—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir R. Troosters,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, klaidų ištaisymas OL L 290, 2014 10 4, p. 11) 22 straipsnio 4 punkto ir 71 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Brite Strike Technologies Inc, bendrovės, kurios buveinė yra Plimute, Masačusetas (Jungtinės Amerikos Valstijos), ir Brite Strike Technologies SA, bendrovės, kurios buveinė yra Liuksemburge (Liuksemburgas), ginčą dėl Brite Strike Technologies Inc. prašymo panaikinti Brite Strike Technologies SA priklausančio prekių ženklo registraciją.

3

Reglamento Nr. 44/2001 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

4

Pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas „taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms“.

5

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančio 22 straipsnio 4 punkto pirmoje įtraukoje numatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą [buveinę]:

<...>

<...>“

6

Šio reglamento VII skyriaus „Santykiai su kitais dokumentais“ 67 straipsnyje nustatyta:

„Šis reglamentas nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių jurisdikciją ir specialiose bylose priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatų, numatytų Bendrijos dokumentuose <...>.“

7

Minėto reglamento 69 straipsnyje pateiktas konvencijų, sudarytų tarp tam tikrų valstybių narių prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 44/2001, sąrašas ir nustatyta, kad šias konvencijas pakeičia šis reglamentas tiek, kiek jos taikomos klausimams, kuriems taikomas šis reglamentas.

8

Taip pat Reglamento Nr. 44/2001 VII skyriuje įtvirtintame 71 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose [konkrečių sričių] bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

2.   Siekiant vienodai aiškinti 1 dalį, ji taikoma taip:

<...>“

9

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 76 straipsnį šis reglamentas įsigaliojo 2002 m. kovo 1 d.

10

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (OL L 351, 2012, p. 1), kuris taikytinas nuo 2015 m. sausio 10 d.

11

Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte, 67 ir 71 straipsniuose nurodytos nuostatos pakartotos Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 4 punkte, 67 ir 71 straipsniuose.

12

Reglamento Nr. 1215/2012 69 straipsnyje nustatyta:

„Laikantis 70 ir 71 straipsnių, šis reglamentas tarp valstybių narių pakeičia konvencijas, kurios taikomos tiems patiems klausimams, kuriems taikomas šis reglamentas. Visų pirma pakeičiamos Komisijos pagal 76 straipsnio 1 dalies c punkte ir 76 straipsnio 2 dalyje sudarytame sąraše išvardytos konvencijos.“

13

Pagrindinė byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo iškelta 2012 m. rugsėjo 21 d.; prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškeltas klausimas dėl jurisdikcijos bus nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 44/2001.

14

2005 m. vasario 25 d. Belgijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės Hagoje pasirašyta Beniliukso konvencija dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) (toliau – BKIN) įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d.

15

BKIN pakeičia Beniliukso bendrąjį įstatymą dėl prekių ženklų (toliau – BĮPŽ) ir Beniliukso bendrąjį įstatymą dėl pramoninio dizaino (toliau – BĮPD).

16

BĮPŽ įsigaliojo 1971 m. sausio 1 d. ir buvo pridėtas prie 1962 m. kovo 19 d. Beniliukso konvencijos dėl prekių ženklų, kuri galiojo nuo 1969 m. liepos 1 d. Ši konvencija buvo panaikinta BKIN.

17

BĮPŽ 37 straipsnio A dalyje nustatyta:

„Jeigu teritorinė jurisdikcija nėra aiškiai nustatyta sutartyje, prekių ženklų srityje ji nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą arba ginčijamos prievolės atsiradimo, įvykdymo vietą arba vietą, kurioje ji turi būti įvykdyta. Vien prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo arba prekių ženklo ar dizaino įregistravimo vieta bet kuriuo atveju negali būti pagrindas nustatyti jurisdikciją.

Jeigu pirmesnėje dalyje nurodytų kriterijų nepakanka teritorinei jurisdikcijai nustatyti, pareiškėjas gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos teismą, o jeigu jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos Beniliukso teritorijoje, į savo pasirinktą teismą Briuselyje, Hagoje arba Liuksemburge.“

18

BĮPD įsigaliojo 1975 m. sausio 1 d. ir buvo pridėtas prie 1966 m. spalio 25 d. Beniliukso konvencijos dėl pramoninio dizaino, kuri galiojo nuo 1974 m. sausio 1 d. Ši konvencija taip pat buvo panaikinta BKIN.

19

BĮPD 29 straipsnio 1 dalies formuluotė atitiko BĮPŽ 37 straipsnio A dalį.

20

Beniliukso konvencija dėl prekių ženklų ir Beniliukso konvencija dėl pramoninio dizaino nebuvo įtrauktos į Reglamento Nr. 44/2001 69 straipsnyje pateiktą sąrašą.

21

Pagal BKIN preambulę jos tikslas, be kita ko, yra „pakeisti konvencijas, bendruosius įstatymus ir pakeitimų protokolus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino viena konvencija, kuria būtų kartu sistemingai ir skaidriai reglamentuojama prekių ženklų ir pramoninio dizaino teisė“, ir „Beniliukso prekių ženklų biurą ir Beniliukso pramoninio dizaino biurą pakeisti Beniliukso intelektinės nuosavybės organizacija (prekių ženklai ir pramoninis dizainas), perimančia jų funkcijas, kurias atlieka sprendimų priėmimo ir vykdomieji organai, kuriems suteikti jiems priskirti ir papildomi įgaliojimai“.

22

BKIN 1.2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šia konvencija įkuriama Beniliukso intelektinės nuosavybės organizacija (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) <...>;

2.   Organizacijos valdymo organai:

23

BKIN 1.5 straipsnyje patikslinta:

„1.   Organizacijos būstinė yra Hagoje.

2.   Tarnyba įsteigta Hagoje.

3.   Tarnybos padaliniai taip pat gali būti įsteigti kitoje vietoje.“

24

BKIN 2.2 straipsnyje nustatyta:

„<...> [I]šimtinė teisė į prekių ženklą įgyjama įregistravus prekių ženklą, kurio registracijos paraiška buvo pateikta Beniliukso teritorijoje (Beniliukso paraiška) arba kuris įregistruotas Tarptautiniame biure (tarptautinė paraiška).“

25

BKIN 2.4 straipsnio pradžioje ir jo f punkte numatyta:

„Teisės į prekių ženklą nesuteikia:

<...>

26

BKIN 2.5 straipsnyje nurodyta:

„1.   Beniliukso prekių ženklų paraiškos pateikiamos arba nacionalinėmis institucijomis, arba tarnybai vykdymo reglamente nustatytu būdu <...>.

<...>

4.   Kai paraiška pateikiama nacionalinei institucijai, pastaroji persiunčia ją Beniliukso paraiškų tarnybai arba nedelsiant gavusi paraišką, arba nustačiusi, kad paraiška atitinka nustatytus reikalavimus.

<...>“

27

BKIN 2.8 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant straipsnių [susijusių su atmetimo pagrindais, kuriuos gali taikyti Tarnyba ir dėl kurių Tarnybai gali būti paduotas protestas] taikymo, prekių ženklas įregistruojamas, jeigu jis atitinka reglamento vykdymo nuostatas pareiškėjo minėtoms prekėms ar paslaugoms. <...>

2.   Pareiškėjas, jei laikomasi visų su 2.5 straipsnyje nurodytų sąlygų, gali pagal vykdymo reglamento nuostatas kreiptis į tarnybą ir prašyti nedelsiant įregistruoti paraišką. Straipsniai [susiję su atsisakymo registruoti pagrindais, kuriuos gali taikyti tarnyba ir dėl kurių tarnybai gali būti paduotas protestas] taip pat taikomi taip įregistruotiems prekių ženklams; Tarnyba gali nuspręsti išbraukti registraciją, o prekių ženklo savininkas gali kreiptis į teismą dėl registracijos išsaugojimo.“

28

BKIN 2.10 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad „tarnyba registruoja tarptautines prekių ženklų, dėl kurių buvo prašoma išplėsti apsaugą Beniliukso teritorijoje, paraiškas“.

29

BKIN 2.28 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Jeigu ankstesnio įregistruoto prekių ženklo savininkas ar 2.4 straipsnio <…> f punkte nurodytas trečiasis asmuo įstoja į bylą, bet kuri suinteresuotoji šalis gali remtis:

<...>

30

BKIN 4.6 straipsnyje „Teritorinė jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Jeigu teritorinė jurisdikcija nėra aiškiai nustatyta sutartyje, prekių ženklų ir pramoninio dizaino srityje ji nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą arba ginčijamos prievolės atsiradimo, įvykdymo vietą arba vietą, kurioje ji turi būti įvykdyta. Vien prekių ženklo ar pramoninio dizaino registracijos paraiškos pateikimo arba prekių ženklo ar pramoninio dizaino įregistravimo vieta bet kuriuo atveju negali būti pagrindas nustatyti jurisdikciją.

2.   Jeigu pirmesnėje dalyje nurodytų kriterijų nepakanka teritorinei jurisdikcijai nustatyti, pareiškėjas gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos teismą, o jeigu jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos Beniliukso teritorijoje, į savo pasirinktą teismą Briuselyje, Hagoje arba Liuksemburge.

3.   Teismai savo iniciatyva taiko šio straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas taisykles ir aiškiai konstatuoja savo jurisdikciją.

<...>“

31

BKIN nėra įtraukta į Reglamento Nr. 1215/2012 69 straipsnyje nurodytą sąrašą.

32

Brite Srike Technologies SA yra Liuksemburge įsteigta bendrovė, kuri priklauso taktinio apšvietimo prekių, sukurtų amerikiečių bendrovės Brite Strike Technologies Inc., platinimo tinklui.

33

2010 m. vasario 4 d.Brite Strike Technologies SA pateikė paraišką dėl žodinio žymens „Brite Strike“ tam, kad jis būtų įregistruotas kaip Beniliukso prekių ženklas.

34

Hagoje (Nyderlandai) įsikūrusi Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) įregistravo šį prekių ženklą.

35

2012 m. rugsėjo 21 d.Brite Strike Technologies Inc. pareiškė ieškinį Brite Strike Technologies SA rechtbank Den Haag (Hagos teismas) dėl minėto prekių ženklo panaikinimo pagal BKIN 2.4 ir 2.28 straipsnius.

36

Brite Strike Technologies Inc. tvirtino, kad, įregistravusi nagrinėjamą prekių ženklą, Brite Strike Technologies SA veikė nesąžiningai. Žinodama, kad žodinį žymenį „Brite Strike“ Beniliukso šalyse naudoja Brite Strike Technologies Inc., Brite Strike Technologies SA įregistravo šį žymenį kaip Beniliukso prekių ženklą, siekdama tik gauti išimtinę teisę naudoti šį žymenį ir taip uždrausti Brite Strike Technologies Inc. ir toliau naudoti tokį žymenį Beniliukse.

37

Brite Strike Technologies SA pateikė teritorinės jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą. Ji teigė, kad ieškinys turėjo būti pareikštas Liuksemburge, o ne Hagoje.

38

Rechtbank Den Haag (Hagos teismas) pažymi, kad, jeigu turėtų būti taikoma BKIN 4.6 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, reikštų, kad jis neturėtų jurisdikcijos nagrinėti šio teisinio ginčo. Tačiau jeigu viršesnė turėtų būti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, jis galėtų turėti jurisdikciją.

39

Taigi reikėtų remtis Reglamento Nr. 44/2001 ir BKIN santykiu.

40

Šiuo klausimu rechtbank Den Haag (Hagos teismas) cituoja 2013 m. lapkričio 26 d.Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas) sprendimą. To sprendimo 28–34 punktuose pastarasis teismas teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad BKIN „buvo sudaryta po to, kai įsigaliojo Reglamentas Nr. 44/2001“, šio reglamento 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė yra viršesnė.

41

Vis dėlto rechtbank Den Haag (Hagos teismas) tvirtina, kad klausimas dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir BKIN santykio turi būti pateiktas Teisingumo Teismui.

42

Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag (Hagos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

43

Iš pradžių reikia konstatuoti, kad toks ginčas, kaip antai Brite Strike Technologies Inc. ir Brite Strike Technologies SA ginčas, gali patekti ir į BKIN, ir į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.

44

Iš tiesų, pirma, šis ginčas susijęs su Beniliukso prekių ženklo registracijos galiojimu ir, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, turėtų būti sprendžiamas remiantis BKIN 2.4 ir 2.28 straipsniais.

45

Antra, iš Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 6 skirsnyje įtrauktų „teismo procesų, susijusių su <...> prekės ženklų ir pramoninio dizaino <...> registracija arba galiojimu“, neišvengiamai matyti, kad prekių ženklų registracijos galiojimas yra šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų „civilinių ir komercinių bylų“ dalis.

46

Kadangi Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė yra nesuderinama su jurisdikcijos taisykle, kuri BKIN 4.6 straipsnyje numatyta konkrečiai sprendžiant ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino, svarbu nustatyti, kuri iš šių dviejų nuostatų turi būti taikoma.

47

Tokiomis aplinkybėmis pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog pagal jį draudžiama, kad BKIN 4.6 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė sprendžiant ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino būtų taikoma šiems ginčams.

48

Reglamento Nr. 44/2001 VII skyriuje „Santykiai su kitais dokumentais“ įtvirtintas 71 straipsnis, jo 1 dalyje nustatyta, kad „šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“.

49

Nepaisant vartojamos frazės „konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės“, iš kurios matyti, kad tik visų valstybių narių sudarytoms konvencijoms taikomas minėtas 71 straipsnis, iš šio straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės visiškai aišku, kad minėtos konvencijos taip pat apima tas, kurias sudarė tik kai kurios valstybės narės.

50

Be to, aiškinant kartu Reglamento Nr. 44/2001 69 ir 71 straipsnius, matyti, jog pastaroji nuostata, kurios formuluotė labai bendrai buvo priminta, neturi būti aiškinama taip, kad ji taikoma kelių valstybių narių sudarytoms konvencijoms tik su sąlyga, kad viena ar daugiau trečiųjų šalių taip pat yra tokių konvencijų šalys.

51

Nors iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių ir tam tikrose konvencijose įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių santykis buvo reglamentuotas Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje šių konvencijų naudai, pagal šią nuostatą nesuteikiama valstybėms narėms galimybė, sudarant naujas konvencijas arba pakeičiant jau galiojančias konvencijas, nustatyti nuostatų, kurios būtų viršesnės už šio reglamento nuostatas (2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 38 punktas).

52

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis pakeitė 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 57 straipsnį, kuriame dėl konvencijų dėl konkrečių sričių bylų daroma nuoroda į konvencijas, kurių šalys „yra ar bus“ Susitariančiosios Valstybės. Vartojant žodžius „ar bus“ minėtame 57 straipsnyje patikslinama, kad Briuselio konvencijoje nustatytos taisyklės nedraudžia ateityje taikyti skirtingų taisyklių, dėl kurių susitarė Susitariančiosios Valstybės, sudarydamos specialias konvencijas. Šie žodžiai nebuvo pakartoti Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje (2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C–533/08, EU:C:2010:243, 37 ir 38 punktai).

53

Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio taikymo srities apribojimas, nurodytas šio sprendimo 51 punkte, atspindi nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią nustatydamos bendrąsias taisykles valstybės narės nebeturi teisės sudaryti tarptautinių sutarčių, kurios darytų poveikį šioms taisyklėms (2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 38 punktas).

54

Šis apribojimas taip pat taikomas valstybėms narėms sudarant tarpusavio susitarimus. Atsižvelgiant į Sąjungos teisės viršenybę, kurią ji iš principo turi valstybių narių sudarytų konvencijų atžvilgiu (žr., be kita ko, 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Matteucci, 235/87, EU:C:1988:460, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), valstybių narių konvencijų, darančių poveikį bendrosioms Sąjungos taisyklėms, sudarymas iš esmės yra draudžiamas.

55

Šioje byloje reikia patikrinti, ar BKIN atveju susiduriama su šiuo apribojimu, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį neleidžiama taikyti BKIN 4.6 straipsnio vietoje šio reglamento 22 straipsnio 4 punkto.

56

Nagrinėjant šį klausimą, svarbu atsižvelgti į tai, kad BKIN yra Belgijos Karalystės, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės sudarytas susitarimas dėl jų regioninės sąjungos (Beniliuksas). Todėl būtina Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį aiškinti atsižvelgiant į SESV 350 straipsnį, kuriame nustatyta, kad Sąjungos teisė nekliudo egzistuoti šiai regioninei sąjungai arba ją kurti, jeigu jos tikslų negalima pasiekti taikant Sąjungos teisę.

57

Kaip jau patikslino Teisingumo Teismas, ši nuostata leidžia Belgijos Karalystei, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei ir Nyderlandų Karalystei, nukrypstant nuo Sąjungos normų, palikti galioti normas, kurios taikomos jų regioninėje sąjungoje, tiek, kiek ši regioninė sąjunga yra pažangesnė įgyvendinant vidaus rinką (dėl EEB 233 straipsnio, kurio formuluotė buvo perkelta į EB 306 straipsnį, vėliau – į SESV 350 straipsnį, žr. 1984 m. gegužės 16 d. Sprendimo Pakvries, 105/83, EU:C:1984:178, 11 punktą ir 1996 m. liepos 2 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑473/93, EU:C:1996:263, 42 punktą). Be to, siekiant pateisinti tokį nukrypimą nuo Sąjungos teisės normų, šis turi būti labai svarbus siekiant užtikrinti sklandų Beniliukso sistemos veikimą (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Roders ir kt., C‑367/93–C–377/93, EU:C:1995:261, 25 ir 40 punktai).

58

Dėl pirmojo iš šių reikalavimų reikia priminti, kad vidaus rinkos įgyvendinimas prekių ženklų ir pramoninio dizaino srityje apima ne tik vienodų Sąjungos teisių sistemą, reglamentuojamą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78,2009, p. 1) su pakeitimais, padarytais 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 2015/2424 (OL L 341, 2015, p. 21) ir 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142), bet ir dalinį valstybių narių nuostatų dėl prekių ženklų ir pramoninio dizaino suderinimą, atliktą 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) ir 1998 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/71/EB dėl teisinės dizaino apsaugos (OL L 289, 1998, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 120).

59

Beniliukso atveju trijų susijusių valstybių narių prekių ženklus ir pramoninį dizainą pakeitė bendro galiojimo dokumentai. Ši sistema, egzistuojanti lygiagrečiai su ta, kuri susijusi su Sąjungos bendro galiojimo dokumentais, ir apimanti iš dalies suderintas Direktyvos 2008/95 ir Direktyvos 98/71 nuostatas, yra pažangesnė nei pastaroji. Iš tiesų Beniliukso prekių ženklams ir pramoniniam dizainui taikomas visiškai vienodas reguliavimas, grindžiamas bendromis institucinėmis ir procedūrinėmis normoms. Viena iš šių normų – BKIN 4.6 straipsnis.

60

Kiek tai susiję su šio sprendimo 57 punkte nurodytu antruoju reikalavimu, bet koks nukrypimas, siekiant jį pagrįsti pagal SESV 350 straipsnį, turi būti labai svarbus sklandžiam nagrinėjamos Beniliukso sistemos veikimui užtikrinti, atsižvelgiant į SESV 350 straipsnio tikslą neleisti, kad taikant Sąjungos teisę vyktų Beniliukso dezintegracija arba būtų kliudoma jo plėtrai (1984 m. gegužės 16 d. Sprendimo Pakvries, 105/83, EU:C:1984:178, 11 punktas ir 1996 m. liepos 2 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑473/93, EU:C:1996:263, 42 punktas).

61

Dėl BKIN 4.6 straipsnio reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės norma, nuo kurios ši nuostata nukrypsta, susijusi su jurisdikcija sprendžiant ginčus dėl prekių ženklų ir pramoninio dizaino, nurodytus Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte, o nuo 2015 m. sausio 10 d. – Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 4 punkte. Pagal šią Sąjungos teisės normą kriterijus nustatant jurisdikciją yra vieta, kurioje tvarkomas registras (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 22 punktas).

62

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčams dėl Europos Sąjungos prekių ženklų Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal Reglamento Nr. 44/2001 67 straipsnį taip pat nukrypo nuo minėtos jurisdikcijos taisyklės, numatydamas Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnyje kitą jurisdikcijos taisyklę, kuri pagrįsta, be kita ko, atsakovo gyvenamąja vieta ir pagal kurią užtikrinama galimybė kiekvienoje valstybėje narėje kreiptis į teismus dėl ginčų, susijusių su Europos Sąjungos prekių ženklais. Šia taisykle užkertamas kelias tam, kad tokie ginčai būtų daugiausia sprendžiami Ispanijos Karalystės, valstybės narės, kurios teritorijoje centralizuotai paduodamos paraiškos ir atliekama registracija bei tvarkomas registras, teismuose.

63

Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Beniliukso prekių ženklams ir pramoniniam dizainui taikoma trijose susijusiose valstybėse narėse įtvirtinta pažangi sistema, į Beniliukso nustatytą teismų sistemą, kuri pagrįsta decentralizuota sistema ir prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Beniliukso Teisingumo Teismui mechanizmu, ir į šios regioninės sąjungos daugiakalbį pobūdį, BKIN 4.6 straipsnyje kodifikuota taisyklė, kuri pagrįsta, visų pirma, atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta ir pagal kurią užtikrinama galimybė ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino nagrinėti atitinkamai Belgijos, Liuksemburgo ar Nyderlandų teismuose, užuot pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą ir Reglamento Nr. 2015/2012 24 straipsnio 4 punktą juos daugiausia nagrinėjus Nyderlandų, t. y. toje vietoje, kur centralizuotai paduodamos paraiškos ir atliekama registracija bei tvarkomas registras, teismuose, gali, kaip savo išvados 41 punkte pažymėjo generalinis advokatas, ir pagal analogiją tam, ką Sąjungos teisės aktų leidėjas konstatavo dėl jurisdikcijos sprendžiant ginčus dėl Europos Sąjungos prekių ženklų, būti laikoma būtina sklandžiam Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino sistemos veikimui užtikrinti.

64

Taigi pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį, siejamą su SESV 350 straipsniu, nedraudžiama Belgijos Karalystei, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei ir Nyderlandų Karalystei, nukrypstant nuo Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto ir Reglamento Nr. 2015/2012 24 straipsnio 4 punkto, palikti galioti jurisdikcijos taisyklę sprendžiant ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino, kurie nurodyti BĮPŽ 37 straipsnio A dalyje ir BĮPD 29 straipsnio 1 dalyje, vėliau patvirtinti BKIN 4.6 straipsnyje.

65

Galiausiai, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią konvencijos taikymas, nukrypstant nuo Sąjungos teisėje įtvirtintos taisyklės dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, negali pažeisti principų, kuriais grindžiamas teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje, kaip antai Reglamento Nr. 44/2001 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse įtvirtintų principų dėl jurisdikcijos – teisės subjektų teisinio saugumo ir gero teisingumo vykdymo (žr., be kita ko, 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 49 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nipponkoa Insurance, C‑452/12, EU:C:2013:858, 36 punktą), reikia konstatuoti, kad tokia nuostata, kaip antai BKIN 4.6 straipsnis, pagal kurią jurisdikcija paprastai nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį su bylos dalyku, atitinka minėtose 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodytus principus.

66

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį, siejamą su SESV 350 straipsniu, nedraudžiama, kad BKIN 4.6 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė sprendžiant ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino būtų taikoma šiems ginčams.

67

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą ir į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas negali būti taikomas, nėra reikalo atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 71 straipsnį, siejamą su SESV 350 straipsniu, nedraudžiama, kad 2005 m. vasario 25 d. Belgijos Karalystės, Didžiosios Liuksemburgo Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės Hagoje pasirašytos Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) 4.6 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė sprendžiant ginčus dėl Beniliukso prekių ženklų ir pramoninio dizaino būtų taikoma šiems ginčams.