1.

Šioje byloje Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Parlamento ginčas kilo dėl to, kaip vykdyta 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto priėmimo procedūra. Pirmą kartą visa ši procedūra buvo vykdoma pagal SESV 314 straipsnį.

2.

Ieškinyje Taryba Teisingumo Teismo prašo panaikinti Parlamento pirmininko aktą, kuriuo konstatuojama, kad 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrasis biudžetas galutinai priimtas ( 2 ). Visų pirma Taryba teigia, kad nepaisyta SESV 314 straipsnyje nustatytų jos prerogatyvų, nes priimant 2011 finansinių metų biudžetą, priešingai, nei reikalaujama pagal šį straipsnį, Parlamentas ir Taryba nepriėmė ir bendrai nepasirašė teisėkūros procedūra priimamo akto. Taryba nurodo, kad nesilaikyta ir institucinės pusiausvyros, pažeistas kompetencijos suteikimo principas ir neįvykdyta institucijų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, taip pat – papildomai – pažeisti esminiai procedūros reikalavimai.

3.

Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių, mano manymu, su 2011 m. Sąjungos biudžetu susijusi procedūra įvykdyta taikant SESV 314 straipsnyje nustatytą tvarką. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismui siūlysiu atmesti įvairius Tarybos argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad, be Parlamento pirmininko akto, kuriuo konstatuojama, kad biudžetas galutinai priimtas, būtinas Parlamento ir Tarybos teisėkūros procedūra priimtas ir jų bendrai pasirašytas aktas, kuriuo oficialiai įforminamas šių institucijų atliktas biudžeto priėmimas.

4.

Pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį „kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.“

5.

Pagal ESS 14 straipsnio 1 dalį „Europos Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas“. ESS 16 straipsnio 1 dalyje atitinkamai numatyta, kad „Taryba bendrai su Europos Parlamentu vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas“.

6.

Iš SESV 288 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad, „vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones“.

7.

Pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį „konkrečiais Sutartyse numatytais atvejais procedūra, kai reglamentą, direktyvą ar sprendimą priima Europos Parlamentas, dalyvaujant Tarybai, arba Taryba, dalyvaujant Europos Parlamentui, yra speciali teisėkūros procedūra“. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „pagal teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai yra teisėkūros procedūra priimti teisės aktai“.

8.

Remiantis SESV 296 straipsnio pirma pastraipa, „jei Sutartyse nenurodomas priimamo akto tipas, institucijos, laikydamosi taikomų procedūrų ir proporcingumo principo, jį pasirenka kiekvienu atveju“. Šio straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta, kad, „svarstydami teisėkūros procedūra priimamo akto projektą, Europos Parlamentas ir Taryba atitinkamose srityse nepriima pagal atitinkamą procedūrą nenumatytų aktų“.

9.

SESV 297 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teisėkūros procedūra priimtus aktus, priimtus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, pasirašo Europos Parlamento pirmininkas ir Tarybos pirmininkas.

Teisėkūros procedūra priimtus aktus, priimtus pagal specialią teisėkūros procedūrą, pasirašo juos priėmusios institucijos pirmininkas.

<…>“

10.

SESV 314 straipsnyje reglamentuojama biudžeto procedūros eiga. Šiame ieškinyje keliamas klausimas būtent dėl SESV 314 straipsnio pirmos pastraipos ir 9 dalies.

11.

Pagal SESV 314 straipsnio pirmą pastraipą:

„Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami sprendimą pagal specialią teisėkūros procedūrą, nustato Sąjungos metinį biudžetą pagal toliau pateikiamas nuostatas.“

12.

Pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį:

„Užbaigus šiame straipsnyje nustatytą procedūrą, Europos Parlamento pirmininkas paskelbia, kad biudžetas galutinai priimtas.“

13.

Tęsdamas Tarybos ir Parlamento keitimąsi nuomonėmis per 2010 m. biudžeto priėmimo procedūrą dėl Lisabonos sutartimi įvestų biudžeto procedūros eigos pakeitimų apimties, 2010 m. lapkričio 12 d. Tarybos pirmininkas Parlamento pirmininkui išsiuntė laišką, kuriame priminė, kad įsigaliojus šiai Sutarčiai Tarybos pirmininkas ir Parlamento pirmininkas turi kartu pasirašyti aktą dėl Sąjungos metinio biudžeto nustatymo, nes šios dvi institucijos šį aktą rengė kartu. Tas aktas turi būti skiriamas nuo Parlamento pirmininko akto, kuriuo pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį konstatuojama, kad biudžetas galutinai priimtas.

14.

2010 m. gruodžio 10 d. Taryba priėmė poziciją dėl naujo 2011 finansinių metų Sąjungos biudžeto projekto. Šios pozicijos priede Taryba pateikė Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto nustatymo projektą. Šiame sprendimo projekte buvo vienintelis straipsnis, kuriame nurodyta, jog šis biudžetas nustatytas pagal šio sprendimo priedą, o šį sprendimą turėjo pasirašyti šių dviejų institucijų pirmininkai.

15.

2010 m. gruodžio 14 d. Parlamento pirmininkas atsakė į 2010 m. lapkričio 12 d. Tarybos pirmininko laišką. Jis, be kita ko, pažymėjo manantis, kad Lisabonos sutartimi nepadaryta jokių pakeitimų, susijusių su tuo, kad būtent Parlamento pirmininkas paskelbia, jog biudžetas galutinai priimtas, ir skelbdamas jį pasirašo. Taigi Parlamento pirmininkas Tarybos pirmininkui pažymėjo, jog nepritaria jo nuomonei, kad Sąjungos biudžetą turi pasirašyti šių dviejų institucijų pirmininkai.

16.

Per 2010 m. gruodžio 15 d. plenarinį posėdį Parlamentas patvirtino Tarybos poziciją be pakeitimų. Po šio Parlamento balsavimo Tarybos pirmininkas paskelbė: „Parlamentas ką tik patvirtino Tarybos poziciją dėl 2011 m. biudžeto be pakeitimų. Be abejo, Tarybos vardu galiu pasidžiaugti mūsų bendru susitarimu dėl 2011 m. biudžeto.“ Tą pačią dieną Parlamento pirmininkas pasirašė aktą, kuriuo konstatuota, kad pagal SESV 314 straipsnį pradėta procedūra baigta ir 2011 finansinių metų Sąjungos bendrasis biudžetas galutinai priimtas.

17.

2010 m. gruodžio 15 d. Tarybos pirmininkas Parlamento pirmininkui išsiuntė laišką, kuriame pasidžiaugė palankiu Parlamento balsavimu dėl 2011 m. biudžeto projekto ir priminė, jog pagal ESV sutartį biudžetą nustato Parlamentas ir Taryba. Todėl šio laiško priede Tarybos pirmininkas pateikė savo paties pasirašytą Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto nustatymo projektą, kad jį pasirašytų ir Parlamento pirmininkas. Tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta.

18.

Dėl šios priežasties Taryba nusprendė pareikšti šį ieškinį, kad būtų panaikintas aktas, kuriuo 2010 m. gruodžio 15 d. Parlamento pirmininkas konstatavo, kad pagal SESV 314 straipsnį pradėta procedūra baigta ir 2011 finansinių metų Europos Sąjungos bendrasis biudžetas galutinai priimtas.

19.

2011 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

20.

Tarybos ir Parlamento atitinkamos nuomonės iš esmės grindžiamos skirtingais požiūriais į tai, kaip turi būti derinamos dvi SESV 314 straipsnio nuostatos, t. y. šio straipsnio pirma pastraipa ir 9 dalis.

21.

Taryba remiasi SESV 314 straipsnio pirma pastraipa, taikoma kartu su keliomis kitomis Sutarčių nuostatomis, ir teigia, jog biudžetui nustatyti reikia, kad Parlamentas ir Taryba bendrai priimtų teisėkūros procedūra priimamą aktą, o šį aktą pasirašytų abiejų institucijų pirmininkai. SESV 314 straipsnio 9 dalyje numatytas Parlamento pirmininko aktas, kuriuo konstatuojama, kad biudžetas galutinai priimtas, negali būti prilyginamas biudžeto priėmimo aktui. Tai yra tik deklaratyvus aktas, kurį Parlamento pirmininkas priima po to, kai abi institucijos pasirašo teisėkūros procedūra priimtą aktą dėl biudžeto priėmimo.

22.

Tačiau Parlamentas remiasi minėto 314 straipsnio 9 dalimi ir Teisingumo Teismo pateiktu EB sutarties nuostatos, kuri šiuo klausimu iš esmės identiška, išaiškinimu ir laikosi nuomonės, kad nors abiejų institucijų bendras susitarimas tikrai būtinas, vis dėlto SESV 314 straipsnyje nereikalaujama šio susitarimo oficialiai įtvirtinti Parlamento ir Tarybos teisėkūros procedūra priimamu aktu. Tik pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį Parlamento pirmininko priimtu aktu patvirtinama, kad biudžetas galutinai priimtas, prieš tai patikrinus, ar procedūra teisėta, ir biudžetui suteikiama teisinė galia.

23.

Išsamiau panagrinėkime Tarybos ir Parlamento argumentus, pateiktus jų atitinkamoms nuomonėms pagrįsti.

24.

Ieškiniui pagrįsti Taryba pateikia keturis ieškinio pagrindus, t. y. kad pažeistas SESV 314 straipsnis, skaitomas su keliomis kitomis Sutarčių nuostatomis, nes nėra Parlamento ir Tarybos teisėkūros procedūra priimto ir jų pasirašyto akto, nesilaikyta šiame straipsnyje nustatytos institucinės pusiausvyros, pažeisti ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kompetencijos suteikimo principas ir institucijų lojalaus bendradarbiavimo pareiga ir – papildomai – pažeisti esminiai procedūros reikalavimai. Kadangi šiems ieškinio pagrindams pagrįsti pateikti beveik vienodi argumentai, manau, kad, siekiant išvengti pasikartojimo, juos tikslinga pateikti kaip visumą. Tokio požiūrio laikysiuosi ir pateikdamas vertinimą, kad nebūtų dirbtinai suskaidytas šių argumentų pagrįstumo vertinimas.

25.

Anot Tarybos, dabar Sąjungos metinis biudžetas ir taisomieji biudžetai turi būti nustatomi bendru dviejų institucijų rengiamu ir teisėkūros procedūra priimamu aktu. Šį aktą turi pasirašyti šių institucijų pirmininkai, kaip tai numatyta SESV 297 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Kadangi, remiantis SESV 314 straipsniu, šiame straipsnyje nustatytos specialios teisėkūros procedūros subjektai yra Parlamentas ir Taryba, vadinasi, biudžeto nustatymo aktą turi pasirašyti šių dviejų institucijų pirmininkai.

26.

Todėl 2011 m. biudžeto nustatymo aktas neteisėtas, nes tai yra neįprastas ir teisėkūros procedūra nepriimtas aktas, kurį priėmė ir pasirašė tik Parlamento pirmininkas, o dėl to buvo pažeisti SESV 314, SESV 288 straipsniai, SESV 289 straipsnio 2 ir 3 dalys, SESV 296 straipsnio pirma ir trečia pastraipos, SESV 297 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir ESS 13 straipsnio 2 dalis.

27.

Tarybos teigimu, pagal SESV 314 straipsnį reikalaujama priimti teisėkūros procedūra priimamą aktą, o, remiantis SESV 289 straipsnio 2 dalimi, toks aktas gali būti tik reglamentas, direktyva ar sprendimas. Lisabonos sutartyje nenustatyta jokių išimčių dėl teisinių formų, kurios gali būti naudojamos taikant specialią teisėkūros procedūrą, ir neleidžiama priimti sui generis teisėkūros procedūra priimamo akto ar tiesiog sui generis teisės akto. Be to, iš SESV 289 straipsnio 3 dalies matyti, kad SESV 314 straipsnyje nurodyta specialioji teisėkūros procedūra turi baigtis teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimu.

28.

Taryba pažymi, jog iš SESV 314 straipsnio pirmos pastraipos, ypač dėl vartojamos veiksmažodžio „nustato“ [pranc. k. établissent] daugiskaitos formos, matyti, kad šiame straipsnyje nurodyta speciali teisėkūros procedūra skiriasi nuo kitų ESV sutartyje numatytų specialių teisėkūros procedūrų tuo, kad joje dalyvauja du pagrindiniai subjektai. Nė vienas iš jų nėra viršesnis kito atžvilgiu. Atkreipusi dėmesį į šios procedūros panašumus ir ypatumus, palyginti su įprasta teisėkūros procedūra, SESV 314 straipsnyje numatytą procedūrą Taryba vertina kaip „supaprastintą bendro sprendimo priėmimą“.

29.

Neaiškumas dėl teisės akto, kuriuo Parlamento pirmininkas konstatuoja, kad biudžetas galutinai priimtas, ir dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo nustatomas biudžetas, Tarybai trukdo naudotis pagal Sutartį jai suteiktomis prerogatyvomis, todėl pažeidžiamas SESV 314 straipsnis. Nors Taryba pripažįsta, kad pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį Parlamento pirmininkas konstatuoja, kad biudžetas galutiniai priimtas, toks konstatavimas ar paskelbimas, jos nuomone, neprilygsta priėmimui.

30.

Anot Tarybos, Parlamento pirmininko aktas, kuriuo iškilmingai konstatuojama, kad du Sąjungos metinio biudžeto dokumentą rengę subjektai jį kartu nustatė, yra esminis biudžeto priėmimo procedūros reikalavimas ir sąlyga, kad teisėkūros procedūra priimtas aktas įsigaliotų. Vis dėlto kalbama apie Parlamento pirmininko įgyvendinamą privalomąją kompetenciją, nes, šiems dviem subjektams priėmus ir pasirašius teisėkūros procedūra priimamą aktą, konstatavimas, kad biudžetas galutinai priimtas, yra privalomas aktas.

31.

Dėl 1986 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Parlamentą ( 3 ), ypač dėl to sprendimo pastraipos, pagal kurią „būtent Parlamento pirmininkas oficialiai konstatuoja, kad biudžeto priėmimo procedūra užbaigta galutinai priėmus biudžetą, ir taip jis biudžetui suteikia privalomąją galią institucijų ir valstybių narių atžvilgiu“, Taryba mano, jog šis teiginys buvo susijęs su ypatingomis aplinkybėmis, be to, dėl paskesnių Sutarčių raidos ši Teisingumo Teismo praktika paseno. Visų pirma dėl Lisabonos sutarties reikia naujai pažvelgti į biudžeto priėmimo aktą, jo rengėjus, o todėl – ir į akto pasirašymą.

32.

Taryba taip pat remiasi SESV 296 straipsnio pirma pastraipa ir mano, kad pagal šią nuostatą biudžeto nustatymo aktas turi būti abiejų institucijų bendras sprendimas. Todėl ši nuostata, kurios negalima atsisakyti taikyti dėl to, kad SESV 314 straipsnis yra lex specialis, pažeista.

33.

Dėl institucinės pusiausvyros principo Taryba pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog panaikintas išlaidų skirstymas į privalomąsias ir neprivalomąsias, dabar abi biudžeto valdymo institucijos lygios, turi vienodus įgaliojimus, kuriais naudojasi taikydamos bendro sprendimo priėmimo procedūrą, kad laiku pasiektų bendrą susitarimą dėl Sąjungos finansavimo kitais finansiniais metais. 314 straipsniu ne tik į Sutartį įtraukta ankstesnė praktika, bet ir įvesta nauja dviejų biudžeto valdymo institucijų pusiausvyra. Nė vienos institucijos žodis negali būti lemiamas, kai kalbama apie bendru sprendimu priimamą aktą.

34.

Sutartyse nustatytas reikalavimas priimti oficialų privalomąją galią turintį teisės aktą reiškia ne paprastą suderinimą su SESV 288 straipsniu ir SESV 289 straipsnio 2 dalimi, bet naują pusiausvyrą, kurios turi paisyti institucijos ir jų organai. Aplinkybės, kuriomis Parlamento pirmininkas konstatavo, kad 2011 finansinių metų biudžetas galutinai priimtas, rodo, jog pirmininkas, t. y. institucijos organas, neįvykdė savo pareigos. Todėl šio pirmininko aktas turi būti panaikintas.

35.

Dėl ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kompetencijos suteikimo principo ir lojalaus bendradarbiavimo pareigos pažeidimo Taryba teigia, kad Parlamento pirmininko aktu viršyti pagal pakeistas Sutartis jam suteikti įgaliojimai ir pažeistos Sutartyse nustatytos procedūros, sąlygos ir tikslai. SESV 314 straipsnio 9 dalyje numatytas iškilmingas formalumas negali virsti vienašališku teisės aktu, kuriuo priimamas biudžetas.

36.

Taryba mano, kad Parlamentas neįvykdė ir lojalaus bendradarbiavimo pareigos, kuria turi būti grindžiami santykiai tarp institucijų. Visų pirma ji kaltina Parlamentą tuo, kad jis neprisidėjo, kai Taryba ieškojo Sutartis atitinkančio abiem šalims priimtino sprendimo, kuriuo kartu būtų paisoma institucijų įgaliojimų ir Parlamento pirmininko prerogatyvų. Taryba Parlamento pirmininką dar kaltina tuo, kad 2010 m. gruodžio 15 d., kai plenariniame posėdyje buvo balsuojama dėl biudžeto, jis Tarybos pirmininkui, nors šis ir dalyvavo tame posėdyje, nepranešė apie savo 2010 m. gruodžio 14 d. laiško turinį. Be to, Taryba pažymi, kad apie šį Parlamento pirmininko laišką Tarybos pirmininkas sužinojo tik 2010 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus 2 dienoms po to, kai konstatuota, kad 2011 finansinių metų biudžetas galutinai priimtas.

37.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas atmestų pagrindinę Tarybos nuomonę, ji papildomai teigia, kad Parlamento pirmininko aktas turi būti panaikintas dėl esminių procedūros reikalavimų pažeidimo. Pirmiausia, Tarybos nuomone, kai Parlamento pirmininkas sužinojo apie Parlamento ir Tarybos nesutarimą dėl biudžeto priėmimo akto rūšies ir jo pasirašymo, jis negalėjo konstatuoti, kad 2011 finansinių metų biudžeto procedūra baigta. Taryba pažymi, kad Parlamento pirmininkas per savo institucijos plenarinį posėdį nepranešė nei apie Tarybos poziciją, primintą jos 2010 m. lapkričio 12 d. laiške, nei apie Tarybos pirmininko paskutinę iniciatyvą, kurios jis ėmėsi tą pačią dieną, kai Parlamentas balsavo dėl biudžeto projekto, siekdamas pasiūlyti, kaip išspręsti ginčą. Kadangi Tarybos pozicijoje dėl biudžeto projekto buvo ir sprendimo dėl dviejų institucijų priimamo biudžeto projektas, Taryba teigia, kad Parlamento pirmininko aktas priimtas tuo metu, kai biudžeto procedūra dar nebuvo baigta, nes dvi institucijos nesutarė dėl biudžeto priėmimo akto rūšies ir jo pasirašymo. Dėl šios priežasties Parlamento pirmininko aktas neteisėtas.

38.

Galiausiai, kadangi Tarybos ir Parlamento ginčas nesusijęs su 2011 m. biudžeto turiniu, Taryba Teisingumo Teismo prašo tuo atveju, jei jis nuspręstų pripažinti negaliojančiu Parlamento pirmininko aktą, palikti galioti 2011 m. biudžetą, kol bus ištaisyti konstatuoti pažeidimai, remiantis SESV 264 straipsnio antra pastraipa.

39.

Parlamentas ginčija teiginį, kad jam ir Tarybai sutarus turėjo būti priimtas teisėkūros procedūra priimamas ir abiejų institucijų pirmininkų pasirašomas aktas ir kad tai galėjo būti tik reglamentas, direktyva ar sprendimas pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį.

40.

Parlamentas mano, kad biudžeto priėmimo procedūra yra sui generis. SESV 314 straipsnio 9 dalyje numatytas Parlamento pirmininko aktas yra vienintelis aktas, kuriuo biudžetui suteikiama privalomoji galia „institucijų ir valstybių narių atžvilgiu“, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė minėtame Sprendime Taryba prieš Parlamentą ( 4 ), ir jis, Parlamento nuomone, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai išlieka aktualus. Taigi Parlamento pirmininko aktas yra privalomojo pobūdžio. Jei Sutarties rengėjai būtų norėję pakeisti su biudžeto galutiniu priėmimu susijusius Parlamento įgaliojimus, jie SESV 314 straipsnio 9 dalyje nebūtų palikę buvusio EB 272 straipsnio 7 daliai analogiškos nuostatos.

41.

Anot Parlamento, šios institucijos pirmininko aktas prilygsta biudžeto priėmimui, nes be šio akto biudžetas nebūtų „galutinai priimtas“, kaip tai suprantama pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį. Jis pažymi, kad Parlamento pirmininko aktas priimamas Parlamento pirmininkui įgyvendinant savo paties įgaliojimus, t. y. įgaliojimą konstatuoti, kad biudžetas galutinai priimtas. Tai reiškia, kad Parlamento pirmininkas patikrina, ar procedūra teisėta ir ar biudžetas atitinka Sutartį. Šis įgaliojimas nėra simbolinis, beje, Teisingumo Teismas jį kvalifikavo kaip „atskirą teisės aktą“ ( 5 ).

42.

Be to, Parlamentas mano, kad nors SESV 314 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, jog Parlamentas ir Taryba priima sprendimą pagal specialią teisėkūros procedūrą, joje visai nenumatyta, kad turi būti priimtas reglamentas, direktyva ar sprendimas. Jei taip būtų, Sutarties rengėjai tai būtų aiškiai nurodę.

43.

Dėl tariamo SESV 296 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimo Parlamentas mano, jog ši nuostata netaikoma priimant biudžetą, nes SESV 314 straipsnis yra lex specialis minėtos nuostatos atžvilgiu. Sutarties rengėjai sąmoningai nenumatė teisėkūros procedūra priimamo akto rūšies. Iš tikrųjų, nors Konvente dėl Europos ateities ir Sutartyje dėl Konstitucijos Europai buvo numatyta, kad dėl Sąjungos biudžeto priimamas „europinis įstatymas“, 2007 m. tarpvyriausybinėje konferencijoje šiuo klausimu nuspręsta išlaikyti tokį požiūrį, koks išplaukė iš buvusio EB 272 straipsnio. Be to, Parlamentas teigia, jog būtų keista, o gal net neįtikėtina, kad Sutarties rengėjai būtų norėję institucijoms leisti kiekvienu atveju pasirinkti teisėkūros procedūra priimamo akto rūšį, ypač dėl tokio politinės ir institucinės svarbos akto, koks yra kasmet priimamas Sąjungos biudžetas. Taip pat reikia atsižvelgti į biudžeto pobūdį, t. y. kad iš esmės tai yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kurį sudaro tam tikro laikotarpio visų įplaukų ir išlaidų sąmatos. Parlamento pirmininkui patikrinus procedūros atitiktį Sutarčiai, šis dokumentas pridedamas prie akto, kuriuo jis priimtas, t. y. prie akto, kuriuo Parlamento pirmininkas konstatuoja, kad biudžetas galutinai priimtas.

44.

Parlamentas mano, kad reglamento, direktyvos ar sprendimo sąvokos, kaip jos suprantamos pagal SESV 288 straipsnį, neatitinka biudžeto specifikos. Šiuo atžvilgiu Parlamentas pažymi, kad, skirtingai nei kitų rūšių teisės aktai, biudžetas apima tik įplaukų ir išlaidų sąmatą. Tik biudžeto asignavimams vykdyti reikia iš anksto priimti pagrindinį teisės aktą. Ši aplinkybė atskleidžia teisėkūros proceso ir biudžeto priėmimo proceso dichotomiją. Šiuo klausimu Parlamentas pažymi, kad biudžetas priimamas pagal sui generis procedūrą, specialiai atitinkančią šio dokumento pobūdį ir svarbą. Visų pirma šia procedūra atsižvelgiama į tai, kad rengtinas dokumentas yra buhalterinės apskaitos dokumentas, ir į tai, jog būtina užtikrinti, kad šis dokumentas būtų priimtas iki metų pabaigos.

45.

Dėl tariamo reikalavimo, kad biudžeto priėmimo aktą pasirašytų abiejų institucijų pirmininkai, Parlamentas pabrėžia, jog pagal specialią teisėkūros procedūrą priimtų teisėkūros procedūra priimamų aktų nepasirašo Parlamento ir Tarybos pirmininkai, nes tai numatyta pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtų aktų atveju, kaip aiškiai matyti iš SESV 297 straipsnio 1 dalies. Be to, SESV 314 straipsnyje visai nenumatyta, kad Tarybos pirmininkas turi teisę kartu pasirašyti biudžetą. Maža to, reikia išsaugoti SESV 314 straipsnio 9 dalies veiksmingumą, nes ši nuostata yra lex specialis SESV 297 straipsnio atžvilgiu.

46.

Kadangi biudžeto procedūra negali būti prilyginama įprastai teisėkūros procedūrai, klaidinga teigti, kaip tai daro Taryba, kad nė vienos institucijos žodis nėra lemiamas, kai aktas priimamas bendru sprendimu. Šiuo klausimu Parlamentas pažymi, kad SESV 314 straipsnio 7 dalies d punktas taikomas tada, kai Parlamento pirmininkui tenka konstatuoti, jog biudžetas priimtas, net jei Parlamentas bendrą projektą patvirtina, o Taryba jį atmeta. Toks atvejis įrodo, kad Parlamento pirmininkas gali priimti ir pasirašyti biudžetą ir Tarybos pritarimo nereikalaujama.

47.

Nelogiška reikalauti, kad Parlamentas ir Taryba bendrai pasirašytų sprendimą per procedūrą, pagal kurią numatyta galimybė priimti biudžetą net jei Taryba atmeta bendrą projektą. SESV 314 straipsnio 7 dalies d punktas atitinka paprastą reikalavimą, t. y. priimti biudžetą iki metų pabaigos, kad nereikėtų pasinaudoti vadinama „laikinų dvyliktųjų dalių“ tvarka. Vietoj dviejų skirtingų procedūrų, t. y. vienos, kai Parlamentas ir Taryba susitaria, ir kitos – kai reikia taikyti SESV 314 straipsnio 7 dalies d punktą, Sutarties rengėjai pasirinko vieną procedūrą, pagal kurią Parlamento pirmininkas objektyvaus pobūdžio atskirame teisės akte konstatuoja, kad biudžetas galutinai priimtas, nors per šią procedūrą bendrai veikia šios dvi institucijos.

48.

Be to, Parlamentas mano, kad jis nepažeidė kompetencijos suteikimo principo, o konstatuodamas, kad biudžeto priėmimo procedūra baigta, ir pasirašydamas biudžetą jis veikė pagal SESV 314 straipsnio 9 dalį. Parlamentas mano, kad jei jis būtų sutikęs, kad dviejų institucijų pirmininkai oficialiai priimtų ir pasirašytų teisėkūros procedūra priimtą savarankišką teisės aktą, kaip antai reglamentą, direktyvą ar sprendimą, tarytum tai būtų per įprastą teisėkūros procedūrą priimtas teisės aktas, jis būtų veikęs ultra vires ir pažeidęs SESV 314 straipsnį, o šio straipsnio 9 punktas būtų netekęs prasmės.

49.

Parlamento manymu, Tarybos argumentas, kad jis pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Parlamentas ir jo pirmininkas turėjo laikytis tik SESV 314 straipsnio. Be to, Parlamentas pažymi, kad jo pirmininkas paaiškino savo poziciją dėl 2010 m. gruodžio 14 d. laiške Tarybos pateikto prašymo. Parlamentas pažymi ir tai, kad 2010 m. gruodžio 15 d. per balsavimą dėl 2011 m. biudžeto Tarybos pirmininkas visai nekėlė klausimo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimo ar jo pasirašymo. Tarybos pirmininkas tik pasidžiaugė dėl dviejų institucijų susitarimo. Ir tik pasirašius biudžetą, dar vykstant posėdžiui, Tarybos pirmininkas Parlamento pirmininkui įteikė laišką, kurio priede buvo jo paties pasirašytas Parlamento ir Tarybos sprendimas dėl biudžeto, nors jis žinojo apie Parlamento pirmininko požiūrį į biudžeto pasirašymą.

50.

Galiausiai, dėl nurodyto esminių procedūros reikalavimų pažeidimo Parlamentas teigia, kad, konstatavęs, jog pasiektas dviejų institucijų susitarimas ir procedūra teisėta, jis įvykdė savo užduotį, numatytą SESV 314 straipsnio 9 dalyje.

51.

Kaip jau nurodžiau, Tarybos ir Parlamento ginčas iš esmės kilo dėl sudėtingumo, kurį iš pirmo žvilgsnio galima įžvelgti, derinant dvi SESV 314 straipsnio nuostatas. Primenu, jog pirmoje nuostatoje, įtvirtintoje SESV 314 straipsnio pirmoje pastraipoje, numatyta, kad „Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami sprendimą pagal specialią teisėkūros procedūrą, nustato Sąjungos metinį biudžetą pagal toliau pateikiamas nuostatas“. Antroje nuostatoje, t. y. SESV 314 straipsnio 9 dalyje, nurodyta, kad, „užbaigus šiame straipsnyje nustatytą procedūrą, Europos Parlamento pirmininkas paskelbia, kad biudžetas galutinai priimtas“.

52.

Pirmoji iš šių nuostatų yra nauja su Parlamento ir Tarybos vaidmeniu nustatant metinį Sąjungos biudžetą susijusi formuluotė, o antroji – pakartota buvusio EB 272 straipsnio 7 dalies formuluotė, išskyrus vienintelį skirtumą, kuris, mano nuomone, nesukelia jokių pasekmių, t. y. kad versijoje prancūzų kalba vietoj veiksmažodžio „adopté“ dabar vartojamas veiksmažodis „arrêté“ ( 6 ). Taigi išlikęs Parlamento pirmininko įgaliojimas konstatuoti, kad biudžetas galutinai priimtas, turi būti derinamas su teiginiu, kad dabar Parlamentas ir Taryba turi būti laikomi kartu Sąjungos metinio biudžeto dokumentą rengiančiais subjektais, kadangi panaikintas išlaidų skirstymas į privalomąsias ir neprivalomąsias. Todėl vienas iš šio ieškinio tikslų – užtikrinti SESV 314 straipsnio 9 dalies veiksmingumą ir paisyti Tarybos, kaip vienos iš biudžeto dokumento rengėjų (kitas rengėjas – Parlamentas), statuso.

53.

Visų pirma, mano nuomone, teiginys, kad Parlamentas ir Taryba bendrai nustato biudžetą, nereiškia, jog dėl biudžeto priėmimo turi būti priimtas teisėkūros procedūra priimamas aktas, t. y. reglamentas, direktyva ar sprendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnį, kurį turi pasirašyti abiejų institucijų pirmininkai.

54.

Iš tikrųjų, reikia pažymėti, jog šio Tarybos teiginio negalima tiesiogiai pagrįsti SESV 314 straipsnio formuluote. Sutarties rengėjai nusprendė aiškiai nenurodyti, kad Parlamentas ir Taryba, priimdami sprendimą pagal specialią teisėkūros procedūrą, Sąjungos metinį biudžetą nustato priimdami reglamentą, direktyvą ar sprendimą.

55.

Tai, kad nenurodyta, kokios rūšies aktu Parlamentas ir Taryba nustato Sąjungos metinį biudžetą, yra didelis skirtumas, palyginti su Sutartimi dėl Konstitucijos Europai, kurios I‑56 straipsnyje ir III‑404 straipsnio pirmoje pastraipoje buvo numatyta, kad „europiniu įstatymu nustatomas Sąjungos metinis biudžetas“.

56.

Kadangi SESV 314 straipsnyje aiškiai nenurodyta, jog tam, kad būtų oficialiai įformintas biudžeto priėmimas, būtinas Parlamento ir Tarybos pirmininkų bendrai pasirašytas teisėkūros procedūra priimtas aktas, reikia išsiaiškinti, kaip siūlo Taryba, ar šio straipsnio pirmoje pastraipoje pateikiama nuoroda, kad biudžetas nustatomas pagal „specialią teisėkūros procedūrą“, patvirtina Tarybos teiginį.

57.

Iš pirmo žvilgsnio ši nuoroda neturėtų kelti painiavos, jei ją lygintume su ESS 14 straipsnio 1 dalimi ir ESS 16 straipsnio 1 dalimi. Iš tikrųjų, nors šiose dviejose nuostatose išskiriamos teisėkūros ir biudžetinės funkcijos, iš SESV 314 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad biudžeto priėmimo procedūrą reikia priskirti prie teisėkūros procedūrų kategorijos. Dėl tokio biudžeto priėmimo procedūros prilyginimo teisėkūros procedūrai Taryba daro išvadą, kad biudžeto priėmimo procedūra turi baigtis priimant teisėkūros procedūra priimamą aktą, pasirenkamą iš SESV 288 straipsnyje išvardytų teisės aktų rūšių ir pasirašomą Parlamento ir Tarybos pirmininkų. Nepritariu šiai nuomonei.

58.

Kadangi, remiantis SESV 289 straipsnio 3 dalimi, „pagal teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai yra teisėkūros procedūra priimti aktai“, manau, kad teisinga tvirtinti, jog atsižvelgiant į tai, kad biudžeto priėmimo procedūra priskiriama prie teisėkūros procedūrų kategorijos, biudžeto priėmimo procedūra turi baigtis priimant teisėkūros procedūra priimamą aktą.

59.

Vis dėlto nemanau, kad tai turi būti teisėkūros procedūra priimamas aktas, bendrai pasirašomas Parlamento ir Tarybos pirmininkų.

60.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog iš SESV 297 straipsnio 1 dalies pirmos ir antros pastraipų darytina išvada, kad nors bendras pasirašymas yra taisyklė, kai kalbama apie įprastą teisėkūros procedūrą, taip nėra pagal specialią teisėkūros procedūrą priimtų aktų atveju. Ši išvada atitinka tai, kas numatyta SESV 289 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad, priešingai nei pagal įprastą teisėkūros procedūrą, kai Parlamentas ir Taryba kartu priima teisėkūros procedūra priimamą aktą, pagal specialią teisėkūros procedūrą tokį aktą priima tik viena iš šių institucijų kitai institucijai dalyvaujant. Jei Sutarties rengėjai būtų norėję tikro bendro sprendimo, konkrečiai išreikšto Parlamento ir Tarybos pasirašomu teisėkūros procedūra priimtu aktu, jie būtų numatę, kad biudžeto priėmimo procedūrai taikoma įprastai teisėkūros procedūrai nustatyta tvarka.

61.

Tai, kad Sąjungos metinis biudžetas nustatomas pagal specialią teisėkūros procedūrą, nurodyta siekiant pabrėžti, jog biudžeto priėmimo procedūra turi būti skiriama nuo įprastos teisėkūros procedūros, net jei pirmosios atveju remiamasi įprastos teisėkūros procedūros eiga, pavyzdžiui, kaip nurodyta SESV 294 straipsnyje, jei šaukiamas Taikinimo komitetas, kai Parlamentas ir Taryba nesutaria.

62.

Žinoma, tai yra teisėkūros procedūra, kurioje dalyvauja dvi teisėkūros institucijos, kurios yra ir dvi biudžeto valdymo institucijos, ir ši procedūra turi baigtis teisėkūros procedūra priimtu aktu. Vis dėlto ši procedūra vertinama kaip „speciali“, nes ji atitinka keliamus su biudžetine funkcija susijusius reikalavimus ir tokio dokumento, kaip biudžetas, specifiką.

63.

Todėl Sutarties rengėjai nustatė specifinę procedūrą, kurios skirtingi etapai atitinka ypatingą biudžeto pobūdį, t. y. kad biudžetas yra aktas, kurį sudaro sąmatos, ir jame suteikiamas leidimas ( 7 ), kad būtina greitai vykdoma procedūra tam, kad balsavimas dėl biudžeto galėtų įvykti iki kitų finansinių metų pradžios, ir rezultato pasiekimas įveikus galimą Parlamento ir Tarybos nesutarimą.

64.

Ši procedūra turi įvykti greitai ir ji organizuojama taip, kad per pageidaujamą laiką būtų pasiektas Parlamento ir Tarybos susitarimas, siekiant išvengti, kiek galima, kad kitais finansiniais metais neprireiktų pasinaudoti laikinų dvyliktųjų dalių tvarka ( 8 ).

65.

Parlamento ir Tarybos susitarimas gali būti pasiektas skirtinguose etapuose. Geriausiu atveju jis pasiekiamas, kai Parlamentas patvirtina Tarybos poziciją per pirmąjį etapą, kaip tai numatyta SESV 314 straipsnio 4 dalies a punkte ( 9 ). Jeigu Parlamentas savo narių balsų dauguma priima pakeitimus, šaukiamas Taikinimo komitetas, išskyrus atvejus, kai Taryba informuoja Parlamentą, kad ji patvirtino visus jo pakeitimus ( 10 ).

66.

Susirinkus Taikinimo komitetui prasideda antras etapas, per kurį Tarybos nariai ar jų atstovai ir Parlamentui atstovaujantys nariai siekia susitarti dėl bendro projekto ( 11 ). Jei Taikinimo komitetas per dvidešimt vienos dienos laikotarpį nuo jo sušaukimo sutaria dėl bendro projekto, Parlamentas ir Taryba per keturiolika dienų nuo to susitarimo dienos turi kiekvienas atskirai patvirtinti bendrą projektą ( 12 ).

67.

Tada gali susiklostyti kelios situacijos.

68.

Jei Parlamentas ir Taryba patvirtina bendrą projektą arba nepriima sprendimo arba jei viena iš šių institucijų patvirtina bendrą projektą, o kita nepriima sprendimo, biudžetas laikomas galutinai priimtu pagal bendrą projektą ( 13 ).

69.

Tačiau jei Parlamentas jį sudarančių narių balsų dauguma ir Taryba atmeta bendrą projektą arba jei viena iš šių institucijų atmeta bendrą projektą, o kita nepriima sprendimo, biudžetas negali būti laikomas priimtu, o Europos Komisija turi pateikti naują biudžeto projektą ( 14 ). Tas pats taikoma ir tada, kai Parlamentas jį sudarančių narių balsų dauguma atmeta bendrą projektą, o Taryba jį patvirtina ( 15 ).

70.

Tačiau, kai Taryba atmeta bendrą projektą, o Parlamentas jį patvirtina, tai nebūtinai yra kliūtis biudžetui priimti. Iš tikrųjų Tarybos atmestas bendras projektas yra tam tikromis sąlygomis įveikiama kliūtis. SESV 314 straipsnio 7 dalies d punkte numatyta, kad Parlamentas jį sudarančių narių balsų dauguma ir trijų penktadalių atiduotų balsų dauguma gali nuspręsti patvirtinti visus ar kai kuriuos šio straipsnio 4 dalies c punkte nurodytus pakeitimus. Be to, SESV 314 straipsnio 7 dalies d punkte nurodyta, kad, kai vienas iš Parlamento pakeitimų nepatvirtinamas, išlaikoma Taikinimo komitete sutarta pozicija dėl biudžeto eilutės, kuriai taikytas pakeitimas. Tuo remiantis, biudžetas laikomas galutinai priimtu.

71.

Galiausiai, jei per SESV 314 straipsnio 5 dalyje nurodytą dvidešimt vienos dienos laikotarpį Taikinimo komitetas nesusitaria dėl bendro projekto, Komisija pateikia naują biudžeto projektą ( 16 ).

72.

Iš šios biudžeto priėmimo procedūros, kuri dabar numatyta SESV 314 straipsnyje, matyti, kad biudžetas gali būti priimtas tik Parlamentui ir Tarybai susitarus. Netgi SESV 314 straipsnio 7 dalies d punkte numatytu ypatingu atveju, kai Parlamentas gali nepaisyti to, kad Taryba atmetė bendrą projektą, biudžetas laikomas priimtu remiantis Taikinimo komitete pasiektu susitarimu. Būtent tai, kad egzistuoja susitarimas, pasiektas per procesą, kuriame pirmumas teikiamas Parlamento ir Tarybos bendradarbiavimui ir veiksmų derinimui ( 17 ), leidžia pripažinti, kad biudžetą nustatė šios dvi institucijos, kaip to reikalaujama pagal SESV 314 straipsnio pirmą pastraipą.

73.

Kad ir kokie būtų biudžeto priėmimo sprendimo būdai, taip pasiekto Parlamento ir Tarybos susitarimo, priešingai, nei teigia Taryba, nereikia oficialiai įforminti šių dviejų institucijų pirmininkų pasirašytu teisėkūros procedūra priimtu aktu.

74.

Beje, jei remsimės SESV 314 straipsnio 7 dalies d punkte nurodytu atveju, man atrodo, sunku būtų teigti, jog Sutarties rengėjai biudžeto priėmimą norėjo susieti su Tarybos pirmininko parašu, net jei ši institucija atmeta bendrą projektą.

75.

Be to, tam, kad biudžetas sukeltų teisinių pasekmių, pagal SESV 314 straipsnį nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereikalaujama, kad egzistuotų Parlamento ir Tarybos pirmininkų pasirašytas teisėkūros procedūra priimtas aktas.

76.

Nusprendus kitaip, kaip teigia Parlamentas, SESV 314 straipsnio 9 dalyje numatytas Parlamento pirmininko aktas netektų veiksmingumo.

77.

Todėl reikia konstatuoti, kad Lisabonos sutarties rengėjai, beveik nepakeitę formuluotės, nusprendė išlaikyti šį paskutinį biudžeto priėmimo procedūros etapą, kai Parlamento pirmininkas konstatuoja, kad biudžetas galutinai priimtas. Be to, nematyti, kad rengėjai būtų norėję panaikinti šio Parlamento pirmininko akto sukeliamas teisines pasekmes, kurios pripažintos pagal Teisingumo Teismo praktiką.

78.

Šiomis aplinkybėmis manau, jog reikia pripažinti, kad aktas, kuriuo Parlamento pirmininkas konstatuoja, kad biudžetas galutinai priimtas, atlieka tą pačią funkciją ir sukelia tas pačias teisines pasekmes, kaip ir iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo.

79.

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad šiuo aktu „būtent Parlamento pirmininkas oficialiai konstatuoja, kad biudžeto priėmimo procedūra baigta galutinai priėmus biudžetą, ir taip biudžetui suteikia privalomąją galią institucijų ir valstybių narių atžvilgiu. Vykdydamas šią funkciją, baigiantis procedūrai, kurioje bendrai veikia skirtingos institucijos, Parlamento pirmininkas priima atskirą objektyvų teisės aktą.“ ( 18 )

80.

Kitaip tariant, per šį galutinį procedūros etapą Parlamento pirmininko aktas patvirtina, kad biudžeto priėmimo procedūra teisėtai įvykdyta ir baigta. Be to, dėl šio Parlamento pirmininko akto biudžetas sukelia teisinių pasekmių institucijoms ir valstybėms narėms.

81.

Taigi Parlamento pirmininko aktas yra teisėkūros procedūra priimtas aktas, prilyginamas privalomų teisinių pasekmių sukeliančiam sprendimui, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą, kuriuo užbaigiama SESV 314 straipsnyje numatyta speciali teisėkūros procedūra ( 19 ). Apskritai tai yra sprendimas dėl biudžeto, be kurio biudžetas liktų teisinių pasekmių nesukeliantis dokumentas ( 20 ).

82.

Žinoma, šis sprendimas dėl biudžeto yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip matyti iš šios bylos. Be kita ko, toks sprendimas gali būti panaikintas, jei jis priimtas, kai nėra Parlamento ir Tarybos susitarimo dėl biudžeto turinio laikantis SESV 314 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

83.

Taip nėra šiuo atveju. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad Parlamentas ir Taryba neabejotinai susitarė dėl 2011 finansinių metų biudžeto turinio. Aplinkybė, kad tarp šių dviejų institucijų iškilo ginčas dėl šio susitarimo oficialaus įforminimo, netrukdė 2010 m. gruodžio 15 d. Parlamento pirmininkui priimti akto, kuriuo konstatuota, kad pagal SESV 314 straipsnį pradėta procedūra baigta ir kad 2011 finansinių metų Sąjungos bendrasis biudžetas galutinai priimtas.

84.

Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, Teisingumo Teismui siūlau atmesti kaip nepagrįstą Tarybos pagrindinį ieškinio pagrindą, susijusį su SESV 314 straipsnio pažeidimu dėl to, kad nėra Parlamento ir Tarybos pirmininkų pasirašyto teisėkūros procedūra priimto akto.

85.

Be to, kadangi manau, kad Parlamentas veikė nepažeisdamas SESV 314 straipsnio, negalima kaltinti, kad jis nesilaikė SESV 314 straipsnyje įtvirtintos institucinės pusiausvyros, pažeidė kompetencijos suteikimo principą ir neįvykdė lojalaus institucijų bendradarbiavimo pareigos arba kad pažeidė esminius procedūros reikalavimus.

86.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, Teisingumo Teismui siūlau: