1. 

Šioje byloje nagrinėjami Société nationale maritime Corse-Méditerranée (SNCM) SA (toliau – SNCM) ir Prancūzijos Respublikos pateikti apeliaciniai skundai dėl Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 2 ); juo panaikintos 2008 m. liepos 8 d. Komisijos sprendimo 2009/611/EB dėl priemonių C‑58/02 (ex N 118/02), kurių Prancūzija ėmėsi SNCM naudai (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 3 ), 1 straipsnio antra ir trečia pastraipos.

2. 

2013 m. sausio 24 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas nurodė sujungti bylas C‑533/12 P ir C‑536/12 P.

3.

SNCM yra laivybos bendrovė, kuri vykdo reguliarius maršrutus iš žemyninės Prancūzijos (Marselio, Tulono ir Nicos) į Korsiką, Šiaurės Afriką (Alžyrą ir Tunisą) ir Sardiniją.

4.

2002 m. 20 % SNCM akcijų turėjo Société nationale des chemins de fer, o 80 % – Compagnie générale maritime et financière (toliau – CGMF), šios visos akcijos priklausė Prancūzijos valstybei. 2006 m. liberalizavus jos kapitalą, dvi bendrovės Butler Capital Partners (toliau – BCP) ir Veolia Transport (toliau – VT) perėmė atitinkamai 38 % ir 28 % kapitalo kontrolę, CGMF liko 25 %, o 9 % kapitalo atiteko darbuotojams. Vėliau BCP perdavė savo dalį VT.

5.

Corsica Ferries France SAS (toliau – Corsica Ferries) yra laivybos bendrovė, kuri vykdo reguliarius jūrų maršrutus iš žemyninės Prancūzijos (Marselio, Tulono ir Nicos) ir Italijos į Korsiką. Ji – viena didžiausių SNCM konkurenčių. Kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, Corsica Ferries buvo dominuojantis jūrų susisiekimą tarp žemyno ir Korsikos užtikrinantis subjektas ir jos rinkos dalis nuolat augo ( 4 ).

6.

2002 m. vasario 18 d. laišku Prancūzijos Respublika pranešė Komisijai apie 76 milijonų EUR SNCM restruktūrizavimo pagalbos projektą (toliau – 2002 m. planas).

7.

2003 m. liepos 9 d. Sprendimu 2004/166/EB dėl restruktūrizavimo pagalbos, kurią Prancūzija ketina suteikti Société nationale maritime Corse-Méditerranée (SNCM) (toliau – 2003 m. sprendimas) ( 5 ), Komisija su tam tikromis sąlygomis patvirtino dvi SNCM pervestos restruktūrizavimo pagalbos dalis už bendrą 76 milijonų EUR sumą, iš kurių viena 66 milijonų EUR dalis buvo mokėtina iš karto, o kita 10 milijonų EUR neviršijanti dalis priklausė, be kita ko, nuo SNCM laivų perdavimo neto rezultato. Ginčijamas tik vienas 2002 m. plano elementas – likusi galutinė 15,81 milijono EUR restruktūrizacijai skirta suma ( 6 ).

8.

2004 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu 2005/36/EB, iš dalies keičiančiu 2003 m. sprendimą ( 7 ), Komisija pakeitė vieną iš 2003 m. sprendimo 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Šie pakeitimai neturi jokios įtakos nagrinėjamiems apeliaciniams skundams.

9.

2003 m. spalio 13 d.Corsica Ferries Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2003 m. sprendimo panaikinimo.

10.

2005 m. kovo 16 d. sprendimu Komisija, remdamasi 2003 m. sprendimu, patvirtino dalinį šios išvados 7 punkte minėtos antrosios 3327400 EUR restruktūrizavimo pagalbos dalies pervedimą.

11.

2005 m. birželio 15 d. sprendimu ( 8 ) Bendrasis Teismas panaikino 2003 m. sprendimą dėl klaidingo minimalios pagalbos vertinimo, nulemto daugiausia perdavimo neto vertės skaičiavimo klaidų, tačiau atmetė visus kitus ieškinio pagrindus, susijusius su nepakankamu motyvavimu ir EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto (dabar SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas) ( 9 ) bei Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti ( 10 ) pažeidimu.

12.

2006 m. balandžio 7 d. laiške Prancūzijos valdžios institucijos pasiūlė Komisijai laikytis nuostatos, kad pagal 2002 m. planą suteikta restruktūrizavimo pagalbos dalis – 53,48 milijono EUR – yra kompensacija už viešąją paslaugą, todėl ją reikėtų laikyti „ne priemone pagal restruktūrizavimo planą, o priemone, kuri nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747), arba atskira ir nepriklausoma restruktūrizavimo plano priemone pagal EB 86 straipsnio 2 dalį“ ( 11 ).

13.

2006 m. balandžio 21 d. pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 4 straipsnį Komisijai buvo pranešta apie koncentracijos projektą, susijusį su bendrovių BCP ir VT bendros SNCM kontrolės įgijimu ( 12 ). 2006 m. gegužės 29 d. Komisija pagal to paties reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punktą pritarė šiai koncentracijai.

14.

2006 m. gegužės 16 d. BCP, VT ir CGMF pasirašė susitarimo protokolą, pagal kurį 75 % bendrovės SNCM kapitalo buvo perleista privatiems pirkėjams. Šiame protokole įtvirtintos trys valstybės priemonės, dėl kurių vyko procesas Bendrajame Teisme ir apie kurias diskutuojama šiame procese:

15.

2006 m. rugsėjo 13 d. Prancūzijos valdžios institucijoms pateikus informaciją, susijusią su finansinėmis operacijomis, atliktomis, kai SNCM buvo paversta privačia bendrove, Komisija nusprendė pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir išnagrinėti naujas priemones, įgyvendintas SNCM naudai, įskaitant 2002 m. planą ( 13 ).

16.

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad 2002 m. plane kaip viešosios paslaugos kompensacija numatytas 53,48 milijono EUR įnašas į kapitalą yra neteisėta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, tačiau ji suderinama su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 3 dalies c punktą, ir kad 2006 m. privatizavimo plano priemonės nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

17.

Ieškinyje Bendrajame Teisme Corsica Ferries reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą.

18.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas iš dalies patenkino jos ieškinį. Dėl 2006 m. gegužės 16 d. susitarimo protokole numatytų trijų priemonių ir 2002 m. plane įtvirtinto restruktūrizavimo likučio jis nusprendė, kad:

19.

Vadovaudamasis šiomis išvadomis, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio antrą ir trečią pastraipas.

20.

2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde SNCM prašo iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą. 2012 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde Prancūzijos Respublika prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. 2013 m. vasario 28 d.Corsica Ferries pateikė atsiliepimą į skundą. 2013 m. lapkričio 6 d. įvyko teismo posėdis, kuriame SNCM, Prancūzijos Respublika ir Corsica Ferries pateikė pastabas žodžiu.

21.

Reikia pažymėti, kad Komisija, kurios sprendimą Bendrasis Teismas iš dalies panaikino, neskundė Bendrojo Teismo sprendimo nei pateikdama apeliacinį skundą, nei palaikydama SNCM ir Prancūzijos Respubliką arba dalyvaudama Teisingumo Teismo posėdyje.

22.

SNCM ir Prancūzijos Respublika pateikia keturis pagrindus, susijusius su kiekviena iš keturių šios išvados 18 punkte minėtų priemonių.

23.

Ginčijamo sprendimo 259–348 punktuose Komisija nurodė, kad norint nustatyti, ar SNCM privatizavimas už neigiamą 158 milijonų EUR kainą turėjo valstybės pagalbos požymių, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas, parduodamas SNCM, galėtų sau leisti tokio dydžio kapitalo įnašus, ar, atvirkščiai, būtų pasirinkęs ją likviduoti.

24.

Komisijos teigimu, didelės įmonių grupės, uždarančios kai kuriuos skyrius ar likviduojančios dukterines įmones, negali nepaisyti socialinių tokių uždarymų ar likvidavimų pasekmių. Be to, ji nurodė, kad tokiais atvejais šios grupės dažniausiai įgyvendina socialinius planus, į kuriuos gali būti įtrauktos didesnės nei pagal įstatymus ir kolektyvines sutartis privalomos išeitinės kompensacijos.

25.

Taigi Komisija nurodė, jog SNCM likvidavimo atveju, siekiant, kad nepablogėtų holdingo bendrovės ir jos galutinio akcininko, t. y. Prancūzijos valstybės, įvaizdis, be teisiškai privalomų pareigų, būtų buvusios įgyvendintos ir minėtos priemonės.

26.

Toliau Komisija nagrinėjo, ar išlaidos didesnėms nei pagal įstatymus ir kolektyvines sutartis privalomoms išeitinėms kompensacijoms viršijo neigiamą perdavimo kainą, ir nusprendė, kad taip nebuvo. Remdamasi tuo, Komisija pripažino, kad sprendimas perduoti SNCM už neigiamą 158 milijonų EUR kainą nėra valstybės pagalba, nes jis atitinka pasirinkimą, kurį padarytų rinkos sąlygomis veikianti privačių įmonių grupė, atsižvelgdama į socialines išlaidas, kurių sukeltų įmonės likvidavimas.

27.

Nagrinėdamas privataus investuotojo kriterijaus taikymą, Bendrasis Teismas pripažino, jog norint apibrėžti apdairaus privataus investuotojo elgesį reikia įvertinti, kad socialinėje rinkos ekonomikoje jis negali neatsižvelgti į savo atsakomybę prieš visus įmonės suinteresuotus asmenis ir į socialinės, ekonominės ir aplinkosaugos situacijos, kuriai esant jis eksploatuoja savo įmonę, pokyčius ( 14 ).

28.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pripažino, kad tai, jog privatus investuotojas moka papildomas išeitines kompensacijas, gali būti laikoma teisėta ir tinkama praktika, siekiant sudaryti palankias sąlygas taikiam socialiniam dialogui ir išlaikyti bendrovės ar bendrovių grupės prekių ženklo įvaizdį ( 15 ). Vis dėlto, Bendrojo Teismo teigimu, griežtas įstatymuose ir sutartyse numatytas pareigas viršijančių sąnaudų prisiėmimas turėtų būti laikomas valstybės pagalba, jei net ir ilguoju laikotarpiu jos nėra visiškai ekonomiškai pagrįstos ( 16 ).

29.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas kritikavo Komisiją, kad ji neapibrėžė ekonominės Prancūzijos valstybės veiklos, kurios atžvilgiu galbūt reikėtų saugoti prekių ženklo įvaizdį ir vertinti ekonominį šioje byloje nagrinėjamo perdavimo už neigiamą kainą prasmingumą ( 17 ).

30.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nesant tokio apibrėžimo, jis negali patikrinti perdavimo už neigiamą kainą, su kuriuo Prancūzijos valstybė sutiko siekdama išvengti papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimo, ekonominio prasmingumo ilguoju laikotarpiu. Todėl jis pripažino, kad Komisija padarė teisės klaidą ( 18 ).

31.

Be to, Bendrasis Teismas nustatė, jog Komisija nepateikė pakankamai objektyvios ir patikrinamos informacijos, galinčios įrodyti, kad papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas yra nusistovėjusi verslininkų praktika, ir nepateikė informacijos, galinčios įrodyti, jog egzistavo pagrįsta tikimybė, kad susidarys socialinės sąnaudos, pateisinančios išeitinių kompensacijų mokėjimą ( 19 ).

32.

Prieš pritardamas Corsica Ferries pateiktam pagrindui, pagal kurį Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog SNCM perdavimo už neigiamą kainą patvirtinimas nebuvo valstybės pagalba ( 20 ), Bendrasis Teismas pripažino, kad „Komisija nepateikė informacijos, leidžiančios teisiškai įrodyti, kaip didelių papildomų išeitinių kompensacijų, kurios, beje, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 277 konstatuojamosios dalies, gali dešimt kartų viršyti vien įstatymuose ir sutartyse numatytas sumas, sąnaudas šiuo atveju pateisino pagrįsta tikimybė, jog Prancūzijos valstybė iš to gaus (netiesioginės) materialinės naudos, net jeigu ji pasireikštų ilguoju laikotarpiu. Nors neįmanoma pašalinti tam tikrų socialinių pasekmių kitose valstybinėse įmonėse rizikos dėl SNCM likvidavimo nemokant papildomų išeitinių kompensacijų, Komisija netgi savo rašytiniuose atsakymuose Bendrajam Teismui visiškai nenagrinėjo šių netiesioginių socialinių sąnaudų dydžio bei jų atsiradimo tikimybės. Taigi, manytina, kad nepakankamai teisiškai buvo įrodytas ekonominis Prancūzijos valstybės elgesio prasmingumas ilguoju laikotarpiu“ ( 21 ).

33.

SNCM kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis pažeidė diskreciją, kurią turi Komisija taikydama rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų.

34.

Skundžiamo sprendimo 86 ir 87 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad taikydama privataus investuotojo kriterijų Komisija turi apibrėžti valstybės ekonominę veiklą, be kita ko, pagal teritoriją ir sektorių, kurių atžvilgiu turi būti vertinamas ekonominis tos valstybės elgesio ilguoju laikotarpiu prasmingumas. Bendrojo Teismo teigimu, toks vertinimas būtinas siekiant pagal objektyvius ir patikrinamus duomenis nustatyti, kokios pakankamai nusistovėjusios praktikos laikosi iš anksto nustatyti referenciniai investuotojai, ir įrodyti buvus protingą ir pakankamai pagrįstą tikimybę, kad taip elgdamasi valstybė narė gauna netiesioginės materialinės naudos.

35.

SNCM manymu, tokiais Bendrojo Teismo argumentais peržengiamos galimos Komisijos akivaizdžios vertinimo klaidos nagrinėjimo ribos ir ginčijamas šios institucijos ekonominis jai pateiktų faktinių aplinkybių vertinimas bei Komisijos paskirto nepriklausomo eksperto darbo kokybė. SNCM teigimu, skundžiamas sprendimas pažeidžia institucinę pusiausvyrą, nes Bendrasis Teismas prisiima įmonės ekonominių ir socialinių ryšių eksperto funkciją.

36.

Siūlau Teisingumo Teismui atmesti SNCM pirmojo pagrindo pirmą dalį dėl toliau nurodytų priežasčių.

37.

Iš tiesų reikia priminti, kad Sąjungos teismas negali Komisijos atlikto ekonominio vertinimo pakeisti savuoju ( 22 ). Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „Sąjungos teismai vykdo ribotą Komisijos atlikto kompleksinio ekonominio vertinimo kontrolę, apsiribojančią tik patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės buvo tiksliai nustatytos ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais“ ( 23 ).

38.

Vis dėlto, kitaip, nei teigia SNCM, Bendrasis Teismas Komisijos atlikto ekonominio vertinimo nepakeitė savuoju, bet atskleidė Komisijos argumentų ir ypač jų pagrindimo būdo spragas, dėl kurių kilo abejonių, ar Komisija tinkamai taikė EB 87 straipsnį.

39.

Nepritariu ir kaltinimui, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog Komisija paskyrė nepriklausomą ekspertą ir grindė savo sprendimą jo išvadomis, taip sukeldamas abejonių dėl eksperto darbo turinio. Kaip pažymi Corsica Ferries, Bendrasis Teismas neginčijo eksperto išvadų, bet vėlgi tik kritikavo Komisiją, kad ji nepakankamai pagrindė savo argumentus arba savo išvadai paremti nepateikė pakankamai objektyvios ir patikrinamos informacijos, kurią jai suteikė eksperto darbas.

40.

Prancūzijos Respublikos pirmajame pagrinde, būtent jo pirmoje dalyje, klausiama, ar galima atsižvelgti į valstybės, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio pasaulinio ūkio subjekto, prekių ženklo įvaizdį, siekiant papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimui netaikyti valstybės pagalbos sąvokos. Kadangi šis klausimas gali kilti, tik jei nagrinėjamos kompensacijos viršija įstatymuose ir sutartyse numatytas sumas ir nebuvo galima įrodyti, kad tokios kompensacijos yra įprastos atitinkamoje verslo šakoje, mano manymu, būtų labiau logiška visų pirma nagrinėti Prancūzijos Respublikos pirmojo pagrindo antrą dalį, kurioje Bendrasis Teismas kaltinamas padaręs teisės klaidą, nes reikalavo, kad Komisija įrodytų, jog papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas buvo pakankamai įprasta arba net nuolatinė privačių investuotojų praktika.

41.

SNCM išdėsto tą pačią poziciją ir kaltina Bendrąjį Teismą skundžiamo sprendimo 86 ir 87 punktuose privataus investuotojo kriterijaus aiškinimui ir taikymui įtvirtinus „vien teismo praktika grindžiamą patikrinimą“, pagal kurį Komisija privalo atlikti vertinimą pagal sektorių arba teritoriją (i punktas), įrodyti buvus pakankamai nusistovėjusią praktiką (ii punktas) ir taikyti per daug aukštą įrodymų standartą netiesioginės materialinės naudos tikimybei patvirtinti (iii punktas).

42.

Skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „taikydama privataus investuotojo kriterijų Komisija, pasinaudodama savo didele diskrecija, turi apibrėžti valstybės ekonominę veiklą, be kita ko, pagal teritoriją ir sektorius, kurių atžvilgiu turi būti vertinamas ekonominis tos valstybės elgesio ilguoju laikotarpiu prasmingumas“ ( 24 ).

43.

Taigi Bendrasis Teismas kritikavo Komisiją, kad ji nepateikė duomenų, reikalingų norint nustatyti ekonominį papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimo prasmingumą.

44.

Kaip pažymi Corsica Ferries, prielinksnio „be kita ko“ vartojimas patvirtina, kad Bendrasis Teismas pasiliko galimybę atsižvelgti į kitas aplinkybes ir neapribojo privataus investuotojo kriterijaus taikymo vertinimu pagal teritoriją arba sektorių.

45.

Be to, teismų praktika neužkerta kelio Bendrajam Teismui pažymėti, kad vertinimas pagal teritoriją arba sektorių galėtų būti reikšmingas nustatant ekonominį valstybės elgesio ilguoju laikotarpiu prasmingumą. Be to, iš šio vertinimo gali paaiškėti, kad nagrinėjamos valstybės ekonominė veikla apima labai didelį plotą ir daugelį sektorių. Jis taip pat gali būti naudingas atsižvelgiant į tai, kad atlyginimai ir išeitinės kompensacijos labai skiriasi, nelygu atitinkamos rinkos arba sektoriai.

46.

SNCM nurodo Sprendimą Italija ir SIM 2 Multimedia prieš Komisiją, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „reikia įvertinti, ar privatus investuotojas, savo dydžiu prilygstantis viešąjį sektorių valdantiems juridiniams asmenims, panašiomis aplinkybėmis būtų galėjęs nuspręsti atlikti tokio dydžio kapitalo įnašus“ ( 25 ).

47.

Manau, kad šiame apibrėžime kaip tik siekiama pagal dydį nustatyti su valstybe palyginamo privataus investuotojo rūšį, kurią papildomai patikslinti, kaip pasiūlė Bendrasis Teismas, gali valstybės ekonominės veiklos vertinimas „be kita ko, pagal teritoriją ir sektorius“.

48.

Reikia atmesti ir SNCM pirmojo pagrindo antrą dalį, kurioje nurodyta, kad buvo pažeistas EB 295 straipsnis, pagal kurį „Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“. SNCM manymu, skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrojo Teismo minėtame vertinime pagal teritoriją ir sektorius neatsižvelgiama į tai, kad egzistuoja labai įvairialypės privačios holdingo bendrovės, kurių veikla neapribota atitinkamu sektoriumi arba teritorija. Nesuprantu, kaip toks valstybės ekonominės veiklos vertinimas pagal teritoriją arba sektorių ir aplinkybė, kad kai kurios privačios holdingo bendrovės vykdo veiklą ne viename sektoriuje arba teritorijoje, galėtų turėti įtakos valstybėse narėse galiojančiai nuosavybės sistemos apsaugai.

49.

Skundžiamo sprendimo 95 ir 96 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija „nepateikė pakankamai objektyvios ir patikrinamos informacijos, galinčios įrodyti, kad papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas panašiomis aplinkybėmis yra nusistovėjusi verslininkų praktika“, ir „tik pažymėjo, kad papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas <...> tapo įprasta didelių įmonių grupių praktika <...>“. Bendrasis Teismas ją kaltino nepateikus nė mažiausio šio teiginio įrodymo.

50.

SNCM teigia, kad kritikuodamas Komisijos argumentus Bendrasis Teismas nustatė naują reikalavimą, viršijantį tai, kas būtina siekiant tinkamai taikyti privataus investuotojo kriterijų, ir pažeidė SESV 345 straipsnį. Prancūzijos Respublika ir SNCM mano, kad siekiant patenkinti privataus investuotojo kriterijaus reikalavimus užteko įrodyti, kad viena privati įmonė mokėjo papildomas išeitines kompensacijas panašiomis aplinkybėmis.

51.

Nepritariu šiai skundžiamo sprendimo kritikai.

52.

Primenu, kad papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimą reikia vertinti atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų, siekiant nustatyti, ar SNCM likvidavimo išlaidos viršytų perdavimo už neigiamą 158 milijonų EUR kainą išlaidas, kitaip tariant, ar valstybės vietoje buvęs privatus investuotojas būtų įvykdęs tokį perdavimą.

53.

Taigi, būtina nustatyti, ar likvidavimo išlaidos apimtų nagrinėjamas papildomas kompensacijas. Taip būtų, jei būtų kalbama apie įstatyme arba kolektyvinėse sutartyse numatytas kompensacijas. Kadangi nagrinėjamu atveju papildomos išeitinės kompensacijos gerokai viršija šiuos reikalavimus, vienintelė priežastis, dėl kurios, vadovaujantis privataus investuotojo kriterijumi, į jas reikėtų atsižvelgti apskaičiuojant likvidavimo išlaidas, būtų aplinkybė, kad tai yra pakankamai nusistovėjusi praktika.

54.

SNCM ir Prancūzijos Respublika teigia, kad galimybės arba faktinės aplinkybės, kad vienas privatus investuotojas nusprendė mokėti arba mokėjo tokias papildomas išeitines kompensacijas, užtektų norint į jas atsižvelgti apskaičiuojant likvidavimo išlaidas.

55.

Manau, kad to tikrai nepakanka, ypač jei viena galimybė arba atvejis, kai privatus investuotojas galėjo priimti tokį sprendimą, surandama tarp daugelio kitų pavyzdžių, kai privatūs investuotojai tokių veiksmų nesiėmė, nes tai įrodytų, jog, išskyrus išimtinius atvejus, papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas neturi jokio ekonominio pagrindo.

56.

Kaip teismo posėdyje pažymėjo Corsica Ferries, nusistovėjusios, dabartinės arba nuolatinės praktikos rinkoje patvirtinimas šiomis aplinkybėmis nėra naujas arba ypatingas reikalavimas. Viename komunikatų valstybės pagalbos srityje pati Komisija paminėjo, kad valstybės ištekliai yra pagalba, jeigu „jie nėra susiję su rizikos kapitalo įnašu pagal normalią rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių bendrovių praktiką“ ( 26 ). Manau, kad skirtingų terminų vartojimas („normali praktika“, „nusistovėjusi praktika“ ( 27 ), „pakankamai nusistovėjusi praktika“ ( 28 ), „įprasta praktika“ ( 29 ) arba „įprasta (nuolatinė) praktika“ ( 30 )) neįrodo, jog Bendrojo Teismo sprendime buvo įtvirtintas naujas įrodymo reikalavimas.

57.

Be to, ginčijamo sprendimo 268 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtina, kad didelės įmonių grupės „dažniausiai įgyvendina socialinius planus, <...> padarydamos daugiau nei privalo pagal įstatymus ir kolektyvines sutartis“. Žodis „dažniausiai“ gali reikšti tik nusistovėjusią praktiką, kurios buvimą, žinoma, ir reikia įrodyti.

58.

Vis dėlto, išskyrus patikrinimą, ar laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, ar faktinės aplinkybės buvo tiksliai nustatytos ir ar nebuvo akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais ( 31 ), pakankamai nusistovėjusios praktikos buvimą patvirtinti turi ne Sąjungos teismas, bet Komisija, netiesiogiai įsipareigojusi įrodyti, nors ir paprastais teiginiais, kad tai buvo rinkoje nusistovėjusi praktika ( 32 ).

59.

Tačiau Bendrasis Teismas pripažino, kad ginčijamo sprendimo 135 išnašoje Komisija pateikė tik vieną 1991 m. pavyzdį, tačiau jame nekilo į šioje byloje nagrinėjamas panašių išmokų mokėjimo klausimas, ir dešimt kitų socialinių planų, kurie, kaip Bendrojo Teismo posėdyje pripažino Komisija, buvo susiję su restruktūrizavimu, o ne likvidavimu ir buvo įgyvendinami nieko bendra su jūrų transportu neturinčiuose sektoriuose ( 33 ).

60.

Taigi, būtent tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nusprendė, kad tik patvirtindama, jog papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas yra įprasta didelių įmonių grupių praktika, „tačiau [nepateikdama] nė mažiausio įrodymo“ ( 34 ), Komisija nepakankamai pagrindė savo sprendimą.

61.

Šiame bylos nagrinėjimo etape taip pat galima atmesti SNCM pirmojo pagrindo ketvirtą dalį, kurioje SNCM kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus pareigą motyvuoti ir neapibrėžus „pakankamai nusistovėjusios praktikos“ ir „nuolatinės praktikos“ sąvokų.

62.

Šie žodžiai yra gana aiškūs ir nurodo faktinių aplinkybių vertinimą, be to, Bendrasis Teismas ir neprivalėjo jų apibrėžti ar juo labiau pateikti išsamių motyvų, kad būtų galima suprasti, jog vienas arba keli dar ir neįtikinami pavyzdžiai negali prilygti „nuolatinei praktikai“ arba „pakankamai nusistovėjusiai praktikai“.

63.

Manau, jog Bendrasis Teismas teisėtai nusprendė, kad Komisija nepateikė pakankamai įrodymų, jog papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas yra pakankamai nusistovėjusi privačių investuotojų praktika.

64.

Skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nesant nusistovėjusios papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimo praktikos, Komisija taip pat neįrodė, jog Prancūzijos sprendimą atlikti nagrinėjamą mokėjimą lėmė pagrįsta tikimybė iš to gauti netiesioginės materialinės naudos, net jeigu ji pasireikštų ilguoju laikotarpiu.

65.

SNCM skundžiasi, kad priimdamas tokį sprendimą Bendrasis Teismas nustatė Komisijai per didelę įrodinėjimo pareigą, nes ji turėjo nustatyti tikslų dėl valstybės prekių ženklo įvaizdžio pablogėjimo patirtos žalos dydį, nors tokie skaičiavimai dėl savo pobūdžio remtųsi sunkiai nuspėjamais dalykais.

66.

Toks skundžiamo sprendimo vertinimas neteisingas. Sprendimo 102 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „Komisija ginčijamame sprendime nepateikė informacijos, galinčios paaiškinti konkretų patirtos žalos pobūdį ir iš kurios, be kita ko, būtų matyti, kokių dalyvių atžvilgiu (vartotojų, klientų, tiekėjų ar net darbuotojų) būtų paveiktas SNCM ir Prancūzijos valstybės prekių ženklo įvaizdis. Be to, ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad Komisija bandė apskaičiuoti patirtą žalą, o ją, šiaip ar taip, būtina palyginti su numatomomis papildomų išeitinių kompensacijų sąnaudomis, kurių mokėjimą pateisina ta žala“.

67.

Neminėdamas „tikslaus nustatymo“, Bendrasis Teismas pripažino, kad „ginčijamo sprendimo 270 ir 271 konstatuojamosiose dalyse Komisija tik pareiškė, kad socialinė įtampa, kurią, jos nuomone, rodo 2004 m. vykęs socialinis konfliktas, likvidavus SNCM baigtųsi socialiniais neramumais, kurie pakeistų patronuojančiosios bendrovės ir jos galutinio akcininko prekių ženklo įvaizdį“ ( 35 ).

68.

Be to, Bendrojo Teismo posėdyje Komisija pripažino, kad nenagrinėjo socialinių išlaidų (pavyzdžiui, streikų), galinčių pateisinti papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimą, atsiradimo pagrįstos tikimybės ( 36 ). Taigi man atrodo, kad Bendrasis Teismas nenustatė per didelės įrodinėjimo pareigos ir tik pripažino, jog Komisijos sprendimas šiuo klausimu yra nepakankamai motyvuotas.

69.

Kaip jau nurodžiau šios išvados 40 punkte, pirmajame pagrinde Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus EB 87 straipsnio 1 dalį, nes jis nusprendė, kad Komisija, taikydama apdairaus privataus investuotojo kriterijų, negalėjo atsižvelgti į žalą valstybės, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio globalaus ūkio subjekto, prekių ženklo įvaizdžiui.

70.

Tiksliau tariant, šio pagrindo pirmoje dalyje Prancūzijos Respublika teigia, kad skundžiamo sprendimo 90, 93 ir 94 punktuose Bendrasis Teismas iš tiesų paneigė galimybę valstybei narei atsižvelgti į žalos jos, kaip globalaus ūkio subjekto, prekių ženklo įvaizdžiui riziką, nors tokią galimybę jis, atrodo, pripažino savo sprendimo 85 punkte.

71.

Prancūzijos Respublikos manymu, Komisija teisėtai atsižvelgė į tokią riziką, kai nagrinėjo, ar papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas atitinka pelno ilguoju laikotarpiu perspektyvą ir ar panašiomis aplinkybėmis apdairus privatus investuotojas taip pat būtų nusprendęs mokėti tokias kompensacijas, kad apsaugotų savo prekių ženklo įvaizdį.

72.

Prancūzijos Respublika taip pat mano, kad papildomų išeitinių kompensacijų mokėjimas būtinas siekiant apsaugoti valstybės prekių ženklo įvaizdį. Paremdama šį teiginį ji nurodo į visą viešąjį sektorių galinčių išplisti solidarumo streikų, dėl kurių gali sustoti šio sektoriaus įmonių ekonominė veikla, riziką.

73.

Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos Respublika teigia, kad išplitę streikai valstybei padarytų didelės ekonominės žalos. Ji atkreipia dėmesį į staigų ryšių tarp įmonių, kuriose vyksta streikas, ir jų tiekėjų bei klientų nutrūkimą ir mokėjimų bei tiekimo sunkumus, dėl kurių viešųjų įmonių klientai ne specialistai privalo kreiptis į privačias įmones konkurentes.

74.

Taigi, Prancūzijos Respublika teigia, kad neigiamų ekonominių pasekmių išvengimas yra netiesioginė materialinė nauda, kurią valstybė siekia gauti mokėdama papildomas išeitines kompensacijas.

75.

Nesutinku su tokiu vertinimu.

76.

Visų pirma reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 83 punkte Bendrasis Teismas pripažino, jog „likvidavus valstybės įmonę <...> valstybės narės taip pat turi galimybę mokėti papildomas išeitines kompensacijas, nors jų pareigos a priori neturi viršyti įstatymuose ir sutartyse numatyto minimumo“.

77.

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 84 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, nesant jokio ekonominio prasmingumo, toks mokėjimas, viršijantis griežtas įstatymuose ir sutartyse numatytas pareigas, turėtų būti laikomas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, o to paties sprendimo 85 punkte taip pat pažymėjo, jog negali užtekti trumpos nuorodos į valstybės, kaip globalaus ūkio subjekto, prekių ženklo įvaizdį, kad būtų išvengta priemonės pripažinimo valstybės pagalba.

78.

Tame pačiame 85 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad valstybės narės, kaip globalios investuotojos į rinkos ekonomiką, prekių ženklo įvaizdžio apsauga, išskyrus ypatingas aplinkybes ir nesant labai įtikinamos motyvacijos, negali būti pakankamas pateisinimas, patvirtinantis papildomų sąnaudų, kaip antai papildomų išeitinių kompensacijų, prisiėmimo ekonominį prasmingumą ilguoju laikotarpiu.

79.

Taigi, kitaip, nei teigia Prancūzijos Respublika, nors Bendrasis Teismas reikalavo „ypatingų aplinkybių ir labai įtikinamos motyvacijos“ ( 37 ), jis apskritai neatmetė galimybės šiai bylai būdingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis atsižvelgti į valstybės, kaip globalios investuotojos į ekonomiką, prekių ženklo įvaizdį. Manau, kad tokia Bendrojo Teismo pozicija yra suderinama su Teisingumo Teismo praktika.

80.

Visų pirma reikia pažymėti, kad nėra daug teismo praktikos, susijusios su valstybės, kaip ūkio subjekto, prekių ženklo įvaizdžiu. Sprendimas Italija prieš Komisiją, kurį ginčijamame sprendime paminėjo ir Komisija ( 38 ), yra pirmasis šiuo klausimu ir jame Teisingumo Teismas pripažino, kad sprendimas prisiimti nuostolius „gali būti grindžiamas ne tik tikimybe gauti netiesioginės materialinės naudos, bet ir kitais motyvais, pavyzdžiui, noru išsaugoti grupės prekės ženklo įvaizdį arba perorientuoti savo veiklą“ ( 39 ).

81.

Vis dėlto tokia Teisingumo Teismo išvada buvo susijusi su privačiu investuotoju, kuris siekia „užtikrinti laikinai sudėtingoje padėtyje atsidūrusios įmonės išlikimą“ arba „sudaryti galimybes nutraukti [dukterinės bendrovės] veiklą palankiausiomis sąlygomis“ ( 40 ).

82.

Atsižvelgdamas į šį vertinimą, Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad „jei kapitalo įnašai <...> visai nesusiję net su ilgalaikio atsipirkimo perspektyva, tokius įnašus reikia pripažinti [valstybės] pagalba“ ( 41 ). Teisingumo Teismo teigimu, iš tiesų toje byloje „nuostoliai buvo atlyginami tokiomis sąlygomis, kurios būtų nepriimtinos įprastomis rinkos sąlygomis veikiančiam privačiam investuotojui ir joks privatus investuotojas, netgi pramonės holdingo bendrovė, neatsižvelgtų į Italijos ir Ispanijos vyriausybių minėtą susirūpinimą“ ( 42 ), t. y. socialinio arba regioninio pobūdžio aplinkybes ( 43 ), panašias į šioje byloje nurodomas Prancūzijos Respublikos.

83.

Antrą kartą valstybės prekių ženklo įvaizdžiu taikant privataus investuotojo kriterijų rėmėsi Ispanijos vyriausybė Sprendime Ispanija prieš Komisiją ( 44 ). Ispanijos vyriausybė bandė pateisinti kapitalo įnašą į valstybės bendrovę Hytasa, kontroliuojamą per Patrimonio del Estado, teigdama, kad „poreikis išsaugoti prekių ženklo įvaizdį buvo teisėtas susirūpinimo pagrindas. Patrimonio del Estado įvaizdis patirtų didelę žalą, jei ji nutrauktų veiklą regione, kenčiančiame nuo didelio nedarbo ir sudėtingų socialinių sąlygų. Bet kuri tokioje situacijoje, kaip Patrimonio del Estado, atsidūrusi privati bendrovė taip pat atsižvelgtų į profesinių sąjungų arba politikų daromą spaudimą“ ( 45 ).

84.

Toje byloje generalinis advokatas F. Jacobs, atsakydamas į Ispanijos vyriausybės argumentą, kad ji elgėsi kaip privatus investuotojas, nes kitoks sprendimas, t. y. likvidavimas, valstybei būtų kainavęs brangiau, pažymėjo, jog „reikia atskirti pareigas, kurias Patrimonio del Estado [turėjo] prisiimti kaip Hytasa akcininkė, nuo pareigų, [tenkančių] Ispanijos valstybei, kaip socialinės apsaugos išmokų ir nedarbo išmokų mokėtojai“ ( 46 ). Generalinio advokato teigimu, „į antrąją pareigų rūšį [nebuvo] galima atsižvelgti taikant privataus investuotojo kriterijų“ ( 47 ).

85.

Todėl jis nusprendė, kad yra visai nereikšmingas argumentas, kad kapitalo įnašą į Hytasa pateisino siekis apsaugoti Patrimonio del Estado prekių ženklo įvaizdį. Vadovaudamasis tuo jis nusprendė, jog „sunku patikėti, kad valstybei priklausanti holdingo bendrovė būtų taip susirūpinusi dėl žalos jos viešajam įvaizdžiui, kurią gali padaryti vienos iš jos valdomų įmonių bankrotas, jog dėl to būtų pasirengusi sumokėti labai dideles pinigų sumas privačiai bendrovei, kad paskatintų ją perimti minėtą įmonę“ ( 48 ).

86.

Teisingumo Teismas priėjo prie tokios pačios išvados kaip generalinis advokatas F. Jacobs ir, kaip ir generalinis advokatas, suabejojo tokių valstybės veiksmų ekonominiu pagrįstumu ( 49 ).

87.

Valstybės prekių ženklo įvaizdžio samprata Teisingumo Teismo praktikoje dar kartą pasirodė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl Komisijos sprendimo dėl Bavarijos žemės suteiktos valstybės pagalbos Vokietijos įmonei, kurios 45 % akcijų priklausė šiai žemei ( 50 ). Bavarijos žemė tai įmonei teikė paskolas, kurias reikėjo grąžinti, tik jei ankstesniais metais įmonė gaudavo pelno ( 51 ). Vokietijos vyriausybė bandė pateisinti tokius veiksmus nurodydama, kad „įmonės likvidavimas iš tiesų lemtų papildomas išlaidas žemei, padarytų didelę žalą jos, kaip verslo subjekto, prekių ženklo įvaizdžiui ir kliudytų pasireikšti visos grupės pertvarkymo sukurtam sinergijos efektui“ ( 52 ).

88.

Teisingumo Teismo pirmininkas nutartyje atmetė Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, be kita ko, nusprendė, kad, „atsižvelgiant į pirminį vertinimą, pateiktų bendro pobūdžio teiginių, visų pirma susijusių su žemės prekių ženklo įvaizdžio išsaugojimu arba jos veiklos reorganizavimu, nepakanka norint įrodyti, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą“ ( 53 ). Dėl Komisijos atlikto privataus investuotojo kriterijaus vertinimo jis iš anksto nurodė, kad neatrodo, jog „ieškovė ir į bylą įstojusi šalis pateikė pakankamai reikšmingos konkrečios informacijos, galinčios patvirtinti teiginį, jog Bavarijos žemė iš tiesų galėjo tikėtis šių paskolų grąžinimo“ ( 54 ).

89.

Procese Bendrajame Teisme Vokietijos vyriausybė pakartojo su valstybės prekių ženklo įvaizdžiu susijusį argumentą ( 55 ). Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovės neįrodė, „kas sudarė Bavarijos žemės, kaip privataus verslo subjekto [nagrinėjamame pramonės sektoriuje, t. y. metalurgijos sektoriuje] prekių ženklo įvaizdį, ir kaip [nagrinėjamos įmonės] bankrotas galėtų šį prekių ženklo įvaizdį pabloginti“ ( 56 ). Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad „nebuvo tikėtina, jog Bavarijos žemė privalėjo sumokėti didelę pinigų sumą privačiai bendrovei <...>, kad paskatintų perimti [tą įmonę], siekdama išvengti, kad jos bankrotas labai pakenktų žemės prekių ženklo įvaizdžiui“ ( 57 ).

90.

Dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas Teisingumo Teismo nutartimi, kurioje nebuvo pareikšta nuomonė dėl valstybės prekių ženklo įvaizdžio reikšmingumo ( 58 ).

91.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos nusprendęs, kad „valstybės narės, kaip globalios investuotojos į rinkos ekonomiką, prekių ženklo įvaizdžio apsauga, išskyrus ypatingas aplinkybes ir nesant labai įtikinamos motyvacijos, negali būti pakankamas pateisinimas, patvirtinantis papildomų sąnaudų, kaip antai papildomų išeitinių kompensacijų, prisiėmimo ekonominį prasmingumą ilguoju laikotarpiu“ ( 59 ) ir kad bet kuriuo atveju šis valstybės prekių ženklo įvaizdžio argumentas nėra susijęs su bankrutuojančia bendrove CGMF, neturinčia jokio kito turto jūrų transporto srityje ( 60 ).

92.

Nors iš esmės neatmetu Bendrojo Teismo reikalaujamo patvirtinimo galimybės, norėčiau pažymėti, kad, mano manymu, labai mažai tikėtina, jog iki šiol valstybių pateikti argumentai dėl jų, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių globalių ūkio subjektų, prekių ženklo įvaizdžio galėtų leisti išvengti jų sprendimų pripažinimo valstybės pagalba, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų.

93.

Taikant šį kriterijų būtinos, nors ir ilgalaikės, rekapitalizavimo priemonių pelningumo ir paskolintų sumų grąžinimo perspektyvos. Kaip Teisingumo Teismas nurodė minėto Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 26 punkte, „privatus investuotojas, vadovaudamasis struktūrine, bendrąja ar sektorine politika ir atsižvelgdamas į pelningumo ilguoju laikotarpiu perspektyvas, po kelerius metus iš eilės patiriamų nuostolių, logiškai mąstant, negalėtų sau leisti atlikti kapitalo injekcijos, kuri ekonominiu požiūriu ne tik atsieitų brangiau nei turto likvidavimas, bet ir būtų susijusi su įmonės pardavimu, panaikinančiu bet kokią tikimybę gauti pelno, netgi ilgalaikės perspektyvos požiūriu“. Tai reiškia, kad „jei viešasis investuotojas daro kapitalo įnašus neatsižvelgdamas į pelningumo, net ir ilguoju laikotarpiu, perspektyvą, tokios investicijos turi būti laikomos pagalba“ ( 61 ).

94.

Taigi valstybių narių susirūpinimas dėl jų, kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių globalių ūkio subjektų, prekių ženklo įvaizdžio, kad ir koks kilnus jis būtų kitais požiūriais, yra labai nutolęs nuo to, kas rūpi privačiam investuotojui, nes kyla dėl įmonės uždarymo „politinių sąnaudų“ (greta ekonominių ir socialinių sąnaudų) ( 62 ), „profesinių sąjungų arba politikų daromo spaudimo“ ( 63 ), sunkumų patiriančios įmonės buvimo „socialinę krizę patiriančioje teritorijoje“ ( 64 ) arba, kaip šioje byloje, į visą viešąjį sektorių galinčių išplisti solidarumo streikų rizika ( 65 ). Šiuose motyvuose visiškai neatsižvelgiama į iš valstybinės priemonės naudos gaunančios įmonės pelno netgi ilguoju laikotarpiu perspektyvą.

95.

Be to, visiškai pritariu Bendrojo Teismo sprendimui, kad „[Sąjungos] teisės normų valstybės pagalbos srityje veiksmingumas labai susilpnėtų, jei būtų laikomasi argumento, <...> pagal kurį bet koks valstybės dalyvavimas įmonės valdyme pateisintų neribotus finansinius įnašus iš viešųjų išteklių, kurie nebūtų laikomi pagalba, grindžiant juos atitinkamos viešosios institucijos įvaizdžiu“ ( 66 ).

96.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti Prancūzijos Respublikos pirmojo pagrindo pirmą dalį.

97.

SNCM kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis iškraipė ginčijamą sprendimą, kai savo sprendimo 93 punkte nusprendė, jog Komisija pakankamai teisiškai neapibrėžė valstybės ekonominės veiklos, kurios atžvilgiu reikėjo vertinti perleidimo už neigiamą kainą ekonominį prasmingumą.

98.

Nenuostabu, kad SNCM pateikia šį argumentą, nes jai ginčijamam sprendimui pagrįsti užtenka nuorodos į valstybės prekių ženklo įvaizdį, suprantamą kaip apimantį bet kokią valstybės ekonominę veiklą.

99.

Atsakyme į pirmojo pagrindo pirmą dalį nurodžiau, kad taip nėra. Taigi Bendrasis Teismas neiškraipė ginčijamo sprendimo nusprendęs, kad įrodymais nepagrįsti teiginiai ir apibendrinimai negali būti pripažįstami pakankamu motyvavimu.

100.

Ginčijamo sprendimo 355–360 konstatuojamosiose dalyse Komisija nustatė, kad atsižvelgiant į tai, jog 26,25 milijono EUR privačių perėmėjų įnašas buvo didelis ir padarytas tuo pat metu, galima atmesti teiginį, jog CGMF kapitalo įnašas laikytinas pagalba. Ginčijamo sprendimo 361–365 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat nustatė, kad fiksuota 10 % pelno norma yra pakankamas atlyginimas už investuotą kapitalą ir nuostatos dėl atsisakymo perduoti ( 67 ) buvimas nėra tokio pobūdžio, kad paneigtų vienodo požiūrio principą. Todėl ji nusprendė, kad CGMF padarytas 8,75 milijono EUR kapitalo įnašas nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

101.

Kalbant apie fiksuotą 10 % pelno normą, reikia pažymėti, kad Komisija nagrinėjo klausimą, ar ši pelno iš CGMF dalyvavimo grąža būtų priimtina hipotetiniam privačiam investuotojui. Ji nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog fiksuota grąža panaikina bet kokią CGMF riziką dėl verslo plano įgyvendinimo, toks investuoto kapitalo pelningumas ilguoju laikotarpiu yra pakankamas. Be to, Komisijos ekspertas pripažino, kad rizikos pobūdžio atžvilgiu šis kapitalo įnašas artimesnis obligacijai su fiksuota palūkanų norma nei investicijai į akcijas.

102.

Dėl SNCM perdavimo sutartyje esančios atsisakymo perimti nuostatos Komisija pripažino, kad ji nėra tokio pobūdžio, kad neigtų vienodo požiūrio į investuotojus principą. Komisijos teigimu, iš tikrųjų ši nuostata susijusi su visišku SNCM perleidimu privatiems perėmėjams, o ne su investicija, kurią į privatizuotą SNCM tuo pačiu metu atliko privatūs perėmėjai ir valstybė.

103.

Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad atsakymuose į jo klausimus Komisija pripažino, jog net esant didelėms privačioms investicijoms vien viešų ir privačių investicijų vienalaikiškumo, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas faktines ar teisines aplinkybes, nepakanka nuspręsti, kad investicija nėra pagalba, kaip tai suprantama pagal Sutartį.

104.

Toliau Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar vertindama vienalaikių kapitalo įnašų investavimo sąlygų panašumą Komisija atsižvelgė į visus reikšmingus, visų pirma grąžos ir atsisakymo perimti nuostatą poveikio, klausimus. Jis nusprendė, kad ne ( 68 ).

105.

Skundžiamo sprendimo 124 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad vertindama vienodą požiūrį Komisija turėjo išsamiai išanalizuoti CGMF ir privačių perėmėjų investicijų grąžos skirtumų poveikį.

106.

Dėl atsisakymo perimti nuostatos skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji bent jau gali panaikinti bet kokią privačių perėmėjų riziką įvykus vienam iš įvykių, dėl kurio ji tampa įgyvendinama, todėl ši sąlyga turi realią finansinę vertę. Ji gali pakeisti privačių investuotojų ir CGMF kapitalo įnašų rizikos profilį, todėl gali kilti klausimas, ar investavimo sąlygos yra panašios. Tokiomis aplinkybėmis, Bendrojo Teismo manymu, Komisija negalėjo neatlikti išsamios atsisakymo perimti nuostatos ekonominio poveikio analizės.

107.

SNCM teigia, kad nusprendęs, jog Komisija neatsižvelgė į visą reikšmingą informaciją, Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamą sprendimą. SNCM teigimu, Komisija pripažino, kad fiksuota 10 % pelno grąža už valstybės į SNCM investuotą kapitalą privačiam investuotojui yra pakankamas ilgalaikis pelnas už investuotą kapitalą. SNCM nurodo, kad už tokios rūšies investiciją yra užtikrinama labai didelė fiksuota grąža, o tai patvirtina, jog 10 % grąžos norma būtų priimtina hipotetiniam privačiam investuotojui. Jei būtų pasinaudota atsisakymo perimti nuostata, dėl to retroaktyviai nustotų galioti perdavimo sutartis, valstybės investicija būtų panaikinta, todėl jos grąža būtų lygi nuliui, o tai, SNCM teigimu, patvirtina, kad atsisakymo perimti nuostatos poveikis buvo neutralus ir Komisijai nereikia jo išsamiai vertinti.

108.

Dėl pačios atsisakymo perimti nuostatos buvimo SNCM ir Prancūzijos Respublika teigia, kad įsigydami SNCM privatūs perėmėjai nusipirko užtikrinimą, kad bus galima susigrąžinti jų kapitalo įnašą, atsitikus vienam iš įvykių, dėl kurių galima pasinaudoti šia atsisakymo perimti nuostata. Joms atsisakymo perimti nuostata nepaneigia privačių perėmėjų ir Prancūzijos valstybės vėlesnių kapitalo įnašų investavimo sąlygų pusiausvyros.

109.

Manau, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 131 punkte negalėjo nuspręsti, kad vertindama vienalaikių kapitalo įnašų investavimo sąlygų panašumą Komisija neatsižvelgė į visus reikšmingus dalykus, ypač pelningumą, nei juo labiau pripažinti šį neatsižvelgimą vertinimo klaida.

110.

Vis dėlto jo sprendimas pritarti kaltinimui, kuriuo ginčijamas Komisijos vertinimo, kad nebuvo pažeistas vienodo požiūrio į privačius perėmėjus ir CGMF principas, pagrįstumas, yra pagrįstas dėl kitų teisinių motyvų ( 69 ).

111.

Iš tiesų, nors Komisija savo sprendime pamini fiksuotos grąžos ir atsisakymo perimti nuostatos poveikio klausimus, jos išvadų motyvavimas šiais dviem atvejais neleidžia jų pripažinti pakankamai įrodytais.

112.

Grąžos klausimu Komisija ginčijamo sprendimo 361–363 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad fiksuotos grąžos norma buvo tokia, jog privatus investuotojas būtų sutikęs tokiomis sąlygomis padaryti kapitalo įnašą SNCM. Komisijos teigimu, aplinkybė, kad atsisakymo perimti nuostata galėjo remtis tik privatūs perėmėjai, nepažeidžia vienodo požiūrio į viešąjį investuotoją ir privačius investuotojus principo.

113.

Ši išvada gali kelti abejonių dėl nepakankamo Bendrojo Teismo motyvavimo, nes jis nurodė, kad, kitaip nei Prancūzijos valstybės atveju, privačių perėmėjų kapitalo įnašo grąža nėra nustatyta susitarimo protokole ir „fiksuota [Prancūzijos valstybės] grąžos norma nėra užtikrinama, nes taikant sąlygą dėl atsisakymo perimti bendrovę <...> fiksuoti dividendai nebėra mokami“ ( 70 ). Bendrasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į privačių perėmėjų kapitalo įnašo neproporcingumą, nes jis esą atsveriamas „didelių ir įvairių Prancūzijos valstybės įsipareigojimų“ ( 71 ).

114.

Dėl atsisakymo perimti nuostatos Bendrasis Teismas pripažino, kad ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas, nes jame „tik konstatuojama, kad ji negali paneigti vienodo požiūrio į vienalaikius investuotojus principo, tačiau jame nėra atlikta jokios ekonominės analizės“ ( 72 ). Komisijos argumentai sutraukti į ginčijamo sprendimo 364 punkto keturias eilutes, kuriose Komisija tik pripažino, kad nagrinėjama nuostata „iš tikrųjų <...> susijusi su visišku SNCM perleidimu privatiems perėmėjams, o ne su investicija (35 milijonai EUR), kurią į privatizuotą SNCM tuo pačiu metu atliko privatūs perėmėjai (26,25 milijono EUR) ir valstybė (8,75 milijono EUR)“.

115.

Taigi reikia pripažinti, kad Bendrojo Teismo sprendimas pritarti nagrinėjamam kaltinimui dėl nepakankamo motyvavimo yra pagrįstas, nes Komisija nepagrindė arba nepakankamai pagrindė savo sprendimo dėl vienodo požiūrio į viešas ir privačias investicijas į SNCM.

116.

Ginčijamo sprendimo 366–379 konstatuojamosiose dalyse Komisija pripažino, kad į patikos sąskaitą pervestos 38,5 milijono EUR dydžio pagalbos individualiems asmenims priemonės, viršijančios socialinės srities teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse numatytas kompensacijas, būtų taikomos, jei tektų vykdyti naują darbuotojų sumažinimo planą, dėl kurio sprendimą priimtų privatūs perėmėjai, ir šios kompensacijos nesusijusios su darbuotojų sumažinimo planų, numatytų pagal 2002 m. restruktūrizavimo planą, vykdymu.

117.

Pasak Komisijos, šią pagalbą galima pervesti tik asmenims, kurių darbo sutartis su SNCM buvo nutraukta pirma laiko. Taigi šios priemonės nėra išlaidos, patiriamos įprastai vadovaujantis socialinės srities teisės aktais, taikomais darbo sutarties nutraukimo atveju. Komisija padarė išvadą, kad ši pagalba asmenims, kurią suteikė valstybė, kaip viešosios valdžios subjektas, o ne kaip valstybė akcininkė, yra valstybių narių socialinės politikos priemonė, todėl tai nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 87 straipsnio 1 dalį.

118.

Skundžiamo sprendimo 142–147 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijame sprendime buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nes Komisija neteisingai nustatė patikos sąskaitos egzistavimo pobūdį ir poveikį.

119.

Pirma, Bendrasis Teismas pripažino, kad vien tai, jog nagrinėjama priemonė nekyla iš griežtų įstatymuose ir sutartyse numatytų pareigų, dar nereiškia, kad ši priemonė negali būti pripažinta valstybės pagalba. Antra, jis nusprendė, kad patikos sąskaitos egzistavimas galėjo paskatinti SNCM darbuotojus išeiti iš darbo įmonėje nesiderant dėl išėjimo sąlygų, t. y. be kita ko, dėl galimo papildomų išeitinių kompensacijų suteikimo, o tai, Bendrojo Teismo teigimu, būtų SNCM netiesioginis ekonominis pranašumas.

120.

SNCM kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius ginčijamą sprendimą, nes jis nusprendė, kad Komisija pripažino, jog vien tai, kad nagrinėjama priemonė nekyla iš griežtų įstatymuose ir sutartyse numatytų pareigų, reiškia, kad jos negalima laikyti valstybės pagalba. Be to, SNCM teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes perėmė diskreciją, kurią turi Komisija, kai vertina sudėtingas ekonomines situacijas. Galiausiai SNCM ir Prancūzijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nemotyvavo savo sprendimo dėl nagrinėjamos priemonės pripažinimo valstybės pagalba ir papildomai nepatikrino, ar ši priemonė atitinka apdairaus privataus investuotojo kriterijų, nors Komisija tai pripažino ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamojoje dalyje.

121.

Dėl toliau nurodomų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį pagrindą.

122.

Dėl SNCM argumento, paremto tariamu Komisijos sprendimo iškraipymu, manau, kad skundžiamo sprendimo 143 punkte Bendrasis Teismas teisingai suprato Komisijos poziciją, pagal kurią norint įsitikinti, jog nagrinėjama priemonė nėra valstybės pagalba, reikia patikrinti, ar „šia priemone nėra sumažinamos SNCM išlaidos, susijusios su jos kasdieniu valdymu, t. y. aptariamuoju atveju – išlaidos, patiriamos įprastai vadovaujantis socialinės srities teisės aktais, taikomais šiame sektoriuje darbo sutarties nutraukimo atveju“ ( 73 ).

123.

Ginčijamo sprendimo 371–377 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais Komisijos argumentais siekiama įrodyti, kad nagrinėjama priemonė kyla iš įsipareigojimų, viršijančių socialinės srities teisės aktuose ir kolektyvinėse sutartyse numatytas kompensacijas. Taip pat akivaizdu, ypač atsižvelgiant į Komisijos ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamąją dalį, kad, šios institucijos manymu, tai, jog nagrinėjama priemonė nekyla iš griežtų įstatymuose ir sutartyse numatytų pareigų, reiškia, kad ji gali būti nelaikoma valstybės pagalba.

124.

Taigi manau, kad Bendrasis Teismas neiškraipė Komisijos sprendimo, kaip tai nurodyta trečiajame pagrinde.

125.

SNCM teigia, kad skundžiamo sprendimo 144 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes perėmė diskreciją, kurią turi Komisija, kai vertina sudėtingas ekonomines situacijas.

126.

Minėtame punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad „patikos sąskaitos egzistavimas padeda skatinti SNCM darbuotojus išeiti iš įmonės ar bent jau išeiti iš jos be derybų, ypač atsižvelgiant į papildomas išeitines kompensacijas <...>, o visa tai SNCM suteikia netiesioginį ekonominį pranašumą“.

127.

Akivaizdu, kad klausimas, ar patikos sąskaita skatina išeiti iš bendrovės be derybų ir SNCM suteikia netiesioginį ekonominį pranašumą, yra susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, nepatenkančiu į Teisingumo Teismo jurisdikciją apeliaciniame procese.

128.

Todėl SNCM trečiojo pagrindo antra dalis yra nepriimtina ir ją reikia atmesti.

129.

SNCM ir Prancūzijos Respublikos teigimu, Bendrasis Teismas nemotyvavo savo sprendimo, nes pripažino nagrinėjamą priemonę valstybės pagalba papildomai nepatikrinęs, ar ši priemonė atitinka apdairaus privataus investuotojo kriterijų.

130.

Šiuo argumentu iš esmės teigiama, kad nors patikos sąskaita palengvino SNCM tenkančius įsipareigojimus, šią priemonę galima pateisinti taikant privataus investuotojo kriterijų.

131.

SNCM ir Prancūzijos Respublika mano (kaip ir Komisija ginčijamo sprendimo 378 konstatuojamojoje dalyje), kad nors patikos sąskaitos vertė, t. y. 38,5 milijono EUR, padidino neigiamą perdavimo kainą, t. y. 158 milijonus EUR, bendra perleidimo kaina, t. y. 196,5 milijono EUR, vis tiek buvo mažesnė už likvidavimo išlaidas. Tai patvirtina, kad privatus investuotojas taip pat būtų ėmęsis tokios priemonės, todėl ji nėra valstybės pagalba.

132.

Tačiau iš ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamosios dalies ir 66 išnašos aiškiai matyti, kad patikos sąskaita buvo atidaryta mokėti papildomas išeitines kompensacijas. Pirmojo pagrindo vertinime jau aptariau privataus investuotojo kriterijaus taikymą tokios rūšies kompensacijoms.

133.

Dėl šios išvados 51–63 ir 79–96 punktuose nurodytų priežasčių manau, kad Komisija nepakankamai pagrindė savo poziciją, jog privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų mokėjęs tokias pačias papildomas išeitines kompensacijas, ir juo labiau kad jis būtų pridėjęs patikos sąskaitos vertę prie perdavimo kainos.

134.

SNCM taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas visai nepagrindė ir nemotyvavo skundžiamo sprendimo 144 punkte apibendrinto vertinimo dėl patikos sąskaitos. Manau, kad priežastys, dėl kurių Bendrasis Teismas nusprendė, jog patikos sąskaita SNCM suteikia netiesioginį ekonominį pranašumą, aiškiai išplaukia iš jo argumentų.

135.

Kaip nurodo Corsica Ferries, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 137 punkte laikėsi tos pačios pozicijos kaip Komisija, t. y. kad „pagalbos sąvoka nebūtina reiškia, jog yra prisiimama teisinė pareiga, bet, kad sumažinama našta, kuri paprastai tenka įmonės biudžetui“. Tai būtų taikytina SNCM naujo darbuotojų sumažinimo atveju.

136.

Tai dar aiškiau matyti iš ginčijamo sprendimo 374 ir 375 konstatuojamųjų dalių, kuriose Komisija pripažino, kad atidarydama patikos sąskaitą valstybė padengė papildomų išeitinių kompensacijų išlaidas darbuotojams, kurie būtų atleisti po SNCM pardavimo privatiems perėmėjams.

137.

Todėl manau, kad Bendrasis Teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą šiuo klausimu, ir reikia atmesti SNCM trečiojo pagrindo trečią dalį bei Prancūzijos Respublikos trečiąjį pagrindą.

138.

Ginčijamo sprendimo 434 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad valstybės pagalba 15,81 milijono EUR kapitalo įnašu ( 74 ) yra suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

139.

Skundžiamo sprendimo 149 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad Komisijos atliktas šio restruktūrizacijai skirto likučio vertinimas grindžiamas prielaida, kad 2006 m. privatizavimo plane nėra valstybės pagalbos elementų. Šio sprendimo 152 ir 153 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog Komisija padarė teisės klaidą ir akivaizdžių vertinimo klaidų, galinčių paneigti šią prielaidą, jos vertinimas dėl restruktūrizacijai skirto likučio nėra pakankamai pagrįstas.

140.

SNCM ir Prancūzijos Respublika pripažįsta, kad pritarimas ketvirtajam pagrindui priklauso nuo Teisingumo Teismo sprendimo patenkinti ar nepatenkinti kitus nagrinėjamuose apeliaciniuose skunduose pateiktus pagrindus.

141.

Atsižvelgdamas į ankstesnę analizę ir siūlymą Teisingumo Teismui atmesti tris pirmuosius SNCM ir Prancūzijos Respublikos pagrindus, manau, kad Bendrasis Teismas teisėtai patenkino Corsica Ferries ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

142.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti SNCM ir Prancūzijos Respublikos ketvirtąjį pagrindą.

143.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: