1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22) išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Euronics Belgium CVBA (toliau – Euronics) ir Kamera Express BV (toliau – KE) bei Kamera Express Belgium BVBA (toliau – KEB) dėl įvairių fotoaparatų pardavimo kainos.

3

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 6, 8 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

<...>“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“

7

Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 4 straipsnį:

„Valstybės narės dėl šia direktyva derinamai sričiai priskiriamų priežasčių neapriboja nei laisvės teikti paslaugas, nei laisvo prekių judėjimo.“

8

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ nustatyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

5.   Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“

9

Pagal 2010 m. balandžio 6 d. Įstatymo dėl rinkos veiklos ir vartotojų apsaugos (Belgisch Staatsblad, 2010 m. balandžio 12 d., p. 20803, toliau – LPPC), įsigaliojusio 2010 m. gegužės 12 d., 101 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „įmonėms draudžiama siūlyti pirkti arba parduoti prekes nuostolingai“.

10

Pagal šios nuostatos antrą pastraipą „nuostolingas pardavimas – tai bet koks pardavimas už kainą, kuri neatitinka bent jau kainos, už kurią įmonė įsigijo prekę arba kurią įmonė turėtų sumokėti siekdama papildomai įsigyti prekių, atskaičius galimas nuolaidas, kurios buvo suteiktos ir galutinai pritaikytos. Siekiant nustatyti, ar pardavimas yra nuostolingas, neatsižvelgiama į nuolaidas, kurios – išimtinai ar ne – suteikiamos mainais už kitus nei prekių pirkimas įmonės įsipareigojimus“.

11

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, KE ir KEB už 229 EUR siūlė pirkti fotoaparatą Panasonic Lumix DMC-TZ20, kuriam suteikiama penkerių metų garantija, o už 1695 EUR – fotoaparatą Canon EOS5D Mark II Body, kuriam taip pat suteikiama penkerių metų garantija.

12

Euronics teigė, kad KE ir KEB šiais fotoaparatais prekiavo nuostolingai, nes oficiali šių prekių įsigijimo kaina yra atitinkamai 277,84 EUR ir 1634,78 EUR be PVM. Net jei būtų atsižvelgta į galutines nuolaidas, negalėtų būti nustatyta tokia maža kaina, nebent fotoaparatais prekiaujama nuostolingai. Tai draudžiama pagal LPPC 101 straipsnį. Todėl Euronics kreipėsi į rechtbank van koophandel te Gent (Gento komercinių bylų teismas), kad šis pripažintų, jog buvo pažeistas LPPC 101 straipsnis, ir nurodytų nedelsiant nutraukti atitinkamą veiklą, įskaitant su ja susijusią reklamą.

13

Šiomis aplinkybėmis rechtbank van koophandel te Gent nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [LPPC] 101 straipsnis, kuriuo siekiama, be kita ko, apsaugoti vartotojų interesus, <…> prieštarauja [Nesąžiningos komercinės veiklos] direktyvai, nes pagal šį straipsnį draudžiama prekiauti nuostolingai, o pagal šią direktyvą, atrodo, nedraudžiama tokia prekybos praktika, todėl Belgijos įstatymo nuostatos galbūt yra griežtesnės nei minėtos direktyvos nuostatos, o tai draudžiama pagal šios direktyvos 4 straipsnį?“

14

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje numatytas bendras draudimas siūlyti pirkti ar parduoti prekes nuostolingai.

15

Pagal Procedūros reglamento 99 straipsnį, jei atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi, kurioje nurodoma atitinkama teismo praktika.

16

Teismas mano, kad taip yra šioje byloje, nes atsakymą į pateiktą klausimą galima aiškiai nustatyti iš 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Plus Warenhandelsgesellschaft (C-304/08, Rink. p. I-217, 35–51 punktai), 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag (C-540/08, Rink. p. I-10909, 15–38 punktai), 2011 m. birželio 30 d. Nutarties Wamo (C-288/10, Rink. p. I-5835, 20–40 punktai) ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo INNO (C-126/11, 22–32 punktai).

17

Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, visų pirma reikia nustatyti, ar LPPC 101 straipsniu siekiama vartotojų apsaugos tikslų taip, kad jis gali patekti į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį.

18

Šiuo klausimu prašyme priimti prejudicinį sprendimą rechtbank van koophandel te Gent nurodo, kad nors LPPC 101 straipsnyje numatytas draudimas gali būti laikomas veikiančiu ūkio subjektų tarpusavio santykius, akivaizdu, kad juo siekiama apsaugoti vartotojus.

19

Būtent atsižvelgdamas į nurodytus šio straipsnio tikslus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tokia teisės norma draudžiama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą.

20

Šiomis aplinkybėmis dar reikia nustatyti, ar draudimo pagrindinėje byloje objektai – siūlymas nuostolingai pirkti prekes arba pats nuostolingas pardavimas – yra komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą, dėl to jiems taikomos šios direktyvos nuostatos (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Plus Warenhandelsgesellschaft 35 punktą ir Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 16 punktą bei minėtos Nutarties Wamo 29 punktą).

21

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punkte „komercinė veikla“, vartojant labai plačią formuluotę, apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ (minėtų sprendimų Plus Warenhandelsgesellschaft 36 punktas, Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 17 punktas ir minėtos Nutarties Wamo 30 punktas).

22

Tačiau tokio nuostolingo pardavimo, kaip antai nagrinėjamojo pagrindinėje byloje, kuris, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, naudojamas kaip masalas, tikslas – pritraukti vartotojus į prekybininko prekybines patalpas ir paskatinti juos pirkti. Taigi toks pardavimas aiškiai patenka į ūkio subjekto komercinės strategijos sritį ir juo tiesiogiai siekiama skatinti ir vykdyti šio subjekto atliekamą pardavimą. Iš to matyti, kad tokie veiksmai yra komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio d punktą, dėl to patenka į šios direktyvos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei minėtos Nutarties Wamo 31 punktą).

23

Tai nustačius, dar reikia patikrinti, ar toks draudimas siūlyti pirkti ar parduoti prekes nuostolingai, kaip antai numatytas LPPC 101 straipsnyje, draudžiamas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą.

24

Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, kaip aiškiai nurodoma jos 4 straipsnyje, visiškai suderinamos normos dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, todėl valstybės narės, net siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, negali imtis griežtesnių priemonių negu nustatytos šioje direktyvoje (minėto Sprendimo Plus Warenhandelsgesellschaft 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei minėtos Nutarties Wamo 33 punktas).

25

Taip pat pažymėtina, kad šios direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinti kriterijai, leidžiantys nustatyti aplinkybes, kuriomis komercinė veikla laikytina nesąžininga ir dėl to draudžiama.

26

Pagal šio 5 straipsnio 2 dalį komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

27

Be to, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos dvi aiškios nesąžiningos komercinės veiklos kategorijos, t. y. „klaidinanti veikla“ ir „agresyvi veikla“, kurios atitinka kriterijus, atitinkamai įtvirtintus šios direktyvos 6 bei 7 ir 8 bei 9 straipsniuose.

28

Galiausiai šios direktyvos I priede nustatytas išsamus 31 komercinės veiklos formos, pagal šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalį laikomos nesąžininga „bet kuriomis aplinkybėmis“, sąrašas. Todėl, kaip aiškiai nurodyta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje, tik šią komercinę veiklą galima laikyti nesąžininga, nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo pagal šios direktyvos 5–9 straipsnių nuostatas (minėtų sprendimų Plus Warenhandelsgesellschaft 45 punktas, Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 34 punktas ir minėtos Nutarties Wamo 37 punktas).

29

Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą, neginčijama, kad veikla, kai prekes siūloma pirkti arba jos parduodamos nuostolingai, nenumatyta Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos I priede. Todėl tokia veikla negali būti draudžiama „bet kuriomis aplinkybėmis“ – tai įmanoma tik atlikus specialią analizę, leidžiančią nustatyti nesąžiningą veiklos pobūdį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 35 punktą ir minėtos Nutarties Wamo 38 punktą).

30

Reikia pripažinti, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal LPPC 101 straipsnį apskritai draudžiama siūlyti pirkti arba parduoti prekes nuostolingai ir nebūtina, atsižvelgiant į faktines kiekvieno atvejo aplinkybes, nustatyti, ar atitinkamas komercinis veiksmas yra „nesąžiningo“ pobūdžio, remiantis Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5–9 straipsniuose įtvirtintais kriterijais, o kompetentingam teismui šiuo klausimu nesuteikiama diskrecija (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Plus Warenhandelsgesellschaft 48 punktą ir minėto Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 36 punktą bei minėtos Nutarties Wamo 39 punktą).

31

Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva aiškintina taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje numatytas bendras draudimas siūlyti pirkti ar parduoti prekes nuostolingai, jeigu šia nuostata siekiama vartotojų apsaugos tikslų.

32

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje numatytas bendras draudimas siūlyti pirkti ar parduoti prekes nuostolingai, jeigu šia nuostata siekiama vartotojų apsaugos tikslų.