PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. liepos 11 d.

Byla T‑93/03

Spyros Konidaris

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Įdarbinimas – A 2 lygio direktoriaus pareigos – Kandidatūros atmetimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Pareiga motyvuoti – Tinkamas kandidatūrų palyginimas – Paskirto kandidato kvalifikacijos vertinimas“

Dalykas: Prašymas panaikinti Komisijos sprendimą atmesti ieškovo kandidatūrą į Informacinės visuomenės generalinio direktorato direktoriaus pareigas.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Komisija padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Kandidatūros atmetimas – Pareiga motyvuoti vėliausiai skundo atmetimo stadijoje

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa ir 90 straipsnio 2 dalis)

2.      Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Minimalios kvalifikacijos, būtinos direktoriaus pareigoms eiti, nustatymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Priėmimas į darbo vietą paaukštinant pareigas – Kandidatų nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis ir 45 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalis ir 29 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 ir 29 straipsniai)

1.      Nors Paskyrimų tarnyba neprivalo motyvuoti sprendimų dėl pareigūnų, kurių pareigos nebuvo paaukštintos, tačiau ji privalo nurodyti sprendimo atmesti pareigūno, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundą, pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, motyvus, kurie, kaip preziumuojama, sutampa su skundžiamo sprendimo motyvais. Šiuo atžvilgiu pakanka, kad sprendimo atmesti pareigūno kandidatūrą į darbo vietą, į kurią priimama paaukštinant pareigas, motyvai būtų susiję su visų teisinių sąlygų, nuo kurių pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus priklauso procedūros teisėtumas, įvykdymu.

Nors sprendimo atmesti pareigūno kandidatūrą į laisvą darbo vietą, į kurią priimama paaukštinant pareigas, motyvų nebuvimo negali kompensuoti Paskyrimų tarnybos paaiškinimai, pateikti pareiškus ieškinį teisme, vien nepakankamas motyvavimas ikiteisminėje procedūroje nepagrindžia priimto sprendimo panaikinimo, jeigu administracija pateikia papildomų paaiškinimų nagrinėjant ieškinį. Taigi pradinio motyvavimo trūkumas gali būti pašalintas net ir nagrinėjant ieškinį pateiktais papildomais paaiškinimais, jeigu prieš pareikšdamas ieškinį suinteresuotasis asmuo jau žinojo argumentus, kurie sudaro motyvavimo pradžią.

(žr. 51, 53, 54 ir 58 punktus)

Nuoroda: 1974 m. spalio 30d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, Rink. p. 1099, 14 punktas; 1993 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Volger, C‑115/92 P, Rink. p. I‑6549, 22 punktas; 1998 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Gaspari, C‑316/97 P, Rink. p. I‑7597, 29 punktas; 1992 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volger prieš Parlamentą, T‑52/90, Rink. p. II‑121, 40 punktas, patvirtintas minėto Sprendimo Parlamentas prieš Volger 22–24 punktais; 1997 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 34 punktas; 2000 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gouloussis prieš Komisiją, T‑86/98, Rink. VT p. I‑A‑5 ir II‑23, 73–77 punktai; 2002 m. vasario 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roman Parra prieš Komisiją, T‑117/01, Rink. VT p. I‑A‑27 ir II‑121, 26 ir 30 punktai; 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑135/00, Rink. VT p. I‑A‑265 ir II‑1313, 34 ir 37 punktai; 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, Rink. VT p. I‑A‑253 ir II‑1169, 36 punktas.

2.      Paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją nustatydama sugebėjimus, būtinus norint užimti laisvą darbo vietą, ir tik dėl akivaizdžios vertinimo klaidos apibrėžiant reikalavimus, kuriuos būtina atitikti norint užimti aptariamą darbo vietą, pranešimas apie laisvą darbo vietą gali būti pripažintas neteisėtu.

Direktoriaus pareigų atveju institucija gali, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, manyti, kad turėti patirties arba specialių žinių aptariamo direktorato veiklos srityje gali būti mažiau svarbu, nei turėti bendrą aukšto lygio kompetenciją vadovavimo, analizės ir sprendimų priėmimo srityse, nes asmenų, turinčių patirties ir techninių žinių, visuomet galima rasti pačiame direktorate.

(žr. 72 ir 74 punktus)

Nuoroda: 1990 m. spalio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gallone prieš Tarybą, T‑132/89, Rink. p. II‑549, 27 punktas; 1993 m. kovo 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Booss ir Fischer prieš Komisiją, T‑58/91, Rink. p. II‑147, 69 punktas; 1997 m. gegužės 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Contargyris prieš Tarybą, T‑6/96, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑357, 100 punktas; minėto Sprendimo Morello prieš Komisiją 69 punktas.

3.      Vertinimo ataskaita yra neišvengiamas vertinimo kriterijus kiekvieną kartą, kai vadovybė atsižvelgia į pareigūno karjerą. Pareigų paaukštinimo procedūra yra neteisėta, jeigu Paskyrimų tarnyba nepalygina kandidatų nuopelnų dėl to, kad vieno ar kelių iš jų vertinimo ataskaitas administracija parengė pavėluotai. Tačiau dėl tokio neteisėtumo sprendimas dėl paskyrimo panaikinamas tik jeigu vertinimo ataskaitos nebuvimas galėjo turėti lemiamą reikšmę procedūrai.

Šiuo atžvilgiu skiriasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalies a punktą vykdoma priėmimo į darbo vietą perkeliant arba paaukštinant procedūra ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatyta paaukštinimo procedūra. Paaukštinimo procedūra skirta pakeisti pareigūnų karjerai, atsižvelgiant į jų pastangas ir nuopelnus vykdant jiems patikėtas funkcijas, t. y. atlyginti pareigūnams, praeityje įrodžiusiems visapusiškai didesnius nuopelnus, o priėmimo į darbo vietą paaukštinant pareigas procedūra skirta surasti, tik siekiant tarnybos interesų, pareigūną, tinkamiausią vykdyti su laisva darbo vieta susijusias funkcijas. Todėl, lygindama nuopelnus, Paskyrimų tarnyba savo vertinimo neprivalo grįsti vertinimo ataskaitomis, tačiau gali atsižvelgti į kitą su kandidatų nuopelnais susijusią informaciją, kaip antai informaciją apie jų administracinę arba asmeninę situaciją. Dėl tokios informacijos gali pasikeisti vertinimų ataskaitomis pagrįstas vertinimas.

(žr. 88 ir 90–92 punktus)

Nuoroda: 1983 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo List prieš Komisiją, 263/81, Rink. p. 103, 25 ir 26 punktai; 1987 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bonino prieš Komisiją, 233/85, Rink. p. 739, 5 punktas; 1993 m. kovo 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vela Palacios prieš ESRK, T‑25/92, Rink. p. II‑201, 40 ir 43 punktai; 1993 m. lapkričio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš Komisiją, T‑89/91, T‑21/92 ir T‑89/92, Rink. p. II‑1235, 49 ir 50 punktai; 1998 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Manzo- Tafaro prieš Komisiją, T‑221/96, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑307, 18 punktas; 2000 m. vasario 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jacobs prieš Komisiją, T‑82/98, Rink. VT p. I‑A‑39 ir II‑169, 36 punktas; 2000 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rappe prieš Komisiją, T‑202/99, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑911, 40 punktas; minėto Sprendimo Morello prieš Komisiją 89 punktas.

4.      Paskyrimų tarnyba, įgyvendindama diskreciją, kuri jai suteikta apibrėžiant kandidatūrų palyginimo būdus, bei vadovai, su kuriai konsultuojamasi per nagrinėjamą paaukštinimo arba perkėlimo procedūrą, kiekviename kandidatūrų nagrinėjimo etape turi įvertinti, ar šioje stadijoje reikia surinkti papildomos informacijos arba vertinimo kriterijų surengiant pokalbį su visais arba tik kai kuriais iš kandidatų, kad sprendimas galėtų būti priimtas puikiai žinant situaciją. Nė viena Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata nesuteikia kandidatui teisės į pokalbį su galimu jo vadovu vykstant įdarbinimo procedūrai. Todėl Paskyrimų tarnyba gali būti įpareigota organizuoti pokalbį su kandidatais į darbo vietą tik jei ir kiek tokia pareiga numatyta reglamentavime, kurį ji pati sau nustato.

Tačiau diskreciją, kuri administracijai suteikta nustatant procedūrą arba metodus, kurių reikia laikytis lyginant kandidatūras, riboja būtinybė šį palyginimą – siekiant tarnybos interesų ir pagal vienodo pareigūnų vertinimo principą, nedetalizuojant įtvirtintą Pareigūnų tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalyje, – atlikti kruopščiai ir nešališkai. Praktikoje nuopelnų palyginimo pagrindas turi būti vienodas ir paremtas vienodais informacijos šaltiniais bei duomenimis.

(žr. 107, 108 ir 110 punktus)

Nuoroda: 1983 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ragusa prieš Komisiją, 282/81, Rink. p. 1245, 21 punktas; 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Perakis prieš Parlamentą, T‑78/92, Rink. p. II‑1299, 15 punktas; 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tsirimokos prieš Parlamentą, T‑76/92, Rink. p. II‑1281, 20 punktas; 2003 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cougnon prieš Teisingumo Teismą, T‑240/01, Rink. VT p. I‑A‑263 ir II‑1283, 67 ir 70 punktai.

5.      Kalbant apie kandidatūros atitikimą pranešime apie laisvą darbo vietą įtvirtintiems reikalavimams, Paskyrimų tarnyba, ypač kai laisva darbo vieta yra A 1 arba A 2 lygio, turi didelę diskreciją lygindama kandidatų į šią darbo vietą nuopelnus. Tačiau šios didelės diskrecijos vykdymas reikalauja kruopštaus kandidato asmens bylos išnagrinėjimo ir kruopštaus pranešime apie laisvą darbo vietą nustatytų reikalavimų laikymosi, nes Paskyrimų tarnyba privalo atmesti kiekvieną kandidatą, kuris neatitinka šių reikalavimų. Iš tiesų pranešimas apie laisvą darbo vietą yra teisinis pagrindas, kurį Paskyrimų tarnyba pati sau nustato ir kurio turi griežtai laikytis.

(žr. 120 ir 121 punktus)

Nuoroda: 2002 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tilgenkamp prieš Komisiją, T‑158/01, Rink. VT p. I‑A‑111 ir II‑595, 50 ir 51 punktai; 2003 m. lapkričio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Faita prieš ESRK, T‑248/02, Rink. VT p. I‑A‑281 ir II‑1365, 70 punktas.