GENERALINĖS ADVOKATĖS

VERICA TRSTENJAK IŠVADA,

pateikta 2011 m. rugsėjo 8 d.(1)

Byla C‑384/10

Jan Voogsgeerd

prieš

Navimer SA

(Hof van Cassatie (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės – 6 straipsnio 2 dalies b punktas – Šalių pasirinkta teisė – Teisės, taikytinos nesant šalių pasirinkimo, privalomos normos – Darbo sutartis – Darbuotojas, kuris paprastai dirba ne vienoje šalyje“

I –    Įžanga

1.        Šioje prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnį procedūroje Belgijos Hof van Cassatie (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) Teisingumo Teismui pateikė kelis klausimus, susijusius su Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (toliau – Romos konvencija)(2), aiškinimu. Ši konvencija, kaip nurodyta preambulėje pateiktose konstatuojamosiose dalyse, buvo sudaryta pasiryžus tęsti Sąjungoje jau pradėtą tarptautinės privatinės teisės vienodinimo darbą, ypač jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo srityje, ir siekiant nustatyti vienodas sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles. Suvienodinant atitinkamas kolizines normas siekta prisidėti prie teisinio tikrumo Europos teisingumo erdvėje. Šio tikslo siekiama ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)(3) (toliau – Reglamentas „Roma I“), kuris nuo 2009 m. gruodžio 17 d. pakeitė Romos konvenciją. Atsižvelgiant į tai, kad šis reglamentas taikomas tik po 2009 m. gruodžio 17 d. sudarytoms sutartims ir kad nagrinėjama darbo sutartis buvo sudaryta 2001 m. rugpjūčio 7 d., jai taikomos tik Romos konvencijos nuostatos.

2.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas byloje, kurioje nagrinėjamas J. Voogsgeerd, Nyderlandų Karalystės piliečio, ir jo buvusios darbdavės, Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsikūrusios bendrovės Navimer, kurioje jis dirbo vadovaujančiu laivo inžinieriumi, ginčas dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl tariamai neteisėto darbo sutarties nutraukimo. Šalys nesutaria, kokia nacionalinė teisė turi būti taikoma pagrindinėje byloje, juolab kad jei būtų taikoma Liuksemburgo teisė, kuri sudarant sutartį pasirinkta kaip lex contractus, tai reikštų, kad J. Voogsgeerd ieškinys nebuvo pareikštas per nustatytą trijų mėnesių terminą, t. y. jis buvo pareikštas per vėlai. Pats J. Voogsgeerd laikosi nuomonės, kad šis ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes prieštarauja privalomoms Belgijos teisės normoms, kurios, jo manymu, turi būti taikomos jo darbo sutarčiai. Grįsdamas nuomonę, kad sutarčiai turi būti taikoma Belgijos teisė, jis, be kita ko, remiasi ir tuo, jog dirbdamas pagal minėtą darbo sutartį jis nuolat gaudavo nurodymus iš kitos, tačiau glaudžiai su jo darbdave susijusios bendrovės – Antverpene įsteigtos Naviglobe. Iš to jis daro išvadą, kad Naviglobe turi būti laikoma jo darbdavio verslo vieta, kaip tai suprantama pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą, o tai reiškia, kad būtina vadovautis šiame punkte nustatytomis specialiomis normomis.

3.        Prejudiciniais klausimais iš esmės prašoma išaiškinti, kaip reikėtų suprasti minėtoje nuostatoje vartojamą sąvoką „verslo vieta“ ir kokiomis sąlygomis turi būti taikoma joje numatyta kolizinė taisyklė. Turint galvoje šios bylos ir bylos Koelzsch(4), C‑29/10, kurioje buvo aiškinamas konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas, panašumus, reikia išnagrinėti abiejų nuostatų tarpusavio santykį.

II – Teisinis pagrindas

A –    Romos konvencija

4.        Romos konvencijos 3 straipsnyje („Pasirinkimo laisvė“) nustatyta:

„1.      Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.

<...>“

5.        Pagal Romos konvencijos 4 straipsnį („Taikytina teisė nesant pasirinkimo“):

„1.      Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Nepaisant to, atskirai sutarties daliai, kuri yra labiau susijusi su kita valstybe, išimties tvarka gali būti taikoma tos kitos valstybės teisė.

<...>“

6.        Romos konvencijos 6 straipsnyje („Individualios darbo sutartys“) numatyta:

„1.      Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, sutarties šalių teisė pasirinkti individualiai darbo sutarčiai taikytiną teisę neatima darbuotojo teisės į apsaugą, kurią jam suteikia privalomos teisės normos, jeigu, nesant pasirinkimo, būtų taikytina teisė pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.      Nepaisant 4 straipsnio nuostatų, pagal 3 straipsnį šalims nepasirinkus sutarties teisės, darbo sutarčiai taikoma:

a)      valstybės, kurioje vykdydamas sutartį darbuotojas paprastai dirba, teisė, net jeigu jis laikinai dirba kitoje valstybėje; arba

b)      jei darbuotojas paprastai nedirba darbo nė vienoje valstybėje, – valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta, teisė,

išskyrus atvejus, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė.“

7.        Pirmojo protokolo dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktą pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje(5) (toliau – Pirmasis protokolas dėl Romos konvencijos aiškinimo), 1 straipsnyje nustatyta:

„Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi jurisdikciją teikti nutarimus, aiškinančius:

a)      Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktą pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje; <...>

b)      Konvenciją dėl valstybių, tapusių Europos Bendrijų narėmis po tos dienos, kurią ji pateikta pasirašyti, prisijungimo prie Romos konvencijos;

<...>“

8.        Pirmojo protokolo dėl Romos konvencijos aiškinimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardyti teismai gali prašyti Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą jų nagrinėjamoje byloje iškilusiu ir su 1 straipsnyje minėtų aktų išaiškinimu susijusiu klausimu, jei mano, jog tą klausimą būtina išspręsti, kad būtų galima priimti sprendimą:

<...>

b)      Susitariančiųjų Valstybių teismai, veikiantys kaip apeliaciniai teismai.“

B –    Briuselio konvencija

9.        Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija)(6) 5 straipsnyje numatyta:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla kitoje Susitariančiojoje Valstybėje gali būti keliama:

<...>

5)      dėl ginčo, susijusio su filialo, agentūros arba kitokio padalinio veikla, byla gali būti iškelta vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks padalinys, teismuose.“

C –    Nacionalinė teisė

10.      Pagal 1990 m. lapkričio 9 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės įstatymo dėl Liuksemburgo viešojo jūros registro įsteigimo(7) 80 straipsnį nutraukus jūrininkų darbo sutartį jie turi teisę į žalos atlyginimą su palūkanomis; ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl tokio nutraukimo, atlyginimo turi būti pareiškiamas darbo teismui per tris mėnesius nuo pranešimo apie nutraukimą ar jo pagrindimo.

III – Bylos aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11.      J. Voogsgeerd, Nyderlandų Karalystės pilietis, 2001 m. rugpjūčio 7 d. su Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje buveinę turinčia bendrove Navimer sudarė neterminuotą darbo sutartį. Buvo susitarta, kad šiai darbo sutarčiai bus taikoma Liuksemburgo teisė.

12.      J. Voogsgeerd gaudavo atlyginimą iš bendrovės Navimer sekretoriato, kuris taip pat turėjo buveinę Liuksemburge, ir buvo apdraustas vienoje Liuksemburgo ligonių kasoje.

13.      Nuo 2001 m. rugpjūčio iki 2002 m. balandžio jis dirbo vadovaujančiu inžinieriumi bendrovei Navimer priklausiusiuose laivuose MS Regina ir Prince Henri, kurie, kaip teigiama, plaukiojo Šiaurės jūroje.

14.      2002 m. balandžio 8 d. laišku Navimer pranešė J. Voogsgeerd atleidžianti jį iš darbo. J. Voogsgeerd apskundė vienašališką darbo sutarties nutraukimą Antverpeno darbo teismui, 2003 m. balandžio 4 d. pareikšdamas ieškinį, kuriame prašė pripažinti atleidimą iš darbo negaliojančiu.

15.      Grįsdamas ieškinį, J. Voogsgeerd nurodė Romos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir rėmėsi privalomomis Belgijos teisės normomis, kurios, jo teigimu, pagal šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą turėjo būti taikomos sutarties šalims darbo sutartyje nepasirinkus taikytinos teisės.

16.      Ieškinyje jis tvirtino, kad laikytina, jog darbo sutartis jį siejo ne su Liuksemburgo bendrove Navimer, o su Belgijos bendrove Naviglobe, nes eidamas pareigas jis turėjo dažnai vykti į Antverpeną prižiūrėti, kaip kraunami laivai, ir gauti darbdavio nurodymų, kuriuos jam perduodavo Naviglobe.

17.      Antverpeno darbo teismas nutarė, kad, remiantis su darbo santykiais susijusiomis aplinkybėmis, Navimer reikėtų traktuoti kaip verslo vietą, kurioje dirbo J. Voogsgeerd, todėl pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą darbo sutarčiai turėtų būti taikomos privalomos Liuksemburgo teisės normos.

18.      Antverpeno darbo teismas atmetė ieškinį, kuriuo prašoma priteisti atlyginti žalą, patirtą dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, nes jis buvo įteiktas jau praėjus Įstatymo dėl Liuksemburgo viešojo jūros registro įsteigimo 80 straipsnyje numatytam trijų mėnesių terminui.

19.      Šį sprendimą J. Voogsgeerd apskundė kompetentingam Antverpeno teismui. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliacinis teismas skundą atmetė, tačiau neatmetė galimybės, kad galima būtų atsižvelgti į J. Voogsgeerd minimus faktus, kad laivai būdavo pakraunami Antverpene ir kad nurodymus jis gaudavo iš Naviglobe.

20.      Kasaciniame skunde, įteiktame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, J. Voogsgeerd pakartoja tuos pačius argumentus, jau minėtus apeliacinėje instancijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, jei šie duomenys teisingi, Antverpene įsteigta bendrovė Naviglobe galėtų būti laikoma konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima verslo vieta, su kuria J. Voogsgeerd siejo faktiniai darbo santykiai.

21.      Turėdamas abejonių, ar tikrai toks aiškinimas teisingas, Hof van Cassatie sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1.      Ar valstybė, kurioje yra verslo vieta, kur pagal Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, 6 straipsnio 2 dalies b punktą darbuotojas įdarbintas, – tai ta valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta, kur darbuotojas įdarbintas pagal darbo sutartį, ar valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta, kurioje darbuotojas faktiškai dirba, net jei jis paprastai dirba ne vienoje ir toje pačioje valstybėje?

2.      Ar vieta, į kurią darbuotojas, kuris paprastai dirba ne vienoje ir toje pačioje valstybėje, turi atvykti ir gauti instruktažą bei nurodymus dėl savo veiklos, turi būti laikoma faktine darbo vieta, kaip ji suprantama pirmajame klausime?

3.      Ar darbdavio verslo vieta, kurioje darbuotojas faktiškai dirba, kaip tai suprantama pirmajame klausime, turi atitikti tam tikrus formalius reikalavimus, pavyzdžiui, turėti teisinį subjektiškumą, ar pakanka, kad tai būtų faktinė verslo vieta?

4.      Ar kitos bendrovės, su kuria bendrovė darbdavė turi santykių, verslo vieta gali būti laikoma verslo vieta, kaip ji suprantama trečiajame klausime, net jei darbdavys šiai kitai bendrovei ir nėra perleidęs įgaliojimų duoti nurodymus?

IV – Procesas Teisingumo Teisme

22.      2010 m. birželio 7 d. sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautas 2010 m. liepos 29 d.

23.      Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatytą terminą pateikė J. Voogsgeerd, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija.

24.      Teisingumo Teismas pasiteiravo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ar šis, atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 15 d. priimtą Sprendimą Koelzsch (C‑29/10), apie kurį jam buvo pranešta, neatsiima savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą. 2011 m. balandžio 4 d. laiške, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. balandžio 21 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino, kad prašymo neatsiima.

25.      Teisingumo Teismas, naudodamasis jam suteikta teise taikyti proceso organizavimo priemones, pateikė proceso šalims klausimą dėl galimybės pagrindinei bylai taikyti Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą. Į šį klausimą jos per nustatytą terminą atsakė raštu.

26.      Kadangi nė viena šalis neprašė pradėti žodinės proceso dalies, išvada šioje byloje galėjo būti parengta po 2011 m. gegužės 17 d. bendrojo Teisingumo Teismo posėdžio.

V –    Pagrindiniai šalių argumentai

A –    Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinio klausimo

27.      Nyderlandų vyriausybė ir Komisija mano, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima frazė „valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta“ aiškintina taip, kad turima galvoje valstybė, kurioje verslo vietą turi ta bendrovė, kuri su darbuotoju yra sudariusi darbo sutartį.

28.      Nyderlandų vyriausybės manymu, konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą reikia suprasti pažodžiui. Ji teigia, kad šia nuostata siekiama suvienodinti kolizines normas, užkirsti kelią forum shopping reiškiniui, skatinti teisinį tikrumą ir palengvinti taikytinos teisės nustatymą. Tačiau tam, kad taip būtų, kolizinės normos turėtų būti iš esmės nuspėjamos. Kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, iš tiesų neaišku, ką tiksliai reiškia „faktinė darbo vieta“, ypač tuomet, kai darbuotojas paprastai dirba ne vienoje ir toje pačioje valstybėje.

29.      Komisija tvirtina, kad pagrindine kolizine taisykle laikytina konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta taisyklė, todėl atitinkamas teismas pirmiausia turi nustatyti, ar egzistuoja vieta, kurioje darbuotojas dirba daugiausia. Kaip teigia Komisija, argumentuodamas teismas visų pirma turi atsižvelgti į tą darbuotojo veiklos vietą, kuri geriausiai atitinka konkrečią situaciją, net jei darbuotojas dirba keliose valstybėse narėse. Plačiai aiškinama ši taisyklė, Komisijos teigimu, užtikrina didžiausią įmanomą teisinį tikrumą, nes yra nuspėjama ir geriausiai atspindi realybę. Todėl Komisija mano, kad ši taisyklė daugeliu atvejų leidžia nustatyti taikytiną teisę. 6 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta kolizine taisykle galima būtų pasiremti papildomai, kai neįmanoma nustatyti vietos, kurioje darbuotojas dirba daugiausia.

30.      Pagal šią kolizinę taisyklę galimi du požiūriai. Pirma, ją galima aiškinti taip, kad turima galvoje verslo vieta, su kuria darbuotoją sieja jo vykdoma veikla (faktais paremtas kriterijus), arba, antra, verslo vieta, nurodyta su darbuotoju sudarytoje darbo sutartyje (formalus kriterijus). Komisija siūlo antrąjį aiškinimo variantą. Jos teigimu, pirma, tai rodo pats b punkto tekstas: įdarbinimo sąvoka labiau susijusi su darbo sutarties sudarymu nei su realios veiklos vykdymu, kitaip nei a punkte aiškiai minimas kriterijus – įprastinis darbas vykdant darbo sutartį. Antra, sisteminiu požiūriu neatrodo logiška taikyti kriterijų, kuris taip pat paremtas faktais, nors net ir aiškinant a punkto kriterijų plačiai neįmanoma nustatyti, kur darbuotojas dirbo daugiausia.

31.      J. Voogsgeerd ir Belgijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės: jie tvirtina, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkto frazė „valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta“ reiškia valstybę, kurioje yra įsikūręs padalinys, kuriame darbuotojas faktiškai dirba.

32.      J. Voogsgeerd argumentuoja, kad tokioje situacijoje, kaip susiklosčiusi pagrindinėje byloje, darbo santykiai labai menkai susiję su darbuotoją įdarbinusios bendrovės verslo vieta. Jis tvirtina, kad jei būtų taikoma tos valstybės teisė, tai prieštarautų konvencijos nuostatoms, pagal kurias turi būti taikoma valstybės, su kuria darbo sutartis yra labiau susijusi, teisė. Todėl nustatant taikytiną teisę neturėtų daryti įtakos tai, kad sutartis buvo sudaryta su patronuojančiąja bendrove, nors faktiškai buvo dirbama užsienio valstybėje esančiame šios bendrovės filiale.

33.      Jei darbdavys galėtų sąmoningai išvengti valstybės, su kurios teise darbo sutartis faktiškai ir glaudžiai susijusi, privalomų normų taikymo paprasčiausiai nurodydamas kitoje valstybėje narėje esančiam padaliniui pasirašyti darbo sutartį, tai prieštarautų konvencijos 6 straipsnio tikslui. Darbo santykiams taikant tos valstybės, kurioje yra įsikūręs padalinys, kuriame darbuotojas dirba, teisę, darbuotojas galėtų naudotis tokia pat apsauga kaip ir kiti darbuotojai, kurie vykdydami darbo sutartį paprastai atlieka savo pareigas šiame padalinyje. J. Voogsgeerd taip pat pažymi, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkto versija anglų kalba neabejotinai rodo, jog ši norma nesusijusi su bendrove, su kuria darbuotojas sudarė darbo sutartį.

34.      Belgijos vyriausybė tvirtina, kad frazė „valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta“ reiškia valstybę, kurioje yra padalinys, kuriame darbuotojas faktiškai dirba.

35.      Pirma, ji pažymi, kad šios normos aiškinimas taip, jog turima galvoje sutartyje nurodyta valstybė, galėtų reikšti, kad privalomos šios valstybės teisės normos neturi jokių sąsajų su faktiniu darbu. Taikant tokį kriterijų, sąsaja su tam tikros valstybės teise priklausytų nuo aplinkybių, kurios dažnai būtų niekaip nesusijusios su faktiniu darbu. Antra, minėtos frazės negalima aiškinti ir taip, kad turimas galvoje darbo sutarties sudarymas pagrindinėje bendrovės buveinėje, nors faktinis darbas atliekamas ne toje valstybėje, kurioje ši pagrindinė buveinė yra. Darbdavys lengvai galėtų tuo piktnaudžiauti, bendrovės buveinę perkeldamas į valstybę, kurioje darbuotojai turi menkas socialines garantijas. Trečia, Belgijos vyriausybė remiasi „glaudesnės sąsajos teorija“, pagal kurią turi būti taikoma tos valstybės, su kuria, atsižvelgiant į visas aplinkybes, darbo sutartis yra labiau susijusi, teisė. Glaudesnę sąsają gali rodyti daugelis aspektų, pavyzdžiui, sutarties kalba, naudojama valiuta, registracija asmenų registre, sutarties šalių pilietybė ir vieta, iš kurios darbdavys vadovauja darbuotojams.

B –    Dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinio klausimo

36.      J. Voogsgeerd manymu, ūkio subjektas gali būti laikomas konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima verslo vieta, jei jis turi atstovybę arba biurą, jei veikia pakankamai ilgai ir turi teisinį subjektiškumą arba atitinka kitus reikalavimus.

37.      Tačiau J. Voogsgeerd taip pat mano, kad atitinkamas struktūrinis vienetas nebūtinai turi turėti teisę ar pagrindinės bendrovės jam perleistus įgaliojimus duoti nurodymus. Jo nuomone, tai gali būti ir teisinio subjektiškumo neturintis filialas, ir jį turinti dukterinė bendrovė.

38.      Belgijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad teisinis subjektiškumas nėra formali sąlyga laikyti struktūrinį vienetą konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima „verslo vieta“ ir kad bet koks bendrovės filialas ar agentūra, įsteigta pagal įsisteigimo valstybės teisę, gali būti laikomi verslo vieta.

39.      Tiesa, kiekviena bendrovės verslo vieta turi būti gavusi iš patronuojančiosios bendrovės įgaliojimus nustatyti darbo užmokesčio bei atleidimo iš darbo sąlygas.

40.      Komisija taip pat mano, kad verslo vieta gali būti laikomas tik stabilus vienetas. Ji daro nuorodą į Sprendimą Somafer(8), kuriame Teisingumo Teismas aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 dalį nusprendė, kad filialo, agentūros arba kitokio padalinio sąvoka reiškia verslo vietą, kurioje nuolat vykdoma patronuojančiosios įmonės veikla. Komisija tvirtina, kad taip užkertamas kelias pasirinkti valstybės, kurioje darbuotojų apsauga yra žemesnio lygio, teisę.

VI – Teisinis įvertinimas

A –    Įžanginės pastabos

41.      Atskirų teisės sistemų darbo teisės normų kolizijos atvejai kelia sudėtingų teisinių klausimų ypač tuomet, kai darbo santykiai susiję ne su viena valstybe. Todėl valstybių narių teismams, turintiems nustatyti darbo sutarčiai taikytiną teisę, jie sukelia nemenkų problemų. Aiškinant darbo sutartį taip pat dažnai neaišku, koks būdas labiausiai tiktų taikytinai teisei nustatyti. Kuo dažniau darbuotojai siunčiami dirbti į užsienį, kuo daugiau Sąjungos piliečių pasinaudoja darbuotojų teise laisvai judėti ir kuo daugiau bendrovių palaiko santykius su užsienio valstybių bendrovėmis ar savo padaliniais kitose šalyse, tuo šių sunkumų teismų praktikoje tik daugėja. Dažnas darbuotojų išsiuntimas (laikinai ar nenustatytam laikui) jau tapo svarbiu tarptautinių verslo santykių veiksniu ne tik Europos vidaus rinkoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip tik todėl atrodo labai svarbu turėti kolizines normas, kurios sutarties šalims padėtų išspręsti daugelį su darbo santykiais susijusių problemų, pavyzdžiui, klausimą, kokios atleidimą iš darbo reglamentuojančios normos galioja, kokias kompensacijas darbuotojas tam tikrais atvejais turi gauti, kokios teisės normos taikytinos atostogoms ir ar ginčų sprendimo sąlyga gali būti laikoma galiojančia(9).

42.      Tokia problema kilo ir pagrindinę bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui, kuris turi nuspręsti, kokią teisę taikyti – Liuksemburgo ar Belgijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dėl gausių sąsajų su abiejų valstybių teisės sistemomis tai nėra visiškai aišku. Tačiau taikytinos teisės klausimas J. Voogsgeerd yra itin svarbus, nes jei būtų taikoma Liuksemburgo teisė, tai reikštų, kad jo ieškinys, kuriuo prašoma priteisti atlyginti žalą, patirtą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, teismui buvo įteiktas jau suėjus trijų mėnesių senaties terminui, numatytam 1990 m. lapkričio 9 d. Liuksemburgo įstatymo dėl viešojo jūros registro įsteigimo 80 straipsnyje. Tokiu atveju jo ieškinys turėtų būti atmestas. Atitinkamai bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turės pagrįsti savo sprendimą šiai bylai taikytinomis Romos konvencijos nuostatomis, atsižvelgdamas į daugybę teisinių ir faktinių aspektų. Šiai bylai taikytinų nuostatų ir sąvokų aiškinimas, kurio Teisingumo Teismas imsis per šią prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą, turi padėti nacionaliniam teismui rasti teisiškai tinkamą sprendimą, kuriame turėtų būti atsižvelgiama ir į konvencijos 6 straipsnio reguliavimo tikslą – tinkamai apsaugoti darbuotoją.

B –    Sisteminio vertinimo etapai nustatant taikytiną teisę

43.      Norėdama nustatyti, koks turėtų būti teminis ir sisteminis iškeltų klausimų vertinimo kontekstas, prieš imdamasi pačių prejudicinių klausimų, ketinu trumpai supažindinti su vertinimo etapais, kurių nacionalinis teismas turi laikytis nustatydamas taikytiną teisę. Siekdama pateikti nacionaliniam teismui kuo tikslesnį iškeltų teisinių klausimų sprendimą, su šiais etapais supažindinsiu darydama nuorodas į atskirus pagrindinės bylos aspektus.

1.      Laisvė pasirinkti taikytiną teisę kaip pagrindinė taisyklė

44.      Romos konvencijai būdinga tai, kad joje didžiausia reikšmė teikiama šalių autonomijai: sutarties šalims 3 straipsnio 1 dalyje leidžiama laisvai pasirinkti taikytiną teisę(10). Šie konvencijos vertinimai sutampa su Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad „susitarimai, kuriais šalys išreiškia bendrą valią, turi pirmenybę, palyginti su bet kokiu kitu kriterijumi, kuris gali būti taikomas tik tada, jei sutartyje nieko nenurodyta“(11). Tačiau jei šalys taikytinos teisės nepasirenka, ji turi būti nustatyta pagal šios konvencijos 4 straipsnį, kuriame kaip svarbiausias kriterijus nurodomas tos valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisės taikymas.

45.      Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad pagrindinėje byloje konvencijos 3 straipsnio 1 dalies sąlygos įvykdytos: bendrovė Navimer ir J. Voogsgeerd sudarydami darbo sutartį taikytina teise aiškiai pasirinko Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisę. Iš esmės galima manyti, kad sutarčiai turi būti taikoma Liuksemburgo darbo teisė, nebent jai turėtų būti taikomos specialios šios konvencijos nuostatos.

2.      Specialios darbuotojų apsaugos nuostatos

46.      Remiantis principu lex specialis derogat legi generali, pagrindinėje byloje taikymo pirmenybę, palyginti su 3 ir 4 straipsniais, gali turėti kitos šios konvencijos nuostatos – lex specialis. Tai gali būti konvencijos 6 straipsnis, kuriame reglamentuojama darbo sutartims ir darbo santykiams taikytina teisė. Šios konvencijos 3 ir 4 straipsnių atžvilgiu jis yra lex specialis, nes jame pateiktos nukrypti leidžiančios nuostatos, turinčios apsaugoti silpnesnę sutarties šalį – darbuotoją(12).

47.      Viena vertus, pagal 6 straipsnio 1 dalį darbuotojas dėl šalių pasirinktos teisės neturėtų netekti apsaugos, kuri pagal privalomas teisės normas būtų buvusi taikoma tuo atveju, jei šalys taikomos teisės nebūtų pasirinkusios. Kita vertus, konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje pateikiamos specialios nuostatos, taikytinos nesant pasirinktos teisės: tokiu atveju turi būti taikoma valstybės, kurioje darbuotojas paprastai dirba, teisė arba (kai neįmanoma nustatyti valstybės, kurioje darbuotojas paprastai dirba) valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta, teisė. Abiem pagrindinėms sąsajoms būdinga tai, kad jos, pirma, yra viena kitos alternatyvos, t. y. gali būti taikoma tik viena jų, ir, antra, jos abi apima visus galimus atvejus(13). Galiausiai konvencijos 6 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta išimtis(14), leidžianti netaikyti nė vienos iš šių nuostatų, jei darbo sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe. Tokiu atveju turi būti taikoma šios valstybės teisė. Šiomis nuostatomis siekiama kiek įmanoma labiau ginti darbuotoją, leidžiant taikyti tą teisę, su kuria darbo sutartis labiau susijusi.

48.      Taigi tam, kad būtų galima netaikyti 3 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės taisyklės, pagal konvencijos 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas turi nustatyti, kokia teisė būtų buvusi taikoma, jei šalys nebūtų jos pasirinkusios, ir ar iš darbuotojo dėl to nebuvo atimta apsauga, kurią jam garantuoja privalomos kitos valstybės teisės normos. Tai turi nustatyti nacionalinis teismas įvertinęs, kuri teisė – pasirinktoji ar taikytina nesant pasirinkimo – darbuotojui suteikia didesnę apsaugą (vadinamasis kolizijų teisėje taikomas palankesnės normos principas) ir ar palankesnės teisės normos, taikytinos byloje, atitinkamoje teisės sistemoje yra privalomo pobūdžio(15). Jei pasirinktoje teisėje nėra privalomų apsaugos nuostatų arba ji neatitinka pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalį taikytinos teisės standartų, taikomos darbuotojui palankesnės privalomos šios teisės sistemos nuostatos. Dėl to gali susiklostyti situacija, kad darbo santykiams reikės taikyti įvairias teisės sistemas(16). Jei šalių pasirinkta teisė darbuotojui suteikia tokią pat ar didesnę apsaugą kaip pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalį taikytina teisė, tai sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė(17).

49.      Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, kai kurios tos pačios teisės sistemos nuostatos gali būti palankesnės nei kitos ir, kita vertus, abiejų teisės sistemų nuostatos gali būti skirtingos arba tarpusavyje nesuderinamos, vertinant pirmąjį aspektą – kurioje teisėje numatytos palankesnės nuostatos, – viskas tegali baigtis tuo, kad reikės globaliai ir nesigilinant į nagrinėjamą bylą sugretinti abi darbo teisės sistemas. Tai nacionaliniam teismui sukeltų neišsprendžiamų problemų, juolab kad tam tikra darbo teisės nuostata, taikoma viena arba kartu su kitomis nuostatomis, gali turėti skirtingą poveikį(18). Vertinant veikiau pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tuos aspektus, kurie tiesiogiai susiję su teisinio ginčo dalyku(19).

50.      Pagrindinėje byloje kalbama apie nuostatas, kuriomis reglamentuojama darbuotojų apsauga nuo atleidimo iš darbo ir jos įgyvendinimas per teismą(20). Todėl nagrinėjant pagrindinę bylą gali būti svarbu tai, kad pagal Liuksemburgo teisę ieškiniui, kuriuo reikalaujama atlyginti žalą, patirtą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, taikomas trijų mėnesių senaties terminas, o Belgijos teisėje termino ieškiniui pareikšti nėra (bent jau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesuteikė priešingos informacijos). Mano manymu, pagrindinėje byloje visiškai galima taikyti darbuotoją ginančias specialias konvencijos normas, ypač atsižvelgiant į M. Giuliano ir P. Lagarde pranešimo apie Romos konvenciją(21) dalį, kur kalbama apie 6 straipsnio veikimą ir pateikiamas panašus darbuotojui palankesnės nuostatos pavyzdys: „Jei teisės nuostatomis, taikytinomis vadovaujantis 2 dalimi, darbuotojams suteikiama geresnė apsauga nei pasirinktosios teisės nuostatomis, pavyzdžiui, nustačius ilgesnį įspėjimo apie atleidimą terminą, tai galioja ne pasirinktos teisės, o šios teisės nuostatos.“ Atsižvelgiant į tai, kad abiem atvejais kalbama apie terminus, kurie skirti darbuotojui apsaugoti nuo atleidimo sukeltų neigiamų padarinių, atrodo, kad pagrindinė minėto pavyzdžio mintis tinka ir nagrinėjamu atveju: Belgijos teisėje nustatytas ilgesnis senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti arba tokio termino nebuvimas leistų pateisinti tai, kodėl turi būti taikoma Belgijos, o ne šalių pasirinktoji Liuksemburgo teisė.

51.      Jei Belgijos teisės nuostatas, kuriomis reglamentuojama apsauga nuo atleidimo iš darbo, galima laikyti „privalomomis“, kaip tai suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Liuksemburgo teisės pasirinkimą galima būtų traktuoti kaip „vengimą“ taikyti darbuotoją ginančias teisės normas.

3.      Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktų santykis

52.      Konvencijos 6 straipsnio reguliavimo tikslas, kuris, kaip jau minėta, yra apsaugoti darbuotoją, grindžiamas tuo, kad darbuotojas paprastai laikomas socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesne šalimi. Ši apsauga užtikrinama reikalaujant taikyti sutarčiai valstybės, su kuria darbo sutartis labiausiai susijusi, teisę. O tai, kaip konstatavo Teisingumo Teismas Sprendime Koelzsch, yra tos valstybės, kurioje darbuotojas dirba, o ne tos, kurioje yra darbdavio buveinė, teisė. Teisingumo Teismo nuomone, pirmojoje valstybėje darbuotojas atlieka savo socialines ir ekonomines funkcijas ir verslo bei politinė aplinka veikia darbą. Todėl, Teisingumo Teismo tvirtinimu, būtina kiek įmanoma užtikrinti pagal šios valstybės teisę nustatytų darbuotojams taikomų taisyklių laikymąsi(22).

53.      Siekdamas tinkamai atsižvelgti į konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą apsaugos tikslą, Teisingumo Teismas Sprendime Koelzsch taip pat išaiškino, kad šio straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbdavio verslo vietos“ kriterijų reikėtų taikyti tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama(23).

54.      Iš reguliavimo tikslo, 6 straipsnio struktūros bei atskirų nuostatų formuluočių („jei darbuotojas paprastai nedirba darbo nei vienoje valstybėje“) matyti, kad nacionalinis teismas, nustatydamas taikytiną teisę, pirmiausia turi pritaikyti 2 straipsnio a punktą, o tik paskui gali taikyti b punktą. Tai darydamas jis privalo nustatyti, kur darbuotojas dirba daugiausia. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą iš esmės galima taikyti, nepaisant to, kad darbuotojas, atlikdamas savo pareigas, laikinai galėjo būti siunčiamas į kitas valstybes(24).

55.      Teisingumo Teismas, byloje Koelzsch turėjęs aiškinti „įprastinio darbo“ kriterijų, numatytą konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte, to sprendimo 44 punkte tvirtino, kad ši nuostata taikoma tuo atveju, „jei bylą nagrinėjantis teismas gali nustatyti valstybę, su kuria darbas yra glaudžiai susijęs“. Sprendimo 45 punkte Teisingumo Teismas toliau išaiškino, kad darbas gali būti glaudžiai susijęs su vieta, „kurioje arba iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo savo profesinę veiklą, ir, jei nėra verslo centro, [su] vieta, kurioje jis vykdo didžiąją dalį savo veiklos“ (išskirta mano).

4.      Verslo centro nustatymo kriterijai

56.      Į Sprendime Koelzsch pateiktą platų konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimą reikia atsižvelgti ir teisiškai vertinant nagrinėjamą bylą, visų pirma pasirenkant tinkamą kolizinę taisyklę. Atrodo, kad pagrindinėje byloje galima taikyti kriterijus, Teisingumo Teismo pateiktus byloje Koelzsch, kuriais remiantis galima nustatyti verslo centrą. Paaiškinsiu juos kiekvieną atskirai, darydama nuorodas į atitinkamas sprendimo vietas ir į susijusias pagrindinės bylos faktines aplinkybes.

57.      Teisingumo Teismas minėtame sprendime teisingai pažymėjo, kad vieta, kur darbuotojas paprastai dirba, gali būti ne tik vieta, kurioje darbuotojas faktiškai vykdo savo profesinę veiklą. Veikiau, atsižvelgiant į tai, kaip svarbu yra apsaugoti darbuotojus bei nuosekliai aiškinti teisės aktus pagal atitinkamas Briuselio konvencijos arba 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(25) (vadinamojo Briuselio I reglamento)(26) nuostatas, išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje, reikėtų manyti, kad vieta, kur darbuotojas paprastai dirba, gali būti laikoma ir vieta, iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo savo profesinę veiklą. Čia paminėtina, kad šį aiškinimą patvirtina tai, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukė šį atvejį į Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 pakeitusio Reglamento (EB) Nr. 593/2008(27) 8 straipsnio 2 dalį, taip paaiškindamas esamą teisinę situaciją(28).

58.      Remdamasis šia išvada, Teisingumo Teismas Sprendimo Koelzsch 48–49 punktuose išdėstė kriterijus, turinčius padėti nacionaliniam teismui nustatyti darbuotojo veiklos centrą. Kadangi toje byloje buvo kalbama apie sunkvežimių vairuotojo įprastinės darbo vietos nustatymą, šie kriterijai susiję su specifine tarptautinio vežimo sritimi. Tačiau vien ši aplinkybė neturėtų būti kliūtis taikyti šiuos kriterijus ir pagrindinėje byloje, juolab kad J. Voogsgeerd, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, dirbo bendrovėje, besiverčiančioje krovinių gabenimu laivais. Nors jis buvo ne laivo kapitonas, o vadovaujantis inžinierius, bylos medžiaga rodo, kad jis, kaip ir kiti įgulos nariai, dirbo bendrovės laivuose, plaukiojusiuose Šiaurės jūroje. Todėl vertinant pagrindinės bylos aplinkybes, nesant priešingas išvadas pagrindžiančių požymių, galima pasitelkti Teisingumo Teismo Sprendime Koelzsch išdėstytus kriterijus.

59.      Pagal šiuos kriterijus nacionalinis teismas, vertindamas darbo tarptautinio vežimo sektoriuje pobūdį, privalo atsižvelgti į visas darbuotojo veiklą apibūdinančias aplinkybes. Be kita ko, jis turi nustatyti, kurioje valstybėje yra vieta, iš kurios darbuotojas veža, gauna nurodymus dėl vežimo vykdymo ir organizuoja savo darbą, ir vieta, kurioje yra darbo priemonės. Jis taip pat turi patikrinti, į kokias vietas daugiausia vežama, kur iškraunamos prekės ir į kokią vietą darbuotojas grįžta baigęs darbą. Galiausiai lemiamas veiksnys yra tai, kur darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui(29).

60.      Jei nacionalinis teismas pritaikytų šiuos kriterijus pagrindinėje byloje, jis galėtų konstatuoti, kad egzistuoja pakankamai duomenų daryti prielaidą, jog J. Voogsgeerd veiklos centras pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą buvo Antverpene. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jis, vykdydamas darbo sutartį su bendrove Navimer, privalėdavo atvykti į Antverpeną, kad iš ten išplauktų, o ten įsisteigusi bendrovė Naviglobe jį instruktuodavo ir duodavo nurodymus. Taigi Antverpenas buvo ta vieta, kur J. Voogsgeerd dirbo ir kur buvo nuolatinė bazė, iš kurios jis reguliariai išvykdavo į darbo keliones. Atsižvelgiant į tai, kad taikytiną teisę galima iš karto nustatyti vadovaujantis 6 straipsnio 2 dalies a punktu, abejotina, ar pagrindinėje byloje įmanoma taikyti 6 straipsnio 2 dalies b punktą(30).

61.      Tačiau tai, kad daugelis bylos aplinkybių rodo, jog pagrindinėje byloje turėtų būti taikomas konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas, nereiškia, jog galima suabejoti prejudicinių klausimų svarba. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali apibrėžti jo siekiamų išsiaiškinti klausimų dalyką. Tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl tais atvejais, kai pateikiami klausimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą(31).

62.      Taip pat reikėtų priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsakingas už tai, kad būtų iki galo išaiškintos visos bylos aplinkybės, t. y. būtų nustatyti tie faktiniai ir teisiniai elementai, kurie galbūt padėtų nustatyti sąsają su tam tikra teisės sistema, ir būtų pateikti Teisingumo Teismui kaip pagrindas priimti sprendimą. Taip Teisingumo Teismui būtų suteikta galimybė prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje bendradarbiaujant su valstybių narių teismais efektyviai įgyvendinti savo aiškinimo kompetenciją ir pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris kiek įmanoma labiau padėtų išspręsti pagrindinį ginčą. Nors reikėtų daryti prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įvykdė šią pareigą ir nustatė faktines ir teisines aplinkybes, taip pat pakankamai tiksliai apibūdino jas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš esmės negalima atmesti tikimybės, kad jis turi duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog pagrindinėje byloje reikia taikyti b punkte, o ne, kaip manoma šioje išvadoje, a punkte numatytą sąsajos taisyklę.

63.      Tačiau nagrinėjamu atveju prejudicinio sprendimo priėmimo sumetimais reikėtų manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepadarė teisinės klaidos manydamas, jog konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas pagrindinėje byloje netaikytinas. Dėl šios priežasties, ieškant atsakymo į prejudicinius klausimus, toliau bus aiškinamas 6 straipsnio 2 dalies b punktas.

C –    Prejudicinių klausimų nagrinėjimas

1.      Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų

64.      Pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais prašoma apibrėžti 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimos „darbdavio verslo vietos“ sąvoką; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ypač norėtų išsiaiškinti, ar tai vieta, kurioje darbuotojas buvo įdarbintas pagal darbo sutartį, ar vieta, kurioje jis faktiškai dirba.

65.      Tai, kad 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimą „darbdavio verslo vietos“ sąvoką reikėtų aiškinti kaip vietą, kurioje darbuotojas įdarbintas pagal darbo sutartį, rodo pats šios normos tekstas. Tame pačiame sakinyje vartojamas žodis „įdarbinimas“ – aiški nuoroda į sudarytą darbo sutartį arba, esant faktiniams darbo santykiams, į darbo pradžią, o ne į faktinį darbuotojo darbą(32). Pastaroji aplinkybė gali būti reikšminga aiškinant 6 straipsnio 2 dalies a punktą, nes ši nuostata paremta faktiniu požymiu – įprastiniu darbu.

66.      Kitos nuorodos, kaip aiškinti 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimą „darbdavio verslo vietos“ sąvoką, kildinamos iš teleologinio ir sisteminio konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo.

67.      Kaip jau minėta, specialių normų, kuriomis reglamentuojamos individualios darbo sutartys ir individualūs darbo santykiai, prasmė ir tikslas – apsaugoti darbuotoją. Atsižvelgiant į tai, kad vieta, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, glaudžiau susijusi su darbo sutartimi, todėl sąsaja su tos valstybės narės teise geriausiai padeda pasiekti darbuotojo apsaugos tikslus, konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą, kaip Teisingumo Teismas teisingai pažymėjo Sprendime Koelzsch, iš esmės reikia aiškinti plačiai. Todėl tai, kad ginant darbuotojo interesus pirmiausia turi būti taikoma ši nuostata, rodo, jog 6 straipsnio 2 dalies b punktas atitinkamai turi būti aiškinamas siaurai.

68.      Jei paaiškėtų, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas šiuo konkrečiu atveju tikrai netaikytinas, pirmiausia teisinio tikrumo sumetimais reikėtų b punkto nuostatą aiškinti formaliai, t. y. taip, kad šiame punkte turima galvoje bendrovės, įdarbinusios darbuotoją pagal darbo sutartį, verslo vieta. Panaši yra ir Nyderlandų vyriausybės(33) bei Komisijos(34) nuomonė, kuriai reikia pritarti: sąsaja su įdarbinimo vieta, kitaip nei sąsaja su visiškai formaliu požymiu – įprastinio darbo vieta, – leidžia lengvai numatyti taikytiną teisę. Vieta, kur paprastai dirbama, per profesinės veiklos laikotarpį gali dažnai keistis, o įdarbinimo vieta paprastai nesikeičia, nepaisant galimo pačios bendrovės persikėlimo kitur arba galimo darbuotojo išsiuntimo ilgesniam laikui į užsienį(35). Ir pagaliau įdarbinimo vieta suteikia daugiausia informacijos apie tai, kur darbuotojas pirmą kartą buvo integruotas į bendrovės struktūrą. Kaip tik tokiu darbo santykių atveju, kai darbuotojas turi būti labai mobilus, šis kriterijus geriausiai liudija sutarties šalių teisinių santykių pastovumą(36).

69.      Atsižvelgiant į šias aplinkybes neaišku, kodėl Romos konvenciją pasirašiusios valstybės būtų norėjusios atsisakyti šio nuspėjamo kriterijaus ir vadovautis ne juo, o mažiau patikimu faktinio darbo vietos kriterijumi. Nagrinėjamą nuostatą aiškinant taip, kaip siūlo J. Voogsgeerd savo rašytinėse pastabose(37), neatsižvelgiama į tai, kad 6 straipsnio 2 dalies a punkte jau yra paminėtas faktinis kriterijus, kuris, kadangi aiškinamas plačiai, bus taikytinas daugeliu atvejų. Todėl sisteminiu požiūriu būtų nelogiška, jei b punkte būtų pateikta iš esmės tokia pati nuostata, nes ji paprasčiausiai būtų visiškai nereikalinga. Tai, kad egzistuoja atskira nuostata, veikiau rodo, jog ji turi ir atskirą norminį turinį, griežtai atskirtiną nuo a punkto turinio. Kalbant konkrečiai apie šį norminį turinį, negalima daryti prielaidos, kad konvencijos šalys nežinojo pirmiau minėtų formalaus sąsajos kriterijaus privalumų. Veikiau manytina, kad jos siekė integruoti šį kriterijų į konvencijos norminę sandarą. Taigi aiškinant konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą sistemiškai, veikiau darytina išvada, kad jame daroma nuoroda į sutarties sudarymo vietą.

70.      Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad šioje nuostatoje vartojama „verslo vietos“ sąvoka reiškia tik pagrindinę bendrovės buveinę. Taip aiškinant būtų neatsižvelgiama į tai, kad, viena vertus, bendrovės šiandien turi daugybę įvairiausių tarptautinių verslo ryšių, kita vertus, daugelis bendrovių, siekdamos pasinaudoti bendros rinkos teikiamais privalumais, yra įsteigusios filialų ir agentūrų keliose valstybėse narėse. Šie filialai ir agentūros savo arba bendrovės vardu gali patys įdarbinti personalą. Todėl turi būti galima „verslo vietos“ sąvoką taikyti ir jiems, jei jie atitinka būtinus kriterijus. Tokį aiškinimą patvirtina ir konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkto versija anglų kalba („the place of business through which he was engaged“), kurios formuluotė leidžia kalbėti apie įdarbinimą, kai padalinys atlieka tik tarpininko tarp bendrovės ir darbuotojo vaidmenį(38). Tačiau, norint, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktas neprarastų lengvai taikomo kriterijaus funkcijos, ir siekiant sumažinti piktnaudžiavimo riziką, reikėtų reikalauti, kad atitinkamas darbdavio pavedimu veikiantis filialas ar agentūra būtų aktyviai dalyvavusi sudarant darbo sutartį, pavyzdžiui, būtų derėjusis su darbuotoju(39).

71.      Žinoma, remiantis įdarbinimo vieta, neįmanoma visiškai panaikinti piktnaudžiavimo rizikos, juolab kad atrodo pakankamai tikėtina, jog darbdavys gali būti linkęs sutartį sudaryti valstybėje, kurios darbo teisės normomis darbuotojui užtikrinama ne tokio aukšto lygio apsauga(40). Tokiomis aplinkybėmis sąsaja su įdarbinimo vieta gali atrodyti atsitiktinė ar netgi visiškai nepagrįsta, nes vietą, kur sudaroma sutartis su darbuotoju, gali lemti atsitiktinumas. Siekiant užkirsti kelią šiai rizikai, kraštutiniais atvejais kaip papildoma sąlyga turėtų būti nustatyta, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima „verslo vieta“ galima laikyti tik tą vietą, kurioje buvo ne tik sudaryta sutartis, bet ir kurioje darbuotojas faktiškai dirba(41).

72.      Kalbant apie pagrindinę bylą konstatuotina, kad negausūs duomenys, pateikiami prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir J. Voogsgeerd rašytinėse pastabose, neleidžia nustatyti, kaip tiksliai buvo sudaryta sutartis ir kiek ją sudarant bei įdarbinant J. Voogsgeerd dalyvavo Naviglobe. Jei sutartyje nurodyta, kad J. Voogsgeerd buvo įdarbintas bendrovės Navimer vardu, tai nebūtinai reiškia, kad bendrovė Naviglobe nedalyvavo įdarbinimo procese: ji galėjo, pavyzdžiui, paskelbti darbo skelbimą, organizuoti pokalbį dėl darbo, nustatyti darbo sutarties detales arba leisti pasinaudoti savo patalpomis darbo sutarčiai sudaryti. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išsiaiškinti visas J. Voogsgeerd įdarbinimo aplinkybes ir tikslų bendrovės Naviglobe vaidmenį jose.

73.      Jei paaiškėtų, kad įdarbinimo vieta ir faktinio darbo vieta akivaizdžiai nesutampa, remiantis 6 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta išimtimi galima būtų nustatyti glaudesnes, darbuotojui naudingesnes darbo sutarties ar darbo santykių sąsajas su taikytinos teisės vieta. Pagal minėtą nuostatą – nukrypstant nuo kitų, pirmiau minėtų, nuostatų – taikoma valstybės, su kuria darbo sutartis ar darbo santykiai yra „labiau susiję“, teisė. Šios nuostatos tikslas – išvengti pavojaus, kad darbdavys sąmoningai perkels savo bendrovės buveinę į valstybę, kurios darbo teisė darbuotojui užtikrina žemesnio lygio apsaugą, nes norės taikyti šios valstybės teisę. Šia nuostata, išimties tvarka leidžiant nacionaliniam teismui priimti sprendimą savo nuožiūra, iš dalies kompensuojami kai kurie sustabarėjusios 6 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamų sąsajų sistemos trūkumai, siekiant suteikti galimybę rasti lankstų, konkrečiomis aplinkybėmis tinkamą problemos sprendimą(42). Taikant 6 straipsnio 2 dalies b punktą, kai sutartį su darbuotoju sudaręs padalinys ir tikroji veiklos vieta nesutampa ir kai darbo santykiai trunka ilgesnį laiką ir faktinės aplinkybės vėliau pasikeičia, gali būti netikslinga atsižvelgti tik į sutarties sudarymo vietą(43).

74.      Būtina, kad darbo sutartis būtų labiau susijusi su šia kita šalimi. Tai, kad taikytina būtent šios šalies teisė, gali lemti aplinkybių visuma(44). Glaudesnę sąsają su konkrečia valstybe gali rodyti šie kriterijai: sutarties kalba, iš tam tikros teisės sistemos perimtos teisinės sąvokos, naudojama valiuta, darbo sutarties galiojimo terminas, registracija asmenų registre, sutarties šalių pilietybė, nuolatinė gyvenamoji vieta, vieta, kur darbdavys atlieka personalo kontrolę, bei sutarties sudarymo vieta(45). Bet kuris iš šių kriterijų gali rodyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kurioje darbuotojas dirba ar kurioje yra jį įdarbinęs padalinys. Tačiau reikia turėti galvoje, kad 6 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta nuostata yra išimtis, taikoma tik tada, kai buvo patikrinta, ar taikytinos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktų nuostatos(46).

75.      Apibendrinant konstatuotina, kad valstybe, kurioje yra verslo vieta, kur pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą darbuotojas yra įdarbintas, laikytina ta valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta, kur darbuotojas yra įdarbintas pagal darbo sutartį. Kadangi antrasis prejudicinis klausimas akivaizdžiai užduotas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas prieitų prie kitokios išvados, t. y. kad ja laikytina valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta, kur darbuotojas faktiškai dirba, į šį klausimą atsakyti nebereikia.

2.      Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

76.      Trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su teisiniais reikalavimais, kuriuos turi atitikti konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima „verslo vieta“.

77.      Trečiajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar darbdavio verslo vieta, kurioje darbuotojas faktiškai dirba, kaip tai suprantama pirmajame klausime, turi atitikti tam tikrus formalius reikalavimus, pvz., turėti teisinį subjektiškumą, ar pakanka, kad tai būtų faktinė verslo vieta? Nors šis klausimas akivaizdžiai užduotas tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakytų kitaip, nei siūloma, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vis tiek galima pateikti naudingų aiškinimo gairių, kurios padėtų jam išspręsti pagrindinę bylą, juolab kad tai tebėra aktualu. Šios gairės galėtų padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vertinant klausimą, ar bendrovė Naviglobe funkciniu požiūriu gali būti laikoma bendrovės Navimer verslo vieta, kaip tai suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą.

78.      Pirmiausia konstatuotina, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkto tekste nėra įtvirtinto reikalavimo, kad šioje nuostatoje minima verslo vieta visuomet turi turėti teisinį subjektiškumą. Jau vien tai reiškia, kad „verslo vietos“ sąvoką reikia traktuoti ne vien formaliai. Kalbant apie jau minėtą šios normos bei visos Romos konvencijos tikslą(47) – ginant sutarties šalių interesus siekti kuo didesnio teisinio tikrumo dėl taikytinos teisės, jis greičiausiai nebūtų pasiektas, jei sąsaja su tam tikros valstybės teise priklausytų tik nuo to, ar verslo vieta atitinka šioje teisės sistemoje teisės subjektui keliamus reikalavimus. Atsižvelgiant į teisės sistemų skirtumus ir su tuo susijusius galimus skirtingus minimalius reikalavimus, nacionaliniam teismui, priverstam susidurti su kitos valstybės teisės sistema, ne visuomet būtų paprasta nustatyti, ar tam tikras filialas ar agentūra atitinka šiuos reikalavimus.

79.      Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, padalinys, įdarbindamas darbuotoją, gali veikti ir kaip „tarpininkas“, kuriam nebūtina sudaryti sutarties savo vardu(48), reikalavimas, kad verslo vieta turėtų teisinį subjektiškumą, atrodo pernelyg griežtas, kad derėtų, pirma, su teisinio tikrumo principu ir, antra, su paprasto ir lankstaus taikymo reikalavimais. Todėl reikalavimą, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima „verslo vieta“ visuomet laikytina bendrovės buveinė, greičiausiai reikėtų traktuoti kaip pernelyg ribojantį. Bet kuriuo atveju teisinio tikrumo ir lankstumo reikalavimai gali būti laikomi įvykdytais ir tokiu atveju, kai verslo vieta laikomas faktinis padalinys, pavyzdžiui, darbdavio atstovo biuras.

80.      Tačiau bet kuriuo atveju turi būti reikalaujama, kad darbdavys vykdytų realią šios verslo vietos kontrolę, kad joje atliekami veiksmai galėtų būti traktuojami kaip jo paties veiksmai. Toks traktavimas turėtų būti galimas tuomet, kai verslo vieta plačiąja prasme, t. y. filialas be teisinio subjektiškumo arba netgi tokį subjektiškumą turinti dukterinė bendrovė, iš dominuojančios bendrovės vadovybės gauna nurodymus, ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai dvi bendrovės turi tą pačią vadovybę. Todėl šiomis aplinkybėmis J. Voogsgeerd minimas faktas, kad abi bendrovės turėjo vieną vadovą(49), laikytinas reikšmingu. Jei bendrovių vadovybė yra tos pačios sudėties, skirtumai tarp jų iš esmės išnyksta, nes jos priima sprendimus ir veikia kaip vienas vienetas.

81.      Nors teisinio subjektiškumo turėjimas nėra privaloma sąlyga, kad padalinį būtų galima laikyti „verslo vieta“, kaip ji suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą, jam, kaip teisingai pažymi J. Voogsgeerd(50) ir Komisija(51), vis dėlto turėtų būti keliamas minimalus reikalavimas – veiklos tęstinumas tam tikroje vietoje. Taip turėtų būti užkirstas kelias darbdavio norui pasinaudoti laikinu padaliniu tam tikroje valstybėje siekiant, kad darbo sutartims būtų taikoma tos valstybės teisė, kurioje užtikrinamas darbuotojų apsaugos lygis galbūt yra žemas. Todėl turėtų nepakakti to, kad užsienyje esančio darbdavio įgaliotinis reguliariai lankosi šioje vietoje, kad įdarbintų darbuotojus, kurie realiai dirbs užsienyje(52). Tačiau jei tas pats įgaliotinis keliauja į valstybę, kurioje darbdavys turi nuolatinę savo bendrovės atstovybę, visiškai pagrįsta būtų prielaida, kad ši atstovybė yra konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima „verslo vieta“, kurioje darbuotojas buvo įdarbintas(53).

82.      Remiantis mano išvadomis dėl įdarbinimo vietos kriterijaus aiškinimo(54) ir dėl pirmiau minėto minimalaus veiklos tęstinumo reikalavimo, konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimą „verslo vietos“ sąvoką reikėtų aiškinti taip, kad tai visų pirma yra įmonė, kuri organizuoja darbuotojo darbą apskritai. Tačiau šią sąvoką galima būtų aiškinti dar plačiau, kad ji apimtų ir kitus organizacinius vienetus, kurie veikia darbdavio naudai, pvz., įmonės dalis ar gamybinius padalinius, kurie nebūtinai turi atitikti įmonei keliamus reikalavimus(55). Verslo vietą iš esmės reikėtų atskirti nuo darbdavio, t. y. teisės subjekto, buveinės. Paprasčiau tariant, verslo vieta – tai vieta, iš kurios darbdavys vykdo verslą ir tam samdo darbuotojus(56).

83.      Pagrindo tokiam aiškinimui suteikia Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 punktu, pagal kurią šioje nuostatoje minimo filialo, agentūros arba kitokio padalinio sąvoka reiškia „verslo vietą, kurioje pakankamai ilgą laiką vykdoma patronuojančiosios įmonės veikla, kuri turi savo valdymo struktūrą ir yra materialiai pajėgi derėtis su trečiosiomis šalimis, kad šios, net ir žinodamos, jog galbūt užmezgami teisiniai santykiai su užsienyje įsteigta patronuojančiąja įmone, nebūtinai turėtų kreiptis į ją tiesiogiai, o galėtų sudaryti sandorius verslo vietoje, kurioje vykdoma patronuojančiosios įmonės veikla“(57). Kaip išsamiai paaiškinau savo išvadoje byloje Koelzsch(58), Briuselio konvenciją ir Romos konvenciją sieja daugialypiai ryšiai. Ne veltui Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su abiem konvencijomis, mėgino lygiagrečiai aiškinti panašias nuostatas, jei tai buvo įmanoma atsižvelgiant į atitinkamų normų turinį. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo to nedaryti. Kuo vienodesnio tarptautinės privatinės teisės sąvokų aiškinimo sumetimais atrodo prasminga „verslo vietos“ apibrėžimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 5 punktą, panaudoti ir aiškinant Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą.

84.      Iš pirmiau pateiktų svarstymų matyti, kad konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimą „verslo vietą“ su pagrindine bendrove gali sieti teisiniai priklausomybės santykiai. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas pagrindinės bylos aplinkybes, prieitų prie išvados, kad Naviglobe laikytina Navimer filialu ar dukterine bendrove, ir jei paaiškėtų, kad Naviglobe neturi teisinio subjektiškumo, tai nebūtų kliūtis laikyti ją „verslo vieta“, kaip tai suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą.

85.      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, darau išvadą, kad darbdavio verslo vieta neprivalo turėti teisinio subjektiškumo, jei ji įsteigta pagal jai taikomas įsisteigimo valstybės teisės nuostatas ir vykdo tęstinę veiklą(59).

3.      Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo

86.      Paskutiniame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar kitos bendrovės, su kuria bendrovė darbdavė turi santykių, verslo vieta gali būti laikoma „verslo vieta“, kaip ji suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą, net jei darbdavys šiai kitai bendrovei ir nėra perleidęs įgaliojimų duoti nurodymus.

87.      Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad, kaip jau minėjau aptardama pirmąjį prejudicinį klausimą(60), šioje nuostatoje remiamasi formaliu darbuotojo „įdarbinimo“ aktu, o ne faktiniu darbo atlikimo aspektu. Todėl aiškinant šią nuostatą visiškai nesvarbu, kas konkrečiu atveju turi teisę duoti nurodymus. Kadangi teisė duoti nurodymus nėra svarbus kriterijus nustatant, ar padalinys gali būti laikomas „verslo vieta“, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

88.      Papildomai išnagrinėjus teisinių darbo santykių požymius, išvada bus ta pati. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią SESV 45 straipsnyje apibrėžiama darbuotojo sąvoka, kuri Sąjungos teisėje turi būti aiškinama savarankiškai, „darbo santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą“(61). Tai reiškia, kad darbuotojo pareiga paklusti nurodymams – tai bet kokiems darbo santykiams būdingas požymis, pagal kurį atitinkamas asmuo turi veikti vadovaujamas ar kontroliuojamas kito asmens, kuris nurodo jam, kokius darbus reikia daryti ir (arba) kiek laiko dirbti ir kurio nurodymus ar paliepimus darbuotojas turi vykdyti(62). Šiuo požymiu pirmiausia siekiama atskirti darbo santykius nuo savarankiškos veiklos, kuriai taikoma arba įsisteigimo laisvė pagal SESV 49 ir paskesnius straipsnius, arba laisvė teikti paslaugas pagal SESV 56 ir paskesnius straipsnius.

89.      Nors aiškinant praktiškai manytina, kad darbdavys paprastai bus tas, kuris esant darbo santykiams turės išimtinę teisę duoti nurodymus, tačiau šis apibrėžimas taip pat palieka galimybę darbdaviui perleisti dalį ar visas savo teises duoti nurodymus trečiajam asmeniui. Tokio teisės duoti nurodymus perleidimo apimtis yra šalių susitarimo dalykas. Jei sutartyje numatyta, kad darbuotojas dirba bendrovei, kuri palaiko santykius su bendrove darbdave, tikėtina, kad darbdavys bus šiai bendrovei perleidęs ir įgaliojimus duoti nurodymus dėl atliktino darbo pobūdžio.

90.      Darbuotojas sutartines prievoles galiausiai įvykdo darbdavio atžvilgiu, ir teisiniu požiūriu visiškai nesvarbu, kad jo veiklą, duodamas nurodymus ir kontroliuodamas, su darbdavio leidimu valdo trečiasis asmuo. Taigi net jei J. Voogsgeerd nurodymus paprastai gaudavo tiesiogiai iš Naviglobe, sutartines prievoles jis akivaizdžiai vykdė Navimer atžvilgiu. Tačiau žvelgiant iš teisinės pusės taip pat tikėtina, kad darbdavys teisę duoti darbuotojui nurodymus pasilieka sau arba vėl susigrąžina, jei mano tai esant reikalinga. Šioje situacijoje nieko nekeičia ir tai, kad galimas įgaliojimų duoti nurodymus perleidimas padaliniui tėra viena iš daugelio darbdavio turimų galimybių, kuriomis naudodamasis jis siekia savo tikslų. Ji neturi jokios reikšmės vertinant, ar trečioji šalis gali būti laikoma darbdavio „verslo vieta“, kaip tai suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą.

91.      Taigi į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: kitos bendrovės, su kuria bendrovė darbdavys palaiko santykius, verslo vieta taip pat gali būti konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minima verslo vieta, net jei įgaliojimai duoti nurodymus šiai kitai bendrovei ir nebuvo perduoti.

VII – Išvada

92.      Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Hof van Cassatie pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Jei nacionalinis teismas, įvertinęs visas pagrindinės bylos aplinkybes, konstatuotų, kad darbuotojas, vykdydamas darbo sutartį, paprastai atlieka savo darbą konkrečioje valstybėje, jis turi taikyti Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, 6 straipsnio 2 dalies a punktą, net jei darbuotojas laikinai buvo išsiųstas į kitą valstybę. Tokiu atveju remtis 6 straipsnio 2 dalies b punktu negalima.

2.      Jei, nacionalinio teismo manymu, 6 straipsnio 2 dalies a punkto sąlygos nebūtų įvykdytos, tai 6 straipsnio 2 dalies b punktą reikėtų aiškinti taip:

a)      valstybe, kurioje yra verslo vieta, kur darbuotojas įdarbintas, laikytina ta valstybė, kurioje yra darbdavio verslo vieta, kur su darbuotoju sudaryta darbo sutartis. Vieta, kur jis faktiškai dirba, neturi reikšmės.

b)      šioje nuostatoje minima darbdavio verslo vieta neprivalo turėti teisinio subjektiškumo, jei ji įsteigta pagal jai taikomas įsisteigimo valstybės teisės nuostatas ir užsiima tęstine veikla;

c)      kitos bendrovės, su kuria bendrovė darbdavė turi santykių, verslo vieta gali būti laikoma verslo vieta, kaip ji suprantama pagal konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą, net jei įgaliojimai duoti nurodymus šiai kitai bendrovei nebuvo perduoti.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių

---

Proceso kalba: olandų.

---

2 ‑ OL L 266, p. 1.

---

3 ‑ OL L 177, p. 6.

---

4 ‑ 2011 m. kovo 15 d. Sprendimas Koelzsch (C‑29/10, Rink. p. I‑0000).

---

5 ‑ OL C 27, 1998, p. 47.

---

6 ‑ 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1 ir tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1).

---

7 ‑ 1990 m. lapkričio 9 d. Įstatymas dėl viešojo jūros registro įsteigimo, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės oficialusis leidinys Memorial A, Nr. 58, p. 807–808.

---

8 ‑ 1978 m. lapkričio 22 d. sprendimas (33/78, Rink. p. 2183).

---

9 ‑ Žr. J. Déprez „La loi applicable au contrat de travail dans les relations internationales“, Revue de jurisprudence sociale, Nr. 4, 1994, p. 237.

---

10 ‑ Žr. R. Plender „The European Contracts Convention – The Rome Convention on the Choice of Law for Contracts“, Londonas, 1991, p. 87, 5.01 punktas, G. Schneider „Einfluss der Rom‑I‑VO auf die Arbeitsvertragsgestaltung mit Auslandsbezug“, Neue Zeitschrift für Arbeitsrecht, 2010, p. 1380 bei H. Ofner „Neuregelung des Internationalen Vertragsrechts: Römisches Schuldvertragsübereinkommen“, Recht der Wirtschaft, Nr. 1, 1999, p. 5, kur pabrėžiama laisvės pasirinkti taikytiną teisę svarba. E. Lein („The new Rome I/Rome II/Brussel I synergy“, Yearbook of Private International Law, 10 tomas, 2008, p. 179) manymu, pasirinkimo laisvės principas, kuriuo grindžiama laisvė rinktis taikytiną teisę, netgi yra vienas iš civilizuotų tautų pripažintų bendrųjų teisės principų pagal Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnio 1 dalies c punktą.

---

11 ‑ 1985 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Komisija prieš CODEMI (318/81, Rink. p. 3693, 21 punktas).

---

12 ‑ Žr. W. van Eeckhoutte „The Rome Convention on the law applicable to contractual obligations and labour law“ Freedom of services in the European Union – Labour and Social Security Law: The Bolkestein Initiative (Roger Blanpain (leid).), Haga, 2006, p. 168; M. Wojewoda „Mandatory rules in private international law: with special reference to the mandatory system under the Rome Convention on the law applicable to contractual obligations“, Maastricht journal of European and comparative law, Nr. 2, 2000, p. 197, 201; O. Boskovic „La protection de la partie faible dans le règlement Rome I“, Recueil Dalloz, 2008, p. 2175; T. Pfeiffer, M. Weller, F. Nordmeier „Recht der elektronischen Medien – Kommentar“ (Gerald Spindler, Fabian Schuster (leid.)), 2-asis leidimas, Miunchenas, 2011, Reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 1 punktas; E. Lein (minėtas 10 išnašoje), p. 187. Šie autoriai laiko 6 straipsnį specialia nuostata, kuria darbuotojų apsaugos sumetimais ribojama iš esmės ir darbo sutartims galiojanti laisvė pasirinkti taikytiną teisę.

---

13 ‑ Žr. A. Juncker „Gewöhnlicher Arbeitsort im Internationalen Privatrecht“, Festschrift für Andreas Heldrich zum 70. Geburtstag, Miunchenas, 2005, p. 722.

---

14 ‑ Žr. H. Ofner (minėtas 10 išnašoje, p. 5), U. Magnus („Die Rom I‑Verordnung“, Praxis des internationalen Privat‑ und Verfahrensrechts, Nr. 1, 2010, p. 41) bei D. Martiny („Internationales Vertragsrecht – Das internationale Privatrecht der Schuldverträge“ (Christoph Reithmann, Dieter Martiny (leid.)), Kelnas, 2010, p. 1431), kur 6 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta norma aiškiai vadinama „išimtimi“.

---

15 ‑ Žr. K. Schäfer („Application of mandatory rules in the private international law of contracts“, Frankfurtas prie Maino, 2010, p. 62–63), M. Wojewoda (minėtas 12 išnašoje, p. 197, 201) bei O. Boskovic (minėtas 12 išnašoje, p. 2175), kurie atkreipia dėmesį į tai, kad labai sunku nustatyti, kokios nacionalinės teisės normos yra palankesnės ir ar atitinkamos normos yra privalomojo pobūdžio.

---

16 ‑ Žr. G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382).

---

17 ‑ Žr. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1431–1432).

---

18 ‑ Žr. W. van Eeckhoutte (minėtas 12 išnašoje, p. 173).

---

19 ‑ Žr. J. Déprez „La loi applicable au contrat de travail dans les relations internationales“, Revue de jurisprudence sociale, Nr. 3, 1999, p. 130; T. Pfeiffer, M. Weller, F. Nordmeier (minėti 12 išnašoje), 7 punktas. Jų manymu, sprendžiant palankesnių nuostatų klausimą, reikėtų remtis konkrečiu ginčo dalyku. K. Schäfer (minėta 15 išnašoje, p. 62–63) ir D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1361, 1883 punktas) mano, kad taikytinas kolizijų teisėje egzistuojantis palankesnės normos principas. Jų nuomone, reikia palyginti atitinkamų teisės sistemų turinį. Darbuotojui palankesnė norma yra viršesnė. Lyginimas atliekamas lyginant padarinius, kurių konkrečiu atveju atsiranda taikant tam tikrą teisės sistemą. Lyginti reikia ne visą teisės sistemą, o tik tas jos dalis, kurios yra svarbios sprendžiant nagrinėjamą klausimą. Išsamus bendro pobūdžio lyginimas neatliekamas. Palankesnis sprendimas – tai toks, kuris kiekybės ar kokybės požiūriu geriausiai atitinka darbuotojo reikalavimus, kylančius iš konkrečių darbo santykių, ir geriau jį apsaugo, pavyzdžiui, geriausiai užtikrina darbo sutarties galiojimą. Taip pat galima lyginti ir piniginę teisinių pozicijų vertę atskirose teisės sistemose.

---

20 ‑ G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382) ir M. Schlachter („Grenzüberschreitende Arbeitsverhältnisse“, Neue Zeitschrift für Arbeitsrecht, Nr. 2, 2000, p. 61) nuomone, vertinant, kokioje teisėje numatytos palankesnės nuostatos, galima sudaryti tam tikras temines grupes (pavyzdžiui, atostogų teisė, apsauga nuo atleidimo iš darbo ir (arba) darbo sutartimi įgytų teisių apsauga). Remiantis šių autorių pasiūlytu metodu, šioje išvadoje taip pat aiškiai apibrėžiamas ginčo dalykas (darbuotojų apsauga nuo atleidimo iš darbo ir jos įgyvendinimas per teismą).

---

21 ‑ M. Giuliano ir P. Lagarde pranešimas apie Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL C 282, 1980, p. 1).

---

22 ‑ Sprendimas Koelzsch (minėtas 4 išnašoje, 42 punktas).

---

23 ‑ Sprendimas Koelzsch (minėtas 4 išnašoje, 43 punktas).

---

24 ‑ Žr. W. van Eeckhoutte (minėtas 12 išnašoje, p. 169), kuris atkreipia dėmesį, kad šios nuostatos tikslas – užtikrinti teisinį tikrumą ir užkirsti kelią manipuliacijoms tuo atveju, kai darbuotojas laikinai siunčiamas į užsienį.

---

25 ‑ OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42.

---

26 ‑ Pagrindinis Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo kriterijus turėtų būti tęstinumas su Briuselio konvencija („tęstinumo principas“). Šio principo svarba aiškinant Reglamentą Nr. 44/2001 akivaizdi iš reglamento 19 konstatuojamosios dalies, kurioje pažymima, kad reikėtų užtikrinti Briuselio konvencijos ir šio reglamento tęstinumą ir kad tęstinumą taip pat turi užtikrinti Teisingumo Teismas. Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra pabrėžęs vienodo dviejų pirmiau minėtų teisės aktų aiškinimo svarbą (žr. mano 2009 m. sausio 27 d. išvadą byloje Falco Privatstiftung ir Rabitsch (C‑533/07, 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas, Rink. p. I‑3327).

---

27 ‑ Reglamento (EB) Nr. 593/2008 8 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Tiek, kiek šalys nepasirinko individualiai darbo sutarčiai taikytinos teisės, sutarčiai taikoma teisė valstybės, kurioje, o jei ši sąlyga netenkinama, iš kurios darbuotojas vykdydamas sutartį įprastai atlieka darbą, teisė. Laikoma, kad valstybė, kurioje įprastai atliekamas darbas, nepasikeitė, jei darbuotas laikinai dirba kitoje valstybėje.“

---

28 ‑ Tokios pat nuomonės kaip ir šioje išvadoje, kad Reglamento (EB) Nr. 593/2008 8 straipsnio 2 dalimi buvo tik paaiškinta esama teisinė situacija, laikosi ir kiti autoriai, kurie mano, kad šios teisinės priemonės tikslas buvo ne sukurti naujas teisės normas, o performuluoti jau egzistuojančią konvenciją reglamente. Pakeitimais buvo siekiama atnaujinti kai kurias konvencijos nuostatas, suformuluoti jas aiškiau ir tiksliau ir taip prisidėti prie teisinio tikrumo, neįvedant naujų elementų, kurie iš esmės pakeistų esamą teisinę padėtį (žr. F. Ferrari „From Rome to Rome via Brussels: remarks on the law applicable to contractual obligations absent of a choice by the parties“, Rabels Zeitschrift für ausländisches und internationales Privatrecht Nr. 4, 2009, p. 751–752). Dėl įprastinio darbo vietos kriterijaus žr. U. Magnus „Die Rom I‑Verordnung“, Praxis des internationalen Privat- und Verfahrensrechts, Nr. 1, 2010, p. 27, 41, kuris pakeitimą laiko tik paaiškinimu. Jo manymu, pridurtais žodžiais „arba iš kurios“ siekiama nustatyti, kad pakanka, jei darbuotojas turi savo veiklos centrą, iš kurio organizuojamas darbas, iš kurio jis pradeda dirbti, į kurį sugrįžta ir kuriame, jei reikia, atlieka dalį darbo.

---

29 ‑ Sprendimas Koelzsch (minėtas 4 išnašoje, 48–50 punktai).

---

30 ‑ Dėl konvencijos a ir b punktų taikymo sričių po Reglamentu (EB) Nr. 593/2008 atlikto patikslinimo žr. O. Boskovic (minėtas 12 išnašoje, p. 2175), kuris atkreipia dėmesį į minėtą teisės aktų leidėjo Reglamento (EB) Nr. 593/2008 8 straipsnio 2 dalyje atliktą patikslinimą („iš kurios“) ir paaiškina, kad šis patikslinimas prisidės prie plaukiojančių laivų personalo, priskirto tam tikrai bazei, situacijos sureguliavimo. Autoriaus nuomone, šis patikslinimas dar labiau apribos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 8 straipsnio 3 dalies (pakeitusios Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą) taikymo sritį. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1434) 4848 punkte pažymi, kad po šio patikslinimo sąsaja su darbo vieta buvo išplėsta, o darbuotoją įdarbinusios bendrovės verslo vietos kriterijaus svarba sumažinta. Abu autoriai mano, kad įprastinės veiklos vietos kriterijaus taikymo sritis buvo išplėsta, o įdarbinimo vietos kriterijaus taikymo sritis susiaurinta.

---

31 ‑ Žr. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą MSD Sharp (C‑316/09, Rink. p. I‑0000, 21 punktas), 2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Brünsteiner ir Autohaus Hilgert (C‑376/05 ir C‑377/05, Rink. p. I‑11383, 26 punktas), 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Korhonen ir kt. (C‑18/01, Rink. p. I‑5321, 19 punktas), 2003 m. vasario 27 d. Sprendimą Adolf Truley (C‑373/00, Rink. p. I‑1931, 21 punktas), 2002 m. sausio 22 d. Sprendimą Canal Satélite Digital (C‑390/99, Rink. p. I‑607, 18 punktas) bei 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktas).

---

32 ‑ Žr. R. Plender (minėtas 10 išnašoje, 8.21 punktas) ir D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1369, 1891 punktas). Taip pat žr. G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382), pasak kurio, turi būti taikoma tos valstybės, kurioje yra darbuotoją įdarbinusi bendrovės verslo vieta, teisės sistema, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas sutartines pareigas vykdo darbdavio verslo vietoje, ar ne. Pasak D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1439, 4859 punktas), darbuotojas nebūtinai turi dirbti bendrovės verslo vietoje.

---

33 ‑ Žr. Nyderlandų vyriausybės rašytinių pastabų 14 punktą.

---

34 ‑ Žr. Komisijos rašytinių pastabų 20 punktą.

---

35 ‑ Žr. R. Plender (minėtas 10 išnašoje, p. 144, 8.21 punktas). Panašios nuomonės laikosi ir D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1440, 4861 punktas), kuris atkreipia dėmesį į tai, kad po darbo sutarties sudarymo perkėlus įdarbinusios bendrovės verslo vietą, darbo sutarčiai taikytina teisė nesikeičia.

---

36 ‑ Žr. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1438, 4857 punktas).

---

37 ‑ Žr. J. Voogsgeerd rašytinių pastabų 5 punktą.

---

38 ‑ Versijos kitomis kalbomis neprieštarauja tokiai konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkto interpretacijai, nes palieka galimybę rinktis, ar padalinys įdarbina darbuotoją savo vardu, ar pagrindinės bendrovės vardu. Žr. versiją vokiečių kalba („Niederlassung …, die den Arbeitnehmer eingestellt hat“), versiją prancūzų kalba („établissement qui a embauché le travailleur“), versiją ispanų kalba („establecimiento que haya contratado al trabajador“), versiją olandų kalba („vestiging … die de werknemer in dienst heeft genomen“), versiją italų kalba („sede che ha proceduto ad assumere il lavoratore“) ir versiją portugalų kalba („estabelecimento que contratou o trabalhador“).

---

39 ‑ Žr. R. Plender (minėtas 10 išnašoje, p. 145, 8.22 punktas), kuris laikosi nuomonės, kad darbuotoją įdarbinusio padalinio verslo vieta gali būti laikoma ne tik vieta, kurioje bendrovė, nors ir nurodo tą vietą įstatuose kaip buveinę, turi tik pašto dėžutę, bet ir įdarbinant darbuotoją aktyviai dalyvavusio padalinio, kuris, pavyzdžiui, derėjosi su darbuotoju dėl sutarties, vieta.

---

40 ‑ Žr. A. Juncker (minėtas 13 išnašoje, p. 731), kuris atkreipia dėmesį į plačiai paplitusią jūrininkų įdarbinimo praktiką. Jo duomenimis, jūrininkus dažnai užverbuoja vadinamosios „hire agencies“ arba „crewing companies“, įsteigtos valstybėse, kuriose minimalūs darbo teisės standartai ir atlyginimai yra žemi. „Įdarbinantis padalinys“ tokiu atveju yra ne laivininkystės kompanija, kuriai priklauso laivas, o, pavyzdžiui, Antigvos saloje įsisteigusi personalo agentūra.

---

41 ‑ Žr. ir W. van Eeckhoutte (minėtas 12 išnašoje, p. 171), kuris pažymi, kad nurodomoje bendrovės vietoje iš tiesų turi būti verslo vieta, o darbuotojas turi būti realiai dirbęs šios bendrovės filiale. Jo manymu, vien to, kad verslo vietoje buvo sudaryta darbo sutartis, nepakanka. M. Schlachter (minėtas 20 išnašoje, p. 60) nuomone, įdarbinimo vieta iš esmės laikytina vieta, kur buvo sudaryta sutartis. Nerimą, kad įsteigus filialą, kuris užsiims tik darbuotojų verbavimu, taikytina teise bus paskelbta teisės sistema su žemiausio lygio apsauga, galėtų išsklaidyti tikslesni reikalavimai „verslo vietos“ sąvokai. Todėl, autoriaus nuomone, verslo vieta gali būti laikomos tik tokios organizacijos, kurios prie bendrovės siekiamų tikslų prisidėjo tiesiogiai, bent jau valdydamos ir organizuodamos užverbuotųjų įdarbinimą, o ne vien tik verbavimo agentūros.

---

42 ‑ Žr. J. Déprez (minėtas 19 išnašoje, p. 119). A. Juncker (minėtas 13 išnašoje, p. 720) 6 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje įtvirtintą normą vadina išimtimi, kuri suteikia sustabarėjusiai reguliarių sąsajų sistemai lankstumo. S. Corneloup („La loi applicable aux obligations contractuelles – Transformation de la Convention de Rome en règlement communautaire‚ Rome I‘“, La Semaine Juridique. Édition Générale, Nr. 44, 2008, p. 26–27, 11 punktas) atkreipia dėmesį į sąsajų su tam tikros valstybės teise nelanksčių taisyklių privalumus ir trūkumus. Jos teigimu, viena vertus, suteikiant nacionaliniam teismui plačią diskreciją ne visada galima prognozuoti, kaip bus išspręsta byla. Kita vertus, pernelyg nelanksti taisyklė ne visada leidžia taikyti labiau su darbo sutartimi susijusią teisę.

---

43 ‑ Žr. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1369, 1891 punktas).

---

44 ‑ Ten pat, p. 1371, 1893 punktas ir G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1383).

---

45 ‑ Žr. W. van Eeckhoutte (minėtas 12 išnašoje, p. 171–172).

---

46 ‑ Žr. A. Juncker (minėtas 13 išnašoje, p. 720), kuris pažymi, kad metodiškai draudžiama tiesiogiai remtis šia išimtimi, prieš tai neapsvarsčius pagrindinių sąsajų, numatytų 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose.

---

47 ‑ Žr. šios išvados 1 punktą.

---

48 ‑ Žr. šios išvados 70 punktą.

---

49 ‑ Žr. J. Voogsgeerd rašytinių pastabų I punktą.

---

50 ‑ Žr. J. Voogsgeerd rašytinių pastabų IV. 3 punktą.

---

51 ‑ Žr. Komisijos rašytinių pastabų 28 punktą.

---

52 ‑ Žr. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1439, 4859 punktas). Taip pat ir G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382) remiasi padalinio veiklos tęstinumo požymiu.

---

53 ‑ Tokios pat nuomonės laikosi P. Lagarde („Le nouveau droit international privé des contrats après l’entrée en vigueur de la Convention de Rome du 19 juin 1980“, Revue critique de droit international privé, 1991, p. 318–319), kuris, remdamasis abiem atvejais, paaiškina konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte minimos verslo vietos požymius.

---

54 ‑ Žr. šios išvados 70 punktą.

---

55 ‑      G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382) manymu, verslo vieta – tai tam tikram laikui sukurtas bendrovės organizacinis verslo vienetas, kuris nebūtinai atitinka įmonei keliamus reikalavimus.

---

56 ‑ Žr. D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1369, 1891 punktas).

---

57 ‑ 8 išnašoje minėtas sprendimas, 12 punktas.

---

58 ‑ Žr. mano 2010 m. gruodžio 16 d. išvadą byloje Koelzsch (4 išnašoje minėtas sprendimas, 44 ir paskesni punktai). Taip pat žr. E. Lein (minėta 10 išnašoje, p. 178), kuri teisingai pažymi, kad Romos I, Romos II ir Briuselio I reglamentams būdinga tai, kad jais siekiama sukurti bendrą tarptautinę privatinę teisę, nustatant kelis bendrus tikslus: padidinti teisės nuspėjamumą, stiprinti Europos teisingumo erdvės teisinį tikrumą ir skatinti skaidrumą. Reglamentai, kaip tvirtina autorė, sudaro vienodą ir savarankišką reguliavimo sistemą, juos sieja tarpusavio sąveikos ryšiai.

---

59 ‑ Tos pačios nuomonės laikosi ir D. Martiny (minėtas 14 išnašoje, p. 1369, 1891 punktas) bei G. Schneider (minėtas 10 išnašoje, p. 1382).

---

60 ‑ Žr. šio išvados 75 punktą.

---

61 ‑ Žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimą Lawrie‑Blum (66/85, Rink. p. 2121, 16 ir 17 punktai), 1992 m. vasario 26 d. Sprendimą Bernini (C‑3/90, Rink. p. I‑1071, 14 punktas), 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2691), 1999 m. birželio 8 d. Sprendimą Meeusen (C‑337/97, Rink. p. I‑3289, 13 punktas), 2004 m. kovo 23 d. Sprendimą Collins (C‑138/02, Rink. p. I‑2703, 26 punktas), 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Trojani (C‑456/02, Rink. p. I‑7573, 15 punktas), 2005 m. kovo 17 d. Sprendimą Kranemann (C‑109/04, Rink. p. I‑2421, 12 punktas) ir 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Mattern (C‑10/05, Rink. p. I‑3145, 18 punktas).

---

62 ‑ Žr. Sprendimą Lawrie‑Blum (minėtas 61 išnašoje, 18 punktas).