkami darbuotojai – turėtų prisiimti riziką dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas pažeidimo, kai darbo santykių laikotarpiu nėra galimybės ja pasinaudoti? Ar su Sąjungos teisėje užtikrinama teise į mokamas kasmetines atostogas suderinamas valstybės narės teisės aktas, pagal kurį darbuotojas pirma turi išeiti atostogų ir tik tada gali sužinoti, ar už jas bus sumokėta? Ir kokia pagrindinės bylos aplinkybėmis turėtų būti nustatoma, jei apskritai nustatytina, kompensacijos, kurią darbuotojas, kaip antai C. King, galėtų gauti pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas nutraukiant darbo santykius, riba?

4.

Priėjau prie išvados, kad, atsižvelgiant į didelę teisės į mokamas kasmetines atostogas norminę galią pagal Sąjungos, tarptautinę ( 5 ) ir valstybių narių teisę ( 6 ), jeigu būtų reikalaujama ne darbdavio, o darbuotojo imtis veiksmų, kad būtų sudaryta tinkama galimybė pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, tokios teisės buvimas neteisėtai būtų siejamas su išankstine sąlyga ( 7 ), o tai nepriskirtina prie valstybėms narėms pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį suteiktos diskrecijos nustatyti „teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas“.

5.

Taigi, remiantis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi, kurios negalima aiškinti siaurai ( 8 ), teisė į kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas atsiranda nutraukiant darbo santykius, apima visą laikotarpį, per kurį darbdavys nesudarė tinkamos galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir baigiasi tik tada, kai tokia galimybė sudaroma. Tik tuo momentu galima pradėti taikyti teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo apribojimus laiko atžvilgiu ir kitus apribojimus, kuriuos nusprendė nustatyti valstybės narės, bet ir tai tik tada, jeigu tokie apribojimai priskirtini prie valstybių narių diskrecijos, joms suteiktos pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, ir bet kuriuo atveju atitinka ES teisę. Jeigu tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas niekada nebuvo suteikta, tada mokėtina kompensacija pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį ir ji turi apimti visą darbo laikotarpį iki darbo santykių nutraukimo.

6.

Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Turėtų būti atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo,<…>.“

7.

Direktyvos 2003/88 1 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.“

8.

Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.   Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“

9.

Jungtinėje Karalystėje Direktyva 2003/88 įgyvendinta Working Time Regulations 1998 (1998 m. Darbo laiko taisyklės) su pakeitimais. 13 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„1)   <…> darbuotojas kiekvienais metais, už kuriuos jam suteikiamos atostogos, turi teisę į keturių savaičių kasmetines atostogas.“

10.

Teisė į išmoką numatoma 16 straipsnyje, jis išdėstytas taip:

11.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą toliau paaiškinta, kad 13 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas principas, kurį būtų galima neformaliai pavadinti „pasinaudok arba prarasi“. Pagal jį reikalaujama eiti atostogų tais metais, už kuriuos jos suteikiamos, antraip jos prarandamos. 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta:

„Pagal šias taisykles darbuotojui priklausančios atostogos gali būti suteikiamos dalimis, bet:

12.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas teigia, kad pagrindinėje byloje gali būti svarbūs dar trys minėto Jungtinės Karalystės teisės akto straipsniai. 14 straipsnyje numatytos išimtinės aplinkybės, kuriomis pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį leidžiama vietoj atostogų sumokėti kompensaciją, t. y. kai sutartis nutraukiama tais metais, už kuriuos atostogos suteikiamos, o darbuotojas dar nespėjo išnaudoti atitinkamos jų dalies. 14 straipsnyje nustatyta:

13.

15 straipsnyje reglamentuojama atostogų suteikimo tvarka ir datos, kada galima jų eiti. Jame nustatyta:

14.

30 straipsnis susijęs su vykdymu ir teisių gynimo priemonėmis. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad daromas skirtumas tarp atvejo, kai darbuotojui nesuteikiama teisė į poilsį pagal 13 straipsnio 1 dalį, ir atvejų, kai darbdavys nesumoka atlyginimo, į kurį darbuotojas turi teisę pagal 16 arba 14 straipsnį. 30 straipsnyje nustatyta:

„Darbuotojas gali pateikti darbo teismui skundą, jei jo darbdavys:

15.

Pirmoji atsakovė Sash Window Workshop Ltd (toliau – SWWL) yra bendrovė, kuri tiekia ir montuoja langus ir duris. Antrasis atsakovas Richard Dollar yra vienas iš SWWL generalinių direktorių. C. King pradėjo dirbti SWWL 1999 m. birželio 1 d. pardavėju. Jam buvo mokamas tik komisinis atlyginimas, indeksuojamas pagal jo įvykdytus pardavimus. Jokia išmoka už atostogas jam nemokėta. Jo sutartyje, kurioje nebuvo aptartas mokamų metinių atostogų klausimas, nebuvo numatyta teisės į mokamas atostogas. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą sutartis buvo apibūdinta kaip „tik už komisinį atlyginimą savarankiškai dirbančio asmens sutartis“.

16.

2008 m. SWWL pasiūlė C. King sudaryti darbo sutartį ir joje, kaip teismo posėdyje tvirtino C. King atstovas, buvo numatytos visos teisės, kurios įprastai suteikiamos darbuotojams, įskaitant teisę į mokamas kasmetines atostogas. C. King nusprendė, kad liks savarankiškai dirbantis asmuo ( 9 ).

17.

C. King nepertraukiamai dirbo SWWL iki 65‑ojo gimtadienio ir 2012 m. spalio 6 d. buvo atleistas iš darbo. 2012 m. gruodžio 20 d. C. King pradėjo bylą Jungtinės Karalystės Employment Tribunal (Darbo teismas); posėdžiai vyko nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki rugpjūčio 22 d.

18.

Employment Tribunal patenkino C. King skunde nurodytą reikalavimą, grindžiamą diskriminacija dėl amžiaus, patirta jį atleidžiant iš darbo, todėl nei šis jo skundo aspektas, nei Employment Tribunal išvada, jog C. King laikytinas „darbuotoju“ („worker“) pagal Jungtinės Karalystės Working Time Regulations, kuriomis įgyvendinama Direktyva 2003/88, nebuvo apskųsti Employment Appeal Tribunal (Apeliacinis darbo teismas).

19.

Be to, Employment Tribunal patenkino C. King reikalavimą dėl mokamų atostogų. Tą reikalavimą sudarė trys dalys:

20.

SWWL Employment Tribunal sprendimą dėl trečiosios atostogų išmokos apskundė Employment Appeal Tribunal (toliau – EAT).

21.

EAT posėdis vyko 2014 m. lapkričio 4 d. EAT priėmė SWWL apeliacinį skundą dėl Employement Tribunal sprendimo dėl trečiosios atostogų išmokos ir šią C. King skundo dalį grąžino Employment Tribunal nagrinėti pakartotinai.

22.

2014 m. gruodžio 23 d. C. King EAT sprendimą dėl trečiosios atostogų išmokos apskundė Court of Appeal. Apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas 2016 m. vasario 9 d. teismo posėdyje. Per jį SWWL ir Richard Dollar tvirtino, kad C. King trečiosios atostogų išmokos pareikalavo per vėlai. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Court of Appeal pažymi, kad Employment Tribunal nusprendė, jog visos C. King nepanaudotos atostogos perkeltos, nes SWWL nesiruošė už jas mokėti, todėl jo atleidimas iš darbo suteikė teisę į kompensaciją už tas atostogas, o SWWL ir Richard Dollar gynybiniai argumentai dėl senaties yra nepagrįsti. Vadovaujantis šia analize, C. King reikalavimu senaties paisoma, nes jis pareikštas prieš baigiantis trijų mėnesių laikotarpiui, skaičiuojamam nuo jo darbo santykių nutraukimo dienos.

23.

Court of Appeal įvardijo tris klausimus, dėl kurių reikalingas Sąjungos teisės išaiškinimas dėl trečiosios atostogų išmokos ir kurie sudaro prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyką. Pirma, Court of Appeal abejoja dėl to, ar Working Time Regulations 1998 13 straipsnis suderinamas su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu ir ES teisės užtikrinama teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, atsižvelgiant į, kad, vadovaujantis EAT analizės logika, darbuotojas iš pradžių turi išeiti nemokamų atostogų ir tik tada gali bandyti aiškintis, ar už jas bus sumokėta.

24.

Antra, Court of Appeal neaiškios aplinkybės, kuriomis nepanaudotos mokamos atostogos gali būti perkeliamos, atsižvelgiant į tai, kad C. King siekia kompensacijos pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį už visą darbo santykių laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad C. King negynė savo teisių Employment Tribunal darbo santykių laikotarpiu, ar galima teigti, kad jis neturėjo galimybės pasinaudoti savo teise į mokamas kasmetines atostogas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių ir dėl to ji galėtų būti perkelta paisant Teisingumo Teismo pozicijos Sprendime Schultz‑Hoff ir kt. ( 10 )?

25.

Trečia, Court of Appeal bet kuriuo atveju kilo abejonių, ar mokamos atostogos gali būti perkeliamos neribotą laiką.

26.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Court of Appeal nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė C. King, SWWL ir Richard Dollar, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija. Visos šios šalys dalyvavo 2017 m. kovo 29 d. teismo posėdyje.

28.

Pradėsiu nuo to, kad iš daugybės prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos Teisingumo Teismas gavo dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje nustatytos teisės į mokamas kasmetines atostogas išaiškinimo ( 11 ), tai, atrodo, yra pirmas atvejis, nesusijęs su šalių ginču, ar teise į mokamas kasmetines atostogas siekianti pasinaudoti šalis yra „darbuotojas“ pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę ir dėl to turi teisę į mokamas kasmetines atostogas ( 12 ), ir Teisingumo Teismo prašoma įvertinti tik pasekmes, kurių atsiranda tada, kai darbuotojui nepavyksta pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš nutraukiant darbo santykius ( 13 ). Teisingumo Teismo paprastai prašoma nuspręsti, ar „nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytos teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygos“ – Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms suteikta diskrecija – atitinka Sąjungos teisę ( 14 ).

29.

Tai, kad jurisprudencijoje dominuoja ne ginčai dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas buvimo, o ginčai dėl naudojimosi ja sąlygų, atspindi šios teisės statusą ir svarbą Sąjungos, valstybių narių ir tarptautinėje teisėje; ji yra pagrindinių darbo teisės taisyklių, kurių paprastai laikomasi griežtai, teisyno dalis ( 15 ).

30.

Tai svarbu, nes, kaip paaiškinsiu šios išvados 71–75 punktuose, man kyla abejonių, ar dabartinė Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl to, ar darbuotojas iš tikrųjų turėjo galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, kad būtų galima netaikyti valstybės narės nustatytų naudojimosi ja apribojimų ( 16 ), yra reikšminga nagrinėjamam ginčui. Taip yra todėl, kad visose bylose buvo nagrinėjamos valstybių narių diskrecijos nustatyti teisės į mokamas kasmetines atostogas įgijimo ir suteikimo sąlygas (pavyzdžiui, kada baigiasi laikotarpis, už kurį suteikiamos mokamos atostogos gali būti perkeliamos) ribos ( 17 ), tačiau nė karto nebuvo nagrinėjama situacija, kai kyla klausimas dėl teisės esmės, nes esant darbo santykiams apskritai nesuteikta galimybė tokia teise pasinaudoti.

31.

Toliau paaiškinsiu, kad šią problemą geriau nagrinėti bandant atsakyti į tokį klausimą. Ar C. King gali remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi, kai nutraukiami darbo santykiai, kad gautų kompensaciją už nepanaudotas mokamas atostogas, kai darbdavys tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas suteikė tik praėjus tam tikram darbo santykių laikotarpiui arba galbūt visai jos nesuteikė (žr. šios išvados 84–86 punktus).

32.

Prieš pradedant šio klausimo analizę svarbu tiksliai išsiaiškinti, ką reiškia teisė į mokamas kasmetines atostogas.

33.

Kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas yra ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principas, kuris dabar įtvirtintas Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje. Direktyvoje 2003/88 nėra nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo šio principo ( 18 ), kurį kompetentingos nacionalinės institucijos turi įgyvendinti laikydamosi Direktyvoje 2003/88 nustatytų ribų ( 19 ). Ši teisė kiekvienam darbuotojui tiesiogiai suteikta pagal Europos Sąjungos teisę ( 20 ), o Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, kuriame ji įtvirtinta, nustatyta aiški ir tiksli valstybių narių pareiga pasiekti konkretų rezultatą ( 21 ). Teise siekiama dvejopo tikslo, t. y. suteikti galimybę darbuotojams pailsėti nuo pagal darbo sutartį jiems priklausančių vykdyti užduočių ir pasinaudoti poilsio ir laisvo laiko laikotarpiu ( 22 ). Kaip tokia, ji yra su sveikata ir saugumu susijusi priemonė, kaip matyti iš Chartijos 31 straipsnio 1 dalies. Pridurtina, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti aiškinama siaurai ( 23 ), taip pat, kaip ir teisė į kompensaciją už nepanaudotas atostogas, numatyta tos pačios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje ( 24 ).

34.

Be to, pagrindinis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies aiškinimo principas yra toks: nors valstybės narės savo vidaus teisės aktuose gali įtvirtinti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, jos negali nustatyti jokios išankstinės šios teisės buvimo sąlygos ( 25 ). Direktyva 2003/88 valstybėms narėms neleidžiama nenumatyti kiekvienam Sąjungos darbuotojui aiškiai suteikiamos teisės ( 26 ).

35.

Tai kas tada papildomai numatyta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje? Remiantis Pagrindinių teisių chartijos ( 27 ) išaiškinimais, 31 straipsnio 2 dalis yra grindžiama direktyva, galiojusia iki Direktyvos 2003/88, t. y. Direktyva 93/104, 1961 m. Europos Tarybos Europos socialinės chartijos 2 straipsniu ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 8 punktu. Pastarajame punkte numatyta, kad kiekvienas „Europos bendrijos darbuotojas turi teisę į savaitės poilsio laiką ir mokamas kasmetines atostogas, kurių trukmė turi būti laipsniškai suderinta atsižvelgiant į nacionalinę praktiką“, o pirmiau nurodytame straipsnyje patvirtinama, jog „sutarties šalys, siekdamos veiksmingai įgyvendinti teisę į teisingas darbo sąlygas, įsipareigoja: <…> užtikrinti, kad būtų suteiktos mažiausiai dviejų savaičių mokamos kasmetinės atostogos“.

36.

Taip pat pažymėtina, kad 31 straipsnio 2 dalyje konkrečiai numatyta pagarba žmogaus orumui, kurio apsauga išsamiau aprašoma Chartijos I antraštinėje dalyje. Taip yra todėl, kad 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas „darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas“ ( 28 ). Remiantis Chartijos išaiškinimais, 31 straipsnio 1 dalis grindžiama, be kita ko, peržiūrėtos Europos Tarybos Europos socialinės chartijos 26 straipsniu, kuriame numatyta, kad „[v]isi darbuotojai turi teisę į orumą darbe“. Vienas autorius yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnio ir 1 straipsnio dėl žmogaus orumo sąsają, 31 straipsnis yra nuostata, turinti ypač „didelę norminę galią ir svarbą. 31 straipsnis gali būti laikomas pačia svarbiausia ES chartijos darbo teise“ ( 29 ).

37.

Be to, teisė į mokamas kasmetines atostogas jau kurį laiką įtvirtinta keliuose tarptautiniuose susitarimuose, kurie parengti bendradarbiaujant su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Pavyzdžiui, ji ginama pagal 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 24 straipsnį, kuriame pripažįstama, kad „kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat į pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas“. Ji taip pat pakartota 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 7 straipsnio d punkte kaip kiekvieno žmogaus teisės į teisingas ir palankias darbo sąlygas išraiška.

38.

Iki šiol teisė į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) buvo reglamentuojama dviejose daugiašalėse konvencijose. 1973 m. birželio 30 d. įsigaliojusia Konvencija Nr. 132 buvo iš dalies pakeista anksčiau galiojusi Konvencija Nr. 52. Jose numatyti privalomi reikalavimai konvencijos šalims dėl šios pagrindinės socialinės teisės įgyvendinimo jų vidaus teisės sistemose ( 30 ).

39.

Svarbu tai, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas tiek Europos, tiek tarptautiniuose dokumentuose įvardijama kaip „teisės turėjimas“ (angl. entitlement). Būtent tokia formuluotė vartojama Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje, kuri, kaip minėjau, valstybėms narėms nepalieka jokios galimybės kelti grėsmės „pačios šios teisės atsiradim[ui]“ ( 31 ). Todėl nenuostabu, jog Jungtinės Karalystės Working Time Regulations 13 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai teigiama, kad „darbuotojas kiekvienais metais turi teisę į keturių savaičių kasmetines atostogas“, ir kad 16 straipsnio 1 dalies, kurioje aptariamas mokėjimas už tokias atostogas, formuluotė yra analogiškai imperatyvi.

40.

Teisės turėjimas minimas ir atitinkamuose tarptautinės teisės dokumentuose, kurie buvo parengti bendradarbiaujant su ES valstybėmis narėmis. Turiu omenyje tai, kad 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos (aptarta šios išvados 35 punkte) 8 punkte vartojamas žodis „turi“, o Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 7 straipsnio d punkte numatyta, kad valstybės, pakto šalys, „pripažįsta“ sąlygas, kurios „užtikrintų“„mokamas įprastines atostogas, taip pat mokėjimą už darbą valstybės švenčių dienomis“. TDO konvencijos Nr. 132 3 straipsnio 1 dalies, kuri taikoma ne tik valstybėms, formuluotė yra dar imperatyvesnė. Joje numatyta, kad „visi asmenys, kuriems taikoma ši konvencija, turi teisę į nustatytos minimalios trukmės mokamas kasmetines atostogas“.

41.

Atsižvelgdamas į šiuos šaltinius priėjau prie išvados, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 31 straipsnį ir tarptautinius dokumentus dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas, kurie buvo parengti bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, reiškia, jog darbdaviai privalo sudaryti tinkamas galimybes darbuotojams naudotis šia teise. Vadovaujantis bendraisiais Europos Sąjungos principais, Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje numatytų rezultatų pasiekimas, įskaitant darbdavių paisomą pareigą sudaryti tokias galimybes, yra privalomas visoms valstybės narės institucijoms, įskaitant jų teismus ( 32 ).

42.

Šiuo tikslu pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, taikydami valstybės narės teisę, valstybės narės teismai turi ją aiškinti atsižvelgdami į šios teisės normų visetą ir taikyti jose pripažintus aiškinimo metodus taip, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 7 straipsnio tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, įskaitant, mano nuomone, tinkamas galimybes darbo santykių metu pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos dėl direktyvų poveikio valstybių narių teisei ( 33 ).

43.

Tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas gali būti suteikta numatant specialias sutartines sąlygas, kuriomis suteikiama teisė į mokamas atostogas, arba nustatant administracinę procedūrą, kurios vykdymą galima teisiškai užtikrinti ir pagal kurią darbuotojai gali pateikti darbdaviams prašymą suteikti mokamas kasmetines atostogas.

44.

Sprendimą, ar SWWL sudaryta galimybė buvo tinkama pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas (žr. šios išvados 84–86 punktus), pagrindinėje byloje turi priimti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas susijusias faktines aplinkybes. Vis dėlto, kaip teismo posėdyje pažymėjo C. King atstovas, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis išsklaido bet kokias abejones, kas – darbdavys ar darbuotojas – turėtų prisiimti riziką dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas pažeidimo, bent jau dėl to, kuris iš jų turi sudaryti galimybę pasinaudoti tokia teise.

45.

Kad ir kokios priemonės būtų taikomos, laikausi nuomonės, kad principas Drittwirkung, kurį siūlau taikyti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 daliai ir kuris lemia netiesioginį pagrindinių teisių veikimą trečiųjų asmenų atžvilgiu ( 34 ), suderinamas su Direktyvos 2003/88 effet utile, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Be to, toks požiūris atitiktų suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl ginčijamų direktyvų poveikio dviejų privataus sektoriaus subjektų horizontalaus pobūdžio ginčuose ir tai, kiek ES pagrindinių teisių chartija gali būti svarbi sprendžiant tokius ginčus. Prie šių klausimų dabar ir pereisiu.

46.

Teisingumo Teismas byloje Fuβ pareiškė, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas, jog darbuotojai visų pirma pateiktų darbdaviui išankstinį prašymą siekiant laikytis Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkto dėl nustatytos ribotos darbo laiko trukmės, kaip išankstinis reikalavimas tam, kad būtų galima valstybės narės teisme pradėti bylą dėl to paties pažeidimo, leistų „tokių normų laikymosi užduotį sistemingai perkelti privatiems asmenims“, darbdaviui „suteikiant galimybę jų nesilaikyti, jeigu toks prašymas nebuvo pateiktas“ ( 35 ).

47.

To pasekmė – tai būtų vienodai nesuderinama su 7 straipsnio 1 dalies effet utile reikalauti, kad darbuotojai, kaip antai C. King, kreiptųsi į teismą ar kitą instituciją tam, kad darbdavys būtų priverstas sudaryti tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, o tai yra klausimas, kuris kiekybiškai skiriasi nuo ginčo dėl naudojimosi mokamomis kasmetinėmis atostogomis sąlygų (žr. šios išvados 71–75 punktus).

48.

Teisingumo Teismas byloje Bollacke ( 36 ) dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies ir teisės į kompensaciją už nepanaudotas mokamas atostogas nusprendė, kad dėl darbuotojo mirties darbdaviai neatleidžiami nuo pareigos skirti kompensaciją. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kai mirusio darbuotojo teisių paveldėtoja siekė išieškoti kompensaciją už 140,5 nepanaudotų atostogų dienų, kuri pagal Vokietijos teisę nepriklausė, nes darbo santykiai nutrūko darbuotojui mirus, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama siaurai ( 37 ), ir nusprendė:

„kadangi Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokios teisės į kompensaciją atsiradimo sąlygos, išskyrus faktą, kad darbo santykiai turi nutrūkti, reikia pripažinti, kad tokios kompensacijos gavimas neturėtų priklausyti nuo išankstinio prašymo šiuo klausimu egzistavimo.

Iš tiesų, <…> šią teisę tiesiogiai suteikia ši direktyva be atitinkamo darbuotojo dalyvavimo ir, antra, ši teisė turi priklausyti tik nuo šioje direktyvoje aiškiai nustatytų sąlygų, t. y. aplinkybė, kad darbuotojas iš anksto neprašė kompensacijos pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį, visiškai neturi reikšmės. ( 38 )“

49.

Šie sprendimai atspindi faktą, jog darbuotojas laikytinas „silpnesniąja darbo santyki[ų] šalimi“, „todėl būtina užkirsti kelią tam, kad darbdavys turėtų galimybę apriboti jo teises“ ( 39 ).

50.

Iš tiesų Sprendime Bollacke ( 40 ) nustatytos gairės, kas reikalinga tam, kad būtų paisoma Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies effet utile. Kaip teismo posėdyje pažymėjo C. King atstovas, jeigu, kitaip, nei nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 41 ), 7 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama siaurai, pažeidimo rizika nuo darbdavio būtų perkelta darbuotojui ir darbdavys galėtų ramiai veikti žinodamas, jog darbuotojas negalės remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi, kad priverstų sudaryti tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas nutraukiant darbo santykius. Arba, kaip teismo posėdyje tvirtino Komisijos atstovas, darbdavio ilgai neištaisoma klaida gali neleisti darbuotojams pasinaudoti savo teisėmis.

51.

Kitaip nei kai kuriose kitose ES pagrindinių teisių chartijos nuostatose ( 42 ), 31 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad ji taikoma atsižvelgiant į Sąjungos teisę, nacionalinės teisės aktus ir praktiką ar kad skirta tik valstybėms narėms. Kaip jau minėjau, jos formuluotė yra platesnė ir joje numatyta, kad kiekvienas „darbuotojas turi teisę į <…> kasmetines mokamas atostogas“.

52.

Atsižvelgiant į šią formuluotę, imperatyvų Sąjungos teisės į mokamas kasmetines atostogas pobūdį ir jos didelę norminę galią (daugiau žr. šios išvados 33–40 punktuose), Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma prilygstančia „teisei“ pagal Sąjungos teisę ir nėra vien „principas“ ( 43 ), kaip jis suprantamas pagal Chartijos 52 straipsnio 5 dalį ( 44 ). Kad ir kokios būtų „teisių“ ir „principų“ atskyrimo Sąjungos pagrindinių teisių teisės akte pasekmės ( 45 ), 31 straipsnio 2 dalis kaip „teisė“ neabejotinai padeda aiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, nepriklausomai nuo to, ar subjektas, kuriam siekiama taikyti Direktyvą 2003/88, yra valdžios institucija ( 46 ), ar privataus sektoriaus subjektas. Tai savo ruožtu neišvengiamai turi poveikį valstybės narės teisės aiškinimui remiantis Direktyva 2003/88.

53.

Taigi nedviprasmiška Chartijos 31 straipsnio 2 dalies formuluotė taip pat patvirtina, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, jog darbuotojai privalo kreiptis į teismą ar bet kurią kitą instituciją, kad darbdaviai būtų priversti sudaryti tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas; šis klausimas skiriasi nuo esamos teismų pareigos nagrinėti bylas, kuriose darbuotojas skundžia 7 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybių narių įgyvendinimo diskreciją nustatant teisės į mokamas kasmetines atostogas įgijimo sąlygas (daugiau žr. šios išvados 71–75 punktus), nesvarbu, ar atsakovas yra valdžios institucija, ar privataus sektoriaus subjektas. Teisingumo Teismas yra konkrečiai nusprendęs, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas „negali paneigti šios teisės nenumatantys nacionalinės teisės aktai“ ( 47 ).

54.

Teismo posėdyje Komisijos atstovas teigė, kad pareiga dėl atitikties sveikatos ir saugumo srityse tenka labiau darbdaviams nei darbuotojams, ir davė suprasti, kad reikalavimas, jog darbuotojas pradėtų bylą teisme tam, kad įgyvendintų savo teisę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, prilygtų reikalavimui, kad darbuotojas paprašytų darbdavio duoti jam apsauginę kaukę dirbant su toksine medžiaga. Mano manymu, darbdavių sudaroma tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas iš tikrųjų yra toks darbo santykių elementas, dėl kurio nereikalingas teisminės institucijos spaudimas, ir toks reikalavimas būtų nesuderinamas su suformuota teismo praktika šiuo klausimu, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas buvimas negali būti siejamas su kokia nors išankstine sąlyga ( 48 ).

55.

Be to, priešingo aiškinimo nepakaktų darbdaviams atgrasyti nuo Direktyvos 2003/88 7 straipsnio pažeidimo ( 49 ), ypač atsižvelgiant į atitinkamas nedideles sumas, palyginti su bylinėjimosi išlaidomis. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris seniai nustatyta, jog valstybių narių teisėje numatytos teisių gynimo priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti atitinkamų direktyvų vykdymą, turi būti pakankamai veiksmingos, kad užtikrintų „realų atgrasomąjį poveikį“, jog darbdaviai jų nepažeistų ir Teisingumo Teismas šį reikalavimą nurodė keliuose horizontaliuose ginčuose ( 50 ). Analogiškas reikalavimas privalo būti taikomas Direktyvos 2003/88 7 straipsniui, ypač atsižvelgiant į didelę teisės į mokamas kasmetines atostogas norminę galią, kuri matyti iš Chartijos 31 straipsnio.

56.

Vis dėlto reikia tinkamai atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudencijos išlygas dėl tiesioginio horizontalaus direktyvų veikimo privataus pobūdžio ginčuose. 2016 m. balandžio 19 d. Sprendime byloje DI (C‑441/14, EU:C:2016:278), kuri taip pat susijusi su darbo teisėmis ir socialine teise, Teisingumo Teismas pakartojo šiuos nusistovėjusius principus:

„Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad principui, pagal kurį nacionalinės teisės aiškinimas turi atitikti Sąjungos teisę, taikomi tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui, nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant ginčui svarbias nacionalinės teisės normas atsižvelgti į Sąjungos teisę apribota bendraisiais teisės principais ir ja negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem <…>

Atsižvelgiant į tai, svarbu nurodyti, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima visiems nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu paaiškėja, kad ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu <…>“ ( 51 )

57.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad, jeigu Employment Tribunal analizė teisinga (kuria remiantis C. King išmokėtina trečioji atostogų išmoka), tada Working Time Regulations 1998 13 straipsnio 9 dalis ir 14 straipsnis galėtų būti aiškinami laikantis Marleasing principo dėl valstybių narių teisės aiškinimo atsižvelgiant į direktyvas taip, kad būtų visapusiškai taikoma tai, kas nuspręsta Sprendime Schultz Hoff ir kt. Posėdyje SWWL atstovas taip pat nurodė, kad Jungtinės Karalystės teisės aiškinimas „atsižvelgiant į“ Sąjungos teisę buvo įmanomas iki to laiko, kol nacionalinis teismas nenusprendė kitaip, ir kad Court of Appeal taip nepadarė. Taigi, neatrodo, kad mano siūlomas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies aiškinimas lemtų contra legem nacionalinės teisės aiškinimą ( 52 ), ypač kai Teisingumo Teismui su tuo susijusių klausimų nepateikta. Daugių daugiausia, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, aiškinant Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį taip, kad pagal ją reikalaujama, jog darbdaviai sudarytų tinkamas galimybes pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas lems tai, jog ši nuostata turės netiesioginį poveikį horizontaliam ginčui, o tai leidžiama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 53 ). Kaip pažymėjo vienas generalinis advokatas, „direktyvą atitinkančio aiškinimo atveju ne pati direktyva nustato pareigas privatiems asmenims, o nacionalinės teisės aktai, kurie turi būti taikomi taip, kad atitiktų direktyvą“ ( 54 ).

58.

Todėl man nebūtina įrodinėti, ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė į mokamas kasmetines atostogas yra bendrasis teisės principas, atsižvelgiant į Direktyvoje 2003/88 pateiktą konkrečią formuluotę ( 55 ), tiek kiek ji priskirtina prie bendrojo Sąjungos teisės diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo ( 56 ), kurio apsauga numatyta Chartijos 21 straipsnyje, kaip vieno iš bendrųjų principų, kuriuo vienas privatus asmuo gali remtis prieš kitą privatų asmenį, net jeigu contra legem atveju nacionaliniu lygmeniu tam kiltų kliūčių ( 57 ).

59.

Galiausiai mano siūlomas sprendimas atitinka Protokolą (Nr. 30) dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei (toliau – Protokolas), kaip matyti iš Protokolo teksto ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Todėl negaliu pritarti priešingiems argumentams, kuriuos teismo posėdyje pateikė Jungtinės Karalystės atstovas. Protokolo rezoliucinėje dalyje nustatyta:

„1 straipsnis

1.   Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai ar kiti teisės aktai, praktika ar veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, kuriuos ji iš naujo patvirtina.

2.   Visų pirma ir siekiant išvengti abejonių jokios Chartijos IV antraštinės dalies nuostatos nesukuria nagrinėjimo teisme teisių, taikomų Lenkijai ar Jungtinei Karalystei, išskyrus atvejus, kai Lenkija ar Jungtinė Karalystė numatė tokias teises savo nacionalinėje teisėje.

2 straipsnis

Tais atvejais, kai Chartijos nuostata yra susijusi su nacionalinės teisės aktais ir praktika, Lenkijoje arba Jungtinėje Karalystėje ji taikoma tiek, kiek joje pateiktos teisės ar principai yra pripažįstami pagal Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teisės aktu[s] ar praktiką.“

60.

Šalys sutinka, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas Jungtinės Karalystės teisėje yra visapusiškai užtikrinta, todėl 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga nustatytos ribos neviršijamos. Be to, mano siūlomu sprendimu neišplečiami Teisingumo Teismo ar Jungtinės Karalystės teismų įgaliojimai ir pareigos, buvę pasirašant Lisabonos sutartį pagal Protokolo 1 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių teismų „teisė“ nacionalinę teisę aiškinti pagal Sąjungos direktyvas buvo nustatyta 1990 m. Sprendime Marleasing ( 58 ).

61.

Dėl teisių, kurios jau egzistavo įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, Teisingumo Teismas Sprendime N.S. ir kt. pareiškė, kad „Protokolo (Nr. 30) 1 straipsnio 1 dalimi patikslinamas Chartijos 51 straipsnis dėl jos taikymo srities ir ja nesiekiama atleisti Lenkijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės nuo pareigos gerbti Chartijos nuostatas arba užkirsti kelią vienos iš šių valstybių narių teismui užtikrinti šių nuostatų laikymąsi“ ( 59 ).

62.

Todėl net jeigu pagal 1 straipsnio 2 dalį būtų draudžiama nagrinėjimo teisme teises taikyti horizontaliai tarp privačių šalių pagal Chartijos IV antraštinę dalį (kurioje yra 31 straipsnis) ir užkertamas kelias naujoms teisėms, kylančioms iš bet kurios IV antraštinės dalies nuostatos ( 60 ), mano siūlomas sprendimas nesukelia nė vienos iš šių pasekmių.

63.

Galiausiai Protokolo 2 straipsnis nereikšmingas pagrindinei bylai, nes jis taikomas tik „tais atvejais, kai Chartijos nuostata yra susijusi su nacionalinės teisės aktais ir praktika“. Kaip jau minėjau, Chartijos 31 straipsnyje, kitaip nei kai kuriose kitose Chartijos nuostatose ( 61 ), nenustatyta, kad jis taikomas atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus ir praktiką.

64.

Nustačiau Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į mokamas kasmetines atostogas turinį, kaip ji aiškintina atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnį ir tarptautinius dokumentus dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas, kurie buvo parengti bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis. Ši apžvalga rodo, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas yra imperatyvaus pobūdžio ir jos adresatai yra ne vien valstybės. Be to, nustačiau kriterijus, pagal kuriuos Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi galima remtis kaip teisių gynimo priemone, kai darbdavys darbuotojui nesudaro tinkamos galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas (per visą darbo santykių laikotarpį ar jo dalį), ir nurodžiau direktyvų ir ES chartijos poveikio teisines ribas horizontaliuose dviejų privataus sektoriaus subjektų ginčuose. Kadangi 2–5 klausimai yra glaudžiai susiję su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi, pirma atsakysiu į juos ir tada pereisiu prie pirmojo klausimo. 2 klausimą nagrinėsiu atskirai nuo 3–5 klausimų.

65.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar darbuotojas, kaip antai C. King, gali teigti, kad jam užkertamas kelias pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, jeigu jis nepasinaudojo kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę tais metais, už kuriuos suteikiamos atostogos, nes darbdavys atsisako jam mokėti už bet kurį imamų atostogų laikotarpį. Be to, antruoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar teisė perkeliama tol, kol darbuotojas turės galimybę ja pasinaudoti.

66.

Svarbu pažymėti, kad pagrindinę bylą galima laikyti „byla dėl darbo santykių nutraukimo“, kurioje pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį, kai nutraukiami darbo santykiai ( 62 ). Vadinasi, C. King situacijai taikomi svarbūs Teisingumo Teismo sprendime Bollacke nustatyti principai, nurodyti šios išvados 48 punkte, ir Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies besąlygiška nuostata, kad „minimalus kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai“ (išskirta mano).

67.

Sprendime Maschek Teisingumo Teismas analizavo aplinkybes, kai pagal Austrijos teisę į pensiją savo noru išeinančiam valstybės tarnautojui nebuvo leidžiama išmokėti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teisingumo Teismas priminė, jog pagal jo suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją siekiant išvengti situacijos, kai, negalėdamas pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl nutrauktų darbo santykių, darbuotojas visiškai ją praranda, net ir pinigine forma ( 63 ). Teisingumo Teismas dar pridūrė:

„Be to, reikia priminti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje, kaip ją aiškino Teisingumo Teismas, nenustatyta jokios teisės į kompensaciją atsiradimo sąlygos, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių paskutinės dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis <…>

Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas, kuris negalėjo pasinaudoti visomis teisėmis į mokamas metines atostogas iki darbo santykių pabaigos, turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas metines mokamas atostogas. Šiuo klausimu nesvarbu, kokiu pagrindu nutrūko jo darbo santykiai. ( 64 )“

68.

Todėl nesutinku, jog už nepanaudotas atostogas mokama kompensacija siekiama vienintelio tikslo – kad darbuotojas, nutrūkus vieniems darbo santykiams, prieš pradėdamas naujus darbo santykius turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis atostogomis ( 65 ). Kompensacijos pagrindinis tikslas – atgauti piniginės išmokos forma nepanaudotas mokamas atostogas, kurių yra susikaupę nutraukiant darbo santykius, kad darbuotojas tokios teisės neprarastų visiškai ( 66 ). Tokiai kompensacijai taikomi tik valstybių narių nustatyti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies apribojimai, kurie turi būti suderinami su Sąjungos teise taip, kad valstybių narių nustatytos naudojimosi Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta teise sąlygos nelemtų to, kad pats teisės į mokamas kasmetines atostogas buvimas būtų siejamas su kokia nors išankstine sąlyga ( 67 ).

69.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad yra laikotarpių, kuriuos viršijus kasmetinės atostogos praranda teigiamą poveikį darbuotojui kaip poilsio laikas, todėl valstybės narės gali nustatyti pamatinius ir perkėlimo laikotarpius, kuriems pasibaigus teisė į mokamas kasmetines atostogas pasibaigia pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį (toliau – pasibaigimo principas) ( 68 ). Mano siūlomas sprendimas niekaip nenukryps nuo šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos krypties ( 69 ).

70.

Taip yra todėl, kad Teisingumo Teismas iš tikrųjų sutiko, nors su išlygomis, jog „klausimas dėl atostogų perkėlimo, taigi ir dėl laikotarpio, per kurį darbuotojas, kuris negalėjo pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis tais metais, už kuriuos suteikiamos atostogos, vis dar gali pasinaudoti šiomis kasmetinėmis atostogomis, apibrėžimo priskiriamas prie naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygų ir šios teisės įgyvendinimo, todėl šį klausimą reglamentuoja nacionalinės teisės aktai ir praktika“ ( 70 ).

71.

Vis dėlto pagrindinės bylos faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios.

72.

Visi teismo sprendimai dėl pasibaigimo principo priskiriami prie valstybių narių diskrecijos ir paprastai yra susiję su tuo, kiek valstybės narės savo teisėje gali nustatyti apribojimus, kaip antai susijusius su tam tikra laiko riba, iki kada turi būti paimtos atostogos, atsižvelgiant į konkretų laikotarpį, už kurį jos suteikiamos, arba kompensacijos už nepanaudotas mokamas atostogas suteikimo tvarka ( 71 ), kai galimybę jomis pasinaudoti darbdavys faktiškai sudarė nuo pat pradžių. Tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo grindžiamos bylos, kuriose ginčas dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo sąlygų kilo tęsiantis darbo santykiams ( 72 ), ir dėl to jos pateko į Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, o ne 7 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ( 73 ).

73.

Taigi, jeigu pagal valstybės narės teisę darbdaviams būtų leidžiama nesudaryti tinkamos galimybės darbuotojams pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, o darbuotojai tokios galimybės sudarymo galėtų reikalauti kreipdamiesi į teismą ar imdamiesi kitokių veiksmų, tai viršytų valstybėms narėms suteiktą diskreciją įgyvendinti teisę į mokamas kasmetines atostogas ir prilygtų išankstinei paties tokios teisės buvimo sąlygai ( 74 ).

74.

Taigi, nors dauguma (jei ne visi) argumentų dėl SWWL ir C. King ginčo grindžiami Schultz‑Hoff išlyga, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas tų metų, už kuriuos suteikiamos atostogos, arba perkėlimo laikotarpio pabaigoje gali būti prarandama tik tuomet, jeigu darbuotojui „faktiškai buvo suteikta galimybė pasinaudoti jam direktyva suteikiama teise“ ( 75 ), nesu įsitikinęs, kad Sprendimu Schultz‑Hoff tinka remtis pagrindinėje byloje.

75.

Be to, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas gali nepaisyti savo suformuotų precedentų dėl valstybių narių numatytų apribojimų laiko atžvilgiu ir kitų apribojimų, taikomų teisei į mokamas kasmetines atostogas, ir į nagrinėjamą problemą pažvelgti taip: ar yra kokių nors kliūčių, kodėl darbuotojas, kaip antai C. King, negalėtų tiesiog remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies tekstu, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, kad gautų kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kai darbdavys, pažeisdamas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, nesudarė tinkamos galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas arba tokia galimybė buvo sudaryta tik praėjus tam tikram darbo santykių laikotarpiui? Atsižvelgdamas į pateiktą analizę manyčiau, kad į šį klausimą turi būti atsakyta neigiamai.

76.

Jeigu į jį būtų atsakyta teigiamai, reikštų sutikti su C. King argumentais, kuriems pritarė Komisija, kad C. King neturėjo galimybės pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, bet remiantis tuo, kad darbdavys nesudarė tinkamos galimybės jomis pasinaudoti iki 2008 m., o gal ir apskritai niekada (žr. šios išvados 84–86 punktus). Tačiau šis požiūris mažiau atitinka suformuotą jurisprudenciją tiek dėl pirmiau nurodytų priežasčių, tiek dėl to, kad, Teisingumo Teismui nusprendus, jog teisė į mokamas atostogas pagal valstybės narės teisę gali būti prarandama tik po to, kai darbuotojams buvo sudaryta galimybė pasinaudoti direktyva suteikiama teise ( 76 ), nes jį turėtų būti įmanoma taikyti ne tik tose bylose, kuriose darbuotojas negalėjo dirbti dėl ligos. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kai darbuotojas „neturi dėl ligos kilusių fizinių ar psichinių suvaržymų, jo situacija skiriasi nuo situacijos, kai darbuotojas negali dirbti dėl sveikatos būklės“ ( 77 ).

77.

Vis dėlto sutinku, kad remiantis pažodine analize galima prieiti prie išvados, jog darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvą 2003/88 tais laikotarpiais, kai darbdavys nesudarė tinkamos galimybės pasinaudoti tokia teise, todėl bet kuriuo atveju privaloma netaikyti valstybės narės nustatytų jos įgyvendinimo apribojimų, kurie priešingu atveju būtų priskiriami prie valstybėms narėms pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį suteiktos diskrecijos.

78.

Todėl į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad jeigu darbuotojas neima visų arba dalies kasmetinių atostogų, į kurias jis turi teisę tais metais, už kuriuos jos suteikiamos ir kuriais ta teise turėtų pasinaudoti, tačiau jis būtų ja pasinaudojęs, jeigu darbdavys nebūtų atsisakęs mokėti už imamų atostogų laikotarpį, darbuotojas gali teigti, jog jam užkertamas kelias pasinaudoti teise į mokamas atostogas ir dėl to teisė perkeliama, kol jis turės galimybę ja pasinaudoti.

79.

3–5 klausimais, į kuriuos reikia atsakyti kartu, iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar teisė į mokamas kasmetines atostogas gali būti perkeliama neribotam laikui. Koks turėtų būti taikomas, jei taikomas, perkėlimo laikotarpis, jei teisės aktuose ar sutartyje tokio laikotarpio nenumatyta, o jeigu tokio laikotarpio nenumatyta, ar teismas privalo jį nustatyti? Jei taip, ar 18 mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tada, kai baigėsi metai, už kuriuos suteikiamos atostogos ir per kuriuos jos susikaupė, yra suderinamas su Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teise į mokamas kasmetines atostogas.

80.

Į šiuos klausimus galima atsakyti glaustai.

81.

Nutraukiant darbo santykius, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kuriomis nepasinaudojo iki tos dienos, kurią darbdavys sudarė darbuotojui tinkamą galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Tik tuo momentu galima pradėti taikyti teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo apribojimus laiko atžvilgiu ir kitus apribojimus, kuriuos valstybės narės nusprendė nustatyti, bet ir tai tik tada, jeigu tokie apribojimai priskirtini prie valstybių narių diskrecijos, joms suteiktos pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, ir bet kuriuo atveju atitinka ES teisę. Jeigu tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas niekada nebuvo suteikta, tada pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį mokėtina kompensacija turi apimti visą darbo laikotarpį iki darbo santykių nutraukimo.

82.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą siūloma, kad 18 mėnesių laikotarpis, kuriuo galima perkelti teisę, skaičiuojamas nuo to momento, kai baigiasi tie metai, už kuriuos suteikiamos atostogos ir kuriais jos susikaupė, būtų kaip leistinas teisės į mokamas kasmetines atostogas apribojimas.

83.

Atrodo, šis siūlymas grindžiamas 1970 m. TDO konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų 9 straipsnio 1 dalimi. Tačiau ši nuostata, kaip ir Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl pasibaigimo principo, paremta tuo, kad visų pirma turi būti tinkama galimybė pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis darbo santykių laikotarpiu. Todėl 1970 m. TDO konvencijos Nr. 132 9 straipsnio 1 dalis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms nėra aktuali.

84.

SWWL teisinis atstovas posėdyje pareiškė, kad C. King sutartyje nebuvo aptarta mokamų kasmetinių atostogų klausimo. Vadinasi, SWWL nesudarė tinkamos galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Pažymiu, kad posėdyje SWWL pripažino, jog C. King buvo darbuotojas ir darbo santykių laikotarpiu turėjo teisę į mokamas kasmetines atostogas.

85.

Tačiau SWWL taip pat tvirtina, kad 2008 m. pasiūlė C. King sudaryti darbo sutartį, o jos atstovas per posėdį tvirtino, kad joje buvo numatyta teisė į mokamas kasmetines atostogas. Jeigu tai būtų prilyginama tinkamos galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas sudarymui, o tai turi nuspręsti prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs nacionalinis teismas, kompensacija už nepanaudotas mokamas atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį būtų mokėtina nuo C. King įdarbinimo 1999 m. birželio mėn. iki 2008 m., kai jam buvo pasiūlyta darbo sutartis, kurioje buvo numatyta galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Tik tada būtų galima pradėti taikyti kokius nors teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo apribojimus, nustatytus Jungtinės Karalystės teisėje, kurie atitiktų Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį ir apskritai ES teisę.

86.

Kita vertus, jeigu šis pasiūlymas tokios galimybės neapima, pavyzdžiui, įtraukiant pakankamai detalią sutartinę nuostatą, numatančią naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas, kompensacija pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį turėtų apimti visą darbo santykių laikotarpį nuo įdarbinimo 1999 m. birželio mėn. iki atleidimo iš darbo 2012 m. spalio 6 d.

87.

Atsakymas į 3–5 klausimus yra toks:

„Nutraukiant darbo santykius, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kuriomis nepasinaudojo iki tos dienos, kurią darbdavys sudarė darbuotojui tinkamą galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Tik tuo momentu galima pradėti taikyti teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo apribojimus laiko atžvilgiu ir kitus apribojimus, kuriuos valstybės narės nusprendė nustatyti, bet ir tai tik tada, jeigu tokie apribojimai priskirtini prie valstybių narių diskrecijos, joms suteiktos pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, ir bet kuriuo atveju atitinka ES teisę. Jeigu tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas niekada nebuvo suteikta, tada pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį mokėtina kompensacija turi apimti visą darbo laikotarpį iki darbo santykių nutraukimo. Pagrindinės bylos aplinkybėmis 18 mėnesių laikotarpis, kuriuo galima atlikti teisės perkėlimą, skaičiuojamas nuo to momento, kai baigiasi tie metai, už kuriuos suteikiamos atostogos ir kuriais jos susikaupė, nėra suderinamas su Direktyvos 2003/88 7 straipsniu.“

88.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar aplinkybėmis, kuriomis kyla darbuotojo ir darbdavio ginčas dėl to, ar darbuotojas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, su ES teise, pirmiausia su veiksmingos teisinės gynybos principu, būtų suderinama tai, kad darbuotojas pirma turi eiti atostogų ir tik tada gali sužinoti, ar už jas bus sumokama.

89.

Kadangi siūliau, jog reikalavimas, kad darbuotojai imtųsi veiksmų kreipdamiesi į teismą ar kitą instituciją, kad jiems būtų sudaryta tinkama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, reikštų neteisėtą paties tokios teisės buvimo išankstinę sąlygą ( 78 ), į pirmąjį klausimą reikės atsakyti tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nesutiks su mano atsakymu į 2–5 klausimus. Taip yra todėl, kad reikalavimas, jog darbuotojas eitų atostogų nežinodamas, ar už jas bus sumokėta, yra lygiavertis reikalavimui, kad ne darbdavys, o darbuotojas imtųsi aktyvių veiksmų, kurie užtikrintų galimybės sudarymą.

90.

Vis dėlto manau, kad visais atvejais į pirmąjį klausimą reikia atsakyti neigiamai dėl toliau nurodytų priežasčių.

91.

Pirma, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje seniai įtvirtinta, kad Direktyvoje 2003/88 teisė į kasmetines atostogas ir teisė į tai, kad už jas būtų sumokėta, yra dvi sudedamosios vienos teisės dalys ( 79 ). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tokia praktika, dėl kurios negalima išvengti „pagrįstos rizikos, kad darbuotojas nepasinaudos savo atostogomis“, yra nesuderinama su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi ( 80 ). Ji apėmė ekonomines sąlygas atostogų laikotarpiu, kurios skiriasi nuo darbuotojų ekonominių sąlygų dirbant, kaip atgrasymas nuo naudojimosi teise į kasmetines atostogas dėl to, kad atostogų laikotarpiu mokamas tik pagrindinis darbo užmokestis be komisinių ( 81 ). Kaip pažymėjo viena generalinė advokatė, „ypač svarbu užtikrinti <…>, kad darbuotojas nepatektų į nepalankią situaciją todėl, kad nusprendė pasinaudoti savo teise į kasmetines atostogas ( 82 )“.

92.

Turbūt niekas nesiginčys, kad darbuotojas bus atgrasomas nuo naudojimosi savo teise į mokamas kasmetines atostogas, jeigu jis pirma turės eiti nemokamų atostogų ir tik po to galės sužinoti, ar turi teisę į mokamas atostogas. Tokia situacija būtų nesuderinama su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies effet utile ir tuo, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, teigiantis, kad „per kasmetinių atostogų laikotarpį <…> išsaugomas darbo užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį“ ( 83 ). Vadinasi, teisė į mokamas kasmetines atostogas turi neatsiejamą dabarties elementą.

93.

Antra, reikalavimas, kad darbuotojas eitų nemokamų atostogų nežinodamas, ar už jas bus mokama, nesuderinamas ir su pirmiau mano šios išvados 55 punkte apibūdinta valstybių narių pareiga numatyti teisių gynimo priemones, skirtas Direktyvos 2003/88 7 straipsniui įgyvendinti, kurios realiai atgrasytų darbdavius nuo pažeidimų darymo. Be to, dėl tokio reikalavimo būtų pernelyg sudėtinga užtikrinti teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimą, nes neatrodo, kad kas nors, kiek tai susiję su tokios nuostatos vaidmeniu visame procese, jo eiga ir ypatumais ( 84 ), pateisintų tokią kliūtį naudotis teise į mokamas kasmetines atostogas. Be to, jis nereikalingas užtikrinant teisės į gynybą ir teisinio saugumo apsaugą ( 85 ).

94.

Trečia, bet koks teisės į atostogas atskyrimas nuo teisės į tai, kad už jas būtų sumokėta pagal Jungtinės Karalystės teisę, kaip savo rašytinėse pastabose užsimena C. King, gali reikšti tai, kad Jungtinės Karalystės teisėje numatyta teisių gynimo priemonė yra pernelyg sudėtinga ir gali pažeisti Chartijos 47 straipsnį ( 86 ).

95.

Todėl į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad jeigu kyla darbuotojo ir darbdavio ginčas dėl to, ar darbuotojas turi teisę į mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, su ES teise, pirmiausia su veiksmingos teisių gynimo priemonės principu, nesuderinama tai, kad darbuotojas pirma turi imti atostogas ir tik tada gali sužinoti, ar turi teisę, kad už jas būtų sumokėta.

96.

Suprantu, kad mano siūlomi atsakymai į prejudicinius klausimus reikštų, jog ne darbuotojai, o darbdaviai turi imtis visų būtinų veiksmų – konsultuotis su teisininkais, atitinkamomis sąjungomis ar valstybių narių institucijomis, atsakingomis už darbo teisės įgyvendinimą, – siekdami įsitikinti, ar jiems privaloma sudaryti tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jeigu darbdavys nesiims tokių veiksmų, kils rizika, kad nutraukiant darbo santykius reikės išmokėti kompensaciją už atostogas, už kurias nesumokėta. Vis dėlto tai leistų užtikrinti teisės į mokamas kasmetines atostogas, kuri yra pagrindinė valstybių narių, Sąjungos ir tarptautinės teisėje įtvirtinta didelės norminės galios teisė, effet utile ir atitiktų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažįstamą praktinę realiją, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis ( 87 ).

97.

Kita vertus, jeigu darbuotojams, kaip antai C. King, kurie neturėjo galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, būtų sudarytos sąlygos remtis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi nutraukiant darbo santykius, jie bet kuriuo atveju neturėtų galimybės kaupti išmokos už nepanaudotas atostogas pažeidžiant Direktyvos 2003/88 7 straipsnio tikslą – rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga užtikrinti, kad jis galėtų gerai pailsėti ( 88 ). Taip yra todėl, kad, kai darbdavys suteikia tinkamą galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, darbuotojui tenka atsakomybė ja pasinaudoti ( 89 ). Kitaip tariant, taip darbuotojui suteikiama galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Schultz‑Hoff ir kt, jei nėra kitų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažintų aplinkybių, kaip liga, sudarančių kliūčių pasinaudoti teise.

98.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (England and Wales) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: