2009 m. gruodžio 22 d. Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-21/06 Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją

(Byla C-544/09)

2010/C 51/41

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama M. Lumma, J. Möller ir B. Klein

Kita proceso šalis: Europos Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė reikalauja:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinis skundas susijęs su Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo kaip nepagrįstas buvo atmestas Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinys dėl 2005 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimo valstybės pagalbos byloje C25/2004 dėl skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB–T) Berlyne ir Brandenburge įrengimo. Sprendime Komisija teigė, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka (SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas).

Vokietijos Federacinė Respublika nurodo iš viso penkis apeliacinio skundo pagrindus, kuriais tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepripažino Komisijos piktnaudžiavimo įgaliojimais ir todėl buvo neteisus atmesdamas ieškinį.

Pirma, Pirmosios instancijos teismas klaidingai neigė pagalbos skatinamąjį poveikį orientuodamasis tik į labai ribotą laikotarpį, skirtą pereiti nuo analoginio antžeminio transliavimo prie DVB–T, o ne atsižvelgdamas į remiamų radijo transliuotojų sąnaudas, reikalingas bendram projektui. Šis bendras projektas kartu su perėjimu apima pareigą penkerius metus išlaikyti DVB–T programų tinklelį, nepaisant sunkiai prognozuojamo pripažinimo rinkoje. Taigi reikia taip pat atsižvelgti į papildomas sąnaudas, susijusias su šiuo privalomo transliavimo laikotarpiu.

Antra, Pirmosios instancijos teismas klaidingai per daug išplėtė Komisijos vertinimo kriterijų pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą sutikdamas su tuo, kad Komisija gali paneigti pagalbos priemonės tinkamumą vien todėl, kad tikslas būtų pasiektas taip pat tariamai alternatyviomis reguliavimo priemonėmis. Atsižvelgiant į SESV nuostatų valstybės pagalbos kontrolės srityje tikslą, palyginimas su alternatyviomis priemonėmis neįeina į nustatytą Komisijos tyrimą. Šiuo atžvilgiu Federalinė vyriausybė taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismas turi perduoti valstybei narei pareigą įrodyti, kad Komisijos pasiūlytos alternatyvios priemonės iš pat pradžių buvo neveiksmingos. Tai prieštarauja teisinio saugumo principui, bendriesiems principams dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir valstybės pagalbos kontrolės tikslui.

Trečia, Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino Sąjungos pripažįstamų pagrindinių teisių, kurios kaip pirminės teisės dalis yra privalomos visoms Sąjungos institucijoms visų veiksmų atžvilgiu, svarbą vertindamas SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Jeigu siekiant nepatvirtinti valstybės pagalbos pakaktų tik nurodyti tariamai galimas alternatyvias reguliavimo priemones, liktų neįvertinta aplinkybė, jog reguliavimo priemonės sutrikdo pagrindinę teisę, susijusią su įmonių laisve užsiimti ekonomine veikla. Bent jau tai reikėjo įvertinti, o tai nebuvo padaryta.

Ketvirta, darydamas nuorodą į reguliavimo priemones Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino vidaus rinkos ir poveikio prekybos sąlygoms sąvokas, įtvirtintas SESV 107 straipsnio 3 dalyje, nepripažindamas to, kad reguliavimo priemonės taip pat daro poveikį konkurencijai. Bendra prielaida, kad bet kuri reguliavimo priemonė šiuos teisinius interesus sutrikdo mažiau nei valstybės pagalba, vertinama pagal neleistinai griežtą kriterijų.

Penkta, Vokietijos Federacinė Respublika nesutinka su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas perėmė Komisijos nustatytą technologinio neutralumo principą nepripažindamas to, kad remiantis šiuo principu šioje byloje buvo atmestas priemonės tikslas, kurio siekė Vokietijos valdžios institucijos. Technologinis neutralumas yra tinkamas kriterijus įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka tik tada, jei perėjimas prie skaitmeninio transliavimo pats savaime yra paramos tikslas. Tačiau perėjimo prie DVB–T Berlyne ir Brandenburge paramos atveju dėl įvairių priežasčių turėjo būti remiamas būtent šis transliavimo būdas, o ne kabelinis ir palydovinis transliavimo būdai. Nustatydama teisėtą valstybės pagalbos priemonės tikslą valstybė narė turi galimybę veikti savo nuožiūra.