21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/74

1.

pripažįsta, kad dėl pasaulinės ekonomikos krizės padidėjo gyventojų nepasitikėjimas didele bankų sektoriaus dalimi. Pavienių didelių bankų vykdomos labai rizikingos spekuliacijos daug prisidėjo prie šios krizės arba praktiškai buvo viena iš daugelio finansų sistemų griūties priežasčių. Be to, sisteminės svarbos bankus gelbėti valstybės lėšomis makroekonominiu požiūriu buvo neišvengiama, tačiau tai lėmė aktyvią piliečių kritiką valstybių narių atžvilgiu už tai, kad jos prisiėmė atsakomybę už rizikingus daugiausia privačių finansų įstaigų verslo sandorius. Todėl reikia skubiai atkreipti dėmesį į tai, kad atitinkamais Europos indėlių garantijų sistemos pasiūlymais visose valstybėse narėse būtų vienodai stiprinamas piliečių pasitikėjimas Europos bankų sektoriumi;

2.

pabrėžia, kad valstybių narių ekonomikos stabilumas yra vienareikšmiškai susijęs su jose veikiančių bankų stabilumu. Dėl šios priežasties Europos bankų sąjungos sistema negali būti vertinama izoliuotai, valstybių narių lygmeniu visada turi būti kartu imamasi ekonominės politikos valdymo priemonių, kad būtų pasiektas ir užtikrintas ekonomikos stabilumas. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse nacionalinės bankroto teisės nuostatos lemia pernelyg ilgus procesus, dėl kurių labai ilgai užtrunka gauti vykdomuosius dokumentus, kuriuos būtų įmanoma panaudoti. Tokios reglamentavimo nuostatos prieštarauja Komisijos pasiūlymų tikslams, nes bankų pertvarkymas draudžiamojo įvykio atveju tampa sunkesnis arba net praktiškai neįmanomas;

3.

šiuo klausimu teigiamai vertina ES Komisijos pastangas bankų sąjungos srityje, kuriomis siekiama atkurti piliečių pasitikėjimą. Bankų arba ekonomikos krizė atskleidė bankų sistemos trūkumus, kurie tolesniu etapu turėjo būti nuosekliai pašalinti. Svarbiausiose srityse tai padėjo atlikti 2014 m. Indėlių garantijų sistemos direktyva ir Direktyva, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema (BGPD), tačiau jos dar ne visose valstybėse narėse yra perkeltos į nacionalinę teisę. Šiuo požiūriu taip pat pažymėtina, jog pasiūlyme numatyta, kad valstybės narės ne tik naudojasi bendrais Europos fondais, bet ir toliau išsaugo jau veikiančius nacionalinius indėlių garantijų fondus, bent jau kol bus pasiekta visa indėlių garantijų sistemoje numatyta indėlių draudimo suma;

4.

pripažįsta, kad perėjimas nuo nacionalinio prie Europos lygmens indėlių garantijų sistemos yra esminis žingsnis; nors ir rizikingas, šis procesas galėtų padėti užtikrinti Europos Sąjungos piliečių indėlių saugumą. Tačiau tam būtina, kad Komisija pirmiausia atliktų poveikio vertinimą, visose valstybėse narėse būtų įgyvendinta Direktyva dėl indėlių garantijų sistemos ir iki minimumo sumažinta esama rizika. Tik taip ši sistema gali ne tik apsaugoti indėlius, bet ir leisti padidinti finansinį stabilumą ir taip sumažinti bankų ir valstybės skolos ryšį;

5.

mano, kad prieš svarstant taikyti Europos indėlių garantijų sistemą visos valstybės narės turi į nacionalinę teisę perkelti BGPD. Tai ypač aktualu siekiant suvienodinti finansinio indėlių garantijų sistemų aprūpinimo ir galimybės panaudoti lėšas (taip pat ir prevencijos ar institucinių garantijų priemonėms) nuostatas. Jeigu Europos indėlių garantijų sistema būtų įvesta prieš tai neužtikrinus nacionalinių garantijų sistemų suderinimo, BGPD į nacionalinę teisę dar neperkėlusios valstybės narės prarastų paskatas ją įgyvendinti. Sukūrus Europos indėlių garantijų sistemą stabilios ir veiksmingos bankų sistemos ir jų garantijų fondai jokiu būdu neturi būti atsakingi už nestabilias sistemas, kurių rizikos valdymui jie negali daryti poveikio. Be to, šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ir pačioje BGPD numatyta ataskaita dėl nacionalinių indėlių garantijų sistemų bendradarbiavimo iki 2019 m. Atitinkama ataskaita būtų sąlyga įdiegti Europos indėlių garantijų sistemą;

6.

šiuo klausimu dar kartą patvirtina nuomonėje dėl su penkių pirmininkų pranešimu „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“ susijusios tolesnės veiklos išdėstytą poziciją;

7.

konstatuoja, kad labai skiriasi valstybių narių bankų forma, dydis ir darbo metodai. Be to, susiformavusi įvairi savininkų arba atsakingų įstaigų struktūra, kuri savo ruožtu gali lemti didelius strateginės orientacijos, prisiimamos rizikos ir veiklos rinkose skirtumus;

8.

mano, kad modelių įvairinimas krizių laikotarpiais gali būti privalumas. Dėl įvairių nacionalinių ir regioninių ypatumų tenka nuolat vadovautis specialia esamai padėčiai pritaikyta strategija. Siekiant ne tik išsaugoti, bet ir stiprinti ES ir jos valstybių narių konkurencingumą, esamos ir gerai veikiančios sistemos turi būti integruotos į Europos indėlių garantijų sistemą;

9.

be to, mano, kad Europos bankai labai svarbūs ir Europos Sąjungoje bei už jos ribų veikiančioms įmonėms ir yra vienas iš Europos ekonomikos ir Europos vidaus rinkos veikimo pagrindų. Principinis piliečių ir įmonių pasitikėjimas bankais ir finansų įstaigomis yra būtinas viešųjų ir privačiųjų investicijų valstybėse narėse pagrindas;

10.

pripažįsta, kad, nepaisant pražūtingų bankų krizės padarinių Europos ekonomikai ir įvairių valstybių narių finansų įstaigoms, esama įvairių pavyzdžių, kaip ir šiais laikais nepriekaištingai buvo užtikrinta piliečių turto apsauga;

11.

dar kartą pakartoja, kad dėl vietos ir regioninių viešojo sektoriaus bankų tikslų ir tvirtų pozicijų vietos mastu piliečiai šiais bankais ir toliau pasitikėjo net ir bankų bei ekonomikos krizės laikotarpiu;

12.

patvirtina, kad savivaldybių ir regioniniai bankai iš esmės siekia ne pelno, o bendros piliečių gerovės. Kaip ir valstybių narių skatinamąjį finansavimą teikiantys bankai, savivaldybių ir regioniniai bankai pirmiausia siekia stiprinti vietos piliečių ir įmonių pozicijas. Bendradarbiaudami su savivaldybių ir regioninės valdžios institucijomis jie gerokai padeda kurti ir išlaikyti būtiniausią infrastruktūrą ir finansuoti labai mažas, mažąsias ir vidutines įmones ir pradedančiąsias įmones;

13.

nurodo, kad viešojo sektoriaus bankų veikla yra susijusi su nedidele rizika ir yra reguliuojama nacionaliniu ir vietos lygiu, tokiu būdu iš anksto užkertant kelią rizikingų sandorių arba kitos su rizika susijusios komercinių bankų veiklos kaupimuisi. Viešojo sektoriaus bankų tikrai negalima kaltinti paskatinus ekonomikos krizę. Priešingai, jie dažnai užtikrindavo viešojo sektoriaus finansavimą, kai visos kitos finansų rinkos beveik visiškai nustojo veikti;

14.

reikalauja, kad dėl šios priežasties Europos Komisijos pasiūlymais nebūtų pabloginta vietos ir regioninių viešojo sektoriaus bankų padėtis. Šios formos bankų pagrindiniai principai ir veikimo metodai neturi tapti trūkumu didelių tarptautiniu mastu veikiančių bankų atžvilgiu. Tas pat pasakytina ir apie viešojo sektoriaus skatinamąjį finansavimą teikiančius bankus, kurie dėl savo tikslų ir veikimo metodų skiriasi nuo kitų finansų įstaigų. Į šiuos skirtumus reikėtų atsižvelgti skaičiuojant įmokų dydį;

15.

konstatuoja, kad pažangesnės nacionalinės indėlių garantijų sistemos, pvz., institucinių garantijų sistema, daugeliu atvejų prasmingai papildo pačias indėlių garantijas. Atitinkama sistema, kuria kritiniu atveju apsaugomas ne tik piliečių turtas, bet ir visa finansų įstaiga, nes remiami prie jos prisijungę bankai, stiprina ir piliečių, ir ūkio subjektų pasitikėjimą. Be to, pagal tokią sistemą atliekant restruktūrizavimą gali būti iki minimumo sumažintas poveikis rinkoms;

16.

atsižvelgdamas į tai ypač atkreipia dėmesį, kad Komisijos pasiūlymas įstaigoms, kurios priklauso veiksmingai institucinei garantijų sistemai, neturi sukelti didelės papildomos naštos dėl įnašų į Europos indėlių garantijų sistemą, taigi, ir kelti abejonių dėl šių gerai veikiančių institucinių garantijų sistemų egzistavimo;

17.

primena, kad 2015 m. gegužės 19 d. Europos Komisija pateikė naujos geresnės teisėkūros sistemos pagrindinius principus. Pagal šias nuostatas, prieš paskelbiant pasiūlymą, per viešas konsultacijas turi būti išklausoma suinteresuotųjų subjektų nuomonė dėl galimų pasiūlymo aspektų. Tačiau šia visuomenės apklausos forma, kuri labai padeda stiprinti ir Europos, ir nacionalinių ar regioninių teisėkūros procedūra priimamų aktų teisėtumą, pateikto EIGS pasiūlymo atveju nebuvo pasinaudota;

18.

kritikuoja, kad pateiktas pagrindimas neatitinka subsidiarumo protokolo (Europos Sąjungos sutarties protokolo Nr. 2) 2 ir 5 straipsniuose nustatytų kriterijų, o prieš skelbiant pasiūlymą nebuvo atliktas poveikio vertinimas. Poveikio vertinimai yra būtina geresnės teisėkūros dalis. Iš anksto neįvertinus ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei politinių pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto padarinių gresia ne tik didelės išlaidos, bet ir nepageidaujami padariniai. Be to, atitinkamų poveikio vertinimų rezultatų paskelbimas nemažai prisideda ir prie teisėkūros skaidrumo gerinimo;

19.

dėl šios priežasties reikalauja, kad Europos Komisija įvykdytų neatliktas procedūras ir papildomai pateiktų subsidiarumo pagrindimą, kol pasiūlymo dar nenagrinėjo teisėkūros procedūroje dalyvaujančios institucijos. Tik įtraukus visas teisėkūros alternatyvas ir plačiai įvertinus pasiūlymo padarinius, procedūroje dalyvaujančios institucijos gali padaryti realistiškas išvadas. Labai abejojama, ar Komisijos pasiūlymas yra suderinamas su subsidiarumo ir proporcingumo principais;

20.

šiuo klausimu pažymi, kad ES Komisijos pasiūlymais neatsižvelgta į institucinių garantijų sistemas. Tikėtina, kad padariniai valstybėms narėms, kurios atitinkamas sistemas jau sukūrė pagal 2014 m. naujo indėlių garantijų reglamentavimo direktyvą, bus dideli. Šiuo klausimu Europos Komisijos prašoma pateikti pastabų, kaip atitinkamos sistemos reglamentuojamos pagal naujuosius pasiūlymus;

21.

reikalauja, kad įmokų dydžio nustatymo rodikliai būtų nurodyti jau pačiame pasiūlyme, o ne kad juos deleguotaisiais aktais nustatytų Komisija. Įmokų dydžio nustatymo pagrindas turi didelį poveikį atitinkamų finansų įstaigų veiklos krypčiai ir indėlių garantijų sistemų stabilumui, todėl dėl jo turėtų būti sprendžiama dalyvaujant Tarybai ir Europos Parlamentui;

22.

mano, kad atitinkamo pasiūlymo teisinis pagrindas turėtų būti ne Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 114 straipsnis, o veikiau SESV 352 straipsnis. Pagal SESV 114 straipsnį sudaromos sąlygos imtis priemonių teisės ir administracinėms vidaus rinkos įgyvendinimo nuostatoms suderinti. Tačiau tai nėra bendros Europos Sąjungos kompetencijos leisti vidaus rinkos teisės aktus pagrindas, o tik galimybė panaikinti dėl skirtingų nacionalinių nuostatų susidarančius vidaus rinkos veikimo trūkumus;

23.

mano, kad Europos indėlių garantijų sistemos pasiūlymu pirmiausia siekiama finansinio stabilumo, nes tai yra ekonomikos ir valiutų politikos pagrindas, todėl kaip teisinis pagrindas turėtų būti pasitelktas SESV 352 straipsnis;

24.

pirmiausia reikalauja prieš pradedant taikyti Europos indėlių garantijų sistemą panaikinti bankų balansuose likusią riziką. Iki šiol minėtoje srityje Europos Komisijos pateikti pasiūlymai anaiptol nėra pakankamai konkretūs. Logiška, kad prieš įvedant suderintą indėlių garantijų sistemą būtina imtis konkrečių rizikos mažinimo priemonių, kurias Komisija būtinai turi papildomai pateikti iki tolesnio pasiūlymų svarstymo;

25.

mano, kad dėl skirtingos bankų sektoriaus struktūros valstybėse narėse negali būti visiems vienodai tinkamo sprendimo. Geriau reikėtų išsaugoti veikiančias sistemas ir jas integruoti į Europos sistemą. Pasiūlymu jokiu būdu nereikėtų versti pertvarkyti visų valstybėse narėse taikomų sistemų, nes tokiu atveju atsirastų ne tik nemažų išlaidų, bet ir, svarbiausia, didelis neapibrėžtumas dėl galimybės įvykdyti atitinkamus reikalavimus ir jų užtikrintumo;

26.

reikalauja tokios Europos bankų politikos, kuria būtų visapusiškai apsaugoti Europos Sąjungos piliečiai ir jų turtas. Tokia sistema pirmiausia turi būti atkurtas arba išsaugotas piliečių pasitikėjimas finansų sistemų ir rinkų veikimu. Ir priešingai, pagal Europos indėlių garantijų sistemą neturi būti skatinamos arba kokia nors forma remiamos labai rizikingos spekuliacijos. Praktiškai pirmiausia reikia skatinti makroekonominiu požiūriu pagrįstus modelius taikančių įstaigų finansų politiką;

27.

be to, mano, kad Europos indėlių garantijų sistema negalima bloginti sąlygų konservatyviai veikiančioms finansų įstaigoms. Bankai, daugiausia dalyvaujantys labai rizikinguose sandoriuose, turėtų ne tik mokėti didesnes indėlių garantijų įmokas, bet ir atitikti papildomus reikalavimus, kad atsakomybė nebūtų perkelta mažoms finansų įstaigoms, daugiausia veikiančioms mažos rizikos srityje arba tik vietos lygmeniu finansuojančioms realiąją ekonomiką;

28.

kritikuoja, kad Komisijos pasiūlymu dėl reglamento dėl konkretaus planuojamų Europos indėlių garantijų fondų panaudojimo nepateikta pakankamai išsamios informacijos. Tad neaišku, ar lėšas galima panaudoti prevencijos ar alternatyvioms priemonėms, kiek jų galima panaudoti ir kokiu etapu. Nors indėlių garantijomis galima padengti indėlininkų turtą iki garantuojamos vertės, tokiu būdu negalima išvengti paties draudžiamojo įvykio. Ir makroekonominiu, ir politiniu požiūriu pirmiausia turėtų būti siekiama išvengti draudžiamojo įvykio.