—

Ottignies-Louvain-la-Neuve miesto ir M. Tillieut, W. Gregoire bei M. Lacroix, atstovaujamų advokato J. Sambon,

—

Shanks SA, atstovaujamos advokato F. Haumont,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne, padedamo advokato E. Orban de Xivry,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J.-F. Brakeland, P. Oliver ir A. Sipos,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB (OL L 135, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 59, toliau – Direktyva 75/442), ir 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 157) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ottignies-Louvain-la-Neuve miesto ir M. Tillieut, W. Gregoire bei M. Lacroix ginčą su Région wallonne (Valonijos regionas) dėl Shanks SA prašomo leidimo įrengti ir eksploatuoti atliekų šalinimo vietą.

3

Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Siekdama įgyvendinti 3, 4 ir 5 straipsniuose numatytus tikslus, 6 straipsnyje nurodyta atsakinga institucija arba institucijos privalo kuo skubiau sudaryti vieną ar daugiau atliekų valdymo [tvarkymo] planų. Tuose planuose turi būti nurodyta:

<...>“

4

1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL L 182, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 228), iš dalies pakeistos 2011 m. gruodžio 5 d. Tarybos direktyva 2011/97/ES (OL L 328, p. 49, toliau – Direktyva 1999/31), 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„kadangi dėl to, kad atliekų šalinimui sąvartynuose būdingi tam tikri ypatumai, visoms sąvartynų klasėms būtina nustatyti specifinę leidimų išdavimo tvarką pagal bendrus [Direktyvoje 75/442] nustatytus licencijavimo reikalavimus <…>“

5

Direktyvos 1999/31 26 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„kadangi reikėtų reglamentuoti esamų sąvartynų būsimas eksploatavimo sąlygas, kad remiantis sąvartyno sutvarkymo planu per tam tikrą nustatytą laiką tam tikromis priemonėmis būtų galima jas suderinti su šia direktyva.“

6

Šios direktyvos 1 straipsnio „Bendrieji tikslai“ 1 dalyje numatyta:

„Siekiant vykdyti [Direktyvos 75/442], ypač jos 3 ir 4 straipsnių, reikalavimus, šios direktyvos tikslas – atliekoms bei sąvartynams taikant griežtus eksploatavimo ir techninius reikalavimus, numatyti priemones, tvarką ir gaires, kurios padėtų užkirsti kelią arba kuo labiau sumažintų neigiamą poveikį aplinkai <…>“

7

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Leidimo sąlygos“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, kad:

<...>“

8

Pagal Direktyvos 1999/31 14 straipsnį „Esami sąvartynai“:

„Valstybės narės imasi priemonių, kad sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinius teisės aktus metu jau yra išduoti leidimai arba kurie jau yra eksploatuojami, būtų draudžiama tęsti veiklą, jei neatlikti žemiau nurodyti darbai, kuriuos reikia atlikti kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per aštuonerius metus po 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos:

<...>“

9

Direktyvos 1999/31 18 straipsnio „Direktyvos perkėlimas į nacionalinės teisės aktus“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip po dvejų metų nuo direktyvos įsigaliojimo, ją įgyvendina. Apie tai jos nedelsdamos praneša [Europos] Komisijai.“

10

Šios direktyvos I priedo 1 punktas išdėstytas taip:

„Vieta

11

Direktyvos 2001/42 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

12

Pagal šios direktyvos 13 straipsnį:

„1.   Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2004 m. liepos 21 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

<...>

3.   4 straipsnio 1 dalyje nurodytas įsipareigojimas galioja planams ir programoms, kuriems pirmasis oficialus parengtinis aktas priimamas po 1 dalyje nurodytos dienos. <...>“

13

1996 m. birželio 27 d. Valonijos regiono dekreto dėl atliekų (Moniteur belge, 1996 m. rugpjūčio 2 d., p. 20685), paskutinį kartą iš dalies pakeisto 2003 m. spalio 16 d. Valonijos regiono dekretu (Moniteur belge, 2003 m. spalio 23 d., p. 51644, toliau – 1996 m. dekretas), 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Vadovaudamasi 1994 m. balandžio 21 d. Dekreto dėl aplinkos planavimo siekiant tvaraus vystymosi 11–16 straipsniais vyriausybė parengia atliekų tvarkymo planą. Šis planas yra sektoriaus programa, kaip ji suprantama šiame dekrete. Jame gali būti planuojama atsižvelgiant į atliekų rūšį arba pagal veiklos sektorių.

Visų pirma plane pateikiama:

<...>

Prie plano pridedami duomenys apie <...> jame numatomas pasekmes aplinkai.

2.   Vadovaudamasi 25 ir 26 straipsniuose nustatyta procedūra vyriausybė turi sudaryti techninio užpylimo žemėmis centrų planą, kuriame nurodomos vietovės, gali būti naudojamos techninio užpylimo žemėmis centrams, išskyrus užpylimo žemėmis centrus, skirtus tik išimtinai atliekų gamintojui naudoti, steigti ir eksploatuoti.

Gali būti išduodamas leidimas tik tokiam techninio užpylimo žemėmis centrui, kuris skirtas išimtinai pirminiam atliekų gamintojui naudoti ir kuris numatytas šioje dalyje nurodytame plane.“

14

1996 m. dekreto 25 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Turi būti atliekamas techninio užpylimo žemėmis centrų poveikio aplinkai tyrimas <...>“

15

Įgyvendindama atitinkamai 1996 m. dekreto 24 straipsnio 1 ir 2 dalis 1998 m. sausio 15 d. Valonijos vyriausybė patvirtino Valonijos atliekų planą „Horizon 2010“ (Moniteur belge, 1998 m. balandžio 1 d., p. 11806), o 1999 m. balandžio 1 d. – techninio užpylimo žemėmis centrų planą (Moniteur belge, 1999 m. liepos 13 d., p. 26747), įsigaliojusį 1999 m. liepos 13 d.

16

1996 m. dekreto 70 straipsnyje nustatyta:

„Kol įsigalios 24 straipsnio 2 dalyje numatytas techninio užpylimo žemėmis centrų planas, aplinkos ir urbanistikos leidimai pramonės, žemės ūkio, kasybos teritorijose, kaip antai jos apibrėžtos Valonijos teritorijų planavimo, urbanistikos ir iškasenų kodekso 172, 176 ir 182 straipsniuose, gali būti išduoti pagal prašymus išduoti leidimus įrengti ir eksploatuoti techninio užpylimo žemėmis centrus, kaip jie suprantami pagal 11 straipsnį, ir prašymus išduoti urbanistikos leidimus, kaip jie suprantami pagal to paties kodekso 41 straipsnio 1 dalį, kurie pripažinti priimtini iki Parlamentui priimant šį dekretą.

Nukrypstant nuo 24 straipsnio 2 dalies, išnagrinėjus prašymus dėl kitų nei išimtinai pirminiam atliekų gamintojui naudoti skirtų techninio užpylimo žemėmis centrų, kuriems leidimas išduotas anksčiau ir kurie egzistavo iki 24 straipsnio 2 dalyje nurodyto techninio užpylimo žemėmis centrų plano įsigaliojimo arba kuriems išduotas sutikimas arba leidimas pagal šio straipsnio pirmą pastraipą, gali, neatsižvelgiant į prašymo pateikimo datą, būti atitinkamai išduodamas aplinkos leidimas, bendras leidimas arba urbanistikos leidimas atitinkamo sektoriaus plane nurodytose teritorijose, kuriose anksčiau išduoti leidimai steigti šiuos techninio užpylimo žemėmis centrus, tam, kad žemės sklypuose, dėl kurių suteiktas šis sutikimas ar šis leidimas, būtų galima tęsti eksploatavimą, pakeisti eksploatavimo sąlygas (įskaitant susijusias su numatytomis leidime) ar pakeisti žemės reljefą viršijant tai, kas buvo leidžiama pagal ankstesnį leidimą. Ši pastraipa taikoma tik leidimus jau turintiems techninio užpylimo žemėmis centrams, nurodytiems 1999 m. balandžio 1 d. priimtame Techninio užpylimo žemėmis centrų plano VII antraštinės dalies 1 skyriuje.

<...>“

17

Pagrindinė byla susijusi su nepavojingų buities ir pramonės atliekų techninio žemės užpylimo centro, nuo 1958 m. eksploatuojamo Mont-Saint-Guibert (Belgija), vietoje vadinamo „Trois burettes“, leidimu eksploatuoti ir pertvarkyti.

18

2003 m. gegužės 20 d. bendrovė Page, vėliau tapusi Shanks SA, pateikė prašymą išduoti „bendrą leidimą“, kuriuo būtų leidžiama šiam techninio užpylimo žemėmis centrui toliau veikti ir atlikti įvairius pertvarkymo darbus.

19

2003 m. gruodžio 18 d. Mont-Saint-Guibert savivaldybės administracija išdavė leidimą; jis, nors ir su keliais pakeitimais, vėliau, t. y. 2004 m. gegužės 10 d., buvo patvirtintas Valonijos vyriausybės nutarimu ir dėl jo panaikinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateiktas ieškinys.

20

Grįsdami šį ieškinį pagrindinės bylos ieškovai nurodo, kad 1996 m. dekreto, kurio remiantis išduotas šis leidimas, 70 straipsnio antra pastraipa neatitinka Sąjungos teisės. Pirmiausia jie tvirtina, kad šis straipsnis neatitinka Direktyvos 75/442 7 straipsnio, nes pagal ją leidžiama išduoti leidimus eksploatuoti sąvartynus atliekų tvarkymo plane nenumatytose vietovėse, todėl jų geografinės vietos nustatymas nepagrįstas aplinkosauginiais kriterijais. Be to, jie nurodo, kad dėl to taip pat pažeistas Direktyvos 1999/31 8 straipsnio b punktas, pagal kurį leidimas išduodamas tik jeigu sąvartyno projektas atitinka Direktyvos 75/442 7 straipsnyje nurodytą atliekų tvarkymo planą. Galiausiai ieškovai mano, kad 1996 m. dekreto 70 straipsnio antra pastraipa gali būti labai pakenkta Direktyvos 2001/42, pagal kurią reikalaujama, kad būtų atliktas kiekvieno atliekų tvarkymo srityje parengto plano ar programos aplinkosauginis vertinimas, tikslams.

21

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/42 2 straipsnio a punktas aiškintinas taip, kad norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad, nukrypstant nuo taisyklės, pagal kurią leidimas gali būti išduodamas tik atliekų tvarkymo plane, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 75/442 7 straipsnį, nurodytiems techninio užpylimo žemėmis centrams, tokie iki šio atliekų tvarkymo plano įsigaliojimo leidimus gavę centrai po įsigaliojimo gali gauti naujus leidimus tuose pačiuose žemės sklypuose, yra „planas“, ar „programa“, kaip jie suprantami pagal šią Direktyvos 2001/42 nuostatą. Jei reikia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar toks planas arba programa tenkina šioje direktyvoje numatytus aplinkosauginius reikalavimus.

23

Tačiau, kadangi sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčijamo sprendimo teisėtumą turėtų vertinti tada, kai priima sprendimą, konstatuotina, kad Direktyva 2001/42 netaikytina pagrindinėje byloje, nes tiek pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas, išduotas 2003 m. gruodžio 18 d., tiek jį patvirtinantis 2004 m. gegužės 10 d. vyriausybės nutarimas buvo priimti nepasibaigus jos perkėlimo terminui (pagal analogiją žr. Sprendimo Commune de Braine-le-Château ir kt., C‑53/02 ir C‑217/02, EU:C:2004:205, 45 punktą).

24

Tokiomis aplinkybėmis nereikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį ir trečiąjį klausimus.

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad „atliekų tvarkymo planu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 75/442, galima laikyti norminio nacionalinės teisės akto nuostatą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad, nukrypstant nuo taisyklės, pagal kurią leidimas gali būti išduodamas tik atliekų tvarkymo plane nurodytiems techninio užpylimo žemėmis centrams, tokie iki šio atliekų tvarkymo plano įsigaliojimo leidimus gavę centrai po įsigaliojimo gali gauti naujus leidimus tuose pačiuose žemės sklypuose.

26

Pirmiausia, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų ir iš atsakymų į jo raštu pateiktą klausimą suinteresuotosioms šalims pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį matyti, kad labai skiriasi nuomonės dėl pagrindinėje byloje aptariamos nuostatos reikšmės, pirmiausia dėl to, ar pagal ją leidžiama nukrypti nuo erdvinio planavimo, nustatyto valstybės narės techninio užpylimo žemėmis centrų tvarkymo plane, siekiant atnaujinti iki šio plano įsigaliojimo išduotą leidimą eksploatuoti sąvartyną. Be kita ko, iš tam tikrų Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad tai neleistina, nes ši nuostata taikytina tik egzistuojantiems ir šiame plane nurodytiems sąvartynams.

27

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nagrinėjamose bylose privalo išaiškinti nacionalinę teisę tam, kad nustatytų tikslią reikšmę.

28

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad pagal Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą siekdamos įgyvendinti Direktyvos 75/442 3–5 straipsniuose nustatytus tikslus kompetentingos valstybių narių institucijos privalo kuo skubiau parengti vieną ar daugiau atliekų tvarkymo planų. Pagal tą pačią dalį tokiuose planuose, be kita ko, nurodoma atliekų, kurias reikia panaudoti arba pašalinti, rūšis, kiekis ir kilmė, bendrieji techniniai reikalavimai, bet kurios specialios priemonės, skirtos konkrečioms atliekų rūšims, ir tinkamos šalinimo vietos ar įrengimai.

29

Darytina išvada, kad norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kiek joje numatyta tik tai, kad, nukrypstant nuo bendros teisės, iki atitinkamos valstybės narės atliekų tvarkymo plano įsigaliojimo išduotas leidimas eksploatuoti sąvartyną gali būti suteikiamas dėl tų pačių žemės sklypų, net jeigu jie nenurodyti šiame plane, negali pati savaime būti laikoma kaip organizuota ir aiški sistema, skirta „atliekų tvarkymo planą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalį, sudarančių tikslų įgyvendinimui užtikrinti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑387/97, EU:C:2000:356, 76 punktą).

30

Vis dėlto, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo klausimą nurodęs tik tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui išsamų aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo TEXDATA Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

31

Tokiomis aplinkybėmis reikia taip pat išnagrinėti, ar pagal pagrindinėje byloje susiklosčiusioms aplinkybėms taikytinos Direktyvos 1999/31 8 straipsnį draudžiama tokia norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kaip ta, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

32

Šiuo klausimu konstatuotina, kad iš Direktyvos 1999/31 8 straipsnio a ir b punktų matyti, kad leidimas eksploatuoti sąvartyną gali būti išduotas tik jeigu sąvartynas atitinka atliekų tvarkymo planą, numatytą Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalyje.

33

Tačiau Direktyvos 1999/31 14 straipsnyje numatyta, kad sąvartynams, „kuriems [jos] perkėlimo į nacionalinės teisės aktus [(kuris vėliausiai turėjo būti atliktas iki 2001 m. liepos 16 d.)] metu jau yra išduoti leidimai arba kurie jau yra eksploatuojami“, taikoma pereinamojo laikotarpio išimties tvarka.

34

Pagal šią pereinamojo laikotarpio tvarką tam, kad šie sąvartynai galėtų toliau veikti, jie privalo vėliausiai per aštuonerius metus nuo 2001 m. liepos 16 d. pasiekti tokį lygį, kad atitiktų naujus aplinkosaugos reikalavimus, išvardytus Direktyvos 1999/31 8 straipsnyje, išskyrus įtvirtintuosius jos I priedo 1 punkte (ši išimtis būtent taikoma sąvartyno vietos reikalavimams).

35

Direktyvos 1999/31 14 straipsnyje leidžiama, kad sąvartynas, kuriam šios valstybės narės direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus metu jau buvo išduotas leidimas arba kuris jau buvo eksploatuojamas, galėtų tęsti veiklą ir būtų atnaujinami dėl jo suteikiami leidimai, nors jis ir nenurodytas šio atliekų tvarkymo plano numatytų vietovių sąraše, priimtame pagal Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalį, jei įgyvendinti kiti šiame 14 straipsnyje nuodyti reikalavimai.

36

Todėl pagal Direktyvos 1999/31 8 straipsnį nedraudžiama norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios teisinis pagrindas gali būti šios direktyvos 14 straipsnis ir kuri gali būti taikoma sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus metu jau buvo išduoti leidimai arba kurie jau buvo eksploatuojami, jeigu jie atitinka šiame 14 straipsnyje nurodytus kitus reikalavimus, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 75/442 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad „atliekų tvarkymo planu“, kaip jis suprantamas pagal šią Direktyvos 75/442 nuostatą, negalima laikyti norminio nacionalinės teisės akto nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad, nukrypstant nuo taisyklės, pagal kurią leidimas gali būti išduodamas tik pagal šį straipsnį reikalaujamame atliekų tvarkymo plane nurodytiems techninio užpylimo žemėmis centrams, tokie iki šio atliekų tvarkymo plano įsigaliojimo leidimus gavę centrai po įsigaliojimo gali gauti naujus leidimus tuose pačiuose žemės sklypuose. Tačiau pagal Direktyvos 1999/31 8 straipsnį nedraudžiama tokia norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kurios teisinis pagrindas gali būti šios direktyvos 14 straipsnis ir kuri gali būti taikoma sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus metu jau buvo išduoti leidimai arba kurie jau buvo eksploatuojami, jeigu jie atitinka šiame 14 straipsnyje nurodytus kitus reikalavimus, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų, iš dalies pakeistos 1996 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimu 96/350/EB, 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „atliekų tvarkymo planu“, kaip jis suprantamas pagal šią Direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, nuostatą, negalima laikyti norminio nacionalinės teisės akto nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad, nukrypstant nuo taisyklės, pagal kurią leidimas gali būti išduodamas tik pagal šį straipsnį reikalaujamame atliekų tvarkymo plane nurodytiems techninio užpylimo žemėmis centrams, tokie iki šio atliekų tvarkymo plano įsigaliojimo leidimus gavę centrai po šio įsigaliojimo gali gauti naujus leidimus tuose pačiuose žemės sklypuose.

1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų, iš dalies pakeistos 2011 m. gruodžio 5 d. Tarybos direktyva 2011/97/ES, 8 straipsniu nedraudžiama tokia norminio nacionalinės teisės akto nuostata, kurios teisinis pagrindas gali būti šios direktyvos 14 straipsnis ir kuri gali būti taikoma sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus metu jau buvo išduoti leidimai arba kurie jau buvo eksploatuojami, jeigu jie atitinka šiame 14 straipsnyje nurodytus kitus reikalavimus, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.