21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/22

1.

šioje nuomonėje savo iniciatyva remiamasi šiomis Komisijos iniciatyvomis: 1) Komisijos pranešimu dėl valstybės pagalbos sąvokos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (1); 2) konsultacijų procesu dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento išplėtimo projekto (BBIR) (2), pagal kurį tam tikrai investicinei pagalbai uostams ir oro uostams nebūtų taikomas išankstinis Komisijos atliekamas valstybės pagalbos vertinimas; 3) Europos Komisijos planuojama Almunia dokumentų rinkinio peržiūra ir besibaigiančio galioti reglamento dėl de minimis pagalbos visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms persvarstymu;

2.

nurodo, kad ES valstybės pagalbos taisyklės, susijusios su visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis, negali apsiriboti vien tik konkurencijos principais, bet turi būti visiškai suderinamos su Sutartyse valstybėms narėms suteikta didele veiksmų laisve nustatyti, ką jos laiko visuotinės ekonominės svarbos paslauga, taip pat su vietos ir regionų savivaldos bei ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principais ir neutralumo dėl nuosavybės sistemos valstybėse narėse principu (ES sutarties 3 straipsnis, SESV sutarties 14, 106 ir 345 straipsniai bei 26 protokolas). VESP turi atspindėti vartotojų poreikių bei prioritetų ir viešųjų pirkimų sistemų skirtumus, galinčius atsirasti dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties ir demokratinių procesų valstybėse narėse. RK primena, kad valstybės pagalbos vertinimas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jei nacionalinės, regionų ar vietos lygmens VESP taisyklės ar finansavimas turi tarpvalstybinį poveikį arba poveikį vidaus rinkai;

3.

pabrėžia, kad VESP tenka svarbus vaidmuo skatinant ekonomikos augimą ir užimtumą, ir tai, kad VESP dažnai yra būtina tolesnių viešųjų ir privačių investicijų sąlyga. Todėl VESP reikia įvertinti ir iš Europos investicijų darbotvarkės perspektyvos. Atsižvelgiant į tai reikėtų priminti Europos Komisijos 2016 m. metinę augimo apžvalgą, kurioje nurodoma, „kad labai svarbu, kad valstybės narės daugiau skatintų socialines investicijas, be kita ko, į sveikatos priežiūrą, vaikų priežiūrą, paramą būstui ir reabilitacijos paslaugas, siekiant stiprinti dabartinius ir būsimus žmonių gebėjimus dalyvauti darbo rinkoje ir prisitaikyti prie jos. […] Socialinių investicijų ekonominė ir socialinė nauda, visų pirma didesnės užimtumo galimybės, darbo pajamos ir našumas, skurdo prevencija ir sustiprėjusi socialinė sanglauda, pajuntama per tam tikrą laiką“;

4.

todėl ragina toliau apsvarstyti, kaip būtų galima remti VEST naudojant ES pagalbos lėšas ir laikantis valstybės pagalbos taisyklių. Pavyzdžiui, reikėtų labiau supaprastinti valstybės pagalbos taisyklių taikymą, nustatant su paprastais kriterijais (pavyzdžiui, atitiktimi patvirtintoms veiksmų programoms) susietą prezumpciją dėl finansavimo iš ESI fondų atitikties valstybės pagalbos taisyklėms. Nes nevienodas požiūris į tiesiogiai valdomus ES fondus, pavyzdžiui, ESIF ir „Horizontas 2020“, ir ESI fondus valstybės pagalbos srityje nepateisinamas, dėl jo didėja administracinė našta ir negalima kurti fondų tarpusavio sąsajų, kaip to pageidauja pati Europos Komisija;

5.

apgailestauja, kad Komisija ir toliau atsisako valstybės pagalbos taisyklių VESP teisiniu pagrindu laikyti SESV sutarties 14 straipsnį, kuris užtikrintų įprastą teisėkūros procedūrą ir kartu didesnį teisinį tikrumą ir demokratinį teisėtumą;

6.

pažymi, kad Europos teisės aktai, reglamentuojantys valstybės pagalbą VESP srityje, tapo pernelyg plačios apimties, per daug išsamiais ir neaiškiais dėl sudėtingo turinio, įvairaus sąvokų interpretavimo ir daugelį metų atliekamo koregavimo. Pagalbą teikiančioms valdžios institucijoms ir įmonėms tenkanti administracinė našta turi būti toliau mažinama ir Komisijos ištekliai turėtų būti skiriami valstybės pagalbos taisyklių įgyvendinimui tais atvejais, kurie yra svarbiausi vidaus rinkos požiūriu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl savo sudėtingumo šios taisyklės gali būti nepakankamai žinomos ir dėl to nebus pasinaudojama VESP taikomomis supaprastinimo galimybėmis. Todėl ragina Komisiją glausčiau išdėstyti daugybę pagalbos srities antrinės teisės dokumentų ir privalomos teisinės galios neturinčių teisės aktų (reglamentų, komunikatų, gairių ir kt.) ir, kai galima, juos sujungti;

7.

pakartoja, kad iš esmės nesutinka, kad Europos Komisija, vertindama suderinamumą teikiant finansavimą VESP, įtrauktų papildomus kokybės ir veiksmingumo aspektus. Kokybės ir veiksmingumo kriterijai, kurie dar labiau apriboja vietos ir regionų lygmens pagalbos teikėjų veiksmų laisvę, iš esmės nepriklauso Europos Komisijos kompetencijai, apibrėžtai SESV konkurencijos skyriuje. Su kokybe ir veiksmingumu susijusius sprendimus turi būti leista priimti vietos ir regionų institucijoms (3);

8.

pabrėžia, kad ES prekybos susitarimai neapriboja ES, jos valstybių narių ir jų vietos valdžios institucijų teisės pačioms reglamentuoti, užtikrinti arba remti savo paslaugas; tikisi, kad derybose dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo Europos Komisijos suteiktos garantijos galios ir visoms kitoms deryboms dėl prekybos susitarimų, t. y. nebus mažinamos valstybių narių galimybės priimti ar toliau taikyti taisykles, kuriomis užtikrinama aukšta paslaugų kokybė ir ginami tokie svarbūs visuomenės interesai kaip sveikatos apsauga, visuomenės saugumas ar aplinkos apsauga, nebus reikalaujama privatizuoti visų paslaugų teikimo, viešasis sektorius galės plėsti visuomenei teikiamų savo paslaugų įvairovę, be to, valdžios institucijos galės teikti viešąsias paslaugas, jei anksčiau jas teikė privatūs paslaugų teikėjai (4);

9.

atsižvelgdamas į VESP ir viešųjų investicijų sąveiką, primena savo susirūpinimą dėl to, kad, remiantis naujosios Eurostato nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos (ESS 2010), kuri įgyvendinama nuo 2014 m. rugsėjo mėn., apskaitos standartais, neatskiriamos viešosios išlaidos ir viešosios investicijos. Be to, kai kuriose valstybėse narėse šių standartų perkėlimas į nacionalinę teisę reiškia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos privalės taikyti maksimalias metines ir vienam gyventojui tenkančių viešųjų investicijų ribas. Šios ribos taip pat kliudys atidėjinių turinčioms vietos ir regionų valdžios institucijoms juos panaudoti su VESP susijusiems dideliems investiciniams projektams įgyvendinti. Todėl Europos Komisija raginama pateikti ataskaitą dėl ESS 2010 įgyvendinimo (5);

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad veiklą, kuri yra laikoma visuotinės ekonominės svarbos paslauga, atsižvelgiant į tai, kad šią veiklą būtina nuolat vystyti, nustato valstybės narės, atsižvelgiant į jų susiformavusias kultūrines ir politines struktūras, o vietos bei regionų valdžios institucijos turi turėti galimybę visiškai savarankiškai nuspręsti, kurias paslaugas jos laiko visuotinės ekonominės svarbos paslaugomis;

11.

palankiai vertina tai, kad 2016 m. gegužės 19 d., praėjus dvejiems metams po 2014 m. pirmojo pusmečio konsultacijų proceso dėl valstybės pagalbos sąvokos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija paskelbė pranešimą, kuriame apibrėžiama ES valstybės pagalbos taisyklių taikymo viešosioms investicijoms remti sritis. Europos regionų komitetas supranta Komisijos ketinimą siekti, kad jos ištekliai būtų skiriami valstybės pagalbos taisyklių vykdymui tais atvejais, kurie yra svarbiausi vidaus rinkos požiūriu; tačiau nurodo, kad pranešime apsiribojama valstybės pagalbos sąvokos išaiškinimu tose srityse, kuriose Teisingumo Teismas jau priėmė savo sprendimą; todėl siūlo apsvarstyti, ar toks požiūris nėra pernelyg siauras ir neprieštarauja įvairiems ir nemažiems pokyčiams viešųjų investicijų srityje, pavyzdžiui, susijusiems su mokesčių klausimais ir naujų socialinių paslaugų kūrimu;

12.

palankiai vertina pranešime patvirtintą sąvokos „neigiamas poveikis ES vidaus prekybai“ susiaurinimą. Iš tikrųjų, remiantis 2015 m. balandžio 29 d. priimtais 7 sprendimais dėl konkrečių atvejų (7) ir atsižvelgiant į pradiniame RK nuomonės projekte pateiktą rekomendaciją, vietos infrastruktūrai arba vietos paslaugoms skirtai pagalbai, kuria kitose valstybėse narėse vargu ar gali būti pasinaudota ir kuri turi labai nežymų poveikį tarpvalstybinėms investicijoms, ES valstybės pagalbos taisyklės nebebus taikomos (8);

13.

atkreipia dėmesį į Komisijos nuomonę, kad viešosios investicijos į infrastruktūros kūrimą arba modernizavimą nėra valstybės pagalba, jei atitinkama infrastruktūra tiesiogiai nekonkuruoja su kitomis tokio pobūdžio infrastruktūromis; tačiau nesutinka su pernelyg supaprastintu Komisijos požiūriu, kad paprastai tai taikoma kelių ir geležinkelių infrastruktūrai, vidaus vandenų keliams bei vandentiekio ir nuotekų tinklams, tačiau netaikoma energetikos, plačiajuosčio ryšio, oro uostų arba uostų sritims;

14.

palankiai vertina patikslinimą, kad valstybės pagalbos taisyklės nėra taikomos viešosioms lėšoms, skirtoms konkrečiai kultūrinei veiklai, kuri yra nekomercinio pobūdžio, nemokama arba visuomenei prieinama už mokestį, kuriuo padengiama iki 50 % išlaidų; tai gerokai sumažins dideles vietos ir regionų institucijų tikrinimo sąnaudas, nepaisant atskirais atvejais ir toliau būtino patikrinimo, ir padidins teisinį tikrumą valdant viešąją paramą kultūrai;

15.

todėl norėtų, kad Europos Komisija patikslintų, kad vietos paslauga nekelia pavojaus prekybai ir kad prievolė įrodyti, kad egzistuoja arba gali egzistuoti poveikis vidaus prekybai, tenka skundo teikėjui ir (arba) Europos Komisijai;

16.

norėtų, kad ateityje vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų teisiškai saugiai priimti sprendimus dėl pagalbos teikimo, nepažeisdamos valstybės pagalbos taisyklių;

17.

atsižvelgdamas į 2016 m. balandžio mėn. pateiktą veiksmų planą „Bendros ES PVM erdvės kūrimas“, dėl kurio RK rengia atskirą nuomonę, išsako savo nepritarimą PVM išimties taikymo apimties apribojimui su VESP susijusiai veiklai;

18.

pabrėžia dabartinio BBIR praktinių gairių (9), kuriose apibendrinami nacionalinių valdžios institucijų klausimai ir Europos Komisijos atsakymai, naudą, tačiau nurodo, kad kartais atsakymai į dažnai užduodamus klausimus ne iki galo išsklaido abejones dėl aiškinimo valstybėse narėse;

19.

pritaria Komisijos iniciatyvai surengti pirmines konsultacijas, kurios vyks iki 2016 m. gegužės 30 d., dėl Bendrojo bendrosios išimties reglamento tolesnės peržiūros (10), kurios tikslas – uostų ir oro uostų skiriamai valstybės pagalbai taikyti reikalavimo pranešti išimtį, nes kuo labiau išplečiama BBIR taikymo sritis, tuo labiau mažėja valdžios institucijoms ir galutiniams naudos gavėjams tenkanti administracinė našta;

20.

vis dėlto pažymi, kad uostų atveju anksčiau nebuvo jokio teisinio pagrindo, nustatančio pagalbos investicijoms suderinamumo kriterijus, kuriais remiantis Komisija būtų galėjusi sudaryti pagalbos atvejų sąrašą, grindžiamą didesniu teisiniu tikrumu, todėl prašo Komisijos išsamiau išnagrinėti, buvo ar nebuvo suteikta valstybės pagalba atsižvelgiant tiek į investicijų pobūdį, tiek į uostų dydį, taip pat į specifinius uostų paslaugų organizavimo ypatumus įvairiose valstybėse narėse ir į tai, kokias viešąsias užduotis tie uostai vykdo;

21.

pažymi, kad vidaus vandenų uostų srityje tam tikros valstybių narių taikomos priemonės gali nebūti valstybės pagalba, nes pagalbos gavėjas nevykdo ekonominės veiklos arba šios priemonės nedaro poveikio prekybai tarp valstybių narių. Tam tikromis aplinkybėmis tai galėtų būti paramos priemonės, skirtos išimtinai vietinio pobūdžio vidaus vandenų uostų infrastruktūrai arba tokiai vidaus vandenų uostų infrastruktūrai, kuri, neturėdama tiesioginio išėjimo į jūrą ir nesudarydama sąlygų prekybai ar ryšiams vidaus vandenų keliais su kitomis valstybėmis narėmis, nelemia konkurencijos iškraipymų;

22.

prašo į BBIR įtraukti ir veiklos pagalbos taisyklių išimtį uostams ar bent jau tam tikroms uostų kategorijoms, kaip ketinama reikalauti dėl kai kurių oro uostų (žr. šio dokumento 28 punktą);

23.

reiškia susirūpinimą, kad tuo atveju, jei oro uosto infrastruktūros klausimas bus įtrauktas į Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, dėl bet kokios valstybės intervencijos, kuri patenka į valstybės pagalbos apibrėžtį ir kuriai negali būti taikoma išimtis, turės būti atliekamas labai sudėtingas ir abejotinų rezultatų vertinimas siekiant tiesiogiai patvirtinti intervenciją remiantis Sutarties nuostatomis; todėl ragina Komisiją pasiūlyti priimti specialias gaires dėl tokio pobūdžio pagalbos, kai ji nepatenka į išimties taikymo sritį;

24.

visiškai pritaria Europos Komisijos metodui, taikomam investicinei pagalbai regioniniams oro uostams, pagal kurį „netikslinga nustatyti valstybės pagalbos sumą atitinkančią pranešimo ribą, nes pagalbos poveikis konkurencijai pirmiausia priklauso nuo oro uosto dydžio, o ne nuo investicijų apimties“;

25.

tikisi, kad Europos Komisija užtikrins „pagalbai regioniniams oro uostams taikomų apibrėžčių“ suderinimą su jau egzistuojančiais ES teisės aktais;

26.

pakartoja savo ankstesnę poziciją, kad daugiausia dėmesio Komisija turėtų skirti didiesiems oro uostams ir kad valstybės pagalbos priemonės mažiems oro uostams, kurių vidutinis metinis keleivių srautas neviršija 300 000 keleivių, neturi būti priskirtos valstybės pagalbos skyrimo sričiai, kadangi šie oro uostai negali daryti apčiuopiamo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir yra struktūriškai nepajėgūs padengti veiklos ir kapitalo sąnaudas (11) ir kadangi viešoji parama yra skirta kurti saugią bei ekonomiškai perspektyvią oro transporto infrastruktūrą blogiau pasiekiamuose regionuose (12); akivaizdu, kad kartu su šia nuostata turėtų būti labai padidinta riba (šiuo metu nustatyta riba yra 200 000 keleivių per metus), kai taikoma išimtis oro uostams, teikiantiems VESP, pavyzdžiui, ją padidinant iki ribos, kuri buvo taikoma iki priimant Almunia dokumentų rinkinį dėl VESP, t. y. – 1 mln. keleivių per metus. Tačiau tokios priemonės prielaida turėtų būti tai, kad deramo pasiekiamumo negalima užtikrinti jokiais kitais būdais;

27.

abejoja, kad maži oro uostai gali iš savo išteklių padengti minimalų 25 % investicinės pagalbos sumos indėlį; todėl prašo Komisijos atsižvelgti į tai, kad ši pagalba paprastai būna skirta ne pajėgumų didinimui, o dažniausiai būna susijusi su infrastruktūros poreikiais;

28.

ragina į BBIR įtraukti ir valstybės pagalbos taisyklių išimtį oro uostams, nes Europos Komisijos valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairėse (2014 m. gairių 112 pastraipa ir paskesnės) nustatyti aiškūs reikalavimai, pavyzdžiui, dėl pradinės finansavimo spragos apskaičiavimo, kurią būtų galima padengti leidus taikyti išimtį;

29.

mano, kad galiojančias uostams ir oro uostams taikomas nuostatas, susijusias su investicine pagalba ir su veiklos pagalba, būtina priderinti prie atokiausių regionų padėties atsižvelgiant į labai prastas šių regionų susisiekimo sąlygas ir visišką jų priklausomybę nuo jūrų ir oro transporto sektorių, kurie gali užtikrinti vienintelį perspektyvų būdą spręsti transporto problemas šiuose izoliuotuose regionuose;

30.

pasisako už tai, kad ribinės vertės investicijoms ir valstybės pagalbai kultūrai remti ir kultūros paveldui išsaugoti būtų padidintos 100 %, o ne tik 50 %, kaip pasiūlyta peržiūrėtame BBIR (Europos Komisija siūlo atitinkamai padidinti nuo 100 iki 150 mln. EUR kultūros projektui ir nuo 50 iki 75 mln. EUR per metus įmonei už paveldo išsaugojimą); taip pat prašo BBIR standartus ir nuostatas labiau suderinti su Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos tekstu, kadangi pastarajame dokumente buvo pateikti esminiai paaiškinimai, kuriuos teigiamai įvertino valstybės narės, tačiau jie yra neprivalomojo pobūdžio, kaip tiesiogiai taikomų reglamentų, tokių kaip BBIR, nuostatos;

31.

atsižvelgiant į pirmesniame punkte pateiktą prašymą padidinti ribines vertes, be kita ko, prašoma investicinę ir veiklos pagalbą kultūrai remti ir kultūros paveldui išsaugoti padidinti nuo 1 iki 2 mln. EUR ribos, žemiau kurios galima taikyti Reglamento (ES) Nr. 651/2014 53 straipsnio 8 dalyje numatytą pagalbos apskaičiavimo metodą, t. y. pagalbos intensyvumas turėtų sudaryti 80 % projekto kriterijus atitinkančių išlaidų (kaip alternatyvą Reglamento (ES) Nr. 651/2014 53 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytam metodui);

32.

ragina Europos Komisiją peržiūrėtame BBIR patikslinti investicinės valstybės pagalbos infrastruktūros priemonėms statusą. Remiantis 2014 m. spalio 1 d. Propapier/Eisenhüttenstadt sprendimu (13), bendrųjų infrastruktūros priemonių atveju visada reikėtų apsvarstyti, ar teigiamas pagalbos poveikis regioniniam vystymuisi nenusveria neigiamo poveikio konkurencijai;

33.

tikisi, kad persvarstytame Bendrajame bendrosios išimties reglamente bus taikomas vienodas požiūris į sporto infrastruktūrą ir daugiafunkcę laisvalaikio infrastruktūrą, kad daugiafunkcių laisvalaikio infrastruktūrų veiklos pagalbai iki 2 mln. EUR taip pat būtų taikoma bendroji išimtis;

34.

atsižvelgiant į poreikį užtikrinti paslaugų teikimą visiems piliečiams, visuotinės svarbos paslaugomis būtų galima laikyti naujas socialines paslaugas, pavyzdžiui, socialines paslaugas, susijusias su pradiniu pabėgėlių ir migrantų priėmimu ir integracija, arba skaitmeninę infrastruktūrą regionuose, kuriuose nustatytas rinkos nepakankamumas, pavyzdžiui, regionuose, kurie patiria demografinių pokyčių keliamus iššūkius. Be to, ateityje prireiks reguliariai tinkamai įvertinti naujus pokyčius, kuriuos prireikus valstybių narių lygmeniu taip pat būtų galima laikyti VESP;

35.

kritiškai vertina tai, kad dabartiniame komunikate dėl VESP įvardydama, kokios paslaugos gali būti laikomos VESP, Komisija bando išplėsti veiksmų laisvę pasitelkdama sąvoką „įprastos rinkos sąlygos“ (14). Tai ne tik prieštarauja vietos ir regionų savivaldos principams, bet kartu nustato praktiškai neįmanomą sąlygą valdžios institucijoms;

36.

nurodo, kad kaip tik ketvirtuoju Altmark sprendime nustatytu kriterijumi sukuriama paskata valstybėms narėms taikyti viešojo pirkimo taisykles užuot pasirinkus VESP grindžiamą metodą. Vietos ir regionų valdžios institucijos iš tikrųjų susiduria su sunkumais, susijusiais su ketvirtojo Altmark kriterijaus antrąja alternatyva, t. y. tais atvejais, kai nėra jokio „vidutinės gerai valdomos įmonės, turinčios atitinkamų priemonių“ etalono, nes susijusiame sektoriuje privačios įmonės veiklos nevykdo. Todėl ragina Komisiją, siekiant užtikrinti ketvirtojo Altmark kriterijaus laikymąsi, parengti išsamias gaires ir nurodyti, kas yra vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, be kita ko, atliekant rinkos tyrimus, kurie leistų nustatyti tam tikras standartines išlaidas, kad valdžios institucijoms taptų paprasčiau konkrečiai VESP veiklai netaikyti valstybės pagalbos vertinimo;

37.

yra įsitikinęs, kad būtina peržiūrėti VESP pagrįsto pelno apibrėžtį, visų pirma numatyti paskatas ar padidinti pripažintiną pagrįsto pelno procentinę dalį atsižvelgiant į tai, kad šis pelnas dažnai reinvestuojamas į VESP;

38.

pakartoja savo raginimą dėl de minimis taisyklių ribinių verčių padidinimo VESP skiriamai valstybės pagalbai. Ribinės vertės vertinant pagalbos VESP priimtinumą kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti vienas milijonas eurų per trejus mokestinius metus. Jei ši riba neviršijama, laikoma, kad tokios subsidijos neatitinka visų valstybės pagalbai taikomų kriterijų, nes atsižvelgiant į daugeliu atvejų VESP vietos poveikį, nėra tarptautinio prekybos arba konkurencijos iškraipymo, kuris keltų pavojų vidaus rinkai;

39.

mano, kad pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį numatyto atleidimo nuo įpareigojimo pranešti apie valstybės pagalbos kompensaciją VESP teikti įgaliotoms įmonėms ribinė vertė turėtų būti padidinta nuo ne daugiau kaip 15 mln. EUR per metus iki ir anksčiau, jau prieš 2011 m. galiojusios 30 mln. EUR per metus ribos;

40.

pasisako už tai, kad įprastą pavedimo aktų trukmę reikėtų prailginti iki daugiau kaip dešimt metų siekiant geriau įvertinti pavedimų išlaidas ir užtikrinti subjektų, kuriems pavesta teikti VESP, investicijų grąžą;

41.

pasisako ir už 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendime nustatytos socialinio būsto apibrėžties išplėtimą. Siekiant suteikti valstybėms narėms didesnę veiksmų laisvę planuojant, vykdant, finansuojant ir organizuojant socialinių būstų statybą ir užtikrinti demokratinę sprendimų priėmimo laisvę, reikėtų panaikinti socialinio būsto apribojimą, kaip skirtą „socialiai remtiniems arba pažeidžiamiems asmenims“. Teisei į tinkamą būstą prieinama kaina turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, nes dėl rinkos nesugebėjimo patenkinti bendrų būsto poreikių iš tiesų kenčia ne tik asmenys, visiškai neturintys galimybių įsigyti būstą, bet ir sveikatai pavojų keliančiuose, netinkamuose ir perpildytuose būstuose gyvenantys ar didžiąją savo pajamų dalį nuomai arba paskolos grąžinimo įmokai išleidžiantys asmenys;

42.

ragina stiprinti gebėjimus tarp Europos Komisijos ir valstybių narių siekiant gerinti žinias apie valstybės pagalbą VESP. Europos Komisija turėtų užmegzti tiesioginį dialogą su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir skirti pagalbą;

43.

ragina valstybes nares kartu su Europos Komisija sukurti tinkamas ryšių ir koordinavimo procedūras ir vietos ir regionų valdžios institucijoms parengti gaires, kurios padėtų supaprastinti sudėtingą valstybės pagalbos VESP vertinimą. Valstybės narės, rengdamos nacionalines ataskaitas dėl Almunia dokumentų rinkinio įgyvendinimo, turėtų įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas ir jų asociacijas, kad būtų galima realistiškai įvertinti konkrečius su VESP susijusius sunkumus ir iššūkius;

44.

ragina sukurti teisinį tikrumą vietos ir regionų valdžios institucijoms ir skundo pateikėjams nustatyti penkerių metų senaties terminą skaičiuojant nuo kompensacijos mokėjimo arba investicijų pradžios. Dabartinis terminas, per kurį Komisija gali pradėti procedūrą, kuriai pasibaigus priimamas sprendimas dėl suteiktos pagalbos grąžinimo, yra dešimt metų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai naudos gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, kartu jis yra ir senaties terminas teikti skundus dėl valstybės pagalbos, ir jis yra per ilgas. Vietos ir regionų valdžios institucijoms bei pagalbą gaunančioms įmonėms reikia daugiau teisinio tikrumo. Dešimties metų senaties terminas, prie kurio dar prisideda procedūrų trukmė – taigi gali tekti grąžinti prieš 20 ar 25 metus suteiktą pagalbą – yra neproporcingai ilgas ir kelia pavojų pagrindiniams vietos ir regionų valdžios institucijų ir jų įmonių, kurios dažnai negali sau leisti teisinių konsultacijų, poreikiams. Be to, tokiu atveju tampa neįmanoma siekti vieno iš valstybės pagalbos grąžinimo tikslų – atkurti ankstesnę konkurencinę padėtį;

45.

mano, jog svarbu nustatyti, kad skundo pateikėju gali būti tik tiesiogiai ekonomiškai nukentėjęs subjektas. Šiuo metu skundą galinčių teikti asmenų ratas, vadovaujantis Procedūrų reglamento 20 straipsniu ir 1 straipsnio h punktu – „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“, vis dar yra pernelyg platus.