23.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 482/48

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9, 53 ir 151–157 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 5, 15, 16, 27, 31, 34 ir 35 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Europos socialinės chartijos (pataisytos redakcijos) 1, 2, 3, 4, 11, 12, 13, 19 ir 23 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1952 m. Konvenciją Nr. 102 dėl minimalių socialinės apsaugos standartų,

—

atsižvelgdamas į TDO 1962 m. Konvenciją Nr. 117 dėl socialinės politikos (pagrindiniai tikslai ir standartai),

—

atsižvelgdamas į TDO 1964 m. Konvenciją Nr. 121 dėl išmokų nelaimingo atsitikimo darbe atvejais, į 1967 m. Konvenciją Nr. 128 dėl neįgalumo, senatvės išmokų ir išmokų netekus maitintojo, į 1969 m. Konvencija Nr. 130 dėl medicininės priežiūros ir ligos išmokų, į 1988 m. Konvenciją Nr. 168 dėl užimtumo skatinimo ir apsaugos nuo nedarbo ir į 2000 m. Konvenciją Nr. 183 dėl Motinystės apsaugos konvencijos peržiūros,

—

atsižvelgdamas į TDO 2012 m. rekomendaciją dėl nacionalinės minimalios socialinės apsaugos,

—

atsižvelgdamas į TDO 2010 m. „Socialinės apsaugos pasaulyje ataskaitą (2010/11). Apsaugos užtikrinimas krizės metu ir po jos“ (angl. World Social Security Report 2010/11. Providing coverage in times of crisis and beyond) (1),

—

atsižvelgdamas į TDO 2003 m. lapkričio mėn. ataskaitą „Socialinė apsauga: nenutrūkstamos viso gyvenimo investicijos siekiant socialinio teisingumo, skurdo mažinimo ir vystymosi“ (angl. Social protection: a life cycle continuum investment for social justice, poverty reduction and development) (2),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (3),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 7 d. Tarybos ir Europos Parlamento direktyvą 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo, kuria panaikinama Tarybos direktyva 86/613/EEB (4),

—

atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (5),

—

atsižvelgdamas į 1992 m. birželio 24 d. Tarybos rekomendaciją 92/441/EEB dėl bendrų kriterijų pakankamiems ištekliams ir socialinei paramai socialinės apsaugos sistemų kontekste nustatyti (6),

—

atsižvelgdamas į 1992 m. liepos 27 d. Tarybos rekomendaciją 92/442/EEB dėl socialinės apsaugos tikslų ir politikos konvergencijos (7),

—

atsižvelgdamas į 1999 m. gruodžio 17 d. vykusio Tarybos posėdžio išvadas dėl bendradarbiavimo siekiant modernizuoti ir gerinti socialinę apsaugą stiprinimo (8),

—

atsižvelgdamas į Socialinės apsaugos komiteto 2011 m. vasario 10 d. ataskaitą „Socialinės apsaugos komiteto atliktas strategijos „Europa 2020“ socialinio aspekto vertinimas“ (angl. SPC Assessment of the social dimension of the Europe 2020 Strategy) (9),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (COM(2010)2020),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. vasario 16 d. Komisijos komunikatą „Baltoji knyga. Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“ (COM(2012)0055),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 8 d. Komisijos apžvalgą „Užimtumas ir socialinė raida Europoje 2012 m.“ (10),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos komunikatą „Socialinė apsauga Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo srityje“ (COM(2012)0446),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 22 d. Komisijos žaliąją knygą „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant 21-ojo amžiaus uždavinius“ (COM(2006)0708),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Naujos tendencijos savisamdos srityje: ypatingas ekonomiškai priklausomos savisamdos atvejis“ (angl. New trends in self-employed work: the specific case of economically dependent self-employed work) (11),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Piktnaudžiavimas savarankiškai dirbančio asmens statusu“ (angl. Abuse of the status of self-employed) (12),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą dėl Komisijos rekomendacijos dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties (COM(2008)0639) ir į savo 2009 m. gegužės 6 d. rezoliuciją dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties (13),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 14 d. Komisijos komunikatą (COM(2009)0545) ir į savo 2010 m. gegužės 20 d. rezoliuciją dėl ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo atsigaunant ekonomikai (14),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl netipinių sutarčių, profesinės veiklos saugumo užtikrinimo, darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros ir naujų socialinio dialogo formų (15),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 15 d. rezoliuciją dėl socialinės apsaugos ir įtraukties (16),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. spalio 20 d. rezoliuciją dėl minimalių pajamų vaidmens kovojant su skurdu ir skatinant įtraukties principais grindžiamą visuomenę Europoje (17),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. rugsėjo 11 d. rezoliuciją dėl galimų jaunimo nedarbo problemos sprendimo būdų (18),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 9 d. rezoliuciją dėl kovos su nedeklaruojamu darbu stiprinimo (19),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl deramo darbo visiems skatinimo (20),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 11 d. rezoliuciją dėl darbo teisės modernizavimo, įgyvendinant XXI amžiaus uždavinius (21),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl visuotinės svarbos socialinių paslaugų ateities (22),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plano (23),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gegužės 21 d. rezoliuciją dėl adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkės (24),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 12 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato „Socialinės investicijos į augimą ir socialinę sanglaudą, visų pirma naudojant 2014–2020 m. Europos socialinio fondo lėšas“ (25),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gegužės mėn. Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto tyrimą „Ekonomiškai priklausomų savarankiškai dirbančių asmenų teisės į socialinę apsaugą“ (angl. Social protection rights of economically dependent self-employed workers) (26),

—

atsižvelgdamas į Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofound) užsakymu parengtą 2013 m. ataskaitą „Ar dirbti savarankiškai? Ekonomiškai priklausomų darbuotojų darbo sąlygos“ (angl. Self-employed or not self-employed? Working conditions of ‘economically dependent workers) (27),

—

atsižvelgdamas į Eurofound 2009 m. kovo 2 d. ataskaitą „Savarankiškai dirbantys asmenys: darbo santykiai ir darbo sąlygos“ (angl. Self-employed workers: industrial relations and working conditions) (28),

—

atsižvelgdamas į Eurofound 2013 m. balandžio mėn. lyginamąją ataskaitą „Socialinių partnerių dalyvavimas nustatant bedarbio pašalpų tvarką Europoje“ (angl. Social partners’ involvement in unemployment benefit regimes in Europe) (29),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę (A7-0459/2013),

A.

kadangi teisė į socialinę apsaugą yra pagrindinė teisė, kuri atitinka Bendrijos teisę, nacionalinius įstatymus ir praktiką, taigi yra itin svarbi Europos socialinio modelio dalis; kadangi Tarptautinė darbo organizacija (TDO) priėmė rekomendacijas dėl nacionalinės minimalios socialinės apsaugos, kuriomis siekiama užtikrinti pagrindines asmens teises gauti socialinę apsaugą ir oriam gyvenimui reikalingą standartą;

B.

kadangi socialinė apsauga priskiriama valstybių narių kompetencijai, tačiau koordinuojama ES lygmeniu;

C.

kadangi socialinė apsauga padeda prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje, kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, užtikrinti integraciją į darbo rinką ir investuoti į žmogiškuosius išteklius; kadangi socialinė apsauga veikia kaip ekonomiką stabilizuojantis ir anticiklinis veiksnys, kuris gali skatinti paklausą ir vartojimą vidaus rinkoje;

D.

kadangi stengiantis įveikti krizę kai kuriose valstybėse narėse buvo itin sumažintos viešosios išlaidos ir dėl to, kad padidėjo nedarbas, tuo pačiu padidėjo socialinės apsaugos poreikis; kadangi socialinei apsaugai skirti nacionalinių biudžetų asignavimai buvo dar labiau sumažinti, nes daugeliui netekus darbo arba sumažėjus atlyginimams sumažėjo įmokos ir todėl iškilo realus pavojus Europos socialiniam modeliui;

E.

kadangi socialinės apsaugos aprėptis kai kuriose ES valstybėse narėse vis dar nepakankama ir galėtų būti padidinta; kadangi vis dar esama pažeidžiamų darbuotojų išnaudojimo atvejų ES;

F.

kadangi dauguma tradicinių socialinės apsaugos modelių, ypač socialinio draudimo ir darbo teisės sistemų, parengti siekiant užtikrinti samdomų darbuotojų socialines ir darbo teises, kyla grėsmė, kad atsirandant naujoms užimtumo formoms ir daugėjant savarankiškai dirbančių darbuotojų naujoms darbuotojų grupėms gali kilti mažesnės socialinės apsaugos problema;

G.

kadangi moterys, nusprendusios tapti verslininkėmis, dažniau negu vyrai nurodo būtinybę užtikrinti geresnę profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir (arba) ekonominius poreikius kaip pagrindinį jų sprendimo motyvą;

H.

kadangi savarankiškai dirbančios moterys sudaro savarankiškai dirbančių darbuotojų mažumą, tačiau labiau tikėtina, kad jos patirs skurdą;

I.

kadangi dėl to, jog savarankiškai dirbantys asmenys turi nepakankamai galimybių tinkamai pasinaudoti teisėmis į pensiją, gauti ligos išmokas, mokamas atostogas ir kitų formų socialinį draudimą, didėja vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas savarankiškai dirbančių moterų, ypač sulaukusių pensinio amžiaus, nenaudai;

J.

kadangi vis daugiau savarankiškai dirbančių asmenų, kurie dirba per mažai arba gauna menką darbo užmokestį, visų pirma moterys, gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau nėra oficialiai registruojami kaip bedarbiai;

K.

kadangi būtų naudinga aiškiai apibrėžti, kas yra fiktyvus savarankiškas darbas, ir užkirsti kelią galimybėms ja piktnaudžiauti, kad nebūtų pažeidžiamos socialinės darbuotojų teisės, iškraipoma konkurencija ir nekiltų socialinio dempingo grėsmė;

L.

kadangi fiktyvi savisamda iš esmės yra dalinio vengimo mokėti įmokas forma, kurią sunku nustatyti, ir kadangi dėl to mažėja pensijų sistemų tvarumas ir adekvatumas, nes jos netenka labai svarbių išteklių;

M.

kadangi dėl itin aukšto nedarbo lygio daugelyje valstybių narių, kuris didėja ir dėl nuolatinio spaudimo mažinti darbo sąnaudas (produkcijos vienetui), įsigali nacionalinės darbo rinkos tendencijos ir praktika, kai skatinama tolesnė fiktyvios savisamdos plėtra ir jos masto augimas;

N.

kadangi priklausomų savarankiškai dirbančių asmenų darbo pobūdis radikaliai nesiskiria nuo samdomų darbuotojų ir dėl to jų socialinės apsaugos bei darbo teisės tam tikrais atvejais turėtų būti labiau panašios į samdomų darbuotojų;

O.

kadangi trūksta patikimos, tikslios ir palyginamos informacijos ir duomenų apie padėtį, darbo sąlygas ir socialinės apsaugos struktūras, kad būtų galima derinti savarankiškai dirbančių asmenų darbą ir priežiūros prievoles;

P.

kadangi 2012 m. iš visų Europos Sąjungoje dirbančių asmenų savarankiškai dirbo daugiau kaip 15 proc.; kadangi daugeliu atvejų savisamda atitinkamam asmeniui yra ne priimtiniausias pasirinkimo variantas, o greičiau būtinybė, nes jam trūksta kitų darbo galimybių arba nesudaromos pakankamai lanksčios darbo sąlygos, kad būtų galima derinti darbą ir nuo jo priklausomų asmenų priežiūrą; kadangi daugelyje valstybių narių savarankiškai dirbantiems asmenims sudėtinga užsitikrinti pakankamas teises į pensiją; kadangi dėl to savarankiškai dirbantys asmenys labiau rizikuoja ateityje patirti skurdą; kadangi ekonomiškai priklausomi savarankiškai dirbantys asmenys retai buriasi į profesines sąjungas ar yra jų atstovaujami, nors yra didesnė tikimybė, kad tokie asmenys nukentės nuo piktnaudžiavimo darbo laiku ar kitokio piktnaudžiavimo;

1.

pabrėžia, kad būtina nuolat tobulinti ir modernizuoti socialinės apsaugos sistemas valstybių narių lygmeniu, siekiant užtikrinti patikimą, tvarią ir tinkamą socialinę apsaugą visiems, paremtą visuotinės prieigos ir nediskriminavimo principais ir gebėjimu lanksčiai reaguoti į demografinius bei darbo rinkos pokyčius;

2.

ragina valstybes nares užtikrinti atsakingą ir tvarų ilgalaikį socialinės apsaugos sistemų finansavimą, ypač ekonominės krizės sąlygomis, taip pat išplėtoti prevencinį socialinio draudimo sistemų komponentą ir skirti daugiau dėmesio aktyvinimo priemonėms, drauge nepamirštant, jog viena iš svarbiausių socialinių investicijų savybių yra tai, kad jos sudaro sąlygas derinti socialinius ir ekonominius tikslus ir ilgainiui gali padėti išlaikyti bei plėtoti ekonomiką, atsižvelgdamas į tai, mano, kad todėl jos ir turėtų būti vertinamos ne kaip išlaidos, o visų pirma kaip investicijos;

3.

atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse dėl gyventojų senėjimo, mažo gimstamumo ir darbo rinkos pokyčių gali padidėti būtinybė atlikti socialinės apsaugos sistemų, įskatinat pensijų sistemas, reformą, siekiant užtikrinti jų tvarumą; pabrėžia, kad moterys dažniau nei vyrai nutraukia karjerą ir dirba ne visą darbo dieną, kad galėtų rūpintis vaikais ir kitais priklausomais asmenimis, o tai gali neigiamai paveikti jų pensijas ir joms gali iškilti didesnė skurdo grėsmė; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares nustatant ir apskaičiuojant pensiją šiuos karjeros sustabdymo laikotarpius laikyti apdraustais laikotarpiais; pabrėžia, kad įgyvendinant reformas turėtų dalyvauti socialiniai partneriai vadovaujantis nacionaline teise ir praktika, taip pat atitinkamos suinteresuotosios šalys, ir kad piliečiai turėtų būti tinkamai apie jas informuojami;

4.

ragina valstybes nares užtikrinti socialinę apsaugą, kurią taikant būtų užtikrintos kiekvienos šalies nustatytos deramos pajamos ir galimybės naudotis pagrindinėmis socialinėmis garantijomis, ypač ligos, nedarbo, motinystės, negalios ir pensijos atveju, siekiant įveikti skurdą ir socialinę atskirtį valstybėse narėse; skatina valstybes nares parengti socialinės apsaugos plėtojimo strategijas atsižvelgiant į TDO pasiūlymus;

5.

pabrėžia, kad veiksminga pakankamai aukštos kokybės socialinė apsauga turėtų būti grindžiama dalyvavimo darbo rinkoje skatinimo priemonėmis, tai padeda gerinti darbuotojų saugą ir sveikatą ir didinti našumą, kuris suteikia didelį konkurencinį pranašumą; pabrėžia, kad socialinės apsaugos lygio mažinimas neturėtų būti laikomas sprendimu, padėsiančiu padidinti užimtumo lygį;

6.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad visi darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys turėtų galimybę įsitraukti į mokymąsi visą gyvenimą perskirstant esamas ES ir nacionalines lėšas ir jas skiriant ne nuolatinio darbo sutartis sudariusiems darbuotojams, o tiesiog visiems darbuotojams, nesvarbu, pagal kokių rūšių sutartis jie dirba, taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims;

7.

ragina valstybes nares labiau stengtis įgyvendinti struktūrines reformas ir taikyti jaunimui skirtų darbo vietų kūrimo priemones, taip pat užtikrinti, kad jauni darbuotojai nebūtų diskriminuojami ribojant jų teises į socialinę apsaugą; taip pat ragina valstybes nares bendradarbiaujant su Komisija užtikrinti tinkamą jaunimo, dalyvaujančio stažuočių ir pameistrystės programose, kurių paskirtis – suteikti jam darbo patirties, socialinę apsaugą;

8.

pabrėžia, kad vyresnio amžiaus žmonės nėra našta ekonomikai ir visuomenei, priešingai, jų per gyvenimą sukaupta patirtis bei žinios yra privalumas; siūlo, kad kartų solidarumo sumetimais vyresni nei 60 metų darbuotojai turėtų būti skatinami likti darbo rinkoje, kad perduotų žinias ir patirtį kitoms kartoms.

9.

ragina valstybes nares užtikrinti, kad būtų vaikų priežiūros ir ugdymo įstaigų, kurių kaina būtų prieinama, ir užtikrinti, kad savarankiškai dirbantys asmenys galėtų naudotis viešosiomis paslaugomis ir atitinkamomis mokestinėmis ar socialinėmis lengvatomis, susijusiomis vaikų priežiūra;

10.

ragina valstybes nares sudaryti palankesnes sąlygas visiems darbuotojams, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis ir jų sutuoktinius ar partnerius, dalyvaujančius savarankiškai dirbančių asmenų veikloje, derinti darbą ir priežiūros prievoles, taip pat ir paspartinant 2010 m. liepos 7 d. Direktyvos 2010/41/ES 7 ir 8 straipsnių taikymą, ir suteikti darbuotojams jų prašymu lankstumo dėl darbo laiko, nuotolinio darbo ir darbo ne visą darbo laiką, kad jie galėtų rūpintis nepilnamečiais ir priklausomais šeimos nariais;

11.

pabrėžia, kad darbuotojams, savarankiškai dirbantiems asmenims ir samdomo darbuotojo veiklą į savarankišką darbą keičiantiems asmenims reikia suteikti tolesnio mokymo ir perkvalifikavimo galimybių; atsižvelgdamas į tai, ragina valstybes nares pašalinti tolesnio mokymo ir perkvalifikavimo kliūtis ir skatinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi visiems;

12.

ragina valstybes nares skatinti ir palengvinti savarankiškai dirbančių asmenų, visų pirma moterų, saviorganizaciją, siekiant padidinti jų galimybes ginti savo kolektyvinius interesus;

13.

ragina valstybes nares užtikrinti ir tinkamą labiausiai pažeidžiamų asmenų grupių – bedarbių, neįgaliųjų, asmenų, kurie vieni augina vaikus, jaunų šeimų, jaunimo, vyresnio amžiaus žmonių ir pensininkų – socialinę apsaugą; taip pat ragina valstybes nares užtikrinti, kad socialinės paslaugos taptų prieinamesnės visiems pažeidžiamų visuomenės grupių asmenims ir asmenims, kuriems reikalinga ilgalaikė priežiūra, ypač kaimo vietovėse ir palankių sąlygų neturinčiuose regionuose;

14.

ragina valstybes nares ir Komisiją laikantis įgaliojimų imtis kovos su visų formų diskriminacija, įskaitant moterų diskriminaciją, darbo rinkoje ir socialinės apsaugos srityje priemonių, kad moterų atlyginimai už tą patį darbą ir socialinės išmokos, įskaitant pensijas, nebūtų mažesnės už vyrų ir būtų užtikrinta motinystės apsauga, taip pat imtis priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią nesąžiningam darbuotojų atleidimui nėštumo laikotarpiu ir apsaugoti moteris ir vyrus, turinčius priežiūros prievolių, nuo nesąžiningo atleidimo; taip pat ragina Tarybą paspartinti Direktyvos dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo, priėmimą;

15.

pabrėžia, kad pagal Direktyvą 2010/41/ES dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo reikalaujama, kad valstybės narės pašalintų visas kliūtis, dėl kurių moterys ir jų sutuoktiniai ar partneriai, pripažįstami pagal nacionalinę teisę, negali naudotis socialinės apsaugos teisėmis pagal tą teisę;

16.

ragina valstybes nares veiksmingai spręsti nepakankamos mažose ir labai mažose šeimoms priklausančiose įmonėse dirbančių šeimos narių, įskaitant sutuoktinius (partnerius), socialinės apsaugos problemą, atsirandančią dėl neaiškaus ir neoficialaus jų užimtumo statuso arba dėl to, kad jie dirba savarankiškai;

17.

ragina valstybes nares imtis konkrečių priemonių siekiant panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį, t. y. užtikrinti tinkamas minimalias pajamas ir socialinės apsaugos sistemas atsižvelgiant į marginalizuotas bendruomenes ir bendruomenes, kurioms gresia skurdas, remiantis nacionaline praktika, įskaitant kolektyvinių susitarimuose ar nacionaliniuose teisės aktuose numatytas nuostatas;

18.

ragina valstybes nares aktyviau kovoti su nedeklaruojamu darbu ir mažų garantijų darbu, įskaitant vadinamąjį fiktyvų darbą ne visą darbo laiką, ir užtikrinti tinkamą visų darbuotojų socialinę apsaugą; be to, apgailestauja, kad, nenorint laikytis įdarbinimo ir socialinės apsaugos reikalavimų, piktnaudžiaujama netipinėmis darbo sutartimis;

19.

ragina valstybes nares pagerinti įvairių institucijų (darbo ir mokesčių inspekcijų, savivaldybių ir socialinės apsaugos tarnybų) administracinį bendradarbiavimą nacionaliniu ir ES lygmenimis, nes tai padėtų įgyvendinti Sąjungos darbo teisės nuostatas, mažinti nedeklaruojamą darbą ir veiksmingiau spręsti problemas, kylančias dėl skirtingo įvairių valstybių narių darbo rinkos reglamentavimo;

20.

ragina Komisiją persvarstyti teisės aktus ir stebėti, kaip įgyvendinamos ir koordinuojamos socialinės apsaugos sistemos, jei būtina, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir atkreipia valstybių narių dėmesį į tai, kad ES darbuotojams migrantams, dirbantiems kitoje valstybėje narėje, neturėtų būti taikomos diskriminacinės socialinės apsaugos priemonės; mano, kad visi ES darbuotojai migrantai, dirbdami kitoje valstybėje narėje, turėtų turėti galimybę naudotis atitinkamomis socialinio draudimo teisėmis ir apsauga; darbuotojus, kurie komandiruojami pagal laisvo paslaugų judėjimo nuostatas, prieš komandiruotę darbdavys turi informuoti apie jiems taikomas užmokesčio ir darbo sąlygas, kaip tai nustatyta Direktyvoje 96/71/EB;

21.

ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti tinkamą darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyrą, pvz., visapusiškai taikyti lankstumo ir užimtumo garantijų principus ir spręsti darbo rinkos susiskaidymo klausimą užtikrinant tinkamą socialinę asmenų pereinamuoju laikotarpiu arba darbuotojų, dirbančių pagal laikinąsias ar ne viso darbo laiko darbo sutartis, apsaugą, kartu sudarant galimybes dalyvauti mokymuose; pažymi, kad neužtikrinus darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros sumažėtų socialinės apsaugos sistemų tvarumas, išmokų kokybė, darbo jėgos pajamos ir našumas, nukentėtų realioji ekonomika ir socialinė sanglauda ir dėl to būtų pakenkta strategijai „Europa 2020“, pagal kurią siekiama išlaikyti ir didinti užimtumo lygį;

22.

ragina Komisiją ES mastu ištirti, ar pastarojo meto valstybių narių atliktais darbo įstatymų pakeitimais, kuriais buvo siekiama didinti darbo rinkos lankstumą, nebuvo nepagrįstai sumažintas darbuotojų socialinis saugumas ir pažeisti lankstumo ir saugumo principai;

23.

tvirtai remia pasiūlymą sudaryti pagrindinių užimtumo ir socialinių rodiklių rezultatų suvestinę, kuri galėtų būti pirmasis žingsnis siekiant nustatyti konkrečius lyginamuosius standartus;

24.

primygtinai ragina Komisiją tam tikrais atvejais į savo pasiūlymus įtraukti keturis TDO darbotvarkėje dėl deramo darbo nustatytus tikslus ir metinio augimo apžvalgoje apsvarstyti TDO rekomendacijoje dėl minimalios socialinės apsaugos nustatytus tikslus siekiant, kad visi darbuotojai Europoje galėtų pasinaudoti socialine apsauga;

25.

pažymi, kad savisamda neabejotinai turi būti pripažįstama darbo forma, padedančia kurti darbo vietas ir mažinti nedarbą, o jos plėtra turėtų vykti drauge taikant valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytą savarankiškai dirbančių asmenų socialinę apsaugą;

26.

ragina valstybes nares sudaryti palankesnes sąlygas derinti darbą ir priežiūros prievoles: sudaryti darbuotojams lankstesnes darbo valandų ir darbo vietos galimybes, siekiant užtikrinti, kad nesusidarytų tokia padėtis, kai vienintelė lankstumo galimybė būtų imtis priklausomo savarankiško darbo;

27.

pažymi, kad reikalinga išsamesnė naujausia statistika, kuria remiantis būtų galima įvairiais aspektais stebėti ir vertinti savarankiškai dirbančių asmenų svarbą ekonominiu požiūriu ir skirtingas savarankiško darbo kategorijas; taip pat prašo įtraukti su savisamda susijusius klausimus į Europos Sąjungos darbo jėgos tyrimą;

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to, jog nėra aiškios nacionalinės savisamdos apibrėžties, didėja pavojus, kad ES darbuotojai turės dirbti fiktyvų savarankišką darbą, ir gali sumažėti darbuotojų galimybės naudotis tinkama socialine apsauga; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl skirtingo savarankiškai dirbančių asmenų statuso valstybėse narėse reikia ieškoti sprendimų, kaip būtų galima geriau koordinuoti savarankiškai dirbančių asmenų socialinę apsaugą, kad nebūtų varžoma laisvo darbuotojų judėjimo teisė;

29.

ragina Komisiją skatinti valstybių narių mainus siekiant pateikti įvairių netipinio užimtumo formų, įskaitant savisamdą, gaires, norint padėti valstybėms narėms tinkamai taikyti atitinkamus darbo teisės aktus ir socialinės apsaugos priemones tokio pobūdžio darbą dirbantiems darbuotojams; taip pat mano, kad valstybės narės turėtų aiškiai apibrėžti fiktyvią savisamdą ir, nustačius ir įrodžius tokius atvejus, taikyti sankcijas darbdaviams; tačiau pabrėžia, kad priimančioji valstybė narė, kurios teritorijoje atliekamas darbas, ir toliau turėtų būti teisiškai atsakinga už užimtumo statuso nustatymą;

30.

ragina Europos socialinius partnerius, Komisiją ir valstybes nares išnagrinėti priklausomo savarankiško darbo klausimą ir rasti praktinių sprendimų, visų pirma tose srityse, kuriose svarbi tarpvalstybinė veikla, ir pažeidžiamų asmenų, pvz., namų ūkyje dirbančių asmenų ir mažą darbo užmokestį gaunančių asmenų, grupėms;

31.

primygtinai ragina valstybes nares siekti, kad savisamda nebūtų naudojama kaip būdas neleisti, kad darbuotojai pasinaudotų socialinėmis ir darbo garantijomis, arba kaip būdas darbdaviams apeiti darbo ir socialinės apsaugos teisę; taip pat ragina netapatinti savarankiškai dirbančių asmenų ir samdomų darbuotojų, kad būtų išlaikyti savisamdos ir tokio pobūdžio ekonominės veiklos privalumai ir kad būtų prisidėta prie verslumo plėtros ir paslaugų kokybės;

32.

ragina valstybes nares, jei būtina, plėtoti socialinę apsaugą senatvės, negalios, motinystės (tėvystės), nedarbo atvejais, kad ji būtų geriau pritaikyta savarankiškai dirbančių asmenų poreikiams;

33.

ragina valstybes nares skatinti ir remti kolektyvinį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų; ragina valstybes nares užtikrinti savarankiškai dirbančių asmenų galimybes naudotis kolektyvinėmis ir solidarumo principais grindžiamomis draudimo ir pensijų sistemomis;

34.

ragina valstybes nares pateikti visiems piliečiams informaciją apie jų teises, susijusias su socialine apsauga, taip pat suteikti asmenims, kurie nori dirbti savarankiškai, tinkamą informaciją apie tai, kaip pakis jų socialinė apsauga, ir apie dėl tokio statuso pasikeitimo taikytiną darbo teisę, taip pat apie kitų su jų ekonomine veikla susijusių teisių ir prievolių pokyčius; taip pat ragina Komisiją pateikti savarankiškai dirbantiems ir mobiliesiems darbuotojams informaciją apie jų teises ir prievoles, susijusias su migracija, imigracija ir tarpvalstybiniu darbu;

35.

ragina valstybes nares ir Komisiją laikantis nacionalinės praktikos į socialinės apsaugos plėtojimo ir modernizavimo procesą įtraukti socialinius partnerius ir plėtoti socialinį dialogą ES ir nacionaliniu lygmenimis; taip pat ragina socialinius partnerius įtraukti į darbotvarkę su savarankiškai dirbančių asmenų darbo teisėmis ir socialine apsauga susijusias problemas, kad būtų galima pradėti taikyti atitinkamos socialinės apsaugos sistemos nuostatas savarankiškai dirbantiems asmenims, ir išnagrinėti, ar ir kaip savarankiškai dirbantys asmenys turėtų būti įtraukti į kolektyvines derybas, įskaitant konkrečias strategijas, kaip įtraukti savarankiškai dirbantiems asmenims rūpimus klausimus tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę profesinėms sąjungoms neleidžiama atstovauti savarankiškai dirbantiems asmenims; skatina socialinius partnerius keistis su profesinėmis sąjungomis ir profesinėmis organizacijomis geriausios praktikos pavyzdžiais apie savarankiškai dirbantiems asmenims teikiamas paslaugas, kovą su fiktyvia savisamda ir visiškai savarankiškai dirbančių asmenų vienijimą;

36.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių parlamentams.