52014DC0473

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Šeštoji ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaita. Investicijos į darbo vietų kūrimą ir augimą

1. Įvadas

Nors dėl finansų ir ekonomikos krizės nacionalinės vyriausybės, siekdamos subalansuoti biudžetą, pastaraisiais metais turėjo apriboti išlaidas, o privatus finansavimas labai sumažėjo, valstybėms narėms bei regionams ir toliau buvo skiriamas sanglaudos politikos finansavimas svarbiausioms investicijoms į augimą ir darbo vietų kūrimą paremti.

Krizė turėjo didelės įtakos nacionaliniams ir regionų biudžetams ir privertė apriboti finansavimą visose investicijų srityse. 2008–2013 m. visoje ES valstybės investicijų faktiškai sumažėjo 20 proc. Graikijoje, Ispanijoje ir Airijoje nuosmukis buvo apie 60 proc. Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kuriose sanglaudos politikos finansavimas yra ypač svarbus, valstybės investicijų (vertinamų kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas) sumažėjo trečdaliu. Jei nebūtų įgyvendinama sanglaudos politika, investicijos labiausiai nuo krizės nukentėjusiose valstybėse narėse būtų sumažėjusios dar 50 proc. Dabar sanglaudos finansavimas šiose šalyse sudaro daugiau kaip 60 proc. investicijų biudžeto.

1 diagrama. Sanglaudos politikos poveikis valstybės investicijoms || 2 diagrama. Sanglaudos politikos dalis valstybės investicijose

Dėl ekonomikos krizės baigėsi ilgai trukusi BVP ir nedarbo rodiklių konvergencija Europos Sąjungoje, visų pirma Pietų Europos regionuose. Be to, dėl krizės išaugo skurdas ir socialinė atskirtis. Atitinkamai dėl to tapo sunkiau pasiekti keletą strategijos „Europa 2020“ tikslų.

Pavyzdžiui, 2007–2012 m. 210 iš 277 ES regionų išaugo nedarbas. 50 iš tų regionų nedarbo lygis išaugiau daugiau nei dvigubai. Ypatingą susirūpinimą kelia jaunimo padėtis – 2012 m. beveik pusėje regionų jaunimo nedarbas buvo per 20 proc. Dėl to daugelis regionų kol kas nesugebėjo pasiekti vieno iš pagrindinių strategijos „Europa 2020“ tikslų – užtikrinti, kad iki 2020 m. 20–64 metų amžiaus gyventojų užimtumas sudarytų 75 proc.

Komisija ir valstybės narės ne tik toliau siekė šalinti ilgalaikes struktūrines plėtros kliūtis, bet ir reaguodamos į krizę tam tikras sanglaudos investicijas nukreipė į sritis, kuriose poveikis ekonominei veiklai ir užimtumui būtų juntamas tiesiogiai ir iškart. Dėl to iki 2013 m. pabaigos buvo perskirstyta per 45 mlrd. EUR (arba apie 13 proc. visų lėšų). Taip perskirsčius lėšas buvo paremtos priemonės, skirtos nedarbo augimo tempams ir socialinei atskirčiai mažinti, taip pat investicijoms į inovacijas, mokslinius tyrimus ir plėtrą, paramą verslui, tvarią energetiką ir socialinę bei švietimo infrastruktūrą užtikrinti.

Be to, Komisija pasiūlė labiausiai nuo krizės nukentėjusių valstybių narių likvidumo didinimo priemones. Europos Parlamentui ir Tarybai priėmus šias priemones, atsirado galimybė sumažinti valstybių narių įnašus ir papildomai iš anksto sumokėti daugiau kaip 7 mlrd. EUR. Taip pat buvo patvirtintas tolesnis nacionalinio bendro finansavimo sumažinimas beveik 2,1 mlrd. EUR.

Turimais duomenimis, sanglaudos politikos investicijų poveikis yra didelis.

2007–2012 m. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) padėjo sukurti beveik 600 000 darbo vietų. Tai prilygsta beveik 20 proc. prarastų darbo vietų per tą patį laikotarpį nuo finansų krizės pradžios. Fondo lėšos buvo investuotos į 200 000 mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) projektų ir į 80 000 pradedančiųjų įmonių, buvo finansuota 22 000 projektų, susijusių su mokslinių tyrimų ir verslo sektoriaus bendradarbiavimu, užtikrintas plačiajuostis ryšys 5 mln. žmonių ir pastatyta nuotekų valymo įrengimų, skirtų 5,5 mln. žmonių. Be to, pasinaudojant ES investicijomis pagal sanglaudos politiką pastatyta 3000 km pagrindinių Europos transporto tinklų (15 proc. viso transeuropinio transporto tinklo), taip pat dvigubai padidintas valdžios finansavimas moksliniams tyrimams ir plėtrai mažiau išsivysčiusiose valstybėse narėse.

2007–2012 m. Europos socialinis fondas (ESF) parėmė 68 mln. individualaus dalyvavimo projektuose atvejų. Su ESF parama 5,7 mln. bedarbių ar neaktyvių žmonių įsidarbino, o beveik 8,6 mln. žmonių įgijo kvalifikaciją. Užfiksuota per 400 000 atvejų, kai naujai įsteigtos įmonės pradėjo veiklą, o žmonės ėmėsi savarankiško darbo. Visa tai padėjo daugelyje šalių sumažinti BVP nuosmukį arba sustabdyti tolesnį nedarbo didėjimą.

Šių investicijų poveikis išaugs per ateinančius kelerius metus, nes valstybės narės iki 2015 m. pabaigos turi panaudoti lėšas iš 2007–2013 m. programų, be to, paprastai praeina tam tikras laikas nuo investavimo iki tol, kai galima įvertinti investicijų poveikį.

Sanglaudos politika, kurios biudžetas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu iš viso sudarys per 450 mlrd. EUR (įskaitant nacionalinį bendrą finansavimą), bus pagrindinė ES investavimo priemonė. Įgyvendinant šią politiką labiausiai bus remiami veiksmai tokiose srityse kaip MVĮ, moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra bei inovacijos, švietimas, mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomika, aplinka, kova su nedarbu ir socialine atskirtimi, taip pat plėtojama ES piliečius sujungianti infrastruktūra ir modernizuojamos viešojo administravimo įstaigos. Kartu su struktūrinėmis reformomis, šios politikos investicijos bus labai svarbios siekiant paremti augimą ir darbo vietų kūrimą, taip pat įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo tikslus.

Iššūkis – užtikrinti, kad šiais ištekliais būtų naudojamasi veiksmingai ir efektyviai, taip pat kuo geriau išnaudoti jų poveikį, sutelkti ekonomikos gaivinimo pastangas ir padėti pasiekti, kad ES po krizės taptų stipresnė ir konkurencingesnė nei iki tol.

Naujoji sanglaudos politika yra visiškai suderinta su strategija „Europa 2020“ ir jos pagrindiniais užimtumo, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, klimato ir energetikos, švietimo ir kovos su skurdu bei socialine atskirtimi tikslais, taip pat susieta su Europos semestru ir ES ekonominio valdymo procesu. Todėl investicijos pagal sanglaudos politiką taip pat bus panaudojamos valstybių narių politikai, vykdomai pagal integruotąsias gaires ir nacionalines reformų programas, paremti ir konkrečioms šalims skirtoms Tarybos rekomendacijoms įgyvendinti. Be to, Komisija gali paprašyti valstybių narių iš dalies pakeisti partnerystės susitarimus ir veiklos programas, kad būtų sprendžiami konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose nustatyti uždaviniai.

Šiame komunikate apibendrinama, ką sanglaudos finansavimas padėjo pasiekti per praėjusį programavimo laikotarpį. Jame apibūdinti 2014–2020 m. įgyvendinti numatytos Sanglaudos politikos reformos pagrindiniai elementai[1] ir tendencijos, kurios aiškėja per tęstines Komisijos ir valstybių narių derybas dėl programos. Prie komunikato pridedamas tarnybų darbinis dokumentas, kuriame nagrinėjami socialiniai bei ekonominiai ir valdymo iššūkiai, su kuriais susiduria valstybės narės bei regionai, ir vertinamas sanglaudos politikos bei valstybės investicijų poveikis ekonominiams ir socialiniams skirtumams.

2.           Plėtojama politika. Investicijos į regionų konkurencingumą siekiant gerinti žmonių gyvenimą

ES sutartyje nustatytas sanglaudos politikos tikslas – mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus, visų pirma teikiant paramą mažiau išsivysčiusiems regionams.

Ši politika jau kurį laiką padeda kelti gyvenimo lygį ES regionuose ir užtikrinti daugiau ekonominių galimybių, nes yra tobulinami įgūdžiai ir didinamos galimybės įsidarbinti, gerinamas regionų pasiekiamumas, remiamas administracinių gebėjimų kūrimas, kuriamos sąsajos tarp mokslinių tyrimų institucijų, universitetų bei verslo bendruomenės ir teikiamos paslaugos mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Sanglaudos politika, kurią įgyvendinant remiami pagrindiniai ekonomikos augimo veiksniai, padeda ES regionams sparčiau augti.

Sanglaudos politika nenutolsta nuo ištakų, tačiau kartu yra toliau plėtojama ir tobulinama. Iš pradžių ši politika buvo sutelkta į nacionalinį lygmenį – valstybėse narėse buvo finansuojami iš anksto nustatyti projektai, neturintys didelio poveikio Europos mastu. Ilgainiui buvo nustatyti tokie pagrindiniai principai kaip daugiametis programavimas, strateginiais tikslais grįstos investicijos ir aktyvesnis regionų bei vietos partnerių dalyvavimas.

Didžioji dalis finansinės paramos, teikiamos įgyvendinant šią politiką, paprastai skiriama mažiau išsivysčiusiems regionams ir valstybėms narėms. Tačiau nuo investicijų į infrastruktūrą pereinama prie investicijų į paramą MVĮ, inovacijas, novatoriškesnį užimtumą ir socialinę politiką. Toks pokytis tapo įmanomas dėl valstybėse narėse (tiek tose, kurios įstojo po 2004 m., tiek valstybėse narėse senbuvėse) ankstesniais laikotarpiais pagal sanglaudos politiką remtos infrastruktūros plėtros.

3 diagramoje parodyta, kaip nuo 1989 m. pakito investicijų sudėtis.

3 diagrama. Sanglaudos politikos investicijos mažiau išsivysčiusiuose regionuose (1989–2013 m.)

Investicijų į sunkiąją infrastruktūrą (ypač į transportą) dalis buvo didelė pradėjus įgyvendinti politiką ir po 2004 m. plėtros, kai į ES įstojo nepakankamai išplėtotos infrastruktūros šalys. XX a. dešimtajame dešimtmetyje įsteigus Sanglaudos fondą, aplinkos investicijos darėsi vis aktualesnės ir padėjo valstybėms narėms bei regionams laikytis šios srities ES direktyvų ir reglamentų. Investicijos gamybos sektoriuje, ypač MVĮ, išliko palyginti pastovios.

Tačiau investicijų į žmones (švietimą, užimtumą ir socialinę įtrauktį) santykinai šiek tiek sumažėjo. Nepaisant to, labai išaugo ESF, kaip investavimo į žmogiškąjį kapitalą priemonės, vaidmuo; pastaruoju metu tai lėmė itin didelis ekonomikos krizės poveikis valstybių narių darbo rinkoms. 2014–2020 m. reguliavimo programa, kaip nauja šiam klausimui spręsti skirta priemonė, padėjo užtikrinti, kad ESF būtų skiriama ne mažiau nei tam tikra nustatyta sanglaudos politikos biudžeto dalis (23,1 proc.). Tai svarbu, kad būtų pakankamai investuojama į žmogiškąjį kapitalą, užimtumą, socialinę įtrauktį, viešojo administravimo reformą ir institucinių gebėjimų stiprinimą įgyvendinant strategijos „Europa 2020“ tikslus.

Pirmą kartą taikant sanglaudos politiką 2007–2013 m. suteikta parama (ypač per ESF) konvergencijos šalių viešojo administravimo įstaigoms ir teisminėms sistemoms atnaujinti ir reformuoti. Tokia parama siekiama gerinti viešųjų paslaugų teikimą, prieinamumą ir kokybę, padėti formuoti faktais pagrįstą politiką ir ją įgyvendinti kartu su socialiniais partneriais ir pilietine visuomene.

Be to, nuo 2000–2006 m. techninei paramai skiriama išteklių dalis labai išaugo; tai rodo, kad gerai veikiančios institucijos yra labai svarbios norint veiksmingai valdyti sanglaudos politikos programas.

Sanglaudos politika suteikia galimybę paskirstyti investicijas pagal ekonominio išsivystymo lygį ir atitinkamai pritaikyti jas prie ilgainiui kintančių kiekvieno regiono poreikių. Tačiau politikos raida nėra tokia apibrėžta, kaip buvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, turimais duomenimis, tai, kad 2007–2013 m. dalis finansavimo privaloma tvarka buvo skirta ES prioritetams, buvo žingsnis į priekį, tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai, o lėšos vis dar paskirstomos per daug plačiai.

Be to, vis aiškiau, kad, norint užtikrinti sanglaudos politikos veiksmingumą, būtina tinkama makroekonominė politika, palanki verslo aplinka ir stiprios institucijos. Tam tikrais atvejais finansavimo veiksmingumą mažino netinkama politika ir administravimo bei instituciniai trūkumai. Be to, vis dar lieka spragų į nacionalinę teisę perkeliant ES teisės aktus tose srityse, kurios tiesiogiai susijusios su sanglaudos politika. Nors dedamos pastangos apibrėžti strategines, institucines ir administracines sistemas, jos ir toliau taikomos savo nuožiūra ir nesistemiškai.

Be to, naudojant fondų lėšas dėmesys pirmiausiai sutelkiamas į išlaidas ir atitiktį administravimo taisyklėms, o ne į tikslų siekimą. Neretai programos tikslai yra nepakankamai apibrėžti, todėl veiklos rezultatus sunku stebėti ir vertinti. Tikslų nustatymas yra sudėtingas dalykas, o kai kurių valstybių narių nustatyti tikslai yra nepakankamai plataus užmojo. Dėl to sunkiau vertinti intervencijų poveikį ir suprasti, kurios priemonės buvo veiksmingiausios ir kodėl.

3.           Rezultatų užtikrinimas – vienas iš naujosios sanglaudos politikos esminių principų

Šie trūkumai aptarti 2013 m. gruodžio mėn. pasibaigusių derybų dėl sanglaudos politikos reformos išvadose.

Reforma yra sutelkta į investicijų politikos įgyvendinimą. Sanglaudos politikos tikslai suderinti su strategija „Europa 2020“, o planuojant investicijas sistemiškai atsižvelgiama į atitinkamas konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas. Be to, vadovaujantis penkiais svarbiausiais aspektais, pertvarkyti sanglaudos politikos principai.

3.1.        Sanglaudos politikos programos įgyvendinimui turi būti sudaryta palanki aplinka

Naujoji sanglaudos politika susieta su ES ekonominio valdymo procesu ir Europos semestru, nes investicijos pagal sanglaudos politiką negali būti vertinamos atsietai nuo ekonominių aplinkybių, kuriomis jos yra panaudojamos.

Siekiant išvengti netvarios fiskalinės ar ekonominės politikos, kuri mažintų ES paramos 2014–2020 m. veiksmingumą, finansavimas gali būti sustabdytas, jei valstybė narė nesilaiko per ES ekonomikos valdymo procesą jai skirtų rekomendacijų.

Investicijų veiksmingumo neturi menkinti netinkama politika ar reguliavimo, administraciniai ar instituciniai trukdžiai. Todėl valstybės narės ir regionai privalo atitikti kelias išankstines sąlygas. Jos yra skirtos užtikrinti, kad investuojant būtų remiamasi aiškia strategine politikos programa, kuri leistų užtikrinti, kad būtų sparčiai perkeliami ES teisės aktai, turintys įtakos sanglaudos finansavimui, užtikrinami pakankami administraciniai gebėjimai ir laikomasi būtinų reikalavimų, susijusių, pavyzdžiui, su nediskriminavimu, lyčiu lygybe, negalia, viešaisiais pirkimais ir valstybės pagalba.

Be kita ko, kiekviena investicijų sritis turi būti pagrįsta gerai apibrėžta strategija. Pavyzdžiui, į transportą negali būti investuojama, kol nebus parengta išsami nacionalinė ar regioninė transporto politika. Atitinkamai investicijos į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą bei inovacijas turi remtis pažangiosios specializacijos strategija, kurią įgyvendinant rengiama vizija, nurodomas konkurencinis pranašumas, nustatomi strateginiai prioritetai ir pasinaudojama pažangiąja politika, siekiant kuo geriau išnaudoti bet kurio regiono žiniomis pagrįstos plėtros potencialą. Trumpai tariant, projektai turėtų būti pagrįsti strategijomis, o ne atvirkščiai.

3.2.        Įgyvendinant sanglaudos politikos programas ištekliai turi būti sutelkiami į vos keletą prioritetų, taip pat turi būti kuo geriau išnaudojama jų pridėtinė vertė

Valstybės narės ir regionai finansavimą turi sutelkti tik į tam tikras visai ES svarbias sritis. Didelė ERPF lėšų dalis bus skirta keturiems svarbiausiems strategijos „Europos 2020“ prioritetams: inovacijų ir mokslinių tyrimų, skaitmeninės darbotvarkės, paramos MVĮ ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos.

ESF sutelktas ne daugiau kaip į penkis investavimo prioritetus – tai padės užtikrinti įvairių rūšių rezultatų konsolidavimą Europos lygmeniu. Be to, tai padės užtikrinti aiškesnį ryšį tarp Europos užimtumo strategijos ir Integruotų užimtumo gairių. Bent 20 proc. ESF biudžeto bus rezervuota socialinei įtraukčiai remti ir kovai su skurdu bei diskriminacija.

Atsižvelgiant į neatidėliotiną poreikį spręsti jaunimo nedarbo klausimą, inicijuota Jaunimo užimtumo iniciatyva, kurios biudžetas – 6 mlrd. EUR; pagal ją skiriamas finansavimas, kuris padės įgyvendinti Jaunimo garantijų iniciatyvą visoje ES. Tai leis užtikrinti, kad per keturis mėnesius po to, kai jaunas žmogus baigia mokyklą ar tampa bedarbiu, jam bus pasiūlytas tinkamas darbas ar mokymai. Jaunimo užimtumo iniciatyvos finansavimas bus sutelktas į regionus, kuriuose jaunimo nedarbo lygis yra ypač aukštas.

Regionai ir valstybės narės turės aiškiai pasirinkti savo tikslus. Tai padės sukaupti pakankamai išteklių, užtikrinti akivaizdų poveikį ir garantuoti, kad yra investuojama į tas sritis, kuriose vykdoma veikla tiesiogiai ir iškart padeda skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą.

3.3.        Sanglaudos politikos programų tikslai ir rezultatai turi būti aiškiai apibrėžti

Sanglaudos politikos sėkmė bus vertinama pagal jos rezultatus ir poveikį. Todėl reformomis pirmiausia siekiama orientuotis į rezultatus, tuo tikslu užtikrinant geresnius veiklos rodiklius, ataskaitų teikimą ir vertinimą.

Rengdamos programas valstybės narės ir regionai privalo nurodyti, kokių rezultatų jie nori pasiekti iki programavimo laikotarpio pabaigos. Programose turės būti išdėstyta, kaip siūlomais veiksmais bus padedama įgyvendinti šiuos tikslus, taip pat reikės nustatyti veiklos rodiklius, nurodant aiškias pradines vertes ir pažangos vertinimo tikslus. Siekiant didinti skaidrumą ir atskaitomybę, kiekvienoje programoje bus numatyta kokybės sistema.

Kad būtų užtikrinta papildoma paskata, atidėta apytiksliai 20 mlrd. EUR (arba 6 proc. sanglaudos politikos biudžeto lėšų); 2019 m. šios lėšos bus paskirstytos toms programoms, kurias įgyvendinant sėkmingai siekiama nustatytų tikslų.

3.4.        Įgyvendinant sanglaudos politikos programas reikia stiprinti miestų vaidmenį

Įgyvendinant sanglaudos politiką ir strategijos „Europa 2020“ tikslus, miestai gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Daugiau kaip du trečdaliai europiečių gyvena miestuose. Miestai yra produktyvūs bei novatoriški ir gali imtis iniciatyvos užtikrinant pažangų augimą. Jie gali efektyviau naudoti išteklius (pvz., mažinti užimamą žemės plotą, riboti dirvožemio sandarinimo plitimą ir energijos naudojimą), be to, jie gali dalyvauti užtikrinant tvarų augimą, pavyzdžiui, kuriant žaliąją infrastruktūrą. Atsižvelgiant į miestams būdingus gerovės skirtumus ir socialinės atskirties bei skurdo koncentraciją, miestai yra labai svarbūs siekiant spręsti integracinio augimo uždavinį.

Dėl šių priežasčių tikimasi, kad 2014–2020 m. apie pusė ERPF lėšų bus panaudota miestuose. Be to, naująja sanglaudos politika siekiama miestams suteikti galimybę kurti ir įgyvendinti politiką, padedančią siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų; tuo tikslu integruotoms investicijoms į tvarią miestų plėtrą numatoma skirti tam tikrą minimalią sumą (5 proc. ERPF) ir užtikrinama, kad miestams tektų svarbiausias vaidmuo projektų atrankos procese.

Be to, siekdama paremti miestus, kurie nori išbandyti naujas miestų plėtros idėjas, Komisija skelbs kvietimus teikti projektus pagal naująją Novatoriškų veiksmų miestų plėtros srityje programą.

3.5.        Įgyvendinant sanglaudos politikos programas būtina visais lygmenimis geriau įtraukti partnerius

2014–2020 m. politikos programa yra pagrįsta prielaida, kad visi nacionalinio, regionų ir vietos lygmens partneriai (įskaitant socialinius partnerius ir pilietinės visuomenės organizacijas), kurie laikosi daugiapakopio valdymo principų, dalyvaus visuose programavimo etapuose. Pirmą kartą ES lygmeniu Europos partnerystės elgesio kodeksas[2] valstybėms narėms suteikia pagrindą, kuriuo remdamosi jos galėtų tuos partnerius pasiekti ir į programų plėtrą įtraukti per visą programos įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo laikotarpį. Be to, partnerystės iniciatyvos gali būti ypač veiksmingos įgyvendinant bendruomenių inicijuojamas vietos plėtros strategijas. Naujuosiuose reglamentuose taip pat numatytos socialinių ir pilietinės visuomenės partnerių gebėjimų stiprinimo priemonės.

4.           Nuo teorijos prie praktikos. Per derybas aiškėjantys faktai

Tuo metu, kai buvo priimtas šis komunikatas, Komisija buvo gavusi visus 28 partnerystės susitarimus ir apie 150 veiklos programų[3]. Derybos su valstybėmis narėmis ir regionais tebevyksta. Todėl toliau pateikiama informacija tik rodo, kokiu mastu pagrindiniai reformos elementai įtraukti į naująsias strategijas ir programas.

Turimais duomenimis, esama ir daug vilčių teikiančių tendencijų, ir tam tikrų iššūkių.

Iš viso pagal Investicijų į augimą ir darbo vietų kūrimą tikslą nacionalinėms ir regionų programoms skirta apie 336 mlrd. EUR. Ištekliai paskirstyti taip: 187,5 mlrd. EUR – ERPF, 63 mlrd. EUR – Sanglaudos fondui ir 85 mlrd. EUR – ESF (ši suma yra didesnė nei teisiškai privaloma minimali ESF skirtina suma (80 mlrd. EUR))[4].

4 diagrama. 2014–2020 m. asignavimai finansavimo prioritetams pagal fondą (proc. nuo visų fondų lėšų)

Apie 124 mlrd. EUR skiriama moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai bei inovacijoms, IRT, MVĮ ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikai. Palyginti su 2007–2013 m., tai beveik 22 proc. daugiau. Didžiąją dalį šios sumos finansuoja ERPF (116,5 mlrd. EUR), o likusią – Sanglaudos fondas.

98 mlrd. EUR bus investuota į užimtumo, socialinės įtraukties ir švietimo priemones. Didžiąją šios sumos dalį finansuoja ESF, įskaitant 30,7 mlrd. EUR užimtumo, 20,9 mlrd. EUR socialinės įtraukties ir 26,3 mlrd. EUR švietimo priemonėms.

59 mlrd. skiriama transporto ir energetikos tinklų infrastruktūrai; palyginti su 2007–2013 m., tai 21 proc. mažiau.

Beveik 4,3 mlrd. EUR bus investuota į valdžios institucijų institucinių gebėjimų kūrimą ir į viešojo administravimo įstaigų ir tarnybų efektyvumą („geras valdymas“). Palyginti su praėjusiu laikotarpiu, tai 72 proc. daugiau.

Todėl, palyginti su 2007–2013 m., naujuoju programavimo laikotarpiu aiškiai keičiasi finansavimo prioritetai. Valstybės narės ir regionai daugiau investuos į ERPF prioritetus (mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, IRT, MVĮ ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos) ir į ESF prioritetus (užimtumo, socialinės įtraukties, švietimo ir valdymo). Atitinkamai mažiau lėšų bus investuojama į tinklų ir aplinkos infrastruktūrą. Investicijų į infrastruktūrą ypač sumažėjo labiau išsivysčiusiose valstybėse narėse.

5 diagrama. Lėšų paskirstymas finansavimo prioritetams 2014–2020 m., palyginti su 2007–2013 m. (procentais nuo viso finansavimo)

Kadangi Komisija ypatingą dėmesį skiria mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikai, akivaizdžiai išaugo šios rūšies investicijos – daugiau kaip 38 mlrd. EUR padės pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ir klimato kaitai atsparios ekonomikos. Keletas šalių ypatingą dėmesį skiria energijos efektyvumui arba atsinaujinančiosios energijos plėtrai. Tačiau kai kuriais atvejais būtina aiškiau susieti investicijas ir numatomus rezultatus siekiant klimato kaitos srities tikslų.

Atsižvelgiant į didelio nedarbo ir didėjančio skurdo problemą, kai kuriuose partnerystės susitarimuose daugiau dėmesio galėtų būti skirta integraciniam augimui. Be to, Komisija mano, kad švietimui skiriamo finansavimo šiuo metu nepakanka, kad būtų įgyvendinti nustatyti prioritetai. Kai kuriuose partnerystės susitarimuose per mažai akcentuojamos aktyvios socialinės įtraukties priemonės. Siekiant užtikrinti geresnius socialinius rezultatus ir investicijas, kurios būtų geriau pritaikytos prie socialinių pokyčių, socialinės politikos reforma turi būti geriau susieta su programavimu.

Be to, atitinkama su Jaunimo užimtumo iniciatyva susijusi informacija tam tikruose partnerystės susitarimuose ir veiklos programose yra gana bendro pobūdžio; joje nenurodoma, kaip naujoji iniciatyva bus vykdoma ir ar ji padės įgyvendinti Jaunimo garantijų iniciatyvas, o jei padės, tai kaip. Kai kuriose programose veiksmus, remiamus pagal Jaunimo užimtumo iniciatyvą, reikia labiau sutelkti į paramą darbo vietų kūrimui.

Nepaisant to, kad egzistuoja konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos dėl romų mažumos integracijos, kai kurios valstybės narės nenumato atskiro marginalizuotoms bendruomenėms skirto prioriteto, todėl sunkiau įvertinti, kiek finansavimo bus skirta šiai politikos sričiai. Kai kurios valstybės narės nepakankamai įvertina šios tikslinės grupės poreikius arba būtinybės toliau plėtoti savo strategiją ir intervencijos principus.

Administracinės veiklos modernizavimas ir teisingumo vykdymo kokybė yra pripažįstami kaip svarbiausi konkurencingumo ir integracinio augimo veiksniai. Daugelis valstybių narių planuoja valstybės institucijų stiprinimo ir jų gebėjimų didinimo priemones siekiant užtikrinti didesnį politikos veiksmingumą, gerinti administracines paslaugas, spartinti teisminius procesus, didinti valstybės įstaigų skaidrumą ir principingumą, taip pat gerinti viešojo sektoriaus subjektų dalyvavimą skirtinguose politikos formavimo etapuose. Tačiau kai kuriose valstybėse narėse, kuriose viešojo administravimo reforma nustatyta kaip iššūkis, nėra aiškios strategijos, o tikslai yra neišsamūs ir neaiškūs, nors tokia reforma yra būtina siekiant paremti darbo vietų kūrimą, augimą ir konkurencingumą. Be to, kai kuriose iš šių valstybių narių stinga politinio įsipareigojimo imtis tokios reformos.

Akivaizdu, kad rimtai žiūrima į poreikį pasirengti investicijoms ir tuo tikslu prieš programų įgyvendinimą patenkinti nustatytas sąlygas. Procesas nėra lengvas, ir daugeliu atvejų Komisija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir aiškiai nustatytų terminų, turės susitarti dėl veiksmų planų. Sąlygos, kurias valstybėms narėms ypač sunku patenkinti, yra susijusios su sritimis, kuriose turi būti perkeltos ES direktyvos arba kuriose būtina veiksmingai taikyti ES reglamentus.

Nacionaliniu ir regionų lygmeniu parengtos pažangiosios specializacijos strategijos, kuriomis siekiama spartinti ekonominę kaitą ir mažinti žinių spragas. Būtina labiau akcentuoti neįpareigojančias paramos formas, taip pat paramą rinkos principais grindžiamiems moksliniams tyrimams ir bendradarbiavimui su verslu. Esama pavojaus, kad MVĮ bus teikiama įprasta parama, vietoj to, kad parama būtų pritaikyta prie jų poreikių ir augimo potencialo, taip siekiant užtikrinti reikšmingą sverto poveikį ir greitą diegimą.

Be to, kai kurios valstybės narės parengė programas, kuriose aiškiai susiejama skaitmeninė ekonomika ir inovacijos. Tai svarbu, nes investicijos į didelės spartos plačiajuostį ryšį ir IRT būtinos norint panaikinti konkrečius trukdžius ir skatinti rinkos principais grindžiamus sprendimus. Pavyzdžiui, labai svarbu investicijas į plačiajuostį ryšį sutelkti į naujos kartos tinklus, siekiant užtikrinti, kad mažiau išsivystę regionai neatsiliktų dar labiau. Be to, atsižvelgiant į nacionaliniu ir regionų lygmeniu įgyvendinamas pažangiosios specializacijos strategijas, labai svarbi sinergija tarp sanglaudos politikos, programos „Horizontas 2020“ ir kitų ES programų.

2014–2020 m. 16 šalių įgyvendinamos 88 programos bus keleto fondų programos, kurioms įgyvendinti bus naudojami ERPF, SF ir ESF ištekliai. Tikimasi, kad tai paskatins užtikrinti integruotą požiūrį, kurį taikant būtų derinama skirtinga politika, fondai ir prioritetai.

Kad politika būtų veiksmingesnė, orientuota į rezultatus ir pagrįsta veiklos rodikliais, valstybės narės ir regionai turės išsamiai nustatyti įvairius tikslus. Labai svarbu, kad programų tikslai nebūtų pernelyg bendri, numatant daug galimų priemonių, kad vėliau atrenkant projektus būtų galima išsaugoti kuo didesnį lankstumą. Tai turi lemiamą reikšmę – jei įvairūs tikslai yra nepakankamai plataus užmojo ir nepakankamai išsamūs, bus labai sunku įvertinti politiką ir rengti prasmingas viešąsias diskusijas apie tai. Derybų procese Komisija sutelks dėmesį į tokią riziką.

Partnerystės susitarimai paprastai parengiami po pagrįsto dialogo su partneriais, tačiau yra požymių, kad tam tikrais atvejais tokio dialogo nepakanka, kad nedalyvavo svarbūs suinteresuotieji subjektai arba kad pastabos neatsispindėjo vėlesnėse dokumentų versijose. Komisija labai atidžiai įvertins, kaip valstybės narės taiko Partnerystės elgesio kodeksą, kad užtikrintų visavertį suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad naujajam laikotarpiui būtini stiprūs valdymo ir koordinavimo mechanizmai nacionaliniu ir regionų lygmeniu, siekiant užtikrinti programų suderinimą, paremti strategijos „Europa 2020“ ir konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų įgyvendinimą ir išvengti dubliavimosi bei spragų. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į bendrą regioninių programų skaičiaus padidėjimą (palyginti su 2007–2013 m., ESF programų padaugėjo beveik 60 proc.).

5.           Išvados

Siekiant įgyvendinti ES masto augimo bei užimtumo tikslus ir sumažinti ekonominę bei socialinę nelygybę, 2014–2020 m. pagal sanglaudos politiką bus investuojama apie trečdalis ES biudžeto. Be to, tai didžiausia ES lygmens investicijų priemonė strategijos „Europa 2020“ tikslams įgyvendinti. Tam tikrose srityse (įskaitant paramos MVĮ, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei inovacijų, investicijų į kvalifikuotą ir konkurencingą darbo jėgą, kovos su nedarbu ir socialine atskirtimi, prisitaikymo prie klimato kaitos ir aplinkos) jos indėlis yra didžiausias.

Ekonomikos modeliai leidžia įvertinti makroekonominį poveikį. Pavyzdžiui, tikimasi, kad per įgyvendinimo laikotarpį pagrindinėse šalyse gavėjose dėl sanglaudos politikos priemonių BVP padidės vidutiniškai 2 proc., o užimtumas – apie 1 proc.

Tačiau sanglaudos politikos poveikis, susijęs su produktyvumo didinimu, bus juntamas ir po programų įgyvendinimo pabaigos. Apskaičiuota, kad iki 2030 m. BVP tose šalyse bus daugiau kaip 3 proc. didesnis nei tuo atveju, jei politika nebūtų taikoma. Tai reiškia, kad, kaip tikimasi, 2014–2030 m. kiekvienas euras, išleistas pagrindinėse šalyse gavėjose, padidins BVP daugiau kaip trimis eurais.

Tačiau, norint tai pasiekti, valstybės narės ir regionai privalo įgyvendinti reformas ir politiką naudoti kaip veiksmingą investavimo priemonę. Todėl lemiamą reikšmę turės tai, kaip baigsis derybos, kurių tikslas – parengti patikimas strategijas, nustatyti keletą pagrindinių investavimo prioritetų, nustatyti plataus užmojo tikslus ir užtikrinti, kad mikro- ir makrolygio sąlygos leistų kuo geriau išnaudoti investicijų, bendrai finansuojamų pagal sanglaudos politiką, poveikį.

Pirminę programų įgyvendinimo ataskaitą Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateiks 2017 m. Tai suteiks galimybę apžvelgti valstybių narių ir regionų pažangą įgyvendinant jų programose nustatytus tikslus ir nustatyti, kaip jiems sekasi siekti numatytų rezultatų.

[1]     Žr. OL L 347, 2013 m. gruodžio 20 d.

[2]     Žr. 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą, C(2013) 9651 galutinis.

[3]     Komisija jau priėmė keturis partnerystės susitarimus.

[4]     Investicijų į augimą ir darbo vietų kūrimą tikslo finansiniai ištekliai – ERPF (išskyrus paramą Europos teritoriniam bendradarbiavimui), ESF ir Sanglaudos fondo lėšos. Šie skaičiai atspindi padėtį birželio 1 d. ir dar gali pasikeisti po derybų dėl programos.