10.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 75/21

Pranešėjas

Simo TIAINEN

1.1.

Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) pusę šimtmečio padėjo kurti Europos Sąjungą. Šiuo metu, grįžtant prie pagrindinių dalykų, turėtų būti suteikta galimybė kurti naują ilgalaikę BŽŪP viziją siekiant parengti aiškias ir konkrečias gaires ne tik ūkininkams, bet ir milijonams piliečių. Kaip Komitetas ne kartą pažymėjo, įgyvendinant būsimą BŽŪP turėtų būti ginamas Europos žemės ūkio modelis, pagrįstas apsirūpinimo maistu savarankiškumo, tvarumo ir reagavimo į tikruosius Europos piliečių – tiek ūkininkų, tiek žemės ūkio darbuotojų, tiek vartotojų – poreikius principais.

1.2.

EESRK palankiai vertina pradines diskusijas ir mintis apie BŽŪP ateitį po 2020 m. Nors nuo 1957 m. Sutartyje nustatyti ir nepasikeitę BŽŪP tikslai ir nauji BŽŪP tenkantys iššūkiai dar niekada nebuvo tokie aktualūs, labai svarbu atlikti išsamią dabartinės BŽŪP ir ankstesnės reformos rezultatų analizę. Šioje nuomonėje siekiama pateikti tam tikrų pasiūlymų ir prisidėti prie svarstymų apie BŽŪP ateitį.

1.3.

Visų pirma, atsižvelgiant į BŽŪP sudėtingumą ir įgyvendinant pastarąją reformą kilusius sunkumus, ūkininkams reikia politinio stabilumo ir ilgalaikės žemės ūkio politikos vizijos. Konkrečiai vadovaujantis Lisabonos sutarties nuostatomis, neišvengiamai reikės kelerių metų, kad būtų galima apsvarstyti padėtį, užsibrėžti bendrus tikslus, aptarti problemas ir rasti sprendimų. Todėl Europos Sąjungos institucijos turėtų greitai susitarti dabartinės BŽŪP terminą pratęsti bent dvejiems metams.

1.4.

BŽŪP turėtų būti padidinta pagalba jauniesiems ir naujiems ūkininkams ir ūkininkėms įsisteigti, ne tik taikant konkrečias priemones, bet ir užtikrinant tikrą politikos stabilumą. Iš tiesų, ūkininkams reikia daugiau stabilumo, kad jie galėtų investuoti dešimtmečiais ir atremti su kartų kaita susijusius iššūkius.

1.5.

Įgyvendinant būsimą BŽŪP reikėtų atsižvelgti į ūkininkavimo modelių ir regioninių ypatumų įvairovę ir skirtingus tikslus: ekonominius, socialinius ir aplinkos apsaugos. Galimybė patiems gaminti maisto produktus ir užsiimti žemės ūkiu yra svarbi – ji yra kiekvienos pasaulio tautos kultūros dalis. Europos maisto politika turėtų būti grindžiama sveiku ir kokybišku maistu ir sietis su BŽŪP. Vienas pagrindinių BŽŪP principų turėtų būti visuose ES regionuose išlaikyti gyvybingą ir tvarų žemės ūkį.

1.6.

Įgyvendinant kitą BŽŪP reformą supaprastinimas turėtų būti pirmasis esminis prioritetas. BŽŪP įgyvendinimas privalo tapti sklandesnis, ir reikia sukurti racionalesnę kontrolės ir sankcijų sistemą. Nepaprastai svarbu užtikrinti, kad išmokos ūkininkams būtų sumokamos laiku.

1.7.

Atsižvelgiant į tai, kad BŽŪP yra politika, kurią vykdant Europos lygmeniu daroma tiesioginė intervencija, ir kad pirmenybės Bendrijoje pagamintoms prekėms teikimo atšaukimas reiškia gamintojo kainų sumažėjimą, ateityje BŽŪP turi būti pajėgi reaguoti į visus iškylančius iššūkius, įskaitant rinkos svyravimus. Todėl būtina užtikrinti, kad rinkos organizavimas vyktų nauja kryptimi ir žemės ūkio biudžete Europos lygmeniu būtų numatytos atitinkamos priemonės.

1.8.

2017 m. Europos Komisija tęs savo darbą ir plačiu mastu konsultuotis dėl BŽŪP supaprastinimo ir modernizavimo. Svarbu, kad Europos pilietinė visuomenė šiame procese atliktų aktyvų vaidmenį. EESRK turėtų įsteigti tyrimo grupę, kuri stebėtų šį procesą ir prie jo prisidėtų.

2.1.

Žemės ūkis yra labai svarbus, kad galėtume įveikti būsimas strategines, ekonomines, aplinkosaugos ir socialines problemas. BŽŪP Europai buvo sėkminga visų pirma dėl to, kad Europos vartotojai pastaruosius dešimtmečius galėjo vartoti saugesnius maisto produktus vis mažesnėmis kainomis. Tačiau kai kuriose srityse susiduriama su problemomis biologinės įvairovės, aplinkos ir kraštovaizdžio aspektu, ir jas reikia spręsti. Aukštos kokybės maisto produktų gamyba darniai ūkininkaujant yra svarbiausias piliečiams ir vartotojams rūpimas klausimas. Siekiant patenkinti šiuos lūkesčius reikia įgyvendinti bendrą žemės ūkio politiką, kad būtų galima užtikrinti sveikus ir saugius maisto produktus, aukštą kokybę už priimtiną kainą, aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugą ir dinamišką ekonomiką kaimo vietovėse.

2.2.

Kai mūsų į rinką orientuotoje visuomenėje ūkininkai gamina maistą, taip užtikrindami apsirūpinimo maistu saugumą, jie taip pat daro įtaką vandens prieinamumui ir kokybei ir oro bei dirvožemio kokybei, taip pat ir gamtinėms sąlygoms, kartu užtikrina užimtumą kaimo vietovėse ir kaimo kraštovaizdžio išsaugojimą. Kai kurie šių šalutinių veiksnių turėtų būti laikomi viešosiomis gėrybėmis.

2.3.

Žemės ūkis ir miškininkystė yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes Europos Sąjungoje užsiimant šių rūšių veikla naudojama didžioji dalis žemės. Todėl miškininkystės sektorius dažnai dalyvauja viešųjų gėrybių teikime.

2.4.

Veiksniai, turintys įtakos BŽŪP po 2020 m., visų pirma yra žemės ūkiui kylantys iššūkiai, tačiau ir tai, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas Europos lygmeniu, vykdant konkrečių reformų procesą ir skiriant biudžetą, o svarbiausia – nustatant aiškią ateinančių dešimtmečių viziją.

2.5.

Bendra žemės ūkio politika visada buvo viena pagrindinių ES politikos sričių. BŽŪP iš esmės atitinka Europos pilietinės visuomenės interesus. Todėl svarbu, kad EESRK aktyviai dalyvautų rengiant būsimą BŽŪP reformą, kuri yra susijusi su laikotarpiu po 2020 m.

3.1.

Atsižvelgiant į numatomas pasaulio demografines tendencijas, 2050 m. reikės išmaitinti maždaug 9 mlrd. žmonių. Kelete pasaulio regionų pagerėjus gyvenimo lygiui, pastebime padidėjusią maisto produktų paklausą ir perėjimą prie mitybos, į kurią įeina daugiau gyvūninių produktų. Dėl šių pokyčių 2050 m. maisto produktų paklausa padvigubėtų. ES privalo prisiimti atsakomybę už pasaulio apsirūpinimo maistu saugumą, tačiau Europos žemės ūkio produkcijos eksportu neišspręsime bado pasaulyje problemos. Pažymėtina, kad apsirūpinimo maistu saugumas turėtų būti paremtas vietos maisto sistemomis. Kiekviena tauta turėtų būti atsakinga už savo apsirūpinimo maistu saugumą, tokia yra ir Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) rekomendacija. EESRK nuomone, ES būtina sutelkti dėmesį ir į žinių perdavimą ir keitimąsi patirtimi, kaip kitose pasaulio šalyse būtų galima vietoje tvariai pagaminti daugiau ir geros kokybės maisto produktų.

3.2.

Kartu tikimasi, kad Europoje maisto produktų paklausa išliks gana stabili, tačiau ji bus įvairi kokybės, sveikatos, etikos, kilmės ir pan. požiūriais.

3.3.

Žemės ūkis ir aplinka yra įvairiais būdais glaudžiai tarpusavyje susiję visuose regionuose. Žemės ūkis ir miškininkystė yra labai svarbūs gamtos išsaugojimo, biologinės įvairovės apsaugos, vandens ir dirvožemio kokybės užtikrinimo ir taršos mažinimo srityse.

3.4.

ES klimato ir energetikos politikos strategijoje nustatytas tikslas padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį, kad iki 2030 m. bent 27 % suvartojamos energijos būtų pagaminta iš šių išteklių. Ši dalis ateityje turėtų didėti. Nurodytą tikslą pasiekti ir žaliąjį ekonomikos augimą užtikrinti padės biomasė, gaunama iš žemės ūkio ir miškininkystės veiklos. Vykdant šių sektorių veiklą taip pat reikia efektyviau vartoti energiją.

3.5.

2016 m. liepos 20 d. Komisija pristatė pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų rinkinį, kuriame išdėstė išsamias 2030 m. ES klimato ir energetikos politikos strategijos taisykles. Tai bus ES atsakas siekiant sušvelninti klimato kaitos padarinius, kaip numatyta 2015 m. gruodžio mėn. vykusios 21-osios Klimato kaitos konferencijos (COP 21) metu pasiektame susitarime. Žemės ūkis ir miškininkystė būtini sprendžiant išmetamų teršalų kiekio sumažinimo ir anglies sankaupų išlaikymo dirvožemyje ar medienoje klausimus. Siekiant reaguoti į iššūkius, susijusius su apsirūpinimo maistu saugumu, ir sušvelninti klimato kaitos padarinius reikės užtikrinti žaliąjį ekonomikos augimą, laikytis agroekologinio požiūrio ir tvariai intensyvinti veiksmingą žemės ūkio gamybą. Be to, prisitaikymas prie klimato kaitos bus labai svarbus žemės ūkiui ateityje.

3.6.

Žemės ūkis ir miškininkystė, taip pat visos su šiomis veiklos sritimis susijusios bioekonomikos formos, yra labai svarbūs išlaikant kaimo dinamiškumą ir stiprinant subalansuotą kaimo plėtrą. Tai veiklos rūšys, kurios yra svarbios visose ES kaimo vietovėse didinant užimtumą ir skatinant kultūrą, teritorinę sanglaudą ir turizmą. Gyventojų skaičiaus mažėjimas ir senėjanti visuomenė daugelyje atokių ir kalnuotų regionų ar mažiau palankių ūkininkauti vietovių išlieka pagrindine demografine tendencija. Įgyvendinant viešąją politiką, visų pirma BŽŪP, turėtų būti siekiama išlaikyti žemės ūkį ir remti gamintojus visoje Europos Sąjungoje, įskaitant regionus, kuriuose susiduriama su konkrečiomis problemomis. Išmokos ūkiams gamtinių kliūčių turinčiose kaimo vietovėse yra labai svarbios kaimo plėtros požiūriu. Be šių išmokų ūkininkavimas tokiose vietovėse nebūtų perspektyvus.

3.7.

Dviejų BŽŪP ramsčių sąveikumas yra svarbus ir turėtų būti stiprinamas. Įgyvendinant pastarąją reformą užtikrinama geresnė visų ESI fondų sąsaja ir didesnė darna, todėl šį darbą reikėtų tęsti.

3.8.

EESRK pritaria, kad būtų išplėsta ir taptų privaloma bendruomenės inicijuota vietos plėtros strategija panaudojant visų ESI fondų lėšas, skirtas subalansuotai kaimo vietovių plėtrai. Bendradarbiavimas su vietos veiklos grupėmis ir ūkininkų dalyvavimas plėtojant vietos partnerystes siekiant nustatyti ir finansuoti vietos lygmens projektus turi teigiamą poveikį visuomenės gyvenimo kokybei. Tai galėtų padėti veiksmingai spręsti ES kaimo vietovių gyventojų skaičiaus mažėjimo ir senėjimo problemas.

3.9.

Siekiant išlaikyti žemės ūkį, kartų kaita yra labai svarbus klausimas, todėl taikant visas turimas priemones reikia didinti paramą jauniesiems ir naujiems ūkininkams ir ūkininkėms įsisteigti. Susietosios išmokos taip pat būtinos tiems sektoriams arba regionams, kuriuose konkrečių rūšių ūkininkavimas arba konkretūs žemės ūkio sektoriai yra ypač svarbūs dėl ekonominių, socialinių arba ekologinių priežasčių. BŽŪP taip pat turėtų būti suteiktas aiškus tikslas skatinti aktyvius ūkininkus ir gamybą.

3.10.

Žemės ūkis yra specifinė ekonominė veikla, neatitinkanti įprastų ekonominių dėsnių. Rinkos ekonomikoje kainos ir pajamos svyruoja dėl pasiūlos ir paklausos pokyčių. Tačiau, kadangi maisto produktai pagal savo pobūdį yra pirmos būtinybės prekės, jie iš esmės neelastingi kainų atžvilgiu. Be to, į kainų pokyčius negali greitai reaguoti ir maisto produktų pasiūla. Todėl įvykus netikėtiems gamybos apimties pokyčiams dažnai reikia daugiau laiko ir didelių kainų pokyčių, kad būtų galima atkurti rinkos pusiausvyrą. Dėl šių priežasčių žemės ūkio rinkos laikomos labai nepastoviomis. Būtų galima numatyti ir kitus novatoriškus rinkos mechanizmus.

3.11.

Vartotojai reikalauja saugių, tvarių, maistingų ir aukštos kokybės maisto produktų. Jie taip pat nori, kad maistas būtų įperkamas, ir šį reikalavimą dar labiau sustiprino ekonomikos krizė. Daugelis vartotojų vertina atsekamumą ir vietos gamybos maisto produktus. Specialaus Eurobarometro tyrimo Nr. 410 duomenimis, dauguma respondentų visose valstybėse narėse mano, kad būtina žinoti mėsos kilmę. Visų maisto grandinės suinteresuotųjų subjektų pareiga – patenkinti šį reikalavimą.

3.12.

Būsima BŽŪP, kaip ir kitų sričių ES politika, turėtų būti suderinta su darnaus vystymosi tikslais (DVT). BŽŪP yra svarbi daugelio tikslų atžvilgiu, tačiau svarbiausias yra 2 tikslas: „Panaikinti badą, užtikrinti apsirūpinimą maistu ir geresnę mitybą ir skatinti tvarų žemės ūkį“.

3.13.

Tarptautinės prekybos vaidmuo ateityje neišvengiamai didės. Vis dėlto pastaruoju metu Rusijos nustatytas draudimas importuoti maisto produktus iš Europos Sąjungos sukėlė didelį netikrumą tarptautinės prekybos srityje. Rusijos embargas daro didelį spaudimą Europos Sąjungos, ypač kai kurių valstybių narių, žemės ūkio rinkoms. Žemės ūkio ateičiai lemiamos reikšmės turės problemų, susijusių su netikrumu tarptautinės prekybos srityje, šalinimas.

3.14.

Pastaraisiais metais derybinės galios pusiausvyra tarp maisto tiekimo grandinės dalyvių keitėsi daugiausia mažmeninės prekybos sektoriaus ir kai kurių tarptautinių bendrovių naudai ir tiekėjų, visų pirma ūkininkų, nenaudai. Įgyvendinant būsimą BŽŪP, ūkininkams turėtų būti suteikiama daugiau derybinių galių.

4.1.

Žemės ūkis Europos Sąjungai yra labai svarbus klausimas. Bendros žemės ūkio politikos tikslai nustatyti pradinėje 1957 m. Romos sutartyje. Jie vis dar galioja. Atsirado naujų iššūkių, pavyzdžiui, susijusių su aplinkosauga, kaimo vietovių plėtra, kokybės ir sveikatos klausimais bei pasauliniu badu, – tačiau Sutartys iki šiol nepakeistos, kad juos atspindėtų.

4.2.

BŽŪP yra pagrindinė Europos integruota politika, kuri vis labiau siejama su kitomis konkrečią Europos pridėtinę vertę turinčiomis politikos sritimis, pavyzdžiui, užimtumo, aplinkos, klimato, konkurencijos, biudžeto, prekybos ir mokslinių tyrimų.

4.3.

BŽŪP yra būtina sąlyga norint kurti bendrąją rinką ES maisto sektoriuje. Europos maisto pramonė – didžiausias ES pramonės sektorius, kuriame sukurta daugiau kaip penki milijonai darbo vietų.

4.4.

Kalbant apie prisitaikymą prie visų sektorių ir teritorijų, pagrindiniai žodžiai yra sudėtingumas ir subsidiarumas. Įgyvendinant pastarąją reformą šios savybės buvo sustiprintos. Bendrųjų taisyklių rengimas ir derybos dėl jų pagal Lisabonos sutartį, dalyvaujant 28 valstybėms narėms ir Europos Parlamentui, buvo itin sudėtinga užduotis.

4.5.

Dar neįvertintos dabartinės politikos priemonės. Vis dar vertinama, kaip vykdomi žalinimo įpareigojimai pirmaisiais metais. Tas pat pasakytina apie ekologiniu požiūriu svarbias vietoves. Svarbu neskubėti įgyvendinti dar vienos BŽŪP reformos aiškiai ir išsamiai neįvertinus dabartinės BŽŪP ir nenustačius, kokiu mastu įgyvendinant politikos priemones pasiekti jų politikos tikslai. Todėl reikia tinkamai viską įvertinti, visų pirma priemones, kurioms įgyvendinti reikia daugiau laiko, kad būtų galima pamatyti rezultatus, pavyzdžiui, vykdant žalinimo įpareigojimus.

4.6.

Atsižvelgiant į tai, kad pastaroji reforma buvo inicijuota 2010 m., o jos įgyvendinimo pradžia – 2015 m., prireikė penkerių metų reformai užbaigti. Per dabartinę Komisijos ir Europos Parlamento kadenciją nebus laiko kitai BŽŪP reformai užbaigti, kad ją būtų galima įgyvendinti 2021 m. Todėl reikia pereinamojo laikotarpio, kad dabartinę BŽŪP būtų galima toliau vykdyti pakankamą laikotarpį po 2020 m.

4.7.

Nuo 1962 m. BŽŪP buvo grindžiama trimis pagrindiniais principais: rinkos vienybė, pirmenybė Bendrijoje pagamintoms prekėms ir finansinis solidarumas. Bendroji rinka šiais laikais yra savaime suprantamas dalykas, o pirmenybę Bendrijoje pagamintoms prekėms ir finansinį solidarumą politiniu lygmeniu reikia dar kartą patvirtinti.

4.8.

Vykstant globalizacijai, JAV, siekdama skatinti šalies žemės ūkį per vartotojus, naudoja finansinę paramą ir įgyvendina maisto talonų programą bei įstatymą „Buy American Act“. Europos Sąjunga turėtų įgyvendinti atsakomąsias priemones ir galėtų atkreipti dėmesį į strateginę pirmenybės Europoje pagamintoms prekėms principo svarbą priimdama teisės aktą „Buy European Act“.

5.1.

„Brexit“ padarys didelį poveikį ES, visų pirma bendrajai rinkai ir tarptautinei prekybai, taigi ir BŽŪP ateičiai. Per „Brexit“ derybas, jei Jungtinė Karalystė turės pasitraukti iš ES muitų sąjungos, Jungtinei Karalystei ir naujajai ES dalijantis 28 ES valstybėms narėms suteiktas Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) kvotas, turėtų būti remiamasi dabartiniais prekybos srautais.

5.2.

Nuo 1992 m., įvedus tiesiogines išmokas, reformų konkurencingumas tapo svarbiausiu BŽŪP prioritetu. Tačiau, siekiant didinti konkurencingumą, našumą ir tvarumą, reikia naujų paskatų, kad būtų galima daugiau dėmesio skirti inovacijų skatinimui (plėtrai, sklaidai ir naujų technologijų įsisavinimui).

5.3.

Ūkininkavimo sektoriui reikia didelių investicijų, kurių būtų galima gauti, jei numatomos pajamos būtų pakankamos, o ekonominę riziką būtų galima valdyti. Dabartinėmis aplinkybėmis būtina remti ūkių pajamas skiriant tiesiogines išmokas.

5.4.

ES gamintojai nebėra atskirti nuo pasaulinės rinkos ir jos didesnio kainų svyravimo. Be to, žemės ūkis priklauso nuo ekstremalių gamtos reiškinių, taip pat dėl didesnio prekių ir asmenų judumo atsiranda daugiau sveikatos problemų (pandemijų), o dėl to patiriama didelių gamybos nuostolių. BŽŪP turėtų numatyti konkrečias priemones, kurios padėtų žemės ūkio sektoriuje valdyti ir mažinti šių rūšių riziką.

5.5.

Pagal dabartinę BŽŪP taikomos tam tikros rizikos valdymo priemonės. Intervencinė kaina, privatus sandėliavimas, pardavimo skatinimas ar ateities sandorių rinkos, taip pat vykdant bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą numatytos priemonės turėtų būti išlaikytos arba tobulinamos.

5.6.

Tačiau akivaizdu, kad reikia kurti naujas priemones:

5.7.

Su aplinkosauga susiję susirūpinimą keliantys klausimai yra akivaizdus ūkininkavimo prioritetas. Todėl į pastarąją reformą buvo įtrauktas žalinimo aspektas. Politikos formuotojai nuolat atkreipia dėmesį į šiuos didelius BŽŪP pokyčius. BŽŪP aplinkosaugos aspektas yra visuotinis ir sudėtinis, nes ūkininkavimas susijęs su dirvožemiu, vandeniu, biologine įvairove, miškininkyste ir išmetamu CO2 kiekiu. Veiksmingesnė politika turėtų būti suprantamesnė, įvykdoma ir paprastesnė ūkininkų atžvilgiu.

5.8.

Reikia mokėti išmokas, kuriomis ūkininkams atlyginama už teikiamas viešąsias gėrybes (visų pirma ekosistemos paslaugas).

5.9.

ES Tarybai pirmininkavę Nyderlandai labai rėmė idėją sukurti bendrą maisto politiką. Pagal naują BŽŪP ES pripažįsta, kad Europos žemės ūkis turi pasiekti aukštesnį darnios saugaus ir kokybiško maisto gamybos lygį. BŽŪP skatinamos vaisių ir pieno vartojimo mokyklose programos, kad sveikos mitybos įpročiai būtų ugdomi nuo mažens. Ja taip pat skatinama ekologinė gamyba užtikrinant, kad vartotojai galėtų rinktis žinodami aiškias ženklinimo taisykles, ir specialiosios paramos schemos pagal kaimo plėtros politiką.

5.10.

Šiuo metu visuomenės sveikatos stiprinimas, sveika mityba ir sveika gyvensena yra nacionalinės kompetencijos klausimai. Tačiau Europos Sąjunga, diegdama tvarias maisto sistemas, turi užtikrinti sveikos ir kokybiškos mitybos sąlygas visiems Europos piliečiams. Kadangi Europos Sąjungos veiksmais papildomi ir koordinuojami nacionaliniai veiksmai, reikėtų didesnės BŽŪP ir būsimos Europos maisto politikos sinergijos.

5.11.

Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius ir vartotojų poreikius, reikėtų ypač stengtis plėtoti vietos maisto sistemas ir skatinti trumpas tiekimo grandines, ypač viešojo maitinimo sektoriuje.

5.12.

Nuo 1990 m. žemės ūkio aplinkosauginis pėdsakas tapo mažesnis. Nepaisant to, vis dar reikia iki 2030 m. sumažinti žemės ūkio sektoriaus išmetamuosius teršalus. Tai turi būti daroma laikantis Europos žemės ūkio modelio ir vykdant ekonomiškai efektyvią išmetamųjų teršalų mažinimo politiką. Esama galimybių didinti anglies kiekį dirvožemyje ir pakeisti iškastinę energiją ir naftos chemijos produktus žemės ūkio ir miškininkystės produktais.

5.13.

Turėtų būti pripažinti daugialypiai žemės ūkio bei žemės naudojimo sektoriaus tikslai, kuriems būdingas mažesnis klimato kaitos švelninimo potencialas, ir poreikis užtikrinti ES apsirūpinimo maistu saugumo ir klimato politikos tikslų darną (1).

5.14.

Ūkių lygmeniu bandomosiose stotyse ir laboratorijose nuolat atrandama svarbių naujovių. Turėtų būti dedama daugiau pastangų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityje siekiant skatinti pokyčius pereinant prie tvaresnio ūkininkavimo sistemų. Taip pat labai svarbu, kad tokios naujovės būtų žinomos kitiems suinteresuotiesiems subjektams. Turėtų būti skatinamos konsultavimo paslaugos, suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimas ir kiti naujovių sklaidos būdai, taip pat keitimasis geriausia patirtimi.

5.15.

Siekiant atsižvelgti į problemas ir geostrateginę maisto produktų svarbą XXI a., per kitą programavimo laikotarpį turėtų būti stiprinama ES žemės ūkio mokslinių tyrimų programa. Po XX a. žaliosios revoliucijos skaitmeninė ekonomika galėtų būti kita „žemės ūkio revoliucija“.

5.16.

Esama aiškių įrodymų, kad beveik visose valstybėse narėse yra tiekimo grandinės veikimo sutrikimų, kurių priežastis – didelė vartotojų rinkos koncentracija. Pridėtinė vertė maisto tiekimo grandinės suinteresuotiesiems subjektams paskirstoma nesąžiningai.

5.17.

Kadangi ES suteikta kompetencija nagrinėti konkurencijos ir bendrosios rinkos klausimus, ši problema turėtų būti sprendžiama Europos lygmeniu. Europos Komisija turėtų pasiūlyti Europos reglamentavimo sistemas, taikomas sutartinių santykių užmezgimui šioje grandinėje, ir teisinių galimybių ūkininkams imtis kolesktyvinių veiksmų. Iš tiesų, gamintojų organizacijos yra svarbūs maisto tiekimo grandinės subjektai, padedantys stiprinti gamintojų padėtį. Įgyvendinant būsimą BŽŪP, gamintojų organizacijoms turėtų būti suteikiama daugiau derybinių galių. Turėtų būti atsižvelgta į Žemės ūkio rinkų darbo grupės darbo rezultatus.

5.18.

BŽŪP turi būti pritaikyta prie tikrovės ir sparčiai vykstančių ekonominių pokyčių. Įgyvendinant BŽŪP, Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 219–222 straipsniai turi būti tobulinami, kad jie būtų veiksmingi ir kad Europos Komisija bei gamintojai galėtų pasiekti juose nustatytus tikslus.

5.19.

Dėl pasaulio prekybos ir atvirųjų rinkų didėja konkurencingumas ir gali sumažėti maisto produktų kainos. Nepaisant to, sąžininga prekyba Europos Sąjungai yra itin svarbi, kad taikydama tuos pačius gamybos metodus ir taisykles ji galėtų konkuruoti su trečiosiomis šalimis. Dėl netarifinių kliūčių gali kilti grėsmė tarptautiniam vystymuisi. Taikant daugybę įvairių sprendimų, kuriais siekiama užtikrinti pasaulinį apsirūpinimą maistu, savo vaidmenį turi atlikti prekyba, kurią vykdant būti didinamas žemės ūkio produktų eksportas.

5.20.

Nepaisant to, įgyvendinant BŽŪP ir prekybos politiką Europos gamintojams turėtų būti suteikta galimybė vienodomis sąlygomis konkuruoti su importuojamais produktais. Todėl ES turėtų reikalauti, kad importuojami produktai atitiktų tuos pačius standartus.

5.21.

BŽŪP nuo seno finansuojama Europos Sąjungos lygmeniu. BŽŪP skiriamos lėšos sudaro didelę ES biudžeto dalį (38 % 2015 m.), tačiau siekia tik apie 0,4 % Europos Sąjungos viešųjų išlaidų. BŽŪP biudžetas yra mažesnis nei JAV ar Kinijos atitinkamos politikos biudžetas. Be to, nepaisant ES plėtros, jis jau kelerius metus yra stabilus arba mažėja. BŽŪP turi įveikti daug svarbių iššūkių, kurie jai iškils ateityje; todėl būtina užtikrinti, kad žemės ūkiui biudžetas būtų didinamas Europos lygmeniu.

5.22.

Dėl konkrečių Europos Sąjungos biudžeto aspektų, pavyzdžiui, metinio periodiškumo, rengiant BŽŪP susiduriama su dideliais apribojimais. Dėl jų atitinkamai ribojami savitarpio fondai arba krizių valdymo priemonės. Be to, dėl biudžeto paskirstymo atsiranda politinė įtampa, o tai gali lemti neveiksmingumą.

5.23.

Supaprastinimas daugelį metų nurodomas kaip BŽŪP prioritetas, ypač per keletą pirmųjų 2013 m. BŽŪP reformos įgyvendinimo metų. Vis dėlto, įgyvendinant kitą reformą, supaprastinimas turėtų būti pirmasis esminis prioritetas. Visų pirma, reikia tobulinti adekvačios kontrolės ir proporcingų sankcijų sistemą. Šiuo metu sumažintos išmokos už žalinimo ir kompleksinės paramos priemones gali būti nepagrįstos ir neproporcingos. Nepaprastai svarbu užtikrinti, kad būtų laiku sumokama tiesioginė parama.

5.24.

Pastaraisiais dešimtmečiais BŽŪP struktūra buvo grindžiama dviem ramsčiais. I ramstis yra visiškai finansuojamas iš ES lėšų, o II ramstis yra bendrai finansuojamas ir pritaikytas kiekvienos valstybės narės poreikiams pagal daugiametes programas. Atsižvelgiant į valstybių narių ir regionų įvairovę, taip pat į skirtingus jų poreikius, rengiant būsimą BŽŪP būtina išlaikyti dviejų ramsčių struktūrą.

5.25.

2016 m. spalio 25 d. paskelbtoje 2017 m. darbo programoje Komisija nurodo, kad ji dirbs ir plačiu mastu konsultuotis BŽŪP supaprastinimo ir modernizavimo klausimais, siekdama kuo labiau padidinti šios politikos indėlį įgyvendinant dešimt Komisijos politinių prioritetų ir siekiant darnaus vystymosi tikslų. Svarbu, kad šiame procese aktyviai dalyvautų Europos pilietinė visuomenė.