—

M. Zeman, kuris atstovauja pats sau,

—

Krajské riaditeľstvo Policajného zboru v Žiline, atstovaujamos M. Gajdošová,

—

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Tokár ir G. Wilms,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (OL L 256, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 11 t., p. 3), iš dalies pakeistos 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB (OL L 179, p. 5, toliau – Direktyva 91/477), 1 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 45 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M. Zeman ir Krajské riaditeľstvo Policajného zboru v Žiline (Žilinos apygardos policijos direkcija) ginčą dėl pastarosios sprendimo atmesti M. Zeman prašymą išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimą.

3

2000 m. lapkričio 15 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 55/25 buvo priimta Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; tai yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis kovą su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Valstybėms narėms ji pateikta pasirašyti 2000 m. gruodžio 12–15 d. Palerme (Italija) ir įsigaliojo 2003 m. rugsėjo 29 d. Ji buvo patvirtinta 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimu 2004/579/EB dėl Jungtinių Tautų Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą sudarymo Europos bendrijos vardu (OL L 261, p. 69; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 51 t., p. 290).

4

Minėta konvencija papildyta trimis protokolais, vienas iš jų yra 2001 m. birželio 8 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija 55/255 priimtas Protokolas prieš neteisėtą šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų gamybą ir prekybą jais, papildantis Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (toliau – protokolas).

5

Protokolo 2 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Šio Protokolo tikslas – skatinti, puoselėti ir stiprinti valstybių, šio Protokolo Šalių, bendradarbiavimą siekiant užkirsti kelią šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų neteisėtai gamybai ir prekybai jais, su šiais reiškiniais kovoti ir juos išnaikinti.“

6

Protokolo 10 straipsnyje „Eksporto, importo ir tranzito licencijų ar leidimų sistemos bendrieji reikalavimai“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė, šio Protokolo Šalis, sukuria ir įgyvendina veiksmingą eksporto ir importo licencijų ar leidimų sistemą, taip pat priemones, susijusias su tarptautiniu šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų tranzitu ir perdavimu.

2.   Kiekviena valstybė, šio Protokolo Šalis, prieš išduodama eksporto licencijas ar leidimus gabenti šaunamuosius ginklus, jų dalis ir komponentus bei šaudmenis, patikrina, ar:

3.   Eksporto ir importo licencijoje ar leidime bei susijusiuose dokumentuose kartu paėmus pateikiama informacija bent jau apie dokumentų išdavimo vietą ir datą, jų galiojimo datą, eksporto šalį, importo šalį, galutinį gavėją, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų apibūdinimą ir kiekį ir, jei tai yra tranzitas, tranzito šalis. Informacija, nurodoma importo licencijoje, tranzito valstybėms privalo būti pateikta iš anksto.

4.   Importo valstybė, šio Protokolo Šalis, paprašius praneša eksporto valstybei, šio Protokolo Šaliai, apie gautą šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų siuntą.

5.   Kiekviena valstybė, šio Protokolo Šalis, kiek leidžia jos galimybės, imasi tokių priemonių, kurių gali prireikti siekiant užtikrinti, kad licencijų ar leidimų sistema būtų saugi ir kad licencijų ar leidimų dokumentų tikrumą būtų galima patikrinti arba patvirtinti.

6.   Valstybės, šio Protokolo Šalys, šaunamiesiems ginklams, jų dalims ir komponentams bei šaudmenims, vežamiems įrodomiems teisėtiems tikslams, tokiems kaip: medžioklė, sportinis šaudymas, tinkamumo nustatymas, parodos ar remontas, gali taikyti supaprastintą laikinojo importo ir eksporto bei tranzito procedūrą.“

7

Ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolė Europos Sąjungoje iš esmės reglamentuojama Direktyva 91/477.

8

Šios direktyvos pirmoje–septintoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„<...> Sutarties 8a straipsnis numato, jog vidaus rinka turi būti sukurta ne vėliau kaip 1992 m. gruodžio 31 d.; <...> vidaus rinka apima teritoriją be vidaus sienų, kurioje pagal Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, žmonių, paslaugų ir kapitalo judėjimas;

<...> 1984 m. birželio 25–26 d. susitikime Fontenblo Europos Vadovų Taryba aiškiai nustatė tikslą prie Bendrijos vidaus sienų panaikinti visus policijos ir muitinės formalumus;

<...> tikrinimų ir formalumų visiškas panaikinimas prie Bendrijos vidaus sienų yra susijęs su tam tikrų pagrindinių sąlygų įvykdymu; <...> Komisija baltojoje knygoje „Vidaus rinkos sukūrimas“ nurodė, jog asmenų ir gabenamų daiktų saugos tikrinimo panaikinimas, be kita ko, apima ginklams skirtų teisės aktų suderinimą;

<...> panaikinus ginklų laikymo tikrinimą prie Bendrijos vidaus sienų yra būtina priimti veiksmingas taisykles, leidžiančias valstybėse narėse kontroliuoti šaunamųjų ginklų įsigijimą ir laikymą bei jų perdavimą kitai valstybei narei; <...> dėl to sistemingi tikrinimai prie Bendrijos vidaus sienų turi būti panaikinti;

<...> abipusis pasitikėjimas užtikrinant asmenų saugą, kurį tos taisyklės sukurs tarp valstybių narių, bus didesnis, jeigu jos bus paremtos iš dalies suderintais teisės aktais; <...> dėl to būtų naudinga apibrėžti kategoriją šaunamųjų ginklų, kuriuos privatiems asmenims įsigyti ir laikyti turi būti uždrausta arba kuriems įsigyti ir laikyti reikia oficialaus leidimo, arba kurių įsigijimą ir laikymą reikia deklaruoti;

<...> turint ginklą patekti iš vienos valstybės narės į kitą iš esmės turėtų būti uždrausta; <…> nukrypti nuo minėtojo draudimo priimtina tik tuomet, kai yra parengta tam tikra tvarka, užtikrinanti, kad valstybėms narėms būtų pranešta apie tai, jog į jų teritoriją bus įvežtas šaunamasis ginklas;

<...> medžioklei ir sportiniam šaudymui reikėtų nustatyti lankstesnes taisykles, siekiant neriboti laisvo asmenų judėjimo labiau, nei tai yra būtina.“

9

Tos pačios direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Europos šaunamojo ginklo leidimas“ – dokumentas, kurį asmens, teisėtai įsigijusio šaunamąjį ginklą ir juo besinaudojančio, prašymu išduoda valstybės narės valdžios institucijos. Leidimo galiojimo laikas yra ne ilgesnis kaip penkeri metai. Galiojimo laikas gali būti pratęstas. Leidime pateikiama II priede nurodyta informacija. Jo negalima perleisti ir jame įrašomas (-i) leidimo turėtojo laikomas (-i) ir naudojamas (-i) šaunamasis ginklas arba šaunamieji ginklai. Šaunamuoju ginklu besinaudojantis asmuo šį leidimą privalo turėti visą laiką, ir jame turi būti nurodyti bet kokie šaunamojo ginklo nuosavybės ar charakteristikų pasikeitimai, taip pat tai, kad ginklas (-ai) buvo pamestas ar pavogtas.“

10

Direktyvos 91/477 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia nacionalinių nuostatų dėl ginklų nešiojimo, medžioklės arba sportinio šaudymo taikymo.“

11

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės atsižvelgdamos į teises, kurios valstybių narių nuolatiniams gyventojams suteiktos pagal 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, savo teisės aktuose gali nustatyti griežtesnes nuostatas nei numatytos šioje direktyvoje.“

12

Direktyvos 91/477 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Nepažeidžiant 12 straipsnio nuostatų šaunamuosius ginklus galima perduoti iš vienos valstybės narės į kitą tik tada, kai yra laikomasi tolesnėse straipsnio dalyse nustatytos tvarkos. Šios nuostatos taip pat taikomos perduodant šaunamuosius ginklus, kai jie parduodami pristatant juos pirkėjui paštu.

2.   Jei šaunamasis ginklas turi būti perduotas į kitą valstybę narę, iki jo perdavimo suinteresuotas asmuo valstybei narei, kurioje šis šaunamasis ginklas yra, pateikia tokius duomenis:

Paskutinėse dviejose šios dalies įtraukose nurodytos informacijos galima nepateikti, jeigu šaunamąjį ginklą vienas prekiautojas perduoda kitam prekiautojui.

Valstybė narė, ypač atkreipdama dėmesį į saugumą, ištiria sąlygas, kuriomis šaunamasis ginklas turi būti perduotas.

Jeigu valstybė narė šaunamąjį ginklą leidžia perduoti, ji išduoda licenciją, kurioje įrašo visus pirmojoje pastraipoje nurodytus duomenis. Ši licencija yra laikoma su šaunamuoju ginklu tol, kol jis pasiekia savo paskirties vietą; ji pateikiama kiekvieną kartą, kai to pareikalauja valstybių narių valdžios institucijos.“

13

Tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu 11 straipsnyje numatyta tvarka netaikoma, vykstant per kelias ar daugiau valstybių narių šaunamojo ginklo laikyti neleidžiama, jeigu suinteresuotas asmuo nėra gavęs oficialaus kiekvienos tokios valstybės narės leidimo.

Valstybės narės tokį oficialų leidimą, kuris turi [gali] būti pratęsiamas, gali suteikti vienai arba kelioms kelionėms ne ilgesniam kaip vienerių [vienų] metų laikotarpiui. Šie oficialūs leidimai įrašomi į Europos šaunamųjų ginklų leidimą, kurį keliautojas privalo pateikti kiekvieną kartą, kai to paprašo valstybių narių valdžios institucijos.

2.   Nepaisant 1 dalies nuostatų, medžiotojai (C ir D kategorijų ginklų atveju) ir šauliai (B, C ir D kategorijų ginklų atveju), vykdami per dvi valstybes nares ar daugiau tam, kad galėtų užsiimti savo veikla, be išankstinio leidimo gali turėti vieną arba kelis ginklus, jei jie turi Europos šaunamųjų ginklų leidimą, kuriame įrašytas toks šaunamasis ginklas arba šaunamieji ginklai, ir jei jie gali įrodymais pagrįsti savo kelionės priežastis, pvz., pateikti kvietimą ar kitokį dokumentą, kuris pagrįstų medžioklę ar sportinio šaudymo veiklą valstybėje narėje, į kurią jie vyksta.

Valstybės narės negali reikalauti už Europos šaunamojo ginklo leidimo pripažinimą sumokėti mokesčius ar įmokas.

Vis dėlto ši išimtis netaikoma, kai vykstama į valstybę narę, kuri nurodytuosius šaunamuosius ginklus draudžia įsigyti ir laikyti arba kuri pagal 8 straipsnio 3 dalį nustato, kad jiems įsigyti ir laikyti reikia oficialaus leidimo; tokiu atveju Europos šaunamųjų ginklų leidime daromas įrašas.

Pagal 17 straipsnyje minimą ataskaitą Komisija, pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, taip pat apsvarstys šios dalies antrosios pastraipos nuostatų taikymo padarinius, ypač jų įtaką viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.“

14

Direktyvos 2008/51 14 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Iš esmės Europos šaunamojo ginklo leidimo sistema veikia patenkinamai ir šis leidimas turėtų būti pagrindinis dokumentas, kurio medžiotojams ir šauliams reikėtų norint turėti šaunamąjį ginklą kelionės [į kitą valstybę narę] metu. Valstybės narės negali reikalauti už Europos šaunamojo ginklo leidimo pripažinimą sumokėti mokestį ar įmoką.“

15

1993 m. vasario 25 d. Komisija priėmė Rekomendaciją 93/216/EEB dėl Europos šaunamojo ginklo leidimo (JO L 93, p. 39), jos antroje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „Europos šaunamojo ginklo leidimas buvo įvestas siekiant palengvinti laisvą medžiotojų ir šaulių judėjimą Bendrijoje; kadangi priėmus vienodą leidimą su bendru ženklu bus konkrečiai parodyta, kad šis tikslas pasiektas“.

16

Europos šaunamojo ginklo leidimo pavyzdys pateiktas šios rekomendacijos priede.

17

2001 m. spalio 16 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2001/748/EB dėl Jungtinių Tautų Protokolo dėl neteisėtos šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų gamybos ir prekybos jais, pridedamo prie Konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, pasirašymo Europos bendrijos vardu (OL L 280, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 200). Komisija Bendrijos vardu protokolą pasirašė 2002 m. sausio 16 d.

18

Manydamas, kad Bendrijai prisijungus prie Protokolo reikia pakeisti tam tikras Direktyvos 91/477 nuostatas ir kad svarbu užtikrinti darnų, veiksmingą ir greitą direktyvai poveikį darančių tarptautinių įsipareigojimų taikymą, Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Direktyvą 2008/51.

19

Prisijungus prie šio protokolo taip pat priimtas 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 258/2012, kuriuo įgyvendinamas Jungtinių Tautų protokolo prieš neteisėtą šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų gamybą ir prekybą jais, papildančio Jungtinių Tautų Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (JT šaunamųjų ginklų protokolas), 10 straipsnis ir nustatoma šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų bei šaudmenų eksporto leidimų sistema, importo ir tranzito priemonės (OL L 94, p. 1).

20

Reglamento Nr. 258/2012 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Direktyvoje [91/477] sprendžiamas civiliniam naudojimui skirtų šaunamųjų ginklų perdavimo Sąjungos teritorijoje klausimas, o šiame reglamente daugiausia dėmesio skiriama priemonėms, susijusioms su eksportu iš Sąjungos muitų teritorijos į arba per trečiąsias valstybes.“

21

Minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta:

„Supaprastintos procedūros šaunamųjų ginklų, jų dalių, pagrindinių komponentų bei šaudmenų laikinajam eksportui arba reeksportui taikomos tokia tvarka:

22

Siekdamas perkelti Direktyvą 91/477 į Slovakijos teisės sistemą, Slovakijos teisės aktų leidėjas priėmė tokios redakcijos, kuri galiojo sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dieną, Įstatymą Nr. 190/2003 dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, kuriuo iš dalies pakeičiami tam tikri įstatymai (toliau – Įstatymas Nr. 190/2003).

23

Iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad minėto įstatymo 15 straipsnio „Leidimai laikyti ar nešioti ginklus ir jų kategorijos“ 2 dalyje leidimai suskirstyti į atskiras kategorijas pagal ginklo ar šaudmenų panaudojimo tikslą ir pagal leidimo nešioti ar laikyti ginklą pobūdį. Nustatytos tokios kategorijos:

„<...>

24

To paties įstatymo 46 straipsnyje, kuriuo reglamentuojamas Europos šaunamojo ginklo leidimas, nustatyta:

„1.   Europos šaunamojo ginklo leidimas yra oficialus dokumentas, kuris leidžia jo turėtojui keliaujant į kitas Europos Sąjungos valstybes nares turėti su savimi ginklą, kuris yra įrašytas tame dokumente, ir tokį šaudmenų tam ginklui kiekį, kuris atitinka panaudojimo tikslą, jei Europos Sąjungos valstybė narė, į kurią ar per kurią asmuo keliauja, davė leidimą įvežti ar pervežti tą ginklą. Europos šaunamojo ginklo leidimo forma ir įrašai nustatomi visuotinai taikomame teisės akte, kurį priima ministerija.

2.   Europos šaunamojo ginklo leidimą turintis asmuo, vykdamas per dvi Europos Sąjungos valstybes nares ar daugiau, be išankstinio leidimo gali vežtis vieną ginklą, kaip jis suprantamas pagal 6 straipsnio 1 dalies a–c punktus, arba ilgąjį pusiau automatinį šaunamąjį ginklą, kurio dėtuvėje ir šovinio lizde kartu telpa ne daugiau nei trys šoviniai, bei atitinkamus šaudmenis, kad galėtų medžioti, arba ginklą, kaip jis suprantamas pagal 5 straipsnio 1 dalies a–f punktus ir 6 straipsnį, bei atitinkamus šaudmenis, kad galėtų dalyvauti renginyje, susijusiame su sportiniu šaudymu, jei toks šaunamasis ginklas įrašytas į Europos šaunamųjų ginklų leidimą ir jo turėtojas gali įrodymais pagrįsti savo kelionės priežastis. Ši išimtis netaikoma, kai vykstama į valstybę narę, kuri nurodytus šaunamuosius ginklus draudžia įsigyti ir laikyti arba jiems įsigyti ir laikyti reikalauja oficialaus leidimo. Tokiu atveju Europos šaunamųjų ginklų leidime daromas įrašas.

3.   Europos šaunamojo ginklo leidimą išduoda policijos įstaiga, kai fizinis asmuo, gyvenantis [Slovakijos] teritorijoje, kuris yra 2 dalyje nurodyto ginklo savininkas ir turi D arba E kategorijos ginklo leidimą, paduoda prašymą raštu. Prašyme išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimą turi būti nurodyti asmeniniai pareiškėjo duomenys, ginklo leidimo numeris ir kategorija; prie prašymo turi būti pridėtos dvi fotografijos pagal 17 straipsnio 2 dalies a punktą.

<...>“

25

Nuo 2010 m. birželio 30 d. M. Zeman turi A kategorijos ginklo leidimą ir pagal Slovakijos teisės nuostatas – teisę nešiotis ginklą ir šaudmenis savigynai ir savo turto apsaugai visoje Slovakijos teritorijoje. Tačiau jis neturi D ar E kategorijos ginklo leidimo, kurie išduodami naudoti ginklus, skirtus medžioklei ar sportui.

26

2010 m. lapkričio 22 d. M. Zeman Okresné riaditeľstvo Policajného zboru v Žiline (Žilinos rajono policijos direkcija) padavė prašymą išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimą. Šis prašymas buvo atmestas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu.

27

Krajské riaditeľstvo Policajného zboru v Žiline, kaip apeliacinis policijos organas, patvirtino šį sprendimą ir motyvavo jį tuo, kad nebuvo įvykdyta Įstatymo Nr. 190/2003 46 straipsnio 3 dalies sąlyga, nes šis leidimas gali būti išduotas tik D arba E kategorijos ginklų, t. y. ginklų, skirtų medžioklei ar sportui, leidimus turintiems asmenims.

28

M. Zeman dėl šio sprendimo Krajský súd v Žiline (Žilinos regiono pirmosios instancijos administracinių bylų teismas) pareiškė skundą, jame iš esmės rėmėsi tuo, kad atsisakymu jam išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimą prieštaraujama Direktyvos 91/477 tikslams, pažeidžiama Sąjungos teisė, pirmiausia – Chartija.

29

Šis skundas atmestas kaip nepagrįstas motyvuojant tuo, kad minėta direktyva buvo tinkamai perkelta į Slovakijos teisės sistemą. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikšmingos šios direktyvos nuostatos nėra tiesioginio veikimo ir kad Chartijos 45 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė nepažeista.

30

M. Zeman šį sprendimą apskundė Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos aukščiausiasis teismas); šis savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išreiškė abejonių dėl to, ar pagal nacionalinę teisę galima apriboti Europos šaunamojo ginklo leidimo išdavimą taip, kad jis būtų išduodamas tik medžiotojams ir šauliams sportininkams.

31

Anot šio teismo, kadangi Direktyvos 91/477 1 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžta Europos šaunamojo ginklo leidimo sąvoka, kurios turinio ir apimties valstybė narė negali keisti priimdama nacionalinės teisės aktus, pagal šią nuostatą kiekvienam ginklo leidimą turinčiam asmeniui pripažįstamos iš šios direktyvos kildinamos teisės, neatsižvelgiant į ginklų kategoriją.

32

Iš minėtos direktyvos ar jos preambulės vienareikšmiškai neišplaukia, kad Europos šaunamojo ginklo leidimas turi būti skirtas tik medžioklei ir sporto varžyboms ir kad direktyvos nuostatos dėl šio leidimo turi būti taikomos tik šioms veiklos rūšims.

33

Svarstytina, ar sprendimu atsisakyti išduoti M. Zeman Europos šaunamojo ginklo leidimą pažeista teisė judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, įtvirtinta Chartijos 45 straipsnio 1 dalyje, nes ši teisė yra glaudžiai susijusi su asmens teise į fizinę neliečiamybę ir sveikatą, kurią jis gali saugoti, be kita ko, nešiodamasis šaunamąjį ginklą. Tad teisė vežtis šaunamąjį ginklą, skirtą jo savininko savigynai, kildintina iš judėjimo laisvės. Todėl nacionalinės teisės aktais sukuriamas griežtesnis judėjimo laisvės apribojimas, nei priemonės, kurias valstybės narės gali priimti pagal Direktyvos 91/477 3 straipsnį.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jam žinoma apie neteisėto asmens, kuris pasinaudoja judėjimo laisve Sąjungos teritorijoje, ginklų naudojimo pavojų. Tačiau jis mano: darant prielaidą, kad Direktyvos 91/477 3 straipsnis leidžia nukrypti nuo jos 1 straipsnio 4 dalies taip, kad tam tikriems asmenims būtų atsisakoma išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimą, toks sprendimas turi atitikti Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ir proporcingumo principą.

35

Be to, Najvyšší súd Slovenskej republiky primena, kad Europos šaunamojo ginklo leidimas palengvina jį turinčiam asmeniui gauti ginklo leidimą kitose valstybėse narėse, nes leistų pasinaudoti paprastesne procedūra, išvengiant papildomų mokesčių ir administracinių kliūčių, kurios gali apsunkinti privačių asmenų judėjimą.

36

Šiomis aplinkybėmis Najvyšší súd Slovenskej republiky nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

Pirmiausia, konstatuotina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos dokumentų, M. Zeman pagal Slovakijos teisės aktus turi A kategorijos leidimą nešiotis ginklą ir šaudmenis savigynai bei savo turto apsaugai visoje Slovakijos teritorijoje. Tačiau žinoma, kad M. Zeman neturi D arba E kategorijos leidimų pagal Įstatymą Nr. 190/2003, todėl jam neleidžiama laikyti ginklo, skirto medžioklei ar sportui.

38

Antra, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ne draudimas pervežti M. Zeman priklausantį ginklą į kitą valstybę narę dėl to, kad nebuvo išduotas Europos šaunamojo ginklo leidimas, o tik kompetentingos institucijos atsisakymas jam išduoti tokį leidimą.

39

Trečia, pažymėtina, kad Chartijos 45 straipsnyje „Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė“, kuriuo remiasi M. Zeman ir į kurį daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmajame klausime, numatyta, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis turį teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“. Pagal Su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (OL C 303, 2007, p. 17) šioje 45 straipsnio 1 dalyje garantuota teisė yra SESV 20 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte garantuota teisė, naudojimosi kuria sąlygas ir ribas, kaip numatyta SESV 20 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės. Kadangi Direktyva 91/477 reglamentuojama ginklą turinčių asmenų, konkrečiai kalbant medžiotojų ir šaulių sportininkų, judėjimo laisvė, ji yra tokia priemonė. Tad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti vien atsižvelgiant į Direktyvą 91/477.

40

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 91/477 aiškintina taip, kad pagal ją draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos Europos šaunamojo ginklo leidimą leidžiama išduoti tik turintiems ginklus, skirtus medžioklei arba sportui.

41

Kadangi pačios Direktyvos 91/477 tekste nėra tikslių nuostatų pirmuoju klausimu, siekiant į jį atsakyti, ji aiškintina atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus, jos sistemą ir bendrą struktūrą.

42

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Direktyvos 91/477 antrą–ketvirtą konstatuojamąsias dalis ji priimta siekiant sukurti vidaus rinką ir kad asmenų ir gabenamų daiktų saugos tikrinimo panaikinimas, be kita ko, apima ginklams skirtų teisės aktų suderinimą.

43

Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas konstatavo, kad panaikinus ginklų laikymo tikrinimą prie Bendrijos vidaus sienų būtina priimti veiksmingas taisykles, leidžiančias valstybėse narėse kontroliuoti šaunamųjų ginklų įsigijimą, laikymą ir jų perdavimą kitai valstybei narei.

44

Iš Direktyvos 91/477 šeštos konstatuojamosios dalies matyti, kad ji paremta prielaida, jog iš esmės turėtų būti uždrausta patekti iš vienos valstybės narės į kitą turint ginklą, o nukrypti nuo minėtojo draudimo priimtina tik tuomet, kai yra parengta tam tikra tvarka, užtikrinanti, kad valstybėms narėms būtų pranešta apie tai, jog į jų teritoriją bus įvežtas šaunamasis ginklas.

45

Galiausiai pagal minėtos direktyvos septintą konstatuojamąją dalį reikia nustatyti lankstesnes medžioklės ir sportinio šaudymo taisykles.

46

Darytina išvada, kad vienas iš Direktyvos 91/477 tikslų – iš esmės Sąjungoje uždrausti ginklų, neskirtų medžioklei ar sportiniam šaudymui, judėjimą tarp jos valstybių narių, išskyrus atvejus, kuriais tam tikros valstybės narės tokį judėjimą leidžia pagal minėtos direktyvos 11 straipsnyje ir 12 straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles.

47

Atsižvelgiant į tai ir, kalbant apie tos pačios direktyvos sistemą ir bendrą struktūrą, pažymėtina, kad akivaizdu, jog ja atliktas tik dalinis ir minimalus administracinių reikalavimų, susijusių su ginklų įsigijimu, laikymu ir judėjimu tarp valstybių narių, suderinimas, nes pagal Direktyvos 91/477 3 straipsnį valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti griežtesnes nuostatas, nei numatytos šioje direktyvoje.

48

Tačiau net tame pačiame 3 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad šia galimybe negalima pasinaudoti siekiant apriboti teises, kurios valstybių narių nuolatiniams gyventojams suteiktos pagal Direktyvos 91/477 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Iš tikrųjų toje nuostatoje tiksliai numatyta, kad, nukrypstant nuo šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros, turintys Europos šaunamojo ginklo leidimą medžiotojai ir šauliai sportininkai gali judėti kartu su leidimuose nurodytais ginklais netaikant kitų administracinių formalumų, su sąlyga, kad jie turi Europos šaunamųjų ginklų leidimą, kuriame įrašytas toks šaunamasis ginklas, ir jei gali įrodymais pagrįsti savo kelionės priežastis, pvz., pateikti kvietimą ar kitokį dokumentą, kuris patvirtintų medžioklę ar sportinio šaudymo veiklą valstybėje narėje, į kurią jie vyksta.

49

Europos šaunamojo ginklo leidimo teisinis pobūdis ir valstybių narių autonomijos jį išduodant apimtis analizuotini būtent atsižvelgiant į šiuos teiginius. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 91/477 1 straipsnio 4 dalį Europos šaunamojo ginklo leidimas yra dokumentas, išduotas asmens, teisėtai įsigijusio šaunamąjį ginklą, prašymu, kuriame įrašytas (ar įrašyti) šio asmens laikomas (arba laikomi) šaunamasis ginklas (arba šaunamieji ginklai). Leidime turi būti nurodyti bet kokie šaunamojo ginklo nuosavybės ar charakteristikų pasikeitimai, taip pat tai, kad ginklas (ar ginklai) buvo pamestas (ar pamesti) arba pavogtas (ar pavogti).

50

Tad minėtoje nuostatoje Europos šaunamojo ginklo leidimas apibrėžtas tiksliai nenurodant juo suteiktų teisių apimties.

51

Tačiau pažymėtina, kad tai, jog minėtas leidimas išduotas asmeniui, jau pagal nacionalines nuostatas turinčiam teisėto ginklo turėtojo statusą, leidžia daryti prielaidą, kad jis nepakeičia nacionalinio leidimo įsigyti ir laikyti ginklus. Iš tikrųjų, remiantis tuo, kad šis leidimas suteikiamas tik asmens prašymu, darytina išvada, kad teisėtas ginklų laikymas nesusietas su sąlyga, kad ginklą turintis asmuo turėtų Europos šaunamojo ginklo leidimą.

52

Be to, konstatuotina, kad Direktyvos 91/477 1 straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda į jos II priedą; jame nurodoma informacija, kuri turi būti Europos šaunamojo ginklo leidime. Pagal šį II priedą minėtame leidime būtinai turi būti šis įrašas: „Pirmiau nurodytas iš anksto gaunamas oficialus leidimas iš esmės nėra būtinas, kai su C arba D kategorijos šaunamuoju ginklu vykstama medžioti arba kai su B, C ar D kategorijos šaunamuoju ginklu vykstama dalyvauti sportinio šaudymo renginiuose, jei vykstantis asmuo turi [Europos šaunamojo] ginklo leidimą ir gali nurodyti savo kelionės priežastį“. Tad darytina išvada, kad minėtos direktyvos 1 straipsnio 4 dalimi, siejama su jos 12 straipsnio 2 dalimi, iš esmės siekiama palengvinti ginklų, skirtų medžioklei arba sportinei veiklai, judėjimą.

53

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, konstatuotina, kad valstybės narės privalo Europos šaunamojo ginklo leidimą išduoti tik medžiotojams ir šauliams sportininkams, nes tuo atveju, jeigu toks leidimas jiems nebūtų išduotas, šių kategorijų asmenys negalėtų naudotis jiems šia direktyva akivaizdžiai suteikiama teise.

54

Antra, pažymėtina, jog su vienintele sąlyga, kad atitinkamos nacionalinės nuostatos nepažeistų medžiotojų ir šaulių sportininkų minėtų teisių, valstybės narės gali priimti griežtesnes nuostatas, nei numatytos Direktyvoje 91/477, todėl jos neprivalo išduoti Europos šaunamojo ginklo leidimo kitiems ginklų turėtojams.

55

Tokį aiškinimą papildomai patvirtina tam tikrų kitų su šaunamaisiais ginklais susijusių Sąjungos teisės aktų nuostatų analizė.

56

Pavyzdžiui, nors tiesa, kad Reglamentas Nr. 258/2012 netaikytinas pagrindinėje byloje, vis dėlto pažymėtina, kad šio reglamento 9 straipsnyje numatytos supaprastintos procedūros medžiotojų ar sportinio šaudymo atstovų vykdomam šaunamųjų ginklų laikinajam eksportui arba reeksportui.

57

Taip pat Direktyvos 2008/51 14 konstatuojamojoje dalyje, kaip ir Rekomendacijos 93/216 2 konstatuojamojoje dalyje, patvirtinama, kad Europos šaunamojo ginklo leidimo įvedimu siekta palengvinti laisvą medžiotojų ir šaulių, turinčių savo ginklus, judėjimą iš vienos valstybės narės į kitą, kiek tai būtina šiam tikslui įgyvendinti.

58

Be to, primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisės aktai, esant galimybei, turi būti aiškinami atsižvelgiant į tarptautinę teisę, visų pirma tuomet, kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą, (žr., be kita ko, Sprendimo Bettati, C‑341/95, EU:C:1998:353, 20 punktą; Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 35 punktą; Sprendimo Peek & Cloppenburg, C‑456/06, EU:C:2008:232, 29–32 punktus ir Sprendimo Donner, C‑5/11, EU:C:2012:370, 23 punktą).

59

Toks aiškinimas paremia šio sprendimo 54 punkte išdėstytas išvadas. Iš tikrųjų, nors protokolo 10 straipsnyje įtvirtinta valstybių, protokolo šalių, pareiga sukurti ir įgyvendinti veiksmingą šaunamųjų ginklų eksporto, importo, tranzito licencijų ar leidimų sistemą, pagal šio straipsnio 6 dalį joms leidžiama taikyti supaprastintą laikinojo importo ir eksporto bei tranzito procedūrą šaunamiesiems ginklams, vežamiems įrodomiems teisėtiems tikslams, kaip antai medžioklei, sportiniam šaudymui, tinkamumui nustatyti, parodoms ar remontui.

60

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyva 91/477 aiškintina taip, kad pagal ją nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos Europos šaunamojo ginklo leidimą leidžiama išduoti tik turintiems ginklus, skirtus medžioklei arba sportui.

61

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

62

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės, iš dalies pakeista 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB, aiškintina taip, kad pagal ją nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos Europos šaunamojo ginklo leidimą leidžiama išduoti tik turintiems ginklus, skirtus medžioklei arba sportui.